[Matthew Turner]

Matthew nuoširdžiai tikėjosi, kad šį kartą viskas bus kitaip. Tuo labiau, kad pirma pasirodė panelė Forrm, kurios jis dar nebuvo įsidėmėjęs kaip kivirčų mėgėjos ar šiltnamio griovėjos. Atrodė, kad šį kartą viskas bus gerai, ir jis per šituos beveik dešimt metų, kuriuos smirsta Hogvartse, pagaliau bus kažko pasiekęs.
Deja, neilgai trukus nuomonę teko pakeisti. O nuotaiką sugadino ne kas kitas, o ta pati Forrm. Matthew neslėpdamas pykčio pažvelgė į mergaitę.
- Turite dirbti kaip komanda. Tai, ką atrandi, perduok likusiems, kad visi kartu išsiaiškintumėte, kam to reikia. Išeiti iš čia bus galima tada, kai atrakinsite duris. Tai yra šiandienos užduotis.
Negi aš taip neaiškiai aiškinu? Ar jiems tiesiog rūpi pasityčioti? Ir kas per vaikai šiais laikais?.. piktinosi profesorius. Kaip tik tuo metu kažkas pradėjo rėkti? Ieškojo pagalbos? Galbūt. O gal ir ne. Vis dėlto tai tapo pretekstu nusisukti nuo Erkos, kuri, Turner nuomone, turėjo dar daug padirbėti, kad galėtų iš čia nešdintis. Žengęs porą žingsnių riksmo link pamatė, kad ten jau nuskubėjo Elliw. Tai buvo puikus ženklas, kad jam rodytis nevalia. Su ta keistuole tikrai nesinorėjo turėti nieko bendro. Būtų buvę daug geriau, jeigu ji čia iš viso nebūtų pasirodžiusi. Deja, panašu, kad kvidičo komandos kapitonė ir toliau laikosi įsitvėrusi šitų pareigų. Kitaip kokio velnio ji būtų čia atitįsusi tą prakeitą Goff?
Deja, ir tai dar nebuvo pabaiga, mat nespėjus susirasti patogiausio kampo įsitaisyti ir gal netgi pasnausti prisistatė Dori.
- Pamatei mane, ir pasidarė negera? - nutaisęs dirbtinai griežtą toną paklausė Turner. Kuo toliau, tuo labiau nesuprato šitos mergaitės. - Ir net negali pažiūrėti į akis. Matau, kad kažką jau planuoji, tad geriau tiesiog kibk į darbą.
Matthew bandė kalbėti griežtai, tačiau puikiai žinojo, kad jam rūpi, kaip Dori sekasi. Neįsivaizdavo, kaip praėjo jos vasara, o ir Deoiridh nieko nenorėjo pasakoti. Vis dėlto tai aiškintis nebuvo nei laikas, nei vieta, tad herbologas paliko mergaitę vieną ir galiausiai nepatenkintas nužygiavo į savo kampą. Ne, daugiau jokių bendrų veiklų šitiems nepamainomiems neklaužadoms jis neorganizuos.

[Erka Forrm]

 - Padirbėti kaip komanda! - apimta pykčio kalbėjo klastuolė. - Ir kam čia tas užduotis perduoti? Juk visi kiti na išskyrus Dori nieko nesugeba.
  Erka tikrai nesiruošė čia likti dar daugiau nei kelių minučių. Jai tai jau buvo gerokai atsibodę. Tad ji priėjo prie kitos skrynelės. Ji ją apžiūrėjo. Viskas buvo identiška kaip tame kambaryje kuriame jinai buvo prieš kelis metus. Erka tą kambarį puikiai atsiminė.
- Nuo kokio kambaro nukopijavai šį? - paklausė klastuolė vis dar būdama nusisukusi.
 Šiame kambaryje viskas buvo lygiai tai pat. Klastuolė išsitraukė lazdelę.
- Alohomora! - tarė klastuolė nukreipusi lazdelę į spyną. Ši iškart atsirakino. Spyna buvo ant kažkokio stalčiaus. Atsirakinusi spyna nors tikriausiai reikėtų sakyti spynelė nukripo ant žemės. Garsas buvo tikrai garsus, bet klastuolė į tai nekreipė dėmesio. Jai nerūpėjo.
- Kam perduoti užduotis? Gi baigsiu po kelių minučių. - tarė Erka šįkart atsisukusi į Matthew.
Paskui Erka per vėlai nusprendė sureaguoti į Alrisą.
- Rictusempra! - kiek galima tyliau ištarė Erka nutaikiusi lazdelę tiesiai Alrisai į galvą. - Kaip matau tu visai bukaprotė! Net neturi smegenų! Tik tai ir žinai. Be to aš tą žinau, bet tikrai nesiruošiu daryti visų jo nesamonių! - tarė Erka net nespėjusi pažiūrėti ar kerai pavyko.

[Dori Mendel]

Matthew žodžiai skaudino. Kodėl jis galvoja, jog jį pamačius Dori pasidarė bloga? Po velnių, gal kas nors ko nors jam apie ketvirtakursę prišnekėjo, kad jis ėmė paisyti tokius niekus? Gal tai ir yra priežastis, kodėl herbologas šiais mokslo metais buvo su ja toks šaltas?
Aplink vyko veiksmas, tačiau Dori tai nerūpėjo. Ji siaubingai gailėjosi čia atėjusi. Norėjosi susisukt į kokoną ir verkt. Bet ne čia! Po velnių, kaip iš čia išeiti?
Mendel ir vėl atsidūrė šalia Klastūnyno vadovo.
- Man tikrai labai negera, - vėl pasiskundė jam. Šį kartą žiūrėjo į akis. - Nežinau, kas jums ir ko apie mane prišnekėjo, bet jei nepastebėjote, šiais metais aš per herbologiją nei karto nepanaudojau savo lazdelės! Aš... aš... atėjau čia tam, kad pamatyčiau jus! - prisipažino. - Ir po viso to, kiek man padėjote, jūs galvojate, kad aš galėčiau kažką regzti?
Mendel akys apsiašarojo ir ji vėl jas nusuko. Buvo išties skaudu. Žinau, kad tau esu niekas, dėl Merlino barzdos. Užteks mane kankinti, aš noriu dingti iš čia.
- Išleiskite, Matthew, mane iš čia. Prašau.

[Matthew Turner]

Matthew naiviai tikėjosi, kad Erka bus bent kiek sukalbamesnė. Kad noriai dalyvaus užduotyje ir bus patenkinta. Bet kur ten! Tik dabar prisiminė Aurio pasakojimą, kad jau pirmą savaitę tai mergaitei teko skirti areštą. Pradėjo atrodyti, kad Klastūnyne normalių mokinių iš viso nėra. Niekaip negalėjo suprasti, kas atsitiko tai vieningai kvidičo komandai, laimėjusiai čempionatą.
- Kambaryje pilna tavo koledžo draugių. Prieik prie bet kurios iš jų ir parodyk, ką turi. Galbūt Elliw ar Alrisa jau turi antrą užuominos pusę. Tai bus pirmas žingsnis išėjimo link, - bandė kantriai su Forrm kalbėti profesorius, bet tai buvo pernelyg sunku. Jis jau nieko nenorėjo, tik pasislėpti savo kabinete ir išgerti.
O dar ta Dori...
- Ak, kokia šaunuolė, per herbologiją nė karto nepanaudojai lazdelės! Kaip šaunu, kad nenaudoji jos ten, kur visai nereikia.
Dori jausmingumas Turner visiškai nepatiko. Jam jau užteko to, kad teko nuo visų slėpti sąsają su Deoiridh, kol ji mokėsi mokykloje. O dabar dar šita mergaitė kažko iš jo tikisi...
- Tau esu profesorius, - griežtai, tačiau negarsiai pratarė herbologas vildamasis, kad niekas neišgirdo familiaraus kreipinio. - Ir nereikia man čia ašarų.
Sunkiai atsidusęs Turner priėjo prie durelių, skirtų vėluojantiems. Nesinorėjo leisti Dori išeiti - ką gali žinoti, gal tada visi užsimanys to paties? Kam tada jis iš viso stengiasi? Kad pamatytų surūgusius paauglių veidus? Nuoširdžiai vylėsi, kad bent vienam kitam pramoga patiks, bet kur ten... Viskas buvo dar blogiau nei visada. Na, bent jau niekas nesimušė, tad tuo buvo galima ir pasidžiaugti.
- Keliauk sau, - burbtelėjo Turner kuo tyliau atidaręs dureles. Nenorėjo dabar bendrauti su šita mergaite. Ne, reikėjo paprasčiausiai nuo visko pailsėti.

[Sakura Levins]

- Labai nedaug, - atsakė apie skraidymą. - Dabar nenoriu apie tai kalbėti.
Sakura stovėjo savo namuose. Vidutinio dydžio kambaryje. Kairėje kambario pusėje stūksojo du foteliai iš šiaudų ir stalelis iš rąsto. Dešinėje - spintelė, kuri taip pat pagaminta iš rąstų. Šalia jos - keli katilai. Viduryje kambario puikavosi irgi medinė, visiškai savadarbė besisukanti knygų lentynėlė, prikrauta nematytų knygų. Jos buvo be viršelių, atrodė kaip paprasčiausias surištas arba į kūvą sudėtas pergamentas. Viskas čia buvo iš medienos, ir grindys, ir sienos. Iš kambario vedė dvi uždarytos durys.
- Namuose ne taip, - tarė šviesiaplaukė ir giliai įkvėpė netikrų namų oro. - Čia nėra kvapo. Nėra medienos kvapo, profesoriau. Čia nekvepia namais.
Mergina ėmė vaikštinėti po kambarį. Šalia spintelės turėjo būti prikrauta pintinių su įvairiausiomis gėrybėmis. Žolelėmis, uogomis, vaisiais. Palubėje turėjo džiūti įvairūs augalai. Jos su mama nuolat ką nors džiovindavo. Bet šį kartą nieko panašaus nebuvo. Ši namų iliuzija atrodė šalta ir tuščia.
Strazdanė klestelėjo ant šiaudų fotelio.
- Vasarą tikriausiai turėsiu pasirinkti, ar likti Londone su tėčiu ir toliau mokytis Hogvartse, ar grįžti į pievą, - tarė žiūrėdama į knygų lentynėlę.

[Auris Senkleris]

Įėjusį į namelį jį pasitiko visai jaukus vaizdas. Atrodė, kad čia būtų smagu sėdėti ir skaitinėti kokią knygą. Ar dar ką paveikti.
- Na žinai, vis tik, tai iliuzija. Ne visai tavo namai. Žinau, namai turi savo aurą ar ne? Kai jau grįžti namo, tai tą ir jauti. - Jis prisėdo ant kito foteliuko.
- O baldus pasidarėt pačios su mama? - Paklausė. Bet paskui ji pasakė vieną svarbų dalyką.
- Tikrai? O kodėl būtent dabar iškilo toks pasirinkimas? Ar tavo mama grįžtų su tavimi? - Čia besėdint Auris prisiminė savo pirmuosius namus. Vienkiemį prie miško. Kuriame prasidėjo ir pasibaigė jo vaikystė.
- Tau tikriausiai labai sunku apsispręsti ką daryti tiesa? Pameni, ką kalbėjome žiemą. Kai sakei, kad nežinai ar jau tikrai norėtum sugrįžti į pievą visam laikui.

[Sakura Levins]

- Išties. Namai tikrai turi savo aurą, - pritarė Sakura.
Ji šypsojosi. Visa šita iliuzija, ji buvo labai maloni. Tarsi transfigūracijos profesorius būtų viena koja svečiuose pas šviesiaplaukę pievoje ir tikruosiuose jos namuose. Aišku, Sakura žinojo, kad tai neįmanoma. Žinojo, kad niekas niekada neleistų Auriui Senkleriui užeiti į pievą ir į jų namus.
- Taip, - atsakė. - Viskas gaminta mūsų pačių. Tik namas jau buvo pastatytas, kai aš gimiau. Jei atvirai, niekada mamos neklausiau, kas padėjo jai jį pastatyti, - susimąstė. - O, mano mama jau pasveiko ir jai tuoj nebereikės jokios hilerių pagalbos. Todėl ji grįš namo. Žinau, kad tikėsis, jog ir aš grįšiu kartu su ja. Kad viskas bus taip, kaip anksčiau. Bet. Nors ir kaip pasiilgau pievos. Tų tikrųjų savo namų, o ne jų iliuzijos, - apsidairė. - Žmonių, kurie gyvena pievoje. Ten esančio gėrio, tikrumo, natūralumo... Bet aš nenoriu palikti Hogvartso, profesoriau, - susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgė į Aurį Senklerį. - Galbūt čia yra daug dalykų, kurie man nepatinka. Bet čia aš daug išmokau. Pievoje labai nuobodu. Nesupratau to, kol neatsidūriau čia. Ir čia aš jaučiuosi laisvesnė. Ten aš esu suvaržyta.
Ir iš tiesų. Hogvartse strazdanė turėjo daug pasirinkimo laisvių. Ji turėjo privatumo. Galėjo bet kada nueiti į mišką ir padainuoti. Namuose tai galėjo daryti tik tada, kai mama išeidavo į pievą be jos, o tai būdavo labai, labai retais atvejais. Be to, čia buvo daug įdomių žmonių. O pievoje bendrauti merginai praktiškai nebuvo su kuo.
- Bet jeigu aš liksiu Londone, nebeteksiu teisės lankytis pievoje, - dabar balsas nuskambėjo liūdnai.

[Auris Senkleris]

Išties čia buvo jauki vieta. Net iliuzija atrodė miela. Tai kaip atrodytų tikras namelis?
- Gal įsirengti padėjo kiti pievoje gyvenę žmonės. - Pasvarstė jis garsiai. Įdomu kas žmones sugina į tokias bendrijas? Pats Auris žinojo, kad niekaip negalėtų panašioje vietoje gyventi. Nors kartais jam patikdavo atitrūkti nuo žmonių, bet taip atsiskirti jis nenorėtų.
Sakura jo nuomone priėjo pirmą labai rimtą klausimą savo jauname gyvenime. Tokį, į kurį labai sunku rasti atsakymą. Apsispręsti kaip elgtis. Čia ką nors patarti atrodė sudėtinga. Kad bent ji galėtų ten nuvykti kartais paviešėti. Bet tas buvo neįmanoma. Labai jau griežtos atrodė tų žmonių nustatytos taisyklės.
- Žinai, apsispręsti ką daryti gali tik tu pati. Nesvarbu ko tikėsis tavo mama ar tėvas. Tai tavo gyvenimas, ne jų. Jie tau suteikė gyvenimą, bet nugyventi jį tau reikės pačiai. Mano galva, tu dar tik pradedi gyventi šiame pasaulyje. Pradedi po truputį prie jo prisitaikyti. Tau dar reikia atsigyventi, patirti kažką naujo. Kaip ir sakei pievoje tau jau atrodytų nuobodu. Nes tu pradedi pažintį su šiuo plačiu pasauliu. Tavo mama jame juk gyveno visada ar ne? Ji pati vienu metu nusprendė išvykti į pievą ir ten likti. Gal ir tu užaugusi ir labiau subrendusi taip nuspręsi. Juk galėtum ten sugrįžti kada nors po daugelio metų ar ne? Grįžti jau visam laikui jei to panorėtum.

[Sakura Levins]

- Nežinau, ar galėčiau sugrįžti į pievą anksčiau ją palikusi, - atsakė. - Tokio dalyko dar neteko girdėti. Tikriausiai būčiau pirmoji, - liūdnai šyptelėjo. - Prieš pusantrų metų, kai atvykau į Londoną, tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad svarstysiu likti jūsų pasaulyje. Bet dabar viskas pasikeitė. Nors čia yra ir gero, ir blogo, aš turiu teisę rinktis. O pievoje rinktis nėra iš ko.
Sakura atsistojo ir nuėjo prie knygų lentynėlės. Ėmė ją sukti. Ištraukė du surištus pergamentus. Vieną pasiėmė sau, kitą padavė profesoriui.
- Čia mūsų knygos, - pasakė ji. - Galite pavartyti. Pamatysite, jos visai kitokios negu įprastame pasaulyje. Jose nėra pamokymų, nėra blogų veikėjų. Todėl skaityti šiek tiek nuobodoka, bet man vis tiek patikdavo, - nusišypsojo ir atsivertė savąją knygelę, kuri pasakojo apie dviejų gėlių draugystę.

[Auris Senkleris]

- Bet gi nedraudžiama sugrįžti po kurio laiko? Nes juk jei jau grįžtum, tai visam laikui. O dabar tau reiktų pagyventi taip, kad žinotum ko nori ir ko atsisakytum grįžusi į pievą. Po mokyklos galėtum pakeliauti ir pamatyti daugybę nuostabių šalių. Jos tokios skirtingos. Su sava kultūra, architektūra, istorija. - Auris prisiminė savo klajones po mokyklos. Kai domėdavosi įvairių šalių mitologija ir su ja susijusia magija.
Sakura paėmė dvi knygas iš lentynėlės ir vieną padavė jam. Knygos Auriui ir taip atrodė labai svarbios. Pats turėjo nemažą kolekcija. Todėl susidomėjęs pradėjo vartyti knygelę. Kuri kiek spėjo probėkšmiais pastebėti pasakojo apie ramiai tekantį upelį. Apie tai, ką jis mato bėgdamas sava vaga. Apie gamtą, kuri keičiasi ir yra tokia skirtinga kiekvienu metų laiku.
- Tokios istorijos atpalaiduoja mintis. - Pasakė pakėlęs akis nuo knygos.

[Sakura Levins]

- Tikrai nežinau, profesoriau, kas būtų, jeigu sugalvočiau grįžti į pievą po kurio laiko, - apmaudžiai tarė. - Viską parodytų tik laikas.
Kurį laiką šviesiaplaukė sėdėjo susimąsčiusi. Galvojo apie tai, koks didžiulis yra šitas pasaulis. Kad yra pilna kitų šalių, kaip ir Auris Senkleris minėjo, su savo kultūra, architektūra ir istorija. Nors merginai kai kurie dalykai ir buvo nepriimtini, pavyzdžiui, tai, kas susiję su pastatais. Na, toji vadinama architektūra. Ji apie tai skaitė bibliotekoje. Tačiau vis dėlto būtų įdomu pamatyti ir kitą šalį, kur žmonės apsirengę ir elgiasi dar kitaip nei čia.
Regis, kad profesorių knygelė visai sudomino. Jis pasakė, kad tokios istorijos atpalaiduoja mintis.
- Smagu, jeigu jums patinka, - nusišypsojo. - Mano knygoje rašoma apie ramunę ir rožę. Skaičiau ją šimtus kartų, - nusijuokė.

[Auris Senkleris]

Sakura atrodė paskendusi savo mintyse. Auris irgi apie kažką mąstė. Kažko čia dar reikėjo. Kažko, kas suteiktų dar daugiau jaukumo. Ir suprato ko. Muzikos. Jam atrodė, kad čia labai gerai skambėtų kokia nors lyrinė melodija.
- O šitoje knygoje, kurią man davei rašoma apie upelį. Apie jo aplinką ir tai, kaip viskas keičiasi jam tekant sava vaga. - Pasakė ir atsikėlęs iš vietos nunešė knygutę prie lentynos ir padėjo į jos vietą.
- Žinai, čia trūksta tik muzikos. Ar pievoje visai nebuvo jokios muzikos? Jei taip tai gaila. Argi tavo ir kitų žmonių dainavimas kam nors trukdytų? - Staiga jam šovė dar viena mintis. Kurią ir išsakė.
- Gal tu norėtum išmokti groti gitara? Man atrodo, kad ji gražiai čia suskambėtų. O jei niekada nesi girdėjusi kaip ja grojama gal norėtum išgirsti? Muzikos instrumentai žinoma irgi pagaminti žmonių rankomis. Bet jie tokie nuostabūs, magiški. Turi savo skambesį.

[Sakura Levins]

- Pievoje yra šiek tiek muzikos, bet ji... kitokia. Iš akmenėlių, medienos ir panašiai. Pora žmonių tenais dainuodavo. Bet aš niekada nedainavau prieš kitus. Nenorėjau, kad kas nors išgirstų.
Kai profesorius paklausė, ar Sakura norėtų išmokti groti gitara, jos širdyje kažkas suvirpėjo. Sakura jau žinojo, kas yra gitara ir daugelis kitų instrumentų, nes tada praeitais metais, kai Auris pasakė, kad grojo grupėje, šviesiaplaukė bibliotekoje daug skaitė apie muzikos instrumentus. Deja, ji nežinojo, kokiu būtent instrumentu jis grojo.
- Jūs grojate būtent gitara? - paklausė. - Labai norėčiau! Ir išmokti, na, žinoma, pirmiau išgirsti. Skaičiau apie gitaras, tačiau neteko jos nei girdėti, nei matyti, nei paliesti.
Baltapūkė labai nudžiugo ir šią akimirką tarsi pamiršo, kad gitara - žmogaus sukurtas daiktas. Ji apie tai negalvojo.

[Auris Senkleris]

Viskas, kas siejosi su muzika jam buvo įdomu. O ji dabar pasakojo apie tą nelabai tradicinį dainų atlikimą. Atrodė jis panašus į girdėtą keliaujant po pasaulį. Taip dainuodavo žmonės gyvenantys kokiose nors gentyse. Na tokių žmonių likučiai.
- O kodėl taip nenorėjai, kad tave išgirstų? Ar todėl, kad jaudinaisi. Ar šiaip? - Pasidomėjo Senkleris.
Mergina regimai nudžiugo dėl tos gitaros. Todėl Auris nieko nelaukdamas ją ir prisišaukė šaukiamaisiais kerais. Na va, pats metas tau pasisveikint su šiuolaikiniu pasauliu. Pamanė. Tiksliau su menišką ja jo puse.
- Manau, kad išmoksi groti. Ir labai greitai. Gražiai dainuoji be jokio pritarimo. Reiškia, kad turi muzikinę klausą. Tik tikriausiai tau reiktų papasakoti apie muzikos stilius. Jų yra labai daug. Bet gali paskaityti apie tai. Bibliotekoje tikrai rastum knygų. - Pasakė jai.
- Taip. Aš grupėje grojau gitara. Šita gitara. Išsaugojau ją. - Jis nejučiom atsargiai perbraukė stygas pirštais ir ji tyliai suskambėjo.
- Parodysiu kaip ji skamba. Gal tau nepatiks ir norėsi mokytis groti kokiu kitu instrumentu. - Pridūrė. Galvoje ieškodamas kokios nors melodijos, kuri čia dabar tiktų. Prisiminė vieną seną burtininkų kompozitorės parašytą melodiją. Vėliau jai buvo sugalvoti dainos žodžiai.
- Žinai, yra tokia daina. Kurioje pasakojama apie seną užkerėtą elfų slėnį. Ten keli posmai kaip tik yra skirti gamtai. Ir šiaip melodija visai graži. - Pasakė. Truputį paderino stygas ir ėmė groti. Aišku be žodžių. Melodija buvo iš tų, kai pradedama gana lėtai ir svajingai. Bet kuo toliau, tuo ji darosi greitesnė, įtemptesnė. O vaizduotėje pradeda pintis įdomios istorijos.

[Sakura Levins]

Profesorius paklausė, kodėl Sakura nenorėjo, kad ją kas nors išgirstų. Tada mergina prisiminė tą kartą miške, kai ją pirmą ir vienintelį kartą kažkas išgirdo. Ir tai buvo pats Auris Senkleris.
Tai prisiminusi Sakura tirštai užraudo. Jai paprasčiausiai būtų gėda dainuoti prieš kitus. Bet ji nei pati negalėtų pasakyti, kodėl.
- Nes... nes... - pasimetusi prabilo šviesiaplaukė.
Tačiau daugiau apie tai nieko nepasakė. Atsakymas pasiliko kažkur mintyse, bet jį pasakyti garsiai buvo per sudėtinga.
O dar tai, kad profesorius ką tik pagyrė ją, pasakė, kad ji gražiai dainuoja be jokio pritarimo. Dabar strazdanė sėdėjo išvis užraudusi kaip uoga.
- Skaičiau šiek tiek apie muzikos stilius, bet man sunku juos įsivaizduoti, - šiaip ne taip išlemeno, nes jautėsi vis dar pasimetusi.
Atrodė, kad ši gitara Auriui Senkleriui buvo labai svarbi. Netrukus ji suskambo. Ir merginos ausis pasiekė nuostabus garsas, visai nepanašus į akmenėlių stuksenimą. Jis buvo toks malonus ausiai, švelnus. Tas garsas greitėjo, nors Sakura ir norėjo, kad jis pasiliktų ramus kaip pradžioje. Tačiau vis tiek buvo labai gražu. Mėlynakė stebėjo, ką darė Aurio pirštai - jie spaudė ir braukė tuos kietus siūlus, kurie, strazdanė skaitė, vadinami stygomis.
Sakurai labai patiko šita muzika, ji buvo visai kitokia nei dainos, girdėtos per šventes Hogvartse ar šiaip kur nors Londone. Arba namuose pas dėdę Juzefą per tą dėžę, kurią žiūri tie, kurie nėra burtininkai.
Ši muzika atrodė rami, nevarginanti, aiški. Ir profesorius atrodė labai gražiai grodamas gitara. Raudonis nuo šviesiaplaukės skruostų po truputį blėso. Ji buvo patogiai įsitaisiusi šiaudiniame fotelyje ir mėgavosi tiek garsu, tiek vaizdu.