[Lusy Koper]

Gabriel klaidžiojo koridoriais. Na... Aišku ne be reikalo...  Ji skubėjo į nuodų ir vaistų pamoką. Ir dar negana to ,kad klaidžiojo lyg vaiduoklis po visą mokyklą ji dar ir vėlavo į pamoką. Mergaitė bėgi ilgu ,ilgu koridoriumi  kol priėjo jo galą. Ji jau buvo besukanti eiti į dešinę ,bet staiga siena šalia jos pradėjo judėti. Aišku pirma mintis jos galvoje buvo ,, Turbūt didesnės ir keistesnės mokyklos dar nebuvau regėjus‘‘. Didžiulė koridoriaus siena pavirto į milžiniškas duris. Grifiukė  žinojo ,kad pamoka svarbiau už keistas duris kurios velnias žino kodėl ir kaip atsirado tiesiai jai prieš nosį . Bet jos rankos nepakluso mintim. Mažos ir virpančios iš baimės rankelės atidarė didžiules,  stebuklingas duris.
-O Dievulėliau,-atsikosėdama pasakė ji. Dulkių buvo tiek daug ,kad buvo sunku matyti kur eini. Kai dulkes prasisklaidė mergaitė žengė žinksį  vidun į keistą kambarį. Išsivaliusi iš akių paskutines dulkeles ji suprato kur yra.
-Oho,-su nuostaba tyliai ,kad niekas neišgirstų pasakė maža grifiukė.
Apžiūrėjusi didžiulę salę ji priėjo prie didžiulių durų ,o paskui jas atidarė. Išėjusi į koridorių ji sau panosėje sušnabždėjo:
-Aš čia tikrai dar sugryšiu...       

[Clementine Martes]

Buvo jau vakaras. Tada Emillia buvo susitarusi susitikti su Dylanu. Jie ruošėsi užsiiminėt gan kiek keistu dalyku, to dabartiniai mokiniai tikrai nesidomi, bet ne jie. Klastuolė su švilpiu pradėjo domėtis visokiais eliksyrais ir kaip juos pagaminti. Eliksyrų yra skirtingų ir labai neįprastu, kas ir privertė Emillia tuo susidomėti ir bandyt jais eksperimentuot ir kažką net ir ant savęs išbandyti. Kodėl gi ne? Galvojo klastuolė
 Mergina ėjo ir vis pergyveno, ar Dylanas gavo laišką nuo jos, kur ji rašo apie susitikimo laiką ir vietą. Bijau, bijau, bijau, bijau... Sau taria mintyse tą žodį, o pati jos širdis pradėjo daužytis nenormaliai stipriai.
 Kartu Emillia net nesupratus kodėl, bet specialiai dar ir pasipuošė. Ji aprengė laisvalakio mėlyną suknelę ir prie to surišo savo plaukus į du mažus kuodelius. Ir kam taip apsirengiau kai eini gaminti eliksyrus. Atrodysiu kaip kvailė prie Dylano.. Galvojo Ema. Bet tada Ema laikė su savim dar ir violetinės spalvos kuprinę, kur buvo pirmi pasitaikę, bet kokie ingredientai kai klastuolė ėjo juos pasiskolinti. Tikiuosi ant manęs nesupyks.. Aš gi būtinai viską vėliau gražinsiu.. Pradėjo galvot Ema ir jau buvo priėjus prie susitikimo vietos. Ten ji išvydo Dylaną.
- Labas!, - Pozityviai pasisveikino su juo ir jam plačia šypsena nusišypsojo.

[Dylan Frendlin]

Švilpis net nepastebėjo kaip prabėgo diena, o vakarą ramiai ėmė leisti savo miegamajame vartydamas knygelę, kurią pasidarė kartu su savo tėvais. Tėvu, tiksliau. Šis plonas, nepasižymintis dailumu, surištas lapų rinkinys padėjo vaikinukui prisiminti įvairias medžiagas bei jų įpatumus, daugiausiai tų, kurios labiausiai naudojamos eliksyrų gamyboje.
Velnias. Švilpis prisiminė gautą raštelį su laiku bei vieta. Jei nepasiskubinsi, vėluosi. Ir bus labaaaai negerai. Pagriebęs gelsvos spalvos džemperį, švilpis išlėkė iš miegamojo ir nubėgo koridoriumi. Bandydamas neatsitrenkti į įvairius mokinius ar ko nors nenudaužti, ant languotų, raudonų marškinių, užsivilko džemperį. Jis ne itin derėjo prie tamsiai mėlynos džinsinės medžiagos kelnių, bet tai buvo šis tas. Švilpis prieš pat kambariuką iki pareikalavimo atsikvėpė šiek tiek lengviau. Tuomet sumąstė šiek tiek patvarkyti plaukus, nors kaip jie išties ten atrodė, pats puikiai nežinojo.
Viskas gerai. Tereikia nebešnopuoti. Dylan'as sustojo prie pat kambariuko. Vargeli, akinius palikau! Et, tiek jau to...
- Labas! - Emilia pasitiko taip pozityviai, it ką tik sprogusi gerumo ar draugiškumo bomba, - gal ir ne vieta, ir ne laikas, bet atrodai labai gražiai, - šyptelėjo, - tai pradėsim?

[Clementine Martes]

 Atėjus prie reikiamos vietos, klastuolė jau ir sutiko Dylaną. Pasisveikinus su juo, vaikinas davė Emilliai dar prie to ir komplimentą. Mergina kažkaip apsidžiaugė tai išgirdus, gal netgi kiek ir paraudonavo - to klastuolė nežinojo, nes juk veido savo nemato. Bet vistiek, jai buvo malonu tai išgirsti, lyg jos pastangos nebuvo veltui. Emillia norėtu netgi šokinėt iš laimės kažkodėl, gal tiesiog džiaugėsi, kad ją pagyrė, bet mergina savo džiaugsmą neparodė ir visus jos keistus jausmus nuslėpė.
- Uoj, žinau. Bet, na ačiū, ačiū. - Lyg pati pagyrė save mergina šyptelėjo. - Aš jau viską turiu. - Parodo kuprinę Dylanui, kurioje yra visokie ingridientai ir reikmenys, kad pagamint, bet kokį eliksyrą.
- Manau, geriau tau nežinot iš kur juos gavau, - Davė švilpiui tokią kaip mįslę, kad pats kaip nors sužinotu ją. Mergina mėgo pasirodyti žmonėms, kaip paslaptinga asmenybė. Nors gal tokia ir nebuvo, bet visgi mėgo taip atrodyti.
 Ištraukius iš kuprinės knygą ir visokius cilindrus ir ingridientus, mergina šyptelėjo vaikinui, o pati su burtažodžiu padarė tokį kaip ugnį prieš stiklainį ir ten įpylė vandens. Na kiekvienam eliksyrui gamint, to reikia būtent padaryt - išvirt vandenį... Sukandus lūpas pagalvojo mergina ir tada atvertė knygą ir pažiūrėjo į Dylaną.
- Kokį burtažodį darom? Galim iškarto visus ir išbandyt. Tik aišku, kad iš eilės. - Pažiūrėjo į knygą ir į pirmą eliksyrą, - Vat, eliksyras kuris paverčia tave į tavo gynėją, darom jį? - Paklausė vaikino ir mergina pradėjo skaityti to eliksyro receptą ir ingridientuis, eliksyrui gaminti.

[Dylan Frendlin]

Švilpis nekantriai laukė kol pamatys ingredientus. Į vilką pavirsti gal ir atrodė šaunu, bet nereiktų pamiršti, jog šis gyvūnas taip pat plėšrūnas.
Nežinot? Hm.. Aš gal ir nesu iš Varno Nago, bet mįslės atrodo įdomios. Na, taip, ne visos... Kolbų ir kitų indų pasirodė daugybė, dar daugiau visokių keistų dalykų, skirtų gaminti eliksyrus. Bent jau vienas dalykas čia jau buvo pažįstamas - ta pati knyga. O gal ir panaši, bet pernelyg taip pat atrodė. Garantuoju, viskas iš kabineto. Eh, tiek to. Svarbu, bus smagu. Švilpis stebėjo kaip ugnis šildo vandenį.
- Darom nuo pradžių, - trumpai pamąstė bei jau ruošėsi taisyti akinius, bet prisiminė, kad paliko juos ant lovos, turbūt, - a, taip. Būtent šis, kuris paverčia tave tavo gynėju ir buvo mano galvoje.
Dylan'as trumpai nusijuokė, o tuomet ėmė klausyti visko, ko prireiks šiam skysčiui. Gali pasiraitoti rankoves, nes darbelis laukia. Kaži, gal ne veltui nemokoma šių eliksyrų? Vaikinukas jau norėjo pasiraitoti rankoves, bet vėlgi, stovėjo su gelsvos spalvos, šiltu džemperiu, tad tik patraukė rankoves šiek tiek aukščiau.
- Ne mažas darbelis, - stebėjo kaip vanduo jau ėmė kunkuliuoti, - bet rezultatas turėtų būti geras.

[Clementine Martes]

 Klastuolė atvertė knygą. Iškarto pradėjo žiūrėti į tos temos iliustracijas kur buvo. Pirmame paveikslėlyje buvo piešinys kur rodos tokiu tipo, kaip "prieš ir po". Piešinys buvo padalintas į dvi dalis. Pirmoje buvo parodoma vyro siluetas, arba kitaip vyriška figūra, kur rodo kaip jis geria violetinės spalvos eliksyrą. O jau kitoje pusėje buvo parodomas didelis lokys balto kailio.
 Gerai, metas dirbti. Užsisvajojusi pradėjo skaityti eliksyro receptą.

Receptas:
Varnos plunksnos
Pupos
Karpų milteliai
Kiaušiniai
Mėnulio akmens milteliai
Nuodų tirpalas
Vanduo.

Merginai perskaičius iškarto pradėjo tikrinti ar viską turi. Vanduo savaime buvo. Nuodų tirpalas irgi. Mėnulio akmens miltelių klastuolė neturėjo, bet tik patį akmenį. Reikės kažkam jį sutrint. Pagalvojo ir iškarto pradėjo žiūrėt į Dylaną, bet po to toliau tikrino ką būtent reikia. Kiaušiniai buvo. Karpų milteliai irgi. Pupos irgi. Mergina apsidžiaugus, kad jau vos ne viską tikrint pradėjo žiūrėt kur plunksnos. Bet negalėjo surast. Gal kažkur užkrito.. Išsigandusi pradėjo tikrint savo kuprinę, bet viskas buvo veltui. Emillia nepasiėmė plunksnas. Išsigandusi pradėjo skaityt knygą, ar tas ingredientas būtinas. Na, tikiuosi nieko tokio nenutiks, jeigu jo nebus... Užsigalvojo mergina ir tada pažiūrėjo į stiklainį, kur jau vanduo ir užvirė.
- Gerai, Dylanai, aš sakysiu ką daryt, o tu gaminsi. - Šyptelėjo vaikinui ir pradėjo skaityt kaip būtent reikia pagamint eliksyrą.
Na, ką gi. Reikia pradėti.

Išvirus vandeniu įpilkite nuodų tirpalo. Tada reikia palaukti dar kelias minutes, kol vanduo nepakeis spalvą į gelsvą.

Merginai perskaičius tai garsiai, pradėjo tikrint, ar vaikinas viską daro. O po to, jam dar įsakė ir sutrint tą akmenį.
- Na tu gi vyras, tau lengviau bus. - Pradėjo vaidinti tokią silpna, kad tik jis tai padarytu.
 Mergina stebėjo verdantį vandenį, kol nepastebėjo, kad vanduo tapo labiau tokios gelsvos spalvos. Gal tai jau viskas? Na.. Spalva pasikeitė gi. Suabejojus, pradėjo garsiai toliau skaityti ką gi daryti toliau.

Pakeitus vandeniui spalvai, įdėkit visus miltelius iš recepto ir tada maišykite.

Emilliai perskaičius, paėmė pati samtį ir vienoje rankoje skaitė knygą, o kitoje maišė eliksyrą. Maišyti reikia kol milteliai neištirps, o tada dėti ir visus liekančius ingredientus išskyrus plunksnas. Klastuolė netgi kiek atsipalaidavo, kad dar neatėjo tas plunksnų metas, ir tokia atsipalaidavus pasakė švilpiui viską įbert. O tada pradėjo skaityti toliau.

Eliksyras bus jau kaip ir pabaigtas, todėl reikia jau įpilt į stiklainiukus, ir įdėti reikia plunksnas, o atvėsus eliksyrui,
 reikia išimt plunksnas.

Tai jos didelės įtakos nedaro. Ačiū Dievui....
 Po kiek laiko buvo jau viskas padaryta, eliksyras į stiklainęs buvo įpiltas, todėl liko tik padėt plunksnas...
- Aš neturiu šito ingrediento, bet kaip suprantu, jis dideles įtakos nedaro.. Todėl apsieikim be jo. - Ištarius padarė nekaltą veidą, ir greitai nusisuko ir tada stebėjo eliksyrus. Praėjus laikui, eliksyrai atvėso, mergina apsidžiaugus pažiūrėjo į Dylaną.
- Na ką gi... Pabandom? - Su smalsumu paklausė ir su plačia šypsena nusišypsojo, kuri nieko tikrai nežada.

[Dylan Frendlin]

Švilpis stovėjo šalia merginos. Nebuvo įsitikinęs ką teks daryti, tačiau tai, jog jis turės daryti daugiau, nei kiek nenustebino. Atrodė, kad vaikinukas to tikėjosi ir net džiaugėsi. Pažiūrėsi, kaip susimausi. Tuomet Dylan'as pagavo Emilios žvilgsnį. Jis nelabai ką dabar suprato, tačiau nesiskundė. Recepte paminėti ingredientai nebuvo labai keisti, nors geriau pagalvojus, galbūt.
- Pirmyyyn, - netvėrė savame kailyje, degė dideliu noru pradėti. Išgirdęs, ką daryti, vaikinukas sugriebė buteliuką su nuodų tirpalu bei supylė į vandenį. Ne taip ir sunku. Tuomet priešais save švilpis pamatė akmenį. Eh... Sutrinti akmenį pasirodė lengviau nei buvo iš tiesų. Visgi, pasitelkęs kantrybę, susmulkino akmenį iki miltelių. Kai Emilia iš jo perėmė darbą, vaikinukas šiek tiek apsidžiaugė, bet liko šalia ir viską akylai stebėjo.
- Nemanau, kad plunksnų nebuvimas pakeis kažką, - gūžtelėjo, - tad apsieisim.
Nekaltas Emilios veidas privertė tik šyptelti Dylan'ą. Eliksyras neatrodė keistai, tačiau vaikinukui smalsumą kėlė gėralo skonis bei kvapas. Švilpis nekantravo jo paragauti.
- Skanaus, - kilstelėjo antakius ir plačiau šyptelėjo merginai.

[Clementine Martes]

 Eliksyras buvo paruoštas. Jis turėjo violetinę spalvą kaip ir buvo aprašyta knygoje. Klastuolė paėmė vieną stiklainį kur buvo įpiltas eliksyras ir pradėjo stebėt Dylaną.
- Na, sakyk tostą. - Kaip kokia girtuoklė pradėjo reikalaut tosto. Bet tada linksmai nusijuokė ir pasakė savo tostą. - Už tai laimę! Ir iki galo! - Pozityviai pasakė mergina ir padarė pirmą gurkšnį eliksyro.
 Eliksyras turėjo saldumo ir kartumo skonį. Buvo netgi keista, bet ne ant tiek, kad pradėt rėkti "fuu". Jautėsi kiaušinis kuris buvo ingredientas eliksyre. Jeigu dviem žodžiais aprašyti eliksyrą, tai jis bus saldus ir kartus. Ne toks skonis kurį Emillia tikėjosi. 
 Bet tada merginai pradėjo žiauriai greitai daužyti širdis. Taip stipriai, kad pati tai kuo puikiausiai jautė. Merginos vyzdžiai padidėjo. O pati visa Emillia pradėjo drebėti. Viskas, prasideda.. Kiek mintyse netgi nudžiugusi klastuolė, staiga pasidarė bloga.
 Emillia nežinojo kas darosi. Knygoje taip nebuvo parašyta. Eliksyrai tokių pasekmių niekada nedaro. Mes kažką ne taip padarėm. Klastuolė pradėjo panikuoti, bet to Dylanui stengėsi neparodyt. Bet staiga, tas visas skausmas ir jausmas pradingo. Viskas buvo kaip ankščiau. Bet Emillia nepatapo savu gynėju. Kodėl? Uždavė sau tokį klausimą, bet tada ji pažiūrėjo į Dylaną. Pas jį buvo išaugusios vilko ausys. Emillia nesusilaikus pradėjo juoktis ir pati pajautė, kai kažkas minkšto ir labai pūkuoto liečia jos plaukus. Merginai atsisukus ji nieko nepamatė. Bet tas jausmas vis dar liko. Klastuolė su rankom pradėjo liest kas tai ir ji viską suprato.
 Pas merginą išaugo didelė voverės uodega. Emillios dydžio. Šviesiai rudos spalvos. Labai pūkuotas, o jo galiukas netgi kiek susuktas.
- O ne.... - Išsigandusi klastuolė pradėjo čiupinėt uodegą..

[Dylan Frendlin]

Tikėkimės, ši knyga neklysta. O dabar į sveikatą! Šmaikščios mintys lindo vaikinukui į galvą stebint violetinį eliksyrą.
- Už sėkmingą eliksyrą! - nusijuokė sakydamas nemokšišką tostą, mat to nėra daręs, o visi tostai per giminės susitikimus atrodė perdėtai nuobodūs, - tegu jis būna sėkmingas! Ir galbūt skanus.
Dylan'as, leidęs pirmiau merginai paragauti šio gėralo, parago galop jo ir pats. Skoniu nepasižymėjo, net per astronomijos pamoką gautas eliksyras pasirodė skanesnis. Lyg ir nieko. Švilpis gūžtelėjo, praleidęs kartumo bei saldumo derinį.
- Viskas gerai? - klustelėjo Emilios, kai pamatė, jog ši ėmė drebėti. Tačiau netrukus pats pajuto pagreitėjusį širdies ritmą ir iš krūtinės sklindantį pykinimą. Ot,
velnias. Viskas truko daugių daugiausia keletą minučių, bet vaikinukui tai priminė amžinybę. Viskas baigėsi taip staigiai it nebuvo prasidėję bei lyg nieko nevyko.Kodėl aš nepavirtau į vilką - savo gynėją? Nesupratęs švilpis žvilgtelėjo į Emilią. Iš ko ji juokiasi? Dylan'as pajuto kažką ant galvos. Kažką kito ir keisto, kažką neįprasto. Paėmęs pirmą pasitaikiusį buteliuką, žvilgtelėjo į savo atvaizdą. Gražu.
- Regis, plunksnos kažkokią savo dalį prideda, - atsisuko į Emilią, kuri žvelgė savo uodegos link. - Tik klausimėlis, - pastūmėjo arčiau savęs knygą, - kada išsivadės eliksyras?
Ir tuomet jis atsakymo knygoje nerado. Arba, nemokėjo ieškoti.

[Clementine Martes]

 Eliksyras pasirodo yra nevykęs. Tas vienas ingredientas, kurio trūko.. Tokią didelę įtaką yra padaręs. Kad dėl to jis nepavyko ir dėl to, klastuolė turi jos dydžio voverės uodegą, o ant Dylano buvo vilko ausys.
- Pasirodo.. Kad taip. Aš nežinau netgi ką daryti. Tai mano kaltė. - Visą atsakomybę paėmė ant savęs, kad tik ji liktu kalta ir, kad viskas tai dėl jos. - Aš nežinau, bet jis neamžinas tai tikrai. Knygoje buvau tikrinus, neparašyta.. - Rimtai ir truputi netgi liūdnai pasakė. Įkvėpė orą, iškvėpė. - Nežinau ką daryti. Pralauksim čia, gerai? Nenoriu būti išduota profesoriams. - Gūžtelėjo pečiais.
 O tada ant Emillios atsirado šypsena ir po minutės ji pradėjo juoktis. Gal tai ironija, panika ar jau ji po kiek pradeda išprotėti netgi, bet tada jai pasidarė juokinga. Bet tada ji kažkaip nepradėjo galvot apie blogą, o apie gerą, kažką linksmo. Kaip Dylano ausys.
- Atleisk, bet tu taip juokingai ir mielai atrodai su šiomis vilko ausims, - Vos sustojo, kad pasakyti tai ir pradėjo toliau juoktis.
 Kiek nusiraminus, ir kai jau valė ašaras nuo juoko, Emillia pradėjo liest rankomis savo uodegą ir pradėjo visaip bandyt kur nors pažiūrėt, kaip ji atrodo. Po to suradus atvaizdą pro vieną patamsintą langą, klastuolė visaip bandė judint uodegą. Tai turbūt buvo pats keisčiausias jausmas, kurį mergina kada nors galėjo jausti.
- Na tai labai keista.. - Žiūri į savo atvaizdą. - Gal aš prakeikta, jeigu su manim visada keisti dalykai vyksta? - Su ironija pradėjo kalbėt. Bet po to atsisuko į Dylaną ir pas Emillia iš karto atsirado šypsena. Bet ji iškarto greitai dingo ir Emillia išpūtė akis. Tos ausys pradėjo tikrąją prasmę mažėti ir po minutės jų jau nebebuvo. To keisto jausmo pas merginą irgi dingo ir ji pajautė, kaip uodegos nėra.
- Ir viskas? Jis gi paveikė tik dešimt minučių... - Atsiduso, - Na dažniausiai tokie tiek laiko ir vyksta. Bet, ačiū Dievui, tai pasibaigė. - Iškvėpė orą ir įkvėpė, o tada ji pradėjo stebėt Dylaną. - Gaila, ausys tau taip tiko. Buvai mielumo ribą perlenkęs. O dabar ant ribos, - šyptelėjo ir mirktelėjo vaikinukui. Bet jos flirtavimas pasibaigė, nes tada ji atkreipė dėmesį į knygą. Paėmus ją, klastuolė pradėjo skaityti kitus eliksyrus.
- Kituose eliksyruose yra jau visi ingridientai kuriuos turiu. Nori dar kurt ar ne jau? Nes jeigu rimtai aš norėčiau dar, bet jaučiuosi pavargusi. Netgi nežinau pati. - Gūžtelėjo pečiais ir pati atsisėdo ant grindų.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as pastatė buteliuką. Jam šios ausys ant galvos įvedė visišką neviltį. Ją būtų pasiekęs, jei ausys dar ilgai būtų užsibuvusios.
- Na, kas padaryta, tas, - gūžtelėjo ir visiškai nenorėjo kaltinti Emilios, - taip, regis knygoje nieko gero nėra...
Švilpis sukando dantis. Savo atvaizdą jis tebuvo matęs ant stiklinio buteliuko, tačiau net ir tas, iškreiptas vaizdas pasirodė perdėtai juokingas.
- Pritariu, būtų geriausia pralaukti, - linktelėjo, - nenorėčiau sutikti profesoriaus bei gauti klausimą, kodėl man ant galvos vilko ausys. Išties, tiek atrodo, tiek skamba juokingai.
Vaikinuko akys nukypo iki rožinių plaukų savininkės, kuri dabar turėjo ir uodegą nugaroje. Nors šypsena merginos veide išbuvo trumpai bei ją per akimirksnį pakeitė skambus juokas, švilpis pats negalėjo susilaikyti bei išsišiepė. Galbūt ne iki ausų, bet prireikė nedaug, kad parodytų savo dantis. O šypsotis, rodydamas dantis, Dylan'as labai nemėgo. Ypač, kai jį tai padaryti priversdavo vardan gražesnės šeimos nuotraukos.
- Aš pats sau atrodau juokingai, - beveik pats prapliupo juoktis, bet dar laikėsi, - ir kažkaip keistai, - vienos akies kampučiu pamatė tą keistą voverės uodegą Emilios nugaroje. Staiga, virš galvos Dylan'as ėmė jausti kažką keisto. Lyg oras būtų pradėjęs virpėti prie pat pakaušio. Vaikinukas atsargiai prilietė viršugalvį. Pagaliau! Išnyko! Švilpis šiek tiek suglumo kai mergina ėmė šnekėti apie jo mielumą, tačiau vistiek vypsojo it idiotas bei kvailai šypsosi.
- Šiaip galėtume dar ką nors pabandyti, bet jei pavargai, galim ir kitąkart, - gūžtelėjo, mat jam tai nebuvo svarbu.

[Clementine Martes]

 Klastuolė jau buvo visiškai pavargus. Vis gi naktį ji eina miegot, o dabar gamina eliksyrus kartu su vaikinuku. Galima buvo pasakyt taip, kad psichologiškai, Emillia norėjo dar ir dar gaminti tuos eliksyrus, bet jos organizmas buvo išvargęs. Aj pakentėsiu dar.. Pagalvojo mergina ir jau buvo pasiruošusi dar labiau save vargint, kol turbūt neišseks.
- Na, gal dar vieną paskutinį pabandom. Ir viskas, manau užteks to. - Nusišypsojo Dylanui ir atvertė, bet kurį knygos puslapį.

Meilės eliksyrai.

Perskaičius temą, viduje sukikeno klastuolė ir pažiūrėjo į Dylaną.
- Meilės eliksyrai.. Na, manau visai neblogai būtu, bet jeigu nepavyks ir vėl, tai dar į tave įsimylėsiu čia. - Mirktelėjo, - O, aš norėčiau, kad jeigu jau jau įsimylėsiu, tai jausmai būtu tikri, o ne pridirbti su eliksyrais, - Nusijuokė ir šyptelėjo.
 Perskaičius dar ir eliksyro sudėtį, tai pasirodo, kad tikrai jiems neišeis tai padaryti, todėl Emillia toliau žiūrėjo, kokie eliksyrai yra dar.
 Perskaičius dvi temas, kur buvo aprašoma apie tai, kad išgėrus eliksyrą galima pasivirti kažkuo, buvo nelabai įdomu, bet ji prisiminė apie vieną eliksyrą, kurį dar su Dylanu skaitė bibliotekoje. Eliksyras kuris pavers žmogų nematomu. Tobula! Mergina greitai atvertė tą puslapį ir parodė pirštu vaikinui, kad sekantį eliksyrą, gamins šitą.
- Nieko prieš? Gali ir tu pasirinkti kokį nori, o jeigu ne prieš, tai tada ir pradedam. - Pozityviai pasakė ir pradėjo ieškoti visokių ingredientų ir pradėjo gamybą su Dylanu.

[Dylan Frendlin]

Švilpis nesijautė pavargęs, bet šiokį tokį nedidelį nuovargį jautė. Visgi, jau buvo vakaras, galbūt nakties pradžia, reikėtų ilsėtis, tačiau jam dabar tai buvo nė motais. Dylan'ui patiko šis, kiek keistokas ir nežinia kokį taisyklių skaičių laužantis, o gal ir nelaužantis užsiėmimas.
- Na, viena tai tikrai galim, - patikino, mat pats to irgi norėjo, - jei turim pakankamai ingredientų, tuomet tikrai galime paskutinįjį šiandien pabandyti. Galbūt šis pavyks tinkamai.
Vaikinukas šyptelėjo. Jis su malonumu perleido didesniąją darbo dalį Emiliai, būdamas šalia stebėjo jos elgesį bei tai, ką ši darė. Knygos lapai tyliai sušnarėjo, o perskaitytas eliksyro pavadinimas išspaudė dar didesnę šypseną veide. Nedaug trūko iki juoko protrūkio, bet sugebėjo susitvardyti.
- Meilės eliksyras... - vis dar idiotiškai vėpsojo, - girdėjau, kad eliksyrai gali nukreipti viską kitaip, nei norisi, - šiaip taip išsisuko nuo merginos pasakymo apie meilę, - tiesa, tikra meilė geriau nei eliksyrai. Juk jie kada nors vistiek išgaruoja.
Švilpio akys nuolat krypo į Emilios pusę, trokšdamos stebėti kiekvieną jos judesį. Ji graži... Jei kas būtų paklausęs klausimo ar pabandęs atkreipti dėmesį, Dylan'as nebūtų išgirdęs. Pala, ką? Jis tarytum pabudo iš savų minčių laivo, kuomet rožinių plaukų savininkė parodė pirštu į knygoje suraitytas raides. Nematomumo eliksyras.
- Pradedam, - išspaudė bei pradėjus merginai rankioti ingredientus, pats pasilenkė link knygos, norėdamas perskaityti daugiau apie šio eliksyro sudėtį bei gaminimą.

[Clementine Martes]

 Išgirdus Dylano žodžius, mergina tik šyptelėjo ir 'prisėdo prie knygos'. Emillia greitai tik visur "praėjo" su akimis ir pradėjo rinkti tam tikrus ingridientus.
 Po kiek laiko viskas buvo surinkta. Klastuolė greitai viskas perskaičiavo ir po to dar kartą.
- Manau viską surinkau ir dabar tikrai galim pradėti. - Gūžtelėjo pečiais ir Ema pradėjo eliksyrų gamybą kartu su švilpiu.
 Iškarto mergina užvirė vandenį, o po to įdėjo pirmą ingridientą iš sąrašo kuris buvo knygoje. Viską pamaišė, bet tada prisiminė ir apie Dylaną, kad tas kaip ir nieko nedaro.
- Ar negali paimti knygą ir diktuoti ką man sakyti? - Greitai davė jam knygą ir taip pasikeitė rolėmis su Dylanu, juk kai jie gamino praeitą eliksyrą tai diktavo Emillia, o Dylanas gamino. Taip turėtu gautis sąžiningai. Gūžtelėjo pečiais, o truputi vėliau nusivalė rankas. - Tai, kas ten toliau? - Šyptelėjus paklausė vaikino ir pradėjo daryti jo tam tikrų nurodymų.

[Dylan Frendlin]

Švilpis stovėjo atsirėmęs į šio kambaryje esančio, visiškai medinio stalo kraštą. Padėjęs rankas iki alkūnių bei pirštais jas sunėręs, vaikinukas aiškiai atrodė šiek tiek nervingas. Jis priklausė tai grupei, kuri net ir visiškai būdama tikra ar nebijodama, stebės savo drebančias rankas. Galbūt ir be reikalo, o galbūt ir su pagrindu. Dylan'o akys klaidžiojo po patalpą, protas, kaip ir kūnas, įsitempę jautė vėsų orą bei tvyrančią naktį. Geltono džemperio medžiaga šildė, nors jos beveik nejautė per savo taip mėgstamus, raudonus, languotus marškinius. Atraitotos rankovės nedengė dalies rankų, o po vilko ausų pasirodymo, plaukai atrodė it suvelti pačio stipriausio cunamio ar nusiaubti uragano. Bet svarbiausia, Dylan'as jautėsi puikiai. Viduje jis švyte švytėjo, lūpų kampučiai buvo pakelti aukščiau nei visados. Gerai atrodytum, jei tave kas nors čia nutvertų su Emi. Kažkoks keistas penktakursis, tikriausiai švilpis, Klastūnyno mokinė ir daugybė buteliukų. Bei knyga. Užsikišk... Vaikinukas suspaudė viena ranka kumštį. Pripažinęs, jog taip būtų geriausiai, pasisuko link jos pusės bei vienos akies mirksniu pritarė, kad darbą jau būtų galima pradėti. Beprotiška idėja. Padarom tai. Giliau iškvėpęs kūno panaudotą orą, švilpis stebėjo kaip mergina užvirė vandenį ir supylė pirmąjį reikiamą daiktą ar kokį kitą dalyką (nelabai jis troško gilintis) į katilą.
- Apsikeisti darbais? - abiejų rankų pirštais parodė gestą, reiškiantį apsikeitimą ar kažką panašaus, bet be aiškių rodymų į tam tikrą asmenį ir pakėlė antakius. - Taip, taip. Žinoma.
Dylan'as nuleido antakius bei paėmė knygą į rankas. O vargeli. Nors jis ir žinojo, kad dabar tik gaišo laiką, vistiek troško perskaityti tiek sudedamąsias dalis, o gaminimo eigą, tuo labiau, skaityt teks garsiai.

Receptas :
100 ml Vanduo
5 vnt. Vilkolakio nagai
34 g Rugiagėlių žiedų milteliai
56 vnt. Skremintinio (Poliarinio) akmens drožlės
6 vnt. Ugninės rožės spyglių
13 g. Gluosnio žievės miltelių

Šaunu. Dylan'o antakiai buvo pakilę vos vos aukščiau ir jis juos nuleido nuleidęs savo melsvas akis į gaminimą.

Į užvirusį vandenį supilti rugiagėlių žiedų miltelius.

Švilpis pasisuko link Emilios bei atsirėmęs viena ranka, stovėjo visiškai į jos pusę.
- Regis, pirmas dalykas padarytas, - šyptelėjo ir atsisuko atgal prie knygos. Padarom. Akys mirksėjo, bandydamos įskaityti raides, kurios tikriausiai jau buvo įsisenėjusios. Kartais vaizdas susiliedavo, tačiau tai nebuvo svarbu. Kelis sykius Dylan'as pasitrynė akis, kurias buvo pradėję skaudėti. Viskas gerai. Viskas tiesiog puiku. Viskas fantastiška.

Išmaišyti rugiagėlių miltelius. Maišyti visą laiką pagal laikrodžio rodyklę. Vanduo įgaus šviesią, purpurinę spalvą. Tik kai įgaus būtent tokią, galima bus eiti prie kito etapo.

Švilpis pakėlė antakius ir žvelgė į Emilią laukdamas, kada šis jo perskaitytas punktas bus tapęs realybe. Tuo įsitikinęs, o galbūt pamanęs, jog įsitikino, Dylan'as priėjo prie kito.

Supilti visus vilkolakio nagus bei Ugninės rožės spyglius. Maišyti priešinga kryptimi negu laikrodžio rodyklė lygiai keturias minutes. Tuomet nagus bei spyglius išimti bei išmesti.

Dylan'o žvilgsnis su tais pačiais kilsteltais antakiais nukrypo į merginą. Jam patiko ją stebėti bei matyti kaip ši puikiai tvarkėsi kiekviename etape, lyg čia nebūtų nieko sunkaus. Turi baigti spoksoti arba aš pats sau trenksiu.
- Geeeerai, - nutęsė žodį bei vėl akimis nulėkė prie knygos, - toliau, toliau, toliau...

Sudėkite Skremintinio akmens drožles į katilą. Pakaitinkite bei pavirkite tol, kol vanduo ims garuoti, o drožlės ištirps. Katile spalva pasikeis į ryškiai oranžinę.

- O tu žinojai, kad šis akmuo taip pat vadinamas Poliariniu? - dar kartą pakeltais antakiais pasisuko. - Oh. Duok jį man.
Viskas būtų buvę daug paprasčiau, tačiau šis akmuo atrodė trapus it krištolas, turėjo išblukusio marmuro spalvas ir buvo tvirtas kaip plienas. Arba tiesiog būtų buvę paprasčiau turint jau paruoštas drožles indelyje. Dylan'as jau buvo be pasiduodantis, tačiau šiaip ne taip, paskutinėmis savo jėgomis, su neaiškiu, atšipusiu peiliu sugebėjo nudrožti tas penkiasdešimt šešias drožles, reikalingas eliksyrui. Padaręs šį didų, o tiksliau gana paprastą, iš pažiūros, darbą, gal net darbelį, švilpis su tuo pačiu peiliu nukrito ant žemės.
- Man viskas gerai, - pakėlė ranką su peiliu, bet greitai nuleido bei paleido peilį iš delno, - tik noriu pagulėti, - pakėlęs galvą ir taip išnaudodamas vienas iš paskutinių savo jėgų, Dylan'as nuleido ir ją. Pagulėjęs keletą minučių ant šaltų grindų, atsistojo. Pakėlė peilį bei padėjęs ant stalo, ėmėsi knygos.

Atvėsus sudėti gluosnio žievelės miltelius. Viską išmaišyti kol ištirps. Galutinė spalva - šviesiai rusva.

- Regis, šį komponentą turime? - nenorėjo, kad išnyktų tik galva, o kūnas liktų matomas ar įvyktų koks pokštas kaip su prieš tai buvusiu įvykiu. - Taip...
Pakėlęs nykštį aukštyn švilpis ėmė laukti. Jis nežinojo ko laukė tiksliai, tačiau ši naktis dvelkė nuotykiais.