[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Gerai. Jeigu kambarys šitas, vadinasi, mašinėlę rasti turėtų būti įmanoma. Nebent, aišku, Timotis ją pametė kažkur kitur. Vis tik nuo kažko pradėti reikėjo, tad Eion dairėsi ir bandė apsispręsti, kur pirmiausia ieškoti. Ką Auris darė, neaišku, bet, tiesą sakant, svarbiau buvo tai, ką veikė pats Timotis. Laimei, jis tai prisiminė, ir Eion iš karto priėjo prie šluotų.
- Neliūdėk. Mes būtinai ją surasime, - bandė raminti broliuką klastuolis ir patraukęs kibirą praktiškai įlindo tarp namų apyvokos reikmenų. Tai buvo labai bjauru, bet šitas vargas turėjo priežastį. Eion norėjo, kad Timotis šypsotųsi ir būtų laimingas. Kad turėtų pačią geriausią įmanomą vaikystę. O jeigu jis surasdamas itin prastos išvaizdos mašinėlę gali jam padėti, pasistengs taip ir padaryti.
Kibirai buvo sustatyti taip, kad tarp jų ir sienos susidarė tarsi koridorius. Kadangi aukščiau buvo lentyna, ji beveik atstojo stogą. Nors ir nebaisiai aukštam, bet vis dėlto penkiolikos sulaukusiam vaikinukui ten buvo gerokai per ankšta. Teko likti vienoje vietoje ir nejudėti.
- Timoti, jeigu įliptum pas mane, gal tau pavyktų prasibrauti į priekį ir pažiūrėti, ar jos ten nėra, - pasakė mažiukui rodydamas į "koridoriaus" priekį. Besigrūsdamas pats būtinai viską išverstų, o tada situacija pasidarytų dar keblesnė. Eion vylėsi, kad broliukas tai supras ir nepabijos pats įlįsti į šitą siaurą užkaborį.

[Timotis Senkleris]

Timotis linktelėjo. Nors jis nebuvo tikras, ar tikrai jiedu suras mašinėlę. Jeigu nesuras, kaip Timotis toliau gyvens? Be jos? Tai atrodė labai sudėtinga.
Brolis Eion įlindo tarp tos daugybės daiktų. Šešiamečiui iš jaudulio stipriai daužėsi širdutė. Ar jau tuoj brolis iš ten ištrauks mašinytę?
Tačiau raudonplaukiui pasirodė, kad Eion, jis buvo per didelis ten ieškoti. Netrukus tai pasitvirtino, nes brolis paprašė paties Timočio pabandyti prasibrauti į priekį.
- Gerai, - atsakė Timotis.
Jis visai nebijojo. Tiesą pasakius, Timočiui patiko visokie tokie užkampiai, mat tada jis jausdavosi tarsi kokioje slėptuvėje, saugus. Ir štai, netrukus vaikas jau šliaužė tarp kibirų ir sienos. Iškart visas išsipurvino, tačiau tai buvo nei motais. Dairėsi mylimiausio žaislo, tačiau jo nesimatė. Bet užtat mažasis Senkleris pamatė didžiulį vorą.
- Čia yra voras, - tarė vaikas ir ėmė tiesti ranką į padarėlį.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Nežinia, ar Timotis bent kiek nusiramino, bet Eion pasiryžo rasti tą mašinėlę. Pačiam, žinoma, ji neatrodė kažkuo labai ypatinga, bet broliukui, regis, reiškė labai daug. O tai skatino pasistengti.
Netrukus vaikas jau šauniai brovėsi į priekį, ir Eion nejučia nusistebėjo, kad jo visai negąsdina ankštos vietos. Pačiam ten lįsti būtų siaubingai nejauku, bet štai jaunesnis broliukas tokios problemos aiškiai neturėjo.
Eion norėjo paklausti, ar Timotis nieko naudingo nemato, kai mažiukas jau kažkuo susidomėjo. Spėjęs apsidžiaugti, kad atrado mašinėlę, netrukus nusivylė - Timotis rado viso labo vorą.
- Nebijai jų? - paklausė. Pačiam tiek kartų teko tokius padarus valyti iš vaiknamio pakampių, kad bijoti būtų mažų mažiausiai absurdiška. - Ir ar dar gali paeiti šiek tiek į priekį, ar jau nebėra kur?
Vėl pradėjo galvoti, kur tas žaislas galėjo išnykti. Tai buvo paprasta mašinėlė, ji pati tikrai negalėjo kažkur išvažiuoti. Ir ką Timotis ir Auris čia vis dėlto veikė?..

[Timotis Senkleris]

Timočio ranka jau beveik palietė vorą. Deja, tačiau paskutinę akimirką padarėlis kažkur šmurkštelėjo ir dingo.
- Ne, - tarė berniukas savo mylimam broliui. - Bet nesu jų valgęs. Valgiau tik vabaliukus iš plaukų, jie buvo labai maži, o vorą reikėtų kepti, bet aš nemokėjau ir pas mus virtuvėje niekas neveikė, - papasakojo. - Dar yra kur, - atsakė į antrą klausimą ir šliaužė toliau.
Tačiau kuo toliau Timotis šliaužė, tuo daugiau dulkių kuteno jo nosies šnerves. Vaikas buvo pratęs prie dulkių, bet vis dėlto jau praėjo beveik pusantrų metų, kai raudonplaukis gyveno švariai. Be to, tai buvo tikrų tikriausias dulkių rūkas, net namuose jis per tokį nevaikščiodavo.
- A... a... ap... či! - pasigirdo.
Čiaudėdamas šešiametis trinktelėjo galvą į lentyną, dar užkliudė tuos kibirus. Ir tą akimirką viskas ėmė kristi. Daiktai nuo lentynos, kibirai, kurie kliudė ir kitus kambaryje esančius rakandus.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Eee… Ką? Valgęs? mintyse pakartojo Timočio žodžius Eion ir nejučia susimąstė, kad visai nežino, kaip jis gyveno anksčiau. Ar gali būti, kad šito vaiko gyvenimas buvo dar blogesnis nei jo paties? Ar Auris išgelbėjo iš pragaro dar vieną žmogų? Panašu, kad taip, tik Timotis, regis, visai nevengė kalbėti apie valgomus vabalus iš plaukų. Vien mintis apie tai supykino, bet Eion pasistengė apie tai negalvoti.
- Nevalgyk nei vorų, nei jokių vabalų, - tepasakė. Stebėjo, kaip broliukas šliaužia tolyn ir staiga pradėjo abejoti, ar jie čia suras mašinėlę. Ji pati užkristi negalėjo, o jeigu Timotis jau būtų čia lindęs, turbūt prisimintų ir pasakytų jam. Norėjo jau siūlyti lįsti lauk, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Ar bent jau daiktai kambaryje.
- Timoti?! - persigandęs riktelėjo Eion. Nepaisydamas, kad visi tie rakandai kėlė šlykščius prisiminimus, puolė artyn ir ėmė tuos daiktus mėtyti į šalis. Reikėjo iškasti broliuką ir išsiaiškinti, ar jam nieko baisaus nenutiko.
- Timoti, ar tau viskas gerai?! - dar kartą sušuko ir paėmęs milžinišką kibirą piktai šveitė jį šalin. Deja, atrodė, kad daiktų nemažėja, ir mažiukas vis dar tūno po milžiniška krūva.

[Timotis Senkleris]

- Ne, ne, jau nevalgau, - numojo ranka Timotis. - Dabar yra daug maisto. Man patinka maistas. Mėgstu vištienos šlauneles, - pasakojo.
Nutylėjo, jog yra linkęs paragauti gyvūnėlių ėdalo. Prisiminimai apie maisto stygių vis tiek buvo išlikę atmintyje, kaip ir instinktas ragauti tai, ko nereikėtų. Tad nors vabaliukų Timotis ir nebedėdavo į burną, tačiau kokius nors nejudančius dalykus tikrai pabandydavo.
O šią akimirką vaikas jautėsi persigandęs. Ir ne dėl to, kad būtų užsigavęs. Užsigauti Timotis nebijojo. Nelabai čia ir skaudėjo. Pirmiausia jis išsigando to, ką padarė. Na, kad per jį ėmė kristi visi daiktai. O paskui išsigando brolio Eion. Jis pasirodė piktas. Pro mažą tarpelį šešiametis matė, kaip brolis piktai nušveitė kibirą ir tą akimirką mažasis Senkleris krūptelėjo.
Berniuko viduje susipynė daug jausmų, daug emocijų. Juk Eion buvo tas vienintelis žmogus, kurio Timotis visiškai nebijojo. Stengdamasis tai daryti kuo tyliau, Timotis išlindo iš daiktų krūvos. Pažvelgė į brolį išsigandusiu žvilgsniu. Ar gali būti, kad dabar Eion Timotį muš? Tokia mintis beprotiškai skaudino. Bet ne todėl, kad Timotis gali gauti į kailį. Gauti jis gal net nusipelnė, nes štai, ko pridarė. Pametė mašinytę. Išvartė visus daiktus. Skaudino Timotį tai, jog broliu Eion jis besąlygiškai pasitikėjo. Jis labai nenorėjo, kad tas pasitikėjimas sugriūtų.
- Aš... aš atsiprašau, - šiaip ne taip išlemeno vaikas.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Sunku ir įsivaizduoti, kaip Timotis gyveno anksčiau. Bet viena aišku - jo gyvenime tikrai nebuvo užtektinai maisto. Vadinasi, jis padovanodamas kokį saldainį ar kepinį mažąjį broliuką turbūt gali labai nuoširdžiai pradžiuginti. Tai buvo labai gerai - Eion be galo norėjo, kad šis berniukas būtų laimingas, o jeigu jis gali prie to prisidėti, viskas dar smagiau.
Ant Timočio užgriuvę daiktai be galo išgąsdino, tad jį pamatęs gyvą ir sveiką Eion net atsiduso iš palengvėjimo. Bet ko jis toks išsigandęs? Vaikinukas pripuolė prie mažojo broliuko ir atsitūpęs šalia apkabino. Taip, liesti kitą vis dar nebuvo didelis malonumas, bet šį kartą norėjo parodyti besidžiaugiantis, kad Timočiui viskas gerai.
- Už ką tu atsiprašai? Svarbiausia, kad tau nieko neatsitiko, - ištarė Eion beveik pamiršęs, kad jiems reikėtų surasti kažkokią mašinėlę. Nežinojo, ką pasakytų Auris, jeigu per jį Timotis nukentėtų. Taigi dėl visa ko pasitikslino: - Ar tau tikrai nieko neskauda? Niekas ant tavęs neužkrito?
Paleido berniuką ir bandė apžiūrėti, ar nėra bent jau kažkokių aiškiai matomų sužeidimų.

[Timotis Senkleris]

Brolis Eion Timotį apkabino. Berniukas buvo susigūžęs, o pačią pirmą prisilietimo akimirką dar ir krūptelėjo. Pajutęs, kad Eion jo nemuša, pasistengė šiek tiek atsipalaiduoti, tačiau vis tiek atrodė išsigandęs.
- Aš... Aš buvau blogas. Nes numečiau daiktus, - tyliai tarė. - Tu atrodei piktas. Maniau, kad mane muši, - pradėjo graudintis. - Ar tu manęs nemuši? - nedrąsiai paklausė.
Timotis labai norėjo, kad brolis Eion jo nemuštų. Bet jeigu net ir muš, šešiametis jį taip pat mylės. Pats kaltas, kad viską numetė.
- Neskauda, - atsakė papurtydamas galvą.
Matė, kad brolis Eion Timotį apžiūrinėja. Jautėsi nejaukiai, žiūrėjo į grindis nuleidęs galvą. O tada surado savyje drąsos išspausti tokiems žodžiams:
- Tik nesakyk dideliam Auriui, ką aš padariau...

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Kodėl Timotis jo taip išsigando? Taip, Eion supyko, bet tikrai ne ant broliuko. Negi jis pagalvojo kitaip? Tylomis spėliodamas, kokios gali būti tokios reakcijos priežastys, vaikinukas laikė mažiuką glėbyje. Ir pagaliau gavo atsakymą.
- Timoti, aš niekada tavęs nemušiu. Niekada niekada. Pažadu, - pratarė galvodamas, ar vaikas to tikisi iš visų, ar tik iš jo. Bet ir Aurio anksčiau bijojo, ar ne? - Supykau ne ant tavęs. Kai ką prisiminiau iš ankstesnių laikų, kai buvau labai nelaimingas. Aš ant tavęs nepykstu. Tu nesi blogas.
Nežinojo, ar tokio paaiškinimo užtenka, bet vylėsi bent šiek tiek nuraminęs broliuką. Tiesa, vylėsi ir to, kad jis neklausinės apie ankstesnius laikus.
- Jeigu neskauda, galime toliau ieškoti? - paklausė ir paleidęs Timotį atsistojo ant kojų. Galvojo, kur galėtų būti ta mašinėlė. Dar vienas prašymas nustebino, bet nieko neklausinėdamas Eion tiesiog linktelėjo. Jeigu Timotis nenori, jis nesakys Auriui, nors to priežastis ir nebuvo aiški. Nebent... Broliukas ir toliau galvoja, kad buvo blogas.
- Gal ką nors prisimeni, kas galėtų padėti surasti mašinėlę? Ką veikėte? Ką tu darei, kur buvai? - dar paklausė ir toliau dairydamasis po nelabai tvarkingą kambarį.

[Timotis Senkleris]

Timotis labai susijautrino. Jis niekada su niekuo nesikalbėjo apie tai, kad jam skaudu dėl to, jog tėvai jį mušdavo. Visada jautėsi pats dėl to kaltas, pats prisiprašęs. Ir dabar taip galvojo, tačiau vis tiek buvo nežmoniškai skaudu.
- Bet... bet tėvai mane mušdavo, - tarsi seniausiai mintyse gniaužiamus žodžius ištarė Timotis ir prapliupo verkti, stipriai prisiglaudė prie Eion. - Aš nežinau, kada didelis brolis mane muš. Nežinau, ar ir tu tikrai nemuši, - pripažino.
Stengėsi valdyti verksmą, šluostėsi ašaras.
Timotis matė, jog brolis Eion linktelėjo, kai berniukas paprašė, jog jis nieko nesakytų dideliam Auriui. Tačiau mažasis Senkleris nebuvo tikras, ar toks patikinimas tikrai reiškia, kad nesakys. Bet daugiau apie tai prabilti nedrįso.
- Gerai, - šluostydamasis paskutines ašaras tarė dėl mašinėlės ieškojimo. - Aš... aš neprisimenu, - atsakė.
Ir jam tikrai buvo sudėtinga dabar prisiminti. Vaikas ėmė tvarkyti tai, ką išvertė, tuo pačiu dairydamasis mašinytės. O tada atmintin grįžo prieš tai pasakyti Eion žodžiai.
- Ką tu prisiminei? - paklausė vaikas. - Kodėl tu buvai labai nelaimingas?
Timotis žinojo, kad Eion nežino, kas yra jo mama ir tėtis. Brolis tai sakė tada, kai padovanojo mašinytę. Bet tą kartą Timotis nepagalvojo apie tai, kad brolis Eion anksčiau galėjo gyventi ne pas brolį Aurį.
- Ar tu visada gyvenai pas didelį Aurį? - balse pasigirdo Timočiui neįprastas nekantrumas. - Ar ir tave kas nors anksčiau mušė? Ar didelis Auris yra tave mušęs?  - šešiametis jautė, kaip stipriai ima daužytis jo širdis.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Aurio ir Timočio tėvas nekenčiamų žmonių sąraše užėmė labai aukštą vietą. Turint omenyje, kad Eion jo nepažinojo ir nežinojo net vardo, tai reiškė labai daug. Bet tai, kad mažasis broliukas apie tai užsiminė, turbūt buvo svarbu. Jam nebaisu apie tai kalbėti. O jeigu ir baisu, vis tiek ryžosi tai padaryti.
- Auris niekada tavęs nemuš. Niekada. Aš irgi nemušiu. Tai nėra gerai, - bandė nuraminti broliuką Eion, nors nežinojo, kaip reikėtų kalbėti. Ar iš viso gali šita tema kalbėti. Ko gero, reikės paklausti apie tai Aurio. Bet padarys tą vėliau, kai ras mašinėlę.
Paleido Timotį ir stebėjo, kaip jis tvarkosi. Pradėjo ir pats dėlioti kibirus. Žinoma, paprasčiau būtų padaryti tą kerais, bet nebuvo tikras, kad pasiseks, be to, taip buvo didesnė tikimybė surasti pradingusį daiktą.
Išgirdęs klausimus sustingo. Nebuvo pasiruošęs apie tai kalbėti. Bent jau ne su šešerių broliuku. Bet visai nieko nesakyti irgi negalėjo. Laimei, nespėjus atsakyti Timotis uždavė dar klausimų, kurie padėjo bent jau pradėti atsakymą.
- Ne, aš su Auriu gyvenu gana neseniai, - galiausiai ištarė. - Anksčiau gyvenau kitur. Ir ten... Ten ir buvau nelaimingas. Ten manęs niekas nemylėjo. Ir taip, mušė. Bet Auris geras. Jis niekada nesimušė. Tau nereikia jo bijoti.
Atsargiai pažvelgė į Timotį ir tik dabar suprato: ko gero, pirmą kartą gyvenime garsiai pasakė, kad Auris geras, kad juo galima pasitikėti. Tai nustebino ir patį Eion, bet jis pasistengė tai nuslėpti. Padėjo kibirą ir paėmęs šluotą įbruko ją į tarpą tarp daiktų ir tikrino, ar neužkliudys kaip nors įkritusios mašinėlės.

[Timotis Senkleris]

Brolis Eion, kaip ir visi kiti, tikino, kad niekas Timočio nemuš. Vaikas linktelėjo, nors iš tiesų nesijautė tvirtai dėl to. Niekada negalėjai žinoti. Kartais ir tėvai pradėdavo mušti tada, kada Timotis net nesitikėdavo. Kol ėmė tikėtis visą laiką. Tik įmestas į sandėliuką jausdavosi saugiau. Arba kai tėvai labai labai kietai miegodavo.
Pajuto skausmo persmelktą bendrumą su broliu Eion, kai jis pasakė, kad ir jį mušdavo. Gal ir norėjosi kažką pasakyti iš savo patirties, o gal paklausti paties Eion. Tačiau vis tik šita tema buvo labai skaudi ir berniukas daugiau nedrįso nieko sakyti apie mušimą.
Buvo įdomu, ar ir Eion jo tėtis paliko taip, kaip paliko Timotį (šią akimirką vaikas pamiršo tai, kad Eion minėjo, jog nežino, kas jo tėvai). Gal kada nors raudonplaukis to ir paklaus, bet ne šiandien.
- Šai ji! - sušuko šešiametis ant grindų pamatęs mašinėlę.
Pribėgo prie jos, paėmė ir tarsi apkabino, pasūpavo kaip kūdikėlį.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Laimei, Timotis netęsė visos tos mušimo, tėvų ir gyvenamosios vietos temos. Ji buvo pernelyg sudėtinga, o kalbėti galbūt reikėtų visiems kartu. Su Auriu. Išties jo paklausinės, kiek Timotis žino. Ir kiek gali sužinoti. Bet padarys tą vėliau, kai bent šiek tiek nuslūgs įtampa dėl nelauktai užduotų klausimų.
Laikė rankose kažkokį kibirą, kai išgirdo džiaugsmingą broliuko šūktelėjimą. Norėjo šveisti bjaurų daiktą tolyn, bet supratęs, kad tai gali Timotį išgąsdinti, prisivertė padėti jį tvarkingai ir tyliai. Priėjo prie vaiko ir pamatė, kad jis iš tiesų rado mašinėlę. Norėjo paimti ir apžiūrėti, ar nesulūžo, bet bijojo Timotį galvosiant, kad bando atimti. Taigi tiesiog pratarė:
- Na va. Žinojau, kad pasiseks.
Apsidairė kambaryje. Jie čia viską gerokai sujaukė, bet tai vis dėlto buvo magiškas kambarys, kurio tvarkyti (turbūt) nereikia.
- Manau, galime iš čia eiti, - dar pasakė Timočiui ir pasiūlęs paimti už rankos paliko kambarį iki pareikalavimo.