[Natanielis Augustas Lizertas]

Pratylėjusi visą teorinę dalį ir net nesistengusi paspėlioti, Anabetė mažumėlę snūduriavo.
Rusvi, kiek susitaršę, į dvi kasytes supinti plaukai krito ant melsvų akių, spoksančių į barzdotą senioką.
Metaliniai sparnai... Arkangelas atsirado, charakteris bjauresnis už velnio, bet vat, angeliuko snukelį užsidėjo... Tikras karnavalas.. - Žvilgsniu skenuodama profesoriūkštį, mintijo Liz, vis prisimindama nemalonią paskutinę pamoką.
Nepatogiai pasisukiojusi požeminėje klasėje, Betė šyptelėjo išvydusi mažąją Stigler.
Nežymiai pasikasė strazdanotą nosikę ir atsivertė aptriušusį vadovėlį.
- Ir kuo man čia tapti?.. - burbėjo klastuoliukė greitai vartydama storą knygutę.
- Žaliasis, sidabrinžvynis drakonas, - perskaitė antraštę penktakursė ir pakilnojo tankius antakius. Anutė pasimėgaudama prštu vedžiojo puslapyje išsibarsčiusias raides.

Sudedamosios dalys:

10 sutrintų lazdyno riešutų
15g lydyto sidabro
3 lašai priešo kraujo
2 poros kalnų avino ragų
žiupsnelis baziliko
20ml undinės ašarų
1 ketvirčiuota mėlyngalvio ungurio uodega

- Grifak, - keiktelėjosi strazdanė, pastebėjusi riešutus recepte. Juk mergiotė buvo alergiška šiems skanumynams, tačiau ieškoti kito recepto tingėjo, o ir pasipuikuoti drakono ragais, uodega ir sparnais norėjosi.

Dar nerūpestingai permetusi šaltu žvilgsniu gaminimo procesą, Betė atsistojo iš vietos ir nuskubėjo link spintelės, pasiimti ingredientų.

[Elride Endlercat]

Apsidairiusi po klasę Elridė išsitraukė kažkokio augalo lapelį, kurį turėjo savo kišenėje, ir įmetė į katilą. Katile esantis skystis įgavo juodą spalvą. Šyptelėjus sau, kelis kartus pamaišė skystį katile ir pauostė. Pajautusi juorožių kvapą ji giliai įkvėpė ir maloniai atsiduso. Kaip skaniai kvepia, įdomu, skonis toks pat? Apsižiūrėjusi, ar viską įmetė, linktelėjo galva ir šiek tiek paniuro. Elridė kurį laiką žiūrėjo į katilą ir atsiduso, tik šįkart iš nusivylimo. Metas išgerti... Tik pasitikėk savimi. Drąsindama save ji šyptelėjo. Blogiau negali būti... Juk kas gali nutikti? Blogiausiu atveju pavirsiu į drakoną su milžiniškais dantimis. Elridė bijojo, kad eliksyras nepavyks, bet stengėsi nuteikti save linksmiau. Savimi pasitikėjimo niekados daug neturėjusi mergaitė apsidairė, ar ji vienintelė jau padarė, tačiau nepastebėjus nė ženklo patraukė pečiais ir vėl žvilgtelėjo į katilą. Niekas už tave neišgers. Dar šiek tiek save paraginus rudaplaukė mergaitė išgėrė skystį katile. Apsidairiusi nustebo, niekas nevyko. Dar šiek tiek palaukus mergaitė pasijautė keistai. Elridei darėsi silpna, sukosi galva ir linko kojos. Prisilaikydama suolo ji krito ant žemės. Kodėl viskas taip liejasi... Nejau kažko netinkamo įdėjau...

[[Sor:Papildoma situacija: virsmo metu tau aplinkui visur pradėjo vaidentis bėgiojantys taksiukai, be galo panašūs į tavo augintinį Diksoną.]]

[Eleizija Stigler]

Karnavaliniai? Na žinoma. Kokia aš kvaiša. Netrukus Eleizija pamiršo, kad ką tik savo išvadino kvaiša ir įniuko į nuodų ir vaistų vadovėlį, ieškodama įdomių receptėlių. Norėjosi tapti kažkuo stulbinančiu, bet nebuvo įsitikinusi, kad taip viskas ir pavyks, tad nusprendė ieškoti kažko ne tokio įspūdingo. Receptas, kuris tūnojo šimtas keturiasdešimt trečiame puslapyje. Išgėrus, pagal jį pagamintą viralą, veido oda pasidengia mažais žvyneliais, pasmailėja ausys bei išauga dar viena pastarųjų pora. Jis tikrai sudomino varnę, tad ji nieko nelaukė ir perskaitė receptą.

0,5 g. lavos šerdžių
1 bet kokio augalo lapelis
15 lašų skorpiono syvų
keli gabalėliai suakmenėjusios odos

-Na, ką gi, pradedam.
Stigler pašoko iš vietos ir patraukė link klasės galo, norėdama susirinkti reikiamus produktus.

[[Sor: papildoma situacija - bėgdama Eleizija užkliudė ir nuvertė spintelę..."

[Elride Endlercat]

Besisukanti galva ir silpnumas po truputį ėmė liautis, tačiau mergaitė apstulbo: į kambarį įbėgęs taksas ėmė urgzti ant jos. Ką, po velnių, čia Diksiukas veikia!? Mergaitė pasiramstydama atsikėlė nuo žemės ir papurtė galvą, tačiau takso ten nebebuvo. Apstulbusi ji apsisuko, o šis jau stovėjo klasės gale. Supykusi ji ėmė artintis prie jo, tačiau netoliese pamatė dar vieną taksą. Kas čia dabar?! Kažkas nusipirko tokį pat taksą kaip mano? Negali būt! Dar kartelį papurčiusi galvą ir pamačiusi šalia savęs šuniuką, ji greitai jį čiupo. Pajautusi skausmą stipriai save subarė, Elridė vožėsi į stalą, tačiau neatkreipdama dėmesio su baime žiūrėjo į klasę. Kas čia vyksta?! Kur Diksonas... Apsidairiusi po klasę ji nebematė nė vieno gyvūno, tik mokinius. Nesusiprasdama, kas dedas, mergaitė priėjo prie savo stalo, o čia vėl pro duris lodamas įbėgo taksiukas. Palaikiusi tai dar vienu vaiduokliu ji piktai jį nužiūrėjo, tačiau pamačiusi mažą dėmelę ant kaklo išsižiojo.
-Diksiau! Ką čia veiki, šuniuk tu mano?-šyptelėjusi ji priėjo prie jo ir ėmė jį glostyt. Linksmai besišypsodama ir visai pamiršusi, kad išgėrė eliksyrą ji toliau glostė šuniuką. Po kiek laiko ji vėl pasijautė keistai. Mergaitė papurtė galvą ir pamatė, jog prieš ją stovi profesorius Sorenas von Sjuardas. Apstulbusi ji lėtai ėmė trauktis.
-A-a-atsiprašau profesoriau, maniau, kad čia taksas!,- išsigandusi ji grįžo prie savo suolo. Kas man nutiko... Padėjusi rankas ant stalo mergaitė dar labiau išsigando, ant dešinės rankos iš po rankovės kyšojo lopinėlis gyvatės odos, o nagai ilgi ir aštrūs. Apstulbusi ji atsistojo ir nubėgo prie veidrodžio. Mergaitei šyptelėjus išryškėdavo smaili iltiniai dantys, jos akys buvo ryškiai violetinės. Apstulbusi mergaitė toliau tyrinėjo save, nors bijojo, ką išvys geriau įsižiūrėjusi. Elridė pastebėjo vaivorykštinius, tačiau ne per didelius, žvynuotus sparnus su juodais kontūrais aplink. Nuo rankų švietė ilgi, auksiniai nagai. Kuo aš po velnių tapau?! Ji išsižiojusi žiūrėjo į save, su nuostaba, pasibaisėjimu ir pasididžiavimu.

[Klarė Konė Karter]

Profesoriui beaiškinant apie eliksyrus, kurie pasirodo buvę karnavaliniai, Klarė mąstė apie tai, kokia palyginti laisva buvo pamoka. Laisva ne kvailiojimo stiklinių kolbelių pilname kabinete. Bet pati tema buvo gana laisva. Tai ne koks siaubingai rimtas priešnuodis, ar nuodas, kurio lašeliu būtų galima nukepti milžiną. Šį kartą paauglė nusprendė ir pati pakvailioti. Susiradusi tinkamų eliksyrų knygą leido kai kurių gyvenimo valdovu vadinamam likimui nuspręsti, ko yra verta.
Demonstratyviai prirėmusi skirtingų rankų pirštais palyginti mažai, su kitais apibrizgusį viršelį, žaliaakė puslapius, kaip kortų kaladę spraudė tai į vieną, tai į kitą pusę. Šiek tiek abejodama savo sprendimu sustabdė knygą, ties maždaug trečdaliu nuo pirmojo puslapio. "Ugniauodegio eliksyras".
Receptas atrodė pakankamai sudėtingas, Klarė nebuvo tikra, kas tas ugniauodegis. Jau galėjosi savo sprendimu. Šis atrodė skubotas ir neapgalvotas. Dauguma grifų priimdavo drąsius sprendimus pernelyg negalvodami. Tačiau keturiolikmetė tokia nebuvo. Noras pasirodyti ar lėkti sparnus iškėlus? Taip. Tačiau rizikuoti nusilaužti sprandą? Rizika turėjo būti apgalvota. O dabar rizikavo ir taip įvairių kritimų ir šiokių tokių emocinių sprogimų apdaužytą reputacija.
Dauguma lygiai taip pat pasakytų, kad reputacija nesvarbi. Pasakyk tai jautriai keturiolikmetei.
Tačiau šiandien ji vis dėl to rizikuos.
Nusičiupusi knygą, kadangi ši nebuvo didelė, kaip dauguma, nukeliavo iki ingredientų spintos ir susirinko kelis, kurių nepažinojo ir buvo sunku juos rasti. Nunešė knygą ant suolo ir grįžo atgal, prigriebdama dar kelis labiau žinomus, ties kuriais nebūtų suklydusi net vidury nakties. Grįžti teko ir trečią kartą.
Ji vis dar prisiminė kaip praeitais metais, trečio kurso gale ji nešdamasi vandenį tėškėsi ant žemės. Ne kažkas ką norėtų prisiminti, tačiau prisiminė ir kiek pastebimai nuraudo.
Susitvarkiusi ingredientus ant stalo, kartu su įrankiais, dar kartą peržvelgė knygoje esantį receptą.

1 litras vandens
10gr. gluosnio pelenų
15ml. sprogstančiojo pipiro esencijos
14 rausvažolės lapų
3 saujos mėlynžiedės pienės pūkų
5 karčiastiebio šaknys
50gr ugniažuvės dantų
6 šikšnosparnio sparnų kremzlės

Gilinosi į paruošimą. Šis, nors ir palyginti neilgas, nes nereikėjo brandinti, buvo pakankamai sudėtingas. Sutelkusi kelias akimirkas dvasiniam pasiruošimui, užkaitė katilą.

[Daniela Kravitz]

Kai Daniela baigė maišyti eliksyrą, šis jau panašėjo į ryškiai sidabrinį, o ne į violetinį. Mergina stebėjosi, kaip iš pradžių pilkšvas skystis taip nepastebimai pasikeitė į akį rėžiančią sidabrinę.
Gėrimas neskleidė jokio kvapo, tačiau lėtai sūkuriavo, todėl bet kam, žiūrinčiam į jį, sukosi galva. Kad tik greičiau jį išgerti...
Pagal instrukcijas, išvirus eliksyrą reikėjo palaukti dvidešimt minučių, ir gerti visiškai šaltą. Klastuolei buvo įdomu, koks karnavalinio eliksyro skonis.
Po lygiai dvidešimties minučių Kravitz atsargiai įsipylė skysčio į nedidelę taurę ir vėl pauostė. Vis dar jokio kvapo.
Nežinia, ko Daniela tikėjosi atsigėrus, bet tik ne to. Gėrimas buvo saldus - tik vos vos, bet kartu saldumas buvo stiprus. Keistesnio ir bjauresnio skonio Klastūnyno globotinė nebuvo jautusi. Mergina vien dėl lūšies veidelio prisivertė išgerti visą taurę.
Tada - jokio efekto minutę. Gal kelias. Daniela išsigando, kad padarė kažką ne taip... Pusė pamokos veltui... O tada eliksyro saldumas tarsi kokia gyvatė kilo skrandžiu aukštyn ir mergina sunerimo, kad tuoj viską atvems. Viskas greit nuslopo, tačiau prasidėjo galvos ir pilvo skausmas. Viskas užpuolė taip greitai, kad Kravitz neišlaikiusi parpuolė ant grindų ir susiėmė rankomis galvą. Ji stipriai užsimerkė ir meldėsi, kad viskas greit baigtųsi... Tiesą sakant, taip ir buvo. Skausmas praėjo, bet tada ėmė  dilgčioti visus nugaros kaulus. Danielai skruostu nusirito ašara... Bet tada viskas baigėsi. Visiškai.
Klastuolė atsistojo ir apstulbusi ėmė čiupinėtis galvą. Nei skausmo, nei svaigulio. Kažkas pynėsi aplink kojas ir Daniela net suspigo iš džiaugsmo pamačiusi didžiulę, švelnią, sidabriškai pilką uodegą. Ji buvo ilga, stipri {tą mergina suprato, kai netyčia su uodega nuvertė suolą} ir netgi gracinga.
Veidrodis... Kur veidrodis.... Daniela įvirto į netoliese esantį mergaičių tualetą, pakeliui uodega parblokšdama kažkokį pirmakursį ir aiktelėjo pamačiusi veidą. Jis buvo tobulas. Pilkšvai baltas, sidabriškais ūsais ir dailiai išriestais antakiais, aštriomis iltimis ir auksinėmis akimis. Viskas atrodė netikra, tačiau kartu - žmogiška ir prisitaikę prie jos veido. Negali būti...

[[Sor: nu, tarp kitko, veidrodis buvo klasėj ]]

[Adelaidė Kondwani]

Susinervinusi Adė kramtė ir taip žaizdotą vidinę skruosto pusę. Tarp pirštų sukdama šviesią plaukų sruogą, ji užsikėlė koją ant kojos. Tyras kraujas... tyras? Kaip niekam nereikalingas ir niekuo neįpatingas arklys su ragu priešaky gali būti tyras. Nieko neveikia, tik naudoja planetos deguonį - tyras!
Mergaitė užmerkė akis ir susimąstė, kieno savybes norėtų įgauti. Žvėris? Plaukuotas kūnas ir kanopos, nuostabu. Vandenis? Gliti žvynais aptekusi oda. Tai gal hipogrifas? Išvis nesuprantamo pavidalo iškrypėliškas padaras. Ohoho, kokios idėjos! Tiesiog neapsakomai produktyvus darbas.
Nieko nesumąstydama, antrakursė pažvelgė į prieš ją ant stalo buteliuke šiek tiek teliūskuojantį priešnuodį. Tarp jos antakių susimetė raukšlelė. Nenorėdama atkreipti bendraklasių dėmesį ji pasieniu nusliūkino iki mokytojo. Pažvelgė iš padilbių ir, lėtai pro praviras lūpas iškvėpusi orą, paklausė:
 - Mokytojau, man kilo klausimas. Visų mūsų eliksyrai susideda iš skirtingų ingredientų bei yra skirtingų paskirčių. Kaip vienas ir tas pats priešnuodis panaikins labai skirtingus galimus padarinius?
Ji kilstelėjo smakrą ir laukė atsakymo. Nu bet ir kvaila esi. Tai gal mokytojas žino, kaip atlikti savo darbą? Adelaidė skruostai šiek tiek paraudo, tačiau greitai vėl atgavo savo blyškią spalvą. Kas nerizikuoja, negeria šampano. Ir vis tiek nežinai, kaip tai veikia, tai atsipalaiduok.

[[Sor: papildoma situacija - eidama į savo suolą ar dar kažkur, netyčia į kažką atsitrenkei. Į ką - gali pasirinkti pati.]]

[Rafaela Ginoble]

 Gotfreinė sėdėjo lygia it styga nugara, dailiai sudėjusi ant stalviršio rankas, įdėmiai klausydamasi mokytojo, nors ir piktai į jį dėbčiodama. Na, bent jau stengėsi - gana greitai jos dėmesys išsiblaškė ir ji vėl ėmė svarstyti apie galimas sesers nusižudymo priežastis. Ji nenorėjo apie tai mąstyti, tačiau mintys pačios plaukė į galvą ir niekaip nenorėjo iš jos dingti. Tik paskelbta užduotis privertė ją grįžti į žemę ar, tiksliau, į rūsį.
 Žinojo, kad gali drąsiai rinktis eliksyro pažengusiems versiją - nors jų giminėje jau kelios kartos nebuvo galingo kerėtojo, tačiau eliksyrininkai jie buvo puikūs, ką paliudijo ir Dallifrėjos mirties ,,įrankis". Nejučiomis pagalvojo, kad gal būtų geriau, jei eliksyrai būtų jų šeimos Achilo kulnas. Ar net visa koja.
 Dailiai aplenktame vadovėlyje rado reikiamo eliksyro receptą, greitai perbėgo akimis per ingredientus:

-pusė stiklinės melsvojo verpučio lapų - džiovintų,
-diptamo žiedai,
-drakono jauniklio kraujas - atskiestas sankykiu 1:2 su heleboro sirupu, ketvirtadalis stiklinės,
-irismėtės stiebas,
-mėnulio akmuo - trys ketvirčiai šaukšto miltelių,
-vigeno medžio žievė,
-trinta salamandros uodega,
-vienaragio tulžis - keli šaukštai.

 Gana greitai susirinko reikiamas sudedamąsias dalis. Dabar galėjo pradėti virti gėralą.
 Pastatė katilėlį ant ugnies ir užvirė jame nedidelį kiekį tyro vandens. Šiam pradėjus garuoti, į katilą įmėtė diptamo žiedus. Šiuos reikėjo išvirti prieš naudojant eliksyrui, tad kaitino juos ant silpnos ugnies, vis pamaišydama prieš laikrodžio rodyklę. Žiedams išvirus, išpylė vandenį ir užliejo juos trimis šaukštais gelsvos vienaragio tulžies, kuri itin nemaloniai kvepėjo, nuo kvapo Gotfreinę net pradėjo pykinti. Laimei, paskubomis įmėtė irismėtės stiebą, kuris neutralizavo blogą kvapą. Vėl padidinusi ugnį, uždengė katiliuką ir leido ingredientams ramiai virtis. Tuo tarpu nutarė paruošti heleboro sirupo ir drakono jauniklio kraujo tirpalą. Atskirą stiklinį indą iki trečdalio jo apimties pripylė kraujo, tada iki pat viršaus užpylė sirupo. Stikline mentele sumaišė skystį ir atidėjo į šalį - šiam dar ne laikas buvo patekti į katilą. Laiko dar buvo - stiebas vos suminkštėjo, tačiau jam dar daug trūko iki reikiamos konsistencijos: šis turėjo pavirti koše.
 Nedidelį mėnulio akmens gabaliuką įdėjo į grūstuvę - reikėjo iš jo pasigaminti miltelius. Darbas buvo nuobodus ir reikalaujantis daug išvermės, akmuo niekaip nenorėjo pasiduoti jos jėgais. Tiesa, ir jėga buvo menka. Vos baigė grūsti miltelius, kai iš katilo ėmė veržtis skystis. Mažai trūko, kad šis išsilietų pro kraštus, tačiau laiku spėjo sumažinti ugnį ir suberti džiovintus verpučio lapus. Jau buvo besiruošianti pasisemti reikiamą kiekį mėnulio akmens miltelių, kai netyčia plati jos mantijos rankovė užkliudė jau paruoštą tirpalą ir šis išsipylė ant stalo, pradedamas it rūgštis ėsti medieną.

[Ashley Shaw]

Na ką dabar.. Ashley šįkart labai pavyzdingai atsisėdo ir net pati nepastebėjusi pradėjo kalenti keliu į stalą. Tik pajutusi šiokį tokį skausmą, rudaplaukė susivokė, jog kartojasi nervinis įprotis. Ir taip kiekvieną kartą. Šįsyk ji pabūgo eliksyro virimo. Pripažinkim, kas jau kas, bet virti gėralus - ne jai. Tvardykis tu! Negi čia praskysi dabar? Žemas lygis.. Suvaldžiusi savo nenormaliai trūkčiojančią koją, grifiokė atsivertė NIV vadovėlį ir niekur neskubėdama pradėjo skaitinėti kiekvieną puslapį. Štai trisdešimt kervirtame ji rado kažką panašaus į išvaizdos keitimo eliksyrus.

Sudedamosios dalys:
2 šiaurinės dalkės žiedlapiai;
1 šaukštelis pelenų;
0,5 stiklinės mėlynųjų žirnių pieno;
2 gramai lapės uodegos šerių

Okeyy, pradedam. Į katilą vienas po kito keliavo  ingredientai. Pagriebusi stiklinį buteliuką pelenų, Ashley sučiupo kamštį, kuris nenorėjo lengvai nusiimti. Mergaičiukė stipriai suspaudė indelį ir šis...Sutrūko garbanės rankoje.
- Kad tave kur velnias skradžiai, - subambėjo Ashli, bei lazdelės pagalba sušlavė visą ant žemės pabirusį ingredientą.
Na va.. Dar ir apsikvailinai.. Šaunuolė. Subėrusi pelenus, ji pamaišė švelniai melsvą gėralą, kuris hipnotizuojančiai vartėsi katile. Taip norėjosi stačiai panerti į minkštą, žydrą patalą, bet deja. Negalėjai.

[[Sor: papildoma situacija - veikėja buvo lyg ir užhipnotizuota eliksyro ir įmerkė veidą į jį.]]

[Morgana Buterfield]

Morgana prunkštelėjo ir pavartė akis. Raudonplaukė nė nemanė, kad tai gali būti toks lengvas atsakymas. (Po galais, reikėjo geriau pamąstyt, o ne šnekėti nesąmones) ji kiek piktokai pagalvojo, bet tada susitvardė ir pažvelgė į knygą. Mergiotė perbraukė ilgais nagais per viršelį ir pajautė kaip perėjo šiurpuliukai. Raudonplaukė buvo gana pakilios nuotaikos, na neskaitant to, kad ją truputį sugadino neteisingas atsakymas, bet pačios pasivertimą į "karnavalinę būtybę" jai atrodė žavus ir įdomus.
Mergaitė atvertė knygą ir pasižiūrėjo į receptus. Nė vienas neatrodė vertas dėmesio, tiesą sakant visi atrodė kiek lėkštoki ir kvailoki. Bet vis dėl to vienas patraukė jos dėmesį. Tai buvo žvyniuotojo velniuko receptas. Klastuolė greitai permetė akis per receptą.
Sudedamosios dalys:
10 žvyniuotos pupelinės pupų
2 velnio nagų + vieno iltinio danties
5ml basilisko nuodų
Žiupsnelio sutrintų ir džiovintų mondragorų

Mergaitė pati sau linktelėjo ir atsistojusi nuėjo pasiimti ingredientų eliksyrui. Grįžusi prie stalo sudėjo visas dalis ir rūpestingai peržvelgė gaminimo procesą. Nenorėjo nieko sumaišyti, o tuo labiau save paversti kokia mutante ar pabaisa, nors ir taip tokia taps.
Ji pažvelgė į katiliuką su šulinio vandeniu, padėjo jį ant ugnies ir paėmusi grūstuvę pradėjo trinti žviniuotosios pupelines pupas, tai padaryti buvo išties sunku, bet per laiką viską sutrynė į miltelius. Pepelinės miltelius subėrė į katilą ir jis po kelių akimirkų nusidažė raudonai. Vėliau ji įpylė basilisko nuodų, įmetė velnio dantį ir nagus, prieš tai netyčiomis įsipjaudama - pastarieji buvo velniškai aštrūs. Ir galiausiai įbėrė sutrintas mondragoras. Ji pažvelgė į keistą eleksyro spalva. Jis buvo tarsi žalias, bet ir raudonas. Morgana papurtė galvą ir pradėjo maišyti prieš laikrodžio rodyklę 10kartų.

[Ashley Shaw]

Pati to nesuprasdama, Ashley vis artėjo ir artėjo prie hipnotizuojančiai liūliuojančio eliksyro. Ausyse mergaitei skambėjo kažkokios sirenų giesmės ir ji tėškė veidą į dubenį. Ten pasigirdo dar aiškesnis garsas. Taip, tai buvo arba undinių, arba sirenų dainos. Supratusi ką daro, grifė išnėrė iš katilo ir užsikosėjo. Širdis plakė tarytum pašėlusi. Kiek aprimusi, bei iš plaučių pašalinusi visą skystį, Ashli apsižvalgė ar niekas to nematė.
- Kad tave kur velnias! Kas čia dabar buvo?! - tyliai šūkavo sau viena.
Nesuvokusi kas per nesąmonės vyksta, Ashli tik nusibraukė nuo veido užsilikusius eliksyro lašelius, bei tęsė darbą, nors tai padaryti buvo beprotiškai sunku. Na va, maudytis net nebereikės.. Ir paplaukiojau, ir galvą išsiploviau, ir viską sugebėjau pamokoj padaryt. Talentas! Dar kiek pamaišiusi viralą, antrokė supylė jį į buteliuką ir nieko negalvodama, staigiai šį užsivertė. Atrodė lyg milijonas adatų keliauja mergiotės gerkle. Skausmui nurimus, pradėjo dilgčioti veidą. Kas per? Po akimirkos rudų plaukų savininkės veidelį puošė ilgi ūsai ir odinė nosytė, o žmoniškas ausis pakeitė katukės auselės. Ashley apsičiupinėjo veidą ir suprato, kad kažkas ne taip, todėl nubėgo prie veidrodžio.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas patylomis atsitraukė į klasės šoną - kad moksleiviams nereikėtų pro jį brautis į sandėliuką. Klasė, sukruto, subruzdo - daugelis moksleivių bene iškart atsistojo, eidami į ingredientų ir eliksyrų sandėliuką laimės ieškoti, kiti suskubo šiugždinti knygos puslapius, ieškodami kažko, į ką jiems patiktų pasiversti. Tiesą sakant, profesoriui patiko šis darbinis triukšmas be bereikalingo plepėjimo, nors pats iš tiesų labiausiai mėgo dirbti tylumoje ir vienumoje, niekieno netrikdomas ir netrukdomas. Nors ir dabar mažumėlę trikdė su jo vadovaujamu koledžu susiję keiksmažodžiai, sklindantys iš klastuolių pusės.
   Vyras tyliai žingsniavo per klasę tarp suolų, dviem eilėmis sustatytų po du. Slapčiomis nužvelgdavo kiekvieno moksleivio išsirinktą eliksyrą - tai daug pasakydavo apie juos išsirinkusiuosius. Lūšys, gyvatės, drakonai... Mokytojas greit pastebėjo, kad vyravo pasirinkimai, susiję su žvynais. ,,Gal čia klastuoliškumas bunda..." - vyptelėjo mintyse. ,,Arba prieš tai juk eilę metų čia profesoriavo Klastūnyno vadovas... Gal ta dvasia dar neišsivadėjo, hmm..." - pamintijo jis ir atsigręžė, išgirdęs kreipimąsi į jį - ir išvydo atėjusią turbūt nelabai drąsią antrakusią.
   - Geras klausimas, panele Kondwani, - tarė profesorius linktelėdamas. - Tai yra stiprūs priešnuodžiai, galintys neutralizuoti daugumą įmanomų apsinuodijimų. Be abejo, aš galėčiau sutaisyti silpną priešnuodį, turintį tik tam tikrą poveikį - tokius netgi lengviau pagaminti. Tačiau negaliu numatyti, kaip kažkas apsinuodys, kokio stiprumo apsinuodijimas tai bus. Ir dar, pagaminti kiekvienam skirtingą priešnuodį būtų sunkiau ir užimtų daugiau laiko, negu sukurti vieną stiprų ir sudėtingą, - užbaigė jis išvada ir klausiamai žvilgtelėjo į moksleivę lyg klausdamas, ar ji viską suprato.
   Vos tik Sorenas spėjo nueiti į klasės priekį, prie jo pritipeno pirmakursė grifė ir prisiglaudė prie jo rankos. Eliksyrininkas trumpam sutriko, o tada ėmė tirtėti nuo tramdomo juoko. ,,Įdomu, ar ji padarė kažką ne taip eliksyre, ar čia šalutinis poveikis..." - mintyse pasvarstė vyriškis ir susidomėjęs toliau stebėjo grifiukę - girdyti priešnuodžiu neskubėjo. Greitai mergiotė protą ir atgavo - tuomet sutriko jau ne profesorius, o moksleivė.
   - Viskas gerai, visko pasitaiko, - šyptelėjo profesorius, padaręs išvadą, kad visgi tai greičiausiai tebuvo trumpas šalutinis poveikis. Pastebėjo dalį mokinių, nueinančių paspoksoti į save į veidrodį, stovintį klasės priekyje ir mažumėlę nustebo, kai viena, atrodo, klastuolė, nuskubėjo ieškoti veidrodžio į tualetą.
   Pamokos laikui vis trumpėjant, Nuodų ir Vaistų dėstytojas kilstelėjo akis į sieninį laikrodį, bet nusprendė mokinių kol kas neskubinti - juk nuo skubos darbo eliksyrų kokybė nepagerėja.

((Sor: primenu, kad pamoką užbaigsiu rugsėjo 20-ąją dieną. Tada kelias dienas būsiu išvykęs, todėl nežinau, ar išvis tuo metu turėsiu susisiekimą su jumis bei galimybę taisyti namų darbus. Čia tarp kitko.

Dar noriu priminti, kad papildomas užduotis (situacijas) gavo ir dar neįvykdė Eleizija Stigler ir Adelaidė Kondwani. Elridė ir Ashley jau puikiai su užduotimis susidorojo ))

[Morgana Buterfield]

  Baigusi maišyti Morgana pastebėjo kaip eliksyras įgavo žalsvai geltoną tarsi vėmalų, spalvą. Mergiotė kiek suraukė strazdanotą nosytę ir pauostė eliksyrą, ačiū šokoladinei varlytei jis neturėjo jokio specifinio kvapo, tiesą sakant jis buvo kiek ir malonus. Klastuolė greitai įsipylė truputį eliksyro į stiklinį buteliuką ir giliai įkvėpusi jį užsivertė.
  Kelias akimirkas raudonplaukė laukė kokio nors skausmo, kuris laužytų kaulus ir panašiai, kaip rodė per žiobarų filmus, bet nieko neįvyko. Ji nusivylusi nusivaipė ir peržvelgė į klasiokus kurie atrodė ir baisiai ir mielai. Kitą akimirką ji pajuto gana stiprų galvos svaigimą, dilgčiojimą ant rankų, veido. Jai staiga pradėjo skaudėti liežuvį, jautė tarsi jis plyštų pusiau. Mergaitė iš skausmo susiraukė ir susiėmė už burnos, būtų padariusi bet ką, kad tik panaikintų šį skausmą. Ji greitai pradėjo bėgti per klasę link veidrodžio, nė nekreipdama dėmesio į vaikus kuriuos užkliudė.

[Daniela Kravitz]

Daniela patenkinta maivėsi klasėje, nekreipdama į uodegą užkliudytus mokinius. Ji stebėjo, kaip susiraukę dejuoja arba susiėmę galvas perversmą kenčią mokiniai. Ji netgi džiaugėsi, kad jai viskas pavyko ir nekantravo išvysti kai kurių draugų naująsias išvaizdas.
Tiesą sakant, Klastuolė nieko ypatingo nejuto. Nei ausys, nei išdidėjusios akys nekėlė keistų pojūčių. O su uodega buvo kitaip.
Keisčiau nebūna, - visai Kravitz merginai neįprastai stebėjosi Daniela. Jos stuburas tarsi ištįso, maskatavo nugaros apačioje. O suvaldyti to niekaip nėjo.
Bet antrakursė neketino atsisėsti ir nesijudinti iki pamokos galo. Dieve, kaip kietai! Daniela kaip tik vaikščiojo, apsimesdama negirdinti pasipiktinusių mokinių - jos uodega darė savo. Turiu nedaug laiko pabūti lūšimi. Lūšimi! Svajonė nors vieną dieną pabūti šiuo laukiniu, žavingu padaru išsipildė su kaupu. Tikiuosi, ateis diena, kai mokysimės eliksyrų, leidžiančių kvėpuoti po vandeniu. Ir aš nekalbu apie žiaunažoles.
Diena buvo puiki, ir galiausiai prisėdusi Daniela ėmėm laukti, kol išgirs, ką mano profesorius.

[Klarė Konė Karter]

Nelaukdama supylė visą vandenį. To reikalavo receptas. Visą vandenį supilti vienu kartu buvo keista. Klarė abejodama truktelėjo pečiais ir tęsė darbą.
Kol vanduo užvirė ji sumaišė gluosnio pelenus su pipiro esencija. Šie turėjo nugesinti jos rūgštines savybes, kitaip eliksyras prieš suveikdamas išdegintų gomurį. Knygoje tai parodantis taip pat retas eliksyrų knygoms paveikslėlis tai puikiai nurodė. Rausvažolės lapus reikėjo grųsti specialioje grūstuvėje. Šio darbo paauglė itin nemėgo. Smulkioms rankoms stokojo jėgos, tad kol atliko darbą visai supluko. Įsitikinusi, kad prieš tai išmaišyti ingredientai tapo tinkamos, įprasto žiobariško bijūno, spalvos tęsė darbą su rausvažole. Trintus lapus reikėjo suberti į katilą po truputį, maišant, kad nesušoktų gabaliukais. Įsitikinusi, jog nepaliko gumuliukų, Klarė supylė prieš tai sumaišytą rausvą marmalą. Kaip tokio pavadinimo eliksyras, jis atrodė per daug rausvas ir mergaitiškas. Tačiau žaliaakė tikėjosi, kad tai tik pradžia. Nors, kad ir kaip buvo sunku pripažinti spalva visai viliojo.
Lengvas darbas buvo mėlynžiedės pūkai. Šie atrodė tikrai gražiai. Tokius žiobarų pasaulyje norėtum fotografuoti, ar panaudoti fotografuojant žmones. Meniški daikčiukai Šiek tiek užsisvajojusi kelioms akimirkoms atitrūko nuo darbo.
Prisiminusi, kad yra požemiuose, nuodų ir vaisų kabinete ir verda linksmus pasikeitimus lemiantį eliksyrą subėrė pienės pūkus į tamsų katiliuką. Su pienės pūkais reikėjo žaisti, šie veiksmingi buvo tik beriami po tris. Suktos bjaurybės... Keiksnojosi atidėdama likusius du, po poros šimtų šie jau neatrodė tokie dailūs, be to sugaišo nemažai laiko. Kai kurie klasės draugai jau gėrė savuosius eliksyrus. Vos pavyko sukaupti dėmesį, kad nenusisuktų ir neužsistebėtų.
Karčiastiebio šaknys taip pat nepasirodė tokios šmaikščios, kaip atrodė iš pradžių. Kreidines uolienas primenančios šaknys slydo iš rankų, tepdamos drabužius ir taškydamos iš nežinia kur atsiradusias sultis?
Pagaliau sukrėtus jas į puodą, ketvirtakursė atrodė tarsi po karo. Veidas skendėjo keistos spalvos pliurzoje, juk negalėjo pjaustyti nežiūrėdama, dar kokią nereikšmingą galūnę nusikapos. Šaknų kvapelis buvo nekoks ir paauglė nesulaukė kol galės tarsi pūvančios žemės kvapą nusiplaut.
Nedideliu plaktuku skaldydama ugniažuvės dantis linksminosi. Šie perskeliami leido mažas dūmelių sroveles, ir šiaip, kieno nervams nepadėjo šiek tiek išsilieti, ypač kai tavo veidelis smirda puvėsiais...
Vis dėl to šlykščiausios buvo kremzlės. Gličios, aptekusios pilka, tarsi žiobariški žele, mase, juos net paimti į rankas buvo šlykštu. Neįprastas reiškinys eliksyrams, tačiau reikėjo minkyti iki tolygios masės. Strazdanė žiaugčiodama vos susilaikė nuo nenumatyto vizito pas klozetą. Atrodė tarsi knistųsi po kieno nors vidurius, kai kuria prasme taip ir buvo, kol ir šių neįsviedė į katilą.
Dabar jau tamsiai violetinis eliksyras kunkuliavo kaip pašėlęs. Klarė nenumaldomai trynė stalą skuduru, rastu netoliese. Tikėjosi, kad tai nieko svarbaus.
Nustojus kunkuliuoti gerai išmaišė. Prisipylė atsineštą stiklinę. Masė buvo panaši į drebučius ir atvirai pasakius, dvokė kaip slibino nasrai. Keturiolikmetė užsimerkė ir užsispaudė nosį. Gliti pliurė sunkiai slinko gomuriu ir atrodė, kad visai nebeleisdama kvėpuoti užstings ten amžiams. Kaip koks cementas prisiminė vasarą betonuotą taką.
Nelabai įsivaizdavo kas per gyvis buvo ugniauodegis. Tačiau juto, kaip nugaros apačioje dvilgsėjo, tarsi kas pratęstų stuburą. Jausmas tikrai nebuvo malonus. Apsiausto rankovės plyšo, rankos tarsi tįso. Svaigo galva, tačiau pabandžius atsisėsti tik parvertė kėdę, vos nenukošdama nuo iš paskos stovinčio stalo katilo.