Renginiai
  • Lapkričio 19 d. - Atostogos
  • Gruodžio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • III kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • Ta, kuri stebi saulėtekius ♥
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #30 Prieš 1 metus »
Penkiolikmetė atšoko ir apstulbusi įsispoksojo į šešėlį, tarsi driežas ropojantį aukštyn, prie sietyno. Gvendolina suriko ir prisispaudė prie sienos. Juodas pavidalas nardė aplink sietyną ir Gvendė nesuprato, kodėl Lila ar kiti rūmų gyventojai negirdėjo jos riksmo. Ach, kas čia vykta...
Pašiurpusi Gvendolina ėmė slinkti link Lilos kambario ir suprato, kad laiku pasitraukė - sietynas nulėkė žemyn. Dieve... Brangusis krištolo sietynas... Nustėrusi mergina stebėjo, kaip tūkstančiai karoliukų išsitėškė ant žemės ir pokšėdami sukėlė didžiulį triukšmą. Greičiausiai aš sapnuoju...
Garsiai nurijusi seiles Hakgi vienturtė puolė klibinti draugės durų rankeną, tačiau ši užstrigo. O pavidalas ropojo artyn, vartydamas antikvarinius šarvus žemyn. Dar kiek, ir jie užvirs ant Gvendolinos.
Nagi... Kur aš patekau?
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #31 Prieš 1 metus »
Tyliai išsliūkinusi iš kambario, Sarah tarytum ant blakstienų nulipo žemyn. Žvilgtelėjusi pro turėklus ji išvydo kažkokį juodai apsirengusį vyriškį. Gal būt trisdešimties - keturiasdešimties metų. Kas per? Na, o ko gali tikėtis mergina, tokiame gan neramiame rajone ir dar užmiršusi užsirakinti duris. Vien per šią savaitę buvo apvogtos dvi senutės -  Mel ir Veronika. Pagriebusi patį pirmą daiktą, pasitaikiusį po ranka, (šiuo sudėtingu atveju - savo brangiausią krikštolinę vazą) mėlynakė prisliūkino prie vagies, bei užsimojo, tačiau šis atsisuko, bei išsitraukė peilį. Vyras artėjo link atbulomis judančios Saros, kai ji paleido vazą. Pasirodo mergiūkštė buvo labai taikli ir indas trenkė jam per galvikę, pilną nedorų minčių.
- Na ar galima taip elgtis, a? - sarkastišku balsu tarė ilgaplaukė, susmunkančiam ant grindų vyriškiui. - Ir kas dabar čia viską sutvarkys? Nejaugi tu?
Nuo stalo sugriebusi telefoną, Sarah iškvietė policiją. Atvažiavo du uniformuoti vaikinukai, bei įsisodino nedorėlį mašinon.
- Matyt teks kraustytis. Bent jau vaza liko sveika, - garsiai pamąstė šešiolikmetė.
Toks reiškinys jau buvo įprastas šiame rajone. Tikrai dažnai pasitaikydavo ne vienas, norintis pasisavinti kokį daiktą. Susirūpinusi valdžia net praeitą pavasarį pravedė savigynos kursus, kurių dėka Rosė užvožė kaimynui, manydama, kad tai koks banditukas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Ashley Tonks »
P. S.
I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Clemence Ameli Martes

  • III kursas
  • *
  • 443
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #32 Prieš 1 metus »
Emillia pradėjo kalbėti vos ne pirma. Paklausius kitų mokinių atsakymus, ji suprato, kad jos atsakymas yra tikrai ne pats tiksliausias ir teisingas. Visgi gerai, kad bent kažką pasakiau. Su tokiomis mintimis, bandė save nuraminti klastuolė.
 Pabaigus mokiniams pasakoti, prakalbo profesorius. Ema buvo visada nedrąsi ir visko bijojo, todėl būti poveikyje sapnų keruose, ją gąsdino. Na nieko, visgi čia yra profesorius.. Reikia nusiraminti,
 jis prižiūrės. Turbūt.. Sapnų kerai, gal tai ne taip ir baisu. Aš būsiu praeityje, o man praeitis buvo gan rami.
Su savo mintimis Ema pradėjo panikuoti. Taip sėdėjus, Emillia išėjo išgerti eleksyro paskutinė.
 Pasiėmus Emillia grįžo prie suolo, ir išgėrė jį. Ji staigiai pradėjo jausti kažkokius keistus jausmus viduje, o skonis irgi buvo keistas.
 Emi pradėjo lyg "atsijunginėti". Taip ji užmigo, ir pradėjo būti sapnų keruose. Klastuolė atsirado savo senelės name. Namas atrodė visiškai kitaip, negu jis yra dabar. Aš šito nepamenu. Ar ant manęs teisingai paveikė sapnų kerai? Ema apsižiūrėjo, ir pastebėjo, kad visiškai kitaip. Pažiūrėjus jai į save, klastuolė suprato, kad tai metai, kai ji dar buvo gan maža, ir todėl nieko nepamena. Turėtu greitai ir būti pavojus..
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Emillia DiLaurentis »

*

Neprisijungęs Clemence Ameli Martes

  • III kursas
  • *
  • 443
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #33 Prieš 1 metus »
Su laiku, Emillia viską pamiršo apie pačius sapno kerus, pamoką ir tai, kas yra realybėje. Klastuolė pietavo prie stalo kartu su visa savo šeima. Buvo kaip viskas ir ramu. Nieko pavojingo lyg ir neturėjo nutikti.
 Valgant, pasibeldė kažkas į duris. Ten buvo gan du jauni vyrai. Jie ištraukė kažkokius popierius ir tėvą pradėjo kviesti į policiją. Tėtis pradėjo kažkaip panikuoti kartu su mama. Ema tai aplinkui žiūrėjo ir tiesiog nieko negalėjo suprasti. Pas ją protas buvo kaip pas vaiką, kuriuo dabar ji yra, todėl, ji netgi įsivaizduoti negalėjo ant kiek viskas rimta.
 Tėvą kvietė į policiją, nes jis pradėjo pardavinėti magiškas knygas žiobarams, o tai yra uždrausta. Už tokius dalykus jį gali netgi nužudyti. Kadangi klastuolei tai atrodė tiesiog viskas paprasta ir ji pradėjo aiškinti tėvui, kad jis tiesiog nueitu, Emai atrodė, kad čia yra nieko tokio, ir jam tikrai nieko nepadarys.
  Tada ir atėjo pavojus, tie vyrai pasirodė kaip ir burtininkais irgi, ir jie paėmė Emillia kaip įkaitę, ir pradėjo grasinti. Tai visus išgąsdino.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • IV kursas
  • *
  • 525
  • Taškai: 272
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #34 Prieš 1 metus »
Klarė ilgai sėdėjo laukdama, kol iki profesoriaus tvyrojusi eilė bent kiek sumažės. Iš tiesų kaip prisidirbęs šuniukas bruko uodegą po savimi. Šiais metais ji nebebuvo priskiriama prie jaunesnėlių, bent jau ne apsigynimo nuo juodosios magijos pamokose. Poteriui pavyko nuo visko apsiginti, Poteris idealus, Poteris, Poteris Poteris... Vartydama akis pyko ant nežinia ko.
Gintis nuo piktųjų kerų keturiolikmetei prilygo Heraklio žygdarbiams, šįkart tikrai nepavyks. Jau įsitikinusi žengė į jau besibaigiančią gyvąją gyvatėlę. Profesorius vienam paskui kito mokiniams girdė pavojingą eliksyrą. Priartėjus per du žmones nuo profesoriaus Ilgakasė net nepajuto, kaip rankos ir kojos ėmė drebėti. Nebijo profesoriaus, kaip kas būtų pagalvoję. Nebuvo jis baisus, nė kiek. Tačiau priėjusi ketvirtakursė nusuko akis.
Ji jautė gėdą, vis dar dėl praeitų metų. Ir dėl naujosios pamokos. Dabar jau nebebuvo priskirta mažiukams. Toli gražu tokia ir neatrodė. Ji buvo labai aukšta ir pagal metus suaugusi. Per vasarą nepakito tik keturiolikmetės veidas, jis ir išdavė, kad Klarė buvo paauglė.
Nusičiupo  buteliuką net nepažvelgusi profesoriui į akis. Užteko drebančių galūnių, juk grifai pasižymėjo drąsa, o ne slėpimus iš už kelių nesėkmių. Atsisėdusi į aptrintą suolą pernelyg negalvodama užsivertė buteliuką. Vis dar prisiminė grifų šventę, kurioj pamatė, kiek pridirbti gali net nekalčiausi eliksyrai. Ką jau kalbėti apie tokius, kur man beveik nė vienas negalintis išsivaduoti.
Vos spėjo pasiremti rankomis ant suolo, kad netrinkteltų galvos į kietą medį. Užmerkė akis ir paliko kabinetą pasąmonės kuriamame pasaulyje.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Clemence Ameli Martes

  • III kursas
  • *
  • 443
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #35 Prieš 1 metus »
Šeima buvo panikoje. Tėvas jau norėjo pasiduoti, kad tik paleistų Emi. Emi nežinojo ką daryti, ji išvis nesigaudė kas vyksta. Bet jos viduje, buvo lyg toks instinktas, kad reikia apsisaugot. Ką daryti?? Taip galvojo klastuolė.
 Ant vienos minutės, tie vyrai truputi atleido tą burtų lazdelę nuo Emillios gerklės. Jinai pabandė pasinaudoti tuo šansu, Emillia su rankom atstūmė tą burtų lazdelę, pritūpė žemyn ir pradėjo bėgti pas tėvą.
 Burtininkai įniršę, panaudojo Emai nepažįstamus kerus. Viskas lyg užšalo, su laiku Emillia prarado sąmonę.
 Klastuolė atsirado visiškai jai nepažįstamoje vietoje. Ji tik girdėjo, kad jos tėvas maldavo mus paleisti, o jis sės į kaleimą/sumokės baudą. Emillia be jėgų, kažkaip sugebėjo atsistoti. Visi kiti buvo dar be sąmonės. Gal ant manęs silpnai paveikė kerai? Taip su drebančiomis kojomis, ji ėjo pagal balsą kurį girdėjo. Ten netoliese jau sugebėjo pamatyti, savo tėvą ir tuos vyrus. Gal klastuolė ir buvo maža, bet tai, kad jis pavojuje, ji sugebėjo suprasti. Taip Emillia netoliese į juos žiūrėdama pralaukė gan daug laiko, kol laukė kokį nors šansą, kad galėtu kaip nors pagelbėti savo tėvelį.
 Emillia visą tą laiką žiūrėjo į tėvą, ji buvo panikoje, verkė, ir norėjo pagalbos. Ji lyg ir nieko negalėjo padaryti, tik verkti. Visgi ji norėjo padėti. Todėl kai atėjo tas šansas, mergaitė tuo pasinaudojo. Tada tie du vyrai, lyg trumpam įėjo į kažkokį pastatą kuris buvo šalia. Netoli ten gulėjo visas sumuštas jo tėvas. Klastuolė pribėgo prie tėvo, ir ji lyg purtė, kad atsigautu. Jis buvo be sąmonės jau. Ema nebenorėjo jau tai matyti, ir kažkaip jam padėti. Ji pamatė lyg didžiulį kažkokį metalinį pagalį. Klastuolė vos ji pakėlė ir padėjo tarp to seno namo rankenų, taip juos užrakindama. Namas buvo senas, burtų lazdelės voliojosi šalia tėvo, jie nesugebėtų, iš ten išsprukti. Klastuolė pati nesuprato, ar ji teisingai pasielgė. Už minutės tie vyrai pastebėjo kažką ne to, ir trankėsi į duris. Emi sukramtė lūpas, pakėlė tėvą, ir jam padėjo eiti, ignoruodama tuos vyrus.  Ar jie mirs? Su tokiomis mintimis buvo klastuolė. Po kai kurio laiko visi atsigavo, ir nusigabeno namo. Tėvas skubiai nubėgo tvarkyti reikalus, o mama ramino Emillia, ir teigė, kad ji nieko blogo nepadarė. Bet tą diena, jai buvo visiškas košmaras, jos mintys buvo apie tai, kad kaip norėtu ji visa tai pamiršti.
 Už poros minučių, Emillia pradėjo jausti lyg ji prabunda iš sapno. Jai atsigavus, skaudėjo truputi galva. Jos visos mintys buvo apie tai, ar tai viskas buvo realybėje, ar tai iš tikrųjų tiesa? Ji buvo visa baimėje, ji niekada nejautė tokį siaubą. Klastuolė buvo visa paskęsta mintyse, ir labai norėjo jau sulaukti kai pradės kalbėti profesorius.

*

Neprisijungęs Daniela Kravitz

  • III kursas
  • *
  • 150
  • Taškai:
  • Ta, kuri stebi saulėtekius ♥
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #36 Prieš 1 metus »
Ahh, ką daryti? - be galo persigandus galvojo Gvendolina ir nėrė į kitą koridorių. Tai buvo beprotiškai keista ir staiga ji prisiminė mažą seną koplyčią, kuri šiuose rūmuose buvo likusi nuo viduramžių. Gvendė suprato, kad ji puikiai tiks pasislėpti nuo kraupiojo šešėlio.
Na, ne tik religine prasme. Tiesiog tai buvo beveik kaip bunkeris, stipriai sumūrytas, nedidelis bunkeris. Nebuvo jokių aštrių daiktų, ta vieta jau kelis šimtus metų buvo aplaista. Tiesą sakant, tai buvo vienintelis kambarys Hakgi rūmuose, kuris nebuvo restauruotas patyrusių architektų.
Gvendolina nulėkė laiptais žemyn ir pirma už savo persekiotoją pasiekė koplyčią. Visa uždususi ir iškaitusi, mergina jau norėjo atlapoti nedideles dureles, kai suprato, kad jos užrakintos. Jos juk nerakinamos. Kaip ir... kaip ir Lilos durys. Pakraupusi penkiolikmetė suvokė, kad arba tai kažkoks keistas sutapimas, arba tas šešėlis turi keistų galių. Na jau... Kokia nesąmonė.
Gvendolina toliau klibino rankeną, kone girdėdama šešėlio alsavimą. Tad ji staigiai apsisuko ir griebė kažkokį seną įrankį, gal kirvį, ir puolė talžyti duris. Jos atsilapojo... Ir mergina suprato, kad nespės užsirakinti koplyčioje. Užtat pasitraukė į šoną, palikus atviras duris. Šešėlis pranėrė pro ją ir dingo koplyčios viduje. Nieko nelaukus Gvendė užtrenkė duris ir ne tik užrakino, bet ir užrėmė tuo įrankiu. Drebėdama susmuko ant grindų....

Ir atsibudo savo klasėje. Daniela apsidairė ir pašiurpo. Kodėl aš nieko, kas buvo "užmigus", neatsimenu?
“Because she looked like a monster, that’s why. And it never occurred to me that monsters might feel pain.”

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 188
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #37 Prieš 1 metus »
Morgana kiek perkreiptu veidu klausėsi mokytojo kalbos ir džiaugėsi, kad nėra viena iš vyresniųjų. Ji neturėjo jokio artimo žmogaus, kas reiškė, kad ji tikrai tame sapne žūtų. O ir mintis apie tai, kad ji neprisimins kas esanti, ir, kad nė neprisimins jog mokosi Hogvartse ją gąsdino. Kaip ji prisimintų burtažodžius apsigynimui? Raudonplaukė giliai įkvėpė ir priėjusi prie mokytojo stalo ir pačiupusi buteliuką grįžo į savo vietą. Klastuolė susijaudinusi pažvelgė į žalią ir mėlyną skystį teliuškuojantį buteliuke. Ji atidarė buteliuką ir pauostė jo, tačiau jokio specifinio kvapo nebuvo, todėl giliai įkvėpusi oro užsivertė jį ir išgėrė.
Antrakursė nė nespėjo padėti buteliuko į vietą, kai pajautė kaip pradeda sunkėti galva. Vaizdas aptemo, ji viską girdėjo ir matė tarsi per miglą. Kitą akimirką iš jos rankų iškrito buteliukas suduždamas į grindis, Morganos galva dunkstelėjo į kėdės atlošą.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #38 Prieš 1 metus »
Šviesaplaukė moteris nusipurtė ir ėmė keliauti toliau, norėdama išvengti susitikimo su nepažįstamaisiais. Na, ir nežinosi, kokio plauko žmonės čia renkasi. Kiek suraukusi antakius ši sukišo savo rankas į brangaus paltuko kišenes ir patraukė link namų. Praėjus kelis kvartalus, moters ausis pasiekė tie patys žemi balsai. Tik šį kartą jie buvo tylūs. Net kiek per tylūs. Šviesaplaukė, tai supratusi, ėmė žvalgytis garso šaltinio. Ji pajuto nerimą. Grėsmę. Nieko nelaukusi ji paspartino žingsnį ir iš baimės ėmė skaičiuoti savo žingsnius, stengėsi susikoncentruoti tik į savo kulniukų kaukšėjimą. Staiga ji išgirdo kažką šaukiant.
-Dawn!
Per tuščią gatvę nuvilnijo vyriškas šiurkštus balsas. Moteris atsigręžė ir pamatė keturis maždaug jos amžiaus vyriškius. Vienas, tarsi koks gaujos vadas, stovėjo priekyje.
-Ką?-nesuprato žaliaakė. Moteriai šiek tiek palengvėjo, nes jie šaukė ne ją, o kažkokį kitą žmogų. Tačiau ši kiek pasijuto keistai, tarsi tai būtų jos vardas. Prieš akis sekundėlei atsirado įvairiausi vaizdiniai, kurių negalėjo paaiškinti. Šviesaplaukė suglumo.
-Aš sakau, kur eini?-kiek pašaipiai tarė nepažįstamasis.
Žaliaakė neatsakė. Ši suprato, jog vyriškiai ne šiaip nori pasišnekučiuoti. Ji apsisuko ir ėmė pusiau bėgdama, pusiau eidama keliauti keliauti kuo toliau nuo jų. Tačiau, kaip ir tikėjosi, šie ėmė ją vytis.
-Palaaaauk, neskubėėėk, matau, turi gražų laikrodį. Gal paskolinsi?-būrys veltėdžių garsiai nusijuokė. Žaliaakė ėmė nervintis, suprato, jog niekur nepabėgs. Galiausiai pamatė ir siaurą skersgatvį. Ši pasuko kaip tik ten, tikėjosi, kad šie nespės pamatyti, kur moteris nuėjo, tačiau priešais išlindo dar du tokie vyriškiai. Šviesaplaukė, apimta panikos, ėmė rankinuke ieškoti telefono, jai žūtbūt reikėjo paskambinti savo sužadėtiniui. Na kurgi ta lazdeeeelėė? Stupefy "apkerės" juos visus, kad daugiau niekada nenorės prie manęs lįsti. Staiga moteriai užėjo tarsi koks supratimas. Ši sustingo. Suprato, jog ieško tokio daikto, kurio neturi. Ir suprato kodėl. Aišku, apšvitimas neužtruko ilgai, kai staiga pajuto didžiulį smūgį į galvą ir akyse patapo juoda.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 194
  • Lytis: Vyras
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #39 Prieš 1 metus »
- Tu manai tai įmanoma? - Karlas atsisuko į cigaretę rūkantį bendražygį. Vaikino nešukuoti, šviesūs plaukai styrojo į visas puses, o apsimiegojusios žalios akys stebėjo nuostabos apimtą Karlą.
- O kodėl gi ne, bro? - Vilhemas išpūtęs dūmus, prikimusiai atkirto,- Juk tai paprasta kaip du kart du: abudu varom iki tos už kampo esančios kepyklos, tu nukreipi žmonių dėmesį, o aš,- devyniolikmetis žaliaakis čia padarė pauzę, pakreipdamas galvą link butuko durų, už kurių kilo kažin koks krebždesys,- planą žinai, Karlai,- ūmai atsistojęs, smilkstančią cigaretę numetė ant žemės ir gerokai primynė batu, šią užgesindamas,- tie okupantai mūsų nesučiups, girdi mane? O jei jiems pavyks...- prisikišo brolį dvynį sau prie veido,- padaryk paslaugą. Nepridaryk į kelnes ir nusišauk greičiau,- trenkęs rūkalų kvapas privertė Karlą susiraukti, o Vilhemas tik paniekinamai vyptelėjo. Nusisukęs iš po lovos čiučinio išsitraukė vogtą P 08, vokiečių pėstininkų ginkluotei priklausantį pusiau automatinį pistoletą. Vilhemas, kitaip nei Karlas, nebuvo burtininkas, nors vaikinai buvo identiški dvyniai, tačiau tai nelėmė fakto, kad ir Vilas gimtų su magiškais gebėjimais žiobarų šeimoje. Tuo tarpu jaunėlis devyniomis minutėmis atsukęs nugarą taip pat kuitėsi po savo čiučiniu, ant žemės traukdamas aptrintas nuodų ir vaistų knygas, herbologijos vadovus, kol galiausiai vokietis su malonia šypsena veide, atsargiai it rankose laikytų bombą, ištraukė mažą butelaitį iki kaklelio pripildytą tamsaus skysčio.
- Neklausiu kas čia,- suburbėjo vyresnėlis, kreivai šnairuodamas į brolio turtą delnuose. Pastarsis nieko neatsakęs movė iš miegamajo į virtuvėlę. Planas apnuodyti sugriautame burtininkų miestelyje apsistojusių, į Antrąjį pasaulinį karą įsitraukusių sovietų burtininkų maisto ir vandens išteklius, reikalavo specialaus pasiruošimo ir plano- štai kur nutekėjo Multisulčių eliksyras gautas iš pažįstamų pažįstamų. Net daugeliui magiškojo pasaulio atstovų, net nedalyvaujančių kruviname kare, buvo sunku gauti sudedamąsias eliksyro dalis. Pasauliai tarp žiobarų ir burtininkų buvo pakankamai surišti, kad kentėtų abi pusės- gal tiesioginiai veiksmai ir nevyko, bet teroras klestėjo, čia, kur pakviesti kerais daiktą buvo įprasta. Visi viską kuopė ir gviešėsi, bijodami, kad ir pas juos ateis baisiosios skerdynės. Ir jie neklydo- kai kurie įsittraukė, kai kur jau buvo naikinamos magiškosios gyvenvietės, atliekami pavieniai veiksmai.
"Tai bus geras spyris į snukį už mūsų nužudytus tėvus, bei patogi proga partizanams šitus veltėdžius pribaigti artimiausiu metu. Bent jau šį tą nuveiksime, negu sėdėdami ir grauždamiesi, kad viską praradome",- tokie buvo pasakyti Vilo žodžiai į kuriuos Karlas atsakė pritariamu galvos linktelėjimu ir tyla. Vaikinas buvo tylus, šitaip perleisdamas veiklos organizavimą ir šnekumą savo vaikštančiai kopijai ir tiesą sakant, dėl to labai nesikrimto. Jam patiko būti šešėlyje, kol jo žiobaras brolis gali srėbti savo prisivirtą košę, užtarnautą savo ne itin malonaus charakterio dėka.
- Multisulčių eliksyras,- sutrikusiam žiobarui paaiškino, vos išlindo iš virtuvėlės. Karlo išvaizda buvo pasikeitusi: blondiniški plaukai patapo juodais, smulkiai garbanotais, akys iš žalių persidažė į sodriai rudas, o kvadrato formos veidas labiau ištįso, pailgėjo,- sugebėjau gauti plaukų maskuotei, taigi, dabar aš būsiu Konradas Wöhleris,- blausiai šyptelėjęs tarė, tarp pirštų nervingai suspausdamas beržo lazdelę su fenikso plunksna. Brolis linktelėjo.
- Turim valandą, užteks?
- Laisvai, brolyti, spėsiu net pafilosofuoti apie gyvenimo prasmę.
---
Vakaras buvo žvarbus ir nesmagus. Dangus pasislėpė už tonos debesų, kas to pasekoje įsivyravo tamsa, o po batais stulbinamai garsiai girgždėjo pirmosios sniego užuomazgos.
Praėjo vos keli mėnesiai po karo pradžios,- niūriai pamintijo Konradas, arba tiksliau Karlas,- O čia viskas taip jau sugriauta,- kiek sentimentaliai užbaigė, perlipdamas nuluptą šalia esančio paminklo galvą, vaizduojančio burtininką su iškelta lazdele, nukreipta dangun. Viskas aplinkui buvo arba sulyginta iki pamatų, arba gerokai apgriauta su menku stogu virš tavęs. Gatvėse mėtėsi šiūkšlės, nuskilusios plytos, betono gabalai. Niekur nedegė šviesos, ausyse užavo šiurkštus vėjas, nosį rietė mirties dvokas. Vokietis dar labiau įsisupo į savo paltą, rankas skubiai sukišdamas į kišenes ir vildamasis, kad jo begalinis nerimas su baime nesugriaus Vilhemo kruopščiai planuoto plano.
- O Merlinai švenčiausias,- leptelėjo sau po nosim, išvydęs kaip minėtosios kepyklos kampas stovi vaikinui prieš nosį. Ten, kaip manoma, turėjo būti apsistoję atvykėliai su savo amunicija. Įdomu, jie turi kokių knygų?...- paika mintis nelaiku įsišaknijo sąmokslininko galvoje, už kurią, jo brolis gerai užvožtų ir jaunėlį būtų pavadinęs varnanagišku švilpiu, dėl kurio skyrimo kurin Hogvartso koledžan (Karlas mokinosi magijos meno pas pažįstamą mamos draugą, namuose) Paskirstymo kepurė nuvarytų į pensiją su depresija. Wöhleris įkvėpė šalto oro, sukaupė savo drąsą ir žengęs arčiau kepyklos durų, itin garsiai pabelsdamas į priešų duris.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • ***
  • 34
  • Lytis: Vyras
  • Aš nukankintas, bet ne palaidotas
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #40 Prieš 1 metus »
Lauke tvyrojo rytmetinis rūkas. Mergina noromis nenoromis įsisupo į šiltą, storą skarą.
- Aš žinau, kad tu čia,- suskeldėjusios lūpos sušnabždėjo,- Eirile, nesislapstyk!- garsiau sušuko atsargiai nulipdama nuo medinės terasos paaukštinimo. Kojų pirštus sugniaužė, rasotai žolei palietus basučių nepridengtą odą. Šaltis perbėgo kūnu, priversdamas suvirpėti šešiolikmetę raudonplaukę. Mergina primerkė pilkas savo akis, naršydama kiekvieno kiemo krūmelio ir visai arti boluojančio miško kontūrus, ieškodama savo mažosios sesutės. O taip, ji melavo. Ji nė velnio nežinojo kur yra nusitrenkusi ta mažoji padykėlė. Žengė kelis žingsnius toliau nuo medinės sodybos. Jos žingsniai šiugždėjo pernelyg garsiai, o aidas dar labiau viską sustiprino. Igreina žvilgtelėjo sau pro petį, lyg paskutinį kartą atsisveikindama su šiltais namai prieš prasidedančiai ilgai ir varginančiai kelionės pradžiai. Tiesa buvo ta, kad ta "ilga ir varginanti kelionė" tebuvo tik mažosios Eirilės paieška, po kurios pirmu taikymu grįš namo, pasislėps po tuntu pledų, išsitrauks kompiuterį ir pradės serialų maratoną, bei įprastą vasaros rytą. Taigi, tai ne paskutinis kartas matant namus. Igreina atsiduso. Ak, kaip ji dievina šilumą. Nusukusi žvilgsnį sparčiau ėmė sukti lanką aplink namą. Nutuokė, kur jos vienuolikmetė systra yra pasislėpusi. Už sodybos stūksojo senas, bet itin šviesus sodas, nupjauta žole ir pririštu hamaku tarp dviejų pakankamaj senų obelų, metančių malonų šešėlį. Būtent iš šio, balto hamako kyšojo dvi, visiškai basos kojelės, linguojančios į negirdimą taktą.
- Eirile!
Tyla.
- EIRILE!
Ta pati tyla.
- EIRILE VERONIKA KYRO!
Mergaitė akimirksniu atsisėdusi nusiimė vyšninės raudonos spalvos, jos ausims per dideles ausines.
- Ką?
- Kas ką, ar baigsi iš namų išeidinėti tokį ankstų rytą? Jau nepirmas kartas ir... - paauglė užtilo pastebėdama savo ausines,- ir... ir vogti mano daiktus!
Raudonplaukė mergaitė puolė teisintis:
- Aš nevogiau! Tik... tik be tavo žinios pasiėmiau...
- Va būtent,- nukirto Igreina, rankomis įsiremdama į klubus,- o dabar marš namo. Eirile, nekartosiu dešimt tūkstančių kartų tau.
Mergaitė papūtusi lūpas jau norėjo lipti laukan iš hamako, kai kažkas smarkaus rėžėsi į jos vyresnėlę sesę. Igreinai pritrūko kvapo, riksmas išslydo iš krūtinės. Mergina persivertė kūliais, palikdama išgultą žolės šliužę.
- Kas čia dabar?!
"Bailiai miršta keleriopai anksčiau už savo mirtį, drąsūs su ja susitinka tik kartą."
By: Šekspyro "Julijus Cezaris"

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • ***
  • 194
  • Lytis: Vyras
  • Tamsa netokia tamsi, kai ją pažįsti
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #41 Prieš 1 metus »
-Tai savižudybė! Vilai, kas eina priešui tiesiai į nagus?! - brolis pasipiktinęs sukliko, rankomis įsiremdamas į virtuvinį stalą priešais dvynį.
- Gal ir būtų, jei nieko nesumautai, o vaidinti tikrai moki, tik nesikuklink,- nuobodžiaujančiu tonu pratarė, bet matėsi, kad vos valdo kylantį susierzinimą,- nuesi, sukelsi kokį triukšmą ir atitrauksi jų dėmesį. Juk tu burtininkas, apsimesk vienu iš jų! Taip padarysi geriau už mane!

Vilhemas patenkintas šyptelėjo prisiminęs, kaip jo dvynys spyriojosi dėl tekusio vaidmens, o dabar, nors ir drebėdamas iš baimės, nukėblino link miltų ir tešlos pastato.
Geras broliukas,- pamanė pasitraukdamas šešėlin, kad jo pastebėjimas neišmuštų iš vėžių Karlo. Patikrino ar P 08 yra už diržo ir susilenkęs nukūrė slapstydamasis link kepyklos, kurioje jau buvo dingęs Karlas, apsimetęs okupantų bendražygiu. Bėgo ristele, vis žvalgydamasis, dideliu lanku aplenkdamas atviras sankryžas, aikštes ir aklavietes, viską, kas lengvai išduotų jo egzistenciją. Šviesaplaukio galvoje brendo vis naujesni scenarijai, jei planas chuliganas nepavyktų, kaip išsisuktų iš padėties, tačiau, mintis pertraukė blykstelėjusi šviesa. Tik dabar Vilhemas suprato, kad aplinkui, visai šalia, esti kitų žmonių. Jį pričiupo, net neįvykdžius plano. Vokiškai nusikeikė. Kepykla visai šalia stovėjo, kai metėsi kairėn, išvengdamas kerų žaibo, plojosi prie sienos, skubiai traukdamas iš už diržo užkištą, bet paruoštą ginklą. Nespėjo net P 08 iškelti, kai vėl turėjo išvengti kerų paliūpos. Kvėpavimas patankėjo, širdis, atrodo, iš vis nustojo plakti iš to užplūdusio adrenalino. Ausys tik dabar užfiksavo rusišką keikimąsį ir šūkaliojimus, tačiau devyniolikmetis nestojo vieton, nes: 1. Nesuprato rusu kalbos ir 2. Neketino paklusti šiems žmogėnams, kurie nužudė jo tėvus.
Isteriškai susijuokė, vokiškai pasiųsdamas užpuolėjus velniop, o anie atremė kažką rusiškai. Nei Vilas, nei sovietai nesuprato kas ką pasakė, tačiau tai neleido šioje komiškoje situacijoje sustoti ir pasijuokti iš jų beviltiško žodžių mėtymosi. Ypač, kai vokiečio kulka pakirto vieną iš magiško pasaulio atstovų, o kitas ruselis privertė žiobarui ausyse spengti, o akis skausmingai tvinkčioti. Prarandami jutimai smarkiai išmušė vaikiną iš vėžių. Virš galvos kažkas sprogo, po to kažkur kairėj. Nors epicentrai nebuvo pavojingai arti sąmokslininko, bet smulkios, bet aštrios nuobiros pabiro ant galvos, kliudė veidą, rankas, krūtinę, priversdmas Vilhemą aiktelėti, sulinkti pusiau ir klupti, nespėjus užsidengti rankomis. Keli aštrūs gabalėliai perėžė rankas su veidu. Tarp dantų girgždėjo smėlis, griūnant ant žemės. Supratimas, kad nepasispyrios prieš raganius, žaibiškai davė pagrindą pasklisti panikai ir siaubui, ėmusiam kaustyti kojas su kvėpavimo takais. Deperastiškai atsikėlęs, atstuptas puolė bėgti atgal, tiesiai į siaurą skersgatvį, tamsų it Liuciferio plaukai (na, jei jis juos turi). Lyg per miglą matė kur bėgo, tačiau nieko negirdėjo. Tik jautė, kaip širdis baladojasi gerklėje, kaip jėgos silpsta ir šoną ima dieglys. Nesigrežiojo atgal, nesistengdamas naudoti P 08, tiesiog raitė padus kiek galėjo.
O dieve,- tai buvo paskutinė mintis, kai čiurnas apvyniojo virvės galai, trūktelėjusios privertė plotis šviesaplaukį ant pilvo. Dantys subarkšėjo smakrui susidūrus su žeme, o kraujas pasipylė burnoje, sugebėjus įsikąsti į liežuvį. Vaikinas gailiai suvaitojo, vertėsi ant nugaros, tvirčiau suspaudė pistoletą ir ketino šauti į tamsą ten, kur manė esantys jo puolėjai, bet ginklas buvo išmuštas iš rankų. Skambiai dunkstelėjęs nusirito už devyniolikmečio pakaušio. Vokietis, apimtas baimės, ėmė pasikėlęs ant alkūnių šliaužti kuo toliau nuo priešininkų. Ketinimus pabėgti ir dar prie priedo pasiimti šaltąjį ginklą sutrukdė staigus gaiduko nuleidimas ir ausį rėžiantis šūvis. Koją perėžė skausmas. Atrodo, iš plaučių buvo išstumtas visas deguonis, koja nutraukta, o per galvą gerokai suduota. Mąstymas išluotas ir pagrobtas visagalio skausmo. Susirietė, sugniauždamas kumščius, bei sukąsdamas dantis, bet vis tiek aimana išsprūdo laukan. Vargiai išgirdo rusišką šneką, net ir klausai sugrįžus ir akių skausmui pasitraukus. Dabar visas kūnas buvo viena didelė, kančią kelianti žaizda. Tuoj nudus, pasprings net neištarus pasiuntimo pragaran tiems stypsančiams rusams.
- Kas tu toks?- ausys pagavo vokišką tartį ir juntamą rusišką akcentą, duslų baritoną, vos tamsi figūra pritūpė prie nelaimėlio, prieš tai šaltą šautuvo gaiduką nukreipusi į gulintįjį.Pasirodo, okupantų gretose buvo ir žiobarų, ir kažko, kas mokėtų vietinę kalbą. Žmogysta iš pirmo žvilgsnio panašėjo į susivėlusį, liesą varną su ypatingai nepritinkančiu balsu savo išvaizdai. Vilas primerkė akis gaudydamas kvapą, kažką tas žmogaus panašumas į paukštį jam priminė. Bet ką, negalėjo pasakyti iki tos minutės kai klausa pagavo minėtojo paukščio kranktelėjimą. Tuomet galvoje skimbtelėjo mažas varpelis. Pasidingojo, kad vyro vilkimas apsiaustas tamsiai mėlynas, o ne purvinos rudos spalvos, akcentas labiau neša į švediškąjį, negu į rusiškąjį. Nors ir paskutinis turėjo savo prisiminimų kvapą. 
- Kur aš?- suvebleno nesigaudydamas aplinkoje, akys beviltiškai šaudė už grobiko nugaros. Nespėjus atsakyti burtininkui, žiobaras smogė kumščiu žandikaulin, gerokai išmušdamas iš batų priešininką. Lyg su švininėmis kojomis bandė keltis, sprukti, bet smūgis pakaušin privertė sudribti ant grindinio. Tai sapnas, sapnas, suknistas sapnas!- rėkė mintyse netikėdamas, kad jis čia žūs, užvers kanopas amžiams. Griebėsi tos minties it skestantysis šiaudo ir mažai trūko, kad imtų tikėti kaip apsėstas. Kur jis yra? Ką padarė blogai, kad taip atsitiko?.... Klausimai vienas po kito kilo galvoje, net ir aptemdytoje skausmo, sukelto peršautos kojos. Šviesaplaukis suurzgė iš tos nevilties ir pykčio.
- O tu tikrai žavingai urzgi, vyruti, - pasigirdo pašaipus, tas pats vokiškas balsas su rusišku akcentu. 
Beatriče?...
- Bet matau, kad nešnekėsi. Gaila, - vėl ausį rėžiantis saugiklio nuleidimas.
Kur aš?
Vaikinas pakėlė akis. Ir tik tada, lyg per miglą suprato kur čia pakastas šuo. Sunkiai, vos apčiuopimamai, bet suvokė. 
- Bet paskutinį kartą klausiu: kas tu?
Ką aš palikau? Ką aš praradau?- Vilhemas kratė mintis. Karlą? Ne, yra kažkas kito. Jo brolis turbūt sveikas, taip, taip, bus sveikas, pabėgęs... Bet jis neturi brolio. Jis turi įbrolį. Ar ne? Aišku, kad neturi, tik brolį, brolį dvynį. O kas toji Beatričė? Šalia jos paveikslo iškilo dar kitas, šviesaplaukės mergaičiukės raudonomis akimis su Varno Nago uniforma, bet jį greitai pakeitė juodaplaukės garbanės, šaltomis rudomis akimis, jo bendrakoledžė. Pala, jis turi koledžą? Kokį dar koledžą? 
-Kas tu?
Rusiškas akcentas keitėsi į ruso kraujo turintį žmogų, garbanių brunetą iš Švilpynės koledžo. Buvo sunku prisiminti, rodos kažin kokiu būdu sužadinti prisiminimiai stovėjo prieš akis, bet įvardyti kas jie buvo - negalėjo.
Kas aš? Kas?
Ne, jis neturi sau brangių žmonių. Ir Karlas tikrai toks nėra. Aplinkui jį stovi tik žmonės su kuriais turi kokių ryšių, bet dėl jų galvos nepaguldytų. Nes jis savanaudis šiknius. Tas, kuris kovoja tik už save. Jis pats sau brangus. Kodėl gi taip nepanikuotų, kai gyvybė statosi į mirtiną pavojų? Akys iš suvokimo išsiplėtė, o burna prasivėrė:
- Džeimsas Greywindas.
---
Akys akimirksniu prasiplėšė; iš to netikėtumo, kad išvys Apsigynimo nuo juodosios magijos kabinetą trūksmingai įkvėpė oro ir iškart pasigailėjo, kad atsibudo. Skausmas sukaustė dešinę koją, o lašantis kraujas nenumalšino kylančios panikos. Riksmas užstrigo kažkur gerklėje it gumulas. Bandė iš inercijos stotis, bet akimirksniu suklupo, vos laikydamasis už stalo krašto. Ačiū Merlinui, sėdėjo paskutiniuose suoluose. Tvirčiau suspaudė stalo kraštą, bet juto kaip sustingę pirštai neklauso. 
Kas jam brangūs žmonės?... Motina, kuri mėgo ant jo paburbėti ir mėtyti prieštaringus žvilgsnius? Tėvas? Na jau ne! Beatričė, kuri po belenkiek laiko išlenda visa verkdama, o dar tapusi vampyre, net nesugebanti apsiginti? Įbrolis Igoris, kuriam net į akis negali pažiūrėti? Caroline?... Jos tai iš vis normaliai nepažįsta, susitiko tik du kartus! Kiti giminaičiai? Tegu pasikars, negu palaikys juos brangiais žmonėmis. Kas dar?... Sorenas iš kurio tikėjosi pagalbos, bet dabar irgi į jį negali pakelti akių, Tomas, kurio nekenčia visa širdimi? Solveiga, kuri yra pradingusi jau vos ne metus? Jos irgi nepažįsta. Jis nieko neturi. Nie- ko. Tik save.
Isterija kilo, bet sukandęs dantis laikėsi. Tačiau, skausmas užgrobė esybę. Viskas ėmė suktis akyse, nemaloni šiluma apėmė kūną, o tvirtas pagrindas išslydo iš po kojų. Tamsa apgaubė antrą sykį.
"Jei ties pragaro vartais irgi stovėtų sargas, dažnokai tektų jam sukioti raktą" By: Šekspyro "Makbetas"

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #42 Prieš 1 metus »
Dawn ausyse gaudėjo garsai, bet ši niekaip negalėjo atsimerkti. Akys buvo tarsi užlituotos. Galvą nežmoniškai sopėjo. Gal šis košmaras jau baigėsi? Man tereikia atsimerkti ir atsidurti klasėje. Atsidurti...klasėje... - šiems žodžiams nuskambėjus, merginos akyse pamažu ėmė švisti. Žalios akys stebėjo aplinką, tačiau priešais judančios figūrėlės buvo vis dar susiliejusios. Dawn inkšdama iš skausmo bandė pajudinti rankas, tačiau jos buvo kažkuo suveržtos. Galiausiai vaizdui išryškėjus mergina pamatė, jog sėdi kėdėje, aišku, ne savo kūne. Rankos ir kojos buvo pririštos prie kėdės, o pati Dawn sėdėjo nepažįstamoje patalpoje, kurioje oras atsidavė pelėsiais ir drėgnumu. Strain ėmė muistytis, bandydama ištrūkti iš kėdės.
-Nesidraskyk čia, vis tiek nepabėgsi,-pasigirdo vyriškas balsas. Dawn greitai atsigręžė ir pamatė vieną iš vyriškių, kuris ją vijosi.
-Aš neturiu čia būti, paleisk mane,-drebančiu balsu maldavo ir ėmė dar stipriau muistytis.
Vyras, visiškai atsipalaidavęs, tarsi tai būtų pats paprasčiausias darbas, kaip dantų valymas, pradėjo pilstyti neaiškų skystį ant žemės.
-Jeigu tave paleisim gyvą, tai tikrai neišvengsim kalėjimo. Tokie žmonės kaip tu gali ir visą miestą pakelti ant kojų, ieškodami mūsų,-išspjovė paskutinius žodžius ir toliau pilstė skystį. Dawn iš pradžių nelabai suprato, ką tas vyriškis turėjo omeny, tačiau netrukus pamatė, jog ant jos piršto nebėra to brangiojo žiedo, kurį prieš tai turėjo. Visi jos daiktai buvo pasisavinti. Regis, esu čia svarbus žmogus. Virvė nutrynė rankas, tad varnė liovėsi judėti, mąstydama, kaip iš čia ištrūkti. Vyriškis išsitraukė iš kišenės degtukų dėžutę ir švilpaudamas uždegė vieną iš degtukų.
-Galvojome, gal tave subadyti arba tiesiog nusukti galvą, bet tai būtų per daug nuobodu,-linksmai tarstelėjo jis ir numetė degtuką ant žemės. Neilgai trukus ant žemės ėmė liepsnoti ugnis, kiekvieną sekundę vis didėdama ir artėdama link merginos, o vyro kambaryje jau nebebuvo. Dawn akys, tarsi stiklinės, stebėjo nerimstančias liepsnas, kol galiausiai ši susigriebė kažką daryti. Apimta panikos ji ėmė kūkčioti, bandydama atlaisvinti virves, bet keturiolikmetė jautė, jog jai nepavyks. Dawn su dantimis iš visų jėgų bandė prakąsti virves, tačiau jos buvo per storos. Galiausiai šioji prarado viltį. Ji neištrūks. Numirs. Ir daugiau niekada nepabus. Įkvėpti dūmai dirgino plaučius, Dawn pajuto, kad dūsta. Ašaros kaip pupos riedėjo merginos skruostais ir ši tik laukė savo lemtingos valandos, prisimindama visus jos gyvenimą pakeitusius žmones - Lilly, nutrūktgalviškąją tarzanę Ashley, aišku, prie to sąrašo priskirtų ir savo katiną bezdalų kamuoliuką Sfinksę, kuris įsitaisydavo jai ant galvos kaip naujausios mados kepurė. Netrukus Dawn akyse ėmė juoduoti ir ji visiškai pasidavė.

Jusdama šaltą paviršių sau prie skruosto mergina žaibiškai atsimerkė ir prieš save pamatė tą pačią klasę, kurioje neseniai užmigo. Dawn norėjo pašokti iš laimės, lėkti prie kiekvieno ir pranešti jiems, jog ji gyva, ji yra gyva! Bet kažkas buvo negerai. Klasė buvo tuščia, o varnė negalėjo pakelti savo galvos. Kad ir kiek stengųsi, net pirštų negalėjo pajudinti. Visa laimė dingo akimirksniu. Ji suglumo, nežinojo ką daryti - kur realybė, kur tikrovė. Gal ji mirusi? Dawn taip ir tysojo padėjusi galvą ant suolo, kai prieš ją tolumoje išdygo kažkokia juoda pabaisa, artėjanti link merginos. Ją sukaustė baimė - baimė, jog negali pabėgti, negali pajudėti. Tarsi paralyžuota ji ėmė klykti, kai iš kito kampo išlindo šlykštus padarėlis su 7 kojomis ir pilna burna dantų. Ketvirtakursė stipriai užsimerkė, nenorėdama viso šito matyti, ji tikėjosi, jog padarai išnyks. Ir jie išnyko. Rudaplaukė iš lėto atmerkė vieną akį, po to ir kitą, kai išvydo netoliese stoviniuojantį profesorių. Regis, dauguma mokinių jau buvo pabudę. Drebėdama mergina palengva pakėlė savo galvą nuo suolo ir nusivalė nuo veido išbėgusias seiles. Neilgai trukus iš jos akių ėmė plūsti ir ašaros, neketindamos sustoti. Tirtėdama ir kūkčiodama Strain tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką, kai jos galvoje tuo metu dėjosi baisiausi dalykai.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Dawn Strain »

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 188
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #43 Prieš 1 metus »
Juodaplaukė mergina lėtai pravėrė langą ir pro jį išlipo ant stogo. Mergina ėjo kaip galėdama greičiau ir tyliau, kad jos niekas neužkluptų. Tai nebuvo jos pirmas kartas, kai ji bėgo, bet ir ne paskutinis. Arlena pašoko ir lengvai ir bei gražiai nusileido ant žemės nuo stogo. Per ketverius metus ji įprato bėgioti iš namų, net išmoko kelių triukų. Ji pasitvarkė nutrintas, rudas odines kelnes kurios buvo jos brolio ir apsižvalgė. Pamačiusi, kaip pareina vyras su deglu Arlena greitai pasislėpė šešėlyje ir veidą su plaukais paslėpė po dideliu gobtuvu. Vyras praėjo pro merginą visiškai jos nepastebėdamas.                           
Juodaplaukė mergina palaukusi kol kaimietis atitols greitai perbėgo apšviestas namų eiles ir takus, kol pasiekė kvartalą pilną apleistų ir sutrūnijusių namų. Ji lėtai apsižvalgė ar niekas jos neseka, tačiau ji nepastebėjo nieko įtartino, kas buvo tikrai gerai. Arlena atsikvėpdama nusitraukė gobtuvą ir kelis kartus sušvilpė melodiją. Iš tamsos išlindo keli šešėliai - dveji iš jų buvo plačių pečių, aukšti su gobtuvais, o kitas mažas, smulkus ir iš tolo matėsi, kad su pūsta suknele. Juodaplaukė mergina pavartė akis nužvelgė pareinančią merginą - Eleną.
- Neturėjai jokių kelnių?- pašaipiai jos paklausė.
- Kas tau darbo, našlaite.- tai pat atkirto blondinė.
Arlena pradėjo eiti prie merginos ir rodės tuoj užvoš, bet ją sustabdė ramus Jokūbo balsas.
- Mes eisim į tą mišką ar ne, Arlena?
Juodaplaukė piktai nužvelgė Eleną ir tada apsisukusi pradėjo eiti žvyruotu keliu miško link. Ji girdėjo pašaipius Elenos ir Džeko šnabždesius apie ją, kaip ją vadino raganos vaiku ir panašiai. Tai pat ji išgirdo kaip prie jos priartėjo Jokūbas, kad ir kaip tyliai jis manėsi einąs, Arlena vistiek išgirdo.
-Kodėl juos pakvietei?- ji paklausė vaikino.
- Jie išgirdo kaip mes kalbėjom ir pagrasino, kad jei kartu nenusivesiu paskųs mus. Neturėjau kitos išeities.- šviesiaplaukis gūžtelėjo pečiais.
- Puiku, tai ką jie pamatys... Jie mus tikrai paskųs ir dar apkaltins raganavimu. Tu pažįsti juos. Gal būtų geriau juos kur nors juos paklaidinti? – Arlena kiek šyptelėjo.
– Nejuokauk. – šis atkirto. 
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clemence Ameli Martes

  • III kursas
  • *
  • 443
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Pirma ANJM pamoka I-VII kursams.
« Atsakymas #44 Prieš 1 metus »
Kai kurie mokiniai dar nebuvo atsikėlę. Nuo ko tai sprendžiama? Labai visur skirtingai, nes kai kurie mokiniai ankščiau atsikėlė, prabudo už mane, o kai kurie dar miega. O jeigu juos reikės laukti dar ilgai? Nors gal ne, nemanau.
 Klastuolė visur blaškėsi, ir tiesiog, kad pamiršti, negalvoti apie tai ką ji patyrė. Žiūrint į lubas, Emillia visgi pagalvojo apie tai kas buvo. Ar tai skaitosi kad, aš nužudžiau žmogų? Bet aš tik norėjau išgelbėti tėvą. Bet visgi.. Tai siaubinga, nesitikėjau, kad jis pardavinėjo magiškas knygas žiobarams.
 Tai tikrai laikosi nusikaltimas, apie ką jis galvojo? Bet aš dar neįsitikinus, ar tai tiesa. O gal ne? Gal tai tiesiog pasąmonėje išgalvota šį siaubinga istorija. Reikėtu kaip nors gal visgi sužinoti. Nors tikiuosi, kad profesorius ir pasakys. Kaip noriu, kad kuo greičiau, visi atsikeltu. Kiek jau galima laukti..

 Klastuolė nekantriai laukė, kol prakalbės profesorius. Pas ją buvo labai daug klausimų, dėl viso šito, bet viskas gali išsiaiškinti tik su vienu. Emillia išsigelbėjo, dėka savo instinktų, bet ar ji nepadarė tos klaidos. Šį mintis DiLaurentis vedė tiesiog iš proto.

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017