0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #15 Prieš 6 metus »
-Aš ne, eee, pamečiau a-a-auskarą,- Lisette plaukais uždėngė ausis, kad nesimatytų, jog nei auskarų, nei skylučių jiems mergaitė neturi. Tuo pačiu pridengė ir iš gėdos tiesiog degančius skruostus, kurių spalva buvo keliais tonais tamsesnė už rausvus klastuolės plaukus.
Atsistojusi ant kojų, Klastūnyno globotinė šiek tiek pasitvarkė mantiją su koledžo emblema ir atsisėdo į vietą. Dabar nė nerūpėjo tai, jog Nicholas sėdi mergiūkštės kėdėje. Nors, gerai pagalvojus, jai išvis tai nerūpėjo, labiau norėjosi iškelti sceną, gauti dėmesio. Toks jau tas kvailas prancūzaitės būdas.
Mėlynos Lisetės akys nukrypo į baltą ženkliuką ant stalo. Mergaitė galėjo prisiekti, kad labai panašus vis dar yra įsegtas jos prieš porą metų išaugtoje mantijoje.
-Taip, gerai,- nė neatsisukusi į vaikinuką atsakė klastuolė. Ji nenorėjo, kad švilpis pradėtų juoktis iš tokių ryškių mergaitės žandų. Gal dėl jų nė nebenorės dirbti kartu ir persės į kitą vietą, pas kitą mergaitę, kurios skruostai nėra tokios juokingos spalvos.
-Lisette, bet gali vadinti Lis,- kaip kokį eilėraštį išpyškino. Visi keisti kaprizai - iš kurių jau seniausiai reikėjo išaugti - išgaravo. Dabar penkiolikmetei norėjosi kuo greičiau dingti iš klasės ir išeiti į lauką, nueiti prie ežero ir pabėgti nuo mokyklos šurmulio.  Kartais, na, dažniausiai, Lisetei patinka būti žmonių apsupty, bendrauti su mokiniais, tačiau kartais, atrodo, mieliau paskaitytų knygą kokioj nors ramioj vietelėj. Paskutiniu metu oras nebuvo ypatingai maloningas, tačiau ko norėti, ruduo visgi...
-Eee, kaip čia mes darysim, kai ant suolo tik vienas ženkliukas?- penktakursė paėmė į rankas baltą metalo gabalėlį ir pasukiojo tarp ilgų kaulėtų pirštų.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #16 Prieš 6 metus »
- Ai. Auskarą... Radai? - Bandydamas pratęsti keistą mandagumo idilę, kuri taip nuotaikingai rodė savo akibrokštus, pasiteiravo Nichol. - Tai šiaip ar taip, turbūt, šitas dalykas veikia kaip nešyklė. Koks skirtumas, kad tik vienas, - džiaugdamasis, kad klastuolė neįsižeidė dėl jo atsainumo atšovė vaikinas, - dar geriau, nereikės blaškytis, kai atsidursime... kažkur. Mm... Kur norėtum nukeliauti?
Nepavyzdingas elgesys pamokoje - raganiui prieš akis iškilo pastaba. Kiek gi dar kamuosiuosi šioje fantasmagorijoje? Kam visa tai? Egzistencializmas prieš egzaminus, žinoma, privalu. Kaip ir suglebusi savimonė, sumažėjęs dėmesys.
- Gal, sakau, keliaujam į europą? Aišku, jei yra toks nors pasirinkimas.
Raganius tiestelėjo ranką, norėdamas apžiūrėti ženkliuką, bet mergina pasirodė greitesnė. Pasijutęs ne visai gerai dėl tokio keisto rankų mojavimo (juk jis burtininkas, ne malūnas) Nichol atsilošė į kėdę ir apžvelgė klasę, kurioje vyravo lengvas šurmuliukas. Rodos, dar nedaugelis buvo iškeliavę „anapus“.
Panašu, jog pamoka, kuomet nėra įsitikinęs, koks jos uždavinys, abiturientui buvo žymiai patrauklesnė. Jis net nepagalvojo apie faktą, jog keliaus į vietovę, kuri bus susijusi su karu. O juk tai neturėtų būti itin malonu!
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #17 Prieš 6 metus »
-Aha, radau,- Lisetė menkai šyptelėjo. Tiesą sakant, net pati stebėjosi, kaip greit išgaravo tas jos bjaurus užsispyrimas, ir šypsena, nors ir menkutė, vėl puošė jos blyškų veidą. Gal tai ne visai klastuoliška? Visgi šio koledžo mokiniai apibūdinami kaip tikri pikčiurnos, užsispyrėliai, na, ne visai teigiami bruožai, o prancūzaitė juk ne visada tokia..? Gal ji ne visai klastuolė? Bet ee... ne. Per durna kaip varnė, pernelyg užsiplieskianti, kad būtų švilpė, ir nepakankamai kilnios širdies, kad jos uniformą puoštų Grifų Gūžtos herbas.
-Europa...- Lisette, žinoma, pirmiausiai pagalvojo apie savo gimtąjį kraštą - Prancūziją. Argi nebūtų smagu nukeliauti ten ir pamatyti, kaip viskas atrodė praeityje,- nežinau, gal Prancūzija? Jei neprieštarauji, žinoma.
Kaip čia, po galais, keliauti, turint tik vieną ženkliuką? Juk negaliu jo įsegti mums abiems. Ar galiu? Ne, negaliu...
Penkiolikmetė įsegė baltą nedidelį ženkliuką uniformos dešinėje. Nelabai pamena, kaip tai daroma, o tuo labiau, kad kažkaip jai į praeitį reikia nusitempti ir Nichol'ą. Kiek pamąsčiusi, mergaitė nedrąsiai paėmė švilpį už rankos, o su kitos pirštais paspaudė ženkliuką. Vaizdas prieš akis ėmė suktis, tačiau viskas įvyko žymiai paprasčiau nei anąkart. Vos po keletos akimirkų prieš mėlynas penktakursės akis atsirado daugybė medžių, dauguma - pušys. Miškas...Aplink be galo daug šiukšlių. Kažkur netoliese girdėjosi riksmai. Lisetė apsisuko. Už nugaros iš namų rėkdami lakstė žmonės, aplink skraidžiojo ietys. Moterys buvo su baltomis skaromis ir dėvėjo šviesiai rudą ilgą suknelę su prisiųta balta prijuoste. Lygiai tokią pačią dėvėjo ir Lis. Žvelgdama į niūrų pilką dangų, ji nusiplėšė skarelę nuo galvos ir leido vėjui ore plaikstyti rausvus plaukus.
-Aš nebenoriu čia būti...- klastuolės oda buvo pasišiaušusi, o ji pati nežymiai drebėjo iš baimės ir jaudulio. Nežinia, kodėl, juk mokiniai čia nemirtingi, bet vis tiek...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Lisette la Claire »
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #18 Prieš 6 metus »
Paimtas už rankos vaikinas kiek sutriko - ne taip ir dažnai moteriškoji lytis taip aršiai griebia jautį už ragų. Tiesa, šiai raganiaus būsenai neteko ilgai trukti, po kelių sekundžių nemalonaus jausmo, lyg į burtininko smegenis būtų daužiusios spausdinimo staklės, moksleiviai atsidūrė miško aikštelėje, kuri priminė naujųjų laikų savartyną nei viduramžių pievelę. Ne veltui tamsieji amžiai - vos spėjo pagalvoti Nichol, kai jam pro nosį praskriejo ietis. Vos neparvirtęs iš netikėtumo ir kiek susinervinęs, kad nepastebėjo tokio gigantiško dalyko, skriejančio į jo pusę, kol šis, iš tikrųjų, nebuvo pakištas po nosimi, apsidairė. Aplink vyravo chaosas: klykiantys žmonės lakstė pirmyn atgal, iš nežinia kur atsirandančios ietys varpė orą, dvokė pūvančios šiukšlės, zujo tuntai musių. Pažvelgęs į klastuolę švilpis nustebo - ji nebeturėjo mantijos.
Staiga visi aplinkui nusčiuvo. Į jaunuolių pusę skriejo trys gigantiški pagaliai, tik primenantys ietis.
- Atsargiai! - Šuktelėjo vaikinas, ieškodamas lazdelės. Tačiau, kaip keista! Ir jo rūbai buvo kitokie nei paprastai. Plėšdamas keistų kelnių kišenes raganius jau buvo užčiuopęs savo magiškąjį įnagį, tačiau skraidantys objektai pasirodė greitesni. Užsimerkęs ir pasiruošęs bent kažkokiai skausmo imitacijai Nichol nustebo, kai per kelias sekundes nepajautė nieko, kas bent iš dalies primintų medgalius, smingančius kūnan. Atsimerkęs jau nebematė jokių iečių, nesąmonių. Tačiau pastebėjo, kad iki šiol nebuvo paleidęs klastuolės rankos. Žinoma, tai nebuvo itin keista - jie vos prieš kelias sekundes čia atsidūrė, tačiau klastunyno koledžas iš visko gebėjo iškelti dramatišką problemą, tad ilgiau nedelsdamas švilpis paleido merginos ranką.
- Kur mes esame? - nusistebėjo burtininkas darsyk apžvelgęs šiukšlių sankaupas.
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #19 Prieš 6 metus »
Atsargiai?! Lisetės rankos, tarsi kokio reflekso veikiamos, iškart buvo iškeltos virš galvos. Taip jau buvo įpratusi nuo mažumės, kai žaisdavo kamuoliu, o šis netyčia (ar tyčia) skrisdavo ne ten, kur reikia. Nors kažin, ar papildomas, šiuo atveju rankų sluoksnis, išgelbėtų ką nors nuo viską kiaurai rėžiančių iečių. Pastarosios, ar bent kažkas panašaus, skrido tiesiai mokinių pusėn. Net trys! Penkiolikmetė žengė žingsnį į šoną, arčiau vaikino, kurio ranką vis dar laikė, tačiau nepaleido, vis šioks toks saugumo jausmas.
Neilgam, pats Nicholas paleido ranką, o ir pavojaus, regis, nebebuvo. Nors ar išvis jis buvo? Profesorė von Peach juk sakė, kad mokiniams joks pavojus kaip ir negresia. Bet vis tiek.. hm... neramu. Ir dar tie prakeikti odiniai batai turėjo nediduką kulniuką. Nors šis ir buvo storas (toks juk neturėtų kelti milžinškų nepatogumų?), vis tiek sugebėjo sulįsti į samanotą miško grindinį.
-Eee,- Lisetė susimąstė,- kaip ir turėtume būti Prancūzijoje, regis, pietų, bet aš nežinau,- penkiolikmetė nusispyrė nepatogius batus. Žemė buvo vėsi ir drėgna, tačiau visai maloni tai, kuri taip mėgsta gamtą ir nekenčia batų. Nors eh, kokia čia gamta. Verčiau sąvartynas.
-Ar mes turėtume kažkur eiti ir daryti ką nors?- Klastūnyno globotinė, žinoma, tikėjosi neigiamo atsakymo. Norėjo grįžti į pilį, kur dažniausiai viskas ramu ar bent neskraido ietys.
Virš mokinių galvų, tarsi iš kokio siaubo filmo, šaižiai, dirgindamos ausis krankė varnos. Penktakursė atsargiai žengė žingsnį, stengdamasi neužlipti ant šiukšlių ir kraujo, kurį tik ką pamatė ant kažkokio tai popiergalio. Gal visai ne samanos, o kraujas ir buvo tas drėgnas dalykas, ant kurio užmynė rausvaplaukė? Geriau nė nežiūrėsiu į padus.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #20 Prieš 6 metus »
- Na, nežinau. Kad jau čia esame, manau, turėtume bent apsižvalgyti.
Nenustodamas dairytis raganius ėmė eiti link kažko panašaus į takelį - nuplikusio žemės ploto, kuris, nors ir netaisyklingo, bet buvo stačiakampio formos. Aplink mokinius žmonių jau nebebuvo. Visi turbūt pasislėpė nuo iečių antpuolio. Tačiau, rodos, jau buvo saugu. Kulminaciją pasiekę su trimis ietimis užpuolikai, greičiausiai, nusprendė, kad šito vargingo užkampio neapsimoka plėšti. O gal tai - tyla prieš audrą? - Dingtelėjo vaikinui pasiekus tą, kelio vardo nevertą juodos žemės dėmę. Mintis šovė neprošal. Vos burtininko pėda palietė žemę iš visų pusių pasipylė žmonės. Neatrodė, kad jie būtų buvę tikri kariai - bent vadovėliuose visus vaizduodavo kaip metalo, odos kalnus. Čia - nebuvo nė vieno, dėvinčio šarvus. Šastelėjęs nuo trijų augalotų vyrų, tempusių kažkokį rastą, jaunuolis dirstelėjo į savo naująją, klastingąją draugužę, juk visi tie žmonės bėgo į jos pusę. Tačiau kaip švilpis nustebo, kai merginos nepamatė! Kiek išsigandęs, ar nebus jai kas atsitikę ir visiškai nepastebėdamas to, kad bėgikai nekreipia nė mažėliausio dėmesio į it mietas stovintį vaikiną, Nichol ėmė drąstiškai naršyti žmones akimis. Ir jam pačiam būtų smagiau, jei kasnors pažįstamo būtų arti. Stovėti kažkur, nesuprasti, ką turi padaryti ir dar būti vienam? Ne. To švilpiui būtų pernelyg daug.
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #21 Prieš 6 metus »
Panašu, kad nei pavojaus, nei nuo jo bėgančių žmonių (akivaizdu! Juk jie ir turėtų slėptis, a?) šiose apylinkėse nebebuvo. Buvo taip tyku, kad atrodo tik ir be trūksta vėjo švilpimo bei to sudžiuvusios žolės ar bala žino, kokio gniužulo pralenkenčio pro šalį. Žinote, kaip filmuose.
Lisette nedideliais, tačiau vis drąsesniais žingsniais žengė gyvenamųjų pastatų link.
-Davai einam į kažkurį namą,-  regis, baimės vietą perėmė smalsumas. Rausvaplaukė jau net nužiūrinėjo, kurį namelį ir jo gyventojus norėjo aplankyti. Tačiau ją sustabdė tyla iš švilpio pusės.
-Nicholai?- prancūzaitė it pašėlusi dairėsi į visas puses, tačiau vaikino matyti nebuvo,- visai nejuokinga! Jau gali išlįsti,- pokštas Klastūnyno atstovei atrodė visai nejuokingas. O kas, jei merginai prireiks pagalbos ir ji viena nepajėgs susitvarkyti? Arba kas, jei kas nors iš užpuolikų paims ją kaip įkaitę? Ką tada darysi, vaikine?
Netrukus Lisetės link pradėjo bėgti pulkas įtūžusių žmonių. Gyvatėlė visai pasimetė, turėjo vos keletą sekundžių veiksmų planui sudaryti ir jį įgyvendinti, tačiau jos rausvais plaukais uždengtoje galvoje, kaip sakoma, švilpavo vėjai. Klastūnyno globotinė spėjo tik užsimerkti ir susigūžti prieš ją partrenkiančią minią. Susidūrimo taip ir nesulaukė - merginą kažkas įtempė pro namo duris, šalia kurių ji stovėjo.
-Ça va?- paklausė susirūpinęs vyresnio amžiaus vyriškis. Rausvaplaukė nelabai suprato, kas čia ką tik įvyko, tačiau džiaugėsi, jog iš jos neliko tik blynas ant kelio.
-Oui, ça va, merci,- Lisetės lūpų kampučiai vos vos pakilo iš dėkingumo. Mergaitė apsidairė. Name vyravo tamsios spalvos, o ant sienų pakabinta daugybė nuotraukų. Prancūzaitė staiga prisiminė Nicholą. Gal jis visai nesistengė papokštauti, o jį kas nors iš tų žmonių pagrobė? Lisetė norėjo prakeikti save už tai, kad buvo neatidi ir viena nuėjo visai kiton pusėn. Arba išvis už tai, kad šįryt atsikėlė anksti ir nusprendė atpėdinti į magijos istoriją...
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot

*

Neprisijungęs Nichol Elkhai Syberg

  • VII kursas
  • *
  • 158
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Everybody is just a nobody
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #22 Prieš 6 metus »
„Giedrą dangų apgaubė debesys. Griausmingą perkūniją, purtančią visa, kas ant žemės, nustelbė tyla“ - toks vaizdinys švilpiui buvo labiau prie širdies. Tarsi iš kokio žiobarų filmo. Situacija vertė jį jaustis nepatogiai. Prancūzų kalbos nemokėjo. Buvo vokietis - amžinasis priešas. Buvo vienas. Aišku, buvo nemirtingas, bet tokį faktą įsisamoninti jaunuoliui, neseniai peržengusiam oficialios pilnametystės ribą, yra mažų mažiausiai sudėtinga. O ką daro protas su faktais, kurių nesupranta? Juos užmiršta.
Apgaubtas užmaršties marškos ir kvailo susirūpinimo dėl nieko Nichol stovė ir žiūrėjo į plaukiančią minią. Kaip jam nusibodo mokykla... Vietoje to, kad mokytų tikrame gyvenime reikalingų burtų, profesoriai verčia žaisti kažkokiose paralelinėse visatose. Hogvartas - nesąmonė. Savo vaikus moksiu pats - gyvenimiški sprendimai, rodos, istorijos pamokos metu tik ir lydėjo vaikiną. Stengdamasis nepakliūti bėgantiesiems po kojomis jis ėmė žirglioti link miško tankmės. Velniop tas klastuoles. Tegul prasmenga skradžiai visas šitas durnių laivas.
Tačiau po kelių minučių švilpis suprato, kad kažkas ne taip. Nors medžių sambūriai buvo ranka pasiekiami, bet jie neartėjo. Netgi priešingai - kuo toliau raganius ėjo, tuo labiau ūnksmė tolo. Priešingai dar vaizduotėje iškilusiam peizažui dangus staiga nutvisko - saulė išlindo iš už debesies. Blyksnis privertė ne tik jaunąjį burtininką, bet ir vis dar lekiančius patrakėlius, sustoti ir prisidengti akis. Iš tiesų, tai - visai nenatūralu - dar spėjo pagalvoti švilpis, kai kažkas ryškaus ir spindinčio su dideliu griausmu nukrito ant žemės. Praradę žadą, aplinkiniai bandė gręžtis kritulio pusėn, tačiau vos patraukdavo rankas nuo akių - išsyk imdavo rėkti. Hipnozė? Apakimas? Pasirodo, magijos istorija ne tokia ir nuobodi, nors vaikinas dar prieš kelias akimirkas išvadino ją paskutiniais žodžiais.
It's a totally over complicated statement here.

*

Neprisijungęs Lisette la Claire

  • VII kursas
  • *
  • 456
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • je ne fais rien mais je le fais bien
Ats: I MI pamoka (V-VII kursas)
« Atsakymas #23 Prieš 6 metus »
Lisetė vis dar klūpėjo ant vėsaus ir dulkėto medinio grindinio. Jos kaulėti pirštai vis linko prie ženkliuko, tiesiog trokšdami jį paspausti, tačiau net ir Klastūnyno globotinė negalėjo palikti kito mokinio vieno praeityje.
Netrukus iš už sienos pasigirdo kupinas sielvarto riksmas. Rausvaplaukė nieko nelaukusi nubėgo į gretimą kambarį. Vaizdas jame vertė penktakursę sukniubti ant kelių ir verkti, tačiau mergaitė išliko kiek tik įmanoma stipri. Moteris, kiek jaunesnė nei vyriškis, ištraukęs Lisettę iš vos neįvykusios nelaimės, buvo sukritusi prie nedidelės lovelės, kurioje gulėjo visai mažametė, gal penkerių ar tai šešerių metų auksaplaukė mergaitė, visa sužalota ir be sąmonės. Klastuolė žinojo, kad šio namo šeimininkai yra žiobarai, o magijos šalia jų vartoti nevalia, tačiau negalėjo pasielgti kitaip.
-Išeikite iš kambario, prašau,- moteris ir vyras, tik piktai vėptelėjo į, jų akimis, dar visai vaiką, tačiau niekur nesiruošė trauktis,- Po galais! Ar galite išeiti?- penkiolikmetė įniršo, nors ir suprato, kodėl šie nepalieka kambario. Visgi jame merdėja jų dukra ar tai anūkė, o čia dar kažkokia paauglė keista plaukų spalva aiškina, ką jiems reikia daryti. Deja, laikas vis tiksėjo, Lisetė negalėjo ilgiau laukti ir tiesiog prieš žiobarų akis išsitraukė lazdelę. Moteris norėjo priešintis, tačiau į ją nukreipta lazdelė privertė pasitraukti.
-Episkey,- penktakursės burtų lazdelė buvo nukreipta į mažametės žaizdą peties srityje. Burtažodį klastuolė mokėjo gerai, turėjo išmokti, ypač po to, kai naktiniai pasivaikščiojimai neapsieidavo be įvairiausių nubrozdinimų ar mėlynių. Žaizda ties mergaitės pečiu pamažu traukėsi, lėtai, tačiau visa tai veikė.
Palaukusi, kol žaizda užsitrauks, o ant jos liks tik sukrešėjęs kraujas, Lisetė mostelėjo lazdele ties auksaplaukės mergaitės veidu:
-Rennervate,- jei neklydo, šis burtažodis turėtų pakelti žmogų ar gyvūną, netekusį sąmonės. Kartą bandė su triušiuku, rastu miške, tačiau šio išgelbėti jau nepavyko. O ir dabar mergaitės joks kūno kvadratinis milimetras nesuvirpėjo. Nagi, pabusk...,-Rennervate,- penkiolikmetė įdėmiai žvelgė į auksaplaukės akių vokus. Nežinia, ar tai įvyko rausvaplaukės pasąmonėje, tačiau atrodė, kad mažučiai akių vokai vos suvirpėjo. Po keletos akimirkų atsirado ir kitų gyvybės ženklų: suvirpėjo pirštas, blakstienos keletą kartų suvirpėjo.
-Aš turiu eiti,- prisiminusi Nicholą, Lisetė greit pakilo nuo lovos ir išėjo, stabtelėdama tarpduryje,- ji pabus.
Išbėgus į lauką, Klastūnyno globotinę pasitiko akinanti saulės šviesa, privertusi jos mėlynas akis net ašaroti.  Prisidengusi delnu nuo spiginančių spindulių, klastuolė ėmė dairytis ir ieškoti kur besibastančio švilpio. Pro ašaras ir akinančią saulę buvo sunku ką nors įmatyti, tačiau visai netoliese buvo matyti žmonių, gal pavyks ten rasti savo kelionės laiku palydovą.
if you like your coffee hot, let me be your coffee pot