[Skarletė Siuzana Vein]

Pasigirdo tylus rakto pasukimas - Hannah, kaip kiekvienais metais atveria gerai pažįstamo ir jaukaus kabineto duris. Žinojo, kaip stipriai pasiilgo švelnios spalvos spindesio akyse, mokinių, gerokai išaugusių per vasarą ir pačios savęs. Laimingos šypsenos, vietoj piktai sučiauptų lūpų, kaip kad kitų mokytojų. Pagaliau ji vėl pamatys save, tylios klasės ir šviesių stalų sūkuryje. Mergina ilgai stoviniavo priešais atrakintas duris, kol pagaliau jas pravėrė. Niekas nepasikeitė ir niekas nebuvo žadama keisti. Tie patys, per vasarą ir visus mokslo metus nesupuvę beržiniai stalai, juos teko tik pablizginti. Tos pačios paauksuotos užuolaidos su joms priderintomis pagalvėlėmis ant medinių kėdžių. Purpuriniai blizgučiai ties sienomis, knygomis apkrautas jos stalas ir dvi spintos. Aišku, blizgučiai šįkart patapo krentančiais spalvotais lapais. Nepamirškime ir smėlio spalvos nudažytų sienų, kur vietomis nusilupę dažai, privertė Hannah kiek padirbėti prie jų. Profesorė giliai įkvėpė, šįkart užuodė šviežius persikus.
   Iki pamokos pradžios liko vos penkiolika minučių, o ant jos stalo puošėsi didelis knygų kalnas, kuris greitu metu, burtų lazdelės pagalba, buvo dailiai sutvarkytas. Jų vietoje atsidūrė vazonėlis su trimis mažais kaktusais, plona užrašų knygutė ir kaip visados - puodelis karštai garuojančios melisų arbatos su sausainiukų pora ant lėkštutės. Atvėrusi vieną langą, gerokai paglvojo ar padėti šokoladines varlikes ant stalo ar šių jau neprireiks, juk visgi visi jau dideli. Taigi, nugalėjo mintis nepadėti, bet juk visada galės paklausti ar bus norinčių, tad tai visai nenuliūdino mokytojos. Suskambus pirmiems varpo dūžiams, kurie garsiai skambėjo pro atvirą langą, sučiulbėjus paskutiniams, dar į šiltus kraštus nespėjusiems išskristi paukšteliams, į klasė pradėjo rinktis vyresnieji mokiniai. Visų veidai jau pažįstami, juk keletą jų mokė nuo pirmo kurso, matė kaip jie augo, kaip stropiai mokėsi, maloniai šypsojosi jai. Kai visi jau sėdėjo kabinete, aptarinėjo ką gero nuveikė vasarą, mergina šyptelėjo ir pasisveikino, taip atkreipdama visų dėmesį.
-Sveiki,- Hannah nutilo ir gerą minutėlę stebėjo kaip mokiniai po truputi nutyla ir atsisuką į ją,- manau visi mane pažįsta, esate ne pirmakursiai, nebent nesilankėte pamokose. Kaip ir daugelis žino, aš esu Hannah von Peach. Jums tiesioh Hannah arba profesorė,- tarstelėjo nusišypsodama,- gerai, užteks tų kalbų, tam visada yra pertraukos ir mano kabinetas, o dabar, pamoką norėčiau pradėti nuo klausimo,- Hana grakščiai mostelėjo ranka ir ore atsirado raudonomis raidėmis parašyta pamokos tema - Raudonoji Linija, kuri išnyko iš oro paviršiaus per minutėlę,-  Taigi, kas yra ta Raudonoji Linija? Žinau, jų yra daug, bet kas ji būtent magijos istorijoje? Atsakymas gali būti trumpas arba išsamus. Svarbu pasakyti kaip galvojate kas ji yra,- išsakiusi viską, ką norėjo pasakyti pamokos pradžioje, atsisėdo, atsikąsdama meduolinio sausainio ir užsigerdama gelsva arbatėle.

Taisykles žinot, ką daryti žinot, klausimas aiškus. Į pamoką nevėluojate.

[Frankas Stigleris]

Na, štai. Prasidėjo nauji mokslo metai ir Frankas vėl kėblino tais tamsiais Hogvartso koridoriais. Buvo apsivilkęs pastelinių spalvų marškinėlius ir juodus džinsus su įkirptais keliais. Jis apžvelgė koridorius ir vos pastebimai šyptelėjo. Buvo gera matyti čia naujų veidų, kurie taip pat mokysis magijos ypatumų ir paslapčių. Pakratęs savo garbanas, švilpis pakėlę galvą ir išvydo savo akimis, kad jis stovėjo prie Magijos Istorijos klasės durų. Nieko nelaukęs jas pravėrė ir įžengė vidun. Iškart aptiko savo tetą ir jai linktelėjo, pasisveikindamas. Tada švilpis susirado nuošalų suolą ir įsitaisė tenais. Kaip visada ant suolo pasidėjo tą pačią užrašinę su spirale, kuri jau buvo apsitrynusi nuo naudojimo laiko, vieną žiobarišką rašiklį bei pieštuką su trintuku. Netrukus Stigleris atsilošė į kėdės atlošą ir laukė, kol susirinks paskutinieji mokiniai ir pamoka prasidės. Belaukdamas užmerkė savo juodas akis ir giliai įkvėpė, manydamas, kad deguonis padės išsiaiškinti sapną. Ar tai buvo tikrovė ar tik jo galvos sukurtas vaizdinys, kuris neturėjo jokios reikšmės.
Suraibuliavo ežero paviršiaus vanduo ir mažylis Frankas įsivertė į ledinį vandenį. Akyse viskas pradėjo suktis, kratytis. Mažylis sugriebė sau už gerklės ir bandė giliai kvėpuoti. Vanduo netekėjo į organizmo vidų, jį tik apsupo. Netikėtai vanduo pradėjo slūgti ir jaunasis Stigleris stovėjo švarioje, baltoje laboratorijoje, toje pačioje, kur su juo buvo eksperimentuojama. Tada prasivėrė didžiulės metalinės durys, esančios toje patalpoje ir tamsoje sujudėjo dar tamsesnis siluetas. Jis žengė žingsnį į šviesą, tik pasirodė ne koja, ko Frankas tikėjosi, o milžiniška vilko pėda. Tada išlindo iš prieblandos ir antra, ir trečia bei ketvirta koja. Kuo geriausiai laboratorijos šviesos apšviestas, stovėjo milžinas vilkas su kraujo spalvos akimis ir baltu, lyg sniegas, kailiu. Padaras tik iššiepė dantis ir pradėjo urgzti. Tada netrukus kailis pradėjo raibuliuoti, kaip sapno pradžioje ežero paviršius. Plaukas po plauko visas vilkas nusidažė tamsiai pilka spalva, bet praėjus minutei, kailės vėl pakeitė atspalvį. Vilkas dabar buvo juodas lyg anglis, bet tik vienas dalykas nepakito per šią visą transformaciją. Padaro akys liko tokios pat kruvinos, kokios ir buvo. Ir tada sapnas nutrūko. Švilpis atmerkė savo akis ir apžvelgė klasę. Niekas jo nestebėjo, visi buvo užsiėmę savais reikalais. Ką tai galėtų reikšti? Nejau senis Stigleris ir su savimi eksperimentavo? Ar tai gali būti tiesa? Ar tai mano smegeninė sumanė mane paerzinti? Netikėtai prakalbo profesorė ir jaunuolis nutraukė pamąstymus apie sapną bei klausėsi savo tetos žodžių. Raudona linija? Reikia pasikapstyti po prisiminimus. Netrukus pakilo švilpio ranka ir atsistojo, pasiruošęs kalbėti.
-Nežinau ar kalbame apie tą pačią liniją, bet vis vien pasakysiu, ką galvoju. Gilioje senovėje gyvavo Edrifitų valstybė. Ją valdė negrynakraujis burtininkas, kurio motina buvo viešnamio mergšė, o tėvas buvęs karalius. Valstybėje gyveno ir burtininkai, ir žiobarai. Joje galiojo toks labai įdomus įstatymas. Visi burtininkai privalėjo ant veido būti nusipiešę raudoną liniją, kuri rodytų žiobarams, jų kilmę. Vėliau karalius paskelbė, kad draudžiama burtininkui ir žiobarui būti sugulovais ir pratęsti savo giminę su priešinga žmogaus rūšimi. Įstatymai buvo pagrįsti karaliaus baime, nes vienuoliai jam išbūrė ateitį. Joje buvo sakoma, kad karalius bus nužudytas tokios pat kilmės moters, kaip jis. Tada jis uždraudė burtininkui apvaisinti žiobarę ar žiobarui apvaisinti raganą. Dėl šio įstatymo sulaužymo grėsė mirties bausmė. Na, aišku atsirado viena pora, kuris sulaužė įstatymą dėl meilės, ir jų dukra užaugusi tapo karaliaus žmona, nors valstybės valdovas net nebuvo suuodęs apie jos prigimtį,ir dėl savo vyro smurtavimo, jį nunuodijo. Na, štai ir viskas.
Pabaigęs jis krestelėjo į suolą ir nurijo burnoje susikaupusias seiles.

[Sara Nikolė Keyes]

Štai, vėl nauji mokslo metai. Klasės vėl prisipildys mokiniais, profesoriai vėl nuvalys dulkes nuo stalų paviršiaus ir pradės pamokas.Vėl koridoriai prisipildys senbuvių ir pirmakursių šūksniais.
Sara buvo viena iš senbuvių, ši jau priprato prie kiekvienų mokslo metų pradžios šūksnių, triukšmo ir žinoma, namų darbų. Žinoma, šiais mokslo metais bus dar daugiau namų darbų negu praeitais mokslo metais, juk ji jau penktakursė. Dar mergina prisimena, kaip ieškodama tam tikrų dalykų klasių, kai buvo dar tik pirmakursė. O juk jau praėjo net penki metai, daug kas pasikeitė: draugų ratas, varnanagės charakteris, labiausiai bene pasikeitė išvaizda, Sara pasikeitė, subrendo. Keyes nebėra maža mergaitė, kuri buvo kukli, o dabar ji mažiau kukli, mažiau drovi. Anuomet ši bijodavo paklausti ko nors profesorių, o dabar, kad ir rėžk tiesą į akis profesoriams.
Štai, Sara vėl eina į magijos istorijos pamoką, kuri šiais mokslo metais pirma penktakursei. Hannah von Peach visada patiko Sarai, ji nuo pat pirmo kurso ėjo į jos pamokas, varnanagei profesorė labai patiko.
Bet, štai mergina vėl žengia į Hannah kabinetą, pamato vieną iš mėgstamiausių profesorių.
-Laba diena, Hannah.-Sara šyptelėjo.
Mergina iš karto įėjus į kabinetą, atsisėdo į savo mėgstamiausią, ir nuolatinį suolą, šis kai kuriose vietose buvo pripaišytas, visais koledžų pavadinimais.
Po keletos minučių Hannah iš karto uždavė klausimą susijusį su pamokos tema "Raudonoji Linija". Mergina nė nežinojo atsakymo į šį klausimą, tiesiog norėjo pabandyti laimę, pabandyti uždirbti šiek tiek taškų savo koledžui. Tad pakėlė ranką, ir netrukus bandė atsakyti į klausimą.
-Raudonoji Linija...iš tiesų aš nežinau kas tai yra, bet pabandysiu atspėti. Mano manymu, paprasta linija skiria du dalykus, tad Raudonoji Linija turėtų skirti du labai svarbius dalykus magijos istorijai. Tačiau,neturiu nuomonės kodėl linija yra būtent Raudonoji.
Mergina tik dabar nuleido ranką ir laukė, laukė kitų senbuvių atsakymų.

[Alisa Faun]

Alisa Hogvartso koridoriais pėdino į pirmąją šių mokslo metų magijos istorijos pamoką. Jai patiko šis dalykas. Taip pat Alisai labai patiko ir profesorė. Pasiekusi kabinetą Alisa jame apsižvalgė. Viskas buvo likę kaip seniau ir buvo labai gera čia sugrįžti. Auksinės užuolaidos ir purpuriniai blizgučiai kurie dabar buvo purpuriniai lapai ties sienomis kaip visada smagiai žibėjo ir mokinius mokytis kvietė. Šis kabinetas buvo vienas iš jaukiausių Hogvartse:
- Laba diena, profesore, - nusišypsojo ir pasisveikino Alisa.
Ji atsisėdo prie vieno iš suolų ir neilgai trukus nuskambėjo varpas. Profesorė uždavė klausimą. Alisa buvo tik girdėjusi, kad Raudonoji Linija būvo ten kažkokia tais karo linija apie kurią nė ne kažką težinojo. Ji pagalvojo, kad tai turi būti kažkoks "lūžis" istorijoje, kaip Kristaus gimimas ar panašiai. Alisa pakėlė ranką ir pabandė kažką atsakyti:
- Manau, kad Raudonoji Linija reiškią kokį nors svarbų įvykį istorijoje. Pabandysiu spėti, kad tai pirmojo burtažodžio sukūrimas arba pirmojo burtininko atsiradimas. Galbūt nuo tada yra skaitoma kokia nors kitokia metų skaičiavimo sistema.
Tai tebuvo tik Alisos spėlionės tačiau ji tikėjosi, kad savo koledžui gaus bent taškelį. 

[Elna Klumpar]

  Elna buvo trumpam prašapus, o dabar lyg niekur nieko vėl grįžta į rutiną. Ji jau penktakursė, tad laikas surimtėti ir į viską pažvelgti rimčiau. Arba galima tapti dar tingesne. Varnanagei arčiau širdies buvo pirmasis variantas.
  Apsimiegojusi, pavargusi nuo nieko, pėdino link Magijos Istorijos kabineto. Ji net žinojo, kokia pamoka vyks, didžiausias šių mokslo metų pasiekimų. Po ilgo ėjimo pagaliau prižingsniavusi pamokos vietą, įėjo vidun ir tyliai pasilabino su mokytoja. Kabinetas jaukus ir mielas. Prie nieko prisikabint negali. Apžiūrėjus mokinius, išsirinko labiausiai pažįstamą veidą ir atsisėdo šalia.
-Labas, Frankai, - sukaupusi paskutines jėgas šypsenai, pakėlė lūpų kampučius. Panuobodžiavusi, pasnudūriavusi iki mokytojos prakalbos, Klumpar pradėjo iš tikrųjų klausytis. Klausimas gan lengvas, bet varnė pagalvojo, jog tuos taškus uždirbs darydama namų darbus, o dabar tyliai ir ramiai paklausys profesorės bei kitų mokinių.

[Nichol Elkhai Syberg]

Vienas. Du. Trys. Patyliukais tiksėjo sekundės. Keturi. Penki. Šeši. Jų aidas, nors ir ne fiziniame lygmenyje, bet rėžė visas vidines ausis, kokias tik galėjo turėti mokyklą bebaigiantis mokinys.  Susikėlęs koją ant kojos ir mąstydamas apie dvasinį burtininkų pasaulį Nichol stebėjo prieš šviesą vos matomas ore sklandančias dulkeles. Tokią vaikino būseną sukėlė, žinoma, ne kas kitas, kaip istorijos kabinetas. Tai, jog vos įžengęs į kabinetą pasijunti lyg sukniubęs prie kokios senovinės knygos, kuri net ir po kelių šimtmečių tebėra artima tau, ir buvo priežastis, kodėl jaunasis raganius tebelankė šią, iš pažiūros ne itin daug perspektyvų nustebinti turinčią, pamoką.
Žinoma, tai jog atėjo į pamoką reiškė ir tai, kad reikia joje dalyvauti, tad, nors mintimis klaidžiojo po įvairiausias sferas, burtininkas stengėsi nepraklausyti dėstomos pamokos. Šį kartą tema skambėjo taip intriguojančiai, kad gyvenimo prasmės kontempliacijos išsyk be pėdsako išgaravo.
- Na, man raudonoji linija primena antrąjį pasaulinį karą. Turbūt sąsają grįsčiau tuo, kad nacių uniformose svastika dažniausiai būdavo vaizduojama ant raudono raiščio. Be to, vieša paslaptis, kad Hitleris buvo pasitelkęs į pagalbą burtininkus. Tik nežinau... ar jis pats turėjo magiškų galių? Tai va. Šiaip, manau, kad raudonoji linija yra Hitlerio sąjungos su burtininkų pajėgomis laikotarpis. Arba, galėtų būti susiję ir su komunistiniu režimu. Berods jų vėliavoje irgi buvo daug raudonos? Tik ar su burtininkais jie ką turėjo bendro... Ir aišku, dar, manau, galima būtų privesti viską prie kraujo, nes vis tiek - karas, - trumpam nutilęs vaikinas staiga prisiminė, girdėjęs šiek tiek apie japonų kultūrą, - A! Galbūt tai susiję su Japonija? Kažkur skaičiau, kad jie įsivaizduoja, jog visi žmonės, kurie susitinka gyvenime yra surišti tam tikros spalvos siūlu, tai čia galėtų būti ta linija, o siūlas simbolizuoja lemtį. Berods raudonas surištas su artimiausiais žmonėmis ar įsimylėjėliais...
Nutilęs vaikinas suprato, kad užsivedė kiek per smarkiai. Turbūt mokytoja nelabai supras, ką jis turėjo omeny. Kiek jau daug laiko praėjo nuo tada, kai jis taip plačiai atsakinėdavo į pamokoje užduotus klausimus...

[Lisette la Claire]

Lisetė per naujuosius mokslų metus pamokose lankėsi neypatingai dažnai, aplankytas pamokas tikrai ant rankų pirštų suskaičiuotum, tačiau tai jau vis šis tas, palyginus su praeitais metais, kai per visus mokslo metus lankytas pamokas mergaitė drąsiai galėtų suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Šį rytą mergaitė sliūkino į Magijos Istorijos kabinetą. Vėl rausvi susivėlę plaukai, vėl juoda mantija su Klastūnyno emblema kairėje, vėl tos pačios basos kojos, kas kartą, žengus žingsnį, šmėstelėdavo iš po juodo mokyklinio apsiausto.
Pravėrusi medines duris, Klastūnyno globotinė peržengė jų slenkstį, skiriantį pilies koridoriaus šurmulį nuo jaukaus kabieneto. Šis vis dar nepasikeitęs: šviesios sienos, auksinės užuolaidos ir tos pačios spalvos minkštos pagalvėlės, ant kurių penktakursė jau tuoj tuoj įbruks savo sėdynę. Vis dar tas pats, rausvaplaukei nepabostantis mandarinų kvapas, ir ta pati besišypsanti profesorė klasės priekyje. Smagu. Bent čia viskas po senovei. Beveik viskas.. Įprastoje penkiolikmetės vietoje sėdėjo visai nepažįstamas, ko gero, vyresnis vaikinas.
-Čia mano vieta!- piktai išrėžė prancūzaitė, priėjusi prie nepažįstamojo. Žinoma, rausvaplaukės karštas būdas neleido nusileisti, tad ši su trenksmu atsisėdo į kėdę šalia. Penkerius metus iš eilės trynė savo užpakalį toje pačioje vietoje ir tikrai nesiruošė kažko keisti, ypač žinant tai, kokia rutinos pamokose mėgėja yra mėlynakė.
Netrukus suskambėjęs skambutis ir įprastas profesorės bei buvusios koledžo vadovės von Peach balsas priverė Lisettę minimaliai nurimti. Tik pamokos klausimas rausvai klastuolės galvelei šį kartą buvo neįveikiamas. Gal dėl to, kad niršo dėl savo vietos, o gal dėl to, kad pritrūko keletos minučių, o gal valandų miego.

[Nichol Elkhai Syberg]

Iš visokiausių keistų, depresyvių, paaugliškų (nors gal jau laikas išaugti?) minčių vaikiną pažadino maloniausias reiškinys - klastuoliškas komentaras. Kokiam pirmakursiui piktas šnypštimas, nemalonus akių žaižaravimas pasirodytų nepriimtinas, tačiau per septynerius metus mokykloje visgi kažko išmoksti - klastuoliai riedamiesi su kitų koledžų moksleiviais, iš tiesų, taip ieško sau naujų draugų. Juokingiausia, jog klastuolių inicijuoti kivirčai dažnai būna pačių jų prigesinami. Štai taip atsitiko ir šį kartą. Pro šalį plasnojant eilinei gyvačių atstovei ši iššaukiamai mestelėjo, jog Nichol užėmė jos vietą, aišku, kurioje vietoje jaunasis burtininkas sėdėjo neturėjo jokios reikšmės. Bet tai buvo tik pradžia. Klastuolė paprasčiausiai mestelėjo komentarą ir nusprendė šastelėti į gretimą vietą be tikro kivirčo. Tai jau pažanga. Anksčiau jie tiesiog draskydavo akis...
- Labas. Nežinojau, kad čia anksčiau sėdėjai, atleisk. Nichol, - raganius vos vos pakreipė ranką, kad parodytų, jog jei ši norės, mergina kviečiama ištiesti delną ir pasisveikinti kaip pridera. Istorijos pamokos turėtų pasikeisti...

[Lisette la Claire]

Už lango švietė saulė, nestiprus vėjas judino jau spalvas spėjusius pakeisti rudeninius lapus. Klastuolė labiausiai už viską dabar norėjo ištrūkti iš šio, jai mandarinais kvepiančio Magijos Istorijos kabiento, kažkur į rudens vėsą. Atsigultų prie ežero, galbūt paskaitytų knygą, galbūt suvalgytų iš virtuvės nukniauktą obuolių pyrago gabalėlį, o galbūt tiesiog gulėtų ir žvelgtų į tyvuliuojantį ežerą, kol saulė pasislėptų už horizonto. Šitaip mąstydama apie tolimesnius dienos planus, Lisetė žvelgė pro langą, kairiosios akies krašteliu žiūrėdama į vaikiną; jos burnoje kaupėsi seilės (dėl galvojimo apie pyragą, žinoma).
-Nekalbink manęs,- pusiau pakeltu tonu pasakė rausvaplaukė, užkeldama koją ant kojos. Žinoma, omenyje turėjo visai priešingai. Mintimis tarsi bandė priversti Nicholą kalbinti ją, skirti jai dėmesio. Kvailas prancūzaitės planas, tačiau Klastūnyno globotinė nieko kito sugalvoti nesugebėjo. Aišku, galėtų tiesiog kalbėtis su vaikinu kaip normalus žmogus, tačiau durna, rausvais plaukais uždengta galvelė vertė ją likti užsispyrusia, karštakoše mergiote, kuria, pastaruoju metu, nebebuvo taip jau ir dažnai (ar bent jai pačiai taip atrodė).

[Daniela Kravitz]

Istorija Danielai visada buvo įdomi, tačiau jinai domėjosi tik garsiausių burtininkių biografijomis. Apie Raudonąją liniją nesu nė girdėjus. Nors... Mergina prisiminė, kai kartą pas juos svečiavosi itin nerangus tėčio kolega iš Magijos Ministerijos, kartais užsimindamas apie didžiąją aistrą - keistas istorijos linijas, lyg ir susijusias su burtininkais istorikais.
Gal.
Klastuolė iškėlė ranką.
- Manau, Raudonoji linija - tai viena trijų {keturių, penkių} istorijos linijų, žyminčių svarbiausius istorijos įvykius. Neseniai buvo įrašytas ir Voldemorto nugalėjimas, tačiau Raudonoji... Na, gal klystu, bet ji žymi išrastus paslepiamuosius kerus, kurie galutinai paslėpė burtininkus nuo žibarų ir pabaigė jų gaudymą ties viduramžiais. Po Raudonosios linijos įsikūrė Hogvartsas, Durmštrangas...
Antrakursė nuleido ranką ir vos nesuprunkštė pagalvojus, kad ta linija gali reikšti kokią baisią katastrofą.

[Nichol Elkhai Syberg]

Oho-ho, aš atstumtas! Klastuolių koledžas iš ties turėjo nežmonišką pasisekimą galvojant, kaip rasti atkaklių draugužių iš svetimų koledžų. O ar gyvatė su gyvate gali bendrauti? Nuo filosofijos prie psichologijos, kaip žiobarai mestelėtų: nuo vilko ant meškos. Nichol taip ir nė karto neišgirdo jokio magiško atitikmens šiam posakiui. Turbūt burtų pasaulyje nebuvo reikalo lyginti reiškinius tokiais drastiškais simboliais. Tik tiek, kad burtininkų kalba, greičiausiai, smarkiai nukentėjo nuo šios prarajos tarp dviejų žmogiškų pasaulių. Ar galima laikyti burtininkus aukštesniaja rase?
Raganiui turbūt reikėjo pasirinkti varno nago koledžą. Tiek daug netikėtų, netradicinių minčių per vieną pamoką... tikrai pernelyg daug švilpynei. Norėdamas išnerti iš būsenos, į kurią jį turbūt įkišo istorijos kabineto atmosfera, vaikinas grįžtelėjo į gretimais sėdinčią klastuolę ir pakuždomis, kad neišgirstų profesorė, paklausė:
- O vis dėlto, nenorėtum susipažinti, gyvatėle? Galėtumėme ir vietomis apsikeisti, jei nori stebėti pamoką iš savo senosios pozicijos...

[Skarletė Siuzana Vein]

((Pamokos praktikai laukiau mažesnio skaičiaus aktyvių pamokų lentelėje, bet pastebėjau, kad nedaug ir sumažėjo, tad pradėsiu dabar.))
 
Hana praktiškai visą laiką stebėjosi tokiu mokinių negausumu, matydama ir pora naujų veidų savo pamokoje. Atsakymų buvo įvairiausių - vieni ar kiti kažkuom pynėsi su tikruoju.
-Sara, uždirbi vieną tašką savo koledžui. Atsakymas nėra tesingas, bet taip, raudonoji linija skiria du svarbius dalykus magijos istorijai. Tai lyg lūžis į kitą epochą. Nichol esi beveik teisus, deja, gauni tik tašką. Raudonoji linija simbolizuoja karą, bet tikrai ne antrąjį pasaulinį karą bei ji nelabai susijusi su žiobarais. Atsakymų buvo ir daugiau, bet jų nekomentavau, nes nežinau kaip iš jų išrutulioti tikrąjį atsakymą,- mergina įkvėpė ir vėl apžvelgė klasę,- taigi, Raudonoji Linija - IV-IX amžiuje išskirta epocha žiobarų viduramžiais. Ankstesniuose kursuose šios žinios jums dar buvo per didelės, tad pagal visą sistemą galiu pasakoti tik vyresniems mokiniams. Pabaigėme ties naujai sukurta istorijos dalimi. Ją burtininkai ir pavadino šios pamokos tema. Kodėl? Penkis amžius vykęs karas, maras, badas - tiesiogiai nuodijo burtininkų visuomenę, ji mažėjo, bet kaip mes ją matom dabar - neišnyko. Karas vyko tarp kelių visuomenių, jas mokėmės, žinoma, kas lankė mano pamokas, ankstesniuose kursuose. Tai prasidėjo nuo šiaurės Amerikos. Dvi joje esančios vienintelės gentys – Biliretai ir Ušimai kėlė žemyninę nesantaiką. Manoma, kad nepasidalijo gyvenamu plotu. Vėliau į pagalbą kiekviena burtininkų gentis kvietėsi ir iš kitų žemynų. Biliretams padėjo: nerfavitai, machuliai, sarifai, mačiokijai, agralai. Ušimams padėjo: gurgai, elfilai, anrihilai, kironai, fetišai. Likusieji žemynai, tai Antraktida (negyveno), Afrika (negyveno) bei Pietų Amerika (viena bendra gentis) neprisidėjo, bet kartais pasitaikydavo vienų kitų išdavikų iš pietinės Amerikos salų ar vandenyno pakrančių, kurie priklausė ar tai vienai, ar tai kitai grupei. Vėliau karas įsišaknijo visur kur tik įmanoma ir netgi kaimynai pešėsi vienas su kitu. Padėtis tapo nebevaldoma. Po kelių mėnesių karo, pradėjo mažėti maisto – nebuvo laiko kada auginti grūdų, daugelių lazdelės buvo sulūžusios. Nebuvo maisto, daug šiukšlių, prisivesiė žiurkių, užterštumas padidėjo net namuose – maras įsigaliojo paginde eurazijoje, netrukus jis pasiekė ir kitus žemynus. Tuometinė valdžia buvo nuversta, visi gyveno kaip kas norėjo, bet nei karas, nei badas, nei maras niekur netolo dar kelis amžius,- profesorė truputi nutilo ir atsigėrė vandens,- turbūt esmę supratote. Iki šiol nėra iki galo išsiaiškinta kaip kas baigėsi, bet manau, kad dabar ne tas jums svarbiausia. Taigi, šios pamokos užduotis yra be galo sunki ir pavojinga. Panašaus tipo, bet kitokio tikslo užduotį  kažkas jau tikrai yra bandę mano pamokoje prieš kelis metus,- Hannah visiems iš mažos kartoninės dėžutės ant stalo paguldė po vieną  baltą ženkliuką.
-Taip, gal kas jau bandėte spėti – šiandien keliausite į vieną iš žemynų, Raudonosios linijos laikotarpiu. Jūsų tikslas – pamatyti kaip išgyvendavo burtininkai, pabandyti padėti jiems kuo labiau. Jūsų niekas negalės sužeisti,  nužudyti, jums pakenkti, apkrėsti maru, bet jus visi galės matyti. Burtais naudotis galite visais, kokiais mokate, bet svarbiausias -  Ergo, kuris iškvies mane, jei jums kils didelė bėda. Kai grįšite, nesėdėsite rankomis sudėję, o parašysite apie 30 žodžių tekstą, kaip jums sekėsi. Viskam turite valandą, jei vėluosite į kitas pamokas – nusiųsiu pelėdą kodėl. Galite pradėti, sėkmės,- nusišpsojo mokytoja ir atsisėdo prie stalo, stebėdama kaip vienas po kito iškeliauja mokiniai.
 
Užduotis tikiuosi aiški, jei ne – a.ž. Nerašote, kad vėluojate į pamoką – jūs jau sėdite klasėje. Visos kitos taisyklės taip pat jums aiškios. Kelionei skiriu 4-6 įrašus, jos aprašymui – 1 papildomą. Primenu, kad į pagalbą gali kviesti tik vienas mokinys, nes aš viena ir nepersiplėšiu, kad padėti, ir vienam, ir kitam. Jūsų personažas atrodys kaip įprastas, tos visuomenės žmogus (t.y. vienodi drabužiai, batai ir pan. Elgesys ir išvaizda liks tie patys.) Ačiū už kantrybę skaitant bei sėkmės darbe (:

[Lisette la Claire]

Netylėk, po galais!- gyvatėlė negalėjo pakęsti šios tylos, kurios, deja, pati ir prisiprašė. Nebloga rytinė rausvaplaukės nuotaika dėl nepasikeitusių Magijos Istorijos pamokų visiškai dingo it koksai vilko nupūstas šiaudinis paršiuko namelis. Mergiotės viduje tiesiog virte virė pyktis, labiausiai ant savęs, tačiau žiupsnelis tame pykčio virale buvo ir dėl Nicholo kaltės, juk tai šis nesuprato atvirkštinės Lis metodikos.
Po keletos akimirkų visą Klastūnyno globotinės kūną sukaustė šiurpuliukai, kai po rausvais plaukai pasislėpusias ausis pasiekė tylus šnabždėjimas. Penkiolikmetė vos tvardė dėl, hm, pasisekimo (?) besiveržiančią šypseną.
-Taip, noriu,- gal tris kartus garsiau už švilpį pareiškė,- apsikeisti vietomis, žinoma,- penktakursė nė pati negalėjo patikėti tokiu savo kvailumu. Lisetė tikrai negalėjo pareikšti, jog nenori susipažinti su vaikinu, tačiau tuo metu jai atrodė, jog svarbu išlaikyti tokį piktą, klastuolišką įvaizdį. Vėl...
Prancūzaitė atsistojo, norėdama apsikeisti vietomis. Nors, tiesą sakant, ne taip jau to ir norėjo, bet vis tiek... Visą šį trumputį laikotarpį Lisetės galvoje knibždėjo įvairios mintys. Niekaip negalėjo apsispręsti, ar tiesiog įprastai apsikeisti vietomis (tačiau tuo galėtų viskas ir užsibaigti), ar apsimesti krentančia, o tada Nicholas ją pagautų tarsi kokioje vemti verčiančioje romantinėje scenoje. Visgi, viskas gavosi ne visai taip, kaip tikėtąsi. Klastūnyno globotinė kažkokiais būdais nesugebėjo išlaikyti pusiausvyros ir krito ant šaltų klasės grindų kaip koks lapas. Milžiniška keiksmažodžių lavina pasipylė rausvaplaukės galvoje. Mergaitė skausmo persmelktomis akimis (galėjo prisiekti, kad susitrenkė kelį) nuo grindų stebėjo, kaip profesorė von Peach dėlioja kažą mokiniams ant stalų. Gal klastuolei reikėtų apsimesti, kad ši kažko ieško?

[Alisa Faun]

Mergina neramiai išklausė ką reikės veikti per pamokos praktinę dalį. Ją ne itin žavėjo tai, kad atsidurs laikotarpyje kai siautė maras ir vyko karas, tačiau ją guodė bent tai, kad jai niekas negresia. Alisa gavo kažkokį tai mažą ženkliuką. Ji įkvėpė tramdydama jaudulį. Vienoje rankoje mergina suspaudė savo lazdelę, o kitoje ženkliuką ir užsimerkė.
Netrukus ji pajuto, kad aplink ją vyksta kažkokie tai keisti pokyčiai ir kai visa tai sustojo ji atsimerkė. Apsižvalgė. Ji atsidūrė kažkokiame tai skersgatvyje. Ji dar stipriau suspaudė savo lazdelę. Ji ėjo į priekį kur matė einant skurdžiai apsirengusius žmones. Staiga mergina papuolė į ilgą akmenimis išgrūstą gatvę. Juk tai Londonas... - atpažino miestą mergina. Ji ėjo toliau ta gatve. Pastebėjo jog visi žmonės yra labai skurdžiai apsirengę. Buvo labai daug sergančių ir silpnų žmonių. Sveiki stovėjo šalia kai kurių ir padėjo jiems eiti. Gatvės buvo primėtytos šiukšlių.
Staiga kažkur tai pasigirdo spiegiantys balsai. Visi žmonės labiau sukruto ir pradėjo bėgti. Alisa taip pat.
- Mergaite, gal galėtum ateiti čia ir man pagelbėti? - iš kažkur pasigirdo moters balsas.

[Nichol Elkhai Syberg]

Sulaukti pagyrimų malonu. Ypač, kai jais nesižarstoma. Pataikius į klausimą savimeilę užlieja šilta, nematoma prisilietimo prie tikrosios tiesos esencija. Kas nutinka pataikius į klausimą pusėtinai? Užplūsta jausmas, tarsi būtum prirakintas dykumoje su grandine, kurios ilgis yra keliais milimetrais trumpesnis už kelią iki trokštamos vandens stiklinės. Rodos, ištiesus koją, galėtum nuspirti stiklinę, bet kas iš to? Neišgersi nė lašo vandens... Taigi, tai išties nuvilia. Vaikino istorijos atsakymas buvo tik iš dalies teisingas. Nors, rodos, jokių jausmų atsakymo klaidingumas (ar teisingumas) neturėtų sukelti, kuomet jau esi viena koja pasaulyje, tačiau (galbūt būtent dėl to) vidinės audros, psichinis nestabilumas ima kamuoti vis dažniau.
Įsivaizduodamas karčiai raudonos spalvos kraują, nušašusias lūpas, pūvančias galūnes ir kitokias bjaurastis, susijusias su karu, vaikinas praklausė beveik visą profesorės kalbą, kuri, sprendžiant iš mieguistos atmosferos įsivyravusios kabinete, truko gana ilgai ir nebuvo pernelyg intriguojanti. Kažką numetusi ant stalo, mokytoja užbaigė savo monologą. Užduotis buvo paskirta. Reikėjo vėl susikaupti ir ją bent pusėtinai įvykdyti.
Pasisukęs į šoną švilpis prisiminė, pamokos pradžioje užkalbintą klastuolę. Kažkodėl ji visiškai buvo išgaravusi raganiui iš galvos. Klūpėdama ant grindų ji, panašu, kažko ieškojo.
- Kas nutiko? Ko nerandi? - Susirūpinęs, kad negalės pajudėti iš vietos, nes gali sutraiškyti pamestą aksesuarą, ar kokį kitą mažmožį, paklausė burtininkas. Kerai, susiję su taisymu, atstatymu į pradinę padėtį, ir visokie abstraktūs transfigūraciniai burtai vaikinui visiškai nesisekė, tad sugadinęs svetimą daiktą turėtų jį atpirktį. O kas, jei tai sentimentalią vertę turintis niekutis?
- Galbūt norėtum kartu atlikti užduotį? Ai, - staiga prisiminė, - gal kažką sakei, kol profesorė kalbėjo? Mintimis nuklydau truputėlį kitur, tai turbūt būsiu tavęs neišgirdęs, - pateikdamas viską kaip galėdamas subtiliau Nichol bandė pasukti kalbą kuo toliau nuo pamestų daiktų ir galimų barnių (jau užtenka to, kad atsisėdo į svetimą vietą). Tiesa, jei mergina paklaustų, apie ką jis taip susikaupęs galvojo, susidariusi situacija taip pat būtų kebli, bet bent jau nebevestų prie pykčių.
- Primink savo vardą, - sumišęs ir kiek nuraudęs dėl prašymo, žymiai tyliau nei prieš tai, paprašė jaunasis burtininkas. - Rodos, būsiu ir jį pamiršęs...