[Lisette la Claire]

Lisetė atsipalaidavusi stebėjo ežerą, viena ausimi klausėsi nurodymų ir leido švelniam vėjeliui taršyti jos rožinius plaukus. Mokinių sujudimas už nugaros klastuolės beveik nejaudino, tikėjosi, kad jai neteks nieko daryti ir užteks pratempti pamoką sėdint čia, o suskambėjus varpui, mergaitė galės grįžti į kambarį. Deja. Niekad nematyta mokinė kiek sumaišė visus rausvaplaukės planus.
-Um.. labas,- tarstelėjo ji, pritraukdama kuprinę arčiaus savęs ir palikdama vietos mergaitei atsisėsti,- smagus vardas,- sukikeno Klastūnyno atstovė,- Aš Lisette, tačiau paprasčiau - Lis,- penkiolikmetė užkišo rausvų plaukų sruogą ir žvelgė į Vanilę,- hmm.. gal galėtum paaiškinti užduotį? Tiesą sakant, neypatingai klausiausi,- menkai šyptelėjo Lisetė, žvelgdama į voką, kurį laikė tamsiaplaukė,- galiu paskaityti?- Nė nesulaukusi atsakymo, penktakursė paėmė laišką iš Vanilės rankų ir jį atplėšė.

Samanom ir kerpėm apaugus aukštai,
Kokia tai didinga vieta?
Ten niekas nesilankė seniai seniai,
Voratinklių ten pilni kampai.

Klastūnyno atstovė pusbalsiu perskaitė tekstą. Nė neabejojo, kad ketureilyje kalbama apie olą po ežeru, kurioje  gal pirmame, gal antrame kurse lankėsi su viena geriausių to meto draugių Hogvartse.
-Eime,- nieko nė nepaaiškinusi Vanilei, Lisetė sugriebė ją už rankos ir nusitempė tos olos link.

[Frankas Stigleris]

Pakratęs savo juodas garbanas, jis nužvelgė klasę, kuri buvo pripildyta mokinių. Frankui niekada nepatikdavo dirbti komandoje ar grupelėse, labiau prie širdies buvo vienišiaus dalia. Niekam nereikėdavo aiškintis, kodėl nori daryti tą ar aną. Vienam dirbti tai tas pats, kaip voliotis taukuose, kaip inkstui. Rimtai? Aš taip nenoriu, ko nors eiti ir prašyti, kad leistų prisijungti darbui kartu. Išvis nepatinka man tas darbas grupelėse. Geriau palauksiu, gal kas nors ateis prie manęs ir nereiks man pačiam siūlytis. Klasėje buvo labai mažai pažįstamų veidų. Buvo šiek tiek pažįstamas su Klare, nors ir nelabai maloniai pasibaigė pirmasis susitikimas, dar buvo kartą matęs mergaitę, kuri vaikštinėjo su Elezija, na ir aišku Edgar'ą, su kuriuo susipažino per nuodų ir vaistų pamoką. Na, jų susipažinimas tikrai nebuvo iš tų paprastųjų. Jie šiek tiek susistumdė dėl Anabetės, Frankas net smogti norėjo jam, bet kažkokia emocija vaikino veide jį sustabdė. Nuo tada jis jo nematė. Iki šiol. Praėjo geros penkios minutės, o niekas dar nepriėjo prie jaunuolio ir nepasiūlė dirbti kartu. Ech. Tikriausiai pačiam reiks eiti prašyti. Netrukus jis pakilo ir žengė kelis žingsnius link tos personos, prie kurios tikrai nemanė artėti. Stigleris nusprendė pasiūlyti kartu dirbti Edgar'ui. Netikėtai greitai priėjęs, prasižiojo ir tarė:
-Labas, Edgar'as taip? Gal neturi su kuo dirbti ir sutiktai dirbti kartu? - pasakęs nepakeitė savo niūrios veido išraiškos.

[Dawn Strain]

Vos Ashley palietė savo rankomis žiedą, iš medžių, tą pačią sekundę, tarsi užprogramuoti išlindo paukščiai. Būrys iš viršaus ėmė skristi merginų pusėn.
-Stupefy!-sušuko Dawn, lazdele taikydamasi į tankesnį paukščių būrelį. Kad ir kaip dabar nekęstų šių padarų, ši vistiek niekada negalėtų nužudyti gyvūno. Balti pliūpsniai be perstojo skriejo į paukščius, kai kurie, sustingdyti, krito ant žemės. Tačiau paukščių vis daugėjo, o varniukei jau paskaudo ranka.
-Ar gali greičiau?!-sušuko Dawn, jausdama, jog paukščiai tuoj sukapos jos veidą. Šie šlykštukai savo mažais, tačiau kietais bei smailiais snapais ėmė "kibinti" merginą - iš šonų, viršugalvio, kojų.
-Stupefy!-paukščiai, apakinti kerų plūpsnio, šiek tiek atsitraukė. Neilgai trukus, Ashley ėmė girtis, ką mačiusi gėlės viduje. Dawn nespėjo draugės įspėti, kai paukščiai, pamatę jų taip saugomą daiktą šviesaplaukės rankoje, pasiutę ėmė vėl pulti merginas.
-O aš norėjau dar šiek tiek pabendrauti su savo naujais draugais, bet kaip jau pasakysi...-sarkastiškai atsakė Tonks raginimui dingti iš šios vietos. Šoliuodama tarp šakų grifei iš paskos, mergina vis atsigręždavo pasižiūrėti, ar pulkas vis dar jas vejasi. Galiausiai, pasiekusi merginų "slėptuvę", šnopuodama išsitiesė ant žemės. Žiūrėdama į giedrų dangų, prieš ketvirtakursės akis vis dar išlįsdavo išgyventi vaizdai, tarsi tie paukščiai ją toliau mėsinėtų. Netrukus Ashley prabilo ir padavė dėžutę, dėl kurios Strain ši tiek kankinosi. Na, "kankinimasis" yra šiek tiek per stiprus žodis, tačiau Dawn būtent šitaip jautėsi vykdydama tas nelemtas užduotis. Vis dar gulėdama aukštielninka, mergina vartaliojo dėžutę sau tiesiai prieš veidą, bandydama pamatyti kiekvieną detalę. Tamsi, kvepianti mediena. Regis, jokių išraižytų ornamentų ar skaičių, raidžių, išorėje nebuvo. Varniukė nekantravo pamatyti, kas viduje, tad nieko nelaukusi dailiai atidarė dėžutę. Joje buvo lapelis, sulankstytas į keturias dalis.
-Aaaaaahhh,-Dawn nepatenkinta suurzgė,-Dar viena mįslė...
Išslanksčiusi lapelį, susiraukusi ėmė skaityti.

Raizgalų pilni kampai -
Už durų, tarp stiklų,
Po medžiais, džiunglėse apstu,
Ten užuominą atrasi,
Tik nepatek į pinkles tu

Nieko nesakydama padavė lapelį šviesaplaukei, norėdama išgirsti bendražygės nuomonę.

[Skarletė Siuzana Vein]

"Smagus vardas" ir rausvaplaukės kikenimas privertė tamsiaplaukę nejaukiai pasimuistyti ir kiek įsižeisti. O Lisetė - kvailas ir vaikiškas,- mintyse tarė Vanilė. O dar ir nesiklausė užduoties, puiku,- murmtelėjo. Dar net jai nepradėjus aiškinti, klastuolė pagriebė vokelį su užuomena, o vėliau dar ir nemandagiai nusitempė link kažkur. Tiesą sakant, net nežinojo, kas tam vokelyje parašyta - nors ir mergaitė skaitė pakankamu garsumu, bet greitai ir nelabai aiškiai. Todėl šioji, lėkdama paskui bendraamžę, dar spėjo nugriebti popieriaus skiautę bei kartą sustojus, perskaityti užuomeną. Žinoma, ir pati būtų viską supratusi, bet, jei šioji ją jau tempėsi į olą, tai tebunie.
   Patekusios į olą, merginos bėgte pasileido akmeningu tuneliu. Šiaip nežinojo ko ieškoti, bet viena svarbiausia užuomenos dalis - samanos, kerpės, voratinkliai - tik vienoje vietoje galima paslėpti ar bent gražiai įdėti baltą popierėlį - voratinklyje. Na, jų čia, kaip minima eilėse, pilni kampai, bet juk tiek laiko neieškosi, todėl pamažu žvalgėsi didelio tinklo. Nes jai kilo tokia mintis. Žinoma, Vanilę labai baugino, nors vorų ir nebijojo, bet didelių, didesnių už ją, taip pat čia knibždėjo. Keletą akimirkų net manė nesurasianti, bėgsianti laukan, bet vis dar prilaikoma naujosios draugės, išplėtė akis. Nei tų didelių akių reikėjo, nei draugės pagalbos, nei dairymosi - po kelių minučių jos priėjo didelį voratinkliai, nieks jo nesaugojo, o ir vokas švietėsi už keliolikos metrų. Niekada negalėjai garantuoti, kad voras netyko tavęs už kampo, tad liepdama Lisettei bėgti, greičiu pagriebė popierių ir nežinia kokiu greičiu, nuskriejo tais pačiais koridoriais lauk, už savęs pamatydamą suglumusį milžiną vorą, kad net galėjai suabejoti jo nedraugiškumu. Išlindusi iš tamsios akmeninės olos, pradėjo skaityti užuomeną taip, kad girdėtų ir rausvaplaukė.

Ten giliai giliai
Girdžiu varinius ginklus skambant
Spigiais balsais dainuojant
Trišakius aukštai mojuojant
Tai vandenų valdovės didžios
Žalsvosios vandenės

-Ar čia kalbama apie ežerą?- paklausė klastuolės, galvą nusukdama į netoliese esantį ežerą,- jei užuomena - dugne, tai kaip ji nesušlapo ir kaip mes ją rasim?- sunerimo varnė.

[Edgar Jeffter]

Kaip Rose visiems susirinkusiems pranešė apie tai, jog praktinė užduotis nebūsianti sunki, Edgar'as spėjo nudžiugti. Tačiau netruko, kaip ėmė ir ta džiugi mimika persikreipė, kai spėjo išgirsti pačią užduotį. Gerai, ne tuo momentu. Užduotis skambėjo taip pat nesudėtingai. Juk kas čia tėra sekti kažkokias nuorodas. Vaikinas persimainė vos tik ištraukęs lapelį su pirmąją užuomina, kuri lengvai neatrodė. Ant lapelio buvo parašytą:
Sveikas gyvas, gyvūnėli, kurį vieni mato, kiti - ne. Vieniems tu kraupus, kitiems visai mielas. Nors ir rodosi, jog kažką blogo gali padaryti, tu kažin ar imsiesi tą daryti. Bet galgi geriau tu mums gi pasakyki, kokioj vietoj dažniausiai tave galim pamatyti.
Tačiau kas bebūtų parašyta, tvarkytis su užduotimi teks bet kokiu atveju, bet prieš tai jam reikėjo susirasti darbo draugą ar draugus. Į paieškas nepuolė. Prisėdęs atgal ant žolės, juodaplaukis akimis sekė visus ir laukė, kol kas nors atliks be poros. Dar tebežiūrint į besiskirstančius mokinukus, septintakursis kilstelėjo akis virš savęs, kaip išgirdo į jį kažką besikreipiant. Tai buvo švilpis Frankas, tačiau Jeffter'is jo gerai nepažinojo.
- Sveikas,- iš lėto tarstelėjo,-  Taip Edgar'as, o pats būsi..?- klausiamai nužvelgė kursu jaunesnį vaikiną ir prieš šiam prisistatant pritariamai linktelėjo galva sutikdamas dirbti drauge, - Galime. Užmetęs akį, sekundėlę, dar kartą į lapelį su užuomina, grifas ištiesė jį šešiolikmečiui.
- Taigi. Gal tau visa tai truputėlį aiškiau?

[Ashley Shaw]

Kelias minutes Ashley stebėjo porininkę, kuri sau ramutėliausiai vartė skrynutę. Apžiūrėjusi visus jos kampelius, Dawn pravėrė dėžutę, bei ištraukė daaar vieną užuomeną.
- Kaip matau ne itin žaviesi mįslėm, - konstaktavo faktą grifė, bei kilstelėjo vieną lūpos kamputį. - O man visai patinka, bent jau nereikia kalt jau kiek įgrisusios teorijos, - pakraipė galvą, o tada nutilo, bei įsiklausė į varnės žodžius.
- Raizgalynės, visuos kampuos apstu.. Tai aišku, jog voratinkliai, - tylesniu tonu pratarė antrokė ir nuskynė greta stūksojusį pienės žiedelį. - Na, tai ką, eime? - pakėlė tamsiai rudas akeles į ketvirtakursę, bei tarytum pridususi, išlemeno ši.
Sunkiai pastačiusi dešinę koją, tada pasidėjusi abi rankas ant jos, ir atsistojusi nuo šaltos žemės, kuri buvo dar labiau išgulėta, ((ką jau čia nebus išgulėta, kai tokia mergiotė krestelėjo. Ech.. Vargšė žolytė..))Ashley patraukė ten, kur jos viduje kirbantis balselis kuždėjo.
- Iškart pasakau, net neįsivaizduoju  kur einu, tad jei nenori su manim paklaidžioti po miškelį ir paieškoti "raizgalynės", sakyk, - supylė tarytum žirnius į sieną.

[Dawn Strain]

-Aš taip ir galvojau,-sumykė išgirdusi Ashley nuomonę. Tiesą sakant, ji nieko negalvojo. Merginai užėjo didžiulis snaudulys ir jos galvoje kirbėjo įvairiausios mintys, kaip mielai galėtų pakristi į savo minkštutėlę lovą kokią valandėlę. Nors ir žolytė būtų buvusi gerai - pašildyta, šiek tiek kelianti niežulį, tačiau sausa ir minkšta. Dawn su didžiausiomis kančiomis atsistojo ir kartu su Ashley ėmė keliauti tolyn, užuominos link.
-Aišku, jog nenoriu klaidžioti,-pasakė,-Šiek tiek žinau, kur mums reikėtų traukti, tad tikrai nepaklysime,-tai tarusi mergina truputį susigūžė supratusi, jog pasakė didžiausią nesąmonę. Varnė yra tikrų tikriausia nelaimė, tad pasiklydimas beveik nepažįstamoje vietoje yra vienas iš dažniausių jai atsitinkančių dalykų.
-Naaa, nebent mes ir vėl išsiskirtume,-greitai pridūrė ir pakeltais antakiais pasižiūrėjo į Ashley, primindama, kaip jos vos gavusios užuominą sugebėjo susirieti dėl nesutinkančių nuomonių. Mergina ėmė kvatoti, net viena kita ašarėlė ištryško. Pirštu perbraukė per ją, norėdama nuvalyti.
-Beje, tu bijai vorų? Nes tikriausiai supranti, jog mes ten neiname gerti arbatėlės su voriukais - pūkuotukais,-tarė pamėgdžiodama mažo vaiko balsą.
Einant mišku Dawn vis žvalgėsi į visas puses, stengėsi pamatyti nors įrodymą, jog eina teisingu keliu. Staiga kažkur toli toli miške Strain pastebėjo kiek iš medžių išsiskiriantį objektą.
-Man atrodo matau, greičiau eime,-mergina parodė pirštu į tolį ir paragino draugę.

[Ashley Shaw]

- Puiku, tad eikime kur sakai, - ištarė Ashley ir nukreipė rudas akeles į žemę, nes akinanti saulė baigė apakinti grifę.
Išgirdusi kvatojimą, rudaplaukė stengėsi valdytis, bet pasirodo Dawn juokas užkrečiamas. Pati situacija buvo taip pat ne iš rimčiausiųjų, tad krizenimas pasklido ir iš dvylikametės pusės. Išsiliejusi ji kiek surimtėjo, bei nusibraukė ant akių užkritusią plaukų sruogą.
- Ne, vorų nebijau. Tiesą sakant jau teko su jais susitikti. Mieli padariukai. Šiltai sutiko, - prunkštelėjo mergina.
Pastebėjusi, jog keturiolikmetės akys įsistebeilėjo į vieną tašką, Ashli pakėlė galvą, bei išvydo kelis kažkur nubėgančius padariukus.
- Na tavo ir rega, - pakėlė ryškius antakius ir kiek nusistebėjo.
Atrodo paprasta mirtingoji, o voriukus išvysta iš kilometro. Gyvas padidinimo stiklas. Pačiai Ashley teko gerai įsižiūrėti, kad nusektų akimis kažkur skubančius gyvūniukus.
- Eime, - giliai įkvėpė, o tada atsisuko į varniukę. - Tik žinok, jei kartais patekčiau ant jų puotos stalelio, pasiūsk pelėdą mano mamai ir pasakyk kad paskutinias minutes praleidau šilčiausių voriukų apsuptyje, - rimta veido išraiška tarstelėjo grifė.

[Lisette la Claire]

Bėgimas olos tuneliu klastuolei atrodė toks pažįstamas ir sukeliantis gerus prisiminimus. Nepaisant to, nesuskaičiuojami kiekiai voratinklių privertė milijonus šiurpuliukų lakstyti Lisetės nugara. Kiek tolėliau esančiame voratinklyje buvo galima matyti užklijuotą voką.
-Taip, tu paimk,- negarsiai ištarė, kai Vanilla nuėjo paiimti antrosios užuomenos. Rausvaplaukė labiausiai už viską bijojo vorų, tad jokiu būdu nebūtų prisiartinusi prie už ją didesnio voratinklio, kurį, akivaizdu, surezgė ne ką mažesnis voras. Brrr... - Lis nežymiai nusipurtė, įsivaizdavusi milžinišką ilgakojį vorą.
Klastuolei nė nespėjus mirktelėti, juodaplaukė mokinė paliepė Lisetei bėgti, deja, ši nesupratusi, kas vyksta, nusprendė atsigręžti ir pažiūrėti. Geriau būtų to nepadariusi - už bendraamžių stūksojo milžiniškas ir dar baisesnis nei rausvaplaukė įsivaizdavo voras. Ko gero, dar niekad taip greitai nebėgo, kad tik pasivytų Vanilę ir pasiektų išėjimą.
Vos gaudydama kvapą, penkiolikmetė klausėsi užuominos, tačiau mąstyti nepajėgė - viskas, kas buvo jos galvoje - tai tas voras.
-Ką? A.. taip, taip vanduo,- Lisette čiupo Vanilę už rankos ir nusivedė ant tiltelio,- va, matai, ten dugne yra laiškas,- menkai šyptelėjo penktakursė, šiek tiek timpteldamą mokinę už rankos, kad šį įslystų. Deja, viskas atsisuko prieš pačią prancūzaitę - į vandenį įslydo ji. Tačiau rausvaplaukė nepaleido Vanilės rankos, tad ir šiai teko pliumptelėti į šaltą ežero vandenį.

[Dawn Strain]

-O, tu kalbi apie šituos?-mergina žvilgtelėjo į žeme bėgančius miniatiūrinius voriukus,-Na kaip ir ne, aš turėjau omeny tai,-ištiesė ranką ir tvirtai pirštu bakstelėjo į orą, rodydama Ashley tolumoje šiek tiek per medžius persišviečiančius akmenis,-Regis, ten turėtų būti ola, tad paskubėkime, kol nesutikome visos armijos šių gražiųjų padarėlių,-tai pasakiusi Dawn pusiau eidama, pusiau bėgdama, keliavo link olos.
-Žinoma žinoma,-ėmė kikenti iš Tonks įdomaus pasakymo,-Aišku, jeigu išliksiu gyva. O jeigu ne, tada, atleisk, bet jau niekas nežinos tavo žadą atimančios mirties priežasties,-patikino grifę. Po penkių minučių, merginos jau stovėjo prie įėjimo į olą. Einant iš kitos pusės nebūtų galima net pagalvoti, jog čia yra didžiulių vorų lizdas, kadangi akmenis gerai maskavo samanos ir įvairiai apsiviję vijokliai. Strain šiek tiek nesiryžo eiti į olą, tad vaidino, jog įdėmiai apžiūrinėja kiekvieną akmenėlį, tarsi joje turėtų būti kokia užuomina ar varniukės gyvenimo prasmė. Galiausiai pažvelgė į bendražygę.
-Na? Gal nori pirma?-tačiau, numojusi ranka, nelaukdama Ashley atsakymo, pirmoji įėjo į olą. Joje buvo aklina tamsa. Eidama vis gilyn ir gilyn, Dawn kuitėsi ir čiupinėjo save, ieškodama nelemtos lazdelės, kurios vis neužčiuopė.
-Ashley, nerandu savo lazdelės...
Staiga mergina pajuto kažką apgobiant jos veidą - tarsi kokia plėvelė, kiekvieną kartą įkvepiant, šiek tiek sulįsdavo į šnerves. Mergina ėmė cypti, tarsi kas būtų užmovęs maišą jai ant galvos.
-Man kažkas ant veidooo, aš dūstu,-išrėkė varniukė, jaučiant iš baimės sukylant visam skrandžio turiniui į viršų.

[Ashley Shaw]

- Niu va, ką tik netekai nuostabaus talento, - nusijuokė merginukė ir dirstelėjo ton pusėn, į kurią buvo įbestas Dawn pirštas. - Taip, iš tiesų ten ola, - nurijo seiles, prisiminusi gal jau senokai, tačiau stipriai išlikusį atmintyje ir ne itin mielą įvykį, susijusį su šiais gyvūniukais - Kur jau kur, bet urvuose tikrai rasi vieną kitą vorų irštvą, - kiek prislopusiu balseliu tarė rudaplaukė.
Kadangi varniukė paspartino žingsnį, neatsiliko ir grifė. Ji pribėgo prie į priekį išsiveržusios porininkės ir vos neapsivožė užkliuvusi už iššokusios medžio šakos.
- Tik to betrūko, - subambėjo, o tada apsimetusi, kad nieko neįvyko, toliau pėdino link olos.
- Galiu, - sugalvojo pasavanoriaut Ashley.
Tačiau taip pat greitai paklaususi, taip pat greitai porininkė numojo ranka ir įslinko urvan. Patalpa buvo aklinai tamsi. Net ir norėdamas kažką išvysti, negalėjai. Lėtai žingsniuodama Tonks kažką paspyrė. Kas čia dabar? Pasilenkusi ji sugriebė daiktą, pasimaišiusį antrokės kelyje. Tai buvo lazdelė. Tikriausiai peleninių plaukų savininkės. Ashli jau norėjo nuraminti Dawn, bei pasakyti, jog jos lazdelę turi, tačiau nespėjo, nes keturiolikmetė ėmė spiegti.
- Palauk, aš tuoj, - nuaidėjo grifės balsas. - Lumos, - ištarė visada pravartų burtažodį ir išvydo draugę, kuri buvo įsipynusi į voratinkį. - Nespurdėk, bus tik blogiau, - bandė paaiškinti pilkšvaakei.
Priėjusi arčiau ji sudarkė tokį voro šedevrą. Nuvaliusi voratinklį ir nuo Strain veido, ši pasiteiravo:
- Ar viskas gerai?

[Dawn Strain]

-Taip, taip...-atsipūtė mergina ir ėmė šypsotis, vos sulaikydama juoką,-Nelemtas voratinklis. Visas gyvenimas prieš akis prabėgo,-burbtelėjo rinkdama voratinklio likučius nuo veido. Spindulys iš lazdelės jai šiek tiek spigino į akis, bet Dawn vis tiek pamatė Ashley rankoje šmėžuojančią lazdelę, jau 4 metus tarnaujančią varniukei.
-O! Vis dėl to radai mano lazdelę,-apsidžiaugė ir paėmė ją,-Ką gi aš be tavęs daryčiau?-šiltai tarė ir lazdelei, ir šviesaplaukei. Mergina gerą minutę tikrino, ar nebus koks voriukas kartu su voratinkliu įstrigęs jos galvoje, bet po įnirtingo ieškojimo, Dawn nieko nerado. Apsitvarkiusi, ketvirtakursė sužnabždėjo:
-Lumos
Iš lazdelės ėmė sklisti šviesos kamuoliukas, apšviečiantis gruoblėtas urvo sienas ir įvairaus dydžio vorantiklius, kabančius kampuose arba virš galvos. Merginai pašiurpo nugara - ji norėjo kuo greičiau baigti užduotį ir saugiai lindėti pilyje, negalvodama apie jokius vorus ir drėgnus urvus.
-Kaip manai, kur užuomina galėtų būti paslėpta?-užklausė grifės,-Atrodo, tas urvas niekada nesibaigs...-pasiskundė Dawn, einant jau, jos manymu, mažiausiai 30 minučių. Po dar ilgų klajonių siaurusis urvas baigėsi ir jos atsirado šiek tiek didesnėje urvo dalyje. Strain, mojuodama savo lazdele, bandė apšviesti kuo daugiau patalpos. Norėjosi pamatyti, kur jos pateko. Varnės lazdelė apšvietė kažką balto, o priėjusi arčiau suprato, jog tai - didžiulis kabantis kokonas, pilnas dar "negimusių" voriukų. Paėjėjus toliau pamatė dar vieną, o už jo - šimtai tokių pačių kokonų. Mergina didžiulėmis akimis spoksojo į kiekvieną iš jų, stengdamasi nieko neliesti, tačiau einant vis kažką nesmarkiai užkliūdavo. Netrukus ši pastebėjo gana storą voratinklį kampe. Jame buvo kažkas gelsvo, tad Strain, nieko nelaukusi, pribėgo prie voratinklio ir jį nuplėšė.
-Ak, radau!-sušuko iš palengvėjimo,-Paskutinė užuomina, nuvesianti mus prie tos skrynelės... ar kas ten buvo...-susimąstė, kadangi visiškai pamiršo, dėl ko tiksliai jos leidosi į šitokią kelionę. Varniukė atsigręžė, norėdama parodyti Ashley rastą voką, bet staiga jos veidas persimainė, kai ši pamatė tamsumoje blausiai spindinčias akis.
-Ėėė,-išleido neaiškų garsą, kadangi visiškai prarado kalbos dovaną,-M-Mes turim eiti. Da-Dabar,-sumikčiojo.

[Ashley Shaw]

- Matyt tau dar ne laikais mirti. Deja, - su dirbtiniu apmaudu tarstelėjo Ashli, o tada išsišiepė nuo ausies lig ausies. - Imk, pašildžiau, vargšė sustiro ant šaltos žemės besiraičiodama, - pagailėjo mergaitė lazdelės.
Kiek paėjėjusi grifė apžvelgė aplinką. Na, visai nieko vietelė.
- Nežinau, tačiau visada galime paklausti vorukų, - įsmeigusi akis į tinkle įsinarpliojusią musę ir pakėlusi vieną antakį, išpyškino ilgakasė.
Taip beklaidžiojant po milžiniško dydžio urvą, kupiną balažin kokių padarų, jodvi išlindo iš siauraus tunelio į kiek erdvesnį. Porininkei išpūtus akis ir pranešus, jog rado užuomeną, Ashley tiesą sakant kiek sunerimo. Tikriausiai nedėrėjo taip skubėti, juolab kiekviena nuoroda saugoma, tad nereikėjo būt vunderkindu, kad suprastai - pavojus alsavo tiesiai į nugarą ir jau rengėsi išsitraukti peilį, kurio ašmenys susmigs nespėjus mirktelti. Dawn aišku spėjo pagriebti voką, tik rodos vorui - gigantui tai laaaabaiii nepatiko. Tos dvi švytinčios akys (jų dydis prilygo žmogaus galvai) žvelgė į mokinukes.
- Aha, dabar pats tas sprukti, - ramutėliausiai ištarė antrokė, o tada kaip niekur nieko priėjo prie varniukės. - Taiii, jau bėgam? - paklausė ši, o tada klykdama pasileido išėjimo link.
Kažkokiu stebuklingu būdu hogietės išlindo į dienos šviesą. Tai reiškia jokio urvo! Jokių vorų!
- Jei tu neprieš, paiimsiu, - išsišiepė ir perėmė vokelį. - Tikiuosi buvo verta, - praplėšė.
Viduje stūksojo kažkoks medinis žetonas. Mediena buvo išraižyta, o visos linijos sudarė milžino paveikslėlį. Kitoje pusėje - žodžiai.

Ten, kur susikerta du vandeningieji keliai,
Ten, kur medis šimtametis dar vienas dienas skaičiuoja,
Ten, kur milžinas snaudžia sau ramiai,
Ten skrynelė ir puikuojas.

- Vo, dabar mums teks padraugaut su milžinuku, - sučiaupė lūpas, bei pasinėrė į savo įvairutėliausių minčių pilną smegeninę. -  Susikirst gali dvi upės ir sutekėt į vieną. Kaip tik žinau vieną upeliuką. Ten susikerta jos, bet nesu įsitikinusi ar kalbama apie būtent šią vietą. Na, galim pabandyt, - pasakė viską, ką norėjo, o tada krestelėjo ant žemės. - Kaip pavargauuu, - atsilošė ir pažvelgė į dangaus mėlynę.

[Clementine Martes]

Klausant kitų mokinių atsakymus, klastuolė pati sužinojo daug naujų gyvūnų, kurie ją pačią irgi sudomino. Atsakymai buvo įvairūs, bet kai kurie pasikartojo. Mokinių buvo daug susirinkę, tai Emai leido truputi jaustis netgi nejaukiai.
 Profesoriai ištraukius tuos vokus, Emi lyg iškarto pagalvojo, kad ten ir bus praktinė užduotis. Bet išgirdus, kad reikia susiskirstyti grupėmis, Emillia pasijautė dar nejaukiau. Jai jau atrodė, kad ji bus ta, kurią priims, kuri neturi poros. 
 Klastuolė pradėjo aplinkui dairytis. Kur aš galėčiau prisidėti? Visgi, čia daug mokinių, tai turėčiau rasti sau porą. Jai dairant, jau susidarė keletą grupių. Čia yra kai kurie pažįstami veidai, gal ir galiu prisidėti. Emillia jau norėjo prašytis, bet netoliese pastebėjo Morgana. Morgana? Aš jos netgi nepastebėjau. Atrodo, kad ji be poros. Ema priėjo prie klastuolės.
- Ar nenorėtum būti grupėj? - Gan nedrąsiai paklausė. Jai buvo nedrąsu, nes su Morgana, santykiai buvo ne patys geriausi. Jai atsiminus, jos dažniausiai pykosi, todėl Emilliai tai atrodė, kad netgi pavojinga kažkaip klausti jos. Bet ji pabandė surizikuoti, visgi neturi išeities.
 Po minutės Emillia nuėjo pasiimti voką. Jis buvo mėlynos spalvos. Atidarius ten buvo pirma užuominą.                 

[Skarletė Siuzana Vein]

Varnė ir vėl buvo nutempiama klastuolės. Šįkart jos pribėgo ežerą, kurio dugne gulėjo vokas, greičiausiai užburtas įvairiais kerais, kad nesušlaptų.
-Tai, ką daryyyyy,- suklykė penktakursė, pajutusi kaip kartu su Lisette panyra į tamsų vandenį. Kaip gerai, kad ji mokėjo plaukti, tik nežinojo ar draugė irgi, tad rankomis, gal labiau nagais įsikabinto į minkštą, žemėtą kranto pagrindą, kuris buvo plaunamas vandens. Ilgai neišlaikiusi įkvėpė ir vėl panėrė. Bandydama atmerkti akis, pajautė kaip drumzlinas vanduo pateko į jas, tad spėjo tik suburbuluoti ir iškilti į paviršių. Vos ką įmatydama, pažvelgė į vandens gilumą, surasdama rausvus plaukus, kurie švietė iš vandens ir vėl puldama ežeran, sugriebė klastuolės ranką. Kad iš šioji neskendo, tamsiodė jautė pareigą padėti. Išlipusi ant kranto, mergaitė nusausino plaukus kažkieno pamestu apsiaustu.
-Taigi, jei jau sušlapom, tai gal kažkaip kartu pasiseks paimti tą voką? Turi planą?