[Rosemarie Mortimer]

Nuo ežero atsklidęs švelnus ankstyvo rugsėjo vėjelis nuvilnijo per Hogvartso teritoriją, šiaušdamas neperregimo ežero vandenį bei lengvai judindamas žolės stiebelius visame kieme. Šie subangavo tarsi sodriai žalia jūra, o Rosemarie ausis pasiekė tylus ošimas – tai miško medžiai šnabždėjo niekam nesuprantamas paslaptis. Dangumi plaukė keletas pavienių debesų, retkarčiais uždengiančių saulę, tačiau diena nesiliovė stebimti grožiu. Galbūt dėl to, kad buvo dar tik pati mokslo metų pradžia, o ruduo nespėjęs įsibėgėti; Rose nė neabejojo, kad orai netruks pažliugti, tad tegalėjo džiaugtis kiekviena dabarties akimirka.
Būtent tai ir ketindama daryti, ne per seniausiai buvusi šios mokyklos mokinė pakėlė veidą aukštyn, leisdama saulės spinduliams glostyti odą. Kažkur tolumoje savo paskutinę giesmę sugiedojo vienišas paukštelis, o jam nutilus, rausvaplaukė tvirčiau glėbyje suspaudė reikiamus daiktus ir nužingsniavo ežero pakrante. Ji nė nebuvo pagalvojusi, kad taip greitai vėl sugrįš į šias apylinkes, tačiau negalėjo atsisakyti. O kadangi taip jau nutiko, tikrai neketino per savo pamokas laikyti mokinių tarp mūrinių sienų – spės prisibūti ir pas kitus profesorius. Tikriausiai tokia mintis merginai dingtelėjo todėl, kad ir pati neseniai dar sėdėjo niūriose klasėse, gailiai žvelgdama pro siaurą langą laukan. Tikrai nenorėjo ir toliau jaustis kaip įkalinta bei kitų akyse matyti tokius pat jausmus.
Nors, apie tai mąstant, Rosemarie visuomet persmelkia keistumas, sumišęs su jauduliu, galgi net savotiška baimė. Juk dar pati vos prieš keletą mėnesių žvelgė į visus būdama tam pačiam būrį, o dabar teks viską matyti iš visai kitos vietos. Tai tikrai buvo keista.
Kol nesėkmingai stengėsi nukreipti savo mintis kita linkme, Rose galiausiai priėjo reikiamą vietą. Tai buvo atviras plotas netoli ežero, kiek tolėliau augo buksmedžių guotas, o prireikus neilgai truktų pasiekti ir mišką. Mažne tobula vieta magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoms.
Pasitiesusi vieną pleduką ant žolės atsisėdo nugara į ežerą, o kitus, kiek didesnius, padėjo per metrą sau iš kairės. Sukryžiavusi kojas, šalimais paguldė drobinį krepšelį bei ėmė laukti. Ne tiek jau daug laiko buvo likę iki jos pirmosios pamokos. Visų mokinių rytą gautuose tvarkaraščiuose turėjo būti parašyta, kad šios pamokos vyks kitoje vietoje, ežero pakrantėje, tačiau jaunoji profesorė prie senojo kabineto durų vis tiek pritvirtino dar ir raštelį. Dėl viso pikto.
Galiausiai suskambus varpui ir pradėjus rinktis mokiniams, mergina neramiai pasimuistė. Rodos nematomos skruzdės pradėjo bėgioti aukštyn-žemyn kojomis, bet ji stengėsi susivaldyti bei neimti trūkčioti it ištikta epilepsijos. Ganėtinai sunkus uždavinys, tiesą pasakius. Šiaip ar taip, kiekvienam priėjusiam maloniai nusišypsojo ir mostelėjo į patiesalų kaugę rodydama, kad vieną iš jų paimtų ir įsitaisytų priešais ją, veidu į vandenį. Pledukai nebuvo visai maži, tad drąsiai galėtų sutilpti po tris ant kiekvieno, bet čia jau davė patiems pasirinkti.
Visiems susiradus vietas, Rosemarie giliai atsikvėpė ir prabilo:
- Sveiki visi, sveikinu sulaukus naujųjų mokslo metų, taip pat ir susirinkus į pirmąją magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką, - jai buvo įdomu, ar priešais sėdintys mokiniai galėjo girdėti šiek tiek virpantį jos balsą. Galbūt ne, visgi ji bandė tai paslėpti. Tačiau be proto tuksinti širdis, rodėsi, aidi visoje pakrantėje. – Galbūt kai kurie mane pamena – ne taip jau ir seniai išaugau iš mokyklinio suolo – o tie, kurie ne, tai esu Rosemarie Mortimer ir šiais metais dėstysiu šį dalyką.
Ji tiek kartų repetavo šiuos žodžius priešais veidrodį, jog net stebėtina, kaip nesusipynė liežuvis. Rausvaplaukė trumpam nutilo, tačiau nenorėdama per ilgai užtęsti, krimstelėjo į žandą bei kalbėjo toliau:
- Šiandien pamoka nebus labai rimta ar sunki, greičiau jau lengvutis įvadas į mokslo metus. Na, bet klausimą vis vien turiu, o jei tiksliau, du. Pirmasis būtų „Kodėl?“, - klausiamai nutęsusi galą, šiek tiek stabtelėjo, - bet į jį kiekvienas turėsite atsakyti tik pamokos gale, tad dabar turite laiko paspėlioti. O antrasis, ar galite įvardinti vieną labiausiai jums įsiminusį arba patikusį magiškąjį gyvūną bei tris jo ypatybes? Kuo jis įdomus ir išskirtinis, jog patraukė dėmesį?


Jei labai norite, galite išgalvoti ir savus, bet būtų smagu išgirsti ir iš esamų, minėtų arba HP sagoje, arba Fantastiniuose Gyvūnuose. Bet pasirinkimas laisvas. Atsakymams skiriu tris dienas, iki trečiadienio.

[Clementine Martes]

Jau kaip prasidėjo mokslo metų pradžia. Klastuolė iškarto nusprendė, kad šiais metais tai pradės rimtai mokytis, nes praeitais jinai retai ėjo į pamokas, blogai darė namų darbus.
 Ryte Emillia susiruošė eiti į magiškųjų gyvūnu priežiūros pamoką. Mokinė apsirengė klastūnyno uniforma, kuria taip nenorėjo rengti, plaukus surišo į dvi kasas. Už poros minučių Emai susiruošus, jinai atsigulė į lovą ir dar pagulėjo penkias minutes. Reikia jau eiti. Arba dar pavėluosiu.
 Išėjus iš klastūnyno mergaičių kambario, klastuolė susigalvojo, ar tikrai pamoka bus prie ežero pakrantės. Jinai pasidarė neįsitikinus tuo, todėl nuėjo link šios pamokos kabineto. Prie kabineto nieko nebuvo, o ant durų buvo lapelis su užrašu, kad pamoka vyks ežero pakrantėje. Taip klastuolė įsitikino, bet ir suprato, kad taip gali ir pavėluoti. Emi greitu žingsniu išėjo iš Hogvartso, o išėjus jinai pradėjo bėgti. Jau buvus netoliese mokinė matė mokytoją. Taip atsidusus jinai priėjo prie tos vietos.
 Klastuolė pasisveikino su naują mokytoją ir pasiėmė patiesalą, padengė jį ant žemės ir atsisėdo arčiau mokytojos. Mokinių buvo ne daug. Tik po kai kurio laiko suskambo varpas. Buvau atėjus netgi per anksti. Na gal ir gerai, nereiktų man vėluoti į pamokas. Tai mano pirma pamoka šituose mokslo metuose. Reikėtu bent mokytojos klausyti. Pradėjus mokytojai kalbėti, Emillia gan susigalvojo. Pirmas klausimas, kodėl? Tai gan keista, bet kažkaip smalsu. Kol kas su tuo nieko nesuprantama, na sužinosiu pabaigoje. Klastuolė pradėjo mintyse spėlioti, koks yra pirmas klausimas, bet po to jinai įsiklausė į kitą mokytojos klausimą. Mokytoja klausė, koks yra mėgstamiausias magiškas gyvūnas. Mėgstamiausias magiškas gyvūnas? Jų daug yra. Visi tokie įspūdingi, nepakartojami. Jų daug yra.. Kaip hipogrifai arba grifai, basiliskai.. Emilliai visi gyvūnai patiko, todėl išsirinkti vieną jinai negalėjo. Jinai nusprendė pasakyti du mėgstamiausius gyvūnus. Klastuolė lengvai pakėlė lengvai ranką ir pradėjo šnekėti.
- Man asmeniškai visi gyvūnai yra įspūdingi vienodai. Bet labiausiai patikęs bus Feniksas arba Vienaragis. Tarp jų negaliu išsirinkti kuris labiau patikęs. - drąsiai prakalbo klastuolė. Jai buvo truputi nejauku, kad ji pasakys du, o ne vieną gyvūną, kaip profesorė pasakė. Bet apie tai jinai stengėsi negalvoti. - Feniksas man patinka tuo, kad prie mirties jis sudega ir prisikelia iš savo pelenų. Tokį gyvūną galima pavadinti nemirtingu, amžinu. Feniksas yra kaip žiobariškos gulbės dydžio su raudonomis ir auksinėmis plunksnomis, savo išvaizda man turbūt jis ir labai įsiminęs ir patikęs. - kiek nutilo ir toliau prakalbo. - Vienaragis turi didelį ragą ant galvos, karčius ant kaklo ir didelę uodegą. Vienaragio kraujas yra sidabrinės spalvos, stebuklingas, nes suteikia gyvybės. Gerdamas kraują, galima gan ilgai palaikyti gyvybę, bet kaip žinau, tada galima būti nuo vienaragio kraujo priklausomas. - Papasakojus nutilo.
 Emillia netgi pati nesuprato kiek faktų pasakė apie gyvūnus ir ar ne per daug ar per mažai, bet jai buvo svarbiau tiesiog išmokti pamokos medžiagą. Todėl klastuolė gan patogiai įsitaisė ir klausė kitų mokinių atsakymus ir laukė kol mokytoja prakalbės.

[Daniela Kravitz]

Daniela tingiai nupėdino į magiškųjų gyvūnų priežiūrą. Klastuolė puikiai žinojo, kad, kaip pati pirma pirmos mokslų metų dienos pamoka, ji bus lengvutė, tad ypatingai nesiruošė - tiesa, ruošėsi tik išvaizdą. Plaukus susirišo į patogią uodegą, kelias sruogas pasiliko laisvas. Atrodau tarsi klusni daili Švilpė, - šykščiai šyptelėjo Daniela. Tada mergina apsirenggė uniformą ir įsisegė gražiausius turimus, tamsiai žalius gyvatės formos auskariukus. Nutarus, kad atrodo pakenčiamai, Kravitz patraukė į pamoką.
Pamoka buvo nesunki, kaip Daniela ir spėjo. Profesorė - paslaptinga, bet dažnai lūpą kramtanti jauna mergina - liepė papasakoti apie mėgstamiausią magišką gyvūną. Ir išvardinti tris savybes. Negali būti. Lengvesnio klausimo nesu girdėjus. Antrakursė pakėlė ranką ir sulaukusi savo eilės atsakė:
- Labiausiai patinkantis gyvūnas man yra Cerberis. Manau, daugelis jį žinote - trigalvis šuo, mitologijoje saugojęs pragaro vartus, o iš tikro sergėjantis turtingų burtininkų turtus. Trys jo patinkančios savybės yra ištikimybė, ištvermė ir silpnybė. Jis be galo ištikimas, nors to nerodo, ištvermingas, gali plaukti penkis kilometrus be sustojimo, - paminėjus šį dalyką, Daniela mintyse nusišypsojo, - o silpnybė - muzikai - man patinka dėl to, nes primena, kad net stipriausius padarus žemėje įmanoma įveikti ar kad kiekvienas turime silpnąją pusę.
Baigusi kalbėti Kravitz ėmė klausyti kitų mokinių.

[Philemon Le Blanc]

Nauji mokslo metai- naujas aš, bent jau taip manė Philemon. Įdegęs dosnioje Italijos saulėje vaikinukas rodės tarsi spindėjo tam tikru pasitikėjimu savimi; o kodėl gi ne? Nebuvo iš tų, kurie bailiai virpėjo ir mikčiojo kalbėdami, ne, toks elgesys pritiko tik tiems, kurie nežinojo, ko nori iš savęs ir gyvenimo. O jis puikiai žinojo, ir visa jo povyza tai rodė.
Patogiai šleptelėjęs ant vieno iš patiesalų, gana arti profesorės, tačiau ne prie pat jos nosies, įsispirtėjo į mirgantį ežero vandenį, kurio paviršiuje šoko padykę gyviai, besidžiaugiantys vis dar dosniais saulės spinduliais. Berniukas vangiai šyptelėjo ir nejučia pirštais glustelėjo savo akvamarino auskarą, kelis kartus perbraukdamas jo glotnų, nuo kūno šilumos kiek įšilusį paviršių. Jeigu ir buvo koks nerimo krislelis, šis išnyko kaip rami, atsitraukianti ryto banga. Pakėlė akis ir jaunąją mokytoją ir prabilo, atsakydamas į jos klausimą.
-Asmeniškai, man labiausiai patinka fėjos, - šiek tiek kilstelėjo smakrą, tarsi gindamasis nuo tų, kurie pagalvotų, kad toks pasirinkimas per daug mėmiškas. Bet klausykit, ne visi mėgsta visa žudančius, nuodais besitaškančius ir iltimis besipuikuojančius gyvius. -Šios yra dažnas pasirinkimas dekoracijoms, ir šios netgi nepyksta, kada burtininkai jas naudoja tokiems būdams, mat yra pernelyg išpuikusios, - kelias akimirkas padarė pauzę, dėliodamas tolimesnį sakinį. - Taip pat jų sparnai yra naudojami įvairiems eliksyrams, o kai kurių rūšių seilės yra natūralus antiseptikas, taigi jeigu žmogus susižeidžia vietoje, arti jų, gali laisvai išsivalyti žaizdas, jeigu nėra kitų būdų,- jeigu pagaus tas fėjas, Philemon šyptelėjo sau, tačiau atsakymas yra atsakymas. - Taip pat fėjos gali naudoti magiją, tiesa, silpnos rūšies, taigi gali būti auginamos tam tikrose vietose kaip apsauginiai gyviai, - užbaigė ir nutilo, atsiremdamas viena ranka į žemę, o kitą persimetė ant šlaunies.

[Ashley Shaw]

Pagaliau išaušo taip lauktasis rugsėjo rytas. Švelnus vėjelis, bei keli iš už debesies išlindę saulės spindulėliai glostė antrakursės veidelį. Ankstyvų paukščių giesmelių vedina, merginukė lėtu žingsniu, pasimėgaudama pėdino į pirmąją šių metų rudens sezono, magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Buvo smagu tokį ankstų, nuostabų rytą praleisti ne jau įprastame, visiems įgrįsiusiame kabinete, o ežero pakrantėje, kur kiekvieną sekundę galėsi įkvėpti ką tik medžių išvalytu oru, pažvelgti į ežerėly besiturškiančius paukščiukus, pakelti galvą ir išvysti hipnotizuojantį debesų plaukimą, pajausti besikalančius žolytės stiebelius.
Taip svajodama, svarstydama pamokos temą, antrakursė išvydo ant žolės patiestus pledukus, o ant jų sėdėjo naujoji magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorė, jai iš kairės - keli mokiniai. Kiek priartėjusi kaštonplaukė pažvelgė į mokytoją, bei pasisveikino, o tada grifiškai šyptelėjo. Garbanė prisėdo ant vieno iš pledukų, mat nenorėjo klausinėti ar galima prisėsti jau užimtoje vietoje. Atsilošusi grifė ant vienos medžio šakos pastebėjo lizdelį, o jame - tris, baltas mažų paukštelių galveles. Buvo taip nuostabu stebėti visą gamtą, o ne smirsti kabinete ir žvelti į viską pro stiklinį langelį.
Netrukus susirinko ir daugiau mokinių. Visi užsiėmė vietas, bei žavėdamiesi rytmetiniais vaizdiniais, laukė profesorės žodžio. Štai prabilo ir ji. Klausimai, klausimai, klausimai. Kaip gi pamoka be klausimų. Ashley patikdavo pasukt galvelę, tačiau ne visada gaudavosi protingas atsakymas. "Kodėl?"Hmm.. Kas kodėl? Gal būt.. Na, pagalvosiu apie tai pamokos gale. Dabar reikia dėmesį sukaupti į antrąjį klausimą. Labiausiai įsiminęs gyvūnas.. Antrakursės mintis nutraukė tas savotiškas ežero kvapas. Jis atgaivindavo grifę, tad pakėlusi ranką, ši tarė:
- Na, apie šį gyvūną jau kalbėta, tačiau aš negaliu kalbėti apie ką nors kitą, nes  be proto žaviuosi Feniksu. Su juo nereikia atsisveikinti taip, kaip su kitais gyvūnais. Jis amžinas. Būdamas prie mirties, sudega ir prisikelia iš pelenų. Begalo ištikimas draugas, galintis paaukoti gyvybę vardan šeimininko. Giedodamas jis skleidžia palaimą, ramybę..
Ashley pabaigė kalbą kiek pritildydama toną. Išsakiusi mintis ši nuskynė vieną žolės stiebelį ir pradėjo jį sukioti tarp pirštų, laukdama kitų atsakymų.

[Keitas Kolinsas]

Pimąją mokslo metų dieną Keitas šiaip ne taip išsirito iš lovos. Nemėgo anksti keltis. Pirmoji jo pamoka buvo Magiškųjų gyvūnų priežiūra. Keitas vis niurzgėjo rengdamasis Švilpynės uniformą. Niekada nesitikėjo mėgsias šios pamokos, vaikinuko nedomino, nei gyvūnai nei, kaip juos prižiūrėti. Jis išėjo iš Švilpynės berniukų miegamojo ir greit nusileidęs laiptais išėjo iš bendrojo kambario. Jis greit ėjo painiais Hogvartso koridoriais kol atsidūrė lauke. Silpnas rudens vėjelis atrodo glostė veidą, tačiau ankstyvas rudens pradžios rytas vaikinui pasirodė, kiek šaltokas ir trumparankoviais marškinėliais nebebūtų galėjęs išeiti laukan. Jis lėtai apsidairė. Medžiai dar buvo žali, o juose čiulbėjo įvairiausi paukščiai. Vaikinukas džiaugėsi, kad nereikės trūnyti kabinėte. Jam visai patiktų jei visos pamokos vyktų lauke, ypač kai dar nėra labai šalta. Jis lėtai mėgaudamasis Hogvartso gamtos vaizdais ir garsais patraukė prie ežero kranto. Ten jau buvo susirinkę keli vaikai ir vaikinas prisėdęs išklausė mokytojos. Atrodo ji šiek tiek jaudinosi, bet vaikinukas į tai numojo ranka, juk ir jis jaudintusi jei tektų mokytojauti. Jis išklausė mokytojos klausimą ir gerai susimąstė. Tokio, kaip ir mėgstamiausio gyvūno turbūt neturėjo. Žinoma jo netraukė paprasti vienaragiai, feniksai ir hipogrifai, tai jis tiksliai žinojo. Jis klausėsi kitų mokinių atsakymų nutaręs atsakyti vėliau. Atrodo visiems patiko feniksai ir vienaragiai. Jam patiko vienos mergaitės atsakymas apie cerberį, bent jau originalu. Keitas nejučiomis šyptelėjo, kai į galvą atėjo mintis apie testralius. Štai būtent apue ką jis pasakos. Išklausęs kitus suprato, kad dabar jo eilė. Pirma nuspręndė įvardinti tris savybes:
-Man labiausiai patinka testraliai. Jų išvaizda primena arklio skeletą, nes jo kaulai yra aptraukti tik oda. Taip pat jie turi sparnus. Visi testraliai minta dvėseliena. Testralius gali matyti tik tie, kurie yra matę mirštantį žmogų,-pasakė ką apie juos žino švilpis,-O man patinka, nes yra draugiški ir juos, bent kiek prisijaukinus tampa puikiais draugais, taip pat juos matydamas jautiesi tarsi ypatingas, nes daug kad testralių nemato. Dar man patinka, kad jie gali skraidyti, bet su jais paskraidysi, tik juos prisijaukinęs. Matyti testralius šaunu, tačiau turbūt niekam nelinkėčiau stebėti mirties vien dėl to, kad juos pamatytum,-baigė vaikinukas. Nors jo atsakymas ir nebuvo labai geras, bet jis stengėsi atsakyti nuoširdžiai, tačiau vis dėl to nemokėjo nupasakoti koks apima jausmas juos matant.

[Morgana Buterfield]

  Nuoširdžiai sakant, Morgana neapkentė keltis anksti ryte, todėl nenuostabu, kad atsikėlė paskutinė. Mergiotė greitai apsirengusi ir kelis kartus brūkštelėjusi su šepečiu per plaukus išlėkė iš mergaičių kambario. Bėgant, jai nusmuko kojinės, o per visą išsiblaškymą iš galvos visai išėjo, kad Magiškų gyvūnų priežiūros pamoka vyks lauke, o ne kabinete. Rusvaplaukė įpuolė į duris, nė neatkreipdama dėmesio į raštelį kuris kabėjo ant jų. Kelis kart paklibinusi ir patrankiusi ji atsitraukė ir tik tada pamatė raštelį. Kaip tik tą akimirką sučirškė ausis veriantis skambutis.
– Po galais!– piktokai sumurmėjo ir pasitvarkiusi nusmukusias kojines ji puolė bėgti laukan.
  Oras nebuvo vienas iš geriausių, pūtė žvarbokas vėjas pranešdamas, kad jau yra ruduo. Bet tuo pačiu metu švietė vis dar šildanti saulė. Bet rusvaplaukei mergiotei tai nebuvo svarbu, svarbiau buvo tai kaip laiku nusigauti iki pamokos vietos.
  Klastuolė nebuvo viena iš geriausių mokinių. Ji retai kada eidavo į pamokas, bet namų darbus visada padarydavo pasitelkdama aštrų protą ir knygomis. Bet šiemet ji nusprendė pasitempti vien dėl to nes yra daug naujų mokytojų su kuriais ji dar spės susibarti. Rusvaplaukė jau matė sėdinčius mokinius todėl tik dar labiau suskubo. Klastuolė vietoje atsirado tik po kelių minučių, po kojomis maišėsi prakeiktas sijonas dėl kurio ji negalėjo bėgti pakankamai greitai.
  Ji sustojo beveik vidury lauko, apsupta mokinių ir mokytojos žvilgsnių. Tada greitai klestelėjo šalia kitos klastuolės. Ji ją pažinojo, tai buvo Emillia. Morganos praminta barbe. Rusvaplaukė pradėjo giliai ir lėtai kvėpuoti, jautė kaip visą kūną užlieja karštis ir kaip greitai tuksi jos širdis. Klastuolė perbraukė per paraudusius žandus ir pradėjo klausytis ką sako mokiniai. Ir mergaitė suprato, kad kalba apie vieną dalyką, įsimintiniausius gyvūnus. Mergaitė jau norėjo kelti ranką ir sakyti apie testralius, tačiau tai pasakė kitą berniukas iš švilpynės. Rusvaplaukė kiek piktokai pažvelgė į jį ir tada pakėlė ranką bei pradėjo kalbėti:
–Na iš pradžių, norėjau sakyti apie testralius, deja apie juos jau papasakojo, o man sakyti tai būtų jau per lėkšta. Bet aš žinau ir daugiau gyvūnų, pavyzdžiui chimeros. Man jos patinka dėl to, nes yra labai retos, jos turį keistą išvaizdą: ožio kūną, liūto ir tai pat ožio galvą, bei gyvatės ar drakono uodegą. Man labiau prie širdies gyvatės uodega. Tai pat man patinka ir tai, kad jos alsuoja ugnimi, argi tai ne nuostabu?!– Morgana patenkinta čiauškėjo ir galiausiai užtilo pritrūkus faktams, neskaitant to ji jautėsi gana laiminga ir patenkinta.

[Elride Endlercat]

Elridė pagaliau rado vietą prie ežero, čia jau sėdėjo keli mokiniai ir mokytoja. Mergaitė kaip ir pirmoje pamokoje jautėsi nedrąsiai, ji tyliai ėmė mąstyti, koks velnias ją priėmė į grifus? Mergaitė labai mėgo gyvūnus ir tikėjosi, galbūt Rosemarie Mortimer parodys kokį įdomesnį gyvūną? Susirinkus mokiniams Rosemarie liepė apibūdinti patinkantį magišką gyvūną. Mergaitė susidomėjo, nejau vienaragiai iš tikrųjų egzistuoja? Rodos jai reikia dar tiek daug sužinoti. Mergaitė galvojo ką jai sakyti, savo mielo takso juk neįgrūsi tarp magiškų gyvūnų... Pagaliau sugalvojusi mergaitė pakėlė ranką:
-Man labiausiai patinka slibinas, drakonas. Slibinas, tai didelį driežą primenantis gyvūnas, turintis plačius sparnus, kuriais naudodamasis gali skraidyti dideliu greičiu. Tuo jis mane ir žavi. Visos drakonų rūšis gali kvėpuoti ugnimi. Man labiausiai patinka Nepulkinis Opalakis. Jo žvynai atspindi šviesą ir atspindi vaivorykštę tad tuo jis yra pats gražiausias iš visų. Jo pavadinimas kilęs nuo drakono akių. Gaila, kad drakonai yra labai pavojingi.

[Bela Black]

Bela ramiai ėjo į pamoką, buvo gerai nusiteikusi. Gyvūnai jai patinka, tai neturėtų būti sunku. Profesorė jai pasirodė gera, maloni ir supratinga. Bela įdėmiai klausėsi jos pasveikinimų, viską dėjosi į galvą. Išgirdusi profesorės klausimą Bela iš karto pagalvojo: Testralis. Mergaitės ranka švystelėjo į viršų, o akys žiūrėjo į profesorę. Šiai taip pat pažiūrėjus į Belą ir linktelėjus mergaitė prakalbo:
- Įspūdingiausias iš gyvūnų man yra testralis. Jis man patinka savo išvaizda... Testralis - tarsi juodas arklio skeletas su sparnais. Testraliai, kitaip nei paprasti arkliai, minta mėsa, dvėseliena. Juos pamatyti gali tik tie žmonės, kurie yra matę, kaip kas nors miršta. Aš juos matau...
Užbaigė Bela. Gal ir ne daug pasakiau... suabėjojo Bela. Na, nors kiek. Gal profesorė labai nebaus, maloni atrodo... Mergaitė atsisėdo ir ėmė laukti.

[Edgar Jeffter]

Štai ir prasidėjo paskutinieji Edgar'o metai Hogvartse. Atrodo čia vos tik prasidėjo pirmieji mokslo metai, pirmoji pamoka, o dabar prieš akis finišo tiesioji. Ji greičiausiai bus pasiekta nė nespėjus mirktelėti.
Su nedidele nostalgija juodaplaukis žygiavo ežero pakrantės link, kur turėjo vykti pirmoji šių metų pamoka. Jau nemenka dalis moksleivių matėsi besiburiuojančių ties ežero pakrante. Pagaliau ir pats pasiekęs ją, Jeffter'is pastebėjo Rose. Draugę, kuri atrodo ir ves magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoką. Tai nei kiek nestebino, nes pati juk buvo minėjusi, kadaise, jog baigusi mokykla greičiausiai mėgins profesoriauti. Tik septintakursiui buvo šiek tiek keistoka šiam momentui draugę versti į savo mokytoja.
Moksleivis sėdosi ant žolės. Nusprendė, kad papildomas užtiesalas jam nebus reikalingas. Netrukus prasidėjo ir pamoka. Grifas tik klausėsi. Žvelgti į dabartinę profesorę buvo gėdą, dėl vis dar neištesėtų pažadų, kuriuos jau tempia metai iš metų. Jau praėjusiais metais net patikslino, kad juos įgyvendins, tačiau.. Buvo, kaip buvo. Paskutiniaisiais metais pats moksleivis turėjo daugybę nemalonių nutikimų. Todėl gal ir būtų galima jį pateisinti, tačiau kur dar treji metai, per kuriuos galėjo padaryti tai ko iki šiol nepadarė. Tam jau nerasi pateisinimo.
Pamoka prasidėjo itin lengvai. Nuo teorijos. Žvelgiant į ramumu dvelkiantį ežerą, pro profesorės petį, vaikinui iškart šoko gyvis į akis apie, kurį galėtų papasakoti. Tai nebuvo gal jo mėgstamiausias padaras, bet jis jį grąžino į pirmąjį kursą, gal net į pirmąją magiškųjų gyvūnų pamoką, kuri taip pat vyko ežero pakrantėje. Nebuvo tikras ar tiksliai prisimena faktų apie šį gyvūną, bet ką prisiminė ar bent įsivaizdavo prisimenantis, ėmė dėstyti nedrąsiai kilsteldamas žalias akis į buvusią varnę.
- Pyura Chilensis. Tai padarėlis panašus į akmenuką. Tiksliau, jo nei neatskirsi nuo akmens, kol jo nepražiodysi ar šis nekrimstels tau. Tai nuodingi gyvūnėliai, bet jų nuodai gali pasitarnauti. Tikriausiai mane jis ir žavi todėl, nes iš pirmo žvilgsnio jis pavojingas ir nedoras, bet jei moki susitvarkyti, jis vėliau tau gali būti naudingas. Jis atrodo menkas, bet palyginus, kaip toks menkutis, turi nemažai savybių. Geba ir maskuoti save, ir nunuodyti, ir dar suteikti naudos,- baigęs vėl nukreipė žvilgsnį atgal į vandenį.

[Mimi Modest]

Truputį pailsėjusi ir atsigavusi po pirmosios pamokos Mimi jau rengėsi kilti į ketvirtąjį aukštą, kuriame ir turėtų būti magiškųjų gyvūnų priežiūros pamoka. Tačiau besėdint po riešutmedžiu, išgirdo kalbant švilpinukus, jog pamoka perkelta prie ežero pakrantės. Mergina nudžiugo, kad nereikės daug eiti ir greičiausiai nepavėluos. Gavus papildomo laiko, ji jį nusprendė panaudoti apmąstymams apie tai, kas jos dar laukia. Norėčiau su kažkuo pasikalbėti. Jaučiuosi truputį vieniša. Hm.. Truputį keista, kad patekau į patį geriausią koledžą, bet nesugebu susirasti draugų... Taip su savim mintyse bekalbant, išgirdo varpą, kuris pranešė pamokos pradžią. Per kelias sekundes Mimi nubėgo į netoliese esančią ežero pakrantę ir įsitaisiusi gale klausėsi profesorės nurodymų. O šioji, prisistačiusi Rosemarie Mortimer, uždavė keletą klausimų. Pirmasis pasirodė kiek filosofiškas: "Kodėl?". Tačiau Mimi tikrai nėra filosofė ar psichologė ir pasiliko šį klausimą pamokos pabaigai. Mergina skubėjo atsakinėti į antrąjį klausimą, kuris reikalavo įvardinti magišką gyvūną ir trumpai jį apibūdinti. Truputį pagalvojusi, Mimi pakėlė ranką.
- Norėčiau papasakoti apie Kauką. Tai tikrai magiškas gyvūnas, kuris man paliko įspūdį, kadangi vieną tokį "augina" mano teta. Kaukas neturi kažkokios tai konkrečios išvaizdos, jis pasiverčia tuo, ko arčiausiai Kauko stovintis žmogus labiausiai bijo. Voras, gyvatė, klounas - tik maža dalelė baimių, kurias Kaukas gali įforminti. Tačiau ką daryti, jeigu kaukas paspruko tavo didžiausios baimės pavidalu? Ogi garsiai juoktis. Juokas labiausiai gąsdina Kauką ir išmušą iš vėžių. Bet juoktis tikriausiai nepavyks, matant prieš save savo baimę. Tad tam yra burtažodis Riddikulus, kurį tariant reikia galvoti apie kažką juokingo. Pavyzdžiui, jei Kaukas pavirto į vorą, pagalvok, kaip jis juokingai atrodytų su riedučiais. O po to, sutrikusį Kauką lengviausia nugalėti tais pačiais Riddikulus kerais.
Nustojusi kalbėti Mimi apsidairė ir nustebo, jog visi jos įdėmiai klausėsi. Tikriausiai daugumai mokinių šis gyvūnas dar nebuvo girdėtas.


Rose: Mes esame magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokoje, o ne apsigynimo nuo juodosios magijos, todėl ir faktų norėjau apie pačius gyvūnus, jų ypatybes, o ne kaip juos įveikt ar sunaikint. Be to, nesu visiškai tikra, jog kaukas priskiriamas prie magiškųjų gyvūnų, bet kadangi apie tai tikslios informacijos nėra, tai tiek to.

[Frankas Stigleris]

Išėjęs iš bendrųjų švilpynės kambarių, patraukė Hogvartso kiemu, kuriame buvo nors lašelis gamtos. Rankose jis nešėsi pieštukinę, užrašinę su spirale (taip, tą pačią, kur visur nešiodavosi) ir seną Magiškų Gyvūnų Priežiūros vadovėlį. Lauke buvo smagu, nors vasara jau pasibaigė, bet tikrasis ruduo dar nebuvo atėjęs. Pasitaisęs savo ploną bordo spalvos megztinį patraukė skersai kiemą, link klasės, tūnančios kažkur magiškoje pilyje. Žingsnis po žingsnio, o patalpos taip ir nesimatė. Gal už šito kampo? Pamanė jaunuolis. Deja, ir ten neaptiko, ko ieškojęs. Po galais, kur ta klasė? Jau net nepameni po atostogų, švilpi. Suirzęs jis atsirėmė į koridoriaus sieną. Na, jis manė, kad į sieną. Iš tikrųjų tai buvo durys. Pajutęs medžio išsišokimus, jis atsigręžė ir menkai šyptelėjo. Rimtai? Tada jaunuolis ant durų pastebėjo priklijuotą lapelį. Greitai jį perskaitė ir pavartė akis prieš nieką. Ir vėl reiks eiti. Ach... Jis ir patraukė link ežero.

Atsisėdęs prie kitų mokinių, jis pasidėjo daiktus ir pradėjo klausytis profesorės, su kuria prieš porą metų kartu dirbo per pamoką. Keista buvo matyti naująją mokytoją, kai ja šiek tiek pažinojai, kai ji tebuvo mokinė. Jis ja linktelėjo, kai pamanė, kad jų žvilgsniai susitiko ir nuleido galvą į vadovėlį. Dar nebuvo vartęs naujojo. Greitai pervertęs, vėl šyptelėjo. Jam labai patiko magiški gyvūnai, o dar labiau su jais susijusi mitologija.  Išgirdęs mokytojos klausimą, pagalvojo apie žinomus gyvūnus, bet pats pirmas šovęs į galvą netiko. Norėjosi kažko išskirtinio, apie kurį pusė, o gal net daugiau, mokinių nežinotų. Į šiuos rėmus kuo puikiausiai tiko vienas padarėlis.
-Labiausiai atmintyje man įsiminęs magiškas gyvūnas yra Klabertas. Tai varlės ir beždžionės mišinys. Tris ypatybes? Na, man patinka tas jo raudonas rubinas kaktoje, kuris pradeda žėrėti, kai Klabertui gresia pavojus, dar jo tobulas sugebėjimas karstytis po medžius ir... - minutei Frankas nutilo. Reikėjo pagalvoti, prisiminti, ką padaras dar mokėjo daryti, kuo skyrėsi nuo kitų. - Ir jo oda. Ji tobulai tinka prisitaikyti prie džiunglių atmosferos. Net geriausiai žvalgai nesugebėtų jį pastebėti. Jis lyg išnyksta.
Baigęs kalbėti, jis vėl krestelėjo atgal ir, įtempęs ausis, klausėsi kitų mokinių pasakojimų.

[Dawn Strain]

Dawn žingsniavo link ežero į Magiškųjų Gyvūnų Priežiūros pamoką. Prisimerkus jau galėjo matyti tolumoje ant žolės sėdinčius tamsius siluetus, regis, susirinkusiųjų jau buvo nemažai. Mergina paspartino žingsnį ir netrukus jau atsidūrė vietoje. Žvilgsniu permetusi per patiestus pledus, keturiolikmetė atsisėdo ten, kur jos manymu turėtų būti patogu ir nereikėtų sėdėti susigrūdusiai tarp žmonių - nejaukaus fizinio kontakto jai norėjosi patirti kuo mažiau. Mergina atsipūtė ir ėmė klausytis naujosios profesorės. Aišku, į klausimus, užduodamus kiekvienos pamokos pradžioje, varnanagė Dawn turėjo atsakyti, kitaip niekaip negalėtų pasipuikuoti savo sukauptomis žiniomis.
-Vienaragiai mane sužavėjo savo grožiu. Tokios...nerealios būtybės,-svajingai ištarė,-Yra baltesni už sniegą, turi vieną ragą ant kaktos, kuris gali būti naudojamas priešnuodžiams. Iš jų uodegos plaukų yra daromos lazdelės. O kraujas turi gydomasias savybes, gali jau mirštantį žmogų prikelti. Tik gaila, jog realybėje nėra dar tekę jų matyti,-burbtelėjo Strain.
Baigusi svaičioti apie vienaragius, Dawn pakeitė sėdėjimo pozą, norėdama sugrąžinti į gyvenimą savo nutirpusią koją.

[Evieta Delafaille]

Dawn, bandydama pakeisti sėdėjimo pozą užkliuvo už pirmakursės Evietos, kuri vis dar galvojo apie pamokos pradžioje užduotą užduotį 'įvardinti vieną labiausiai įsiminusį arba patikusį magiškąjį gyvūną bei tris jo ypatybes'. Jai, neseniai atsidūrusiai magiškajame Hogvartse, šį užduotis buvo sunki. Taip, ji skaitė begales knygų apie magiją, ne kartą pervertė vadovėlį, tačiau jokia mintis neatėjo į galvą. Pamažu praradusi viltį atsakyti į klausimą, ji pradėjo mąstyti, ar tik nebus padariusi klaidos atvykdama čia. Tačiau, atsisukus į ežerą, kuris baugino ir  kerėjo savo paslaptingumu,ji nusprendė, kad klaidos ji nepadarė, o ir ką tik ežeras pakišo nuostabią mintį apie magiškąjį gyvūną: Kelpį. Vandens demonas, galintis keisti figūrą kada tik panorėjęs, grobia žmones, prieš tai priviliojęs juos pajodinėti ant jo nugaros. Ir trečia ypatybė, jog jis dažnai pasirodo kaip arklys su meldais vietoj karčių. Evieta jau bandė sakyti atsakymą,tačiau jai sutrukdė garsus pokštelėjimas.

[Klarė Konė Karter]

Saulei tebešildant Hogvartso dangų, Klarei buvo sunku suvokti, kad laikas grįžti į pamokas. Koridoriuose pabirę mokiniai dar ne visai susigaudė, kad mokslo metai prasidėjo. Vos prasibrovusi iki lauko durų ji stengėsi sugerti paskutinius spindulius, nes neaišku kada užklups kalendoriuje jau pažymėtas ruduo. Didelio sluoksnio drabužių nereikėjo, todėl žaliaakė iki pamokos vietos pasileido malonia ristele. Net nesuvokdama, pribėgusi vietą, ji džiaugėsi. Jei būtų ėjusi lėčiau, tikrai būtų pavėlavusi.
Nenustebo pamačiusi naują profesorę. Pasisveikinusi nieko nelaukdama nutūpė ant žolės. Profesorė buvo Klarei pažįstama, tik iš matymo, bet ji prisiminė jaunesniuose kursuose mačiusi jauną veidą.
Laukdama pamokos pradžios ji apsidairė, skvarbus žvilgsnis ieškojo pažįstamų veidų. Nemažai jų radusi, jau ketvirtakursė, Klarė šiek tiek nurimo. Mokslo metų pradžios jauduliukas virpėjęs viduje nebegraužė.
Profesorei pradėjus pamoką paauglė ilgai galvojo. Mėgstamiausias jos gyvūnas bet kurioje kultūroje buvo katė. Ilgai teko sukti galvą, kol prisiminė labai retą gyvūną, susijusį su jos mylimomis katėmis.
- Didžiojo Zordo katės, tai labai retas gyvūnas. Man jos patinka todėl, kad susijusios su mano mėgstamomis naminėmis katėmis. Pirmoji ypatybė, kurią norėčiau papasakoti, tai Zordo katės išvaizda. Šios gražuolės pasižymi neįprastai žalsvu kailiu, kuris mėnesienoje dar skleidžia ir šiokią tokią šviesą. Tai nėra būdinga daugiau nei vienai su katėmis siejamai rūšiai. Antra, šios katės nuodingos. Moteriškos lyties individžių naguose yra nuodai, kurie skleisdami feromonus privilioja patinus. Savo rūšiai jie nekenkia, tačiau kitiems nuodai suteikia penkiasdešimt minučių gyvenimo, jei neturėsi šalia priešnuodžio. Ir paskutinis faktas, kurį paminėsiu, - gestikuliavo Klarė, - Zordai gyvena apie penkerius metus, tai labai trumpa gyvenimo trukmė, kaip visai nemažam, maždaug tris kartus už naminę katę dydžio gyvūnui.