[Morgana Buterfield]

  Šį labirintą suras ne visi. Ne, tai ne dėl to, kad jis giliai ir gerai paslėptas. Tai dėl to, kad jis keičia vietą. Šis labirintas gali atsirasti bet kada ir bet kur ir nežinia kur nusinešti jame esančius žmones. Jame yra visokiausių vietų, pradedant nuo visai nepavojingų ir baigiant prie mirtinų. Tokių pat ir pabaisų yra, dar visai nežinomų net ir didiesiems magams.
  Jo sienos kelių metrų ilgio ir sudarytos iš kraujo raudonumo rožių. Kartą prie jų prisilietus, nudegina tą vietą su kurią lietei. Jos pavojingos gyvybei, bet tuo pačiu gali ją ir išsaugoti jei mokėsi jas tinkamai paruošti. Labirintas neturi pabaigos, jis turi tik krūvą išėjimų per visokias magiškas vietas, per mįslių išsprendimus.
  Rožių labirintas, tu niekada nežinosi ką jis slepią, niekada nežinosi kur jis tave nuves ir niekada nežinosi ar iš jo ištrūksi gyvas.

************

  Morgana parkrito ant drėgnos žemės ir kiek susitrenkė galvą. Labirintas į kurį ji pateko buvo šviesus, ji galėjo matyti viską iki galo, kur prasidėjo rūkas. Mergiotė pakėlė galvą apsižvalgydama ir šią akimirką nuoširdžiai tikėdamasi, kad tik šalia būtų Emillia. Bet rožinių plaukų mergiūkštės nebuvo šalia, Morgana buvo visiškai viena šiame labirinte.
  Ji iš po lėto atsistojo ir apsižvalgė. Rusvaplaukė matė aukštas sienas, kurios buvo uždengtos raudonomis it kraujas rožėmis. Mergaitė vieną prilietė.
– Ach! – kai pajuto deginimą ji greitai atitraukė ranką ir pažiūrėjo į pirštus ant kurių jau spėjo atsirasti pūslės.
– Eh, gaila, kad nespėjau tavęs supažindinti su šiuo labirintu, pati jau spėjai. – staiga lyg iš niekur nieko atsiradęs berniūkštis pasakė. Tai buvo Derekas, vaikinas iš paveikslo. – Ką gi, šią užduotį jūs darysite atskirai, nes manau kad dviese jums bus per lengva. – susimąstęs Derekas pradėjo vaikščioti pirmyn atgal. – Išties net nežinau kokią tau užduotį duoti. Visos atrodytų lengvos.
– Iš vis galėtum mus paleisti. – rusvaplaukė piktai pasakė ir nusispjovė jam visai netoli batų.
– Buvau sutikęs tokių kaip tu, dar įžūlesnių ir jie visi susimaudavo. – vaikinas piktokai pasakė ir tada nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena. – Tau reiks surasti rožę. Bet ne bet kokią, o visiškai baltą. Jos žiedai turi švytėti jei pašviesi su šiuo akmeniu. – juodaplaukis pamėtėjo mergaitei baltą it sniegas akmenį kuris buvo velniškai šaltas. – Ir tada ją panardinti į auksinį vandenį, o kai rožė pradės šildyti tau rankas turėsi ją ištraukti. Ir prisimink, mieloji, jokios magijos. – tai pasakęs vaikinas susisuko į apsiaustą ir pradingo.

[Clementine Martes]

Emillia pati nesuprato, kaip ji čia atsirado. Ji voliojosi ant žemės, ir galvojant kas ką tik atsitiko. Atsistojus ji matė daug gyvatvorių iš rožių. Čia jų tiek daug, ir visos skirtingai apdėtos. Nu taip, taigi čia labirintas. Apsidairius klastuolei, nieko nebuvo. Tai ką man daryti? Čia nieko nėra. Kas per antroji užduotis? Galvojant Emilliai, atsirado Derekas.
- Tavo užduotis bus surasti čia esantį elfą, ir atimti iš jo pakabuką, kuris bus ant jo. Galima jį ir nužudyti. - pasakius nusišypsojo, ir iškarto išnyko. Antroji užduotis? Bet kur Morgana? Turbūt užduotys atskirai bus. Taip nesinori visko šito daryti..Emillia prie labirinto prasėdėjo dar penkias minutes, kol nesusitaikė mintimi, kad tai viskas tikra. Emillia nesusilaikius pradėjo kviesti Dereką. Derekas atsirado iškart po pirmo Emillios kvietimo. Reiškia jis gali atsirasti, bet kada ir kur.
- Kam tai viskas? - nesusilaikius paklausė klastuolė.
- Tai ne aš sugalvojau. - pasakė ir pratylėjo . Ką? Ne jo? Bet kas tada? Kas gali būti ant tiek siaubingas..
- Ar kas nors dar? - pasakė su šypsena. Emillia pratylėjo. Įdomu, kaip ten Morganai sekasi. O gal mes susitiksim? Visgi vienai įveikti, bus sunku. Klastuolė susiruošė su mintimis, ir įėjo į labirintą. Kaip čia visgi gražu. Tiek daug įvairių rožių. Emillia priėjo prie rožių sienos, ir nuskynė vieną rožę. Ji žiūrėjo į rožę gan ilgai, kol nesuprato, kad jos laukia užduotis. Pradėjus eiti, klastuolė bijojo, kad gali pasiklysti, nes tai jai puikiai išeidavo. Po kelių minučių Emillia grįžo prie įėjimo. Na nieko tokio, gali būti.

[Morgana Buterfield]

  Ji nė kiek nesigaudė tokiose vietose. Kiekvienas posūkis atrodė toks pats panašus kaip į praeitą, atrodė, kad ji vaikšto ratais. Plavinėjo iš vienos pusės į kitą, o baltos rožės nė iš tolo nesimatė. Tai taip kvaila. Kodėl aš išvis pabėgau nuo globėjų? Jau geriau būčiau su jais, negu šioje vietoje. Morgana pradėjo gailėtis savo sprendimų, bet laiko atgal nebe atsuksi.
  Rusvaplaukė pasuko kairėn, vėl ir pajautė žvarbų vėją. Naujas pasiekimas. Ji pašaipiai pagalvojo ir vėl nusispjovė. Mergaitė nė nepastebėjo kaip išspjautos seilės akimirksniu suledėjo. Klastuolė ir toliau ėjo tiesiai, pajausdama kaip oras vis labiau šąlą ir šąlą. Ji pradėjo drebėti, bet vis tiek ėjo tolyn į šaltį. Po galais, pakliuvau į tikrą ledo šalį. Mergiūkštė pasitrynė sustirusias rankas ir iškvėpė garus.
  Rusvaplaukei pasukus į dešinę sutiko ledo sieną, o už jos matėsi gelsvas, blizgantis vanduo kuris tekėjo iš žėrinčio krioklio. Morganai akys ant kaktos iššoko pamačius tokį vaizdą, iš pradžių ji visai netikėjo Dereko sapalionėmis ir manė, kad visą gyvenimą praleis taip besivalkiodama po labirintą, bet dabar, kai tai pamatė savo akimis ji pradėjo tikėti.
  Mergaitė greitai iš apsiausto kišenės išsitraukė lazdelę ir baltąjį akmenį, kurį davė Derekas. Jau sakė burtažodžius, kurie padėtų atšildyti ledinę sieną, bet pajuto kaip lazdelė buvo išplėšta iš rankų. Morgana greitai apsisuko ir tik spėjo pamatyti kaip suplasnojo varnos sparnai ir šioji akiplėša pradingo kartu su jos lazdele.
– Taigi sakiau, kad lazdele nesinaudok. – Dereko balsas nuskambėjo ir jis atsirado priešais mergaitę.
  Juodaplaukio rankose buvo mergaitės lazdelė. Ji jau norėjo pagriebti ją iš vaikiūkščio rankų, bet jis pradingo ir atsirado visai kitoje vietoje.
– Atiduok mano lazdelę! – Morgana įniršusi sušuko, pasigirdo aidas.
– Na jau ne. Sakiau, kad magija naudotis negalima, dabar teks sumokėti už tai. – vaikinas paprastai pasakė ir perlaužė jos lazdelę pusiau.
  Morgana sukliko pilna įniršio ir puolė Dereką, bet jo vietoje jau nieko nebebuvo, o mergaitė parklupo šalia lazdelės likučių. Jos akyse pradėjo kauptis mažos ašaros, bet greitai jas nusivaliusi, pačiupo dvi lazdelės dalis ir atsistojo iš po lėto. Ji buvo tokia pikta, kad net drebėjo iš įniršio. Atsisukusi į ledo sieną žaibišku greičiu dėjo per ją su ranka, taip stipriai, kad atrodo sutraškėjo Morganos krumpliai, o iš jų liko tik dulkelės.

[Clementine Martes]

Emillia grįžo į tą pačią vietą kur ji ką tik pradėjo. Tai ją truputi nuliūdino, bet ji pabandė eiti kitaip. Visos sienos su rožėm buvo skirtingos, tai painiojo Emillia, nes jai atrodė, kad ji eina teisingai. Einant Emilliai, Emillia grįžo į tą pačią vietą, kur ji grįžo. Trečia kartą iš eilės? Kad taip nebūna. Emillia pabandė eiti iš naujo, kai klastuolė ėjo, pro rožių sienos tarpą pastebėjo, kai kažkas juda. Gal ten tas elfas? Emillia pabandė nueiti į tą vietą, bet kelias vedė ją visai kitur.
 Kai Emillia pasuko į kairę, ji iš galo kažką išgirdo. Atsisukus jai, ji pamatė iš galo sieną. Sieną? Bet jos gi tikrai nebuvo. Aš gi ką tik ėjau pro ten. Jos nebuvo. Nejaugi čia jos savaime atsiranda, kad suklaidinti? Tai, kad turbūt. Nes toks jausmas, kad aš einu tiesiog ratais. Emillia pradėjo eiti prie tos sienos kuri ką tik atsirado. Klastuolė palietė rožę, kuri buvo toje sienoje, bet nesugebėjo. Jos ranka praėjo pro rožę. Mergaitė nesuprato, kas tokio. Ji iškišo ranką, ir jos ranka praėjo pro sieną. Iliuzija? Kitokio paaiškinimo nėra. Emillia nusisuko, ir pradėjo eiti keliu, kuriuo ėjo. Ji pasuko ir vėl į kairę, ir einant pamatė priešais save sieną. Klastuolė negalvodama pradėjo eiti toliau, nes galvojo, kad praeis pro sieną. Būnant prie sienos Emillia truputi įsibėgėjo, bet įsibėgėjus atsitrenkė į sieną ir nukrito. Klastuolė apsidraskė rankas ir kaktą. Visgi aš tokia kvailė. Emillia nusisuko ir pradėjo eiti kitu keliu. Kai Emillia ėjo priešais akis atsirado siena. Emillia pabandė praeiti pro ją, bet ji ir vėl atsitrenkė. Kas per? Emillia nesusilaikius išėmė burtų lazdelę, ir su burtažodžiais sudegino sieną. Na taip geriau. Staiga priešais Emillia atsirado Derekas.
- Dar viena. Tu gi žinai, kad negalima naudotis magijos. Jeigu nesilaikysi taisyklių mirsi. - pasakė Derekas. Dar viena? Morgana?..
- Žinai, man atrodo, kad čia tu nesilaikai taisyklių. Kodėl sienos atsiranda iš niekur ir išnyksta? Tau neatrodo, kad tai jau per daug kažkaip? - įžūliai pasakė Emillia.
- Kitą kartą nužudysiu. - pasakė ir išnyko. Numirsiu? Aš jau susitaikiau su mirtimi. Todėl tai manęs tikrai jau nebe gąsdina. Emillia praėjo pro sudegintą rožių sieną ir ėjo toliau. Jai einant, ji atėjo į tą vietą, kur pro sienos tarpelį matė kai kažkas juda. Pažiūrėjus jai į dešinę ji tikrai matė tą tarpelį. Bet būnant toje vietoje, ji jau nieko nebematė, todėl ėjo toliau. Visgi turiu nepamiršti užduoties.

[Morgana Buterfield]

  Jai pradėjo skaudėti ranką tik praėjus kuriam laikui, pranykus visam įniršiui. Taip sugėlė ranką, kad geriau jau tikrai mirtų nei kentėtų tokį skausmą, bet Morgana vis tiek ėjo tolyn į šaltį. Ją sustabdė šnarėjimas sienoje. Rusvaplaukė susiraukusi priėjo pažiūrėti kas ten dedasi, ji tikėjosi, kad už rožių žiedų nebus nieko, tačiau jas pravėrusi mergiotė pamatė lauką pilną baltų rožių. Klastuolę trumpam užėjo palaimą, ji net pamiršo tą deginantį skausmą nuo raudonųjų rožių, pagaliau rado baltąsias rožes! Rožės. ROŽĖS?! Jos visos baltos ir jų koks milijonas! Tada ji susivokė, kad tikrai, tokioje galybėje rožių neras tos auksinės.
– Už ką man taip, Derekai?!– mergaitė sušuko per visą labirintą ir paėjo kelis žingsnius atgal.
  Morgana pajuto šaltą sieną ir deginančias rožes. Ji staigiai atsitraukė nuo sienos ir  pažvelgę į ją, nebebuvo jokios perėjos į labirinto keliuką, nebebuvo nieko, tik pilka siena. Rusvaplaukė vis dar tuo netikėdama prilietė pūslėtu delnu šaltą ir grublėtą sieną. Taip, ji buvo įkaltina baltame rožių lauke.
Gerai, jei jis nori, kad rasčiau rožę - rasiu. Bet jei tik turėsiu galimybę sunaikinsiu tą šunsnukį. Ji įniršusi pagalvojo ir išsitraukusi baltą akmenį priėjo prie pirmosios rožės.

[Morgana Buterfield]

  Jai pradėjo skaudėti ranką tik praėjus kuriam laikui, pranykus visam įniršiui. Taip sugėlė ranką, kad geriau jau tikrai mirtų nei kentėtų tokį skausmą, bet Morgana vis tiek ėjo tolyn į šaltį. Ją sustabdė šnarėjimas sienoje. Rusvaplaukė susiraukusi priėjo pažiūrėti kas ten dedasi, ji tikėjosi, kad už rožių žiedų nebus nieko, tačiau jas pravėrusi mergiotė pamatė lauką pilną baltų rožių. Klastuolę trumpam užėjo palaimą, ji net pamiršo tą deginantį skausmą nuo raudonųjų rožių, pagaliau rado baltąsias rožes! Rožės. ROŽĖS?! Jos visos baltos ir jų koks milijonas! Tada ji susivokė, kad tikrai, tokioje galybėje rožių neras tos auksinės.
– Už ką man taip, Derekai?!– mergaitė sušuko per visą labirintą ir paėjo kelis žingsnius atgal.
  Morgana pajuto šaltą sieną ir deginančias rožes. Ji staigiai atsitraukė nuo sienos ir  pažvelgę į ją, nebebuvo jokios perėjos į labirinto keliuką, nebebuvo nieko, tik pilka siena. Rusvaplaukė vis dar tuo netikėdama prilietė pūslėtu delnu šaltą ir grublėtą sieną. Taip, ji buvo įkaltina baltame rožių lauke.
Gerai, jei jis nori, kad rasčiau rožę - rasiu. Bet jei tik turėsiu galimybę sunaikinsiu tą šunsnukį. Ji įniršusi pagalvojo ir išsitraukusi baltą akmenį priėjo prie pirmosios rožės.

[Clementine Martes]

Emilliai einant pradėjo pūsti šaltas vėjas. Jai einant jai jau jautėsi, kaip šaltėja klimatas. Klastuolei pasidarė šalta. Už poros minučių jau pradėjo kristi sniegas, ir vietoj rožių sienų, buvo jau ledo sienos. Gal aš blogai einu? Staiga Emillia pajautė kai netoli jos randasi kažkas nemalonaus, bjauraus. Visai greitai ji pamatė Dereką.
- O tu lėčiau eini, negu tavo draugė. Ji jau perėjo šitą žiemą.
- Draugė? Ji irgi labirinte? - susidomėjus paklausė.
Reiškia, ji irgi čia. Bet jis sako, kad ji jau čia praėjo. Gal aš ją sutiksiu? Emillia susigalvojus, praėjo pro tą vyriškį ir stengėsi ignoruoti jį.
- Tu jos nesutiksi. - pasakė Derekas.
- Tu mano mintis skaitai? - Emillia paklausė ir nusisuko. Reikia jį ignoruoti. Jis man trukdo.
- Taip aš galiu skaityti tavo mintis. - pasakė Derekas. Emillia susinervino, ir pradėjo bėgti nuo jo. Ji jautė, kad kuo toliau tuo klastuolei darosi šalčiau. Šaltas vėjas putė labai stipriai, krito sniegas, ir buvo sienos iš ledo. Nesąmonė, kad negaliu nesinaudoti magiją. Kaip čia išgyventi tada? Tai neįmanoma. Kai tai viskas pasibaigs, tą vyriškį nužudysiu pati, ir nenaudosiu magijos. Emillia labai įniršo. Kai ji ėjo priešais ją atsirado sieną. Emillia nepastebėjus, atsitrenkė ir nukrito ant sniego. Tuoj atsiras dar jis, ir pradės iš manęs juoktis. Puiku tiesiog. Bet jis neatsirado, Emillia nusiraminus pradėjo eiti toliau. Klastuolė pradėjo jausti, kad ji nebegali eiti. Nes jai šalta. Jai jau buvo pernelyg šalta. Klastuolė taip prarado jėgas, ir nukrito ant sniego. Ji jau nesugebėjo atsistoti. Laikui Emillia prarado sąmonę.

[Morgana Buterfield]

  Morgana nė nesuprato, kiek rožių jau peržiūrėjo, o tos vienintelės dar nerado. Viskas atrodė taip graudžiai beviltiška, bet ji nesustojo ieškojusi. Neskaitant to, kad rankos buvo nežmoniškai sužeistos, ji jas dar susibadė. Kiek jos dar kentės?
  Staiga ji sustojo. Ji laikė akmenį virš rožės kurios žiedlapiai blizgėjo auksu. O varge, pagaliau! TAIP! TAIP! Mergaitė, atrodė galėjo numirt iš laimės, bet taip neįvyko. Ji vis dar laikydama vienoje rankoje akmenį, su kita vos vos nuskynė stiebą. Jai buvo nesvarbu, kad iš rankos bėgo kraujas, ji tiesiog buvo laiminga, kad rado rožę.
  Tuo pačiu metu, kai ji nuskynė ypatingą rožę prasiskyrė sienos ir atsirado išėjimas. Morgana greitai pasiskubino jo link, bijojo, kad vėl užsivers. Išėjusi iš rožių lauko mergaitė atsirado tokiame pačiame šaltame labirinto keliuke. Buvo dvi pusės į kurias ji galėjo eiti, bet nežinojo iš kurios parėjo. Ji vėl atsidūrė aklavietėje.

[Clementine Martes]

Emillia be sąmonės gulėjo vos ne valandą. Kai ji atsikėlė ji nebuvo toje ledo šalyje, o ir vėl rožių labirinte. Kas per? Kas ką tik buvo? Pas Emillia buvo daug klausimų, bet ji buvo jai svetimoje vietoje. Klastuolei atgavus jėgas, ji sugebėjo atsistoti, ir eiti toliau. Ji jau nebežinojo kokį jai keiksmažodį pasakyt, kad apibūdint jos dabartinę situaciją. Emillia pradėjo eiti, ir pamatė lyg padarą gulinti ant žemės. Klastuolė atsargiai priėjo prie to padaro, ir pamatė, kad tai tas elfas, su pakabuku. Nu pagaliau. Emillia atsargiai pabandė nuimti pakabuką, bet elfas atsibudo ir pradėjo nuo Emillios bėgti. Emillia nesusigaudė, bet pakabuko ji negavo, todėl pradėjo bėgti paskui tą elfą. Elfas nubėgo tarp rožių sienų kampo, Emillia stovėjo priešais jį. Jis jau niekur nepabėgs. Emillia pradėjo iš lėto eiti prie to elfo. Elfas išsigandęs pradėjo naudotis magiją, ir leisti lyg ugninius kamuolius į Emillia. Klastuolė labai išsigando, ir iš reflekso ištraukė burtų lazdelę, ir pradėjo grasinti. Ką aš darau.. Aš jam gi nieko nenoriu padaryti blogo. Emillia nuleido burto lazdelę. Elfas pabandė bėgti, bet Emillia jį sustabdė. Klastuolė paėmė pakabuką ir jį nurovė iš Elfo, ir pati pradėjo bėgti tik kur akys mato. Elfas Emilia nesivijo, tai ją biški nuramino. Tai ką? Aš užduotį padariau reiškia. Emillia atsiduso, bet ji staigiai atsirado kitoje vietoje.

[Morgana Buterfield]

  Morgana ir vėl lakstė iš vietos į vietą, bet ledo sienos pro kurią matė ežerą nebebuvo. Ji sučiaupė lupas ir atsisėdo ant takelio. Rankose laikė baltą rožę, kuri buvo apšerkšnijusi. Rusvaplaukė lėtai atsigulė takelio viduryje ir pažvelgė į tamsiai pilką viršų. Mergaitė nejautė tokio šalčio ar skausmo, pati jautėsi it gyva ledo lėlė. Ji lėtai užmerkė akis, bet po kelių akimirkų turėjo atsimerkti. Keistas garsas kairėje pusėje sutrukdė jos ramybės minutę, bet tai buvo verta. Nes ledo siena vėl atsirado lyg iš niekur nieko. Morgana greitai atsistojo ir pribėgo prie sienos. Joje vis dar buvo menkas įskilimas nuo jos smūgio.
  Ji net neatkreipė dėmesio į tai, kad gėlė kurią jį turėjo rankose pradėjo tirpdyti ledą. Ji tik pajuto kaip šiltas vanduo teka jos ranka. Morgana greitai atitraukė gėlę ir pažvelgė į skylę sienoje, tada nusišypsojo ir pradėjo su ja brėžti stačiakampį lede. Patekusi prie ežero mergaitė iš laimės sušuko. Klastuolė greitu žingsniu pradėjo artėti prie auksinio vandens, jau žadėjo kišti ranką su gėle, bet sustingo. Dugne ji matė pilną visokiausių auksinių daiktų, įskaitant ir auksinius kūnus. Morgana susidomėjusi išsitraukė sulaužytą per pusę lazdelę ir jos galiuku prilietė vandenį. Medis sekundės greitumu užsiliejo auksu, net ir tada kai ji numetė lazdelę ant žemės. Po galais, kaip aš panardinsiu rožę po vandeniu netapus aukso luitu?
  Morgana pabandė paliesti vandenį su rože, bet šioji liko tokia kokia buvo. Tai gal, jei rožės neveikia vanduo jis neveiks ir manęs? Ji labai bijojo tai padaryti, bet reikėjo. Rusvaplaukė paėmė rožę abiem delnais ir panardino ją po  vandeniu. Užsimerkė ir laukė kažko, kas paverstų ją auksine, bet nebuvo nieko. Ji jautė šilumą sklindančią po visą kūną ir matė kaip pradeda gyti jos žaizdos. Kaip sakė Derekas, kai rožė pradėjo šiltėti ji ją ištraukė, bet šį kartą ji nebuvo balta, ji buvo juoda.
  Jai nespėjusi atsigauti mergina vėl pajuto kaip krenta ir atsiduria vėl kitoje aplinkoje. Tai vėl buvo tas pats koridorius su tais pačiais paveikslais.

[Clementine Martes]

Emillia pajautė kaip atsirado kitoje vietoje. Ji buvo lyg dideliame pievoje. Švietė saulė, pūtė šiltas vėjelis, girdėjosi paukščių čiulbesys. Emillia nežinojo ką daryti, kur jinai. Jai kildavo daug klausimų. Emillia pradėjo vaikščioti po pievą, kai ji jau buvo apėjus labai daug, momentaliai pasikeitė klimatas. Buvo ir vėl kaip tame labirinte labai šalta. Emillia nustebus pradėjo greičiau vaikščioti, ir judėti, kad tik nesušalti. Klastuolė netoliese pamatė gan didelį medį. Emillia jau nebežinojo ką daryti, todėl priėjo prie jo. Medyje buvo atidarytą skrynelė, su daug papuošalais. Emillia prisiminė apie pakabuką, ir padėjo jį ten. Gal nesuklysiu. Padėjus, Klastuolė jau drebėjo nuo šalčio, ir vos sugebėjo judėti. Gal aš ne tai padariau ko reikėjo. Emillia jau norėjo ištraukti pakabuką, bet staiga ji atsirado ir vėl tame labirinte. Ten irgi buvo labai šalta žiema. Klastuolė gan išsigando, bet po minutės atsirado ir vėl tame name. Emillia sugebėjo vos judėti. Jai buvo vis dar šalta. Netoliese ji pastebėjo Morganą. Pamačius ją, Emillia labai apsidžiaugė, kad su ją viskas gerai. Klastuolei buvo labai baisu dėl jos, bet tai tikrai nenorėjo niekam sakyti. Na puiku, kad išėjom iš labirinto.

[Morgana Buterfield]

  Tamsų ir ūkanotą vakarą Jokūbas slapta išslinko Uždraustojo miško link. Buvo drėgna, neseniai nulijęs miškas nebuvo puiki vieta pasivaikščiojimams, tačiau Jokūbui tai nerūpėjo. Vaikinas nė trupučio nekreipė dėmesio į klampias tešlas ir gilias pelkes į kurias vis įlipdavo. Jis ieškojo vienos vietos, pramintos rožių labirintu. Kad ir kiek pasakojimų jis buvo girdėjęs apie tą vietą, apie jame esančias blogybes, vaikiną jis traukė ir Jokūbas jautė, kad labirintas yra kažkur netoliese. Taip ir buvo, raudonų rožių žiedais nusagstytos labirinto sienos buvo vos už keliasdešimties metrų.
  Blondino veide nušvito keistai perkreipta šypsenėlė. Jis tikrai buvo panašus į beprotį, ar pabėgusi iš Azkabano. Ta vieta visiems pamaišydavo protą, nors tie kurie į Azkabaną patekdavo jau buvo kiek kvaištelėję. Jokūbas lėtai priėjo rožių sieną, ir sušukus burtažodį joje atsirado skylė, taip Jokūbas pateko į Rožių labirintą.

[Vivien la Querto]

Profesorė vaikščiojo po Rožių labirintą. Įėjo ji čia visai neseniai ir nors žinojo, kad lengvai gali pasiklysti, tačiau turėjo tikslą. Jai reikėjo retos tik šiame labirinte augančios rožės. Moteris girdėjo, kad šios rožės dėka galima išgydyti kvanktelėjusius žmones, o tiksliau reikia išvirti rožių arbatos. Neseniai dvidešimtmetės merginos močiutė kvanktelėjo, tad tėvai paprašė pagalbos pas dukterį. Tarp daugelio raudonų rožių, ji ieškojo vienintelės - vaivorykštinės rožės. Daugelis manė, kad ši rožė legenda, tačiau ji iš tiesų egzistuoja. Beeidama Vivien žiūrėjo tik sau po kojom (šį rožė auga tik prie pat žemės), nepastebėjusi priešais einančio vaikino į jį atsitrenkė ir atšoko. - Atleisk, nepastebėjau tavęs. Be to, neesu tavęs mačiusi Hogvartse. Kas esi?

[Morgana Buterfield]

  Jokūbas lėtai, užsisvajojęs vaikščiojo po rožių labirintą į nieką nekreipdamas dėmesio. Net nepastebėjo link jo artėjančios jaunos mokytojos. Atkreipė dėmesį tik tada, kai šioji atsitrenkė į jį ir atšoko. Užpuolus jį klausimais blondinas kiek pasimetė, tiksliau tokiu apsimetė.
-Atleiskite man. Tai aš kaltas, kad užsisvajojęs vaikštinėjau.- jis aksominiu balsu ištarė ir švelniai paėmęs už jos delno pakštelėjo. Tada pažvelgė į jos melsvas akis ir paleidęs moters ranką paklausė.-O kodėl tokią žavi dama, kaip jūs bastosi tokiame labirinte? Vis dėl ir pati žinote, kad čia yra labai pavojinga.
  Ridlis tyliai sukikeno ir nužvelgė merginą. Ši turėjo dailius veido bruožus, ilgus rudus plaukus, tačiau pati buvo gana smulki ir žema, palyginus su aukštaūgiu vaikinu.

[Vivien la Querto]

Profesorė buvo šokiruota. Vaikinas elgėsi kaip tikriausias džentelmenas. Ir dar tas jo nuostabus balsas, turbūt galėtų klausytis visą dieną. Sušiaušti plaukai, gražios akys ir visa galva aukštesnis už rudaplauke. Būtų rudakis, galima būtų teigti jog jis visiška mėlynakės priešingybė.
- Tokia žavi dama kaip aš? Ieškau vaivorykštinės rožės, ji turėtų padėti mano kvanktelėjusiai močiutei. - Nusišypsojo. - Žinau, kad šis labirintas pavojingas tačiau apsiginti moku, o kas pats būsit, jaunuoli? - Tarė pažvelgusi į vaikiną ir pristatė pati. - Aš Vivien la Querto, esu Hogvartso Transfigūracijos mokytoja... ir tikrai atsiprašau, kad atsitrenkiau. Nežiūrėjau kur einu, tos rožės auga tik prie pat žemės, tad "stebėjau" savo kojas. - Sukikeno.