[Radagaskas fon Velnu]

Antrakursis prabudo ir apsidairė aplinkui. Iš dėžės nepažįstamoji jau buvo išlindus ir miegojo netoliese ant samanų. Saulė švietė ryškiai ir spigino į užsimiegojusias akis.  O ji dar į pili negrįžo?
 Eh... Pasiemė butelį paprasto vandens kuris mėtėsi skrinutėje. Atsigėręs kelis gurkšnius, prisiartino prie miegančios merginos. Ir šiek tiek vandens užpilė jai ant galvos:
- Tamsta, prabudome ir keliamęs. Laba vakara, gražu, kad ilsitės, bet nevieta čia miegot. Greit čiuožk į pili kur tavo koledžas ir nebegaiškt mano laiko. - Kiek dar pasvirduliavęs užsimet skrinia.
 Eh, nesikelia. Brūdė!!!. Paėmė miegalę ant rankų ir ėmė nešti į pili, kur galėtu rasti vyresni žmogu, kuriam galėtu perduoti naštos estafete. Galės jis ieškot, kur jos koledžas arba bandyt pažadint... aš per daug pavargęs bovitis.                                               

[Kyra Lilly Laurence]

 Po tos dėžutės Kyra visiškai neturėjo jėgų atsikelti. Nors ir saulė jau spigino jai į akis, Lilly vistiek neatmerkė akių. Staiga vampyrė pajautė jog kažkas ant jos kažką pilą. Bet Varniukė net nesiruošė atsimerkti, ji tiesiog miegojo. Tačiau ji greitai atmerkė akis, kaip buvo paimta ant rankų. Raudonakė greitai iš jų iškrito ir plojosi veidu į žemę.
 Nieko nelaukusi Kyra atsistojo ir pradėjo valytis nuo savo drabužių žemes.
 -Galėjai kažkaip prikelt mane, nes ant rankų tikrai nenoriu kad mane kas nešiotų,- sukikeno juodaplaukė ir atsistojo visu ūgiu.
 -Mes dar nesusipažinom, tiesa? Aš Kyra. Kyra Lilly Laurence,- nusišypsojo vaikinukui raudonakė ir pažiūrėjo į pilį,- na... Aš gal jau ir eisiu. Bet patikėk, vistiek tave kažkada susirasiu ir nudėsiu dėl tos dėžutės- balsu nusijuokė Varno Nago globotinė ir pasišokinėdama ėjo link pilies.

[Morisas Banoveris]

Žingsniuodamas mišku Morisai stebėjo jau parskridusius paukščius kurių giesmės nebuvo girdėjęs visą žiemą. Kaip nuostabu. Miško tyla, paukščių giesmės ir nuostabus rytas. Eidamas gyvūnų pramindžiotu takeliu vaikinas priėjo kažkokią rožių sieną. Kas čia? Čia taip valdos žymimos Hogvartso ar čia kažkoks kitas dalykas? Reiktų gal patikrinti. Eidamas palei sieną į dešinę pusę klastuolis užtiko kažkokį praėjimą, tad įžengė pro jį, bet greitai atšoko atgal, nes pajautė, kad čia kažkas ne taip. Paėjęs dar šiek tiek priėjo ir kampą. Čia ką labirintas ar paprastas rožių parkas? Gal įeiti į jį ir pažiūrėti kas čia yra. Gal nuotykių patirsiu, o gal ir ne. Grįžus atgal jį pasitiko paukštelių pulkas kurie tupėjo prie įėjimo, o Morisui bandant praeiti ėmė jį pulti.
 -Jei jau nenorite, kad pražūčiau tai bent paskraidykit ir man čia ant žemės, -bakstelėjo į žemę. -nubrėžkite žemėlapį. Tada nepražūsiu, gerai?
Greitesni paukščiai pakilo virš rožių labirinto ir per kelias minutes jį apskrido. Jiems nusileidus kiekvienas nubraižė savo labirinto vietą. Kai paukščiai baigė Morisas pasiimė pieštuką, lapelį ir padidėjęs juos ant akmens persibraižė žemėlapį. Baigus braižyti patraukė link įėjimo. Na ką galima pradėti nuotykius

[Persefonė Peloquin]

 Persefonė šiandien buvo pasiruošusi naujiems nuotykiams. Visa blizgėjo iš džiaugsmo ir laisvės, netgi droviai šyptelėjo kažkokiam šeštakursiui. Lengvai sukdamasi pavėjui su savo juoda, nelabai pavasariška suknele, nuskriejo toliau nuo pilies ar ežero – mergiotė atsidūrė miške, nors sakoma, jog ten draudžiama eiti, Persefonė nepakluso. Peržengusi liniją, skiriančią gėlių pievą ir pavojų kupiną medžių girią, pirmakursė atsidūrė tamsoje, na beveik. Aplinkui neatrodė tiek baisu, kiek manė, tačiau kažkokia nejauki atmosfera kuteno Peloquin nuogą kaklą.
 Ėjo tyliai, nors kažkokios šakelės vis dėlto sutraškėjo iki kol pasiekė neapsakomo grožio sieną su kraujo raudonumo rožėmis. Patikėkit, jei dabar čia veiktų jos mobilusis, Persefonė nusifotografuotų kokius šimtus kartų. Juk čia taip nuostabu! Bet viskas nesibaigė tik siena, mažoji matė daug įėjimų į vidų, taip pat gėlėmis dabintą. Įbėgo, tačiau tuojau pat sukliko, nes už nugaros vijokliai bei rožės užsivėrė. Mergaitė kairę ranką pabandė ištiesti, jog prasibrautų prieš gamtos grožybes, bet ne tik, kad ją susibraižė iki kraujų, bet ir kažkokiu būdu nusidegino ranką, atsirado pora skaudamų pūslių. Ištryško viena ašara.
 Staiga mergaitė kažką išgirdo. Ji čia įkalinta ne viena, o eidama, viena ranka laikydama kraujuojančią, suprato, jog esanti labirinte ir ne šiaip kokiame, o rožių. Varnė pamatė žmogų. Šis kažką braižėsi padedamas paukščių.
 – Labas, – tegalėjo ištarti tik šį žodį.

[Morisas Banoveris]

Morisas jau norėjo eiti kai iš už nugaros išgirdo ,,Labas" atsisukęs pastebėjo panašaus amžiaus merginą:
 -Labas, -irgi pasisveikino. -Koks tavo vardas? Mano - tai Morisas. Einam į labirintą ar stovėsim čia?
Vaikinas pradėjo eiti vingiuotais labirinto takeliais karts nuo karto žvilgtelėdamas į žemėlapį kai prieidavo vietą kurioje šakojosi kelias. Priėję didelę aikštę klastuolis pažvelgė į žemėlapį ir pamatė tiktais takelius kurių neskyrė sieną. Hmm.... keistai čia. Greičiausiai čia yra paslėptas paslėptas kelias. Taip greičiausiai, taip ir bus.
 -Čia ne aikštė. O pirmieji spąstai. Sek paskui mane ir nepražūsi, -pasakė naująjai pažįstamai.
Morisas paėjo dešimt žingsnių į priekį, pažvelgė į žemėlapį, tada dvidešimt į dešinę, vėl pažvelgė į žemėlapį, trisdešimt žingsnių į kairę, tada jau paskutinį kartą žvilgtelėjo į žemėlapį paėjo dvidešimt žingsnių į kairę ir priėjo spąstų galą.
 -Kažkaip labai mažai mes kalbėjom. Gal papasakotum apie save ką nors? O poto jei norėtum galėčiau apie save ką nors papasakoti.
Abudu mokiniai vėl pradėjo eiti, bet vaikinas neištvėrė tylos, tad paklausė klausimo:
 -O kokiame tu koledže esi?

[Persefonė Peloquin]

 – Persefonė, – kiek paraudo, kadangi jai šio vardo ištarimas buvo lygus meilės prisipažinimui, – ir tiesą sakant, norėčiau iš čia išeiti, bet, matyt, kitokio kelio nei labirintas nebeliko. O tu ir žemėlapį turi!
 Pirmakursė ėjo, stengdamasi rankomis ar kitomis kūno vietomis neliesti rožių. Jau žinojo kaip gali nudegti nuo grožio. Visada taip būna gyvenime. Visada.
 – Na, nelabai pasitikiu vaikinais. Ypač tokiais kaip tu. Bet dabar aš kraujuoju, jaučiuosi blogai, silpnai, tad būsiu gera mergaitė ir tu man padėsi iš čia išeiti, taip? – su viltimi paklausė, keikdama save, ko išvis čia ėjo. O dar ir tas pirmakursis ją kamantinėjo kaip kokią lėlytę.
 Nors apie save pasakoti visiškai nenorėjo, buvo uždara, nusprendė, jog apie koledžą reikia prasitarti.
 – Esu iš Varno Nago. O tu, spėju, grifas arba klastuolis?

[Morisas Banoveris]

Merginai pasisakius savo vardą Morisas nutylėjo ir keliavo toliau. Dar šiek tiek paėjus Persefonė vėl prakalbo.
 -Taip turiu žemėlapį ir taip tave išvesiu iš šito labirinto.
Merginai pasakius koledžą vaikinas jai pasisakė savo:
 -Taip aš iš klastūnyno ir tikiuosi, kad nereikės iš tavęs pešti žodžių, nes man tokie žmonės pabosta ir galiu pasitaikius tokioms aplinkybėms palikti tave, -rimtu balsu išaiškino, nors palikti jos net nesiruošė. Eidami toliau priėjo didelę duobę per visą taką ir į priekį dar gal 10 metrų.
 -Dar vieni spąstai, dabar tavo eilė juos įveikti, nes nesiruošiu jų visų įveikti vienas, -kreipėsi į grifę ir įdavė žemėlapį.
Šiek tiek palaukus mergina ėmė įveikinėti kliūtį, tad ir klastuolis nusekė paskui.
 -Nebuvo gal jau taip sunku? Gal nori dar vieną įveikti? -paklausė Persefonės ir patraukė link kitos kliūties.
Paėjęs kelias minutes priėjo kelią kuris šakojosi į dvi puses, tad pažvelgė į žemėlapį ir pamatė, kad abudu takai veda į tą pačią vietą.
 -Aha, čia mums reikės dirbti drauge. Aš einu į dešinę, o tu eik į kairę.
Morisas nusuko į dešinę ir ten pamatė įvairių spalvų mygtukus.

[Persefonė Peloquin]

 Eiti buvo labai nejauku. Ir pasitikėti klastuoliu nesinorėjo, bet kitokios išeities nebuvo.
 Ne, ne, ne! Tu negali manęs palikti. Kas per žmogus galėtų pamesti silpną mergaitę deginančių rožių labirinte vieną dėl to, kad ji jaučiasi blogai ir nekalba? Nesąmonė!
 Staiga iškilo antra kliūtis. Gerai, kad mergaitė dar buvo blaivaus proto ir galėjo įveikti šią duobę. Varnė yra skaičiusi knygoje, žinojo ką daryti, tačiau nieko nesakė berniukui, leido sekti iš paskos, vis dar abejodama jo paslaugumu. Per duobę vedė nematoma lenta, net, jei ir labai plona ir Persefonė bijojo, prisivertė pereiti tuos metrus. Ėjimas atrodė kaip amžinybė ir skrydis į žemę. Baimė slėgė galvą, atsirado spaudimas, bet mokiniai perėjo ir pirmakursė atsisėdo ant žemės, ranka suėmė galvą. Man viskas gerai. Prisimink, net, jei tu pasiekei dugną, nereiškia, kad turi ten ir pasilikti. Įkvėpk. Atsistok. Eik toliau.
 Varnanagė pasivijo Morisą. Ir su juo visiškai nekalbėjo. Tiek jau to, einu į kairę. Kairė mano nelaimės ženklas. Dar puikiau! Ši pasuko į savo kelią. Sustingo. Ją pasitiko labirintas labirinte. Tik veidrodžių. Tai ne baisiausia. Visur atsispindėjo rožės. Tos skaudžios rožės. Atrodė, prilietus stiklą, nudegins. Negana to, Persefonė bijojo veidrodžių. Matė juose blogį. Nedaug trūko iki paskutinės minutės ir šioji nualpo. Nukrito ant žemės kaip plunksnelė, tik dar spėjo sušukti. Aš nesijaučiu gerai. Ir nežinia dėl ko apalpo, ar dėl trūkstamo kraujo, skausmo ar baimės.

[Morisas Banoveris]

Morisas jau ėmė apžiūrinėti mygtukus ir norėjo klausti Persefonės, bet išgirdo jos klyksmą, norėjo bėgti pro kur atėjo, bet kelias jau buvo apaugęs rožėmis, tad vaikinui neliko nieko kito kaip tik išsitraukus iš kišenės peilį brautis pro rožes. Kapodamas rožes klastuolis vos, ne vos brovėsi pro rožių raizgalyną. Po gerų dešimt - penkiolikos minučių prasibrovus Morisas rado varnanagę gulinčia ant žolės be sąmonės. Tad kiek galėdamas atsargiau užsikėlė ją ant pečių ir pradėjo eiti veidrodžių labirintu. Čia tai manau užtruksim ilgai. Kai reikia nešti dar papildomą svorį. Vaikinas keliavo labirintu kartais atsitrenkdamas į veidrodį kai ižsižiūrėdavo į žemėlapį, bet šiaip ėjo visai gerai. Labirinto gale buvo lentelė su užuomena kokios reikia spalvos mygtuką paspausti. Tad klastuolis atsargiai paguldė merginą ir ėmė skaityti kaip galėdamas tyliau:
 -Mane tu daug kur matai,
Bet nieko aš tau nereiškiu.
Tik kartais tu mindai mane,
O kartais tu manimi džiaugiesi, -baigęs skaityti Morisas trumpai pagalvojo ir patraukė atgal žinodamas kurį mygtuką spausti. Greitai perėjęs labirintą, paspaudė žalią mygtuką. Prasivėrus rožių krūmams greitai nubėgo link vietos kur jie turėjo susitikti, bet ten dar nesimatė merginos. Tad įėjo į ten kur buvo Persefonė ir vėl šiaip ne taip užsidėjęs ant pečių išnešė iš to kambarėlio dėl visa ko. Tada atsigulė per metrą nuo jos ir ėmė laukti kol ji atgaus sąmonę.

[Persefonė Peloquin]

 Mergaitė matė tik tamsą, nors girdėjo savo pačios alsavimą. Kažkur netoli atsiduso kitas žmogus. O per porą metrų sučiulbėjo neaiškaus pavadinimo paukštis. Viską galėjo girdėti, net jausti skaudamas mėlynes ir žaizdas po kritimo, tik nematė. Nedrįso atsimerkti. Tiek buvo gėda, tiek sunku kvėpuoti. Persefonė įkvėpė giliai į plaučius rožių aromato, nors dabar netinkamas metas tai sakyti, bet perkeltine prasme minint, tos kraujo raudonumo gėlės griaužė akis ir dirgino ausies plaukelius. Sakau iš asmeninės patirties, bjauru. O, jei paklaustum ir varnanagės, baigtųsi nekaip.
 Antrakursė atsimerkė. Ramiai. Pasukus galvą, galėjo išvysti klastuolį berniuką, o kitoje pusėje jau nebesimatė veidrodžių labirinto.
 – Kas nutiko? – tiesą sakant, Persefonė atrodė išsigandusi. Kiekvienas jos judesys lėtas, apgalvotas, o žodžiai skendo baimėje, balsas, rankos drebėjo. Tada varnė atsistojo. Ji norėjo išeiti, šiandienai užteks bėdų, taip pat būtų gerai užsukti pas seselę. Kad ir kaip pati būtų vengųsi šitokių situacijų, jos ateina pačios. Ir privalo išeiti pačios.

[Morisas Banoveris]

Morisui teko dar ilgokai kol Persefonė pramerkė akis, tad jam teko aiškinti kas atsitiko:
 -Aš išgirdau tavo klyksmą, tad paskubomis nuėjau į tavo pusę, tada pernešiau tave per visą veidrodžių labirintą, vėl grįžau atgal paspaudžiau reikiamą mygtuką, atėjau ir nunešiau šiek tiek toliau nuo to labirinto, -išaiškino jai vaikinas, bet pamatęs, kad ji stojasi greitai pats atsistojo ir paėmęs už pečių pasodino atgal. -Tu gal palauk, svyruoji visa. Pasėdėk, o tada jau galėsim ir eiti iš šito labirinto, nes man jis tikrai neatrodo labai smagiai ir visai nepavojingu. Pakaukęs kol varnanagė prasiblaškys klastuolis ištyrinėjo žemėlapį ir rado visai greitą kelią iš labirinto.
 -Na ką galima eiti laukan iš šito labirinto, -pasakė Morisas ir atsistojęs patraukė link išėjimo.
Šiek tiek pasisukioję jie priėjo galą, tad beliko tik atsisveikinti.
 -Viso, saugiai pargrįžk į Hogvartsą, -pamojavo vaikinas nueidamas į miško tankmę.

[Persefonė Peloquin]

 Mergaitei stojantis, ši buvo vėl pasodinta, o drėgnos baimės akys pagaliau įmatė pilną vaizdą. Kraujas jau spėjo sukrešėti, neskaudėjo tiek daug, o berniukas dar ir žinojo kelią atgal. Kliūčių lyg ir nebuvo daugiau, bet vis tiek atsargiai eidama, jokiomis kūno vietomis bandydama nepriliesti tamsiai raudonų rožių, ėjo priekin, paskui klastuolį. Buvo neramu.
 Pagaliau išėjo iš to skausmo labirinto ir įkvėpė oro, nesvarbu, jog šis buvo toks pats, kaip ir tenais. Teko kiek apsiprasti, kurioje vietoje yra, kadangi rožės juos nunešė giliau į mišką, tačiau Persefonei nereikėjo daug laiko ir atsisveikinusi su berniuku, visu greičiu, tuo pačiu ir bandydama nenukristi, patraukė link pilies. Grįžusi pas seselę nenuėjo, ranką balta medžiaga apsirišo pati ir atsigulė lovoje, susisuko į šiltą kirminą ir ten tupėjo porą valandų. Jai reikėjo atsigauti.

[Alehandro Murrell]

  Mergaitė žygiavo po uždraustąjį mišką. Ji jau buvo girdėjusi kalbas, kad čia yra labai pavojinga ir, kad čia negalima eiti, nes gyvas neišeisi, bet šiai tai nerůpėjo. Gyva neišeisiu tai išeisiu mirusi. Pagalvojo jaunoji klastuolė ir tyliai prunkštelėjo. Jai čia nebuvo baisu. Malia'i čia pasirodė net gan jauku ar gražu. Ji net pati nežino kodėl ji taip galvoja...
  Žingsnelis po žingsnelio ir ji pastebėjo pasakiško grožio jos akims vietą. Tai buvo labirintas, kuris sudarytas iš raudonų lyg kraujas rožių. Žaliaplaukė net tyliai aiktelėjo jį pastebėjusi. Lėtais ir nedrąsiais žingsniukais ji pradėjo artintis jo link. Priėjusi piršto pagalvėle palietė vieną rožę.
- Auč. - Pasigirdo skausmo aimana iš mergaitęs lūpų ir ji greit atitraukė pirštą nuo rožės. Jį nudegino. Malia prikišo pirštą prie lūpų ir pradėjo į jį pūsti orą, kad bent kiek mažiau skaudėtų...

[Leonard Hall]

Berniukas vėl negalėjo būti tarp varnanagių. Kodėl? Kodėl? Kodėl? vis klausdavo savęs juodaplaukis. Vėl negalėjo būti pilyje. O vieta kurioje nieks nebuvo nerado. Išėjęs į lauką ir apsižvalgęs vėl nieko nerado. Tada pilkos akys pamatė mišką. Na ten tikrai nebus tų varnanagių pagalvojo Leo. Vos žengęs į mišką per vaikino kūną perbėgo šiurpuliukai. Tu esi ne bailys drąsino save varnanagis. Lėtais žingsniais jis ėjo į gilumą ir žvalgėsi. Paėjęs truputi Leonardas pamatė rožių labirintą. Pagaliau nors viena vieta, kur aš nesijausiu lyg mane nori nužudyti pagalvojo burtininkas. Užėjęs į vidų jo akys užkliuvo už rožių, o ant jų spyglių buvo kraujas. Pirmakursis pradėjo greičiau eiti ir nežiūrėdamas į prieki vienu metu atsitrenkė į kažką. Pamatęs, kad tai žalia plaukė mergina Leo tarė:
- Atsiprašau, nemačiau tavęs,- sakė kasydamas pakaušį.

[Alehandro Murrell]

Kažkam į mane atsitrenku netyčia su kitu pištuku prisilėčiu prie rožės.
- Auč. - Suinkštė klastuolė greit atitraukdama nuo rožių kitą nudegusį pirštą ir papurtydama jį, kad skausmas sumažėtų.
- Viskas gerai. Gyvensiu. - Tarė Malia pažvelgdama į gan išvaizdų berniuką ir şiltai jam nusišypsodama, bet ta şypsena labiau priminę skausmo pervertą vypsnį. Ant žaliaplaukės pirštukų jau buvo susidarusios puslės, o juos dar vis stipriai skaudėjo, ką mergaičiukė stengėsi paslėpti, bet šiai sunkiai pavyko.
- Tik kitą kartą būk atsargesnis. Gerai, kad tik pirštas nukentėjo. - Atsiduso jaunoji klastuolė dar kartelį papūsdama į du sužeistuosius pirštus ir pažvelgdama ī berniuką.
- Aš Malia. Malia Scoott. - Nusprendė prisistatyti ši.
- Duočiau paspausti ranką, bet ji sužeista. - Tarė mergaitė kiek nejaukiai sukikendama, kadangi nenorėjo pasirodyti nemandagi...