[Laura Griciūtė]

  Einant iš didžiosios salės pasukus į kairę paėjus tiesiai koridoriumi ir pasukus į dešinę yra mažos durelės. Jas pravėrus gali rasti sandėliuką. Ten yra maža ir jauki lemputė, apšviečianti visą nedidukę patalpą, pora naujų šluotų, kiaurai nudėvėtas katilas, kelios nušiurusios knygos ir truputis vietos pasėdėti pasislėpus nuo visų raganų ir burtininkų Hogvartso burtų ir kerėjimo mokykloje.

  Cara bėgo pro ašaras nematydama kelio ir staiga pamatė duris. Jas atvėrusi išvydo merginą. Ji irgi verkė. Nepažįstamoji mokinė pakėlė akis. Jos akys regis prasiskverbė pro Caros kiautą ir išlaisvino viską, kas buvo jos viduje. Jaunoji klastūnėlė verkė jau pasikūkčiodama ir neištvėrusi puolė nepažįstamai mokinei į glėbį. Sutrikusi dėl savo poelgių Cara paleido merginą ir pasitraukė nuo jos, uždarė sandėliuko duris. Nuėjo link palangės ir ant jos atsisėdo, apglėbė kelius ir įsikniaubė į savo pačios guolį. Staiga ją užplūdo visi įvykiai ką tik nutikę didžiojoje salėje. Paskirstymo kepurė rėkia: "klastūnynas!". Klastuolių stalas vėpso ir padrikai ploja, o Cara bėga tiesiai pro duris.

[Raven Krystall Walters]

Į pabaigą ėjo ketvirti metai, kuriuos Mirjam praleido šitoje pilyje. Ir vis dar neįstengė jos pamilti. Nesusirado draugų. Škotija ir Hogvartsas su visais savo priedais (mokiniais, šarvais koridoriuose, vaiduokliais, pamokomis, pusryčiais Didžiojoje salėje ir niūriais tuščiais koridoriais) buvo tarsi katorga, į kurią mergina visiškai nenorėjo grįžti. Pamažu ji priprato prie šalto klimato, tačiau vis dar nesugebėjo susitaikyti su žmonių niūrumu ir užsisklendimu savyje. Čia beveik nepamatysi verkiančių vaikų,  pykčiai užgesinami jiems dar neužsiplieskus. Viskas paslėpta po kažkokiomis dirbtinėmis kaukėmis, kurių prasmė jau seniai buvo pasimetusi gyvenimo teatro rekvizitų stalčiuose. Ir kam viso šito reikia? Jau ketvirti metai eina į pabaigą, kaip Mirjam rimtai sau uždavinėja šitą begalinį klausimą. Na ir ko norėti iš mergaitės, kuri neturėjo jokių gražesnių su Europa susijusių prisiminimų. Vargas purvinuose Hamburgo uostuose tikrai nebuvo tai, ką norėjosi įsivaizduoti kaip "gražų prisiminimą". Visas jaunosios Schwartzer gyvenimo grožis buvo paliktas Rio. Tame didžiuliame mieste, kurį tarsi rankomis apglėbęs laikė Kristus. Šiuo momentu Mirjam kuo mieliausiai būtų sutikusi pabuvoti net ir faveloje, kuria šiaip baisėjosi, tačiau Rio. O iš gyvenimo Vokietijoje jai buvo išlikusi tik pavardė. Nereikalingas balastas.
O kartais ilgesys tapdavo nepakeliamas. Kaip ir šįsyk. Tereikėjo laiško. Vieno mažutėlyčio laiškučio ir jau sėdėtų lėktuve. Bianca jau tūkstantį kartų teiravosi, ar Mirjam susirado draugų. Ar jai čia gera. Mergina labai stengėsi, kad jos laiškai įtėviams spindėtų džiaugsmu ir nuoširdumu, kaip ir visad, tačiau iš paskutinio Christiano laiško suprato, kad veltui stengiasi. Įtėvis rašė, jog jam neramu, kai gauna vieną už kitą santūresnius ir šaltesnius laiškus. Po truputėlį artėjo tai, ko Mirjam labiausiai bijojo čia važiuodama - jai grėsė pavirsti tokia pat šalta ir bejausme, kaip ir viskas Škotijoje.
Ir tada suvokimas užgriuvo su kaupu, tad mergina tiesiog negalėjo - o galbūt nenorėjo atlaikyti. Visą laiką tramdytas ir slopintas skausmas, ilgesys išsiveržė į paviršių kaip geizeris. Grifiukė bėgo per koridorius už nugaros besiplaikstant baltutėlei lengvutei suknelei, dar žinomai kaip pagrindinis Mirjam dėvimas rūbas. Tos mažytės durelės koridoriuje atrodė tarsi išsigelbėjimas nuo viso atšiauraus pasaulio, kuris jaunajai Schwartzer nutarė parodyti savo nagučius. Tačiau net ir pačioje nuošaliausioje vietoje retsykiais atsiranda žmonių. O kartais ir visai netinkamu laiku, kaip dabar - pro duris įlėkė užsiašarojusi mergytė, toks jausmas, leidžianti pirmąsias valandas mokykloje. Nespėjo keturiolikmetė ir apsidairyti, o mažosios ašaros jau gėrėsi į baltą drabužį greitai džiūdamos, palikdamos tik gailesčio ir sielvarto jausmą Mirjam krūtinėje. Taip pat nespėjo ir deramai pasiteirauti klastuolės (taip atrodė iš uniformos) vardo, kai šioji pasitraukė prie mažyčio langelio.
 - Guten tag. Ich haisse ((laba diena, mano vardas - vokiškai))...- pradėjo Mirjam priėjusi arčiau mergytės. Susivokusi greitai įkvėpė ir pasitaisė.- Boa tarde ((laba diena - portugališkai)),- tirštai nuraudusi (nors to beveik nesimatė dėl tamsaus įdegio, mergina vėl prabilo, tik daug tyliau.- Norėjau pasakyti, labas. Mano vardas Mirjam,- švelnus balsas su lengvu akcentu užpildė visą mažutę patalpą.- Kuo tu vardu?

[Klara Mondeu]

Eidama iš didžiosios salės Ela pasuko į sandeliuką. Tai jau buvo jos pamėgta vieta,kur ji lankydavosi su draugėmis. Šiek tiek ten pabuvojusi ir apsižvalgiusi nsprendė eiti link bendrojo kambario. Tačiau einant jos žvilgsnis užkliuvo uždviejų mergaičių sėdinčių ant palangės. Matėsi kad tamsesnio gymio mergaitė jautėsi nejaukiai pasakodama kitai,tylesniajai savo istorija bet nesustojo.
Ela jau seniai ieškojo draugių nes buvo sunku jų rasti. Ugniniai plaukai ir strazdanotas veidelis visus atbaidydavo, todėl mergaitė praradopasitikėjima savimi. Visada mylėhjo save ir savo plaukų spalvą bet šioje mokykloje dėl to suabejojo.
... NMergaitė lėtai priėjo arčiau palangės , apsižvalgė ir jau norėjo kažką sakyti betstaigiai nutilo. Truputį pastovėjusi virpnčiu balsu tarė
-Labas ,aš Ela ,o kuo jūs vardu.
...Tuo metu jos galvoje sukosi tik vienas prašymas prašau neastumkite manęs dėl plaukų spalvos.

[Demelze Šnypšdūne]

Mergaitė greitai tipeno pilies koridorium ieškodama privatumo. Damelzės širdyje verdė emocijos. Rankoje buvo stipriai suspaustas vokas. Mintys painėsi, tarsi žinodamos voko turinį.
Netikėtai, jinai pamatė smulkutes sandėliuko duris ir nudžiugusi, nėrė pro jas, stipriai užtrenkdama.
Sandėliukas nors ir nedidelis, ją ramino. Jai nemaišė sklandančios dulkės kurios veržėsi į plaučius ir kuteno gerklę. Tik vokas jos delne vertė širdį daužytis. Mokinių skleidžiamas juokas ir žingsniai koridoriuje tolo.
Susiradus vietą atsisėsti ir atgauti kvapą, Demelzė įsmeigė akis į voką. Vienas, du trys - jinai jį atidarys ir sužinos kad jos tėvai jai siunčia linkėjimus pirmają mokslų dieną. Bet juk gali būti ir taip, kad vienas iš tėvų nesididžiuos kaip kitas. Demelzės mintys sukosi apie mamą. Ką jinai pasakys jei Demelzė nepateks į klastūnyną? Ar jinai šypsosi ir linksės nors ir žinodama kad dukra nutraukė ilgą šeimos tradiciją? Ar tiktai palinkės sėkmės, nusivylusi savo vienturte dukra. Demelzei nelabai rūpėjo koledžų reputacijos. Savo akimis matė kaip jos mama, išsimokiusi klastūnyne tapo grabinga, sumani ir sėkminga moteris, be lašelio juodosios magijos pagalbos. Klastūnynas vertina ambiciją, tai ką Demelzė žavėjosi savo motinoje. Ir jei ji pati ten nepatektų... ar nuviltų mamą?
Tėčio reakcija jos negasdino. Švilpynė buvo pilna geranoriškų, nuoširdžių burtininkų - lygiai kaip jos tėtis. Kad ir kur jinai atsidurs, jis didžiuosis. Aišku būtų geriausia jei dukra patektų į Švilpynę kurioje ji garantuotai išsilavintų teigiamus charakterio bruožus.
Demelzę neramino, o kas jeigu ji nepateks nei į vieną, nei kitą? Kas jei paskirstymo kepurė suriks 'Grifų Gūžta!' arba 'Varnanagė!' ?
Nusprendusi kad pakankami esanti nerimo nukamuota, Demelzė pradėjo plėšti voko kampą. Ją apėmė jausmas tarsi sienos pradėjo ją spausti, ir oras iš jos plaučių išėjo su paskutiniu atokvėpiu. Jos akys surado pirmajį žodį, ir viskas lygtais nutilo.

[Dylan Frendlin]

Nors ir nebuvo mėgėjęs sėdėti vienas, Dylan'as taip pat nepakentė milžiniško triukšmo ir spygavimų, nors kartais šios savybės tiesiai šviesiai sakant sprogdavo švilpio viduje.
Didžioji salė - viena iš tų vietų, kurioje niekuomet nebuvo tylos. Nebent ta tyla išsilaiko skaitant pranešimus, tačiau ir tai, ne ilgam.
Dylan'as stovėjo šalia salės durų ir žvelgė į plačią salę. Akinius berniukas turėjo kišenėje, tačiau užsidėti juos dabar mažiausiai troško. Triukšmas ėmė didėti, o skrandyje jokios dainos negrojo, tad berniukas patraukė iš salės. Posūkis į kairę, keli nedideli žingsneliai dešiniau. Pasimato nedidelės durelės. Gūžtelėjęs švilpis pravėrė dureles ir pamatęs tik tamsą, nesistengė daugiau nieko įžiūrėti bei uždarė jas.

[Elena Lovegood]

Rytas buvo nuostabus. Išties. Jeigu Elena būtų normaliai išsimiegojus, jai rytas būtų dar nuostabesnis. Šiandien ketvirtakursei nebuvo noro eiti į uždraustąjį mišką. Dabar ji labiau norėjo pavaikščioti po pilį. Grifė net nesiruošė eiti į didžiają salę. Ten buvo per daug žmonių. Priėjusi prie įėjimo į didžiają salę, mėlynplaukė tiesiog žvilgtelėjo ir greitai praėjo ją. Vos paėjusi kelis žingsnelius, metamorfmagė sau iš dešinės pamatė dureles. Greitai prie jų priėjusi, Elena bandė jas atidaryti. Jos neatsidarė. Raudonakė pasiėmusi savo lazdelę į rankas, nutaikė ją į durų spyną.
 -Alochomora,- tyliai sušnabždėjo Grifė. Pabandžius atidaryti duris, jos atsidarė, tai reiškė kad kerai suveikė.  Greitai apsižvalgiusi, ketvirtakursė įbėgo į kambariuką. Uždariusi po savęs duris, Elena nieko neko nematė. Visur buvo tamsu.
 -Lumos,- leptelėjo raudonakė. Staiga kambariukas jau buvo apšviestas. Mėlynplaukė prieš save matė daug saldumynu. Grifė nieko nelaukusi priėjo prie jų ir pradėjo juos valgyti. Grifų Gūžtos globotinė buvo labai alkana, todėl valgė viską, kas tik pasitaikė. Staiga Elena išgirdo žingsnius, kurie pagal garsą buvo labai arti.
 -Nox,- tyliai sušnabždėjo raudonakė ir pasislepė. Staiga durys atsidarė. Kambaryje jau buvo šviesu. Tarpduryje stovėjo berniukas. Aiškiai matėsi jog pirmakursis. Kodėl aš durų neužrakinau? Mintyse paklausė savęs Grifė ir tyliai nusikeikė. Sukaupusi visą savo drąsą, metamorfmagė atsistojo.
 -Kas tu?- paklausė vaikino LoveGood ir priėjo prie jo.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as retai kreipė dėmesį į aplinkybes ar menkas detales. Tad galbūt ir nepanoro atidaręs sandėliuką pamatyti jame tūnančios mergaitės. Tačiau dabar ji stovėjo priešais jį.
- Dylan, - prisistatė. - Arba Dylan'as. Kaip patogiau. O tu vardu...
Berniukas specialiai nekėlė balso intonacijos, kad sutiktai nepažįstamajai tereiktų pasakyti vieną žodelį - savo vardą. Na, nebent ji pati norėtų ką pridurti ar paklausti daugiau. Dylan'as puikiai pastebėjo, kad ji vyresnė. Vien išvaizda galėjo tai pasakyti. Netrokšdamas tokio menko atstumo, berniukas žengė pusę žingsnelio atgal, pernelyg nenutoldamas, juk tai būtų buvę labai negražu. Žengiant atgal, apsiausto kišenėje sujudėjo lazdelę, o tuo pačiu ir akiniai. Galėjau šiuos velnio stiklus ir palikti kambaryje. Juk man jų dabar visiškai nereikia. Nežinomas kodėl, švilpis pirmąsyk šyptelėjo Hogvartso mokinei. Žinoma, nežymiai.

[Elena Lovegood]

 Elena įdėmiai žiūrėjo į vaikiną. Išties ji net nesitikėjo jo čia pamatyti.
 -Aš Elena, arba El, arba Elė,- sukikeno mergina,- na, kaip patogiau, taip,- nusišypsojo jam Grifė. Išties Elena stovėdama prie vaikino, jautėsi nejaukiai. Ji buvo beveik tokio pačio ūgio kaip jis,  o apie kūno sudėjimą ji išvis tylėjo, nes buvo kūdesnė už vaikiną. Pasižiūrėjus į jo melsvas akis, raudonakė lyg paskendo jose. Tačiau susiprotėjusi jog per ilgai į jį žiūri, mėlynplaukė jas nusuko.
 -Sakyk, Dylan, kodėl čia atėjai?- linksmai paklausė Grifė ir apsižvalgė,- gal tu geriau ateik čia, jeigu koks nors Profesorius mus užtiks, tikrai aprėks,- sukikeno raudonakė ir pravėrė labiau duris. Pasiėmusi savo lazdelę, ketvirtakursė sušnibždėjo burtažodį, dėl kurio patalpa buvo apšviesta. Atsisukusi į vaikiną Grifė labiau pasitraukė ir leido jam įeiti.

[Dylan Frendlin]

Švilpis stovėjo nutolęs nuo mergaitės tokiu pat atstumu ir nejudėjo iš vietos.
Dylan'as pajuto kaip Elena gaudo jo žvilgsnį, o galop įsismelgia į jo melsvas akis. Tai truputį švilpį išmušė iš pusiausvyros, tačiau tik trumpam laikui.
- Aš? - žengė arčiau nedidelių durų, o tuo pačiu ir šios mergaitės, kuri atrodė tikrai vyresnė, - na, pirmiau atėjau iki Didžiosios salės, bet mane suerzino visas triukšmas ir šurmulys joje. Todėl, nežinodamas apie šios patalpos egzistavimą, atsitiktinai čia atklydau.
Berniukas nesitikėjo, kad jam leis specialiai įeiti pirmiau į šį sandėliuką, bet nesiskundė ir šiek tiek pasilenkęs įlindo. Apšviesta patalpa nebeatrodė tokia sena ar keista, tačiau joje esančių daiktų gausa sukėlė keletą klaustukų galvelėje.
- Na, o, tu, El? Ką sugalvojai čia veikti? - pasisuko mergaitės pusės link.

[Elena Lovegood]

 Elena kiek suklydo. Vaikinui priėjus arčiau, Grifė pastebėjo jog jis tikrai aukštesnis už ją.
,,Daryk išvadas, Elena.” Pasigirdo užsnūdęs balselis.
,,Uoj Lulu, patylėk. Jeigu jau miegi mano kišenėje, tai ir miegok.” Mintyse nusijuokė raudonakė. Dylan’ui įėjus į kambariuką, Elena uždarė duris ir jas užrakino, kad nebūtų taip, kaip atsitiko prieš penkias minutes. Susiradusi potogią vietą sėdėjomui, mėlynplaukė ten ir atsisėdo. Išgirdusi Dylan’o klausimą, metamorfmagė šiek tiek pasimetė.
 -Na... Aš... Aš... Atėjau čia pavalgyti, nes didžioji salė buvo pilna žmonių, nemanau kad būčiau pasiekusi Grifų Gūžtos stalą,- pavartė akis Grifė ir pažiūrėjo į Dylan’ą,- ištikrųjų net negalvojau kad čia bus maisto, bet klydau,- sukikeno raudonakė,- bet kadangi aš beveik nevalgau, nemanau kad čia labai ilgai užtruksiu,- vėl sukikeno Elena. Staiga ji pajautė kaip iš jos kišenės jau išlipa drakoniukė. Paėmusi ją į rankas, mėlynplaukė padėjo ją ant savo peties.

[Dylan Frendlin]

Patalpa Dylan'ui atrodė pakankamai mažutė, kad į ją tilpt du, jau šiek tiek įgudę burtininkai. Bet visgi, jis klydo pakankamai.
Sandėliuko durys užsidarė, tačiau šviesa čia vis dar apšvietė aplinką. Pastebėjęs atsisėdusią Eleną, švilpis tik pakėlė lūpų kampučius ir atsisėdo ant kažkokios tvirtos dėžės, bent jau taip manė, bet visgi netoli šios draugiškai atrodančios mergaitės.
- Na, vistiek kažkiek valgyti reikia, - pabandė pajuokauti ir suvokė, kad tikriausiai už tokius juokus, jei jie tęsis toliau, gaus per makaulę su kokiu senu bei apsitrynusiu laikraščiu, - bet tikrai ne visados norisi, nematau nieko blogo. Tik beveik badavimas, čia jau negerai. Mano septynmetė sesuo buvo tokį eksperimentą mėnesiui sumaniusi. Trečios savaitės bėgyje jau galėjai jos kaulelius skaičiuoti.
Dylan'as nutilo ir apsižvalgė. Šioje menkutėje patalpoje galėjai rasti daugybę reikalingo, ir nereikalingo šlamšto, taip pat įvairaus negendančios maisto ar ilgai galiojančių saldumynų bei kitokių skanumynų. Turbūt turėjai prikąsti liežuvi. Bet visgi, tu esi tu. Švilpio akys nusileido nuo lubų bei paliko ramybėje sienas bei lentynas.
- Tai tavo gyvūnėlis? - pagautas susižavėjimo paklausė švilpis. Idiote, jeigu jis išlindo iš Elenos kišenės, tai kaip bus ne jos? Melsvos akys stebėjo kiekvieną gyvūno judesį, kai šis atsitūpė ant peties.

[Elena Lovegood]

 Šis kambariukas buvo išties mažas. Bet... Kadangi Elena buvo kūda, jai čia vietos buvo per akis. Didžiają dalį vietos užėmė daug maisto. Išgirdusi Dylan replika kad reikia valgyt, Elena nuliųdo. Tai išdavė jos pasikeitusi plaukų spalva, kuri buvo juoda.
 -Na... Kaip tėvai pasako kad reiktų mažiau valgyt, visada įsikalu tai į galvą. Todėl ir nevalgau tiek daug. Man vos vieno keksiuko į dieną pakanka,- liūdnai tarė Grifė. Greitai papurčiusi galvą ir sugražinusi plaukams vėl pilką spalvą, ji pasižirėjo į Dylan’ą.
 -O tu manai pas mane kaulai nesimato? Jie dar ir kaip matosi, tik aš juos slepiu,- vos vos nusišypsojo jam raudonakė.
,,Tu tik neliūdėk.”
Aš neliūdžiu, Lulu. Tiesiog tie prisiminimai... “
,,Gerai, pamirštam. Galėčiau paskraidyt čia? Patikėk, labai ilgai to nedariau.” Pilkaplaukė mintyse nusijuokė ir leido Ragauodegei čia paskraidyti.
 -Taip, ji mano. Vengrijos ragauodegė Lulu,- atsakė į vaikinuko klausimą ir jam nusišypsojo.
,,Girdi? Tu jam graži.”
,,Nes aš tokia ir esu.”
 -Lulu tau sako ačiū,- sukikeno Grifė,- na, o tu? Turi kokių gyvūnų?- maloniai paklausė metamorfmagė ir ištiesusi ranką laukė, kol į ją grįž jos Vengrijos ragauodegė.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as visiškai pasimetė kai pamatė Elenos plaukus, pakeitusius spalvą.
- Vieno keksiuko? - norėjo įsitikinti, kad išgirdo viską tinkamai. Jo veide šmėžavo nuostaba. - Viskas. Apsieikim be šios temos.
Mintis apie nevalgymą bei Eleną ir seserį, privertė menkai nusipurtyti Dylan'ą.
- Nesuprantu tokių asmenybių, kurioms patinka itin didelis lieknumas, - atsiduso pridurdamas menkutį sakinuką šia tema. Švilpis uždėjo rankas ant savo kelių ir pažvelgė pirmyn. Jis ne itin degė noru kažką suvalgyti, tačiau neapkentė to jausmo, kai valgyti ir norisi, ir nesinori. Būtent šis jausmas laikėsi švilpio krūtinėje.
- Labai gražus gyvunėlis, - akimis nulydėjo Lulu, pakilusį beveik iki pat lubų, - na, aš labai norėčiau turėti kačiuką. Mano sesuo jį turi. Tačiau su jos katinu niekad nesutariau, jis manęs nemėgsta ir tiek. Kai buvau trečiakursis, tas katinas mane taip sunervavo, nes apvertė visą mano kambarį bei mane sužeidė, tad bandžiau jį paskandinti kibire. Man nepavyko, o katinas manęs nemėgsta toliau, - šyptelėjo, nes visiškai nenorėjo pasirodyti kaip gyvūnų skriaudikas ar beširdis.

[Elena Lovegood]

 Grifė toesiog sėdėjo ir stebėjo Lulu. Kaip ji mosuoja savo ilgais sparnais ir suka ratelius. Staiga visus Elenos žiūrėjimus nutraukė Dylan’o balsas.
 -Na taip. Baigiam. Man niekada nepatinka kalbėti apie save,- pavartė akis raudonakė ir pažiūrėjo į vaikiną. Staiga šis metė repliką, dėl kurios LoveGood išties supyko.
 -Nesu aš labai liekna. Be to turiu priežastį dėl kurios tokia esu,- susiraukusi ir gan piktu balsu atsakė Elena.
,,Nusiramink, viskas gerai, gal jis tiesiog nesuprato. Juk ir tu kaikurių dalykų nesupranti.” Pradėjo ją guosti Lulu nutūpusi ant jos kelio.
,,Taip, tu teisi. Gal aš kiek pasikarščiavau.” Mintyse atsakė jai pilkaplaukė ir atsiprašomu žvilgsniu pažiūrėjo į Dylan’ą.
 Netrukus vaikinas pradėjo pasakoti nutikimus su kate, kas tikrai prajuokino metamorfmage.
 -Vargšė katytė,- nutesė Grifė ir sukikeno. Ištikrųjų Elena labai mėgo kates. Jeigu koks nors žmogus prie jos akių būtų kankinęs katę, raudonakė tikrai nebūtų stovėjusi vietoj ir nieko nedariusi. Tarp merginos ir vaikino įsisvyravo nejauki tyla, kurią Elena vis norėjo nutraukti.
 -Papasakok kažką apie save, nes tikrai norėtūsi pažinoti žmogų, su kuriuo sėdžiu mažame sandėliuke su užrakintomis durimis,- balsu nusijuokė pilkaplaukė ir pažiūrėjo į Dylan’ą.

[Dylan Frendlin]

Dylan'as visuomet prisivirdavo košės su savo plepumu. Tai nutikdavo daug kur. Na, vaikinukas stengėsi pakeisti tai ir retais atvejais bandydamas save sustabdyti, įsikąsdavo į liežuvį. Bet net ir jausdamas skausmą, švilpis sugebėdavo prisikarksėti į valias.
Šmaikštūs juokeliai nebūdavo išimtis. Na, jis galbūt ir tikėjosi tokios ar bent panašios Elenos reakcijos, tad tai davė dar daugiau įsitikinimų, jog dėl savo plepumo turėtų kartkartėmis pamąstyti.
Dylan'as pagavo atsiprašymo kupiną žvilgsnį ir menkai šyptelėjo. Jis žinojo, kad nėra to vertas. Bet, kaip sakoma, kartais geriau yra prikąsti liežuvį bei patylėti.
- Na, ji išties vargšė, - pripažino, - bet visi gyvūnai turi savitą charakterį. Taip ir asmenis, kuriuos mėgsta labiau. Ir kai kurie turi nemėgstamus, - omenyje turėjo save. Švilpis pasitaisė languotus marškinėlius bei šiek tiek atraitojo rankoves aukštyn. Jam taip dėvėti marškinius patiko labiau.
- Mhm, - pagalvojo ką galėtų gero pasakyti, - turiu septynmetę sesutę. Mano motina žiobarė, tačiau nuostabi tapytoja bei dailininkė. Ji pelniusi pripažinimą, o jos daugelis darbų kabo parodose. Tėvas dirba magijos ministerijoje, bet menkai trokšta užsiminti apie tai, - nurijo seiles, nes atrodė, kad visas gomurys tuoj pavirs dikyne, - be to, laisvu laiku, dažniausiai per atostogas, tėvas gamina eliksyrus. Daugiausiai felix felicis. Jis stengiasi prisidėti prie nedidelio mano giminių verslo, prekiavimo įvairiais vaistais bei eliksyrais. Na, išties nelabai kas ir gero...