[Alehandro Murrell]

  Kai vaikinukas vos nežagtelėjoMalia susiraukė.
- Kas? Ar aš išsitepusi? Ar man ant veido kažkos durnas voras, kad taip reaguoji? - Nespratusi paklausė pirmakursė kiek surauktais antakiais pažvelgdama į vaikiną. Katinėliui priėjus prie mergaitės kojų ir pradėjus miaukti ji su malonumu ir džiaugsmu paėmė jį į rankas.
- Jis toks gražus. - Tarė ši paglostydama švelnų, purų ir baltą kaip sniegas katinėlio kailį.
- Ir taip. Aš naujokė. - Tarė žaliaplaukė  linktelėdama galvą ir vėl nuleisdama žvilgsnį į katinėlį. Jis murkė sios rankosi ir retkarčiais pasivartydavo, kadangi jam patiko, kad jį glostė.
  Vaikinui kažką sušnypštus mergaitė susiraukė, o supratusi nusijuokė bei radusi kažkokią kėdę prisėdo prieš tai uždarydama duris.
- Vidinis balselis erzina? Huh? - Paklausė ši skirdama savo dėmesį ir vaikinukui ir katinui.
- Bėje aš Malia. Malia Scoott. Tikiuosi nieko prieš, kad pasiliksiu čia. Čia visai nebloga vietelė. - Tarė juodaakė mergaitė pažvelgdama klausiamu žvilgsniu į prieš ją sėdintį berniuką, kuris atrodė kiek vyresnis už ją.

[Aleksas82]

Matai? Tu juokini ją. Kada į juokdario darbą įsidarbinsi? Vidinis balselis vis nerimo. Aleksas vėl norėjo rėkti ant jo, bet šį kartą susilaikė. Dabar nuo jo šauksmų būtų skambėję visi Hogvartso koridoriai.
-Tai Azaras,-po kiek ilgos ir nejaukios tylos tarė Gilbert,-mano katinas, bei pukų kamuolys ir ne, būk čia kiek reikės. Tik prašau, neišduok visam Hogvartsui šios vietos. Dažnai ateinu čia pasibarti su savim,-nusijuokė rudaplaukis,-bėja, aš Aleksas Gilbert. Visų mokytojų siaubas, bei būsimas antrakursis.
Vaikis prisitatė ir atsistojęs nuo žemės, pagriebė prieš tai išmestą knygą. Azaro dėka dabar knyga buvo dar labiau dulkina ir Aleksas garsiai iškeikė savo baltapūkį. Šiek tiek papūtęs į knygą, nors tai visiškai nenuvalė dulkių Aleksas gūžtelėjo pečias ir tvarkingai pasidėjo knygą ant ne tiek dulkinų grindų.

[Alehandro Murrell]

Mergaitė neatitraukė žvilgsnio nuo balto kaip sniegas katino. Šis jaunuolei begalo patiko.
- Koks tu gražus, Azarai. - Tarė ši kalbėdama vaikişku balseliu su katinu, o tada atsikrenkštuai grąžino normalų balsą.
- Neturėčiau net kam iđuoti. Atvykau čia tik vakar vakare. Ir nesiruošiu jos išduoti. Čia galima pabūti vienai kas  yra gan neblogai. - Tarė Malia pažvelgdama į vaikiną, kuris prisistatė Alekso vardu.
- Malonu. - Tarė ši ir linktelėjo galva bei su laisva ranka pavėlė savo žalius plaukus, kad jie taptų kiek pūresni.
- Taigi. Papasakok kąnors. Gi nesėdėsim čia taip tyloje. - Tarė mergaičiukė pažvelgdama į vaikinuką ir pirmą kartą nužvelgdama jį. Vaikinas kaip vaikinas. Na jis tikrai gražus, bet kaip vaikino man jo nereikia. Pagalvojo pirmakursė ir grąžino savo žvilgsnį į vaikino veidą, tarsi laukdama kada jis pradės kąnors pasakoti...

[Aleksas82]

Aleksas nusijuokė kai mergina prakalbo vaikišku balsu. Faktas tas, kad jos balselis ir taip dar buvo vaikiškas, o jį dar labiau suvaikinus, jis tiesiog spengė.
Savo katinui Gilbert per daug dėmesio nerodė, todėl buvo panašu, kad šiam žaliaplaukės kompanija patinka.
-O ką pasakot? - nusijuokė rudaplaukis, išgirdęs dar kartą merginos balsą,-Na turiu įdentišką brolį dvynį, merginą, daug manęs nekenčiančių mokytojų ir dar daug kitų žmonių šiam trumpam savo gyvenimėlį. Dabar pasakok tu,-Aleksas dar kartą norėjo išgirsti merginos gražų balsą. Durniau, kiek tau galima kalt į galvą? Kokį dar gražų balsą? Tu turi merginą!
-Ėė? Balsas? Patylėk! - nebeiškentęs tyliai suburbėjo Gilbert ir gražino akis ties Malia, laukdamas jos atsakymo.

[Alehandro Murrell]

- Nagi. Bèk, mažyli. Aš jau ir taip visa aplipusi tavo baltais plaukeliais. - Tarė mažoji klastuolė kiek pastumdama katinėlį ir šis tingiai nušoko nuo jos kelių bei nubėgo kažkur į sandeliuko gilumas. Mergaitė kiek pasibalė baltus pūkus ir plaukelius nuo savo rūbų, bet jų vistiek nepavyko visiškai nuvalyti.
- Gan įdomu. - Tarė Malia. Ji kažkodèl pasitikėjo šiuo vaikinu, tad nusprendė jam papasakoti savo painią gyvenimo istoriją.
- Na mano istorija gan paini, o daugiau neturiu ką pasakoti. - Tarė mergaičiukė pasukinėdama auskarą, kuris buvo ant jos nosies.
- Mano tėvai buvo žiobarai. Mano tėvai mirė kai man buvo dvėji lygtais. Kai man suėjo šešeri mane įsivaikino žiobarų šeima. Tada atradau savo galias. Galiausiai suėjus septyneriems globėjai taip pat mirė. Manė priglobė tokia teta, taip pat ragana. Tik po mėnesio supratau, kad aš jai reikalinga tik dėl namų ruošos darbų ir maisto gaminimo. Bet vis dėl to man stogas virš galvos reikalingas tad taip ir gyvenu. Bėje. Mano tikrojo pavardė nėra Scoott. - Viską lėtai, niekir neskubėdama papasakojo žaliaplaukė.
- Tai tiek. Tikiuosi, kad tai nepasklis po mokyklą. Nes tada neatsakau už savo veiksmus. - Prisimerkė mergaitė pažvelgdama į Aleksą.

[Aleksas82]

Aleksas tyliai klausėsi merginos, o jai baigus tik nusijuokė.
-Vilkolakio šventas pažadas,-tarė vaikis, bet supratęs ką pasakė, trinktelėjo sau per kaktą.Gilbert, tu kvailys Pavadino taip save mintyse Aleksas. Varnius ką tik išdavė nepažįstamais merginai paslaptį, kurią metus slėpė nuo visų. Tokias tempais turėsi slapstytis iš gėdos nuo visų. Vilkolakiai tarp senų burtininkų vis dar nėra gerbiami, kvailį Gilbert išgirdo savo vidinį balsą ir linktelėjo sutikdamas su jo išsakyta nuomonė. Na, bet bent jau Azaras niekada savo noru nepaliks vaikino. Katinas vėl priėjo prie berniuko ir pasitrynė į jį.  Baltakailis be šeimininko grįžti į bendrąjį kambarį net nesiruošė. Toks Azaro elgesys privertė Varnių šyptelti ir užmiršti ką tik pasakytus ir neapgalvotus žodžius Maliai.

[Alehandro Murrell]

- Vilkolakis? Huh? - Nenustebusi ar neišsigandusi paprastai paklausė mergaičiukė.
- Nebijok. Aš niekam nesakysiu ir neteisiu tavęs. Tai tavo pasirinkimas. O gal tu net tapai vilkolakiu pats to nenorėdamas. - Supratingai tarė Malia ir draugiškai, plačiai nusišypsojo.
- Taigii. Turi idėjų apie ką kalbam arba ką veikiam? - Pasiteiravo ši. Katinukas pabėgęs nuo savo šeimininko vėl atbėgo pas žaliaplaukę.
- Aš Azarui labiau patinku negul jo pats šeimininkas. - Tariė ši nusijuokdama ir kiek draugiškai pasišaipydama iš rudaplaukio. Baltapūkis katinas pradėjo glaustytis prie jaunosios klastuolės ir murkti, o ši patenkintą glostė jį.
- Jis toks gražus. - Su šypsena veide tarė Malia toliau žvelgdama į baltą kaip kątik iškritęs sniegas katiną ir jį glostydama...

[Aleksas82]

Aleksą nustebino merginos reakcija. Ši nebuvo įsigandusi ar sutrikusi. Žaliaplaukė toliau tauškė ir tai sukėlė Aleksui šypseną. Vaikinas pastebėjo, kad Malia labai kalbi, bet tai nebuvo blogai.
Merginai pasakius, kad jai tai jo pačio pasirinkimas ji nesmerks jo Varnius garsiai nusijuokė. Koks durnelis per kiekvieną pilnatį pasirinktų keisti nežmogiškus skausmus? Tikrai ne Aleksas. Tą naktį kai vaikiui įkando, buvo pirma jo diena Hogvartse. Varnius nebijodamas bėdų pasirinko šniukštinėti uždraustąjį mišką. Juk visi kalbėjo kaip ten baisu ir pavojinga, o tai sužadino Alekso smalsumą. Kaip gan šaltam vakarui vaikis apsirengęs tik juoda maikute išsliukino iš pilies ir greitai nukulniavo miško link. Dar nemokėdamas jokio burtažodžio apart paprastučio Lumos, Gilbert drąsiai nužingsniavo pilnaties apšviestu takelių. Uždraustojo miško vidurį girdėjosi garsus žmogaus rėkimas, kuris galiausiai pavirto į urzgimą. Aleksas nieko nesuprasdamas žingsniavo šurmulio link, kol galiausiai sugebėjo pasiklysti. Krūmų šlamenimas iš vienos, kitos ir dar kitos pusės šiek tiek išgąsdino Aleksą, bet jis tada to neparodė. Staiga ant vaikino užšoko kažkas didelio ir panašaus į vilką Tik tiek tada sumatė Gilbert iki kol pajuto didžiulį skausmą ir nualpo. Ryte atsikėlęs vaikas movė iš miško į pilį ir kol kas dar nieko nesuprasdamas galvojo kaip susitvarkyti žaizdas.
Aleksą iš tokių liūdnų prisiminimu ištraukė Malios balsas. Merginos klausimas privertė nuoširdžiai nusišypsoti po tokių prisiminimų.
-Ar visada esi tokia šnekutė? - nusijuokė Gilbert, - tiesiog papasakok ką manai apie Hogvartsą, - jau rimtai kalbėjo Aleksas ir siekė paglostyti Azaro, bet jo nebebuvo. Matyt prisimindamas tą naktį, Aleksas nematė, kad jo baltapūkis nupėdino pas merginą.
-Taip,-ir vėl nusijuokė Varnius,-panašu, kad mano katinas ką tik išdavė mane. Nors ko norėt, jis socialus katinas.
Aleksas pakilo nuo purvinų ir nusivalė arba pabandė nusivalyti nuo nešvarių grindų išsipurvinusius juodus džinsus. Šūdas, juk neseniai juos išsiploviau Vaikis dar pabandė pasivalyti kelnes, bet galų gale nusispjovė ir taip pat kaip Malia susidaręs kėdę, prisėdo ant jos.
-Yup, jis gražus,-išgirdęs pagiras skirtas savo katinui atsakė Aleksas,-Bet tu gražesnė.

[Alehandro Murrell]

 Vario nago mokiniui garsiai nusijuokus iš Malios, ši patempė lūpą ir apsimetė nuskriausta mergaite.
- Eiii, nesijuok iš manęs, Aleksii. - Suzyzė nepatenkinta pirmakursė ir suraukusi savo nosytę sukryžiavo rankas po krūtine, o tada tik nusijuokusi grąžino normalią veido mimiką. Nors su Aleksu bendrauju tikrai labai trumpai, bet pilnai juo pasitikiu ir nebijau prie jo būti savimi ar pasakyti kokią paslaptį, kurios niekas nežino. Aš tiesiog jaučiuosi, lyg jis būtų mano vyresnėlis broliukas, kurio neturiu, kas yra tikrai liūdna... Pagalvojo mergytė ir šiltai nusišypsojo rudaplaukiui. Jis atrodė gan susimąstęs, tad Malia turėjo puikią progą įdėmiau nužvelgti jį. Žalios akys, rudos spalvos plaukai, graži šypsena bei neblogas kūno sudėjimas. Berniukas buvo tikrai gan aukštas. Tikrai aukštesnis už jaunąją klastuolę, bet ne taip ir žymiai. Visas šis derinys sudarė tikrai gražią jaunuolio išvaizdą. Na bent jau žaliaplaukė mergaičiukė taip manė.
  Vaikinukui prakalbus apie jos šnekumą mergaitės skruostus išmušė menkas raudonis ir ji tarė :
- Aš tiesiog visad turiu daug ką pasakyti.
  Mergytės balso tonas tariant šiuos žodžius buvo kiek tylesnis, kadangi pati ji buvo truputį susigėdusi.
  Aleksui prakalbus apie katinėlį Malia tik tada prisiminė jį ir pažvelgė į baltapūkį. Jis glaustėsi, vartėsi ir kitaip meilinosi ant mergytės kelių bandydamas išgauti bent lašą dėmesio iš jos ir norėdamas būti paglostytu. Žaliaplaukė pradėjo kasyti Azaro užausį, o katinas atsigulė ir pradėjo murkti patenkintas, o klastuolė vėlgi grąžino žvilgsnį į varnanagį. Jis jau buvo spėjęs pakeisti sėdėjimo vietą.
  Gautas komplimentas privertė Malio's žandus nusidažyti dar ryškesne, raudona spalva. Susigėdusi šypsenėlė papuošė jos veidą.
- Ačiū. Tai labai mielą. - Tyliai, vos girdimai išlemeno mergytė, bet ši buvo įsitikinusi, kad Aleksas tai tikrai girdėjo.

[Aleksas82]

Kai Malia Aleksą pavadino Aleksiu, šis plačiai nusišypsojo. Merginos toks spektaklis patiko varniui, o jai baigus rudaplaukis slapčia nuliūdo. Suraukta mergytės nosis atrodė be proto mielai ir gražiai, o sukryžiuotos rankos pagyvino portretą. Neužmiršk, kad tu turi Camilla, bernužėli. Nors ir nebuvot susitikę daugiau po tos nakties, bet dabar jūs draugaujat. Štai ir vėl pasirodė Gilbert vidinis balsas. Aleksas žinojo, kad jis visada teisus, bet šį kartą tik nusispjovė į jo pasakytus žodžius. Mes juk nesibučiuojam su Malia, o tik kalbamės ir bendraujam. Nieko blogo turėt draugę merginą Aleksas mintyse atsakė į vidinio balso klausimą ir taip pat įteikė sau, kad nėra ko galvoti apie Camilla ir visą pokalbį su žaliaplauke sau mintyse sakyti, kad mes tik bendraujam ar panašiai.
Reikėjo tikėtis, kad jai Cami sužinos apie Malios ir Alekso susitikimą nepradės paviduliauti ir kelti dramos scenų. Juk Cami nebuvo iš tų pavydžių merginų.
-Jai visada turi ką pasakyti, tai ką pasakysi dabar? - galiausiai po tylos vėl su šypsena veide Aleksas kreipėsi į Malią. Žaliaplaukė šį kartą palyginus šnekėjo tyliai, o tučtuojau supratęs kodėl Aleksas dar plačiau nusišypsojo ir tyliai sukrizeno. Mergina buvo miela savo charakteriu ir pačia išvaizda. Kartais žiūrėdamas į žalių plaukų savininkę Gilbert matė Camilla, bet kodėl gilintis net nesiruošė. Tai tikriausiai buvo haliucinacijos dėl jų suartėjimo ir kelių bučinių.
Aš mielas? Man pasigirdo? Kažkas man padėkojo? Po Scoott padėkos Aleksas kiek sutriko. Dar niekas tokiame trumpame Varniaus gyvenime nebuvo taip nuoširdžiai padėkojęs kaip Malia. Dabar išraudusi buvo ne tik mergina, bet ir vaikinas.
-Čia karšta,-savo raudonį pateisino Aleksas ir vaizdingai pavėdeno savo veidą su delnu.
Azaras vis dar buvo pas Malia ir panašu, kad sugrįšti pas šeimininką bent kol kas nesiruošė. Baltakailis mėgavosi kiekvienu žaliaplaukės veiksmu nukreiptų jo link. Nuo visų pakasimų ar paglostymų katinas tik dar smarkiau sumurkdavo ir išsiriesdavo kiek leidžia jo katiniškas stuburas.
-Uhh,-nusijuokė Aleksas apie savo Azarą prisiminęs svarbę detalę,-mano katinas pasiutėliškai šeriasi. Atleisk jam, bet dabar visos tavo kelnės bus baltos,-vis dar krizendamas tarė Gilbert,-pamiršau jį iššukuoti.

[Alehandro Murrell]

Mergytės veide švietė plati şypsena. Jai tikrai pasisekė. Pirma diena, o ji jau susirado žmogų, kuriuo gali pasitikėti. Kažin ar galiu jį vadinti draugu? Ar jis mano, kas mes draugai? Ar aş jam išvis patinku elgesiu ir charakteriu bei išvaizda? Ar tiesiog jis būna su manimi tik iş gailesčio? Ar...? Malio's galvoje kilo pilna klausimų. Şiai bemăstant, ji kandžioja savo lūpą. Tai prikasdavo, tai paleisdavo ir išvien tai kartodavo. Vieni klausimai buvo svarbūs, o kiti net neturėjo reikšmės. Bet atsakymų į juos nesužinosi jeigu nepaklausi. Tad nesidrovėdama mergaitė tarė :
- Man pasidarė įdomu. Gal galėtum pasakyti savo nuomonė apie mane? Na bent iš tiek kiek mes pabendravom. - Tarė susidomėjusi mergaičiukė.
- Nepamanyk nieko blogo. Tiesiog man pasidarė smalsu. Net labai. - Tarė ši ir nusijuokė.
- Bandai pričiupti, kad neturiu ką pasakyti? Aš visad turiu ką pasakyti, tad nepavyks. Tikrai nepavyks, Aleksi. - suprunkśdama tarė Scoott. Ištikrųjų mergaitė visada buvo ir yra labai kalbi. Ji dažniausiai rasdavo ką pasakyti betkokioje situacijoje. Ji nepykdavo ar neišsižiebdavo kaip ugnis kai ją pavadindavo plepute, šnekute ar kaip nors panašiai. Jai tai buvo įprasta...
  Vos Malia pastebėjo vaikino įraudusius skruostus draugiškai nusijuokė.
- Nesigėdyk ir nesiteisink, - su plačia šypsenėle veide tarė ši, - Nėra nieko blogo raudonuoti. O dabar tu atrodai ypač mielai. - Tarė mergaitė su dar vis plačia šypsenėle, kuri švietė jos veidelyje.
- Nesijaudink dėl to. Išsiskalbsiu. Vis dėlto šism pasiūtėliui neįmanoma atsispirti. Arne, Azarai? - Tarė žaliaplaukė ir toliau glostė baltapūkio švelnų kailį.
- O tu jau pažįsti visą Hogvartsą? Gal galėtum mane kada bent su puse juo supažindinti? Man kiek baisoka čia pasiklysti. - Pasiteiravo jaunoji klastuolė. Ekskursija po Hogvartsą jai buvo tikrai reikalinga, kadangi şi mokyjla jos akimis atrodė milžiniška, su daug paslapčių ir netikėtų vietų...

[Aleksas82]

Aleksas stebėjo merginą, kuri labai gražiai ir plačiai šypsojosi. Po kelių akimirkų buvo panašu, kad ji nuklydo į apmąstymus, nes vis kandžiojo savo lūpą. Taip darydama mergaitė atrodė labai miela, tad Aleksas taip pat nusišypsojo. Galiausiai mergina grįžo į realybę ir paklausė Aleksui visiškai netikėto klausimo. Gilbert kiek sutriko ir sumikčiojo:
-Na...amm... Tu labai graži,-atsidusęs pagaliau tarė jis,-esi labai miela, šnekutė ir labai įdomi asmenybė.-Aleksas pasakęs savo nuomonę taip pat nusprendė užduoti tokį patį klausimą Maliai,-na, o ką apie mane manai? Ir taip! Tu visada turi ką pasakyti!
Aleksas vis dar juokdamasis suriko į merginos pastabą apie jos plepumą. Vaikinas dabar paklausęs tokio pačio klausimo šiek tiek jaudinosi ir tai išdavė jo toks pat lūpos kandžiojimas. Gal aš jai pasirodžiau nemandagus? Tikriausiai nepatiksiu kaip Emmai, bet ji šauni. Man reikia tokios draugės. Nuo mūsų pokalbio man jau paskaudo žandus. Mes visą laiką juokemės! Aleksas mintyse išreiškė tai ką norėjo pasakyti garsiai, tačiau neišdrįso. Vaikinukas laukė ką atsakys mergina, bei tuo pačiu formavo atsakymus į jos prieš tai užduotus klausimus.
-Na taip, išniukštinėjau visus kampus,-nusijuokė Aleksas,-žiūrint ko tau reikia. Kiek žinau esi klastuolė. Kartu galėsim nueiti į klastūnyno kambarį.
Berniukas matė šią mergaitę per pirmakursių paskirstimo ceremoniją. Vaikis slapčia džiaugėsi, kad klastūnynas turės dar vieną šaunią mokinę. Jau jos išvaizda pirmą sekundė pakerėjo rudaplaukš, bet prisiminęs apie Camilla berniukas nusišypsojo. Milla vis tiek gražesnė. Berniukas ir vėl mintyse pakartojo dažnai kartojamą frazę ir linktelėjo sau pritardamas.
-O tiesa, gal žinai tikrą savo pavardę?

[Alehandro Murrell]

  Vaikinuko šypsenėlė privertė dar plačiau išsišiepti Malią. Jai nuo pastovios şypsenos ir juoko jau buvo pradėjen skaudėti skruostai. Nors mergaičiukė buvo pripratusi šypsotis. Ji beveik visada šypsodavosi arba būdavo linksma. Na žinoma tik ne tada kai kasnors nutikdavo arba jai būdavo liūdna. Žaliaplaukė vadovavosi taisykle : "Jeigu kiti pamatys, kad tu laiminga, pradės to pavydėti, o gal net patys pasijus laimingesni..."
  Alekso mikčiojimas privertė sukikenti mergaitę. Jis atrodo labai mielas kai bùna susikrimtęs ar susigėdęs. Pagalvojo jaunoji klastuolė ir vos matomai linktelėjo galva, taip pritardama savo mintims.
- Na mano nuomone tu tikrai mielas, draugiškas, tikrai netylus ir malonus vaikinukas. Žinoma gražus ir gan patrauklus, - Tarė şi sukikendama, bet papurtė galvą, - Nebijok. Žinau, kad turi merginą. Daug kas kalba apie tave ir kažkokią Camille, tai net nesikesinu į merginas. - Tarė Malia ir dar kartelį sukikeno.
  Berniūkščio susikrimtimas ir jaudinimasis privertė mergaitė dar plačiau išsišiepti ir taip atsirasti jos skruostose "dobutėms". Berniukui prakalbus apue mokyklą žaliaplaukė papurtė galvą ir trumpam nuleido žvilgsnį į katinuką. Jis jau ramiausiai miegojo ant pirmakursės kelių ir nežadėjo artimiausiu metu atsikelti, bet Malia vistiek nesustojo jo glosčiusi. Galiausiai ši pakėlė galvytę ir žvelgė į Aleksą.
- Norėčiau, kad aprodytum tai ką gali. Žinau tik kelią iki miegamųjų, klastunyno bendrojo kambario, klastunyno bibliotekos, šiltnamio, uždraustojo miško ir didžiosios salės. - Išvardijo Scoot viską ir vėl nusišypsojo miela bei draugiška šypsenėle, kuri buvo skirta Aleksui.
  Išgirdusi klausimą apie savo tikrąją pavardę mergaitė kiek pasimetė. Kodėl kai man labiausiai jos reikia aš ją pamirśtu? Carta? Cora? Ai ne! Cornet! Pagalvojo mergaičiukė ir apsidžiaugė prisiminus savo tikrąją pavardę bei šypsena, per kurią jau įskaudo skruostus, vėl atsirado jos veide.
- Cornet. Aš esu Malia Cornet. - Išdidžiu balsu tarė jaunoji klastuolė. Nors ji nepažinojo savo tikrosios giminės, bet savo pavarde ir gimine didžiavosi...

[Aleksas82]

Malios šypsena vertė šypsotis ir Aleksą. Ji tarsi užbūrė jaunuolį ir šis negalėjo įsėdėti nesišypsojęs. Tuos duobutės atrodė labai mielai, o mielumas verti dar labiau išsišiepti. Kažkam ryt skaudės žandus - viską pabandė sugadinti vidinis balselis, bet jam nepavyko. Šis tik dar labiau pralinksmino Aleksą ir rudaplaukis tyliai sukrizeno. Klastuolis pritarė savo balsui, tad pabaigęs juoktis linktelėjo galva.
Azaras kuo ramiausiai snaudė ant žaliaplaukės kelių ir Gilbert kilstelėjo antakį, tačiau jį greitai nuleido, kad tokio jo judesio nepamatytų mergina. Azarai, tu turėtum būt pas mane, o ne ją. Aš pavydžiu. Klastuolis iš tikro šiek tiek pavydėjo, kad jo katinas miega ne pas šeimininką, o pirmą kartą sutiktą mergaitę. Tikriausiai jis taip pat mano, kad ji graži - pasirodė Alekso balsas  ir šis tik papurtė galvą. Vaikinas turėjo Cami ir daugiau jam nieko nereikėjo. Milla buvo šauni visapusiškai. Tiek vidumi, tiek išvaizda. Aišku, Aleksas įžvelgė panašumų tarp Millos ir Malios. Net žaliaplaukės vardas ir Camillos vardo trumpinys derėjo. Jos gal sesės? Štai taip pajuokavo Gilbert mintyse ir dar kartą nesigėdydamas nužvelgė mergaitę. Na jos abi dažosi plaukus, gal dėl to ir panašios? Galiausiai Aleksas nusprendė, kad tai tiesa ir prižadėjo sau nebelyginti savo merginos su naujai rasta drauge.
-Tai reiškias, kad negirdėjai gandų apie išsišokėlį Aleksą Gilbert? - nusijuokė vaikinas pagaliau išgirdęs nuomonę iš Malios lūpų. Ji buvo gan miela ir dar kartą privertė klastuolį nusišypsoti. Po nuomonės ėjo ir mergaitės girdėti gandai apie jį ir Millą. Jau po nuomonės Aleksas galvojo, kad plačiau išsišiepti nebeįmanoma, bet pasirodo jis klydo. Berniuko sausos lūpos įsitempė ir galiausiai plyšo. Dabar Aleksas jautė kraujo skonį, bet tai nesutrukdė jam jaustis laimingu.
-Manau mums nebereikia šypsotis,-nusijuokė Gilbert ir dar kartą nulaižė ištryškusį kraują.
Aleksui pro akis neprasprūdo Malios pasimetimas jam jau anksčiau paklausus tikros jos pavardės. Pasimetimą po kiek laiko pakeitė mąstanti ir rimta veido išraiška. Buvo panašu, kad mergaitei pavardė "užkrito" kažkur toli mintyse, bet jai prisiminus ir pasakius Cornet pavardę Gilbert išpūtė akis. Dabar tai nebejuokinga. Negi jos tikrai sesės?
-Na mano mergina irgi Cornet,-susipratęs, kad turi kažką pasakyti, neišlaikė liežuvio už dantų Aleksas,-tai miela? - tai labiau skambėjo kaip pasimetusio Gilbert bandymas kažką pasakyti, bet vietoj to išėjęs klausimas. Vaikinas tikrai pasimetė ir to tikriausiai buvo neįmano nepastebėti.
-Taip, eime. Manau, kad klastuoliu arba paprastoje bibliotekoje galėsime ramiau pasišnekučiuoti ir apžiūrėti to ko dar nematei. Čia purvina,-po ilgos pauzės pagaliau į Malios prašymą atsakė Aleksas.

[Alehandro Murrell]

- Tau tinka šypsena. Šypsokis dažniau. - Tarė su šypsena veide mergaičiukė ir piršto pagalvėle bakstelėjo į menką duobutę, kuri atsirado nuo šypsenos Alekso skruoste. Jai buvo linksma, tikrai linksma ir smagu šnekučiuotis su 1 metais vyresniu mokiniu. Iš šono turbūt net atrodė, kad Malia su Aleksu yra seni geri draugai, kurie seniai matėsi ir dabar turi daug apie ką pasišnekèti, bet ne, taip nėra. Jie susipažino tik kątik, bet vistiek randa labai daug temų apie ką kalbėtis, priežasčių iš ko pasijuokti ir dėl ko šypsotis taip, kad net žandai gali tuoj plyšti.
  Katinėliui apsivertus ant kito šono jis vos nenukrito, bet žaliaplaukė spėjo laiku sugauti Azarą.
- Atsargiau, mažyli. - Tarė ši paglostydama jo švelnų kailį, o jis tik sumurkęs toliau, kietai ir patogiai miegojo ant merginos kelių.
- Miegalius, huh? - Paklausė ši apie katinėlı Alekso ir tyliai sukikeno. Malia visada mylėjo gyvūnus, kad ir kokie jie bebūtų. Ji seniai norėjo turėti ir nuosavą augintinį, bet niekaip nerado tam salygų. Visgi ji gyveno su teta, ragana, kuriai Malia reikalinga tik dėl darbo, o tai raganai nerūpi ko nori ši. Na, bet jaunoji klastuolė turėjo ir šiek tiek savo pinigų, bet laikė juos svarbesniem tikslam, jeigu jų prireiktų ir dėl to negalėjo nusipirkti nuosavo augintinio. Dėl to žaliaplaukė taip su meile ir susižavėjimu žvelgė į Azarą. Dėl to jai taip patiko šis katinėlis...
  - Išsišokelis Aleksas. Na taip. Nemėgsta herbologijos profesoriaus ir daro nesąmonęs per herbologijos ir kitas pamokas. Neklauso mokytojų ir už tai yra gavęs jau ne vieną baudą ar kaip ten jos vadinosi, - Papasakojo viską ką buvo girdėjusi  Scoott ir nusijuokė, - O yra dar kasnors ko neesu girdėjusi? - Pasidomėjo ši ir pažvelgė su šypsena veide bei smalsiomis akytėmis į Aleksą.
- Tu susižeidei? - Paklausė susirůpinusi mergaitė ir nykščiu nubraukė vėl pasirodusį kraują nuo berniuko lūpos. Žaliaplaukės nosutė ir antakiai su kakta buvo mielai suraukti nuo susirůpinimo, veidas ir akys sudarė susirůpinusią veido miną...
  Bet staiga išgirstas teiginys, kad jo merginos pavardė yra Cornet privertė mergytę plaćiai išsišiepti, pasiimti Azarą į rankas, kad jis nenukristų ir laimingai pašokti nuo "kėdės" bei pradėti šokinėti.
- Gali būti, kad aš turiu sesę?! Yes! - Laiminga labiau sucypė negu sušuko mergaičiukė. Jos akys ir veidas tiesiog tryško laime. Lůpos buvo suformavusios dar platesnę šypsenėlę negu prieštai.
  Pagaliau mergaitė kiek nusiramino nuo laimės akimirkos ir sustojo šokinėjusi vietoje, bet jos visas veidas vistiek tryško laime, o Azaras ir toliau ramiai miegojo ant Malio's rankų.
- Tikras miegalius, - Tarė ši ir sukikeno, - Eime. - Su dar vis tokia pat plačia šypsena veide tarė jaunoji klastuolė...