0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #60 Prieš 3 metus »
- Profesorius Boore tik daužo per galvas teleskopais, jis nieko netaisys, - nepatenkinta pratarė Elliw, tarsi daugiau profesorių mokykloje nebūtų. Deja, ji jokio kito negalėjo prisiminti, tad ir pagalbos paprašyti būtų gana sunku.
Švilpei vis mažiau patiko šita mergaitė. Neaišku, ką padarė Liucijai, o dabar dar siūlo eiti pas Boore. Viršūnė! Nutarusi, kad su ja daugiau nešnekės, Elliw labai nuoširdžiai norėjo tiesiog iš čia išeiti. Deja, nepavyko.
- Nelįsk prie manęs! - pamiršusi ketinimą tylėti užriko ji. Tebedrybsodama ant grindų susirinko reikiamas dalis ir norėjo atsistoti. Deja, pernelyg arti esančios kojos, tikriausiai priklausančios tai nemaloniai mergaitei, kiek trikdė. Kiek pasvarsčiusi velsietė trinktelėjo vieną iš dalių tiesiai į koją. Dalis trakštelėjo. Rudaplaukė sutriko, tačiau prisiminė, kad teleskopas jau seniai sulūžęs, o jai reikia Liucijos.
- Kad ir ką padarei Liucijai, aš ją apginsiu! - ryžtingai išrėžė Elliw. Bandė atsistoti, tačiau vėl atsitrenkė į šią įtartiną mergaitę. - Ar negali pasitraukti?! - užriko Elliw, vėl atsidūrusi ant žemės.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #61 Prieš 3 metus »
 Amelija nežinojo kas tas profesorius Boore, todėl nieko neatsakė. Ji tik nustebo koks profesorius galėtų trankytis teleskopais.
 Deja, bet mergaitė nepriėmė Amelijos pagalbos siūlymo. Varnanagė iš karto atitraukė ranką. Nenori, nereikia, ką padarysi. Staiga mergaitė kažkuo trenkė Amelijai į koją. Amelija riktelėjo ir sėmė rankomis užgautą vietą.
- K ątu darai!? - piktokai paklausė ji. Vis gi buvo apsirikus, galvodama, kad ši mergaitė nepavojinga. Kai mergaitė pasakė, kad gins Liuciją Amelija vienu metu norėjo ir juoktis ir verkti. Juoktis todėl, kad nors it kas būtų ta Liucija, Amelija buvo įsitikinus, kad ji tikrai yra protingesnė už šitą mergaitę, o verkti todė, kad jai jau nusibodo mergaitės kalbos aie Liuciją.
 Kai mergaitė vėl atsitrenkė ir nugriuvo, Amelija pagalvojo, kad jai trūksta ne tik protingumo, bet ir kordinacijos.
- Čia tu į mane atsitrenkei, - tiesiog pasakė Amelija.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Elliw Gwawr Dwynwen Goff

  • VII kursas
  • *
  • 903
  • Taškai:
  • Personažas priklausė Dafydd Carwyn Llewellyn
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #62 Prieš 3 metus »
Elliw patenkinta išsišiepė: panašu, kad jai pavyko užgauti šitą bjaurią mergiūkštę, kuri nežinia ką padarė Liucijai. Dabar ji gaus ko nusipelniusi, o Elliw galės ramiai eiti ieškoti geriausios ir protingiausios mergaitės pasaulyje.
Deja, šita mergiūkštė buvo nusiteikusi dar ir maltis po kojomis. Rudaplaukė visai įniršo: juk ji tenorėjo susitvarkyti sudužusį teleskopą. Tam reikalui jai reikėjo Liucijos, kurios niekaip nesisekė rasti. Na, kodėl jai amžinai turi painiotis visokios bjaurios mergaitės, kurios ne tik nepadeda, bet dar ir gaišta laiką, per kurį galbūt jau būtų pavykę surasti geriausią ir protingiausią mergaitę pasaulyje?
- Man reikia Liucijos! - dėl visa ko priminė Elliw. Galų gale jai pavyko atsistoti. Vos dar kartą neatsitrenkusi į tą, kuri nebuvo Liucija velsietė suprato turinti beveik visas teleskopo dalis rankose. Piktu žvilgsniu pažvelgė į mergaitę.
- Tik per tave dar neradau Liucijos! - nepatenkinta suriko ji. - Ir per tave sulaužiau savo teleskopą! Tu bjauri!
Rėžusi šitą nemalonią "tiesą" rudaplaukė apsižvalgė, kad susigaudytų, kur esanti. Deja, to padaryti nepavyko, tad teks ieškoti Liucijos aklai. Dar kartą nužvelgusi mergaitę neapykantos kupinu žvilgsniu Elliw nusisuko nuo jos ir patraukė koridoriumi tolyn. Kur ieškoti draugės, ji nė neįsivaizdavo.
Elliw mirė būdama 22 m.
320 teleskopų (23-11-01)
"Gyvenimas ne be reikalo panašus į dryžuotą kalėjimo uniformą." Sergej Lukjanenko

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #63 Prieš 3 metus »
 Reikia Liucijos... Reikia Liucijos... Reikia Liucijos... Skambėjo Amelijai galvoje. Šentoji Liucija, ištrink man tuos žodžius iš galvos! Pagavo save besimeldžiant varniukė. Buvo bepradedanti žegnotis, bet prisiminė, kad šalia atsistoti bando ne kas kitas, o jos nelinksmybės priežastis. Ji dar ir pradėjo rėkti ant Amelijos. Fu, tikrai nemalonus jausmas, kai ant tavęs rėkia teleskopų fanas. Ir dar kaltina, kad sudaužei teleskopą. Jeigu sudaužiau tai kas? Pati prie manęs lindo! Pati į mane trankėsi! Tik tada Amelija prisiminė, kad tą teleskopą mergaitė ir atsinešė jau sudaužytą. Tam Liucijos ir reikėjo, ir Amelijos juk prašė sulipdyti jau turbūt ne kartą lipdytas ir sutrankytas detales. Pala, tai šventoji Liucija taiso teleskopus? Amelijos protas dirbo kaip sugedusio laikrodžio mechanizmas. Pasirodo, kad ir kvailumas yra užkrečiamas. O kas sakė, kad ne?
 Amelija susikrovė savo vadovėlius ir rašiklius, pamiršus, kad prieš tai namų darbus dar reikia ir atlikti. Net negalvodama ar jai pavyks pasiekti savo kelionės tikslą, Amelija leido savo kojoms ją nešti į bendrąjį kambarį, o tiksliau ten, kur jos, susiderėjusios su užstrigusiomis smegenimis, sugalvos nusivilkti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Amelija Harmon »
Galbūt...

*

Neprisijungęs Luka Mul

  • I kursas
  • *
  • 5
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #64 Prieš 3 metus »
Luka ir vėl, eilinį vakarą slankiojo Hogvartso koridoriais. Nors gamtą ir būvimą lauke grifiukė nežmoniškai mėgo, ten eidavo tik retkarčiais. Aišku, išeidavo ir į lauką, tačiau tik trumpam arba vasaromis, nes kitais metų laikais jai visada šalta, todėl kai oras atšalo pirmakursė naudojosi proga tyrinėjant pilies vidų. Neišimtis buvo ir šis vakaras. Grifiukė palengva vaikštinėjo koridoriais. Keista, bet nors ir buvo vakaras, koridoriai buvo tušti. Tai iš dalies baugino pirmakursę, bet ji dar nenorėjo eiti į Grifų Gūžtos kambarius, taigi palengva ėjo toliau. Koridoriuose buvo mirtina tyla, tik kai grifiukė jau buvo besiruošianti pasukti link savo koledžo kambarių pasigirdo žingsniai. Iš pradžių labai tyliai, bet vis garsėjo, taigi Luka suprato, kad kažkas eina jos pusėn.

*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #65 Prieš 3 metus »
Švilpė ir vėl slankiojo po Hogvartso pilį, tiksliau koridorius, ir tikėjosi jokių profesorių nesutikti. Pirmakursė žingsniavo, apžiūrinėdama paveikslus ir staiga, sutiko mergaitę, kuri tiesiog stovėjo.
- Labas,- draugiškai pasisveikino vienuolikmetė. - Tu grifukė, ane?
Italė, uždavusi klausimą, vėl pažvelgė į paveikslą ir pamatė mergaitę, kuri buvo labai panaši į ją. Keista... Ir šiurpu... Faktas, kad čia tikrai ne aš, bet kodėl ta mergaitė tokia panaši į mane? O gal jos iš tikrųjų nėra? Gal man jau vaidentis prasideda? Mintyse geltonplaukė kalbėjosi su savimi ir prisiminė, kad nepasakė ką tik sutiktai mergaitei savo vardo.
- Aš Michelle, Michelle Rivera iš Švilpynės. Esu pirmakursė. O tu?- prisistatė mergaitė.

*

Neprisijungęs Michelle Garabadian

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
  • Believe in yourself
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #66 Prieš 2 metus »
Michelle, ta naivi ir svajinga mergaitė labai nemėgo mokyklos koridorių. Jie labai panašūs į labirintus, nieko net suprast neeina, tai vieną kartą einant į varno nago bendrajį kambarį turi pasukt dešinėn, tai kitą kartą kairėn. Nekalbant apie tai, kad ten įmanoma pasiklysti, ten taip pat ir labai baugu, tamsu ir dar kur ne kur koks vaiduoklis pasitaiko. Lengviausias dalykas ką mergytė galėjo padaryti, kad jai būtų lengviau pasiekti savo tikslą tai buvo tiesiog išmokti kelią, bet, kad ji tik norėtų tai padaryti. Kai tik atsiranda tokia tobula galimybė, kai ji gali sekdama pagal kitus mokinius įsiminti keliuką pas varniukus, ji mieliau pasirenka svajoti apie visai tuo metu nereikalingus dalykus.

Na ir šį vakarą ji ir vėl pradėjo gailėti pati savęs, o tai teks sugaišti kokį pusvalandį, nes takeliuko ji visai nežino. Išsukusi iš bibliotekos Garabadian nupėdino vienu aukštu į viršų, pasuko dešinėn ir ilgai žingsniavo tamsiu, vos apšviestu koridoriumi. Atrodė eina čia visa amžinybė, bet to posukio kuris čia turėjo būti, nematyti. Gal ten buvo dar kitas aukštas o ne šis. Varniukė apsisuko, greitai nubėgo prie laiptų ir užlipo į sekantį aukštą. Iš tryjų įmanomų kelių ji pasirinko slinkti tiesiai. Praėjo gal dešimt minučių, o to norimo posukio net nematyti. Pirmakursė sustojo ir tik spėjo pajausti kai jos rausvais žandukais pradėjo varvėti ašarytės. N-Ne, ne, ne, aš negaliu pradėti verkti, turiu rasti bent jau kelią atgal. Raudonplaukė apsidairė ir kažką pamatė subruzdant. Ji greitai nustraksėjo prie sienos ir suklupo ant žemės. Jos dailiu veideliu riedėjo ašarytės, ji visa drėbėjo iš baimės. Varniukė tyliai liko kūkčioti šitame šaltame ir baisiai tamsiame koridoriuje turėdama vilties, kad kažkas ją čia gali čia užklupti.
I’m beautiful

You’re*

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #67 Prieš 2 metus »
Kerėjimo profesorė, po visų pamokų planavo arba išgerti kabinete juodos kavos arba užeiti pas sesutę ir pasižiūrėti kaip jai sekasi. Mergina negalėdama apsispręsti pradėjo eiti tamsiuoju koridoriumi, tai nebuvo labai baisu, nes kur eiti žinojo jau atmintinai. Vilkolakė nešėsi kartu savo magiškąjį fotoaparatą ir švytėjo visa džiaugsmu, pirmą kartą. Šį kartą ir nebesinešė savo vitaminų ar kokio nors alkoholio, šį kartą buvo sveikutėlė. Eidama svajojo apie savo ateitį, ar turės gerą fotografės karjerą ir ar ilgam ji apsistojusi mokykloje. Profesore būti mergina norėjo visą gyvenimą, tačiau ar šis darbas tinka jai, vis iškildavo klausimas. Sabrina norėjo, jog mokiniai žinotų kerus ir galėtų jais naudotis, juk tai viena iš svarbiausių pamokų, kerėjimas. Toliau vaikštinėdama su savo juodais, ilgais aukštakulniais ir ilga juoda suknele, išsitraukė iš rankinės gumą ir kramtė eidama. Kol Spellman vaikštinėjo koridoriais atrodė kaip tikra raganaitė ant šluotos, bent jau iš aprangos. Tačiau, toks jau buvo tas Sabrinos stilius, tamsus ir klasiškas. Jaunoji vilkolakė nukrito. Buvau teisi, su šitais aukštakulniais sunku eiti.. Atsistojusi ir susiėmusi, pamatė mielą, sėdinčią mergytę, tikriausiai dar ir pirmakursė. Kad ji verkė, Sabrinai nepatiko, o kad pasirodytų mandagi profesorė, priėjo prie jos.
- Kas atsitiko? Ko verkšleni? Aš tavo kerėjimo profesorė, ta šauni ir nepakartojama, geriau stokis, jei nenori per galvą gauti. - Nusijuokė ji.
Aštuoniolikmetė laukė, kol mergaitė atsikels ir galės judvi smagiai pasišnekučiuoti, pas vilkolakę kuprinėje dar juk buvo likęs buteliukas kavos.
- Nagi, nagi, stokis, čia labai purvina, ir išvis, ar tu neturėtum leisti laiką su draugais? Juk jau baigėsi pamokos..
 Nežinau kas jai ne taip, bet kažkokia keista.. Tokia maža, o jau depresuoja.. ne Sabrina, geriau neprisimink savo depresijos, nes tuoj pati apsiverksi..

*

Neprisijungęs Michelle Garabadian

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
  • Believe in yourself
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #68 Prieš 2 metus »
Michelle net kruptelėjo išgirdusi šį kiek griežtą, bet šiltą, pažystamą balsą. Tai buvo balsas kurio pirmakursė tikrai nesitikėjo išgirsti. Ji iškarto nusiramino, nes žinojo, kad šitame baugiame koridoriuje ji ne viena. Kad ir kas įvyktu, ji buvo įsitikinus, kad profesorė jai padės rasti kelią pas varniukus.
- Aš... Aš... Labai atsiprašau, tiesiog pasiklydau... Neatsimenu kelio į varno nago bendrajį kambarį, - išsigandusi skubiai atsakė mergytė ir nusivalė ašarėles.
Tas ponios Spellman pokštas buvo niekam tikęs, pirmakursė jo daugiau išsigando, negu jis buvo juokingas.
- Aš nelabai turiu draugų kurie man galėtų padėti grįžti, na ir šiaip su kuriais galėčiau leisti laiką... - nusiminusiai pratarė raudonplaukė ir greitai atsistojo, kad profesorė nepradėtu ant jos pykti.
Gražuolės veiduku dar retkarčiais nuriedėdavo viena kita ašarytė, nors atrodo viskas buvo gerai ir ji buvo patenkinta visa išsidėsčiuse situacija.
- G-Gal galėtumėte man padėti grįžti į bendrąjį kambarį? - sukaupusi visas jėgas, nedrąsiai paklausė Garabadian.
Ji stypčiojo šitame koridoriuke kuris kuo toliau tuo labiau atrodė kraupus. Mergytė nesiskundė Sabrinos kompanija, bet buvo kiek nejauku būti tyloje kuri jau spengia per ausis tik su profesore.
Net minutė nepraėjo, o mokinė jau buvo įkritusi į savo mintis. Šį kartą ji nusikėlė į žalią pievą kurioje sėdėjo vienui viena su knyga rankose. Stebi saulėlydį...
I’m beautiful

You’re*

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #69 Prieš 2 metus »
Buvo kiek keista, jog tokia draugiška mergaitė neturėjo draugų.
- O tu švenčiausias Jeronimai, neturi draugų? Nieko, būsi mano draugė, aš taip pat neturiu draugų. - Šyptelėjo profesorė.
Mergina plačiai nusišypsojo, kai ji atsistojo, o pati išsitraukė savo gertuvę, kurioje buvo šilta, juoda arbata.
- Eime, išgersime arbatos, turiu puodukų ir taip pat pasikalbėsime. - Ramiu tonu, pridūrė ji.
Į juodus, vienkartinius puodukus pripylė skanios arbatėlės ir taip pat, pasiėmė tuos pačius sūrelius iš kerėjimo pamokos, pasirodo dar buvo likę. Pripylusi, padavė puodelį mergaitei ir maloniai šnektelėjo.
- Taigi, šią arbatą man atvežė draugas iš Arabijos, taip, ji labai reta, tačiau ta pati juoda arbata, gerai, iš tiesų aš su tavimi ne apie tai norėjau pasikalbėti. Pirmiausiai, kuo tu vardu? Antrą, ar tu dažnai verki? Trečią, ar gali nustoti verkšlenti ir susiimti!?
Laukusi atsakymo, nebegalėjo kaip visad, nustoti kalbėt.
- Man tavęs labai gaila, na tavo vaikystė ne tokia, pas mane buvo labai panaši, pavyzdžiui aš naudoju vienus vaistus, jie iš tiesų padeda, manau, kad ir tau jie būtų visai į naudą.
Dar suabejodama, ištraukė gana stiprius nuo nerimo, emocijų, liūdesio vaistus ir ištiesė su ranka mergaitei. Aš manau, kad jai pagerės.. PALA? AR AŠ JAI NEDAVIAU VITAMINŲ? Puolusi į paniką, meldėsi mintyse, kad ji tik nenurytų tos tabletės.
- O žinai, gal skrebučių?


*

Neprisijungęs Tomasz Mickiewicz

  • Hogvartso vaiduoklis
  • **
  • 23
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #70 Prieš 2 metus »
Rytas. Nuostabiausias laikas, kai visokie nevykėliai miegodami šliaužioja koridoriais ieškodami klasės. Laikas, kada Tomasz, šios mokyklos ir viso pasaulio pažiba, gali parodyti kelią taip, kad mažas kvailys nenueitų į pamoką iš viso. Tiesiog nuostabu! Dabar tereikėjo tokį mažą kvailį susirasti ir kažkaip ištverti žeminantį pokalbį su juo.
Tomasz be tikslo skraidė po pilį. Tiksliau, su tikslu, bet rytas buvo dar pernelyg ankstyvas. Ir kiek tie gyvieji gali miegoti?! Šitai buvo tik dar vienas įrodymas, kad Tomasz buvo nepalyginamai pranašesnis už bet kurį gyvąjį mokykloje ir visame pasaulyje. Mokiniai ir mokytojai turėtų nusilenkti vaiduokliui kaskart, kai jį pamato! Jis turi teisę daryti ką nori, taisyklės jam, savaime suprantama, negaliojo.
Buvęs grifas ilgokai skraidžiojo po pilį ir galiausiai nutarė, kad tam Niekui Hogvartso mokinių pavidalu jau laikas keliauti į pamokas, vedamas Nieko Hogvartso profesorių pavidalu. Norint susirasti tinkamą auką šiam gražiam rytui, reikėjo būti ten, kur tie kvailiai mėgsta trintis. Kažkoks koridorius turėjo kuo puikiausiai tam tikti! Tomasz atskrido ten ir pakibo palubėje. Savaime suprantama, jis turėjo žvelgti į tuos nevykėlius iš aukštai, tad tą ir darė. Be viso kito, taip galėjo jaustis saugiau: joks kvailys jo nepalies savo to nevertomis rankomis!
Po kiek laiko vaiduokliui palubėje kabėti nusibodo, tad jis nusileido žemiau. Reikėjo nevykėlius apgauti, tad jis kuo ramiausiai prisiartino prie paveikslų ir pradėjo juos apžiūrinėti. Nereikia ir sakyti, kad ten pavaizduoti burtininkai nebuvo verti Tomasz’o dėmesio, bet kaip kitaip apgausi tuos žioplus kvailelius? Taigi vaiduoklis žemino savo nuostabią asmenybę spoksodamas į paveikslą, tačiau jis nekantriai laukė aukos. Tada pasilinksmins kaip reikiant!

*

Neprisijungęs Amelija Harmon

  • III kursas
  • *
  • 193
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #71 Prieš 2 metus »
 Dar vienas eilinis rytas Hogvartse. Na, Amelijai jis buvo kiek išskirtinis, nes mergaitė pabudo su baisiai skaudančia galva. Apsirengus ir atlikus kitus ryto darbus teko pripažinti, jog į pamoką tokios būklės geriau neiti. Gal greitai praeis ir į paskutines pamokas dar suspėsiu. Pamąstė mergaitė. Varniukė nebuvo linkusi praleidinėti pamokų, tačiau jei jau reikia, tai niekur nedingsi, be to, ir pailsėti būtų neprošalį. Kritus atgal į lovą Amelija pabandė vėl užmigti, bet ten buvo nepakenčiamai karšta, tad, truputį pagalvojus, rudaplaukė nusprendė pasivaikščioti po pilies koridorius. Tarp storų Hogvartso sienų tikrai turėtų būti vėsiau.
 Stengdamasi nesutikti į pamokas skubančių mokinių, (nors tai buvo nelabai įmanoma) Amelija patraukė gilyn į pilį. Tikėjosi nueiti į kokią nors nuošalesnę vietelę, kur niekas jai netrukdytų. Deja, eidama įsuko į, deja, netuščią koridorių. Kai pastebėjo prie paveikslo plevenantį vaiduoklį apsisukti jau buvo per vėlu. Amelija kuo tyliau atsiduso ir tikėdamasi, jog vaiduoklis nekreips į ją dėmesio, pabandė ramiai praeiti pro šalį.
Galbūt...

*

Neprisijungęs Tomasz Mickiewicz

  • Hogvartso vaiduoklis
  • **
  • 23
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #72 Prieš 2 metus »
Tomasz ilgą laiką žemino save spoksodamas į tą paveikslą. Vaiduoklis jau buvo pavargęs nuo nuolatinio savęs menkinimo, bet ką jis galėjo padaryti, kad visi likę šios pilies gyventojai nė iš tolo jam neprilygo? Taigi nuostabiausiam šios Žemės gyventojui teko nusižeminti tiek, kad galėtų bendrauti su nevykusiais gyvaisiais. Savaime suprantama, su paveikslo gyventojais (?) jis nekalbėjo - dar ne tiek nusirito! Ne, Tomasz tiesiog laukė, kol į koridorių ateis koks nors nevykėlis.
Ir, visa laimė, netrukus sulaukė. Kažkokia akivaizdžiai nevykusi mergaitė įžengė į koridorių. Gal Tomasz'o ausys ir nebuvo gyvos, bet atodūsį jos sugebėjo išgirsti. Tai buvusį grifiuką supykdė.
- Kaip tu drįsti čia dūsauti?! - užrėkė jis. - Ar nepagalvojai, kad man tavo dūsavimai nėra malonūs?! Tu privalai mane gerbti ir suvokti, kad esu daug aukštesnio lygio asmuo nei tu! Kur tavo pasisveikinimas ir nusilenkimas?! Kur pagarba man?! Ateina čia ir dūsauja! Tiesiog neįtikėtina!
Vaiduoklis norėjo atsidusti, bet laiku apsigalvojo - šį veiksmą ką tik atliko ta nevykėlė - jis to paties pakartoti tikrai negali! Taigi Tomasz tik spoksojo į mergaitę ir laukė, kada ji pagaliau nusilenks ir atsiprašys už tokį baisų įžeidimą. Ir taip jis žeminasi, kad su ja kalba, o mergaitė to visiškai nevertina!
Vaiduoklis pakilo aukščiau nuo grindų ir pažvelgė į tą paveikslą, kuriame pavaizduoti burtininkai dabar buvo labai nepatenkinti. Bet ar tai Tomasz'ui turėjo rūpėti? Žinoma, kad ne! Jis buvo aukščiau tiek šitos mergaitės, tiek kažkokių paveikslų. Vaiduoklis vėl nusileido ant grindų ir įsispoksojo į mergaitę. Ar ji susivoks pati, kad turi šliaužioti keliais ir maldauti atleidimo, ar teks jai padėti?!

*

Neprisijungęs Rafael Beaumont

  • Burtininkas
  • ****
  • 260
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #73 Prieš 2 metus »
Profesorius žingsniavo Hogvartso koridoriumi. Žingsniavo su vyno buteliu rankoje. Ėjo link savo kabineto išgerti. Šiandien, deja, bet gers vienas be kompanijos. Na, nebent su gyvūnų kompanija, bet jie negeria, tad juos kaip kompanjonus galima išbraukti. Dėl to profesorius tyliai atsiduso. Kartais jam patikdavo gerti vienam(tas kartais kai sunervindavo mokiniai), bet dažniau jis norėdavo kompanijos. Juk ir taip aišku, kad Hogvartse bus ilgai. Tėvų paieškos reikalai nejudėjo pirmyn. Buvo aišku tik tai, kad šeimoje jis nebuvo vienintelis vaikas. Jo tėvai turėjo dar vieną sūnų ar dukrą. Tiesa, sūnus arba dukra buvo jaunesnis arba jaunesnė už Rafael. Dėl to Beaumont džiaugėsi, kadangi jis labai norėjo turėti jaunesnį brolį ar jaunesnę sesė. Labiau nei vyresnį. Juk būtų keista dabar bendrauti su vyresniu broliu ar seserimi.
Pilkai melsvų akių savininkas pasitvarkė savo plaukus tyliai atsidusdamas. Jis nuslydo siena ir atsirėmė į ją. Jautė, kad gers čia. Nesvarbu, kad čia jį gali rasti mokinys ar mokinė.
,,Tavo mokytojas gali gulėti griovyje, girtas.''
Kovinis girto Rafo režimas. Tada Rafas sako : grrrrr

*

Neprisijungęs Adam Harrison

  • VII kursas
  • *
  • 22
  • Taškai: 53
Ats: Koridoriai
« Atsakymas #74 Prieš 2 metus »
Po pamokų Adam įprastai laisvalaikį leisdavo vaikinų miegamajame. Lovoje. Dažniausiai ten valgydavo arba miegodavo. Šiandienos rutina nesiskyrė nuo pastarųjų dienų. Sėdėdamas sujauktoje lovoje, raudonplaukis graužė milžinišką pieniško šokolado plytą. Septyniolikmečio mintys smaguriaujant skrajojo aplink Ryan, tėvus, o labiausiai — gyvenimą. Paskutiniai metai... liko tik vieneri metai Hogvartse, o kas po to? Ir kam iš viso reikėjo pakeisti mokyklą? Ankstesnėje bent du draugus turėjo. Gilus atodūsis paliko lūpas. Sunkiai išlipdamas iš lovos Adam pasirąžė. Melsvas sijonukas, kurį vaikinas dėvėjo, buvo susiglamžęs ir susiraukšlėjęs, vos ne vos siekė kelius. Juodi trumparankoviai marškinėliai su didžiuliu baltu AC/DC užrašu priešingai buvo lygus it autostrados asfaltas. Bent jau gulint lovoje, lyg kiaulei purve, pavyko marškinėlius išsaugoti, — Su ironijos gaidele pamanė. Dešinio delno pirštai įsivėlė į raudonus purius plaukus. Paveldamas juos, Adam lėtai pradėjo žingsniuoti link koridoriaus. Užtruko akimirksnį, o tiksliau dešimt minučių ir septynias sekundes, jog pasiektų neviltimi bei liūdesiu prasmirdusį profesorių. Valytojais dirbo namų elfai arba prasikaltę studentai, tad septyniolikmetis buvo tikras, kad čia profesorius.
— Atleiskite man, tačiau ar nebaisu, jog sužinos Arwen? — atsisėsdamas šalimais ne ką vyresnio vyro, vaikinas neautraliu balsu pasiteiravo. Žalios akys įsmigo į Rafael rankoje laikomą stiklinį butelį su alkoholiu. Tuo metu Adam ir suprato, kad nori išgerti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Adam Harrison »
"Ah, look at the lonely people"