[Erka Forrm]

  Erka kartu su Dori stovėjo koridoriuje. Na, ne tik jos. Dar čia pat buvo ir šimtas dešimt žalių kiaušinių, kurie visai netrukus turėjo skristi kokio kvailio galvos link. Ak, bus nuostabu. Pagalvojo klastuolė ir nusišypsojo. Bet ne ta gerumo ar dar kokia nors šypsena. Džiaugsmo, tačiau to, kuris nėra labai geras aplinkinių atžvilgiu. Žinoma, tie aplinkiniai tikrai nebuvo Dori, kurios ji šiuo metu ir klausėsi.
- Taip, tikrai. Net dauguma klastuolių bijotų tą padaryti. Niekada nesupratau kodėl į mūsų koledžą priima apsimetėlius. Tuos, kurie bijo net į kokį profesorių kerus paleisti. Džiaugiuosi, jog tai nesi tu, - tarė tyliu, bet džiaugsmo kupinu balsu. - Tikiuosi greitai kas nors pasirodys, nes tikrai nenoriu laukti amžinybę kokio varno, kuris gautų kelis žalius kiaušinius dovanų. Na, jei lauksim amžinai į vieną paleisim kokį trečdalį kiaušinių, - dar pridėjo klastuolė ir nutilo. Tik žvalgėsi į visas puses it plėšrūnas laukdama aukos.

[Dori Mendel]

Kaip tyčia, nieko nesimatė aplink. Ot velniava, mintyse galvojo klastuolė, tačiau nieko nesakė. Kantrybės, Dori, kantrybės...
- O, - sušnabždėjo Erkai. - Ten ta grifė, Patricija, su kuria talžiausi per kvidičą, pameni? Ją reikia pamokyti, nes ji labai jau daug sau leidžia, žinai, - kuo tyliau kalbėjo su drauge Mendel. - Metam.
Ir Dori pradėjo mėtyti kiaušinius Patricijos pusėn. Širdyje jautėsi toks triumfas, juk ji turėjo atkeršyti tai merginai už tai, kad ji buvo šitokia įžūli su Dori ir Alanu, už tai, kad atėmė tamsiaplaukės blokštą ir dar pataikė į ją kerus taip vos nesutrukdydama apginti teleskopininkės nuo į ją skriejančio muštuko.
Taip begalvodama apie kerštą šeštakursė mėtė kiaušinius į tą pasipūtėlę tikėdamasi, kad jai nepavyks išsisukti.

[Erka Forrm]

  Gana ilgai niekas nėjo. Na, kurgi visos aukos. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Laimei, po šių minčių ji pastebėjo kažką praeinant.
- Taip, pamenu. Ji tikrai pasipūtėlė. Nepagailėk jai kiaušinių, - tarė, o tada griebė į abi rankas po kiaušinį ir staigiai nusitaikiusi juos paleido į Patriciją. Tikėjosi, kad pataikys į ją ir šiai nepavyks išsisukti. Ji to tikrai nusipelnė. Pagalvojo violetinplaukė, o tada į ją metė dar porą kiaušinių. Ji puikiai atsiminė kaip per pirmąją šių metų herbologijos pamoką Patricija aiškino, kad grifai nieko nesugadina.
- Tikiuosi bent viena pataikysim, - tyliai, kad girdėtų vien tik Dori tarė klastuolė, o tada savo žalias akis įsmeigė į Patriciją. Tačiau Dori vietoje, kurios jos abi stovėjo užgesino deglus, todėl buvo sunku ką įmatyti. Erka nesuprato ar Patricija gavo kiaušinių, ar ne. Na reikia tikėtis. Būtų labai smagu pažvengti iš šios personos. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė bei atsisuko į Dori.
- Per šią tamsą nieko nematau. Na, bet gal ji dabar mūsų nepastebės. Gal matai ar ji gavo iš kiaušinių? - tarė klastuolė.

[Patricijaa]

Šį kartą Patricija tiesiog drožė sau koridoriumi. Nieko nesitikėdama, nieko neregsdama. Jai su mokslais buvo tiesiog tragedija. O dar tas koledžo vadovas... Viską išdėstė tėvams laiške. Ir apie tai, kad praleidinėja pamokas. Ir apie jos negražų elgesį su pirmakursiais.
Iš pradžių jis dar bandė su ja gražiuoju kalbėtis. Tą deja teko pripažinti. Bet, kai Simoneti kažką jam atrėžė matyt numojo į ją ranka. Ir po kelių dienų merginą pasiekė piktas tėvų laiškas. Sakantis, kad jie labai ja nusivylė, kad visą vasarą nebus jokių išvykų. Ir kad ji tiesiog sėdės namuose ir kals pamokas. Nusimatė nuostabus laikas. Apie tai ji ir galvojo eidama koridoriumi. Reikėjo kažkaip susiimti su mokslais ir neprisidirbti. Keli mėnesiai gražaus elgesio ir tėvai atsileis. Jei tik tas Transfigūracijos profesorius teiksis jiems pranešti, kad su manimi viskas tvarkoje.
Ir staiga į ramiausiai žingsniuojančią Patriciją pasipylė kiaušinių lietus. Ji vos spėjo pasilenkti, kai keli prašvilpė pro pat galvą ir sudužo ant žemės. O tada jų pradėjo lėkti dar daugiau.
- Protego. - Užsibūrė ji skydiniais kerais. Ir kiaušiniai nepasiekė savo tikslo. Tik dužo ir dužo. Plito trynių ir baltymų bala ant grindų.
Galiausiai, jie nustojo skrieję. Pasidarė tylu. Patricija sustingo. Bandydama kažką išgirsti. Juk turėjo kas nors tuos kiaušinius mėtyti.
- Čia tu Akilanda? Juk tai aš? Ką, neatpažinai? Išlįsk geriau ir nuveiksim ką nors smagaus kartu. - Pasakė šaukdama poltergeistą, su kuriuo sutarė dažniausiai gerai. Bet buvo tylu. Tik ji išgirdo kažką šnabždantis.
Simoneti pradėjo slinkti į priekį. Čia buvo tamsoka. Ir akims reikėjo laiko, kad apsiprastų su tamsa.
Ir ką aš čia darau? Pamanė. Tada tarė tamsai.
- Expelliarmus. - Va. Dabar jie ar jos tikrai išlys. Juk norės savo lazdeles susirasti. Ji ir nemanė tų lazdelių gaudyti. Tiesiog norėjo nuginkluoti mokinius ir išvilioti iš slėptuvės. Tik aišku nebuvo tikra ar pavyko kerai. Nes taikėsi aklai.

[Dori Mendel]

Taigi, Dori ir Erka mėtė kiaušinius į Patriciją, tačiau toji panaudojo skydinius kerus ir tamsiaplaukė matė, kaip kiaušiniai dužo tarsi atsimušdami į sieną, bet ne į grifę. Mendel tikėjosi, kad gal bent vienas kitas pataikė į tą pasipūtėlę prieš jai panaudojant burtų lazdelę, tačiau to nematė.
- Nežinau, - sušnabždėjo Erkai. - Man atrodo, kad negavo...
Netrukus Patricija pradėjo kalbėti, ji klausė, ar čia Akilanda. Nedaug trūko, jog klastuolė suprunkštų, tačiau pavyko neišleisti nei garso. Bet po to... Pasirodo, toji grifiūkštė nebuvo tokia jau kvaila. Vadinasi, suprato, jog čia ne Akilandos darbelis. Nes panaudojo nuginklavimo kerus.
Žinoma, į Dori Patricija kerais nepataikė, mat nematė, kur slepiasi šeštakursė. Tačiau šis grifų gaudytojos veiksmas gerokai suerzino Dori, tad ji pamiršo visus bandymus pasislėpti ir šoko iš už kampo.
- Densaugeo! Levicorpus! Sustink! Expelliarmus! - pasipylė kerai iš Mendel lazdelės, adresuoti į Patricijos pusę. - Žinosi, kaip kabinėtis prie klastuolių aikštėje! - sušuko. - Už blokštą aš tau niekada neatleisiu! - rėkė.
Ėmė dairytis Erkos. Tikėjosi, kad draugė jai padės. Regis, kad į grifiūkštę vis dėlto nepataikė nei vienas kiaušinis, pagalvojo apsidairiusi ir tik dar labiau susinervino.

[Erka Forrm]

  Erka ilgą laiką visiškai nieko nematė. Na, matė į Patriciją lekiančius kiaušinius, tačiau ar jie pasiekdavo tikslą ji nematė. Deja, greitai puikiai pamatė tai kas jos visiškai nedžiugino. Patricija panaudojo skydinius kerus. Taip, tai buvo visiškai tikėta, tačiau klastuolė vis tiek kiek nustebo bei nusiminė. Ji tikrai nesidžiaugė tuo, kad ši pasipūtusi višta liko sausa.
  Po kiek laiko ji pamatė tai ko visiškai nesitikėjo. Patricija sugalvojo paleisti į jas kerus! Žinoma, ji nepataikė, tačiau tai stipriai supykdė penkiolikmetę. To jau per daug! Pagalvojo violetinių plaukų savininkė, o tada pamatė, kad Dori pradėjo gintis tuo pačiu būdu. Žinoma, Erka nenorėjo likti nuošaly. Ji norėjo padėti draugei, todėl staigiai išsitraukė lazdelę bei nukreipė ją į Patriciją. Erka nenorėjo leisti žodinių kerų, nes žinojo, kad tai visiškai nepasiteisins, todėl nusprendė pasirinkti bežodžius kerus. Ir taip, ji žinojo, kad Patricija vis tiek pamatys kerų šviesą, tačiau manė, kad tokiu atveju nespės taip greitai sureaguoti. Scourgify, expelliarmus, rictusempra! Pagalvojo violetinių plaukų savininkė bei mostelėjo lazdele tikėdamasi, kad pataikys bent vienus kerus.

[Patricijaa]

Patricija greitai sužinojo pataikė į mokinius ar ne. Nes staiga iš už kampo iššoko ta bjaurybė pelkių gražuolė Dori. O tada jai ir paaiškėjo, kad nuginklavimo kerai tikslo nepasiekė.
- Kas kaltas, kad esi žiopla ir praganei savo blokštą? - Neatsiliko Patricija.
- Štai už tą pasiskraidymą aukštyn kojom dar atsiimsi. Ai nors tiksliai. Jau truputėlį atsiėmei. Tada, kai paskendai savo vėmaluose. Atrodei tiesiog žavingai. - Klastuolė pradėjo laidytis kerais. Patricija neliko skolinga. Dar ir todėl, kad koridoriuje pasirodė Erka. Dabar jos dvi laidė kerus.
- Avis, Oppugno, Tarantallegra. Expelliarmus! - Išrėkė. Pati šokinėdama, kad išsisuktu nuo jų burtų. Bet staiga vėl apvirto aukštyn kojom. Gerai, kad nedėvėjo apsiausto ar suknelės. Buvo apsirengusi džinsus ir džemperį.
Lazdelė išlėkė iš rankos. Kerais ją išmušė tikriausiai Erka. Nors galėjo tai būti ir Dori darbelis.
- Ei, o tau kas nepatinka? - Pasiteiravo mergina violetinplaukės. Su kuria taip smagiai pradėjo kvailioti herbologijos pamokoje.
Iš Simoneti lazdelės pasipylę paukščiukai puolė abi Klastuoles. Pati ji pajuto tokį jausmą, lyg kas kutentų. Visur užnižo. Todėl pradėjo nesuvaldomai kvatotis. Padėtis buvo tiesiog siaubinga. Ji siūbavosi pakibusi žemyn galva ir juokėsi kaip paskutinė pamišėlė.
- Vaikų darželis. Kiau... Kiaušinukais pasimėtyti matai sugalvojo. - Pabandė pasakyti normaliai nesijuokdama. Tiesą pasakius ji pati mielai būtų tuos kiaušinius pasvaidžiusi kartu. Norėjosi pamatyti to, į kurį pataikytų veido išraišką. Bet neketino to pripažinti.
- Ei, Dori, žinai ką? - Išspaudė vėl.
- Už šitą cirką kentėsi ne tu. O tavo Romeo. Žinai, jam dabar nekas. Dėl to judviejų romantinio pasirodymo per kvidičą. Man tereikės tik žodį tarti ir pamatysi, kaip jis atsidurs tokioj pat padėtyje kaip aš dabar. Dabar daug kam patinka laidyti į Alaną visokius kerus. Kažkaip pradėjo nesutarti su koledžo draugais. - Patricija niekaip negalėjo pasiekti lazdelės. Galva jau pradėjo po truputį suktis nuo to kybavimo. O dar tie prakeikti kutenimo kerai. Visai prastai ji dabar jautėsi.

[Dori Mendel]

Štai, prasidėjo kerų karas. Du prieš vieną. Patricijai nepasisekė - ji pakibo aukštyn kojomis ore, iš jos rankų iškrito burtų lazdelė. Prie viso to ši pradėjo nesuvaldomai kvatotis. Juoktis ėmė ir Dori, vaizdelis buvo išties to vertas.
- Atrodai apgailėtinai, Patricija, - beveik verkdama iš juoko tarė Dori.
Deja, tačiau toji grifė, ji sugebėjo Dori išmušti iš rankų lazdelę bei užsiundė ant klastuolių paukščius. Jie tamsiaplaukei apkapojo rankas. Bandė ir veidą, tačiau, laimei, bent kol kas šeštakursei pavyko jį apsaugoti.
Griebusi nuo žemės savo burtų lazdelę Mendel tirštai užraudo.
- Ir ką man su tavim daryti, Patricija? - piktai paklausė Dori kerais atmušusi kelis paukščius toliau nuo savęs. - Aš sirgau, kvaiša, todėl ir apsivėmiau. O kentėti turėtum tu, bet ne Alanas. Vis dėlto tai tu nepagavai šmaukšto ir leidai tai padaryti priešininkams, o ne jis, - susiraukė.
Dabar Patricija buvo jų valioje. Dori ėmė eiti arčiau jos, bet...
- Kažkas ateina! - tyliai suspigo ji.
Nebuvo kur dėtis - įkliūti Mendel nenorėjo. Tad neliko kitos išeities, kaip tik išlaisvinti pasipūtėlę iš visų kerų. Tą ji ir padarė.
- Slepiamės! - pasakė Erkai ir Patricijai bei pradėjo jas tempti už kampo, už kurio buvo tamsa ir dėžė su kiaušiniais.
Paskui jas skrido paukščiai, kurie vis dar puolė Dori ir Erką, tačiau mergina šią akimirką neturėjo kada su jais tvarkytis. Vienas sugebėjo įkirsti į kaklą.

[Erka Forrm]

  Erka pamatė, kad Patricijai nepasisekė. O tai buvo tikrai tikėtina. Juk jos dvi, o Patricija tai viena. Jėgos niekada nebūna lygios. Pagalvojo violetinplaukė. Išties buvo smagu matyti, kad Patricija nesuvaldomai juokiasi. O prieš tai dar ir apsivertė aukštyn kojom. Buvo išties juokinga. Tiesa, po to ji paklausė klausimo, kuris jai smogė giliai į širdį. Taip, tą kartą herbologijos pamokoje Patricija buvo kiek pasipūtusi, o ir nieko ypatingo padaryti nesugebėjo. Tik menką snaigių debesėlį. Na, bet vis tiek buvo smagu. O dabar violetinių plaukų savininkei reikėjo padaryti svarbų sprendimą. Jai reikėjo pasirinkti su kuria dabar būti. Tiesa, tas pasirinkimas reiškė, kad susipyks su kita iki gyvenimo galo, o to ji tikrai netroško, tačiau paisirinkimo neturėjo. Negalėjo būti su abiem, nes karas jau buvo stipriai įsiplieskęs, todėl jį lengvai sustabdyti būtų buvę sunku. Kurią pasirinkti? Kurią pasirinkti? Pagalvojo klastuolė. Ji neįsivaizdavo, kad kada nors jai teks rinktis tarp dviejų išdaigininkių. Žinoma, abi turėjo galimybių papulti. Štai su Dori Erka draugavo jau labai ilgai. O ir jos išdaigos būdavo nuostabesnės nei tąkart buvo Patricijos. Bet Patricija atvyko į Hogvartsą neseniai, ir, rodos, neblogai sutarė su akilanda, o su tuo poltergestu Erkai nesisekė. Na, bet po ilgų dvejonių Erka vis dėlto nusprendė pasirinkti Dori. Su ja visada būdavo smagiausia, o tuo labiau su ja ryšys jau buvo sukurtas ir tikrai buvo stiprus.
- Na, manai, kad aš smaginsiuosi su tokia kaip tu? Tu tesugebėjai sukurti menką snaigių debesėlį. Pabijojai panaudoti kerus, kurie labiau pakenktų direktorei, - pabandė sumeluotai atsakyti į klausimą. Išties Erka dar būtų kiek draugavusi su Patricija, tačiau turėjo pasirinkti Dori. Nenorėjo, kad jų draugystė nutrūktų. Dori jai buvo brangesnė.
  Greitai ji pamatė paukštelius, kurie kaip kulkos išsiveržė iš Patricijos lazdelės. Jie pradėjo pulti Klastuoles. Paukšteliai kaip vabzdžiai maišėsi Erkai aplink veidą.
- Evanesco, - tarė ji ir vienas iš paukštelių dingo. Tuo pačiu būdu ji pradangino ir likusius paukštelius.
  Greitai ji išgirdo, kad kažkas ateina. Tą patvirtino ir Dori. Erka nebijojo įkliūti, tačiau vis dėlto tai nebuvo jos svajonė, todėl greitai pasileido paskui Dori slėptis. Vis dar buvo tamsu, todėl Klastūnyno atstovė nematė kas ten, bet tikėjosi, kad ne koks mokytojas. Tikėjosi, kad dar koks nors kvailas grifas ar varnas, kurį taip pat galės apmėtyti kiaušiniais. Ak, būtų nuostabu. Pagalvojo violetinių plaukų savininkė. Tiesa, šalia būnant Patricijai, mintis neatridė visiškai nuostabi. Na, bet pakankamai.

[Patricijaa]

Patricija kybodama žemyn galva pritarė visiems Dori žodžiams. Taip. Atrodė ji apgailėtinai. Ir dėl to Senklerio ji buvo teisi. Simoneti tyčia jį paminėjo. Manė, kad išsigandusi dėl jo gerovės Dori ją nuleis ant žemės. Nebūtų ji nieko sakiusi tiems berniūkščiams. Bet šias mintis pasiliko sau.
Kažin kaip tą kartą jai būtų pasibaigę. Bet merginą išgelbėjo kažkoks atėjūnas. Ji nustojo juoktis ir nukrito ant žemės. Vos spėjo sučiupti savo lazdelę ir atsistoti, nes Dori nusitempė Patriciją ir Erką tolyn. Ji norėjo pradanginti paukščius, bet tai padarė Erka. Šauni draugystė jūsų, tik dėl išdaigų. Norėjo pasakyti, bet nutylėjo, nes kažkas vis artinosi prie jų.
Greit ji išvydo vieną tų berniokų iš Grifų Gūžtos, kurie nedavė ramybės jau minėtam Alanui.
- Klausyk Dori, čia Erikas, vaikinas, kuris neduoda Senkleriui ramybės. - Pasakė tyliai, pasilenkusi prie jos.
O tada jam kiek priartėjus pasiėmė kelis kiaušinius iš dėžės ir šveitė į jo pusę. Jie jau buvo ir taip susipykę, dėl piešinio, kurį ji atėmė iš Eriko. Dabar norėjo gerai apmėtyti tą tipą kiaušiniais. Tikriausiai jai keista, kad jo neįspėju. Staiga pamanė. Bet nesigilino į tai ką pagalvos Dori.

[Dori Mendel]

Netrukus visos trys merginos stovėjo už kampo, o koridoriumi ėjo Erikas, kurį Patricija apibūdino kaip Alano priešą. Paukšteliai klastuolių nebepuolė, mat Erka juos pradangino, todėl galima buvo lengviau atsikvėpti.
Tamsiaplaukė, žinoma, pasekė grifės keliu ir taip pat pradėjo mėtyti kiaušinius į tą Eriką.
- Au! Oi! Kas čia dabar?! - rankomis bandė gintis nuo atakos vaikinas, bet nelabai pavyko.
Mendel tyliai sukrizeno, bet paskui pagalvojo: tačiau kurių galų Patricija turėtų mesti kiaušinius į tą, kuris nesutaria su Alanu? Gal meluoja?
- Tai kodėl tada tu mėtai į jį? - tyliai paklausė. - Juk tu nesutari su Alanu.
Po kelių sekundžių pasirodė tikras laimikis: į koridorių įžengė keli pirmakursiai iš Varno Nago.
- Erka, Patricija, puolam, - sušnabždėjo Dori ir ėmė kiaušinius mėtyti ne tik į Eriką, bet ir į tuos mažvaikius. Kiaušinių sparčiai mažėjo. - Ir nebandyk čia gretintis prie Erkos, - dar pridūrė Patricijai. - Ji mano draugė, o ne tavo, - draugiškai patapšnojo violetinplaukei per petį.
Jos su Erka buvo išties neblogai susidraugavusios. Nesinorėjo, kad šita draugystė nutrūktų.

[Erka Forrm]

  Erka slėpėsi už kampo kartu su Dori ir Patricija. Išties būtų apsidžiaugusi jei Patricija į ką nors mestų kiaušinį ir būtų pastebėta. O geriausia į profesorių. Bent jau būtų galėjusios jos su Dori smagiai pasijuokti, tačiau ir Patricija pasislepė, todėl tam tikimybė buvo išties maža.
  Netrukus nelauktas svečias priartėjo. Erka girdėjo kaip Patricija psakojo Dori apie šį berniuką. Pamačiusi, kad jos abi mėto į jį kiaušinius klastuolė taip pat suskubo tą daryti, nes norėjo pagaliau išties leisti sau pabūti tikra klastuole. Taip, pamokose tą darydavo dažnai, bet ji norėjo ko nors stipresnio. O pamokų jai nepakako.
  Netrukus ji pamatė dar du mažius. Pasirodė, kad jie buvo iš Varno Nago, todėl Erka labai apsidžiaugė, kad tikslas, o tiksliau net keli pagaliau pasirodė. Taip, ji labai norėjo kokius nors mažius apmėtyti kiaušiniais, nes žinojo, kad jiems tai nepakenktų, o ji galėtų ir pasidžiaugti.
  Taip bemėtant ji išgirdo dar kelis Dori žodžius bei pajuto jos ranką. Išties Dori buvo jos draugė, o tokių ji turėjo tikrai mažai, nes dažniausiai kiti ją erzindavo. O ypač žiobarai vaikų namuose. Tačiau tarp jų tikrai nebuvo Dori. Erka labai mėgo su ja bendrauti bei krėsti išdaigas ir nė už ką nenorėjo, kad ta draugystė staiga nutrūktų. Ji dabar nė kiek nesigailėjo, kad pasirinko Dori. Dori jai buvo daug svarbesnė.

[Patricijaa]

Kiaušiniai tik lėkė Eriko pusėn. Jis buvo gerokai apmėtytas jų visų pastangomis. Atrodė baisiai kvailai. Ot taip tau ir reikia. Pamanė. Bet nieko garsiai nesakė. Paskui jų pačių nelaimei pasirodė dar keli mažiai Varniukai. Jiems irgi kliuvo. Tik mėtydama į Eriką Patricija įdėjo daugiau pastangų, nei apsvaidydama tuos mažius. Jiems ir taip kliuvo nuo Erkos ir Dori.
- Dieve mano. Draugaukit. Man kas? Labai man čia reikia. - Rėžė ji.
- Ar aš galėčiau išskirti tokią nuostabią draugystę? - Dabar balsas skambėjo taip, lyg rėžtų kokią svarbią pakylėtą kalbą.
- Niekas, o niekas nepriverstų manęs stoti tarp jūsų. - Toliau vaipėsi.
- O kodėl mėtau į Eriką mano reikalas Dori. - Pasakė. Mažiai Varniukai pabėgo. Gal pamanė, kad tai koks vaiduoklis. Erikas vis dar šmėklinėjo po koridorių burbėdamas kažką sau po nosim. Jam per veidą varvėjo kiaušinių marmalynė.
O tada pasigirdo dar vieni žingsniai. Ir Patricija išvydo kažkokią merginą iš švilpynės. Paleido salvę kiaušinių ir į jos pusę.

[Dori Mendel]

Pagaliau koridorius tapo pilnesnis. Pasirodė keli varniai, kuriuos merginos apmėtė. Jie pasišalino, o Erikui nepasisekė, jis buvo rimtai įkliuvęs.
Netrukus atėjo ir kažkokia švilpė, į kurią Mendel taip pat pradėjo mėtyti kiaušinius. O kiaušinių jau buvo beveik nelikę.
- Geminio, - padaugino juos klastuolė ir toliau svaidė.
Patricija ėmė vaipytis iš Dori ir Erkos draugystės, bet tamsiaplaukė nieko neatsakė, tik pavartė akis. Deja, ji nieko nepasakė ir apie Eriką, tad šeštakursė nusprendė, kad jis gal jos koks buvęs vaikinas ar panašiai. Tačiau neklausinėjo. Vis tiek numanė, jog grifė nieko nepasakos.
O šiaip, turėjo pripažinti, kad mėtyti kiaušinius už kampo slepiantis ne dviems, bet visai trijulei, buvo smagu.
Netrukus pasigirdo dar vieni žingsniai ir dabar Dori laukė, kol pamatys, kas bus kita merginų auka.

[Auris Senkleris]

Auris ką tik sugrįžo iš miesto. Atrodė šiaip sau. Gana prastai. Mat naktį prašventė su draugužiais menininkais. Truputis geros muzikos, šokių. Diskusijų. Laikas tiesiog skriete praskriejo. Dar spėjo kiek pamiegoti pas vieną draugelį. Bet vis tiek... Išrodė gana susitaršęs, po akimis tamsavo ratiliukai, atsiradę dėl neišmiegotos nakties. Viskas. Ramiosios Senklerio dienelės jau keliavo užmarštin. Jis jau netupėjo Hogvartse kaip seniau. Dolohovai turėjo tiek reikalų, kad iki jo prisikas dar nežinia kada. Aišku, vis dar užsikerėdavo dėl visa ko. Bet niūksoti mokykloje. Ne. Jau ir taip pratūnojo ramus ir gerutis ištisus dvejus metus. Aišku Erka atsirado jo gyvenime. Ir per atostogas negalėjo šėlioti. Užtai ne atostogų metu turėjo laisvas rankas. Ypač savaitgaliais.
Dabar koja už kojos kėblino į savo kabinetą. Bet iki jo dar reikėjo eiti regis tūkstančius kilometrų. Staiga, iš vieno koridoriaus išlėkė keli pirmakursiai. O čia dabar? Atrodė susitaršę, kažkas tekėjo jiems nuo plaukų. O čia dar kas? kiaušinių tryniai? Jis norėjo sustabdyti mažius ir paklausti kas nutiko, bet jie nulėkė jam nieko nespėjus pasakyti.
Vaikams dingus Senkleris pasiražė ir nusižiovavo. Norėjo kristi į lovą ir dar pamiegoti. Bet giliai atsidusęs pasuko ten iš kur išlėkė pirmakursiai.
- O tu čia ką darai? - Paklausė vieno grifo. Eriko Briusterio.
- Profesoriau Senkleri, ten kažkas slepiasi ir mėto kiaušinius. - Pasakė jis.
- Tergeo. - Tingiai mostelėjo lazdele Auris ir kiaušinių liekanos dingo nuo mokinio rūbų ir plaukų. Tą patį padarė ir su kita mergina iš švilpynės.
- Eikit iš čia. Aš išsiaiškinsiu. - Pasakė.
- Bet mes.
- Eikit. Tu man skolingas rašinį apie pradanginimo kerus. Taip, kad turi ką veikt. Eik sau. - Nutraukė Eriką ir tie du pasišalino. Ir kurių galų dabar man reikėjo čia pasipainioti? Aurį be galo traukė šiltas patalas, laukiantis Senklerio kambaryje. Bet neturėjo kur dėtis. Ir ėmė traukti koridoriumi pirmyn.
- Verčiau jau išeikit geruoju. Aš šiandien visai nenusiteikęs terliotis su neklusniais mokiniais aišku? Išeikit, pasiaiškinkit ir baiksim šitą reikalą. - Ak, jis labai tingėjo ieškoti užsislėpusių vaikigalių. Ir kodėl visada aš turiu įklimti į šitas nesąmones? Siuto.