[Kaja Adams]

- Aš nemanau, kad pagalbos prašymas parodo silpnumą, - gūžtelėjo pečiais. - Matyt, visi žmonės skirtingai supranta, ką reiškia būti silpnu ar stipriu, - menkai šyptelėjo.
Norėjosi prasibrauti pro Aurorą ir jos draugę, sėsti į traukinį ir grįžti namo. Gerai išsiverkti ir niekada nebeatvykti į Hogvartsą. Aišku, šią akimirką tai buvo neįmanoma, bet lėkti į Grifų Gūžtą ir į savo lovą irgi neatrodė pats geriausias variantas, nes tokiu atveju ji niekur nepabėgs nuo skriaudikių.
Kol Kaja svarstė, ką daryti, ir kol nusivylimas savimi buvo pradėjęs ją užlieti, mat ji nesugeba atskirsti, Danas pasakė kai ką, dėl ko mokinei ne ašaros ištryško, o lūpose atsirado šypsenėlė. Susitvardžiusi emocijas trečiakursė aukštai iškėlė galvą, priėjo arčiau Dano. Gal būtų buvę neblogai, pavyzdžiui, įsikibti jam į parankę, tačiau Adams nebūtų išdrįsusi to padaryti. Be to, puikiai žinojo, jog tai - tik bandymas grifiukę užstoti.
- Taip, čia mano vaikinas, tu kvaila višta, - rėžė šviesiaplaukė Aurorai. - Ir jeigu dar prie manęs kabinėsiesi, jis pasakys savo draugams, jog tavimi ir tavo drauge kaip reikiant pasirūpintų. Žinai, visi laiptai gali virsti čiuožyklomis, - trylikmetė sužaibavo akimis.
Regis, Aurora su drauge kaip reikiant pasimetė. Nustojo šaipytis. Neatrodė, kad joms dabar jau toliau būtų labai juokinga. Adams išgirdo iš Auroros lūpų kažką panašaus į tai, jog jos išeina, ir abi merginos paliko ūkvedžio kabinetą.
- Ačiū, Danai, - dėkingai tarė jį apšviesdama lazdele Kaja, mat užsidarius durims jie ir vėl paskendo aklinoje tamsoje.
Pasidarė gėda prieš šį vaikiną, juk jis pamatė, kad iš Kajos tyčiojasi, o ši net nemoka atsikirsti. Bet jeigu ne jis, dabar jau grifė turbūt tiesiog verktų, o Hokins su drauge triumfuotų.

[Danas de Breinas]

  Danas klausėsi Kajos žodžių. Pasijuto nejaukiai. Pamanė, kad pats save gerai pažemino, dėl ko pasijautė blogai. Džiaugėsi, kad tos grifės atstojo nuo šios, tačiau ar tai jam suteikė daugiau laimės nei liūdesio? Greičiausiai ne, taip pat ar liūdesio daugiau. Ir kodėl likimas jam visada atsiunčia mintis, Danas negalvoja, o paskui... Paskui turim ką turim...
- Gerai gerai, - susiraukė vaikinas, mat nežinojo, ką į tą padėką atsakyti. Ar jis jautėsi padėjęs? Galbūt.
  Dar kelias minutes pastovėjęs tyloje, klastuolis apsižvalgė, pasigraibaliojo ar tikrai neturi lazdelės, neturėjo, teks likti tamsoje, tada jis nusprendė išeiti.
- Žinai... gal aš jau eisiu... - sušnibždėjo, nors net nežinojo nuo ko slepiasi.
  Nebežinodamas ką sakyti, ar reikėtų atsisveikinti, ar ne, septintakursis tiesiog tokioje pat tyloje ir išėjo.

[Kaja Adams]

Jie dar šiek tiek pastovėjo tylioje prietemoje ir tada Danas išėjo. Kaja linktelėjo, nors ir suprato, kad vyresnis vaikinas to nepastebės. Norėjosi pajuokauti apie lunatikavimą ar panašiai. Arba bent jau palinkėti šią naktį nebelunatikuoti. Bet Kaja nedrįso prabilti. Ir tai dar kartą kirto per jos savivertę. Kodėl ji kartais būna tokia nedrąsi?
Trečiakursė visai nenorėjo grįžti į Grifų Gūžtą. Ne, tikrai ne, nes ten sėdės Aurora su savo drauguže. Tikriausiai. Ir jeigu Kaja iškart pareis, jos supras, kad Danas - visai ne šviesiaplaukės vaikinas, o tik žmogus, išgelbėjęs grifę nuo patyčių lavinos. Tad pasėdėjusi čia apie valandą laiko trylikmetė galiausiai išėjo iš kabineto ir patraukė savo koledžo link.