0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #105 Prieš 3 mėnesius »
Kaip gerai, kad pasaulyje yra suaugusių burtininkų, kurie gali ištraukti Eliotą iš bėdos. Tik kad pastarajam tai nelabai terūpėjo. Ar brolis iš tiesų nesupranta, kad viskas galėjo baigtis žymiai blogiau? Neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jeigu Auris nebūtų čia atėjęs pačiu laiku.
- Man baisu, kad jam kas nors atsitiks. Jis labai neatsargus, - prisipažino profesoriui Oliveris. Stengėsi kalbėti kuo tyliau - šito Eliotui visai nereikia girdėti. Drovėjosi ir pats apkabinti Aurį, bet pabūti šalia tikrai labai gera. Žinoma, būtų dar geriau, jeigu čia būtų mama ar tėtis, bet jie labai toli. Pernelyg toli.
Išgirdęs, kad galės ateiti pas Aurį pasikalbėti, nustebo ir nudžiugo. Eliotas nesupranta, kodėl jis nori namo, bet štai suaugęs žmogus galbūt supras. Be to, Auris ne šiaip suaugęs žmogus. Jis geras, be to, mėgsta su jais leisti laiką. Juk mėgsta, ar ne? Prisiminęs susitikimus dar iki Hogvartso nedrąsiai nusišypsojo.
- Aš noriu namo, - dar pasakė, bet pamatė, kad Eliotas jau priėjo prie kitų daiktų. Tai ir vėl išgąsdino. - Eliotai, būk atsargus. Nieko neliesk, - spėjo pasakyti, bet brolis jau laikė rankose naują papuošalą. Persigandęs Oliveris atsisuko į Aurį ir akimis maldavo užtikrinimo, kad viskas čia baigsis gerai.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #106 Prieš 3 mėnesius »
Eliotui sparčiai gerėjo. Auris svarstė ar reiktų dėl visa ko jį nuvesti į ligoninę.
- Puiku, kad tau geriau. Tai yra senas suakmenėjimo amuletas. Jeigu ilgai jo nenusiimtum suakmenėtum. Ir jaustum skausmą. Eliotai, negalima visko iminėti į rankas. - Rimtai pasakė. Išsibūrė nosinę, su ja paėmė pakabuką ir susuko. Norėjo patyrinėti labiau šį daikčiuką. Dėl visa ko.
- Viskas jam bus gerai. Tikrai. - Sakė Oliveriui ir abejojo savais žodžiais. Eliotas visai nemokėjo saugotis. Jis visai nejautė baimės. Niekam.
- Žinoma galėsi ateiti pas mane Eliotai. O mudu dar juk turime palenktyniauti kada ar ne? - Šelmiškai nusišypsojo berniukui.
- Suprantu, pasiilgai namų. Bet žinai, greitai susitiksi su tėčiu, pasikalbėsit. Gal tada palengvės. O Hogvartse irgi gali būti įdomu. - Ar Oliveriui praeis. Tuo nebuvo visiškai tikras.
Eliotas nesnaudė. Vos tik pasijuto geriau puolė vėl tyrinėti.
- Visai ne pats laikas. Eliotai, padėk į vietą. Nejau nepasimokei, kad tokių daiktų liesti negalima. - Jis mostelėjo lazdele ir grandinėlė nulėkė į savo vietą. Eliotas nieko nepaisė, darė tai, ką norėjo. Nepaisė ir savo brolio perspėjimų.
- Taip negalima. Eliotai, daiktai gali būti užkerėti. ar tau patiko, kai skaudėjo? Manau nepatiko. O gali būti ir blogiau. Negalima liesti daiktų, kurių gerai nepažįsti.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #107 Prieš 3 mėnesius »
Jeigu Auris tikėjosi išgąsdinti, jam netgi labai nepasisekė. Eliotas itin susidomėjo.
- Suakmenėčiau? - išpūtė akis ir pradėjo mąstyti. Tai atrodė labai įdomus nuotykis. - Geras! Norėčiau pabandyti! Ir mes būtinai eisime palenktyniauti!
Tarsi specialiai nekreipė dėmesio į žodžius apie skausmą. Labai jau knietėjo išbandyti tą suakmenėjimą, tik kad Auris pasiėmė įdomiąją apyrankę.
- Aš noriu pabandyti, - suzyzė berniukas vildamasis, kad tėčio draugą palenkti į savo pusę nebus daug sunkiau nei patį tėtį. Tuo metu Oliveris verkšleno dėl namų. Gal ir gerai - jeigu pasiseks, niekas nė nepastebės, kaip Eliotas pasiims įdomiausią daiktą. Atrodė, kad vos tik pabandys ką paliesti, visi puls aiškinti, kad taip negalima. Būtent taip ir nutiko. Oliveris tik kalbėjo, o štai Auris ėmėsi veiksmų. Eliotas apsimestinai įsižeidęs patempė lūpą.
- Bet, Auri! - vėl suzyzė jis ir nusisuko nuo Varnanagės daiktų. Dabar jau susidomėjo geltonąja salės dalimi ir priėjo prie jos. - Man nepatinka skausmas. Bet čia labai įdomu! - toliau kalbėjo prikišęs veidą prie įvairiausių geltonų daiktų. Kokias tris sekundes ištvėrė nieko nepaėmęs, bet galiausiai pačiupo puodelį. Iš karto pajuto, kad ranka tarsi dega, tad numetė tą daiktą ant žemės ir suriko:
- Auč!
Nepatenkintas spoksojo į nukritusį puodelį ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl jį visi skriaudžia.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #108 Prieš 3 mėnesius »
Visa laimė, kad Auris pritarė jam, o ne Eliotui. Aišku, tėčio draugas jau suaugęs ir labai protingas, tad tikrai žino, kad negalima visko imti į rankas. Tik kodėl brolis to nepaiso? Juk jis irgi nėra kvailas. Argi smalsumas ir noras sužinoti svarbiau už saugumą?
- Nieko čia gero. Visai nenorėčiau, kad tu čia pasiliktum kaip akmuo, - sumurmėjo Oliveris, bet Eliotui tai, atrodo, visai nerūpėjo. Berniukas visai nusiminė ir džiaugėsi, kad gali pasiguosti. Taip atvirai kalbėti su žmogumi, kuris yra tavo mokytojas, buvo kiek keista ir nejauku, bet Auris geras. Jis išklausys ir pabandys padėti. Dėl šito Oliveris buvo visiškai tikras.
- Man atrodo, jis kur nors dings, ir aš liksiu visiškai vienas, - dar tyliai pasakė tėčio draugui. Labai reikėjo, kad į Hogvartsą atvažiuotų ir Miriam. Žinoma, ji ne tokia artima kaip Eliotas, bet bent jau niekur nedings. Ji labai gera sesutė.
- Eliotai, baik! - neįprastai sau sušuko Oliveris, kai brolis ir vėl puolė kažko imti. Jam ir vėl suskaudo, tačiau panašu, kad vis dar nesusiprato, jog reikia elgtis atsargiau. Berniukas vėl įsmeigė maldaujantį žvilgsnį į Aurį. - Jam gal reikia arešto, jis kitaip nesupras, - tyliai pridūrė.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #109 Prieš 3 mėnesius »
- Aišku, kad suakmenėti nieko gero. Kodėl to norėtum? Negalėtum bėgioti, kalbėti. Tik stovėtum ir kentėtum nuo skausmo. Ir net sušukti negalėtum.  - Ne, tai tikrai nebuvo gerai. Toks perdėtas aktyvumas galėjo prie nežinia ko privesti. Pasidarė baisu. Kas būtų, jeigu Eliotas rimtai susižalotų. Kaip tada Auris į akis Dafydd tada galėtų pažvelgti?
- Mes jį prižiūrėsim gerai Oliveri? Labai gerai, kad rūpiniesi broliu. Jam viskas bus gerai. - Drąsinamai pasakė. Kaip sužiūrės šį berniuką neįsivaizdavo.
- Ką Auri? Jeigu taip ir toliau susipyksim. Nebus nei lenktynių, nei pokalbių. O aš dar galvojau nusivesti tave kažkur ir parodyti ką nors įdomaus. Bet jei taip elgiesi. Tai niekur su tavimi neisiu. - Dėjo viltis į tai, kad Eliotui patikdavo leisti laiką kartu. Net tada, kai buvo dingęs, kaip pasakojo Dafydd Eliotas klausinėjo apie jį. Taigi galbūt bent jau taip pavyks jį pritramdyti. Jeigu neteiks jam pramogų, to, ko Eliotas nori.
- Parodyk rankas. - Apžiūrėjo berniuko delnus.
- Viskas. Mano nuomone eisim į ligoninę ir ten praleisi savo pirmą dieną. Gal tada suprasi, kad taip daryti negalima. Ir žinai, areštas gal irgi bus ne pro šalį. Duodu tau paskutinę progą. Aš rimtai Eliotai. Tu susižeisi, nenoriu to. O tu neklausai. Nejau tikrai turėsim pyktis?

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #110 Prieš 3 mėnesius »
Kodėl staiga visi pradėjo jo visai nesuprasti? Oliveris - dvynys, o Auris - šaunus tėčio draugas. Bet jie abu, regis, visiškai sukvailėjo ir nieko nebesupranta. Eliotas garsiai atsiduso.
- Aš juk nenoriu visam laikui likti akmens pavidale, - nekantriai paaiškino. - Aš tik noriu pabandyti!
Neklausė, ką Auris šneka su broliu. Atrodė, kad jeigu išgirstų, dar labiau susierzintų. O ir taip jautėsi nesuprastas ir keistai vienišas. Reikėjo čia atsivesti ne Oliverį, o kokį draugą. Tik kad traukinyje nepavyko su niekuo susipažinti. Na, Hestijas nesiskaito, nes jis buvo pernelyg keistas.
- Bet aš noriu lenktynių ir pokalbių! Ir pamatyti ką nors įdomaus, - skubiai pareiškė berniukas ir jau ruošėsi įsmeigti maldaujantį žvilgsnį į Aurį. Nė už ką neketino prarasti tokių puikių pramogų, kurios jo dar tik laukė. Tiesa, prieš tai teko parodyti rankas, tačiau su ligonine smalsus pirmakursis nė nesiruošė sutikti.
- Man visai neskauda. Nereikia į ligoninę, - pareiškė, nors tai nebuvo tiesa. Paleidus puodelį deginimas sumažėjo, bet vis tiek buvo jaučiamas. - Ir aš nenoriu nei arešto, nei pyktis. Man tik viskas įdomu, - labai jau atgailaujančiu balsu sumurmėjo berniukas. Žinoma, jis išties nenorėjo arešto (nors areštas su Auriu skambėjo ne taip ir blogai - visą laiką tiesiog praplepėtų) ar susipykti su tėčio draugu. Bet tokias situacijas vienuolikametis skaitė tiesiog puikiai ir žinojo: dabar reikia apsimesti labai prasikaltusiu ir tą suprantančiu.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #111 Prieš 3 mėnesius »
Na gerai. Pabūti akmeniu gal iš tiesų būtų įdomu, Oliveris tą pripažino. Bet Eliotas nežinojo, kas nutiks paėmus tą daiktą. Kas, jeigu Auris nebūtų laiku pasirodęs? Jis tikrai nebūtų žinojęs, kaip išgelbėti brolį. Baimė tiesiog kerojo viduje, ir Oliveris neįsivaizdavo, kaip reikėtų jos išvengti.
- Aš suprantu, kad jam įdomu. Bet tai gali būti ir pavojinga, - liūdnai kalbėjo tėčio draugui berniukas. Ko gero, tai, kad Auris dirba Hogvartse, išties padės jam čia ištverti.
- Jam nereikia į ligoninę, - šį kartą pritarė broliui. Vien pagalvojus apie tai, kad gali tekti pirmą dieną tverti pamokas be Elioto, nukrėtė šiurpas. Ir taip bus baisu, o jeigu brolis bus toli, visai išprotės. - Prašau, Auri, neversk jo eiti į ligoninę...
Balsas išdavė maldavimą ir baimę. Tėčio draugas privalo jį suprasti. Eliotas netrukus jau atrodė esantis labai prasikaltęs. Oliveris abejojo, ar tai labai jau nuoširdu, nes kai reikėjo, Eliotas sugebėdavo puikiai apsimesti. Bet norėjo tikėti dvyniu, tad dar pasakė profesoriui:
- Jis bus geras ir daugiau nieko nelies. Tik nevesk jo į ligoninę. Arba ir aš ten eisiu...

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #112 Prieš 3 mėnesius »
- O žinai, jeigu nešiotum tą pakabuką per ilgai visam laikui liktum suakmenėjęs. - Gal dėl to perdėjo, bet taip tik geriau. - Suakmenėti nuobodu. Tik stovi ir viskas. O suakmenėti ir jausti skausmą dar ir nemalonu. - Taip. Eliotas elgėsi pavojingai. Dėl to Auris tikrai Oliveriui pritarė.
- Žinai, dar tik pirmos dienos. Eliotas pasimokys. Aš taip manau. - Tai yra aš taip tikiuosi.
Senklerį užgriuvo dvigubas pasipriešinimas dėl ligoninės. Kažin ar ten Eliotui reikėjo, ten labiau norėjosi nuvesti auklėjimo tikslais. Auris kerais prisišaukė indelį iš savo kabineto. Vėl vėsinamojo tepalo. Tik šį kartą tai buvo kitas, nei turėjo tada, kai Eliotas nusidegino miške. Senkleris ėmė tepti tepalu berniuko delnus.
- Na gerai jau. Neisim į ligoninę. Bet tai paskutinė tavo proga supratai? Aš labai rimtai Eliotai. Taip, tau įdomu. Bet reikia galvoti apie tai, ką darai. - Nei nesiruošė patikėti, kad jis jau suprato ir ketina aprimti. Ne, nusileisti Senkleris tikrai neketino.
- Jeigu tu ir toliau elgsiesi taip neapgalvotai niekur neisim, gal nuvesiu tave į ligoninę, jeigu susižeisi. O ten bus nuobodu. arba skirsiu areštą. O areštas irgi nuobodus. - Baigęs tepti svarstė, ar reiktų aptvarstyti. Nutarė, kad gal ne. Tepalas greitai susigers. Ir tai juk nebuvo didžiulis nudegimas.
- Ramiai pabūk, kol vaistai susigers į odą.

*

Neprisijungęs Eliotas Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 455
  • Taškai: 10
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #113 Prieš 3 mėnesius »
Būk atsargus. Palauk. Nesielk taip neapgalvotai.
Tai buvo frazės, kurias Eliotas girdėdavo pernelyg dažnai. Aiškiai niekas nesuprato, kaip jis nemėgsta laukti ir būti atsargus. Nuotykiai patys neateina, reikia į juos lįsti. Tik kodėl toks įdomus ir smagus Auris staiga pasikeitė?
- Aš neketinau nešioti to daikto, - ramiai pratarė Eliotas, nors tiesiog spirgėjo iš noro ir vėl pulti ką nors tyrinėti. Bet į ligoninę jis tikrai neis, o kai Auris nusileido, garsiai sušuko: - Puiku!
Tai, kad tėčio draugas leido neiti į ligoninę, nestebino. Tėtis su kvailais ir bjauriai žmonėmis nedraugauja, taigi Auris turi būti geras. Kaip ir tėtis.
- Aš nesielgiu neapgalvotai, - pasiskundė berniukas. - O areštas...
Sakinio neužbaigė. Jau norėjo sakyti, kad areštas su Auriu tikrai nebūtų taip jau nuobodu, bet nutylėjo. Ką gali žinoti, gal tada jis neskirs arešto. Nieko - prisidirbs tiek, kad tėčio draugui teks jį nubausti. O tada bus netgi labai smagu.
- Pabūti ramiai? - pasitikslino Eliotas ir susiraukė. Ir vėl kažkas nuobodaus. Bet šį kartą teikėsi paklausyti Aurio ir iš tiesų ramiai stovėjo. Žinoma, žvalgėsi po menę ir jau galvojo, kur eis po to, kai tepalas susigers į odą. Bet kol kas pakluso. Kai norėjo, Eliotas galėjo būti netgi labai klusnus vaikas.

*

Neprisijungęs Oliveris Llewellyn

  • II kursas
  • *
  • 631
  • Taškai: 32
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #114 Prieš 3 mėnesius »
Auris bandė jį raminti, bet vis tiek buvo baisu. Eliotas tikrai nepasimokys. Jam čia garantuotai patiks, tad jis elgsis tik blogiau. Vienintelis dalykas, galintis priversti jį išties pasimokyti, tai yra kas nors labai blogo. Oliveris visai nenorėjo, kad tai nutiktų mylimam broliui.
- Aš jį saugosiu, - sumurmėjo tėčio draugui, nors neabejojo, kad taip paprasta nebus. Eliotas garantuotai pradės dinginėti su kokiais nors draugais. Ir turbūt grįš susižeidęs... O tada bus visai blogai.
- Jam patiktų areštas su tavim, - kuo tyliau pasakė. Vylėsi, kad šito brolis neišgirs - tikrai suprastų tai kaip išdavystę, o šito Oliveris visai nenorėjo. Šioje mokykloje ir taip bus sunku.
- Taip, pabūk ramiai, nes Auris nori tau padėti, - išdrįso pasakyti, kai Eliotas ir vėl parodė nepasitenkinimą. Negi jis nesupranta, kaip pasisekė, kad tėčio draugas labai laiku pasirodė šitoje salėje? Juk Eliotas nėra kvailas, tad kodėl... Negi jam nuotykiai svarbiau už viską, net ir jo paties sveikatą? Taip negali būti...
- Eliotai, būk geras... - dar sumurmėjo Oliveris ir liūdnai nuleido galvą. Panašu, kad niekas čia šiandien neišsispręs.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #115 Prieš 3 mėnesius »
- Eliotai, aš tiesiog nenoriu, kad imtum nežinomus daiktus į rankas. Gali juos ir taip apžiūrėti. Kam imti? O jei kada labai susižeisi ar įsivaizduoji, kaip nusimins mama ir tėtis? Ir kaip išsigąs. - Darėsi gaila Oliverio. Jis stengėsi ir mėgino kažkaip dvynį saugoti. Mėgino jam padėti. O Eliotas kažin ar tai vertino. Atrodė, kad nelabai jam svarbu. Jis darė kas patinka. Dėl viso to darėsi ir neramu ir liūdna. Ar Oliveris apie tai pagalvoja? O ar pats Eliotas kartais apie tai susimąsto. Kaip elgiasi su broliu. Sunkiausia buvo ir tai, kad vaikus jau seniai pažinojo. Pažinojo ir jų tėvą ir kažin ar tam tėvui patiktų išgirsti visas tokias Aurio mintis. Bet jeigu jie draugai, tai jis privalės pasakyti ką mano. Juk taip? Žinoma reikės juos stebėti ir jeigu taip tęsis ir toliau turės pasišnekėti su Dafydd.
- Juk žinai, kad tavo broiui visada viskas labai įdomu. Bet jis tikrai supras, kad taip neapgalvotai elgtis negalima. Jei reikės, dar su juo pasikalbėsiu gerai oliveri? - Tylomis kalbėjosi su berniuku, kuris vis dar priminė Alaną.
- Elgiesi Eliotai. Šiandien imdamas pakabuką, o paskui ir kitus daiktus elgeisi labai neapgalvotai. O ar žinai, kad galėjo nutikti ir taip, kad jeigu Oliveris būtų pabandęs iš tavęs paimti tą pakabuką, jei būtų palietęs tą ranką, kurioje jį laikei irgi būtų galėjęs nukentėti. Yra daiktų, kurie gali ir keliems žmonėms paskleisti ką nors blogo. Taigi dar ir todėl turi galvoti ką darai. Kad nesužalotum kitų žmonių. - Išgirdęs dar vieną dalyką iš Oliverio susimąstė. Labai norėdamas tikrai galėtų surimtėti, nesikalbėti su Eliotu arešto metu. Jau tikrai pasistengtų, kad areštas ir būtų areštu, o ne smagiu laiku.
- Pažiūrėsim ar jam patiktų. Bet to gal ir neprireiks. Nenoriu skirti jam arešto. - Eliotas vėl nekantravo. Bet stovėjo ramiai šį kartą.
- Taip. Palauksim ir eisim iš čia. Dar net nepusryčiavot turbūt. Reikės paskubėti ir tada palydėsiu jus į pamoką. - Kad kartais kai kam nekiltų noro tyrinėti. Pamanė. Po kurio laiko pasakė.
- Na, manau jau viskas. Einam. - Ir patraukė prie išėjimo.