[Elzė Merė Smitherson]

ačiū. mintyse, kai Emillia pavertė į vudžu lentelę padėkojo jai. Tuojau pat Šerė prilaikė kampą su užrašu ,,NO" ir buvo užduotas klausimas. Atsakymas ją nelabai džiugino, juo labiau ir Torės pasitikslinimas. rimtai? Nu gers...
Ar tu tikrai, tikrai tikras? mintyse kažko nelogiško paklausė ir tikrai nesulaukė atsakymo. Tik tada jai toptelėjo, jog reikia atsakyt į klausimą užduotą klastuolės
-a, ne aš nejudinau, - lyg nekreipdama dėmėsio ar lyg susipainiojusi atsakė. - Ar... nieko, nieko... - jau norėjo kaiko klaust, bet prisiklaususi apie mirtis ji galėjo tikrai ir mirti. Gal užduos, bet vėliau. Ji tik dar patogiau susirangė kėdėje ir vos, vos kitaip pakeitė kampo laikymą. kuri kita paklaus? Ko gi paklaus? Aš juk čia bailiausia... įdomu ar šitas demonas mokėsi Hogvartse? O gal iš vis niekur nesimokė? O gal buvo kaip su Voldemortu, mokykloje gerutis, senatvėje toks nelabai... nu ne toks jis jau ir senas buvo... gal neklausiu, gal geriau vėliau?

[Elena Lovegood]

 Elena ištiesų nežinojo ar jai prisidėti prie jų, ar ne. Nes jeigu nutiks kažkas blogo, kas tada bus? Jeigu ji prisidirbs ir pakenks sau? ,,Baik, Elena, mes šias mintis lauk.” Pradėjo su savimi šnekėti Grifė. Staiga išgirdusi Emilli’os repliką, Elena nieko nesakė, tik pavartė akis ir priėjo prie stalo.
,,O tu tikrai to nori? Bijau dėl tavęs.” Tyliai paklausė Lulu.
,,Taip, aš to noriu. Lulu, juk visada smagu kažką išbandyti.” Pradėjo jai aiškinti metamorfmagė.
 Netrukus Emillia pasinaudojo savo transfigūraciniais sugebėjimais ir kažką pavertė į vudžu lentelę. Merginoms paėmus už lentelės, Klastuolė uždavė klausimą. Staiga adata pradėjo judėti link žodelio ,,YES”. Raudonakė tai pamačiusi išplėtė akis.
 -Aš tikrai nejudinau,- nustębusi ištarė Grifė,- ar kažkuri iš mūsų judino lentelę?- paklausė ketvirtakursė lentelės. Šios adatelė pradėjo judėti link žodžio ,,NO”. Sustojusi prie jo, Elena atsitraukė nuo visų.
 -Žinot, man jau baisiu,- tyliai ištarė Elena ir nuėjo dar toliau.
 -G... Gal... Galbūt aš jau eisiu,- vos ne vos išvebleno raudonakė ir greitai išėjo iš namelio.
,,Lulu, daugiau niekada man neleisk daryti tokių dalykų.”
,,Aš tau ir neleidau, pati man prieštaravai.”
 Vos pasiekusi pilį, Elena nustojo ginčytis su Lulu ir patraukė link Grifų Gūžtos benrojo kambario.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany visuomet buvo smalsi. Troško sužinoti, išsiaiškinti bei patirti. Tačiau šis perdėtas noras viskam rasti priežastis, atskleisti paslaptis turėjo ir tamsiąją savo pusę. Tai lyg žiūrėti į obuolį. Matyti tik vieną, rausvai žalią pusę, tačiau nematyti kitos - visiškai išpuvusios.
Jei jau čia atėjo kviesti dvasių ar demonų, tai tuo užsiimti reikėjo. Nors pamačiusi tą keistoką, nevisai, (vardo gi ji nežinojo tos merginos, išbūrusios šią lentą) mergaičiukė suglumo. Akimirką sudvejojo. Tačiau dabar ji nebegalėjo trauktis. Teko rodyti visą drąsą bei norą, o giliai viduje paslėpti nerimą bei baimę. Prisidėjusi prie kitų, varniukė ranka laikė vieną kamputį šios lentutės. Bethany buvo apie ją girdėjusi, bet nematė akelėmis. Ir nebuvo nė karto kvietusi demono ar dvasios. Žiūrėdama kas vyks toliau, mergaičiukė susimąstė. Vienintelis klausimas tebuvo jos galvelėje : kuris būdas pavojingesnis - su žvakėmis ar šia lenta?
Pasisukus adatai, varniukė atsitokėjo. Bežiūrėdama į atsakymą, iškart išleido iš rankos tą mažutį kamputį lentos bei žengė žingsnį atgal nuo stalo.
- Tikrai ne aš, - dabar viduje virė visiška baimė bei sumišimas, - nenorėčiau tokio dalyko daryti. Judinti adatą? Jūs juokaujat...
Bethany kalbėjo paskubomis. Žodžiai patys bėrėsi greitai, o akyse galėjai įžvelgti menką baimės šešėlį.
- Žinot, aš to nebenoriu, - tepasakė paskutinį sakinį bei nutilo.

[Clementine Martes]

 Paleidus lentos adatą, kuri turi judėti pati, bei nurodyti ką sako mistinės būtybės, kitos mergaitės irgi pasimetė. Jos pradėjo aiškinti, kad nejudino. Emillia tik pakėlė antakius ir nelabai dar norėjo joms tikėti. Nu, nu... Su tokiomis mintimis mergina buvo, kai kitos jaunesnės mokinės pradėjo teisintis. Bet tai buvo dar ne viskas, klastuolė dar labiau jomis nustebo, kai jos pradėjo uždavinėti dar kvailesnius klausimus. Emillia net negalėjo apibubint žodžiais, kad kas per nesąmonė. Jai norėjosi pasiimti su rankomis už galvos ir stebėtis. Geresnių klausimų negalėjo dar sugalvot... Visus savo jausmus bei mintis pradėjo laikyti savyje.
 Emillia nenorėjo pabaiginėt tuo, juk prasideda įdomiausia dalis. Bet, deja kiti pernelyg rodos išsigando. Vienai juk klastuolei nepasilikti, nebe tas jausmas. Tai merginai beliko tik su jomis sutikti ir pareikšti, kad reikia išeidinėt.
- Eh...- Atsiduso ir gūžtelėjo pečiais. - Aš norėčiau užduoti dar vieną klausimą, o po to rodos, jus esat pernelyg išsigandusios, todėl manau reik tai baigti. - Kiek surūgus pradėjo sakyt. Bet pagriebus dar kartą adatą, Emillia tik nusišypsojo, kur ta šypsena nieko nežada, bei ir pasiruošė ir uždavinėti klausimus.
- Na, aš užduodu klausimą. Taigi, ar tie gandai kurie yra apie kambariuką po laiptais, tai tiesa? - Kai tik adata nurodė žodį 'YES' mergina iškarto paleido ir netgi kiek pašoko. - Ha! Taip ir žinojau! - Netgi kiek apsidžiaugė, bei po to mintyse nustebo ir pasibaisėjo, kad visa tai yra tiesa. O bože moi. Ir vėl norėjo užsiimti sau už galvos, bet tada atkreipė dėmesio į tas mergaites. - Aš kaip vyriausia, manau, kad reikia mums pabaigt su šituo ir eiti atgal į pilį. - Surimtėjusiu balsu pasakė, bei susiruošus visoms mergaitėms pamojavo.
- Iki. - Mirktelėjo ir šyptelėjo, o pati išėjo iš to namuko ir atsidusus paėjo apie dušimtai metrų. Bet po to sustojo ir grįžo atgal į ta namuką. Emillia ten nieko jau nepastebėjo ir nematė. Na arba ji tiesiog akla. Bet ten buvo palikta ta lenta. Klastuolė šyptelėjo ją greitai pagriebė ir išėjo iš to namuko ir vėl ir pradėjo jau tada eiti link Hogvartso, o atėjus į mergaičių kambarį, lentelę Emillia paslėpė po lova.

[Torė Finitsis]

Jos visos klausinėjo to paties dalyko tik, kad skirtingais žodžiais. Bet vis tiek, atsakymas likdavo tas pats. Torei buvo sunku patikėti. Ne, greičiau neįmanoma patikėti. Juk tokie dalykai tik išsigalvojimas, ar ne? Tačiau žvelgiant į šios dienos situaciją, įspūdis susidarė visiškai priešingas. Galiausiai, visoms dvasių kvietėjoms pasidarė baisu. Ne išimtis ir Torė.
- Taip, aš taip pat nebenoriu,- tyliai sušnabždėjo ir pažvelgė į tą prakeiktą lentą.Kad ir kaip buvo išsigandusi, vos Emillia uždavė dar vieną klausimą, varnė buvo tiesiog priversta išsišiepti. Į gandus mergaitė niekada nekreipdavo dėmesio, nes dauguma jų buvo laužti iš piršto. O šis... mergaitė vis dar šypsojosi. Galų gale susitvardė ir pasakė:
- Manau, jei jau tokį dalyką sužinojome, dabar tikrai reiktų eiti,- tada atsistojo nuo kėdės ir kurį laiką tiesiog laukė. Juk nelabai smagu eiti per mišką vienai. Na, į priekį buvo eiti ne taip baisu. Juk čia turėjo būti tik vaikiškas žaidimas, o dabar jis išsivystė iki tikrų tikriausių, mistiškų įvykių. Jai nusibodus laukti, vis tiek patraukė link kambario viena. Neskubėjo, nes galbūt dar pasivys kokia mergaitė?
Po kurio laiko, Torė pagaliau grįžo į kambarį. Tiesiog maldaute maldavo, kad kuo mažiau prisisapnuotų. Juk po tokio nuotykio būtų visai nenuostabu, kad naktimis prasidėtų košmaro sapnavimas. To mergaitė labiausiai ir bijojo.

[Elzė Merė Smitherson]

O ji tik stebėjo ir laukė. Laukė, kol kažkas dar ko nors paklaus. Iš dalies buvo šiurpoka, bet net jai nebuvo per daug baisu. Staiga ji susidomėjo kažkokiu senu daiktu esančiam kitam kambaryje.
-Na ką, viena aš irgi tuomet nežaisiu... - tarė kai kompanjonės viena po kitos traukėsi iš šios veiklos. Ko ji labiausiai bijojo tai profesorių. O viskas kitas buvo nebaisu. Kai atrodė jog visos išėjo ji jau turėjo pasiteisinimą, kuris nesukeltų įtarimų, jog ji čia lieka
-Iki tuomet... aš su jumis neisiu, į Švilpynę patogesnis įėjimas bus einant pro ten. - parodė į kitą pusę, nei ėjo visos kitos. Kai atrodė, jog visos kitos jau nužingsniavo Šerė pargrįžo į namelį ir nušliopsino į kitą kambarį. Ir pradėjo žvalgytis. Staiga pasigirdo žingsniai ir įėjo figūra. Šerė tuoj pat pasislepė po kažkokia tais spintele ir nejudėjo. velnias, pamiršau lentelę paslėpt... jei koks nors profesorius, tai galas. ji kiek lengviau atsikvepė, kai įžiūrėjo Emilią, bet pasirodyt nedrįso. Ji tik pasiėmė lentelę ir dingo. ech... Švilpukė išlindo, ir toliau ėmė biliką apžiūrinėti. Kai viskas buvo sutvarkyta, išžiūrėta, ji pasileido tekinom į miegamajį. Laimei joks profesorius ar personalas jos nepasigavo ir ji labai tyliai šmurkštelėjo į šilta lovą. ooo, tie elfai tikrai mieli...

[Clementine Martes]

 Dangus greitai temo. Besižiebiančias žvaigždes ir spiginančią vienišą mėnulio pilnaties akį protarpiais uždengdavo pavieniai debesys, tačiau šie greitai praslinkdavo vėl leisdami grožėtis atsiveriančia visatos platybe. O ji buvo dar ir kaip nuostabi. Čia, toli nuo didžiųjų žiobariškų miestų, pasimatė, regis, kiekviena pavienė žvaigždė. Jos spietėsi į šiokias tokias grupes, taip numargindamos pasaulio gaubtą įvairių figūrų raižiniais.
 Tačiau ne visiems rūpėjo sustoti ir pakelti galvą aukštyn. Kol vieni ruošėsi gulti, o kiti galbūt vis dar naktinėjo koledžo kambariuose ar paslapčiomis slinko pilies koridoriais, Nikoletė įnirtingai brovėsi pro uždraustojo miško medžius. Basos kojos kliuvo už stambių šaknų ir dygių brūzgynų, rankas raižė krūmokšnių šakelės, kol mergaitė nepasiekė savo tikslą - apleistas namelis miške.
 Priėjus prie namo, Nikolė dar kartą pažiūrėjo į dangų. Žvilgtelėjusi dangun į žvaigždes susirado šiaurinę ir laikomos šakelė ore pradėjo vedžioti ir daryti visokias figūras. Tiesa, tai visai nebuvo būtina, bet mergaitei norėjosi tai padaryti. Bet pasirodė, kad Nikoletei patrukdė. Atsisukus, pastebėjo dar vieną mergaitę šalia apleisto namelio. Hm?
- Ar ne įspūdinga šiandien naktis? - Susižavėjus leptelėjo, o po to pradėjo stebėti mergaitę, kurią Nikoletė tuo metu buvo pastebėjus.

[Kyra Lilly Laurence]

 Kyra vėl žingsniavo uždraustojo miško keliuku. Tik šį kart ji ėjo iš jo. Ji vis visur matė tą kruviną voverę kurią neseniai pasigavo. Lilly lūpos dar vis buvo kraujuotos, o akys paraudonavusios. Laurence dar kos kas nežinojo kaip jad padaryt vėl žmogiškas, o ne kaip kokio demono.
 Vampyrė vis žingsniavo užvertusi galvą ir giliai kvepuodama. Klausydama paukščių čiulbėjimų, dvispalvių plaukų savininkė mąstė apie savo gyvenimą. Gal tas vampyriškumas yra dovana? Tačiau Kyra nelabai jos ir nori. O gal ji dar to nesuvokia? Gal ji tik dabar to nenori, o vėliau supras kad tai tiesiog labai geras dalykas?
 Taip užsigalvojusi, Varniukė net nepajautė kaip atsitrenkė veidu į medžio kamieną. Tyliai nusikeikusi raudonakė atmerkė akis. Prieš save ji matė apleistą mažą namuką. Staiga pasigirdo lengvučiai žingsniai kurie vis artėjo. Kadangi Kyros tiek rega, tiek uoslė, tiek klausa ir visi kiti dalykai buvo žymiai geresni negu žmogaus, Lilly įsiklausė. Link jos judėjo mergaitė maždau Laurence amžiaus, bent jau ji taip manė. Atsistojusi už medžio, Varniukė ir toliau ją stebėjo. Staiga ji sustojo prie namelio. Kiek įsidrąsinusi pusiau baltaplaukė, pusiau juodaplaukė pajudėjo iš vietos ir pradėjo eiti arčiau namelio. Netrukus mergina ją pastebėjo ir pasisveikino. Tiesą sakant Kyra nustebo, nes dažniausiai beveik visi eina nuo jos kuo toliau. O dar kaip tamsu dabar, jos akys žiba tamsoje, todėl iš vis baisu būtų.
 -Ammm... Labas,- kiek išvargusiu balsu prakalbo Lilly ir pažvelgė tiesiai mergaitei į akis. Šioji uždavusi klausimą, vampyrė vėl turėjo pakelti akis į dangų. Jame kaip ir visada buvo daug žvaigždžių kurios švietė arba ryškiai, arba nelabai.
 -Na taip, ji nuostabi,- ištarusi tai, Kyra stipriai užsimerkė ir giliai įkvėpė.

[Clementine Martes]

  Vampyrė. Kaip įdomu.. Pradėjo apžiūrinėti mergaitę priešais ją. Pusiau juodi ir pusiau balti plaukai. Čia kartais ne eilinė Melanie Martinez fanė? Tokio stiliaus plaukai dažniausiai simbolizuoja dainininkę. Nors, tie plaukai nebuvo svarbiausia. Vampyrė turėjo žymiai daugiau neįprastu išvaizdos bruožų, kurie ir sudaro tokią gražią natūrą. Jos akys tamsumoje žibėjo, įdomu ar jos trokštančios dabar kraujo? Ak, Nikoletė tada būtu tokioje nemalonioje situacijoje. Bet ar tikrai jos trokštančios kraujo? Varnai labiau pradėjus ją apžiūrinėti, pastebėjo šiek tiek kraujo ant jos lūpų.
 - Tikiuosi, tas žmogus ar gyvūnas stipriai nenukentėjo. - Šyptelėjo mergaitei ir ištraukius iš savo kelnių, kelias servetėles, padavė juos pusiau baltaplaukei, pusiau juodaplaukei. - Visada žiūrėk, kaip atrodai, nes manau, kad kada nors tave taip lengvai atpažins, kaip aš. - Nusišypsojo mergaitei plačia šypsena ir su rudom akim metė žvilgsnį į apleistą namą.
 - Koks įdomus apleistas namas, ar netiesa? Turbūt jis slepia tiek daug paslapčių. - Prancūzės akys pradėjo spindėti iš smalsumo. Ji taip norėjo ten įeiti. Bet kaip Nikolette paliks šią mergaitę? Varna pernelyg gerai išauklėta, kad tiesiog ją čia palikti. Bent paklausti ar ji nori kartu į namą, reikia gi.
 - Ar nenorėtum man palaikyti kompaniją? - Pasiteiravo vampyrės ir atidarė apleisto namo duris. -Nagi, einam. - Mirkelėjo.

[Kyra Lilly Laurence]

 Nusibodus žiūrėti į dangų pilną žvaigždžių, Kyra vėl pažvelgė į mergaitę. Vos pažiūrėjus į ją, Lilly pastebėjo jog ji ją nužiūrinėja. Staiga prisiminus jog ant jos lūpų vis dar yra kraujo, Laurence visa išraudonavo.
 -Atleisk... Visai pamiršau apie tai... Na, ta voverytė dabar vėl po medžius laipioja, nes nieko aš jai baisaus ir nepadariau,- sukikeno vampyrė ir paėmė jai siūlomą servetėlę. Nusivaliusi savo lūpas, dvispalvių plaukų savininkė šyptelėjo nepažįstamąjai.
 -Aš ją išplausiu ir tau grąžinsiu, nes nemanau kad norėtum nešiotis servetėlę su voverės krauju,- mielai šyptelėjo raudonakė ir įsidėjo servetėlę į kišenę.
 Pasukusi galvą į dešinę pusę, Varniukė pastebėjo jog namas yra jau daug ko matęs, nes vos vos laikosi. Lėtai priėjusi prie jo medinės sienos, Lilly ją palietė. Staiga ji išgirdo kažkokius greitus žingsnius. Bet pagalvojusi jog ten kokia nors pėlė, Kyra nuvijo visas blogas mintis.
 -Na taip, jis tikrai atrodo įdomiai. Mane labiau traukia mintis, jog ten galėtų būti koks rūsys ar panašiai. Va tada tai tikrai būtų įdomu,- sukikeno pusiau juodaplaukė, pusiau baltaplaukė. Netrukus Kyra tikrai užsimanė įeiti į vidų, todėl nebestovėjusi vietoje mergina patraukė link namo durų.
 -Aišku kad norėčiau. Kas gi nenorėtų eiti į tokius namus,- tai pasakiusi, Laurence įžengė į namo vidų.
 Viduje ją pasitiko ne pats maloniausias kvapas. Medžio pūvimo kvapas jai nelabai patiko. Apsižvalgiusi, vampyrė pamatė tikrai įdomų veidrodį, tačiau jis buvo sudaužytas. Priėjusi prie jo, Varno Nago globotinė bandė pamatyti save jame, tačiau ji prisiminė jog vampyrai veidrodyje savęs nemato, todėl nusuko akis į kitą pusę. Giliai įkvėpusi, raudonakė perbraukė ranka per šalia stovintį staliuką. Vos patraukusi ranką nuo jo, Lilly greitai nusivalė dulkėtą ranką į savo kelnes. Apsisukusi antrakursė priėjo prie nepažįstamosios.
 -Man jau čia patinka,- tyliai sušnabždėjusi tai, Varniukė vėl nuėjo į kitą kambarį.

[Jenny Biatch]

Klastūnė nebūtų klastūnė. Ji puikiai puikiausiai žinojo, kad uždraustas miškas yra visiškai ne be reikalo uždraustas. Ir, kad ypač pirmakursiam čia eiti negalima. Bet vis tiek ėjo. Nes nu norėjo. Jen visada turi viską daryt kitaip, priešingai, ne kaip visi, prieš srovę. Tik tada ji jautė malonumą ir šiaip tik tada ji jausdavosi savim.
Pamokos atrodė per sunkios. Pilis per ankšta. Šalia tipeno juoda kaip smala katė, kurią neseniai nusipirko. Faina katė irgi panašaus charakterio. Tyli, kartais nužudo kokią pelę dėl smagumo. Jos dvi eidamos miško takeliu buvo ko gero tamsiausias šio miško taškas. Visa juoduma ir neapykanta pasauliui viename taške. Na, gal dviejuose. Didelė koncentracija.
Eidamos jos neskleidė jokių garsų bet puikiai viena kitą suprato. Mintyse Jen dainavo Blue Foundation - eyes on fire. Gera daina. Savy turi pakankamai tamsos.
Jen jau spėjo pajusti, kad aplinka - dėstytojai - jos nelabai supranta. Tegu galvoja nors ir, kad antras Voldemortas užgimė. Kaip jau ir sakyta, ne veltui klastuolė. Tinka ji ta žalia. Puikiai.
Nė vienas miško gyvis nesiartino prie šių dviejų juodų taškų. Keista. Matyt, pasisekė.
Staiga, netyčia ir visai netikėtai jos priėjo apleistą namą. Jen dievino tokias vietas. Bėgti iš pamokų į apleistą pastatą yra nuostabiau nei nuostabu. Spėsim visur. Pirma čia. Tačiau įeiti į pastatą jos net nebandė. Keista, nenatūralus poelgis šiai tamsiai, bet mielai mergaitei. Šiaip būtų lindus stačia galva. Šįkart ji tik klestelėjo ant žolės. Užkniso. Viskas užkniso, nebegaliu, šluotą dėjau. Būt mažiausia užknisa, viskas užknisa. Išsitraukė saują sprogučių iš kišenės, kuriuos nušvilpė per nuodų ir vaistų pamoką ir pradėjo mėtyt į medžius. Jai vienodi švietė ar kas nors ateis. Ar voras, ar profesorius. Būtų paleidus vieną liepsnelę atėjūnui tiesiai į tarpuragį. Katė gulėjo šalimais visiškai absoliučiai ignoruodama pokšėjimus. Tik karts nuo karto kirptelėdavo ausimis.
Sprogimai baigėsi. Tyla. Šalta, visgi žiema jau. Sniego dar nėra, bet šalta. Jen tai ignoruodama toliau guli ant žemės, ant pavytusios žolės. Klausosi vėjo. Kaip jis gena debesis. Kaip kvėpuoja katė. Kaip plaka jųdviejų širdys. Nebloga klausa visai šios mergaitės.
Ramybė. Dzen būsena. Visai neblogai atpalaiduoja. Tačiau, grįžta namų ilgesys, nostalgija. Ji pasiilgo savo geriausio draugo Renio. Norėtų, kad ir jis kažkokiu mistiniu būdu atsidurtų čia, Hogvartse. Gal ir atsidurs. Kadanors. Būtų gerai.
Galiausiai nebegalėjo pakęsti šalčio, einančio iš visų pusių. Iš žemės, iš vėjo. Pakilo ir caktelėjo liežuviu kviesdama Katę padaryti tą patį. Katė pakilo ir ėmė rąžytis.
Galiausiai abi ištipeno iš miško lygiai taip pat ramiai kaip ir čia atėjo. Į pamokas. O gal į miegamąjį. Niekas nežino.

[Auksė Marlena Hale]

Katrilė vos sugebėjo ištverti pamokas tądien, o dar laukė projektas, kurį turėjo daryti su kažkokiu berniuku (kiek prisiminė, Tobijumi) ir Persefone, žaviai atrodžiusia mergaite. Visgi, mielai būtų griuvusi į lovą, spoksojusi į lubas, tačiau dingti nebuvo kur. Magijos Istorijos pamokos mergaitė nemėgo. Turbūt todėl, nes nemokėjo jos mokytis, bet nelabai stengėsi šį faktą keisti. Palaidais plaukais švytuodama į šalis, ant vieno peties užsimetusi kuprinę, kurią prilaikė ranka, pamažu žingsniavo uždraustojo miško link. Akys žvelgė į kiekvieną smulkmeną aplink. Su savimi raudonplaukė turėjo vadovėlį, tuščią ritinį pergamento, plunksną ir buteliuką mėlyno rašalo. Niekas negalėtų pasakyti, kad tokia kaip ji galėjo nervintis. Ir iš tiesų nervinosi - bijojo neparodyti savo susižavėjimo, bijojo būti palikta nuošalyje. Devina prikando lūpą - priešakyje jau matėsi namelis, susitikimo vieta. Prasibrovusi pro keletą medžių, klastuolė pravėrė duris. Jos negražiai sugirgždėjo, ji stabtelėjo bei įsiklausė. Tyla. Gilus atodūsis. Ramiai, ramiai, Katre, ramiai... Čia dar nieko nėra. Raudonplaukė žengė į vidų, privėrė duris ir apėjusi visus kambarius, pasirinko tą, kuris turėjo didžiausia stalą ir pats buvo didžiausias. De Liuka atsisėdo ant nepatogios kėdės, pasimuistė bei padėjo kuprinę priešais save.

[Persefonė Peloquin]

 Šiandien vėjas pūtė vos vos, bet Persefonės švelniai rusvi plaukai vis tiek plaikstėsi į visas puses kaip pašėlę, o dėvima balta bei įvairiom gėlytėm siuvinėta suknelė kėlėsi iki pat strazdanoto varnės veido.
 Ėjimas buvo melancholiškas, ramus. Reikėjo kažko naujo ir... Oh I wish I had a river I could skate away on. mintyse uždainavo ji. Papurtė galvą. Netinkamu metu netinkamos dainos. O tuo labiau, jog eina mokytis ir ruoštis. Tokie dalykai nelabai Persefonę ir žavi. Tiesa, vienas dalykas tikrai žavi. Kol kas tai liks paslaptis. I love long gone songs of olden You sing throughout the year. Kiek pakilo šypsena, pasiekus medinį namelį – čia trijulė turėjo susutikti. Į galvą lindo visos dainos, tad mergaitė kiek sumišo, kas privertė ją šitaip keistis? Šis susitikimas? Nežinia.
 Pravėrė duris. She's a stomping beast, and a dark demanding child. Tada kiek atsiduso, kadangi viduje nebuvo susirinkę visi. Na, trūko tik vieno žmogaus, bet Persefonei nerūpėjo. Ana klastuolė varnanagei nepatiko, bet turėjo kentėti. Išspaudė dirbtinai saldžią šypseną ir nedrąsiai pamojo ranka mergaitei.
 – Sveika, princese, – sukikeno. Šitaip ji vadina žemesnes už save. Na, ne karalienes. O tie labiausiai antrakursei nepatinkantys tampa tarnais. Kol kas tik tinkamo kreipinio jiems nesugalvojo. Bet tiek to – niekam nerūpi, – o dar nepasirodė mūsų žavusis princas, ką?

[Clementine Martes]

  Visas išvargęs Tobijas vos išstovėjo ant kojų. Jeigu ne kavos galia, šis vokietis jau seniai būtų užmigęs kokioje nors pamokoje ir dėl to užmigimo dabar turėtu areštą. Bet štai jis čia. Varno Nago berniukų kambaryje darydamas kerėjimo namų darbus.
  Pažiūrėjus į savo užrašų knygutę kur buvo surašyti visi jo planai šiandienai, garbanius kiek atsiduso, suprasdamas, kad diena tuo nepasibaigia. Buvo sunku suprasti, kaip kai kurie mokiniai dar spėja patirti nuotykius, kai reikia tiek mokytis. Deja, jūros spalvos akių atstovui tai tik galėjo būti jo sapnuose. Dabar jį laukia projektas.
  Išgėrus dar kelis puodukus kavos, Wolfensohn susiruošė ir išėjo iš Hogvartso pilies. Vaikėzo mėlyni paakiai turbūt jau švytėjo iš tolumos kaip plikio galva saulėtoje dienoje. Na, trylikametis atrodė tikrai išvargusiai, tokie jau tie mokslai šioje magiškoje mokykloje.
  Priėjęs prie apleisto namelio, berniūkštis atidarė duris ir įėjo į tą gan šiurpų namą. Kažkaip keista, kad tos merginos negalėjo pasirinkti geresnę vietą, juk kur kas geriau būtų biblioteka kuri dar yra ir arčiau. Bet tebūnie.
 - Jūs jau visos susirinkot, - pabandė išspausti šypseną, - aš atnešiau kelis konspektus, - išsitraukė iš kuprinės kelis popiergalius ir padavė juos Katrilei bei Persefonei, - šiaip jie visai turėtų padėti. Galime ką nors iš ten ir nukopijuoti projektui, manau.

[Auksė Marlena Hale]

Kėdė Katrilei nepatiko. Labai. Buvo kieta, nuo kiekvieno judesio sucypdavo, o šio garso ji tiesiog neapkentė. Išvis, kol dar buvo viena, klastuolė ėmė save eilinį kartą peikti - kaip mergaitei galėjo patikti tokia išlepusi varnanagė, kuria vis labiau žavėjosi? Pamiršusi viską aplink, Devina sutelkė akis į kuprinę, akių žvilgsnis susiliejo viename taške ir galop ji matė tik neaiškius siluetus, o jautėsi irgi ne per geriausiai. Į realybę grįžo tik ties Persefonės žodžiu ,,princesė", kitus žodžius girdėjo padrikai, bet savo sutrikimo neparodė. Paslėpė. Kaip ir savo šilumą vėl ėmė slėpti po netikrų kaukių šydu.
- Oi, tas princas, - atidarė savąją kuprinę, - niekados laiku pasirodyti nesugeba, - burbtelėjo, nors kaip tik ties tais žodžiais pasirodė ir jis. Ir ne, de Liukai nepatiko, kaip varnė jį pavadino. Princu. Pagal klastuolę, tokios pravardės Tobijus buvo visiškai nevertas.
- Štai ir jis, - nieko neišsiėmė, tik nukėlė nuo stalo ir prie kėdės kojų padėjo kuprinę, - ir netgi pasiruošęs rimtam darbui, - pervertė gautus popiergalius, nors neperskaitė nei vieno žodžio.