0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
  Uždraustajame miške, visai kitam jo gale, buvo toks apleistas namelis apie kurį žinojo tik vienetai. Šalia jo čiurleno žolėm apaugęs upelis, o į jį sviro drebulės. Upelio vanduo, nebuvo iš švariausių, bet pakankamai skaidrus, kad matytųsi dumblėtas dugnas. Namelis kuris čia stovėjo metų metus buvo visas apaugęs kerpėm, samanom. Nors vieta ir atrodė baugi, čia keistai jautėsi saugiau. Neskaitant to, kad pilis buvo velniškai toli, mokiniai retai atklysdavo, nes keliaujant link šios vietos miškas tapdavo vis tankesnis ir tankesnis.
  Gyvūnai atklysdavo čia neretai, tačiau gyventi pasiruošdavo tik retas. Vieta neatrodė tinkama gyventi, anaiptol ji buvo siaubinga. Arti upelis, bet kada galintis patvinti, net nežinia koks pavojingas padaras užklysta. 
  Nors namelis iš išorės atrodė mažytis, bet viduje jis buvo toks erdvus, kad atrodė galėjo tilpti visi Hogvartso mokiniai ir mokytojai. Jo viduje buvo pilna dulkėtų paveikslų su nežinomų burtininkų veidais, kurie atrodė, kad savo tuščiu žvilgsniu perveria tave kiaurai, it ietis. Čia tai pat buvo ir menė, su milžinišku stalu ir tuščiu stalu. Kėdės tai pat buvo didelės ir tarsi padabintos mažais deimantukais. Menės grindys buvo iš marmuro ir einant jomis girdėjosi žingsnių aidas, kartais atrodantis, kad už tavęs kažkas eina. Čia buvo dar daug kambarių į kuriuos negalėdavo įeiti  niekas iš žiobariškos kilmės, joks purvakraujis.

Bet negalėjai apsigauti namelio išore ir vidumi. Iš ties jis buvo tarsi blogio irštva, skęstanti juodame kraujyje. Todėl niekas ir nežinojo apie jį...


  Morgana brovėsi pro visokiausius krūmynus ir jai net nebuvo svarbus joks skausmas. Mokslo metais baigėsi ir reikia grįžti atgal į kvaištelėjusių įtėvių namus, atgal į žiobariškąjį gyvenimą. O ji to nenorėjo, todėl pabėgo nuo visų, gilyn į mišką pilną pavojų. Ir štai po ilgo kelio ir skaudančių kojų bei rankų ji pamatė tamsų namelį, apšviestą nuo pro medžius prasiskverbusių saulės spindulių. Ji palaimingai atsiduso ir slidinėdama pribėgo prie namelio. Atsisėdo ant laiptų ir pasitvarkė užkritusius plaukus. Rusvaplaukė atsipūtė ir apsižvalgė, vieta buvo apaugusi aukštomis žolėmis, bet vis tiek atrodė pakankamai graži ir saugi. Netoliese ji pamatė čiurlenantį upelį ir tą pačia akimirką pajuto ilgai kankinantį troškulį. Ji prasibrovė pro pjaunančias žoles ir atsiklaupė, suglaustus delnus pakišo po skaidriu vandeniu ir tada susimąstė ar tikrai galima gerti tokį vandenį. Na, bet velniai rautų, blogiau jau nieko nenutiks.
  Atsigėrusi ji atsistojo ir apsižvalgė dar kartą, tačiau pro aukštas žoles nepamatė nieko doro. Ji vėl apsisuko ir pažiūrėjo į namelį. Jis atrodė kaip šimtą metų nenaudotas. Susidomėjusi juo ji priėjo prie durų ir iš pradžių pabandė jas atidaryti paprastai. Tačiau neišėjus taip ji išsitraukė burtų lazdelę ir sušuko:
Alohomora.
Bet durys nė nesuvirpėjo. Mergiotė nusivylusi atsisėdo ir atsirėmė į jas mąstydama apie kitokius burtažodžius kurie galėtų atverti duris.     
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Morgana Buterfield »
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Hogvarste buvo jau atostogos. Reikėjo važiuoti namo, bet Emillia norėjo pasilikti. Ji pasiilgo tėvų, bet Hogvarsto ji nenorėjo palikti, ji prisirišo prie šios mokyklos. Tai jai buvo antri namai, todėl nusprendė apvaikščioti aplink Hogvartso aplinkybes. Emillia sedėjo mergaičių kambaryje. Ji užsidėjo klastūnyno uniforma ir pradėjo vaikščioti po Hogvartso koridorius. Emillia užėjo į biblioteką, balkoną, mirtos tualetą. Ji viską aplankė. Išėjus iš Hogvartso, ji nuėjo į uždraustąjį mišką. Uždraustajame miške klastuolė buvo retkarčiais, todėl nusprendė Emillia apvaikščioti vos ne visą mišką. Emillia buvo sutikus daug įdomių dalykų. Kaip, apaugusi kalva, grybų slėnis, pavėsinės. Tą dieną švietė saulė, saulės spinduliai mišką labai gražiai papuošdavo. Pas Emillia buvo liūdna ir linksma nuotaika. Ji liūdėjo, kad turi išvažiuoti iš Hogvartso. Ji žinojo kad grįš, bet vistiek liūdėjo. Ir buvo linksma, nes buvo labai graži diena, pamatė daug įdomių dalykų, ir greitai pamatys savo šeimą, kuria labai pasiilgo. Su savo mintimis Emillia labai susipainiojo, ji jau nežinojo ko nori. Daug galvodama, Emillia priėjo prie kito miško galo. Emillia iš tolo matė, kaip jau baiginėjasi miškas. Klastuolė suprato, kad ji labai toli nu Hogvartso, ir išsigando, nes Emillia gali pasiklysti. Klastuolė išgirdo, kaip žmogus taria burtažodžius. DiLaurentis pasidarė smalsu, kas darosi. Ji ėjo link to žmogaus kurio girdėjo. Pamačiusi ji pamatė mergaitę, ji stovėjo šalia apleisto namo. Emillia pasidarė smalsu ką ji daro, bet nenorėjo pasirodyti grubi.
- Ką čia darai? - paklausė Klastuolė.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
  Ji persigando išgirdusi klausimą ir staigiai pakėlė galvą, tikėdamasi išvysti kokį suaugusįjį ar mokytoją. Bet tai buvo tik žema mergiotė. Jau spėję ataugti rožiniai plaukai labai rėžė akis, bet tai pat pro jas neprasprūdo, kad ji dėvėjo klastūnyno uniformą. Ir tada Morgana prisiminė, kad čia viena iš jos klasiokių – Emillia DiLaurentis. Ji visada atrodė tarsi gyva barbė, o rožiniai plaukai dar labiau pridėjo jai tokį įvaizdį.
– Nieko. Tiesiog atėjau pasižvalgyti. – ji apsimetė rami ir nė kiek ne persigandusi.
Rausvaplaukė puikiai mokėjo slėpti jausmus, sunkiai ją ėjo suprasti, o tuo labiau perprasti. Ji atsistojo ir papūtusi lūpas paklausė Emillios:
– O tu kodėl valkiojiesi po miškus? Ar tau nereiktų priežiūros, barbe?– klastuolė kiek pašaipiai paklausė ir nužvelgė mergiotę.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
Kai Emillia paklausė mergaitės, ką ji čia veikia. Emillia pradėjo žiūrėti į tą apleistą namą. Koks mistiškas namas. Įdomu, kas jame viduje, ir kas gyvena šitame name. Jis toks apleistas, neprižiūrėtas. Netoli namo, buvo ir upė. Emillia ir upę pastebėjo. Jos akys pradėjo judėti į visus šonus, kad apžiūrėti šalia to apleisto namo, aplinką. Ji apie šitą  vietą nežinojo. Todėl tai klastuolei buvo keista, nes visas Hogvartso aplinkybes ji žino, ir visuose planavo pabūti, ar jau juose buvo. Emillia pažiūrėjo į mergaitę. Kažkur aš ją mačiau. Tik nepamenu kur. Tiksliai, taigi ji irgi klastuolė kaip ir aš. Reiškia ji mano klasiokė. Ir irgi pirmakursė. Emilliai galvojant, ji išgirdo nuo mergaitės atsakymą. Ji atsakė grubiai, ir dar pavadino ja barbe. Tai keista. Kodėl aš barbe? Emilliai mergaitė pasirodi grubi. Prisiminiau, taigi tai Morgana Buterfield. Emillia nežinojo netgi ką Morganai atsakyti, klastuolė nemokėjo atsakinėt grubiai atgal, kai su ją panašiai kaip dabar elgiasi. Gal man pasirodė? Aš gi visada per daug panikuoju. Nors visgi nesuklydau, ji manęs gan pašaipiai paklausė.
- Tiesiog užsinorėjo. O ką? - grubiai atsakė klastuolė. - Gal tau ir reiktų, bet ne man. - pašaipiai atsakė. Emillia jautėsi nejaukiai, nes ji taip kalba labai retai. Dažniausiai Emillia su visais bendrauja, linksminasi. O čia ji buvo netgi truputi pasimetus. Na, bet jeigu su manim panašiai elgsis, tai aš irgi.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
  Morgana greitai trenkė per ranką, kaip pajuto menką skausmą. Toje vietoje kur trenkė ji pamatė uodo liekanas. Jas nusivaliusi ji vėl pažvelgė į Emillią.
– Nejuokink, barbe. Tai tikrai, kad ne man. – rusvaplaukė pavartė akis ir kiek nusijuokė.
  Nežinia dėl ko ji jautė manką antipatiją mergaitei stovinčiai priešais. Ji ją erzino net ir buvimu netoliese, o ką kalbėti apie tai, kai Morgana išgirsta jos balsą. Jai išties retai kas patikdavo, o kartais ir apsimesdavo, kad patinka. Ji turėjo tikrai bjaurų charakterį.
  Rusvaplaukė pažvelgė žemyn ir pastebėjo gana didelį ir apvalų akmenį. Jai staiga kilo nuostabi mintis, ji greitai pasilenkė ir paėmė akmenį, kuris buvo žymiai sunkesnis nei atrodė iš tiesų. Pakėlusi kelis centimetrus nuo žemės Morgana vėl numetė akmenį žemyn ir pažvelgė į Emillia.
– Gal ateisi padėti, o nestypsojusi čia it medis?– ji atžariai paklausė.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
Emillia jautėsi nepatogiai šalia Morganos. Ji tokia bjauri. Įdomu ar ji draugus turi? Atrodo, kad ne.Nes kas norės su ją bendrauti. Negaliu, kaip ji mane sunervino. Dabar norisi pasiimti burtų lazdelę ir ant jos panaudoti skraidinančius buražodžius , kad iš jos pasityčioti ir, kad paskraidytu truputi. Įdomu kada ji paskutini kartą šukavo plaukus? Emillia labai įniršo ant Morganos, nes Emilliai nepatiko, kad ji juokėsi iš jos klausimo. Tai nebuvo juokelis, ji juokėsi iš mano rimto klausimo. Nežinau kodėl, bet ji mane pradeda nervinti tikrai. Ji elgiasi negražiai tikrai. Bet aš vis dar neįsitikinus, ar ji specialiai taip.Gal tiesiog išėjo taip. Aš gi dažnai nesuprantu žmonių, bet vistiek ji man jau nepatinka. Ji jau tikrai nebūs man kokia nors draugė. Morgana atėjo prie didelio akmens ir bandė jį pakelti. Vėliau pridūrė, kad Emillia padėtu. Kodėl aš jai turėčiau padėti? Ir išvis, kodėl ji nenaudoja burtus, kad pakelti šitą akmenį? Ir kam jai jis? Na gal padėsiu. Emillia ištraukė burtų lazdelę.
- Wingardium leviosa - Ištarius šiuos žodžius Emillia pakėlė didelį akmenį. Klastuolė pažiūrėjo į Morganą su pasikėlusiu žvilgsniu. - Na ir ką man daryti? - atsakė grubiai. Kad jai tą akmenį numesti ant galvos. Nuo tokių minčių Emillia pradėjo garsiai juoktis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Emillia DiLaurentis »

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
– Ak, o savo jėgomis negalėtum pasikliauti? Ar esi tokia silpna, kad naudojiesi tik burtais? Na, nenuostabu ir net nesuklydau vadindama tave barbe. – Morgana staigiai išsisuko iš keblios situacijos.
  Ji išties nepagalvojo, kad galima pasinaudoti burtais. Kvailė. Iškeikė save ji, bet tuo pačiu ir pagyrė, kad šlapia išlipo iš balos.   Kokia gėda. Esu tokia užmarštuolė.    Bet ji iškėlė galvą ir pažvelgė į Emillia. Mergaitė stovėjo patenkinta ir išsišiepusi.
– Mesk jį į namelio langą. – pakėlusi antakį ir parodžiusi į gana didelį langą Morgana vėl pašaipiai tarė.
  Nusisukusi nuo rožinės klastuolės ji dar kartą pavartė akis ir tai pat išsitraukė burtų lazdelę, kuri buvo kiek įskilusi. Morgana pagalvojo apie tai, kad jai praverstų nauja lazdelė, kol nesudrožė šitos. Ji net nežinojo kaip įskilo lazdelė, o pastebėjo tai tik visai nesenai. Vėl įsidėjusi lazdelę į švarko kišenę ji atsisuko į Emillia.
– Ko tu lauki? Net burtais nepaslenki ko nors padaryti? – vėl pašiepė ją.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
Emillia pakėlus akmenį, Morgana pradėjo lyg pasityčiojo iš Emillios jėgų ir išvaizdos. Emilliai buvo nemalonu. Ji netgi nepadėkojo, gal rimtai tą akmenį numest jai ant galvos? Visgi kokia ji pasikėlus. Emillia pradėjo laikyti gan ilgai akmenį, jai darėsi jau sunku. Įdomu, kas tame name. Turbūt jame jau daug metų nebuvo žmonių. Emillia labai užsigalvojo apie tą apleistą namą. Galvodama, Morgana kažką jai pasakė, bet Emillia praklausė jos žodžius. Kaip nejauku, aš negirdėjau ką ji sakė. Kad tik ji nieko nepagalvotu, bet išvis įdomu, ką ji apie mane galvoja? Kad aš kažkokia lėlė, ar ten pasikėlusi? Morgana staigiai nusisuko, nuo Emillios. Emilliai pasirodė, kad ji jau nori kažkur išeiti. Bet ji stovėjo vietoje. Atsisukus Morganai, Emillia išgirdo, ką reikia padaryti. Emillia su burtų lazdelę, didelį akmenį numetė į didelį langą. Langas staigiai sudužo, stiklai pradėjo skristi į visas puses.
- Laiminga? Be to prašom. - grubiai atsakė. Emillia jau norėjo eiti prie to lango ir per jį perlipti, kad  užeiti į tą mistišką,apleistą namą. Bet Emillia stengėsi nieko nedaryti, kol Morgana pati nieko nepadarys. Na laukiam, nes taip tai baisu eit. Įdomu.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
   Morgana net nespėjo pasitraukti, kaip šukės šovė į visas puses, tai pat ir į Morganos. Ji kiek prisidengė veidą, tačiau viena smulki šukė negiliai smigo į žandą. Labai pradėjo perštėti. Rusvaplaukė susiraukė ir lėtai atsisuko į Emillia. Joje pradėjo kilti pyktis, tačiau stipriai suspaudusi kumščius ir kelis kartus įkvėpusi ji ramiai priėjo prie lango ir pačiupdama žaslvas, šalia kabėjusias užuolaidas apvalė šukes.
 – Gali neatsiprašinėti. Man tai nerūpi. – ji akimirkai atsisukus pasakė kitai klastuolei.
   O tada pasiremdama rankomis, per palangę įlipo į namo vidų. Jis buvo tamsus, na neskaitant tos prošvaistės pro išdaužtą langą, ir labai dulkėtas. Rusvaplaukė išsitraukė lazdelę ir pasakė burtažodį:
 – Lumos.
Šviesa greitai išsižiebė iš lazdelės galo dar labiau apšviesdama ilgą ir tamsų koridorių. Jis visas buvo iškabintas apdulkėjusiais paveikslais. Prie vieno iš jų Morgana ir priėjo ir perbraukė per jį pamatydama juodabarzdžio burtininko veidą.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
Emillia laukė iš Morganos veiksmų. Pamačius, kai sudužo langas, tai stiklas pateko į Morganos žandą. Taip jai ir reikia. Vėliau Morgana pridurė, kad Emillia neatsiprašinėtu. Ką? kodėl aš turiu atsiprašinėti? Nesąmonė. Tai ne dėl manęs įvyko. Emillia jau norėjo burto lazdelę pakišti prie veido, ir ištarti kelis burtažodžius. Bet ji įkvėpė orą, ir bandė nusiraminti. Emillia, nusiramink. Prisimink ko tavęs mokė mama, kad niekada nerodyk savo jausmus. Klastuolė stengėsi nusiraminti, po to ji pamatė, kaip Morgana užlipą į namą. Emillia įlipo į tą apleistą namą paskui Morganos. Ten buvo tamsu, ir labai dulkėta, nesutvarkyta. Įdomu kada čia buvo paskutinį kartą žmonės. Emillia pradėjo vaikščioti po namą, atidarius vieną kambarį Emilliai, klastuolė nustebo ką pamatė. Ant sienų buvo pakabinti keisti ginklai. DiLaurentis pasidarė tai šiurpu, todėl ji išėjo iš kambario. Būtu juokinga, jeigu šitame name būtu vaiduokliai. Emillia eidama sutiko Morganą, ji buvo prie kažkokio paveikslo. Keista, ar paveikslai neturi judėti, ar ten kalbėti? O čia nejuda, nereaguoja. Iš galo, Emillia išgirdo kažkokio senio žodžius. Klastuolė labai išsigando, atsisukus, pamatė paveikslą, kur buvo senelis paveiksle. Visgi kai kurie paveikslai čia kalba.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
  Morganą nervino kaip po visus kambarius klaidžiojo Emilia. Ar ji nemoka ramiai stovėti? ji pašaipiai pagalvojo. Ji nustojo apžvelginėti paveikslą Seniena- pagalvojo ji ir tada priėjo prie bordo spalvos durų, iš kurių visai nesenai išėjo Emillia.
  Įėjusi į kambarį ji nustebo pamačiusi galybę visokiausių ginklų. Ji buvo sužavėta ir tuo pačiu kiek išsigandusi. Kam tokioje vietoje reiktų tokių ginklų?
  Rusvaplaukė priėjo prie vienos lentynos kur buvo sustatyti visokie durklai, strėlių antgaliai ir panašūs daiktai. Ją sužavėjo vienas iš durklų - jis turėjo juodą ir blizgančią rankeną, tamsius, kone irgi juodus ašmenis. Morgana atsargiai palietė ašmenis, kurie buvo labai aštrūs ir truputį prabrėžė jai pirštų pagalvėles. Ji greitai atitraukė ranką ir pridėjo pirštus prie burnos, kad nulaižytų kelis kraujo lašelius, o tada pačiupo peilį už rankenos. Jis buvo neįprastai lengvas, it plunksna, bet aštrus it vanago žvilgnis, gal net aštresnis.
  Klastuolė apsižvalgė po kambarį ir už rausvų durų ji pamatė dar vieną lentyną su diržais ir dėklais. Garbanė patenkinta radiniu, kurį laikė savo rankose nuėjo iki lentynos ir išsirinko vieną iš diržų - jį užsisegė ir į dėklą įkišo durklą. Gal prireiks kada nors.
  Išeidama iš kambario ji išgirdo keistai girgždantį balsą, o visai netoliese, vos už kelių žingsnių ji pamatė sustingusia Emillia.
- Jau ir su savimi kalbėti pradėjai? - pašaipiai paklausė jos Morgana.
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
Emillia nesuprato, ką pasakė senis iš paveikslo. Paveikslo fonas buvo pilkas, jame sėdėjo gan šiurpus senelis, liekno sudėjimo, laikydamas pagalį. Ten buvo karališko įvaizdžio kėdė, ant kurios sėdėjo senelis. Emillia apsižiūrėjo, ir pamatė, kad ten visi paveikslai labai šiurpūs ir mistiški. Pažiūrėjus Emilliai į šoną, ji matė stovinčią miške mergaitę laikant meškiuką rankose. Emilliai pasirodė, kad tas paveikslas buvo visai mielas tik , kad miškas buvo mistiškas. Emilliai įsižiūrint į paveikslą pamatė, kad pas mergaitę akys visiškai juodos. Jai atrodė, kad ji ten lyg be akių. Kas per? Mergaitė be akių? Be akių?! Kas per nesąmonė tie paveikslai tikrai jau labai šiurpūs. Staiga mergaitė paveiksle irgi sujudėjo. Emillia iš baimės norėjo suklykti, bet stengėsi visas emocijas laikyt savyje. Emillia pažiūrėjo atgal ir bandė pažiūrėt ir į tuos paveikslus. Ten buvo nupiešti irgi keisti dalykai. Varnos, gyvatės, liūtai ir dar kažkoks gyvūnas kuri Emilia nepažinojo. Staiga mergaitė iš paveikslo paklausė ką aš čia veikiu. Pas Emillia buvo jau šiurpuliukai po kūną, bet staigiai pamatė Morganą, kuri paklausė ar aš čia pati su savimi kalbuosi. Aš aišku būnu, kad kalbuosi su savimi, bet ne tokiu momentu.
- Tu pažiūrėk į šituos paveikslus, tau jie nekeisti?

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
Morgana tai pat susidomėjo paveikslais. Ji vis dar laikydama ištiestą lazdelę priėjo prie Emillia'os ir pažvelgė į paveikslą kuris vaizdavo mergaitę. Mergaitė turėjo juodus plaukus, kurie buvo supinti į dvi kasytes, dėvėjo juodą suknutę, o rankose laikė baltą meškiuką. Geriau įsižiūrėjusi ji staiga pamatė, kaip mergaitė sumirksi ir iš jos iškrenta dvi akys, o baltas meškiukas staiga permirksta krauju.
  Morgana velniškai išsigando, bet stengėsi to neparodyti. Ji jautė kaip pradeda prakaituoti jos delnai, o iš rankos pamažu slysti lazdelę.
- Po galais, kas čia negerai? - ji paklausė savęs ir Emillia'os. - Tai netikra. Viskas netikra. - rusvaplaukė pradėjo tyliai murmėti.
  Ji žengė žingsnį atgal ir pajuto kaip atsitrenkia į kitą paveikslą. Po kelių akimirkų Morgana sucypė, pajutusi kaip kažkas peša jos garbanas.   Mergiotė greitai nusisuko nuo sienos ir pažvelgė į kitą paveikslą. Jame buvo pavaizduotos visus lakiojančios varnos, o viena iš jų skrido su Morganos plaukų sruogomis. Ji jautė kaip jos širdis pradėjo nevaldomai daužytis, jautė kaip pradeda trūkti oro plaučiuose.

The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
Pas Emillia jau buvo šaltas prakaitas, ji norėjo iš šito šiurpaus namo išeiti. Jos širdis daužėsi labai greitai. Ji panikavo. Priėjus Morganai prie paveikslų, pagal jos veido išraišką Emillia suprato, kad ji irgi išsigando. Emilliai jau netgi nesinorėjo iš jos šaipytis, nes klastuolė Morganą suprasdavo. Staiga tas keistas senis pradėjo kažką neaiškaus pasakoti. Jis pradėjo pasakoti, kad šitame name žudė žmonės ir ten, kad čia gyvena raganos kurios senai mirusios, čia vaiduokliai.. Senis pradėjo sakyti visokias nesąmones vienu metu. DiLaurentis netikėjo šituo, ji stengėsi netikėti. Noriu iš čia išeiti,
 ir kodėl aš išvis čia atėjau? Tas smalsumas mane žlugdo.
Emillia stengėsi neverkti, bet ašaros jau tekėjo. Ji greitai jas nuvalė. Emillia pažiūrėjo į paveikslus.
- Kas čia dedasi? Kodėl šitas namas toks keistas? - nesusilaukusi klastuolė paklausė. Emillia nesusilaukė atsakymų iš paveikslų. Paveikslai lyg užšalo. Jie pradėjo nejudėti, neskleisti garsų, išvis nereaguoti. Kodėl kai reikia, jie nekalba, o kai nereikia jie gąsdiną mane? Emillia buvo pasimetus, ji jau nebežinojo ką daryti. Klastuolei atrodė, kad Morganai tas pats kas ir Emilliai.
- Gal einam iš čia? - nedrąsiu balsu paklausė.

*

Neprisijungęs Morgana Buterfield

  • VI kursas
  • *
  • 308
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Raudonplaukė Salazaro išpera
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
  Morgana jautė menką svaigulį, bet viskas nustojo tą pačia akimirką kai varnos paveiksle nustojo skraidyti ir klykauti. Viskas sustingo it būtų užšaldyti ledu. Toli toli ji girdėjo laikrodžio tiksėjimą ir kitą akimirką ji pajuto kaip durklas esantis jos delne velniškai įkaito. Rusvaplaukė sušuko ir paleido juodą durklą iš delno. Jis skambėdamas nukrito ant marmurinių grindų, tamsoje matėsi kaip rankena ir ašmenys buvo tamsiai raudoni.
– Kas po velniais čia vyksta? – ji kiek mikčiodama paklausė ir pažiūrėjo į paraudusį delną.
  Ant jo matėsi durklo žymės ir keistas ženklas. Mergaitė suspaudė delną ir nusisuko nuo Emilios. Bet tada vėl atsisuko ir pakėlė jau ne tiek įkaitusį durklą. Įsidėjo jį į odinio diržo kišenę.
– Eime iš čia. – jau visiškai ramiai ji atsakė ir pradėjo atgal eiti link išdaužto lango.
  Klastuolė matė besimėtančias šukes ant grindų, jos visos keistai žėrėjo. Bet kitas dalykas kurį ji pamatė, dar labiau išmušė iš vėžių. Langas buvo sveikut sveikutėlis, be jokio įbrėžimo. Pro jį ramiai skleidėsi saulės spinduliai, kurie po truputį tamsėjo artėjant vakarui.
– Padėk surasti tą akmenį! – ji greitai sušuko ir pradėjo žvalgytis po visą koridorių.
  Bet akmens nė iš tolo nesimatė...
The truth is what I make it. I could set this world on fire and call it rain.