[Vegard Saeterhaug]

Jacob su pirma minute pradėjo savo kvailus grasinimus.
-Sakyk, bet kaip tu jam ir Amnetai paaiškinsi ką tu čia veiki?
Savo žodžiais juodaplaukis ,,suvartė'' savo brolį. Jacob ir padėkojo.
-Mama tai numirs iš laimės, o dėl tėčio nežinau galbūt ir apsidžiaugs.
Jacob pradėjo savo vieną iš eilinių vaidinimų ,bet vaidinimas virto realybe. Žaliaakis pastebėjo ,kad ant dulkinų grindų liejasi kraujas.
-JACOB! Tu kraujuoji.,-Po šių žodžių Vegard prilėkė artyn.
Viešpats pradėjo bausti Vegard.
-Jacob? Gyvas, palauk išmesiu į lauką kerus kokius kaip žinią profesoriams ir tau padės, laikykis.
Vegard su ,,truputį'' skaudančia širdimi išlėkė į lauką.
-PERICULUM!!!!,-Sukriokė Vegard, kerais net nežibėjo.
-PERICULUM!!!,-Sukriokė antrasyk, šį kartą signalas išėjo.
Viešpatie, bausk mane ne Jacob, prašau padėk jam. Meldė Vegard ir suprato ,kad myli brolelį. Vegard nuėjo pas Jacob ir atlapojo duris ,kad profesorius galėtų suprasti.

[Markas Moore]

 Į Marko pareigas įėjo daug dalykų. Vienas iš jų - pasirūpinti, kad mokiniai nelandžiotų ten, kur jiems draudžiama ir pavojinga, tarkim, į Uždraustąjį mišką. Bet dažnai atsirasdavo drąsuolių ir kvailių mokinių tarpe, kurie ne tik kad sugalvodavo išsivilkti į girią, bet ir nublūdindavo nežinia kur. Na, žinoma, dar būdavo tokie keistuoliai kaip jis, kurie tiesiog mėgaudavosi ramybe nuo pasaulio, bet tokie niekada ir neatsidurdavo dingusiųjų sąraše. Tarsi pats Miškas žinotų.
 Markas žeme vilko maišą pilną rykščių. Kad ir kaip norėtųsi pagalvoti, kad jos bus naudojamos nepaklusniems mokiniams auklėti, deja - šakos areštų metu bus kruopščiai išdarinėtos ir paruoštos ateinančioms nuodų ir vaistų pamokoms. Mokytojo burnoje buvusios cigaretės galiukas blausiai švytėjo prietemoje. Rūkė, metė rūkyt, vėl rūko... Juokinga, koks silpnavalis sutvėrimas tas žmogus. Pilki dūmai toliau vartėsi ore, kai pro medžių lapiją prasiskverbė ryški šviesa. Ot debilai. Garbanius sunkiai atsiduso, numetė beveik surūkytą cigaretę ant žemės, užgesino batu, užsimetė ant peties maišą ir patraukė nelaimėlių žioplių link.
 Gerai, kad profesorius orientavosi šioje miško dalyje. Jam net pačiam iškilo klausimas - ką čia veikia mokiniai? Ir kodėl jie sugalvojo šauktis pagalvos? Šviesa seniai dingo iš dangaus, liko tik jos atspindys akyse užsimerkus, bet štai pasirodė namelis. Tiesiog tobulas kotedžas. Pasidėjęs nelemtas šakas šalimais, mokytojas įžengė į namą ir užžiebė lazdelę.
-Saeterhaug,-nusivylimo kupinu balsu atpažino savo auklėtinį Markas. Melsva šviesa taip pat apšvietė kitą mokinį, akivaizdžiai dramos karalienę. Prakeikęs save, savo darbą ir visus protėvius, rudaplaukis pritūpė ir papurtė krituolį.
-Kelkis, gyvensi. Pamatė kraujo lašą ir klykia kaip mandragoros. Tik išleisk juos į lauką. Na, panelės rožės, opapa, susirenkam galūnes ir lauk,-mostelėjo Markas ranka, vydamas berniukus iš namo. Suknisti pirmakursiai.

[Vegard Saeterhaug]

Jacob'ui vis dar bėgo kraujas.
-Nebijok, viskas bus gerai.
Dievaži nejaugi visi mokytojai miega? Tik su šia mintimi į namą lazdele rankoje įėjo Markas Moore- Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius ir Klastūnyno vadovas. Kone mėgiamiausias Vegard'o mokytojas ištarė berniuko pavardę. Moore atėjo ir link Jacob. Profesoriaus žodžiai suerzino juodaplaukį. Vegard išėjo iš namo, kartu išsivedė ir Jacob.
-Profesoriau, jį reikia nuvesti į ligoninę ir kuo ilgiau mes delsime...-Pauzė- Tuo blogiau bus jam- Jacob Saeterhaug.
Berniukas nekentė savęs dėl to ,kad Jacob susžeidė. Išsprūdo menka ašarą ,bet Klastūnyno mokinys greit ją nusišluostė ir tarė:
-Kodėl? Kodėl jūs taip negražiai su mumis? Juk mes nieko blogo nepadarėme tik atėjome į Uždraustajį mišką- Kentaurų žemę...
Kentaurų žemė!
-Moore, po Hogvarsto mūšio miškas- Kentaurų žemė! Nešam kudašių!

[jacobsaeterhaug]

Jacobui skaudėjo galvą. Toks jausmas jog visas kraujas ištekės ir smegenys išlips lauks. Jacob norėjo galvoti tik apie tai kaip jis neišgyvens. Jacob buvo pakeltas Vegard'o, nuo to berniukui pasidarė dar blogiau. Pykino, labai pykino. Jacob neišlaikė ir apvėmė profesorių (netyčia).
-Profesoriau atsiprašau.,-Silpnai tarė Jacob.
Vegard kažką pasakė tik iš skausmo Jacob nieko negirdėjo. Jacob vėl supykino ,bet šį kartą jis apvėmė Vegardo batus.
-A...atsipra...šau...
Jacob dabar norėjo gulėti tik Hogvartse. Be reikalo aš išėjau iš šiltutės pilies. Mintys buvo neskaidrios. Jacob pajuto kaip susmuko ant žemės ,bet netrukus Vegard vėl jį pakėlė ir kažką sumurmėjo profesoriui. Berniukas jautėsi labai labai blogai.

[Markas Moore]

 Markas norėjo keiktis. Ne tik, kad jo auklėtinis valkiojasi miške, bet ir štai - jo brolis sugebėjo apvemti jo batus. Šlykštu. Tyliai burbtelėjęs burtažodį, profesorius nuvalė nereikalingus skysčius nuo savęs.
-Į ligoninę, į ligoninę. Pirma iš miško reikia išeiti. Gudručiai,-tarė garbanius ir nusikeikė. Išėjęs iš dvokiančios pašiūrės. Saeterhaug verkšlenimas jau pradėjo erzinti Marką. Jeigu tik galėtų - lieptų klastuoliui užsičiaupt. Patys lindo į mišką, patys nukentėjo, patys verkia. Apgailėtina.
-Sveikinu. Kaip manai, kodėl Uždraustasis miškas yra uždraustasis? O kentaurai,-vaikinas pasiėmė rykštes,-Jeigu prie jų nelendi ir gerbi jų papročius bei taisykles. Jie prie tavęs nelenda. O tavo broliui smegenų sutrenkimas. Gerai stuktelėjo. Eime.
 Pačiupęs švilpį, mokytojas pradėjo eiti tako, vedančio pilies link.

[Vegard Saeterhaug]

Profesoriaus elgesys pykdė Klastūnyno mokinį. Pykdė ir tas jausmas ,kad Jacobui, broliui negerai.
-Tai ir išeisime, bendromis jėgomis ,bet išeisime.,-Tarė Vegard murmėdamas.
Rykštės? Nejaugi jis ketina mane lupti?
-Iš kur man žinoti? Gal dėl įdomumo šį mišką pavadino ,,uždraustuoju''!
Profesorius pačiupo Jacob'ą. Atsargiau, morkagalvi! Vegard ėjo paskui profesorių tikėdamasis ,kad iš miško pavyks išeiti be kliūčių ir Vegard'ui, Jacob'ui ir profesoriui Moore.
-Netoli jau pilis. Kaip tai gali būti?
Neveltui Hogvartsas. Berniukas beveik visą kelią ik mokyklos tylėjo ir nieko nesakė. Nepykdė profesoriaus. Visi trys jau buvo netoli Hogvartso mokyklos ligoninės. Jacob jau gulėjo ligoninės pataluose ir prie jo šokinėjo Pomfri.
-Ačiū.
Ir išbėgo.

[Katerina Petrova]

Po pamokų mergaitė norėjo atsipalaiduoti, tai nuėjo pasivaikščioti. Jinai nužingsniavo iki uždraustojo miško. Prie uždraustojo miško norėjo apsisukti ir gryžti, bet ji apsigalvojo ir nužengė į miško tankme. Miške buvo tamsu, nes pro tankes medžių viršunes neprasiskverbia saulės spinduliai. Mergaitė atsargiai ėjo vis gylin ir gylin į miško giluma. Ja vis iškazdindavo lapų žmežėjimas ir šakelių traškėjimas. Bet mergaitė nepabūgo šių garsų ir toliau ėjo gilyn. Po gero kokio pusvalanduko mergaitė prieidinėjo miško galą. Miško gale mergaitė pamatė maža trobelę. Mergaitė garsiai ištarė:
-Iš kur ta maža trobelė? Čia kažkas gyvena? Įdomu... O jeigu kokia pabaisa. Tuomet man reikia nešti kudašiu iš čia.
Mergaitė baigusi garsiai mastyti, sukaupė visą drąsa ir apėjo aplink trobelę. Trobelė buvo mažutė, bet dailutė. Aplink trobele buvo maža, bet graži tvorelė. Tvora buvo apipinta vijokliais. Mergaitė apėjusi maža trobelę sustojo, apsižvalgė ir jau ruošėsi eiti link trobelės ir užeiti į vidu. Bet už savęs miško gilumoje išgirdo krabždesius. Mergaitė truputi persigandusi tyliai sušuko:
-Kas čia ?
Mergaitė tai ištarusi greitai nubėgo iki krūmo ir jame pasislepė. 

[Viktrorija Secret]

Dienos vidury po pamokų mergaitė norėjo pailsėti todėl sugalvojo nueiti pasivaikščioti ir įkvėpti gryno oro. Vaikščiodama mergaitė pamatė du kelius, ji nežinojo kur jie veda. Negalvodama pasirinko eiti pirmu keliu kuris veda į kairę. Mergaitė pradėjo jausti blogą nuojautą. Gal man grįžti atgal? Mergaitė nusprendė eiti toliau. Ji ėjo vis toliau ir toliau kol pamatė mišką. Jai buvo labai smalsu todėl nusprendė jį apžiūrėti. Žvalgydamasi mergaitė pamatė namelį. Jai pasirodė labai keista, kodėl mažas namelis stovi vidury miško? Ji išsigando ir nusprendė grįžti namo. Apsisuko ir suprato jog nebežino kur eiti! Mergaitė pasiklydo! Mergaitė pradėjo panikuoti, nes nebežinojo kaip grįš namo. Nusprendė nueiti į namelį ir pažiūrėti ar jame kažkas yra, nes jei kažkas bus viduje ji galės paprašyti pagalbos. Beldėsi net tris kartus tačiau niekas neatsakė. Mergaitė nuliūdo, atsisėdo prie medžio ir pradėjo verkti. Po kelių minučių ji išgirdo kažką krebždant krūmuose. Nuėjo pasižiūrėti ir rado mergaitę. Paklausė:
 - Ką tu čia darai? Nebijok, išlįsk.

[Katerina Petrova]

Katerina labai persigando kai mergaitė priėjo prie krūmo ir jos paklausė. Bet Katerina matė pro krūmo tarpus, kad ji tik mergaitė kuriai tiek pat metu kiek ir Katerinai. Tad jinai nedrąsiai išlindo iš krūmo ir tarė:
-Sveika. Prašau niekam nesakyk, kad mane čia radai.
-Labas. tikrai niekam nesakysiu. Aš esu Viktorija. Man irgi kaip ir tau negalima būti čia. - tyliai tarė mergaitė.
-Aš esu Katerina. Ėjau pasivaikščioti ir užplūdo noras nueiti į uždraustajį mišką. O miško gale radau šia trobelę. Norėjau eiti į jos vidu, bet nugirdau kaip kažkas miške krebžda. Tai ir pasislėpiau krumuose.
Mergaitės dviese susipažinusios nužingsniavo prie trobelės. Katerinai vis viena mintis nedavė ramybės. Įdomu...Ką mes ten viduje rasime? Katerina apsvarsčiusi savo klausimo atsakimo variantus tarė Viktorijai:
-Eime ? Ar grįžtame į pilį ?
-Aš beldžiausi  į trobelę, bet niekas durų neatidarė, - tarė Viktorija.
-Vadinasi gal niekas toje trobelėja negyvena. Tuoj...Palauk truputi.
Katerina iš apsiausto išsitraukė lazdelę ir nuėjo prie trobelės duru. Nupėdinusi prie trobelės durų tarė:
-Alohomora!- garsiai tarė Katerina.
Kai Katerina ištarė burtažodi duris atsirakino ir atsidarė.
- Eime vidun,- tarė Katerina.
Mergaitės tyliai ir atsargiai peržengė trobelės slenksti. 

[Viktrorija Secret]

  Atėjusios mergaitės į vidų trobelėje pamatė: ant pilkų sienų buvo užkabinti paveikslai. Paveiksluose buvo pavaizduoti augalai, gyvūnai.  Mergaitės žvelgusios į grindis pamatė neapsakomo gražumo ir šilumą suteikiančius kilimus. Ant sienų buvo pakabintos dailios lemputės kurios suteikė trobelei šviesą. Dar trobelėje buvo dvi lentynos. Vienoje buvo knygos, o kitoje buvo pristatyta visokių suvenyrų. Ant stalo buvo padėtos dvi stiklinės ir stiklinis puodas kuriame buvo saldainiai.  Namelyje buvo labai šalta, ten nebuvo jokių šildytuvų ar kažko kas šildytu namus. Mergaitės pradėjo šalti ir nusprendė, jog laikas eiti atgal į pilį.Eidamos atgal jos sugalvojo,kad ta vieta bus jų slapta vieta kur galės daryti ką nori ir niekam nesakyti. Grįžusios į pilį mergaitės išgėrė karšto šokolado ir nubėgo daryti namų darbus.

[Sakura Haruno]

Sakurai visiškai nesimiegojo, nes viena mergaitė iš kito kambario galo aip stipriai knarkė, kad net pralenkė ir Sakuros pusbrolį Klarką. Jai atsibodo vartytis lovoje ir gulėti kankinamai pilnaties šviesos, kuri šianakt buvo tokia ryški, kad prasiskverbė net pro menkiausiuis plyšelius. Mergaitė užsimetė chalatą su sakurų žiedais apsimovė batus ir nuspręndė paslankioti po pilį, bet vos sustojo prie lango bendrajame grifiukų kambaryje jai žvilgsnis užkliuvo už Uždraustojo miško. Aišku protingas žmogus nerizikuotų gyvybe vien tik dėl to, kad galėtų pamatyti ką nors naujo. Bet ką padarysi jeigu Sakura savo užsispyrimo nevaržo ir negalvoja apie pasekmes. Tad kol niekas jos nepamatė ji nulįkė į merginų kambarį, susirinko neseniai ant židinio atbrailos rąstus daiktus ir išskuodė pro Storulės paveikslą į lauką. Laimei ūkvedys užmiršo užrakinti duris ir ji, kaip pelytė tyliai išsmuko laukan. Jos kojos lėkė taip savanoringai ir gretai, kad Sakura tikrai atrodė tarsi rožinės spalvos žaibas. Galiausiai ji prilėkė mišką ir norėjo sustoti, bent kiek pagalvoti, bet kojos visiškai nebeklausė. Ji truputėlį išsigando, kas reiškė jog miške nutiks kažkas, ko ji tikrai nesitikėjo. Ji skuodė ir skuodė, laužydama šakelias nuo žemų medžių ir mindama vešlią žolę. Galiausiai ji sustojo prie namuko, atrodo tikrai baisiai apleisto. jos kojos sustojo taip pat staigiai ir netikėtai, kaip ir pradėjusios skuosti. Mergaitė net parvirto ir nusibrozdino kelius. Ot ir kvailė aš. Save subarė Sakura. Ji šlubčiodama priėjo prie namuko durelių, prasiverdamos jos garsiai sugergždė, o tada Sakura išgirdo kažką ateinant. Ta būtybė giliai šnopavo ir kai iįlindo iš medžių bei krūmų tankumos suriausmojo. Vilkolakis, puolė Sakurą, kuri sustingusi stovėjo prie durų ir vos spėjo įsmukti į vidų namelio ir uždtrenkti duris, nors vilkolakis sugėbėjo jai perdrėksti skruostą. Vilkolakis trankė medines duris ir tik po kokių gerų dešimt minučių nurimo. Vos Sakura paleido duris, baltasis vilkolakis ir vėl trinktelėjo, bet tai buvo jau paskutinis kartas. Rausvaplaukė buvo ištikta šoko ir vos tik kerais užrakino duris, ji pagaliau galėjo atsipalaiduoti ir atsirėmusi į namelio dulkiną sieną susmoko ant purvinų grindų. Jautėsi, kaip pragare, nors žinojo, kad jei galėjo baigtis ir prasčiau. Perštėjo žaizdas, o ašaros kaupėsi akyse. Tačiau ši mergaitė, buvo tikrai ne eilinė, ji prdėjo galvoti apie gerus dalykus ir nusiramino. O žaizdos savaime išnyko, tik taisai perrėžtas skruostas, vis dėl to dar perštėjo ir neužgijo. Atrodo, ši naktis kažkuo ypatinga. Sakura ir vėl išgirdo šakelių traškėjimą išorėje, iškarto pribėgo prie suodžiais apsinešusio lango ir pamatė tris paauglius. Gal septyniolikos gal aštuoniolikos... Jie artinosi vis arčiau ir arčiau trobelės, o mažoji mergaitė pasiruošusi vos tik jie atvers duris šauti kerais ir bėgti, vilkolakis iššoko ant trijulės, bet galėjo to ir nedaryti, mat dabar gulėjo negyvas. - neįsivaizduoju ar jie geriečiai ar blogiečiai. Manau verčiau pasislėpsiu pogrindyje. Nenoriu netyčia sužeisti gerų žmonių. - Sakura pakėlė vieną perpuvusią lentą ir palindo po grindimis. Čia ašku, nebuvo itin smagu, bet kompaniją palaikė keletas pelyčių ir voriukų.
 Viršuje sugirgždėjo durys ir pasirodė trys žmonės su gana maloniais veidais ir ramia eisena. Jie kažką šnibždėjosi ir aptarinėjo. Sakura nugirdo tik nuotrupas: manau mergaitė pasimetusi... ar tasai aukso šmaukštas jau atsivėrė..? ... mums derėtų su ja susipažinti normaliau... tadien židinyje, ji... - tada visi sustojo ir nutilo. Jie išgirdo kažką krebždant po grindimis. Viens iš žmonių iškėlė mergaitę iš po grindų ir džiugiai ją apkabino.
- Sesute, ir kaipgi tu mus suradai? Maniau mes tikrai įslaptinta grupuotė. - Sakurai atvipo žandikaulis. Negi jos brolis blogiukas, nors aišku, kad tai tik eilinė mergaitės naivi mintis.
- Sajau, čia jau kaiką mes pričiupome. Gal verčiau pakeičiamia susitikimo vietą. - sodrus, gražus ir raminantis rudaplaukės merginos balsas ramino Sakurą. Tad ji vėl sugrįžo į savo sąmonę, o ne kitos, baikščios, pasimetusios ir silpnos Sakuros.
- Broliuk, čia tavo mergina? Tai kodėl nesupažindinai? - pakilnojusi atakius paklausė ji brolio.
- Ką čia kalbi, - susiėmęs už pakaušio išlemeno jis. Rudaplaukė mergina nusijuokė ir priėjusi prie Sakuros paaiškino.
- Mes tik labai geri draugai ir mylime visi vienas kitą, kaip draugai. O dabar geriau negaištam ir lekiam kaikur kitur. - ji paėmė Sakuros nubrozdintą, sopančią ranką ir dar paklausė. - Pirmas kartas, kaip keliauji oru? - aišku, kad rausvaplaukė sparčiai linktelėjo ir staiga pokštelėjimas ją įtraukė kažkau į tamsą ir šilumą...

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeralda iplėtusi akis ir vis dar laikydama Dori už rankos stovėjo namelyje. Dar vienas apleistas namels. Viskas tikrai nesibaigs gerai. - grifė nerimavo, nors stovėjo priešais Dori ir buvo pasiruošusi apginti net klastuolę. Žmogaus ar padaro kuris jas čia įtraukė nebuvo matyti. Mergaitės stovėjo mėnulio apšviestoje vietelėje prie pat kitos spintos. Negi jau naktis atėjo? Negali taip būti... Visa kita skendėjo šešėliuose ir nieko deje nesimatė. Kažkas šaltai prabilo iš šešlio. Tačiau Esmeraldai buvo per didelis šokas, kad ką nors suprastų. Jos smegenėlės sprogtų nuo tokio krūvio. Na, Esmeralda nebuvo kažkokia kvailelė, tačiau nors ir daug ji yra patyrusi nuotykių Hogvartse, tačiau kiek vieną kartą iš naujo nustemba. Taigi, ji tik pasakė Lumos ir ėjo arčiau balso, kuris vis dar kažką šnekėjo, bet Esmeralda tik triukšmą ir šnypštimą girdėjo. Lazdelės šviesa apšvietė baltą vyro veidą ir ledines akis bei šviesius plaukus. Jis į mergaitę žiūrėjo iš aukšto, tarsi viso pasaulio valdovas būtų. Jis parodė į Dori.
- Žiedas.
Pagaliau Esmeraldai niekas neūžė ir nesiliejo vaizdas.
- Ką tu nori daryti mano draugei, kvailas seni?
Senis pradėjo juoktis ir atsisuko į Esmeraldą.
- Tu įdomus vaikas. Grifas klastuolį laiko draugu? Keistas tu sutvėrimas Esmeralda.
- Iš kur tu žinai mano vardą?
- Nuleisk lazdelę, aš neketinu nieko daryti tau ar tavo draugei. Kaip aš galiu nežinoti žmogaus vardo, dėl kurio aš čia atvykau? Matau, ta mergaitė sunkiai susitvarkė su tuo žiedu, o tu ar ką nors jaute jį užsidėjusi? Ne. Lazdelė, nors ir ne tiksli kopija tau paklūsta, o ką ji darė mergaitės rankose? Be to, apsiaustas tau pasirodė ne pirmą kartą, tiesa? Žiedo pagalba aš trupučiuką pasinaudojau tavo drauge, kad čia ateitum.
Esmeralda atsitraukė nuo senio ir atsisuko į Dori.
- Ką mums daryti?

[Dori Mendel]

Dori ir Esmeralda persikėlė į kitą vietą. Tikriausiai jos keliavo pradanginimo spinta, bent jau taip pamanė klastuolė, nes skaitė apie jas kažkuriame vadovėlyje. Vieta, kurioje mergaitės atsidūrė, taip pat buvo namas. Šis - kur kas labiau apleistas, erdvesnis ir šiurpesnis, bent jau taip rodėsi iš didžiulės svetainės marmuro grindimis, kurioje dabar hogvartsietės stovėjo.
Vienuolikmetei jau nebebuvo juokinga. Regis, atsidūrus čia grįžo visas sveikas protas. Kurių galų aš kviečiau Esmeraldą į tą suknistą spintą? Dori negalėjo sveiku protu suvokti. Tartum kažkokia keista jėga ją traukte būtų traukusi, o kodėl - nežinia. Tikriausiai mes buvome apsvaigintos kažkokiais kerais, galvojo pirmakursė. Tikiuosi, ne juodosios magijos, mergaitę nukretė šiurpas.
Deja, mergaitės kambaryje buvo ne vienos. Šalia pat stovėjo kažkoks pagyvenęs vyras, kuris kalbėjosi su Esmeralda, prieš tai pirštu parodęs į Dorį. Žiedas? Ir ką tas žiedas? Kvaila mirties relikvijų kopija, pamanė Dori, bet garsiai sakyti nedrįso.
Netrukus vyro žodžiai privertė juodaplaukę suglumti. Jis pasakė, jog norėjo atsivilioti Esmeraldą į šią vietą. Kad atvyko dėl jos. Tą pačią akimirką klastuolei pasidarė ir baugiau, nes kažkas čia jas atsiviliojo, kažkas įttraukė Dori net ne į jos reikalą, kodėl mane? Bet kartu tapo ir šiek tiek jaukiau: galbūt Esmeralda kuo nors yra susijusi su šiuo žmogumi ir Dori yra saugi?
- Na ir ką tas žiedas? - vis tik prabilo Dori. Balsas skambėjo daug drąsiau ir tvirčiau, nei mergaitė jautėsi. - Ir kaip gi jis mane veikė? Natūralu, kad jeigu buvo užburtas, kerai pakeitė mano elgesį, jeigu bent šiek tiek moki burti, - pakėlė antakius.
Mendel nusiėmė žiedą ir metė vyrui į rankas. Šis jį pagavo ir ėmė sukioti tarp pirštų.
- Esmeralda, ar tu pažįsti šį žmogų? - jau ramiau paklausė bendražygės. - Kodėl jam reikėjo, kad tu čia ateitum, ir kas jis toks? - įsispoksojo į draugę.
Dori sunervino Esmeraldos klausimas. Ką mums daryti? Iš kur man žinoti, ką mums daryti, jeigu čia ateiti turėjai tu, mintyse atsakė klastuolė, bet lūpos buvo sučiauptos. Tai Esmeralda turi žinoti, ką reiškia visos šitos nesąmonės, nes aš neturiu nei menkiausio supratimo, mergaitė pavartė akis, bet vis dar tylėjo.
- Bet kadangi čia atėjo ir tavo draugė, - vyro balsas pertraukė Dori mintis ir privertė suklusti, - tai aš turiu darbelio ir jai. - Su tavim, Esmeralda, kalba kita, - mestelėjo žvilgsnį grifės pusėn, - bet tu, klastuole, teturėsi nunešti šitai į pilį ir įteikti profesoriams, - vyras įdavė supakuotą dėžutę klastuolei į rankas. - Prašau neatidarinėti, - griežtai pasakė žvelgdamas Mendel tiesiai į akis. - Ar supratai? - pasitikslino.
- Aš... - Dori pasimetė. Ji nenori sutikti, bet ar turi pasirinkimą? - Mhm. Nunešiu. O kas čia?
- Kas čia? - šaltai nusijuokė. - Čia dovanėlė Hogvartsui. Ar ne, mieloji? - vyro žvilgsnis grįžo prie Esmeraldos.
O taip, ir vėl pradėjo galvoti Dori. Vos tik atvykus į Hogvartsą visi aplink tik ir šnekėjo, kad čia gali tykoti daug pavojų. Jau pirma magiškų gyvūnų priežiūros pamoka, kai reikėjo teleportuotis į vandenyną, man pasirodė tokia nesaugi, bet ten, regis, buvo visiški niekai... Mergaitė prisiminė ir kitas pamokas, per kurias, jai atrodė, kad tyko potencialūs pavojai. Bet tai, kas vyksta šiandien... Mergaitės paprasčiausiai užsuko į namelį, o dabar atsidūrė nežinia kur ir nežinia su kuo. Klastuolė pajuto dar didesnį norą išmokti visko, kas susiję su magija. Nes šiame pasaulyje tu turi daug žinoti ir gebėti. Čia tau ne anglų ir ne matematika, palygino su žiobarų mokykla. Nes būti magu yra beprotiškai įdomu ir dar beprotiškiau pavojinga.

[Esmeralda Aukso Gija]

Esmeraldą sunervino toks Dori elgesys, tai yra numetimas žiedo tiesiai į nežinomo žmogaus rankas. Esmeralda atsiduso, suraukė antakius ir vis dar laikydama lazdelę su mėlyna šviesele gale, laukė kas bus toliau. Kalba nuėjo prie Dori, tad Esmeraldai pasidarė įdomiau.
- Ei! Na ir ką tu mums padarysi, jei tavęs Dori neklausys?
Vyras gūžtelėjo pečiais.
- Dėžutė ar taip ar taip turės atsirasti Hogvartse, tad kodėl to nepadarius gražiuoju?
Esmeralda suraukė antakius ir užgesino švieselę lazdelės gale Nox.
- Bet aš visai nenoriu, kad ta dėžutė atsirastų Hogvartse.
- Tuomet kaukimės. Laimėsi tu - klastuolei nereiks nežti dėžutės, laimėsiu aš - klastuolei reiks nešti dėžutę. Vaikeli, suprask, ji visviena atsiras Hogvartse.
- Aš tikrai su tavimi nesikaučiau, o Dori tikrai jos neneš. Tu manai aš kvaila?
- Aš manau, tu grifė.
Iš tiesų grifiukei degė noras pasmauk senį ir tada sprukt. Tačiau šiuo atveju jai reikėjo sprukti ir kartu būtinai pasiimti Dori. Ji taip ir ketino daryti. Tad griebė Dori už riešo, o jai už peties taip pat kažkas suėmė. Jie persikėlė į kažkokią kitą vietą. Tačiau paskui Esmeraldą skriejo du žaibai. Pirmasis raudonas, jis perrėžė mergaitei skruostą toje pačioje vietoje kur jai jau buvo neryškus, siauras, tačau ilgas randas nuo ausies iki lūpos kraštelio, o kitas buvo žalias - Avada Kedavra. Ačiū dievui jie nepataikė į nieką, nes Esmeralda, dori ir dar kažkas spėjo persikelti. Vos persikėlę jie pradėjo bėgti. Esmeralda atsisuko į žmogų iš dešinės, o tai buvo šeštakursis. Jis buvo aukštas ir gražus ( tik, kad Esmeralda nieko nesuprato apie berniukų grožį ). Jo plaukai buvo šviesūs, akys gražios, žalios spalvos, kairėje ausyje vienas juodas auskaras.
- Geli! Čia tu! Ei, kodėl tu čia?
- Aš Rafaelis...
- A, tiesa.
- Mes tave stebim, juk jau buvau tau sakęs.
- Ačiū dievui išgelbėjai mus.
- Tiesa, kas toji mergaitė?
Rafas parodė į juodaplaukę klastuolę.
- Dori, ji mano draugė.
Su pasididžiavimu tarė Esmeralda. Jai labai patiko turėti draugę iš klastūnyno.
- Na, tai turi jau du draugus iš klastūnyno.
- Kas antras?
- Esmeralda... - Rafas buvo švelnus, tačiau reikėjo tai mergaitei vis priminti, kad ji auga ir turi ant pečių nešioti vis daugiau atsakomybės. - Nebūk tokia vėjavaikiška! Klausykit, bėgam į pilį. Draudžiu tau Esmeralda eiti iš pilies vakare, pernelyg pavojinga. Tikiuosi neišdarinėji mokykloje nesąmonių. Tu man baisiai primeni vieną žmogų. Na gerai. Ei, Dori tavo vardas, taip? - jo gražios akys pasisuko į Dori. Jis jai šltai nusišypsojo. - Tą dėžutę, nuneškit abi profesoriams, tik būtinai viską papasakokite, kas nutiko šiandien. Dėžutės neatidarykit, viską palikit profesoriams. Aš daugiau nebėgsiu, jūs nesustokit ir lėkit po profesorių į savo kambarius. Noekam daugiau nieko nepasakojate. Dar susitiksim! Labos nakties.
Rafas iškeliavo oru, grifė ir klastuolė liko vienos bėgti pilin. Grifė jautėsi ir puikiai ir baisiai po tokio nuotykio.

[Dori Mendel]

Esmeralda ėmė atsikalbinėti nepažįstamajam. Šis pasiūlė mergaitei susikauti ir tuomet Dori pilve pajuto begalę daug dieglių. Laimei, grifiukė atsisakė. Tačiau ji įspėjo vyrą, kad Dori nebūtinai tą dėžutę neš į Hogvartsą. Ir čia akimirksniu tartum pasispaudė tas bailusis klastuolio mygtukas, ir Dori isteriškai sušuko:
- Aš nešiu! Aš nešiu, tik nieko mums nedaryk!
Tą pačią akimirką vienuolikmetė pasigailėjo. Pasirodei kaip visiška bailė, Mendel, sudraudė ji save. Bet tuo pačiu klastuolę apėmė noras kuo greičiau sprukti ir ji jau galvojo, kad reikia palikti Esmeraldą ir bandyti nešti savo sveiką kailį. Tamsiaplaukė apsidairė aplink. Matėsi kelios durys. Kaži, kurios iš jų išves iš namelio? Pro kurias prasprukti bus saugu ir kurios mergaitę išgelbės? Tačiau nespėjus iki galo apsvarstyti pabėgimo plano, Esmeralda netikėtai sugriebė Dori už rankos. Jos ėmė kažkur keltis Dori nežinomu būdu, o paskui skriejo kerai. Vieni buvo raudoni, o kiti - žali, ir būtent dėl pastarųjų Dori jau manė, kad apalps. Ji žinojo, kad tokios spalvos yra žudymo užkeikimas. Mergaitė tikėjosi, kad klysta. Ji atsisakė tuo patikėti. To negali būti, tikino ji save. Tiesiog negali.
Kai Dori, Esmeralda, ir dar kažkas, o siaube, persikėlė į kitą vietą, Dori tiesiog skuto kažkur tolyn, bet netrukus parklupo. Kol ji atsistojo, Esmeralda jau kalbėjosi su kažkokiu vaikinu, kurio vardas buvo Rafaelis. Klastuolė nieko nesuprato. Netrukus Rafaelis kažkur dingo liepęs mergaitėms grįžti į pilį ir nunešti dėžutę profesoriams. Tik dabar Dori pajuto, kad rankoje kietai gniaužia dėžutę. Dar ji save sudraudė už tai, kad vykus tokiam mūšiui net neišsitraukė iš apsiausto burtų lazdelės. Kvaiša, burbtelėjo ant savęs mintyse. Mergaitė jautė, kaip to truputėlį atslūgsta baimė, panika, kaip iš kūno dingsta adrenalinas. Tačiau galvoje kirbėjo milijonai neatsakytų klausimų.
Mergaitės buvo kažkur uždraustojo miško pradžioje, netoli švietė pilies žiburiai. Jau buvo sutemę. Dori pradėjo pėdinti pilies link. Ji džiaugėsi, kad nespėjo bandyti sprukti tame keistame namelyje. Iš to nieko gero nebūtų išėję. O Esmeralda draugės nepaliko bėdoje. Pirmakursę šiek tiek graužtelėjo klastuoliška prigimtis. Ji nutarė nieko nesakyti Esmeraldai apie savo ketinimus vienai bandyti nešti sveiką kailį. Jautėsi dėkinga grifiukei ir suprato, kad šiandien susirado naują draugę. Dabar jau nebestebino tai, kad joms susipažinus Esmeralda kaip žirnius į sieną išbėrė pasakojimą apie tai, kad yra linkusi įsivelti į pavojus.
- Esmeralda, - kreipėsi ji į naująją draugę, - kas tas Rafaelis? Ar tai jis mus išgelbėjo? Niekaip nesuprantu, kas čia įvyko. Bet buvo smagu, - nusijuokė.