0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #75 Prieš 4 metus »
Išgirdęs Grinčas, kad Stevie, naujoji jo draugė, nemiršta, be galo nudžiugo ir nusišypsojo plačia šypsena. Jis stebėjo, kaip ji atsistoja pamažu ir kaip reaguoja į jo klausimą, tačiau pamatęs, kad Stevie suraukė antakius, labai išsigando: šypseną pakeitė surauktos lūpos ir suglausti antakiai. Jai tikriausiai nepatinka medžiai..juk..su jais galima pasikalbėti nusiminęs pamąstė sau Grinčas. Berniukas trumpam nutilo išgirdęs naujosios draugės atsakymą, bet taip ir nesiryžo atsakyti kažką:hmm, vadinasi..ji irgi šnekasi su medžiais tokią išvadą padaręs Grinčas nušvito, pasijuto laimingesnis ir pradėjo vėl šypsotis.
Netrukus atsidūręs antrame aukšte Grinčas išgyveno devynių balų stresą: jam visai nesisekė gelbėti draugę, todėl ėmė lakstyti kaip išprotėjęs katinas, išgąsdintas staigaus lietaus lašų. Jis lakstė aplink užgriuvusias nuo stogo lentas ir šiek tiek rėkė, nes manė, kad riksmas padės Stevie išlikti gyvai. Ne..nelaikas dabar panikuoti..reikia tapti supermenu! ir Grinčo vaizduotę vėl užplūdo įvairios vizijos, kuriose jis išgelbsti draugę, o ši jam ima dėkoti ir jie tampa geriausiais draugais amžinai! Svajonės jaunuoliui suteikė naujų jėgų ir lentas ėmė traukti vėl iš visų jėgų, bet jos buvo per sunkios berniukui, todėl, nieko geriau nesugalvodamas, jis ėmė traukti lentas netgi įsikandęs su dantimis. Lentų skonis nelabai patiko Grinčui: jis jam priminė mažumėlę sugedusį sūrį ir kartu supelijusią duoną. Flek feeeelk.. spjaudėsi Drakundukas. Jis baigė traukti lentas vos išgirdęs, kad Stevie gyva, bet jos balsas buvo be galo tylus, todėl išgirsti berniukui draugę buvo, ypač, sunku.
- Bet tu miršti Stevie!
Prisiplojęs prie žemės Grinčas stebėjo Stevie, nors nematė jos veido per lentas, Drakundukas jautė, kad kažkas artinasi siaubingo ir kad mergaitė gali mirti. Iš berniuko ėmė plūsti ašaros: jis labai stengėsi susivaldyti, nes "didvyrio kodeksas" neleidžia verkti, bet, deja, šio kodekso nebuvo lemta laikytis tvirtai.
Galiausiai atsistojęs berniukas pastebėjo Stevie ranką. Pasistiebęs jis pačiupo ją. Stevie ranka neatrodė šiltaJi..vampyras!išsigandęs Grinčas netyčia paleido Stevie ranką, bet greitai vėl susiėmęs berniukas suskubo gelbėti draugę ir sunkiai paėmęs jai už delno ėmė traukti. Pamažu taukiant berniukui Stevie lentos ėmė slysti į šalis ir su kiekviena slystelėjusia lenta darėsi mažumėlę lengviau traukti draugę iš nelaimės.
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #76 Prieš 4 metus »
Stevie girdėjo, kad keistasis berniukas šaukia, jog ji miršta. Mergaitė buvo tikra, kad taip nėra, tačiau nenorėjo švaistyti jėgų tokiems dalykams. Buvo daug svarbiau ramiai kvėpuoti ir neleisti lentoms jos pernelyg prispausti.
Rudaplaukei atrodė, kad ji guli po lentomis jau labai ilgą laiką. Galiausiai pajuto, kaip kažkas suima jos ranką. Beliko tikėtis, kad tai Grinčas. Netrukus grifė gerokai išsigando, nes pajuto, kad jos vėl niekas nebelaiko, o lentos slegia vis stipriau. Tačiau, matyt, naujasis draugas dėl kažkokių priežasčių buvo trumpam ją paleidęs, o dabar vėl stengiasi ištraukti. Stevie suprato, kad tai nėra lengva užduotis. Tačiau ji negalėjo niekaip padėti Grinčui. Daug svarbiau buvo išlaikyti blaivią sąmonę, tad mergaitė taupė jėgas.
- Aš vis dar gyva, - po kiek laiko pratarė ji. Tikėjosi, kad tai nuramins berniuką. Įsivaizdavo, kad jis gali būti ir rimtai išsigandęs. Nors ir pasirodė esantis be galo keistas, ko gero, nenorėtų, kad vos tik jiems susitikus, ji sunkiai susižeistų ar, tuo labiau, mirtų.
Po keliolikos metų, kaip atrodė Stevei, ji pajuto, kad gali judėti. Tad ji kita ranka skubiai nusirinko likusias lentas ir galiausiai atsistojo. Šiek tiek skaudėjo šoną, tačiau buvo be galo gera jausti tyrą orą.
- Ak, ačiū, - nuoširdžiai pratarė ji. - Nesuprantu, kas čia atsitiko. Galbūt tai namo kerštas man?
Stevie, žinoma, tik juokavo. Ir per vėlai pagalvojo, kad Grinčas gali priimti jos žodžius rimtai. Tačiau žodis - ne žvirblis. Jeigu berniukas patikės, ką gi...
- O vis dėlto... Šis kambarys man atrodo įdomus. Jis tikrai vertas dėmesio.
Nepaisydama to, kad tai gali būti pavojinga, mergaitė patraukė prie lentų krūvos. Ji spėjo pastebėti kažkokį įdomų daiktą, kurį dabar norėjo apžiūrėti. Rudaplaukė pradėjo mėtyti lentas į šonus, lengvesnes paprasčiausiai išmesdama per skylę stoge.
- Gal nori padėti? Mačiau kažką tikrai įdomaus, - atsisukusi į Grinčą pratarė grifė.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #77 Prieš 4 metus »
Viena po kitos lenta buvo traukiama nuo Stevie. Berniuką džiugino ir daug teikė jėgų mergaitės prisipažinimas, jog ji yra gyva. Ir netrukus dar patraukus kelias lentas mergaitė galėjo pajudėti, nes visos sunkiausios lentos buvo patrauktos į kambario pakraščius. Šiek tiek sušilęs Grinčas stebėjo naująją draugę, bet stebėti mažumėlę pabodo, todėl nusprendė atsisėsti ir atsisėdus stebėti. Berniukas ilgą laiką žiūrėjo į Stevie veidą, pridengtą mažumėlę lentų pjuvenomis ir plaukais: jam jos veidas priminė vieną magą iš skaitytų žiobariškų komiksų.o jei čia tapati herojė..gal..tada man reikėtų jos paprašyti autografo.. tyliai mąstė Grinčas ir ėmė jo vaizduotė piešti pergalingus žygius, kuriuose  ji gulėdama tokioje padėtyje užpuolama slibino ir staiga ją Drakundukas išgelbsti. Nejučiomis Grinčas įsivaizduodamas net nepajautė, kai Stevie atgavo sąmonę ir atsikėlė nuo grindų. Jis krūptelėjo išgirdęs naujosios draugės balsą ir kurį laiką tik žiūrėjo į staiga pabudusią mergaitę ir tik po kelių minučių atgavo kalbos dovaną:
- Nėra už ką, - išraudusiais žandais išlemeno Grinčas: jam niekada niekas dar gyvenime nėra dėkojęs, todėl akimirką iš tiesų pasijautė tarsi supermeno vietoje, -  aš žinau, kas nutiko, - ir įsijautęs Grinčas pradėjo pasakoti "būtą" istoriją, - šiame miške yra nemažai dinozaurų, bet jie dažnai būna seni, todėl dinozauras pavargo vaikščioti senas ir jis prisėjo ant namo pailsėti, bet nesuprato, kad namas nėra suoliukas, ir įlaužė stogą, o tada nenorėdamas, kad kas nors ant jo supyktų, jis pabėgo.
Berniukas nuoširdžiai tikėjosi, kad Stevie jam pritars, bet išgirdęs, jog tai gali būti kerštas, labai išsigando:mus suvalgys namas...mums reikia bėgti iš čia..suraukęs antakius tyliai mąstė Grinčas: nejučiomis jis ėmė netgi drebėti, bet nesiryžo to pasakyti garsiai, nes supermenai nebijo.  Tada jo minčių traukinį vėl nutraukė naujosios draugės garsios mintys:
- Ta-ta-taip į-įdomus šis-s namas, tik labai bau-baugus, - mikčiodamas stengėsi atsakyti Grinčas, - bet, jei na-namas tikrai keršins ta-tada mes galime numirti, - netyčia išsprūdo berniukui.
Grinčas stebėjo, ką Stevie veikia, jam visai patiko, kad ji ėmė mėtyti lentas, ir norėjo prisijungti prie šios pramogos, deja, jis liko stovėti kampe, nes bijojo užrūstinti namą, bet, kai naujoji draugė paskatino padėti, berniukas neatsakydamas palinksėjo galva ir prisidėjo prie mergaitės pramogos: jis kartu su mergaite mėtė lentas pro skylę, o paėmęs dar vieną lengvesnę lentą, kurį laiką Grinčas tyrinėjo jos spalvą, įtrūkimus ar neturi, kokių nors vielų ar varžtų. Galiausiai patikrinęs, kad saugi,  berniukas trumpam nusišypsojo ir žiūrėdamas į užsisukusią Stevie užpuolė ją iš pasalų:
- Ha, ha, - lyg kokią špagą berniukas laikydamas lentą ištiesė ją  į draugės pusę ir garsiau užrėkė, - ginkis, Stevie!
Nenaudėlis nuoširdžiai tikėjosi, kad draugės neišgąsdino, nes jis norėjo su ja pažaisti.
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #78 Prieš 4 metus »
Stevei buvo taip gera jausti tyrą orą, kad net ir nauja Grinčo istorija jos nė kiek nesuerzino. Nepaisant to, kad pati buvo laukinukė ir nuotykių mėgėja, jai nepatiko, kai tie nuotykiai buvo išgalvoti. Dėl to bendrakoledžio pasakos apie drakonus, pokalbius su namais ir taip toliau buvo gerokai keistos ir ne prie širdies merginai. Vis dėlto Grinčas atlėkė padėti, kai Stevie pateko į bėdą, tad ji stengėsi nustumti bet kokį nepasitenkinimą kuo toliau.
- Jeigu tai iš tiesų drakono darbas, manau, galime nebijoti namo keršto, - pratarė Stevie. Ir per vėlai susimąstė, kad berniukas gali įsižeisti. Juk ji iki šiol nepriėmė jokių jo žodžių rimtai. Deja, kas pasakyta, pasakyta, žodžių juk ji neatsiims...
Panašu, kad svaidyti lentas per stogo skylę buvo smagu abiems. Tačiau vienu momentu grifė išgirdo kažką šaukiant ir net stryktelėjo. Ir, žinoma, trenkė galvą į kažką. Ji net nesuprato, kas tai yra. Laimė, beveik neskaudėjo, mat sužeidimų jau ir taip pakako. Galiausiai rudaplaukė suprato, kad tai šaukė Grinčas.
- Ko tu šauki? - nustebusi paklausė Stevie, nė neišgirdusi, ką gi jis pasakė. Pamatė, kad berniukas ją "puola" su lenta ir įtarė, kad jis perspėjo ją gintis. Tokia pramoga Stevei buvo įdomi, tad ji pradėjo skubiai akimis ieškoti kitos lentos, kurią galėtų panaudoti kaip ginklą. Lyg ir nieko tinkamo nesimatė, tačiau po kojomis mėtėsi kažkokia nuolauža. Kol ko nors tinkamesnio neras, bus gerai ir šita. Skubiai pakėlusi nuolaužą Stevie atsisuko į Grinčą. Nebuvo itin patyrusi tokiose kovose, tad tikėjosi, kad ir Grinčas nebus tikras meistras.
Rudaplaukė kaukštelėjo savo nuolauža į berniuko lentą ir ji dar kartą perlūžo. Grifės rankoje liko keliolikos centimetrų ilgio medžio liekana.
- Ką gi, - sumurmėjo Stevie ir pradėjo raustis likusių lentų krūvoje. Kurį laiką nieko tinkamo nerado. Galiausiai išsitraukė ilgoką, tačiau nelabai sunkią lentą. Stevie buvo pasiruošusi kovai.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #79 Prieš 4 metus »
Grinčą šiek tiek nuramino Stevie žodžiai: jis nuoširdžiai patikėjo, kad nevertėtų bijoti namo keršto, todėl ramiai ir su džiaugsmu įsitraukė į sugalvotą žaidimą.  Deja, berniuko džiaugsmą nutraukė trenkimas per galvą:
- AAAAUUUUUUUU, - dar garsiau užrėkė Drakundukas susiėmęs galvą, - esi labai taikli, - pagyrė kasydamasis galvą berniukas.
Nors  labai smarkiai kasėsi galvą stengdamasis sumažinti skausmą, jis girdėjo Stevie klausimą:
- Aš nerėkiu, - susimąstė filosofiškai berniukas:Ar garsiai kalbėjimas yra rėkimas?.., - tik maniau, kad garsus kalbėjimas yra geriausias būdas pakviesti tave į žaidimą, - nusišypsojo berniukas ir galiausiai apraminęs skausmą nusprendė, kad metas veikti. Išsitraukęs lazdą, jis labai apsidžiaugė, nes draugė nusprendė prisidėti prie žaidimo su lentomis. Netrukus žaidimas prasidėjo, kai mergaitė kaukštelėjo su lazda, tuomet Grinčas ketino pulti, bet pamatęs, kad draugės lazda perlūžo nusprendė  palaukti, kol mergaitė susiras kitą tinkamą lentą, o, kai susirado- berniukas mažumėlę persigando, nes Stevie nauja lazda buvo šiek tiek didesnė ir platesnė tikiuosi mes liksime gyvi.. tyliai ėmė melstis Drakundukas. Laikydamas lentą dešiniąją ranka jis puolė mergaitę bandydamas su lentos galu paliesti Stevie petį. Negaliu patikėti mes žaidžiame.. džiūgavo mintimis nenaudėlis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Grinčas Drakundukas »
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #80 Prieš 4 metus »
Iš Grinčo reakcijos Stevie galiausiai suprato, kad tas, į ką ji netyčia pataikė, buvo būtent jos koledžo draugas. Mergina kiek sutriko, nes visai nenorėjo padaryti jam ko nors blogo. Tačiau Green nespėjo atsiprašyti: prasidėjo žaidimas, tad laiko tokiems niekams kaip "atsiprašau" neliko.
Mergina suprato, kad jos antroji lenta buvo didesnė už pirmąją. Stevie susimąstė, ar nebus pavojinga su ja užsiiminėti tokiais žaidimais. Labai nesinorėjo gąsdinti Grinčo, tad Green susimąstė, ar nereikėtų vis tik paieškoti kokios nors bent kiek mažesnės lentos. Deja, laiko neliko ir šitam reikalui išspręsti, mat berniukas puolė intensyviai žaisti. Stevie netgi pati kiek išsigando. Ji buvo tikra, kad Grinčas nenori jos sužeisti ar susižeisti pats. Tačiau kas žino, kas gali nutikti visai netyčia? Grifė kelias akimirkas pamąstė, tačiau reikėjo gintis. O galbūt netgi bandyti pulti.
Stevie netruko suprasti, kad Grinčas taikosi jai į petį. Deja, berniukas buvo daug geresnis šio žaidimo žaidėjas, tad rudaplaukė netruko pajusti nestiprų stuktelėjimą.
- Ak tu man! - sušuko ji. Nenorėjo, jog Grinčas pamanytų, kad ji pyksta, tad nusijuokė. Ir tada pradėjo pulti pati. Nutarė, kad verčiau taikyti į kojas. Net ir nestiprus smūgis galėtų pargriauti priešininką, o tada jau būtų lengviau nugalėti. Deja, Green pasirinkta lenta buvo tikrai ne iš lengvųjų, tad ji netrukus pajuto, kad gerokai pavargo ranka.
- Gal nori pertraukos? - ištarė ji, nors ir suprato, kad taip rodo silpnumą. Tačiau Grinčas netrodė iš tų, kurie dėl tokio dalyko pradėtų šaipytis. Galų gale tai tik žaidimas ir, atrodo, jiedu puikiai tą suprato. Kiek uždususi Stevie atsisėdo ant lentų krūvos. Atsisukusi į berniuką ji pratarė:
- Jeigu nori, gali bandyti pulti, aš galiu gintis ir sėdėdama. Tačiau labai siūlau bent šiek tiek pailsėti. Po to galėsime pratęsti.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #81 Prieš 4 metus »
Grinčui patiko žaisti, tačiau jis nesuprato, kad Stevie norėjo kitą lazdą pasiimti ar kad atsiprašyti. Nes jis neįsižeidė ir manė, kad draugai taip turi elgtis. Tačiau, kaip matė berniukas, jo puolimo draugė neišvengė, nes lentos galiukas prisilietė prie jos pečio, todėl  šiek tiek išsigando jis. Vargšas nenaudėlis labai ėmė pergyventi, kad Stevie nesupyktų, bet išgirdęs jos kvatojimą pats ėmė pusiau dirbtinai, pusiau iš tiesų nuoširdžiai juoktis, kad sumažintų įtampą. Pamažu Grinčas ėmė mintimis melstis: Tikiuosi Stevie nemirs...o, galingiausias pasaulyje burtininkų angele, padaryk, kad draugė nemirtų.., pats, kad pasirodytų vis dar geros nuotaikos ėmė atsikirtinėti į Stevie sušukimą:
- Toks žaidimas, Stevie, - nusišypsojo berniukas.
Galiausiai pastebėjęs, kad draugė pavargo, jis pats nuleido lazdą ir žiūrėdamas į Stevie prisėdo ant žemės. Netrukus sėdintis berniukas išgirdo, kai Stevie vėl prakalbo klausdama. Grinčas nusuko žvilgsnį į lubas, o tada vėl į draugę ir tarė:
- Na pertrauka skamba gerai, - bandė pritarti draugei Grinčas ir šiek tiek drebėdamas ėmė guostis, - aš mažumėlę alkanas jaučiuosi, gal nori eiti pavalgyti? - paklausęs berniukas galiausiai atsistojo bei ėmė valytis savo nusitrynusius kelius nuo dulkių; jis girdėjo, ką Stevie toliau šnekėjo, todėl pasivalęs kelius stengėsi toliau atsakyti neišgąsdindamas mergaitės:
- Nereikia, galim pailsėti abu, - su tais žodžiais nenaudėlis išsitraukė sausainių apsilamdžiusį pakelį, iš kurio trupėjo aplūžę sausainiai, - nori pavalgyti? - netrukus Grinčas arčiau priėjęs prie Stevie atkišo delnuose laikomą pakelį. Tačiau netrukus pasigirdo keistas garsas iš apačios.
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #82 Prieš 4 metus »
Panašu, kad jie abu buvo pernelyg įsitempę, kad tik vienas kito neišgąsdintų. Stevie nenorėjo to padaryti dėl to, kad šis vaikinukas atrodė itin savotiškas ir įdomus. Ką gali žinoti, gal tokiu atveju jis tiesiog pabėgs ir daugiau niekada nebenorės merginos nė matyti? O Stevie tikėjosi dar kada nors su juo pasišnekėti. Tikrai neatrodė eilinis nuoboda.
Laimei, abu darė ir dar vieną dalyką - juokėsi. O tai grifei tiko. Juk jeigu žmogus juokiasi, su juo susibendrauti lengviau.
- Aha, geras žaidimas, - išsišiepė Stevie. Labai tikėjosi, kad atsakymas nenuskambėjo sarkastiškai - jai iš tiesų buvo smagu.
Laimei, Grinčas buvo supratingas ir, užuot pradėjęs šaipytis, sutiko pailsėti. Stevie nežinojo, ar ir jis buvo pavargęs, tačiau dabar buvo svarbiausia pačiai šiek tiek atgauti jėgas. Dėl to pasiūlyto sausainio atsisakyti ji neketino.
- Mielai, - pratarė ir ištiesė ranką pakelio link. Deja, nespėjo paimti užkandžio, kai kažką išgirdo. Nepaisant to, kad norėjo pailsėti, Green skubiai atsistojo. Ji atsargiai pažvelgė į draugą - tikėjosi, kad jis nepradės pasakoti dar kokių nors keistų istorijų. Na, apie kalbančius namus, drakonus ar dar kažką. Green iš paskutiniųjų stengėsi nusiraminti.
- Kaip manai, kas tai? - pašnibždomis paklausė ji. Neįsivaizdavo, kad tai galėtų būti mokinys - juk šiuo metu namelyje ir taip yra dviem mokiniais daugiau negu paprastai. Mergina priėjo prie laiptų ir atsargiai pažvelgė žemyn. Visiškai nieko nesimatė. Kiek padvejojusi Stevie pradėjo be galo lėtai leistis žemyn.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #83 Prieš 4 metus »
Grinčas labai apsidžiaugė, kai išgirdo, kad Stevie norės sausainio. Bet jam nepavyko paduoti, nes sutrugdė keistas garsas iš apačios. Akimirką nenaudėlis suakmenėjo bijojo sujudėti, kad keisto garso sukėlėjas neateitų laiptais į namelio antrą aukštą. Berniukas buvo taip susirūpinęs garsu, kad net nepajuto, kai laikytas delne sausainis staiga  nukrito ant žemės ir sutrupėjo. Nuo nukritimo garso Grinčas krūptelėjo: iš išgąsčio jo veidas  persikreipė: antakiai mažumėlę susiglaudė, lūpos susiraukė, o akys - sustingo ir susiaurėjo. Atrodė, kad Grinčas išgyvena širdies smūgį. Po keletos sekundžių jaunuolis nukreipė  žvilgsnį į draugę ir vos laikėsi nepradėdamas savo teorijų. Ten tikriausiai ta pati geroji meška, kuri davė medaus, arba kalėdų senis, kurį sapne užpuoliau praeitų metų rugpjūčio mėnesį...kodėl man taip nesiseka..o dar draugę dabar ta meška suės.. keistąjį minčių traukinį netrukus pertraukė tylus Stevie balsas. Drakundukas stengėsi arčiau prieiti Stevie, kad galėtų dar tyliau kalbėti:
- Ne-ne-ne-ežina-a-au - iš išgąsčio nenaudėlis ėmė mikčioti: jam labai sunkiai sekėsi suregzti žodžius - bet man atrodo, kad čia meška, ku-kuri davė man medaus: aš-š iš jo-jos pasiemiau medaus, nes norėjau-au valgyti, bet-et ji neda-vė man jo tie-tiesiogiai, ne-es ėmė riaumo-moti pagalvojau, kad gal ji šitaip ma-man sutinka duo-duoti ir-r aš-a-š pasėmiau...
Grinčas nespėjo papasakoti savo istorijos, nes Stevie ėmė leistis laiptais žemyn. Nenaudėlis ėmė dar labiau drebėti, nes jis išsigando, kad toji meška norės Stevie medų pasiimti arba pačią draugę pagrobti, todėl suskubo eiti paskui ją. Jaunuoliui sekėsi sunkiai leistis laiptais: atrodė, kad kiekvienas žingsnis labai garsus. Galiausiai nenaudėlis paslydo ir nusirito žemyn laiptais. Nusiritęs jis kurį laiką gulėjo ant žemės, bandė susigaudyti, kas nutiko. Nuo nusiritimo Grinčui be galo skaudėjo kaklą, galvą, abi alkunes ir kojos kelį. Grinčas palengva atsisėdo ant grindų ir ketino rėkti, nes keistas garsas sklido jam arti, už nugaros. Pirmas aukštas buvo tamsus, todėl berniukas sustingo ir nenorėjo pajudėtiGal, kai būsiu statula, manęs nesuvalgys?. Tas gyvis netrukus ėmė kvėpuoti Grinčui į nugarą, bet jis neriaumojo, nerėkė, neurzgė ir neskleidė kitų agresyvių garsų, būdingų agresyviems, išsigandusiems arba alkaniems gyviams.
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #84 Prieš 4 metus »
Grinčui užsiminus apie kažkokią mešką ir jos medų Stevie vos nepradėjo garsiai rėkti. Negi ir tokiomis aplinkybėmis jis negali bent kiek surimtėti?! Su tomis savo nesąmonėmis jis mane jau pradeda erzinti! pagalvojo mergina, tačiau nieko nesakė - nenorėjo įžeisti keistuolio.
Vos tik grifė nulipo nuo laiptų, išgirdo kažkokį trenksmą. Žinoma, tai ją išgąsdino, tad rudaplaukė skubiai pasitraukė kiek toliau nuo laiptų. Pasirodo, tai buvo Grinčas! Nenoromis Stevie pripažino, kad tą supratus jai palengvėjo. Nepaisant to, kad vaikinukas ją galbūt laiko drauge, geriau kai nuo laiptų nusirita jis, o ne koks nors daug pavojingesnis padaras... Tuo labiau, kad namelis buvo kuo toliau, tuo nejaukesnis.
Ir tada Stevei į galvą šovė mintis. Nors buvo tamsu, ji įžiūrėjo, kad Grinčas sustingo ant grindų. Panašu, kad jis buvo gerokai įsibailinęs. Mergina kilstelėjo antakius. Gal išgąsdinti keistuolį dar labiau? Rudaplaukė vilkėjo uniforminį apsiaustą. Ji kuo tyliau prisiartino prie Grinčo - sugebėjo pasitraukti taip, kad jis jos nematė. Žengė kuo tyliau, tačiau specialiai šiek tiek šlamino apsiaustą. Suprato, kad jo vietoje jau seniai būtų taip persigandusi, kad ir kvapo jos čia nebūtų likę. Grinčas vis dėl to buvo vaikinas, tad nebuvo toks bailus (nors Stevies baile pavadinti tikrai negalima!). Galiausiai rudaplaukė atsidūrė prie pat jo. Tolimesnio plano nebuvo sugalvojusi, kad ilgokai stovėjo ir svarstė, ką daryti. Stevie nusistebėjo, kad Grinčas nesižvalgo, kas čia darosi. Gal mano, kad nejudant bus saugiau? paklausė savęs rudaplaukė ir nutarė, kad jis galbūt yra teisus. Jeigu čia užklystų koks kvailas žvėris, gal patikėtų, kad čia gulintis daiktas yra negyvas.
Galiausiai Stevei į galvą atėjo mintis. Buvo be galo smalsu, kaip gi reaguos Grinčas.
- Būūū! - garsiai riktelėjo mergina, žinoma, niekaip neperspėjusi vaikino.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #85 Prieš 4 metus »
Grinčas neišgirdo, kaip Stevie nusileido laiptais, jam per daug skaudėjo galvą ir rūpėjo, kas tamsoje triukšmauja. Nusiritęs nuo laiptų  ir atsistojęs nuo grindų, berniukas įdėmiai ėmė žvalgytis aplinkui, bandydamas ką nors pastebėti. Tačiau aplinka buvo šiek tiek per daug užtemdyta, kad būtų galima įžvelgti gyvastį. Nenaudėlis pasistiebęs ant batų galų, kuriuose rėmėsi pirštai, ėmė patyliukais artintis link garso šaltinio. Jis taip stengėsi nesukelti triukšmo, kad kiekvieną žingsnį žengdavo iškėlęs kuo aukščiau koją ir kuo atsargiau ją dėdamas ant žemės. Rodos, Grinčui gerai sekėsi žingsniuoti, tačiau jo tokius žingsnius išgąsdino Stevie sušukimas "BŪŪ". Berniukas akimirksniu krūptelėdamas pašoko ir staigiai atsisuko į Stevie. Drakunduko veidas persikreipė: jis išpūtė žandus suraukė akis, perkreipė antakius ir prasižiojo. Galiausiai sučiaupęs burną ir atmerkė akis ir priėjęs prie draugė paskatino ją būti tylesnę:
- ŠHHŠŠŠŠŠŠHHHŠŠŠHH, - patildė nenaudėlis draugę ir nutęsė toliau, - ššhhhšššhšhšššš.
Netrukus iš kampo, prie kurio artinosi Drakundukas, irgi pasigirdo garsas "šššhhšš". Berniuko žvilgsnis nuo draugės nukrypo į tamsiausią pirmo aukšto kampą. Drebėdamas ir įsižeidęs berniukas prisimerkęs ėjo ryžtingiau prie to kampo sau mąstydamas:jis turbūt..man metė iššūkį..jei neišlaikysiu..tada jis tikriausiai mus suvalgys su Stevie...privalau laimėti.. ir dar sykį pakartojo ššhhššh, bet erzinantis garsas nesiliovė. Jaunuolis mažumėlę pasimetė - jis nežinojo, ką daryti, todėl toliau "ginčinosi" su tuo neaiškiu padaru. ŠHH, ŠHH, ŠHH, - apie dvi minutes nieko daugiau tamsiame namelio pirmame aukšte nesigirdėjo. Berniukas jautėsi susinervinęs ir vis dar pasimetęs. Jam nepatiko, kad negali laimėti "ginčo", nes kas kart jam vis atsikerta neaiškus padaras.  Nenaudėlis nusprendė, kad reikia imtis kokių nors veiksmų. Šiek tiek drebėdamas ir išsitraukęs burtų lazdelę berniukas ištarė nevisai taisyklingai burtažodį, kuris paskatina lazdelę šviesti. Netrukus pirmame aukšte ėmė gerėti nuo lazdelės sklindantis apšvietimas. Išryškėjo kitoje pusėje stovintis nedidelis suoliukas, šalia jo staliukas, nešvarios, dulkėtos, medinės grindys. Netrukus apšvietimas pasiekė ir tą garsus skleidžiantį neatpažintą gyvūną. Nuo šviesos spindulių ant padaro išryškėjo rudų vingelių raštuotos baltos plunksnos, riestas tamsiai rudas snapas, didelės tamsiai pilkos akys ir puri tamsiai pilka uodega - tai buvo įžūli papūginė pelėda, kuri meistriškai pamėgdžioja įvairius garsus. Ji įdėmiai spoksojo į berniuką ir toliau nesiliovė kartojusi "ŠHH". Grinčas susiraukė, nes tikėjosi didesnio, baisesnio padaro, bet netrukus labai pralinksmėjo ir pažvelgęs į Stevie, jai nusišypsojo:
- Mes nemirsim! - džiaugsmingai pradėjo rėkt draugei nenaudėlis, - ir dar naują draugą susiradom vardu..? - nežinodamas kokį vardą duoti berniukas aptilo ir susiraukęs vėl pažvelgė į papūginę pelėdą, kuri ir vėl pakartojo 'šhh". Staiga berniukas sumąstė jam vardą, - vardu Šhh? Mes jį pavadinsime Šhh, - davęs vardą ir nutilęs berniukas vėl pažvelgė į draugę, laukdamas pritarimo. Vaje..įdomu kiek dar rasiu šiandien draugų..gal reikėjo daugiau sumuštinių atsinešti?..
niam niam niam

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #86 Prieš 3 metus »
Artėjo Hogvartso atostogos. Klastuolis nenorėjo per šias atostogas namo, bet per vasaros atostogas negalima pasilikti mokykloje tad Klastuolis ieškojo kur laikinai pagyventų kol jo neprigaus ir neišmes iš mokyklos. Gal geriau to nedaryti? Svarstė jaunuolis eidamas link mokyklos išėjimo.
-Nenoriu skristi lauk iš Hogvartso- durnių laivo. Nors ir nenorėjo mokytis čia ,bet Hogvartas- visų namai ,net ir tų kurie nenori čia mokytis. Giliai širdį aš noriu čia būti. Mastė toliau eidamas klaidžiais koridoriais. Galiausiai priėjo išėjimą iš mokyklos kuris vedė link paslaptingiausios Hogvartso vietos- Uždraustojo miško į kurį profesoriai ir seni kvakniai direktoriai nenori ,kad ten eitų mokiniai ,bet Vegardui tie kvaili draudimai buvo nė motais. Lazdelę rankoje berniukas laikė gana stipriai juk neveltui ten niekam neleidžia įžengti. Priėjęs miško pradžią giliai įkvėpė:
-Lumos.
Pavyko. Berniukas įžengė į mišką. Kur eiti? Tiesiai į kairę ar į dešinę? Vaikinas ėjo tiesiai, į medžių tankumą. Kuo tiesiau ėjo tuo miškas darėsi tankesnis, klaidesnis, baugesnis ir šaltesnis. Vegard nebijojo eiti daug kilometrų iki pat miško galo ,kad tik rasti ką nors įdomesnio ,bet kol kas nieko nesimatė. Juodaplaukis ėjo žiūrėdamas tik po kojomis. Tikiuosi į kokią ,,mešką'' neatsitrenksiu. Nuėjęs dar ,,du''kilometrus (nu arba jam taip atrodė), priėjo upeliūkštį kuris buvo visas apaugęs žolėmis ir prie kurio stovėjo daug nusvirusių drebulių. Pakėlęs akis ankščiau berniukas pamatė baisų ir šiurpų namą.
-Ar šiandien ne penktadienis? Ar ne trylikta?,-Savęs paklausė Klastuolis.
Vaikinas išgirdo šlamėjimą ir žingsnius.
-AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA!!!!,-Sukriokė.
Greitai berniukas bėgo link durų:
-Alohomora maxima!!!
Durys atsidarė ir vaikinukas įėjo į vidų, užtrenkė duris, persižegnojo tris kartus ir sukalbėjo 5 sveikas marijas. Kai adrenalinas nuslūgo atėjo pažinimo jausmas.
-Lumos.
Berniukas pradėjo vaikščioti po kambarius...
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

jacobsaeterhaug

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #87 Prieš 3 metus »
Vakarėjo. Jacob vis dar liūdėjo ,kad pateko į Švilpynės koledžą. Jei tik leistų man pasilikti čia, mokykloje būčiau kone laimingiausias žmogus pasaulyje, kad tik nereiktų grįžti... Su lazdele rankoje Saeterhaug ėjo link mokyklos išėjimo, nors ir vakaras ,bet į mišką berniukas eis, nors ir didelis pavojus ten žengti. John pasakojo apie šį mišką ir apie vieną įdomesnį objektą: Apleistą namelį kitame miško gale. Nuo čia iki jo buvo apie tris kilometrus ,bet Saeterhaug'ai nebijo didelių atstumų. Jacob jau leidosi nuo kalnelio kuris vedė link Uždraustojo miško. Viskas, viena koja jau buvo Uždraustame miške. Berniukas ėjo tiesiai, miškas vis tankėjo, tankėjo ir tankėjo. Su jo tankumu išlysdavo ir gyvūnai- magiškieji.
-Noriu fenikso!
Upelis vis artėjo ir artėjo. Galiausiai didelis kraupus namas stovėjo priešais Jacob. Giliai įkvėpęs berniukas įėjo į namą. Siluetas. Akys išdidėjo.
-Petrificus totalus!,-Sukliko, o kerai vis artėjo prie silueto.

*

Neprisijungęs Vegard Saeterhaug

  • Dvasininkas
  • ****
  • 367
  • Lytis: Vyras
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #88 Prieš 3 metus »
Vegard dar vis girdėjo kaip jo širdis daužėsi iš baimės ir adrenalino. Vaikinukas jau norėjo žengti toliau ,bet išgirdo kaip atsidaro durys. Atrodė tuoj širdis iššoks iš krutinės ir nušokuos per visą dulkių paklotą kambarį. Kerai- kažkas paleido kerus. Vegard greit apsisuko ir pamatė Jacob na ir žinoma kerus.
-Sancterium stopefo!
Burtažodis kurį išmokė mama dar 9 metų padėjo apsisaugoti nuo kerų. Ką tas mažas liurbis sau galvoja? Vegard taip pagalvojo ne dėl kerų, ne dėl Švilpynės herbo ant apsiausto ,o dėl pykčio mažajam broliui. (Vegard taip vadina brolį todėl ,nes jam taip patinka.
-Kaip matau pakliuvai į Švilpynę, teisingai reikia ir Švilpių mūsų šeimoje, jau įgriso žalius herbus visur matyti. Už tai ,kad paleidai į mane kerus aš tave galiu prikulti kaip 6 metų! Bet čia nekulsiu, nes mamai pasikūsi ,o tada man ragai.
Vegard Klastūniškai nusišypsojo.
-Na ką brolelį ateik čia, nebijok.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Vegard Saeterhaug »
Londono Šv. Juozapo parapija visuomet renka aukas dvasininkų ir parapijos išlaikymui. Jūsų aukos maloniai laukiamos Vegard Saeterhaug adresu. :)

*

jacobsaeterhaug

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #89 Prieš 3 metus »
Siluetas išsuko nuo kerų. Jacob nustebo išvydęs Vegard.
-Vegard, ką čia veiki? Nori Moore pasakysiu ,kad čia atėjai?
Jacob labai mylėjo Vegardą ,bet Veg elgėsi priešingai.
-Ačiū?,-Klausiamai padėkojo Švilpis kai Veg jį pasveikino patękus į Švilpynę.-Kaip manai mama su tėčiu apsidžiaugs?
Jacob suprato ,kad brolis pyksta. Ką daryt? Apsimesti ,kad nebijau negaliu, nualpti? Jacob nusimetė apsiaustą.
-Vegi, man bloga.,-Apsimetė.
Atsisėdęs ant žemės, kad atrodytų įtikimiau pradėjo dejuoti. Jeigu supras man šakės ir tada gausiu į marmuzę. Labai stipriai berniukas krito ant žemės išmesdamas lazdelę. Nebevaidinimas, kietos grindys praskėlę jaunuolio galvą.
-Vegard padėk! Maldauju!,-Sukriokė berniukas iš visų jėgų.
Galva labai skaudėjo.