0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Persefonė Peloquin

  • II kursas
  • *
  • 90
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • be your own anchor.
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
 Persefonė nužvelgė patalpą ir kiek nusipurtė nuo netvarkos. Nebuvo labai malonu, bet kai šalia bus gražus vaikinas ir kiek erzinanti Katrilė, gal varnanagei neteks kreipti dėmesio į neturimą namelio grožį. Atstūmusi girgždančią kėdę nuo dulkėto stalo, atbula ranka ją nušluostė ir sulygindama suknelės kraštus atsisėdo ant medinės kėdės priešais Katrilę ir šyptelėjo. Jautėsi nejaukiai.
 Atvykus berniukui į susitikimo vietą, per kūną perbėgo švelnūs šiurpuliukai.
 Išsitraukė savo rašiklį ir didelį sąsiuvinį bei akimis peržvelgė varniaus turimus daiktus, užrašus.
 – Taigi, nuo ko pradėsime? – Persefonė jau tingiai paklausė, žiūrėdama tik į vaikiną. Turbūt bandydama sugauti jo akių kontaktą, – neturiu nieko prieš žiobarus ar magijos istoriją, tačiau ši tema nelabai mano sritis. O jūs kažką pagaunat? – sukikeno.
Hope is harmony. A just heart, moving toward the light. That is all. Despair is hope’s polar opposite. It is messy and confusing. Despair swallows up love, hatred, and everything else. Because not knowing where you will end up is despair. Despair is what even you cannot predict. Only despair’s unpredictability will save you from a boring future.


*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
  Persefonei paklausius, vaikinukas tik akies kampučiu pažiūrėjo į ją, bei po to pabandė susikoncentruoti ties projektu.
 - Am.. Gal jūs kažką žinot daugiau apie žiobarus? Deja, aš grynakraujis burtininkas, todėl sunku kažką man pasakyti. Šiaip, galim paminėti skirtumus tarp burtininkų ir žiobarų. - Kiek sustojo. - Ką manai, Catrille? - Pažiūrėjo į ugninės spalvos plaukų atstovę ir jai šyptelėjo, nekreipdamas dėmesio į jos komentarus prieš tai kuriuos sakė tik varniui atėjus į šią patalpą.
  Vaikėzui ištraukius visus daiktus iš jo kuprinės, šis pasiėmė užrašų knygutę ir rašalą bei atvertus pirmą knygos puslapį, šis pradėjo nurašinėti reikalingą informaciją kuri tikrai praverstu projektui.
 - Ne prieš, kad aš rašysiu viską? Jūs galit ką nors padaryti.. Kitą. 

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
Šviečiant saulei, Stevie pasinaudojo proga pasivaikščioti. Laiko buvo į valias, tad mergaitė patraukė į užsdraustojo miško gilumą. Ji nė nepastebėjo, kaip perėjo visą mišką - net pati nustebo, kad nieko nesutiko. Išlįsdama iš miško ji pastebėjo nedidelį namelį. Grifė susimąstė. Po keistus namelius landžioti jau teko ir nuotykių būta įvairiausių, kartais ir itin nemalonių. Tačiau Stevie buvo iš tų, kurie turi viską sužinoti. Tad ir šį kartą nugalėjo smalsumas. Mergaitė neskubėdama patraukė namelio link. Buvo akivaizdu, kad ten niekas negyvena ir, panašu, seniai nesilankė. Tai buvo gerai, tačiau Stevie šiek tiek prisibijojo, kokių radinių galima tikėtis. Tačiau ji tikrai nebuvo iš tų, kurie skubiai atsitraukia. Tad grifė sukaupė drąsą ir pravėrusi duris įsmuko vidun.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #63 Prieš 5 metus »
Jau ilgą laiką Grinčas svajojo patyrinėti šį neįprastą, paslapčių kupiną mišką, tačiau vis privengė, nes dienų dienas tykojo užsidaręs tarp pilkų hogvarsto sienų ir vis skaitydamas įdomias ir kiek nuobodesnes knygeles apie miško fėjas, drakonus, feniksus. Tačiau, šiandienos jis nenorėjo nė už ką praleisti tūnodamas kambarėlyje, nes pro langą matomas vaizdas, nušviestas skaidrios saulės spindulių, viliote viliojo išeiti į gryną lauką ir patirti daug nuotykių. Taigi apsirengęs pavasarinį tą senąjį, pabodusį, rudą švarkelį, aulinius senesnius batus jaunuolis išskubėjo į lauką. Oras buvo nuostabus: švietė saulė, jautėsi gaivus vėjelis. Berniukas ryžto kupinas išskubėjo į mišką. Čia buvo nepaprastai tylu ir ramu, o aukštai virš medžių matėsi sklandančios viena kita pelėda. Kaip norėčiau būti paukštis.. mąstė įsisvajojęs jaunuolis, kol nepajuto staigaus skausmo į galvą. Grinčo nelaimei, jis atsitrenkė į storą gluosnį ir čia pat džiaugsmas aptemo. Toliau berniukas klaidžiojo po mišką šiek tiek be nuotaikos ir paraukęs veido antakių raumenis iki kol nepamatė tolumoje tarp medžių esančio nepastebėto namelio. Tai be galo sudomino ir išgąsdino jaunuolį nes jis niekada nebuvo matęs tokio namelio gyvai, tik skaitęs apie juos, kad juose gyvena raganos, ketinančios susikurti iš jaunų vaikų amžinos jaunystės eliksyrus. Dar šiek tiek priėjęs arčiau berniukas pastebėjo, įėjimą į šį namelį. O gal neiti...o, jei ten...baubų arba raganų bus..reikia gal..apsiginkluoti.. pamažu ėmė drebėti Grinčas ir ieškoti šakos, kuri būtų tinkama į lazdą. Nusiskynęs vidutinio storumo šaką berniukas žegnodamasis ruošėsi savo pirmajam gyvenime "žygiui" ir lėtai besiartindamas prie durelių stengėsi nesukurti jokio triukšmo, kad neišsiduotų namelio gyventojams. Tada visiškai priėjęs prie durų berniukas staigiai jas atidarė ir rėkiančiu balsu įšoko į namelį, tačiau su lig žingsniu tarpdury berniukas užsilipo ant netvarkingai surištų aulinukų batų raištelių ir apsivertė neatlikęs savo "žygdarbio".
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #64 Prieš 5 metus »
Betyrinėdama namelį, apie kurį nuomonės dar nesusidarė, Stevie staiga išgirdo riksmą, o iš karto po to - keistą trenksmą. Žinoma, mergaitė išsigando. Taip, to ir reikėjo tikėtis tokiuose nameliuose išgąstingai pagalvojo grifė. Tačiau ji ne veltui buvo grifė - jau po kelių akimirkų išgąsti pradėjo nustumti smalsumas - reikėjo išsiaiškinti, kas gi tenai atsitiko. Gal ten nieko baisaus. Gal kokie pirmakursiai landžioja bandė raminti save Stevie, tačiau turėjo pripažinti, kad šis raminimas nelabai teveikia.
Rudaplaukė nedrąsiai, tačiau pradėjo artintis prie lauko durų. Ji buvo nuslinkusi iki kažko panašaus į virtuvę, kas buvo tolokai nuo išėjimo. Keikdama save už neapdairumą Stevie tykino toliau. Pro atviras lauko duris šviečianti saulė kiek apakino mergaitę, nes namelyje buvo ganėtinai tamsu. Tad ji nepastebėjo, kad kažkas guli ant žemės ir užkliuvusi nugriuvo šalia. Tačiau grifė suprato, kad tai yra kažkas gyvas - tikrai ne vaiduoklis. Tai ją kiek nuramino ir ji paklausė:
- Kad ir kas tu, ką čia veiki?

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #65 Prieš 5 metus »
Parvirtęs Grinčas paleido iš rankų lazdą ir ji slystelėjo mažumėlę link sienos. Tada staiga išgirdęs senų grindų grigždesį jaunuolis bandė sugriebti lazdą, tačiau ji buvo toliau nuo jo rankų nutolusi ir pargriuvęs Grinčas niekaip neįstengė parvirtęs pasiekti lazdos, dėl to išsigando dar labiau:Dieve, jei man bus lemta išgyventi šią dieną..aš atnešiu tau maisto.. tikėdamasis pamatyti sniego žmogų arba slibiną dvigalvį, meldėsi jaunuolis, bet pamatęs, kad girgždesį sukėlė nepažįstama mergaitė, su palengvėjimu apsidžiaugė. Vis dėlto jis stebėdamas mergaitės reakciją ir elgesį nedrįso tarti žodžio, tik labiau susigėdo, o jo skruostai ėmė pamažu rausti.  O varge..ką man dabar sakyti..reikia pasiteisinimą sugalvoti.. mąstė sau tyliai berniukas. Bemąstant rudaplaukiui kilo idėja apsimesti nematomu žmogumi, todėl įtikėjęs, kad jis iš tiesų gali tokiu tapti, stipriai užsimerkė, susigūžė alkunėmis, pečiais ir užsidengė veidą delnais. Muhahaha...ji manęs nepastebės!..aš esu nematomasis žmogus!.. džiaugėsi Grinčas, tačiau staiga pajuto, kad kažkas nelengvo užkabino jo kojas ir per jas vertėsi kažkas vidutinio sunkumo. Tada atsargiai pramerkęs vieną akį ir pasukęs delną iki pusės skruosto Drakundukas pažvelgė pažiūrėti, kas nutiko. Tai buvo tapati mergaitė, kurią jis pamatė prieš keletą akimirkų, tik ji dabar buvo parvirtusi ir atrodė nemažiau išsigandusi nei pats berniukas. Jos nelauktas balsas ir su juo išėjusiu klausimu išgąsdino Drakunduką: jis nežinojo, ką atsakyti ir į kurią pusę bėgti bei rėkti, todėl bandė improvizuodamas atsakyti:
- Aššššš.., - nutęsdamas  žodį Grinčas stengėsi kalbėti, - aš aš..vaikščiojau miške ir namas su manim ėmė kalbėti, todėl užėjau su juo pasikalbėti.., - pasijutęs kvailai berniukas vis vien bandė išteisinti save, - bet namas apkurtęs, todėl reikėjo rėkti.
Po šių žodžių Grinčas jautė, kaip jis sukaito, o jo širdies plakimas taip paspartėjo, jog rodėsi, kad iššoks iš krūtinės. Jis bijojo, kad mergaitė su kerais jį padegs. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Grinčas Drakundukas »
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #66 Prieš 5 metus »
- Aha... - nutęsė Stevie. - Man tikrai paaiškėjo, kas tu. Labas, aš. Aš irgi aš.
Mergaitė pati nelabai suprato, ką kalba, ypač - kodėl tai kalba. Tačiau tai buvo neblogas būdas nusiraminti.
Remdamasi už sienų grifė atsistojo. Ji įžvelgė, kad tai kažkoks berniukas. Atrodė maždaug jos amžiaus, tačiau mergaitė neprisiminė, kad būtų mačiusi jį pamokose. O jo atsakymas dar labiau sutrikdė.
- Kalbėjai su namu? Tai yra namas su tavim kalbėjo? - paklausė ji, nežinodama, ar berniukui ne viskas gerai, ar jis juokauja. - Kažkodėl nieko negirdėjau.
Stevie pasvarstė, ar nevertėtų padėti šitam vaikiui atsikelti, tačiau nutarė, kad ne - jis atrodė kuo toliau, tuo keistesnis.
- Namas apkurto, - tyliai sumurmėjo mergaitė. - Hm...
Tokios berniuko šnekos Stevie gerokai išgąsdino ir trikdė. Ji nuoširdžiai nebežinojo, ką daryti.
- Klausyk, o tu Hogvartso mokinys? - galiausiai paklausė. Ir, išsitraukusi lazdelę, ištarė: - Lumos!
Stevie ištiesė ranką ir nukreipė švytintį lazdelės galą berniukui į veidą.
- Man atrodo, aš tavęs nepažįstu, - pratarė grifė, kažkodėl vėl gerokai nusigandusi.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #67 Prieš 5 metus »
Grinčas visą laiką gulėjo nuvirtęs. Jis nedrįso keltis ar pats imtis iniciatyvos kalbinti šią nepažįstamąją, nes neapsakomai bijojo mergaitės, todėl ją stebėjo įtempęs kaktos ir skruostų raumenis. Berniukas visiškai sumišo išgirdęs mergaitės atsakymą į savo pasiaiškinimą, bet ir maloniai nustebo: tos mergaitės vardas aš? vaje koks neįprastas reikia tada..pasisveikinti galbūt..
- Laba diena, aš, - mažumėlę pamąstęs Drakundukas tęsė,- tavasis vardas neįprastas, bet manau, kad gražus.
Baigęs komentuoti jaunuolis bandė nusišypsoti, bet jam prastai sekėsi, nes išėjo persikreipusi šypsena. Toliau berniukas visą laiką tylėjo ir vis žvilgtelėdavo į mergaitę: netrukus ji atsistojo ir Grinčas kartu su tuo ėmė vėl drebėti. Jis nežinojo, ko laukti iš nepažįstamosios, todėl nepratarė ir vėl nė vieno žodžio, o išgirdęs jos murmėjimą, - pasimetė.
-  Jis kalbėjo su manimi, o aš atsakinėjau, - bandė išsisukti berniukas, - tik viskas gavosi labai keistai, nes namas nutilo staiga, tad priėjau išvadą, kad gal namas apkurto ir reikia rėkti jam.
Grinčui pabodo gulėti jau, bet jis suprato, kad nėra kitos išeities, nes reikia stengtis neišgąsdinti mergaičiukės, tad dar pasiliko kuriam laikui gulėti. Išgirdęs ryžtingesnį ir garsesnį nepažįstamosios balsą berniukas pasijautė kiek drąsiau:ši mergaitė iš hogvarsto kaip nuostabu..vadinasi ji manęs.. ir staiga pamatė, kad kažką mergaitė daro su lazdele tarsi ją mojuoja ir staiga su jos  ištartu burtažodžiu sušvito nedidelė, bet šviesi švieselė, privertusi Grinčą krūptėli.arba mane iš tiesų..padegs.. be žado kaip miręs užbaigė savo pamąstymą  jaunuolis. Ir netrukus rėkiančiai atsakė i nepažįstamos klausimą:
- Taip, aš hogvarsto mokinys, aš, - ir paplūdo prašyti,-  prašau nepadeg manęs! Duosiu tau sumuštinį, aš, jis labai skanus!! - bandė gelbėtis rudaplaukis, sukrutęs iš gulėtos vietos.
- Aš labai daug nesirodau hogvarsto koridoriuose ir pamokose - mėgstu labiau būti atsiskyręs!
Supratęs, kad gali geruoju nesibaigti berniukas galiausiai atsistojo.




niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #68 Prieš 5 metus »
Jis rimtai mano, kad mano vardas aš? paklausė savęs Stevie, tačiau jai nuo to buvo tik smagiau.
- Ačiū, - į pagyrimą atsakė mergaitė, nė negalvodama pasakyti, kad iš tiesų jos vardas kitoks. Jeigu keistuolis mano, kad jos vardas gali būti Aš, kodėl reikia griauti įsitikinimus?
Grifei pasirodė, kad keistuolis kalba labai užtikrintai. Ir kalba apie tai, kaip namas su juo kalbėjo. Ji vis dar nesuprato, ar berniukas apsimetinėja, ar tiesiog yra ne viso proto. Tad galiausiai paklausė:
- O... Gal gali pasakyti, apie ką jūs kalbėjot? Ko jis tavęs klausinėjo?
Kai Stevie nukreipė lazdelę į berniuką, jis dar kartą nustebino mergaitę.
- Kodėl turėčiau tave padegti? - nesuprato Stevie. - Aš tik norėjau pamatyti, kaip tu atrodai. Beje, koks tavo vardas? Ar tu irgi esi Aš? Ir... Nereikia man tavo sumuštinio.
Po paskutiniųjų žodžių mergaitė pajuto, kad yra alkana, tačiau neketino šitam keistuoliui to sakyti. Kai jis galiausiai atsistojo, grifė pasiūlė:
- Gal nori apžiūrėti šitą namelį? Jis visai įdomus.
Ir nelaukdama atsakymo patraukė į kitą kambarį, kurio prieš tai nepabaigė iki galo apžiūrinėti.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #69 Prieš 5 metus »
Grinčas išgirdęs, kai nepažįstamoji jam padėkojo ėmė pamažu didžiuotis savimi:vaje...ji padėkojo..kaip nuostabu! tai pirmas sykis, kai berniukas išgirdo padėka iš kito žmogaus, ir tuomet jam vaizduotė ėmė piešti įvairiausius vaizdus, kai jį šventina į riterius, kai jis staiga išgelbsti visa burtininkiją nuo sunaikinimo ir už tai jam visi didieji pasaulio burtininkai dėkoja, kad jis atliko gerą žygdarbį. Pagarbintas Drakundukas ėmė rausti pamažu žandais, tačiau svajones išsklaidė, nepažįstamosios balsaskodėl taip viskas sudėtinga ėmė tyliai piktintis Grinčas ir drebančiu balsu atsakė:
- Naaa - nutęsęs a raidę bandė atsakyti berniukas, - na...a. aš..tiksliau jis..na tiksliau aš ėjau tankme ir jis man ėmė rėkti ei tu ar gali prieiti aš..na..žinoma atėjau juk visi būtų priėję, - berniuką ėmė mušti prakaitą, tačiau jis stengėsi nepasiduoti, - ir kai priėjau jis manęs klausė ką aš čia veikiu aš buvau labai pasimetęs,todėl jam sakiau, kad vaikštau ieškau nuotykių, o jis man ir sako, jei nori nuotykių privalėsi man atlikti misiją aš išsigandau jo, - ir ėmė teatrališkai įsijautęs berniukas diriguoti šiek tiek rankomis, - ėmiau aiškinti jam, kad neisiu į tą jo misiją, bet namas jau tada nebegirdėjo, todėl atsakiau garsiau ir dar garsiau..ir dar..ir nežinau, kiek sykių atsakiau - tada galiausiai nusprendžiau, kad metas veikti ir štai aš čia,- pabaigęs nerealų pasakojimą berniukas bandė nusišypsoti ir nuleidęs rankas  pažvelgė trumpam į mergaitę, tada į žemę ir į savo purvinus pirštus tada ir vėl nukreipė žvilgsnį į mergaitęhmm..ji man kažką primena.. ėmė spėlioti Drakundukas, kol galiausiai vėl išgirdo mergaitę ir krūptelėjęs rėkiančiai vėl atsakė:
- Todėl nes aš nežinau tavęs, o tu, aš, nežinai manęs ir ir gal tu mėgsti valgyti žmones keptus su lazdele! - išsižiojęs pabaigė Grinčas ir suraukė veido kaktos raumenis antakius suglausdamas vieną arčiau kito, - džiaugiuosi, kad manęs nepadegsi.. - su palengvėjimu atsiduso berniukas, - aš dar truputį norėčiau pagyventi..noriu tapti super didvyriu, bet juo netapsiu sudegęs...o aš esu..aš iš, iš ten, -  su rankomis jaunuolis parodė kryptį į pietus, - aš ne, aš nesu, aš esu Grinčas, - nusišypsojo Drakundukas ir tęsė toliau, -  tu pirmas žmogus, kuris klausė mano vardo, todėl jaučiuosi keistai, o iš kur tu esi, jei to galima klausti? - Atviravo Drakundukas ir nutilo.
Tada galiausiai visiškai atsistojęs jaunuolis ėmė šluostytis nugulėtus ir skaustamus kelius ir panašiai kaip šuo stovėdamas nusipurtė aplipusias grindų dulkes ant švarkelio, batų ir kelnių, dėlto po kambarį staigiai pasklido dulkių debesys, kuris netrukus išsisklaidė ir nugulė ant sienų bei grindų. Mažumėlę pamąstęs Drakundukas nusišypsojo mergaitei ir tarė:
- Taip, aš visai norėčiau šį kalbantį namą patyrinėti, o tu norėtum?! - riktelėjęs paklausė berniukas, tačiau jam  kur kas labiau rūpėjo, kodėl mergaitė nenori jo sumuštinio, bet nedrįso to paklausti, todėl tai liko neįminta mįslė Grinčui. Netrukus berniukas ėjo link to kambario, link kurio nuėjo mergaitė, tačiau Grinčas netyčia atsitrenkė į sieną, iš kurios staiga atsivėrė slapti laipteliai į viršų, o pats berniukas vėl nuvirto ant žemės antrą sykįaaaaaaaaaaaaa!!! užrėkė mintyse jaunuolis.
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #70 Prieš 5 metus »
Stevie klausėsi, ką jai kalbėjo berniukas, ir nesuprato. Nesuprato, ar jis juokauja, ar tikrai girdi balsus. Tačiau nutarė, kad neverta gilintis. Jeigu jo tokie keisti juokai, na ką gi, prašom. O jeigu jis girdi balsus... Tikiuosi, daugiau jo nebesusitiksiu. Esu čia jau gana ilgai, o jį tikrai matau pirmą kartą. Tačiau galiausiai Stevie neištvėrė ir tarstelėjo:
- O visgi įdomu, kokia būtų ta misija.
Ar kas nors valgo žmones, iškeptus ant lazdelės? paklausė savęs grifė, bandydama grąžinti pokalbį į jai suprantamą plotmę. Tai sekėsi sunkiai, tačiau Stevie iš paskutiniųjų bandė suprasti, ką nori pasakyti berniukas. Tačiau galiausiai ji suvokė, kad taip ir neperkando šito vaikio.
- Malonu, Grinčai, - pratarė rudaplaukė, kai išgirdo bent kažką, ką tikrai galėjo suprasti. - Tarp kitko, aš Stevie. Ne Aš. Na... Tai yra aš esu aš, bet mano vardas yra Stevie.
Mergaitė visai susipainiojo. Jau pradedi kalbėti kaip jis pasišaipė iš savęs grifė.
- O kodėl niekas neklausia tavo vardo? Galbūt tau reikėtų daugiau išlįsti į žmones?
Stevie nusišypsojo. Ji tikėjosi, kad berniukas nepalaikys to pašaipa, nes ji tikrai norėjo būti draugiška. Po kiek laiko ji pridūrė:
- Na... Aš iš Hogvartso. Jeigu to klausi. O mano tėvai gyvena Guernsey saloje.
Vos tik Stevie įėjo į kambarį, ji išgirdo trenksmą. Kas dar?! pagalvojo ji ir skubiai grįžo pažiūrėti, kas atsitiko. Ir pamatė, kad naujasis pažįstamas vėl guli ant grindų.
- Tau viskas gerai? - paklausė grifė, stengdamasi nepradėti juoktis. Ir tik tada pastebėjo laiptelius. - Oho! Manau, būtinai reikia užlipti ir pažiūrėti, kas ten yra. Gal balsas atsklinda iš ten?

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #71 Prieš 5 metus »
Atsitrenkęs ir gulėdamas Grinčas susiėmė už galvos, bet jam skausmas netrugdė išgirsti, ką nepažįstamoji kalbėjo, ir bandė rėkiančiai atsakyti:
- Naaa..man viskas gerai: aš gyvas!.- užspiegė Drakundukas ir iškėlė ranką mojuodamas mergaitei - manau, kad toji misija labai slapta..na žinai ją gali atlikti tik slaptas agentas toks, kaip betmenas arba spaidermenas, - vis labiau kalbėdamas ir pasakodamas neįtikimą istoriją jaunuolis ėmė pamažu prarasti viltį, kad  mergaitė žino, kas yra šie herojai iš žiobariško pasaulio, tačiau stengėsi visvien tęsti, - ir tikriausiai namas užuodė, kad toks esu, ir liepė man atlikti misiją - įveikti slibiną, gyvenantį šiame name.
Baigęs kalbėti rudaplaukis nutilo trumpam ir netrukus užčiuopė ant kaktos guzą
- Aaaaaa!!!! mano galva, - užrėkė riaumodamas jaunuolis ir išgirdo vėl mergaitę kalbant. Tai jį nepaprastai nudžiugino, nes jis dar niekada savo gyvenime nėra girdėjęs prisistatymo kito burtininko, kuris pasakytų savo vardą, todėl nusišypsojo Drakundukas:
- Oho..o aš maniau, kad..tavo...vardas Aš, - išraudo berniukas: jo visai nesutrigdė keistas ir nelabai rišlus mergaites prisistatymas tik dar labiau nudžiugino berniuką, nes tai paties jo kalbos manieros! - labai kietas vardas tavo vardas, Stevie! - tačiau berniuko šypsena dingo, kai jo nauja draugė paklausė apie vardą, - naaaaaaa..aam nežinau, kodėl manęs niekas neklausia, aš niekada neturėjau draugo gal todėl neklausia, tik draugai gali klausti vardo, pagūsčiojo pečiais Grinčas, - o dabar mes esame draugai! - vėl nusišypsojo Grinčas, - ir dabar aš tavo žinau vardą, o tu mano!
Pagyręs mergaitės vardą Drakundukas išgirdo atsakymą į klausimą ir labai susidomėjo tuo:
- Kaip atrodo Guernsey sala?  - Grinčas bandė įsivaizduoti salą, jos gamtą ir joje gyvenančius gyvūnus vaje..oo jei joje gyvena drakonai arba mėlynos žirafos? reikia būtinai paklausti... Grinčas nedrįso to klausti naujosios draugės, bet jam išsprūdo netyčia:
- Ar toje saloje galima pamatyti dinozaurų arba piktų gėlių, kurios kandžiojasi, kaip krokodilai? O gal galima pamatyti šnekančių kalnų??Pagautas įdomumo klausinėjo kaip pašėlęs Grinčas mergaitės, tačiau jo dėmesį nuo klausimų nutraukė nukreiptas žvilgsnis
į atsivėrusius sienoje paslaptingus ir labai tamsius laiptus gal..šie laiptai..veda į Narniją..  spėliojo sau tyliai Drakundukas ir tuojau pat ėmė krutėti. Galiausiai jam pavyko atsistoti ir užrėkė ant viso namelio:
- Stevie! eikime į tuos laiptus! Taipp!!!
Ir pasileido Grinčas lipti laiptais, tačiau netyčia užlipęs ant savo bato raištelio kūlversčiu nusivertė vėl į pirmą namelio aukštą. Tada vėl užrėkė:
- Ne, neikim ten laiptai kėsinasi nužudyti mus! - išsigandęs muistėsi parvirtęs Grinčas.
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #72 Prieš 5 metus »
Jam negerai su galva nutarė Stevie, tačiau pagalvojo, kad būtų nelabai mandagu tai pasakyti nelabai bendraujančiam berniukui. Ji nutarė patylėti.
- Šitame name gyvena slibinas? - neišlaikė grifė. Klausimo tonas buvo gana pašaipus. Mergaitė nežinojo, ar Grinčas tai supras, tačiau jai nelabai ir rūpėjo. Jai buvo daug įdomiau, iš kur berniukas semiasi tokių idėjų. - Spaider... kas? - pridūrė Stevie.
Išgirdusi jį klykiant mergaitė gerokai išsigando. Rudaplaukė bandė pripulti prie berniuko, tačiau skaudžiai trinktelėjo į sieną.
- Auč, - tyliai sumurmėjo Stevie. Garsiau pridūrė: - Ne, žinoma, kad mano vardas nėra Aš. Ačiū, malonu... Drauge...
Mergaitei buvo keistas Grinčo požiūris į draugus, tačiau nutarė nesiginčyti. Ji norėjo apžiūrėti, kas gi jam yra, tačiau bijojo pernelyg prisiartinti prie naujojo pažįstamo. Na, draugo, jeigu jis taip nori. Tad Stevie liko stovėti pakankamai saugiu atstumu, kai jos ausis pasiekė Grinčo klausimas.
- Na... Sala kaip sala, - atsakė mergaitė. - Net nežinau. Daug gamtos. Miško. Ne, - nusijuokė rudaplaukė. - Ten nėra jokių keistų gyvūnų. Yra vilkų, tačiau jie bijo žmonių. Nėra nei krokodilų, nei žirafų.
Mergaitę maloniai nustebino Grinčo entuziazmas užlipti laiptais. Jis nubėgo pirma jos. Stevie neskubėdama lipo iš paskos, kai berniukas kūlvirsčiais nusirito žemyn ir, žinoma, nuvertė ir ją. Stevie gerokai prisitrenkė. Skaudėjo abu šonus ir dar be to galvą. Mergaitė bandė atsistoti, tačiau pirmame aukšte nebuvo labai daug vietos, o čia dar muistosi išsigandęs keistuolis...
- Niekas čia nebando tavęs nužudyti! - nesusilaikiusi sušuko Stevie. Šiaip ne taip ji atsistojo, tačiau teko pasilaikyti už sienos, nes atrodė, kad kojos nelaiko. - Turbūt nemoki lipti laiptais.
Rudaplaukė susiraukusi priėjo prie laiptų. Nežmoniškai skaudėjo, tačiau ji nenorėjo to parodyti, tad pradėjo lipti viršun. Ant kiekvieno laipto teko pastovėti ir palaukti, kol nuslūgs skausmo banga, tačiau mergaitė ryžtingai lipo.
Galiausiai ji pasiekė antrąjį aukštą.
- Ei! - riktelėjo ji. - Čia tikrai nėra ko bijoti, o pro langą matosi gražus vaizdas! Ateini?
Grifė norėjo pažiūrėti, ar Grinčas ateina iš paskos, tačiau nespėjus prieiti atgal prie laiptų tiesiai ant galvos sugriuvo namo stogas.

*

Neprisijungęs Grinčas Drakundukas

  • IV kursas
  • *
  • 46
  • Taškai:
  • Šaldytuvas...keičia pasaulį!
Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #73 Prieš 4 metus »
Besivartydamas nusigandęs  ant žemės Grinčas mažumėlę pritilusiu balsu atsakė:
- T-t-tai-i-p-ip gy-gy-gyvena čia-a slibina-a-s, t-t-to-oks-s-s ma-manau jujuo-das, - Grinčas jautė, kad jam be galo sunku pasakyti savo mintis, todėl trumpam nutilo ir ėmė purtytis. Jis purtėsi kelias minutes, kol pajautė didelį palengvėjimą:tikiuosi dabar aš kalbėsiu ne kaip ateivis..o gal..aš esu ateivis?.. susimąstė Grinčas ir suraukė kaktos raumenis tada susikaupęs tęsė ir bandė pabaigti savo mintį, - bet supranti jie nesirodo labai dažnai: jie gali pavirsti į nematomus, todėl galime ir nesutikti slibino, - bandydamas taisyti padėtį berniukas nusišypsojo mergaite ir tada bandė atsistoti, bet nustojo stotis vėl išgirdęs mergaitę. Grinčas ją klaidingai suprato: pamanė, kad mergaitė klaidingai tarė vieno žiobariškame pasaulyje žinomo super didvyrio vardą, todėl ėmė ją taisyti:
- Ne, tu, klaidingai tari jo vardą: jis ne spaiderkas, o spaidermenas, - pasikasęs plaukus Grinčas bandė paaiškinti aiškiau, - jis yra žiobaras voras ir gali nušauti su tinklu, kurį leidžia iš savo rankų,  kitą žiobarą, bet jis blogus žiobarus šaudo, bandančius padaryti bloga pasauliui! - Grinčas nuoširdžiai tikėjosi, kad mergaitė jį supras.
Netrukus Grinčas pasijautė labai laimingas išgirdęs, kad jį naujoji draugė pavadino "Draugu", bet iš karto išsigando pamatęs, jog mergaitė trinktelėjo į sieną ir užrėkė dar garsiau nei prieš tai rėkė:
- Prašau nemirk Stevie! - mikliai atsistojęs Drakundukas stebėjo kurį laiką Stevie, bet nedrįso artintis prie jos. Grinčas nusiminė išgirdęs, kad jos gimtuose namuose nėra gyvūnų, kuriuos įsivaizdavo savo vaizduotėje, bet išgirdęs apie gamtą ėmė įsivaizduoti, kad medžiai kalba, o kai kurie netgi šviecia tamsoje:
- O gal..tada medžiai kalba? - berniukas labai tikėjosi, kad šį sykį jo vaizduotė neapgaus. O atsiduręs vėl ant žemės staigiai pažvelgė į Stevie ir netrukus susikrimto pamatęs, kad jos nėra  apačioje Stevie..kaip slibinas išnyko? išsigando rudaplaukis:nejau..ji turi super galių..o gal..ją namas suvalgė...o švenčiausiasis Odino sūnau.. susiėmęs rankomis už galvos Drakundukas ėmė sielotis, bet jo susidaręs liūdesys ir nerimas atslūgo, kai jis išgirdo, kad Stevie jau viršuje. Greitai užsirišęs batų raištelius  Grinčas keturiomis laiptais užlipo į antrą aukštą. Berniuko nuostabai, paslaptingame kambarėlyje nebuvo jokio slibino, tačiau buvo įgriuvęs stogas: išsigandęs Drakundukas užrėkė:
- Nemirk, Stevie,- šį sykį Drakundukas jau nebežiūrėjo atstumo ir prišokęs prie lentų traukė jas šalin nuo mergaitės. Lentos buvo per sunkios neturinčiam daug fizinės jėgos jaunuoliui, bet jis visada žinojo pagrindinę taisyklę, kad draugą reikia gelbėti iš nelaimės, todėl labai stengėsi išgelbėti Stevie. Berniuko pastangas nutraukė pasigirdęs šlamesys, sklindantis iš lauko pro įgriuvūsį namelio stogą. Truputį pamąstęs apie galimą slibino pasirodymą, drebantis Drakundukas ir vėl ėmė kabintis į lentas, kad besiartinantis slibinas nesuvalgytų pietums jo naudos draugės: ne..ne tik ne šį sykį piktas slibine...
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Grinčas Drakundukas »
niam niam niam

*

kablelis

Ats: Apleistas namelis kitam miško gale
« Atsakymas #74 Prieš 4 metus »
Stevie šiek tiek pavargo nuo keistų Grinčo šnekų. Ji pati niekada pernelyg nemėgo pasakų. Neskaitė jų pati ir neprisiminė, kad kas nors būtų jas skaitęs. Dėl to ši grifė neturėjo tokios lakios vaizduotės. O štai šis berniukas, panašu, vaizduotės turėjo iki kaklo. Jeigu jam smagu galvoti tokias nesąmones, prašom pagalvojo Stevie, tačiau nutarė, kad pati į tokias diskusijas nesivels. Ką berniukas kalbėjo apie tą spaider... ji taip ir nesuprato. Tačiau suvokė, kad tai yra kažkoks žiobariškas dalykas. Gal ir įdomu. Tačiau ne šį kartą. Dabar daug labiau norėjosi apžiūrėti namelį.
- Aš nemirštu, - kuo ramiau atsiliepė rudaplaukė, eilinį kartą norėdama prakeikti Grinčo vaizduotę. Ji šiaip ne taip buvo atsistojusi ir nenorėjo kalbėti nei apie žiobarus vorus, nei apie dar ką nors. Ir tada jos ausis pasiekė klausimas apie kalbančius medžius. Rudaplaukė susiraukė. Ji jau norėjo neatsakyti į tą klausimą. Tačiau tada suprato, kad Grinčas daug laiko praleidžia vienas. Ir galbūt tai nėra labai smagu... Tikėtina, kad jis būtent dėl šito dažnai ir būna vienas pagalvojo grifė, tačiau atsakė:
- Ne, mūsų medžiai nekalba. Bent jau su manimi. Gal jie ir kalba tarpusavyje, tačiau tai daro pakankamai tyliai, kad mes negirdėtume.
Rudaplaukė visiškai netikėjo, kad medžiai galėtų kalbėtis, tačiau ji tikėjosi bent kiek pradžiuginti keistąjį vyruką. Ar bent jau ne visiškai užmušti jo viltį apie kalbančius medžius.
Kai ant Stevie užgriuvo namelio stogas, ji dar kartą išgirdo prašymą nemirti. Jau norėjo atsakyti, kad nė nemano to daryti, tačiau net ir kvėpuoti darėsi pakankamai sunku. Ko gero, ne tiek mažai lentų nudribo tiesiai ant mergaitės.
- Aš... Nemirštu, - iškvėpė grifė. Tačiau balsas buvo toks tylus, kad, jį išgirdęs, Grinčas galėjo dar labiau išsigąsti. Tad Stevie stengėsi daugiau nieko nesakyti. Nors sąmonė pamažu temo, mergaitė suprato, kad Grinčas bando ją ištraukti, mat girdėjo judančias lentas. Tad sukaupusi paskutines jėgas grifė pajudino kairę ranką ir pabandė ją iškelti į viršų. Kokius dešimt kartų nusibrozdino pirštus, bet panašu, kad galiausiai pavyko. Stevei pasirodė, kad jos plaštaka kyšo iš po lentų krūvos. Ji tikėjosi, kad Grinčas tai pastebės ir kad jam bus lengviau ją ištraukti.