[Džeimsas Greywindas]

Tai buvo ankstus, gana žvarbus rytas. Ji juto vėjo žaismą ant savo skruostų ir šypsojosi pasauliui pačia tyriausia šypsena. Juodo ilgo medžioklinio palto kišenėje gulėjo nurimęs laiko kontrolierius. Nežinia kiek bus lemta čia pasilikti, galbūt kelis mėnesius, galbūt tik kelias dienas, o galbūt... visam? kilo nedrąsi mintis merginos galvoj, po kurios sekė sarkastiškas juokas. Eidama link pertvaros Onorina nebijojo, ji jos nematė, ir tik išgirdusi vaikų klegesį suprato, jog atsidūrė netoli Hogvartso ekspreso, devintame su trim ketvirčiais perone. Tikriausiai atrodė gana keistai, su tamsžalėmis medžiotojo kelnėmis bei ilgu juodu paltu, siekiančiu iki kelių, o svarbiausiai, su dviem sniego baltumo pelėdom ant pečių., kurios šiuo metu spusčiodamos kojelėmis variaplaukės pečius vairavo, kurion pusėn sukti. Būtent taip, dviejų pagalbininkų, Salazaro ir Godriko, padedama, Onorina pasiekė traukinį. Įlipusi vidun su menkute manta, kurios tebuvo mažytė odinė kuprinėlė ant pečių, įsliūkino į pirmą pasitaikiusią kupe. Paklausiusi aplinką suprato, kad buvo viena, todėl be jokio vargo pasirinko norimą sėdynę ir atsisveikino su Londonu. Galbūt šičia pavyks surasti seserį? Žinojo, tikrai žinojo, jog Andželika gyva, juto tai, negalėjo klysti. Ne, arba ji suras ją gyvą, arba mirusią, tačiau vis tiek suras. Be galo džiaugėsi tuo, kad neteko prašyti niekieno pagalbos, nekentė tų persaldintų balselių: "Mergaite, gal jums padėti? Mergaite, gal jums ko reikia?" Mergaite, gal jums nuvalyti užpakalį? vaipydavosi mintyse iš tokių geradarių, jai nereikėjo to jų prakeikto gailestingumo. Ne. Per šitiek metų išmoko gyventi pati, viena, kaip indėnai. Onorina nemėgo atkreipti į save aplinkinių dėmesio, veikiau jo kaip įmanydama vengė, ir draugų vengė, vengė bet ko, kas tik galėjo pririšti ją betkuriame laike. Iš kišenėlės prie širdies išsitraukė kadais dovanų gautą burtų lazdelę, padarytą specialiai jai, tai ko gero buvo pati brangiausia dovana, kurią yra kada nors gavusi. Ji apskritai gaudavo daug dovanų, nuo pat vaikystės, o va šitą tai mėgo. Kartais pagalvodavo, jog užuot tie šikniai siūlę savo pagalbą, pasiūlytų kokių brangių dovanų. ne, beverčiai niekučiai Onorinai netiko, ją žavėjo arba brangenybės, arba dovanos, turinčios prasmę. Jausmai? Kokie jausmai? Ant jausmų miesto nepastatysi, nebent katastrofiškai sudegusią Troją. Manė neregė. O taip, ji ten buvo, ji buvo herojė, žudikė, pjausčiusi spartiečių gerkles ir gėrusi jų kraują. Onorina nusišluostė lūpas atbula ranka, dabar jos buvo sausos. Bet jie visi sudegė, tie prakeiktieji, ir dėl ko? dėl gražuolės blondinės mergšės, pasileidėlės, padugnės... mergina nenustojo plūdusi Elenos, ji jos niekad nekentė, ji vaikščiodavo su Briseide, bet dabar ta irgi buvo palūžusi. Ir dėl ko? dėl paleistuvio blondino, lovelaso, deja, reikia pripažinti, jis buvo pusdievis. Tik tas faktas ir žavėjo neregę, tik dėl to ji neperrėžė jo kulno savuoju kardu. Kur ji dar buvo ir ką veikė, apmąstyti nesuspėjo, mat traukinys sustojo pasiekęs savo kelionės tikslą, reikėjo kuo greičiau susirinkus šmutkes įsimaišyti į žioplių minią, kad kokia švilpė, motina Teresė, nepasiūlytų pagalbos. ne. Pati ji niekada tokia nebus. Ne.