[Eleizija Stigler]

Ranka atsargiai perbraukė per pilkšvų plytų sieną. Ji buvo šalta, bet vis dar menanti tuos laikus, kai buvo rūmų dalis, o ne griuvėsių. Atšlijusi nužvelgė šalimais augančias gėles. Tokių dar niekur nebuvo mačiusi, tad atsitūpė ir nuskynė vieną iš jų. Giliai įkvėpė jos aromato. Jos kvapas varnei priminė ilgus vakarus drauge su šeima.
Pasibaigus šiai prisiminimų bangai, Eleizija saugiai įsimetė augalą į mažą žolelių krepšelį. Net pati nepastebėjo, kaip per kelis mėnesius pamėgo herbologijos pamokas. Jos ją taip traukė, vertė žavėtis, kad pradėjo papildomai domėtis augalais.
Netikėtai kažkas pradėjo šnypšti. Atsigręžusi išvydo vėl atsivėrusį portalą. Nusišypsojo, supratusi, kad tai tikriausiai Nikas jį atvėrė, ir žengė kelis žingsnius artyn. Ir štai, staiga jis išdribo iš portalo ir griuvo ant žemės. Atsistojęs nusivalė dulkes ir pasisveikindamas pakštelėjo varnei į skruostą.
-Labas, labas.
Pasitaisė drabužius.
-Skaičiau istorinę knygą ir atradau kai ką apie šio dvaro valdovus. Jie buvo burtininkai, kurie vogė, plėšikavo ir terorizavo kaimelių gyventojus. Vienoje istorijoje minima, kad jie savo dvare įkūrė slaptą kambarį, kuriame jie saugojo labai brangų daiktą - amuletą. Tai nebuvo šiaip amuletas. Jame buvo įkalintas karališkasis basiliskas - pabaisa, kurios išvaizda šiek tiek primena drakono.
Nurijo seiles.
-Pasikviečiau tave, nes noriu su tavimi patirti kokį nors nuotykį. Gal nori kartu su manimi surasti amuletą ir išvaduoti basilisksą?
Eleizija ištiesė Nikui ranką, kaip pasiūlymą. Jie jis ją paimsi - sutiks, o jei nepaims....

[Nico Maquet]

 Apsidairė. Atsirado apleistame kieme, visur tebuvo kalnai griuvėsiai. Jam ne itin patiko tokia vieta, ypač turint omenyje patekimą į ją. Nagi, ar galima laukti kažko teigiamo iš vietos, kur reikia pjaustytis delną?
 Vagiantys, plėšikaujantys ir terorizuojantys burtininkai? Tai skamba taip nuostaiai, kodėl gi nesileidus į tokią pasakų šalį, – pamintijo sarkastiškai, tačiau balsu nepasakė nieko, vis dar neramiai dairėsi aplink, lyg baimintųsi, kad kur iš kampo tuoj iššoks koks trolis ir juos užpuls. Tiesa, turėjo keistą nuojautą, kad trolis buvo geriausia, kas galėjo juodu čia sutikti.
 Netrukus pati varnė patvirtino jo nuogąstavimus. Basiliskas. Dar geriau. Akimirką net nuliūdo, kad jie susirems ne su armija trolių, kurie buvo buki, tad ne itin grėsmingi priešininkai.
 – Na, gerai. Bet spėju, kad visa tai vyko seniai, ar mes galime būt tikri, kad tas amuletas vis dar yra čia? – nejučia sudrebėjo.
 Tačiau nedelsdamas paėmė už ištiestos varnės rankos. Tikrai neleis jai galvoti, kad jis bijojo kažkokios pabaisos, net jei jį pykino vien nuo minties, kad reikės su ja susikauti.
 – Toks klausimas. Ar mums būtina jį išvaduoti? Na, negalėtume jo palikti toliau pūti, kur ten jis paslėptas?
 Tačiau nekreipdamas dėmesio į vidinę baimę ir neleisdamas jai užtemdyti jo proto, žengė į griuvėsius.

[Eleizija Stigler]

-Na, iš tikrųjų yra rizikos, kad amuleto jau ten nebebus. Gali būti, kad koks vagišius jį pavogė, manydamas, kad tai tik paprastas papuošalas. Svarbus tik savo išvaizda, o ne vidumi. Tačiau reikia būti optimistu, ar ne?
Pajutusi klastuolio ranką savojoje, ji lengvai šyptelėjo jam ir abu pradėjo žingsniuoti link griuvėsių. Elė mėgavosi šia akimirka, nes šalia buvo jos mylimasis, o vėjas maloniai taršė jos trumpus, lengvai garbanotus plaukus.
-Palikti toliau pūti? Matau, kad tu dar nesuvoki, kad tai karališkas basiliskas. Ne ta milžiniška gyvatė, kuri gyveno po Hogvartsu, bet padaras, kurio išvaizda primina drakoną, - sunkiai nurijo seiles. -Gali būti, kad jis paskutinis savo rūšies atstovas ir tu nori palikti jį pūti? Tikrai?
Belaukdama Niko atsakymo, stipriau suspaudė jo ranką, bet atstumo tarp abiejų nepamažino. Jie toliau žingsniavo po griuvėsiais virtusį dvarą. Mergina laukė klastuolio atsakymo ir ji labai tikėjosi, kad jis sutiks, nepaves jos.
-Be to karališkasis basiliskas nepuola žmonių be reikalo. Pavojus mums gali kilti tik tada, kai patys jam jį sukelsime.

[Nico Maquet]

 Jeigu ji norėtų tik rasti tą amuletą, klastuolis nieko nesakytų. Elei pavyko sužadinti jo smalsumą ir dabar jam pačiam knietėjo jį rastį ir nuodugniai ištirti. Tačiau dar ir kažkokio slibino ar ko ten išvadavimo misija? Tas jam rodės kvaila. Negi negalima niekaip praeit pro tą basiliską nepastebėtiem? Gal pavyktų jį kaip nors užmigdyti ar atitraukti jo dėmesį?
 - Koks skirtumas, koks tas basiliskas? - ir toliau laikėsi savo nuomonės, - Vis viena manau, kad jis ne itin norės su mumis draugauti, tad būtų protinga palikti jį čia, - gūžtelėjo.
 Galbūt būtų dar pasiginčijęs, tačiau puikiai žinojo, kad šiaip ar taip vargu, ar pasieks savo. Dėl to tik demonstratyviai atsiduso ir nupėdino paskui varnę.
 Reikėjo vis žiūrėti sau po kojom, jei nenorėjo užkliūti už kokio akmens ar seno mūro pėdsakų ir tėkštis nosimi į aptrupėjusių plytų ir dulkių kalną.
 - Hm, gerai, o kur mum reikėtų ieškoti to padaro ir amuleto? Kol kas matau tik akmenis. O juk toks gyvis nepasislėps griuvėsiuose.
 Tiesa, daug jis nematė, mat vos ne visa teritorija skendėjo tirštame rūke. Nenustebtų, jei čia tykotų ir baisesnių pabaisų. Dar sykį patikrino, ar tikrai turi lazdelę ir dėl visa ko ją išsiėmė iš apsiausto kišenės.
 - Na, tai kur mums eiti? - neramiai apsižvalgė.

[Eleizija Stigler]

Išgirdusi Niko nuomonę, kad būtų protinga karališką basiliską palikti ten, kur jis ir dabar tūno, atsigręžė veidu į jį ir, giliai įkvėpė. Jis turi sutikti. Tai būtų musų pirmasis nuotykis kartu. Reikia kažkaip jam įrodyt tai.
-Gerai, dabar paklausyk manęs. Jei sutiksi eiti gelbėti basilisko ir nepriminsi man, kad pasak tavęs tai kvaila idėja, išpildysiu tavo bet kokį prašymą, kad ir koks jis būtų. Sutarta?
Tikėdamasi, kad jis sutiks, ji pasitaisė savo drabužius. Mintyse pradėjo naršyti savo smegeninėje, tikėdamasi rasti nors vieną užuominą, kur galėtų būti paslėptas magiškasis gyvūnas.
-Na, knygoje nebuvo tiksliai parašyta, kur yra paslėptas tas amuletas, tačiau galima rasti smulkmenų, kurios galėtų mus pas jį nuvesti.
Greitai nusimetė nuo nugaros žolelių krepšelį, į kurį taip pat buvo įsimetusi ir mažą, odiniu viršeliu knygą. Ištiesė ją Nikui ir bedė pirštu į raižinį ant odos.
-Matai? Tame raižinyje pavaizduotas basiliskas apsuptas trijų stalaktitų. O kur galima rasti stalaktitų? Urvuose ir taip toliau. Be to yra vienas puslapis, kuris niekaip nesusijęs su knygos turiniu, bet yra įterptas. Jame aprašoma keista vieta.
Ji staigiai atvertė reikiamą puslapį ir liepė Nikui skaityti. Kai klastuolis darė, kas buvo liepta, pati panelė Stigler apžiūrinėjo aplink esančius griuvėsius, bandydama rasti nors menką užuominą.

[Nico Maquet]

 Jis šiaip ar taip būtų užsičiaupęs ir sekęs paskui ją, tačiau tolimesni varnės žodžiai privertė jį suklusti.
 - Ar tu tikra? Tikrai bet kokį praš-šymą?
 Nikas pajuto, kaip veidan plūstelėja kraujas ir jis visas nusidažo raudoniu, o akys sublizgėjo vien pagalvojus, ko iš jos norėtų. Visgi vaikinukui pakako padorumo nieko apie tai nepasakyti.
 - Na, gerai, bet po to jau negalėsi persigalvoti, - nervingai sukrizeno, lengva apglėbdamas ją per pečius.
 Taip, stalaktitus galima rasti urvuose, bet čia jokio nesimatė. Galėjo jiedu rasti nebent kokią požeminę olą, pridengtą griuvėsiais.
 - Apsižvalgyk, gal rasi kažką, kas galėtų vesti mus į požemius, kol aš čia skaitysiu.
 Paėmė į rankas Elės paduotą skaitalą. Kaip ji ir sakė, jame buvo keistos vietos aprašymas, tačiau klastuolis niekaip negalėjo suprasti, nei kur ji galėtų būti, nei kaip susijusi su basilisku - apie jį tame puslapyje nebuvo nė užuominos. Užtat buvo itin detaliai aprašytos patalpos - kaip jis spėjo - išvaizda: didelė erdvė be langų, visa mėlynos spalvos. Sienos nusėtos buvo naktinio dangaus brėžiniais, lubos nuklijuotos didžiuliais veidrodžiais. Nors salėje ar ten kur nebuvo nei vieno šviesos šaltinio, nekabėjo nė vienas šviestuvas, tačiau pasak pasakotojo, joje niekada nebuvo tamsu. Interjeras buvo skurdus - tik vienas krėslas vidury menės ir siauri, bet kaip nukalti suolai pašonėse, prirakinti prie grindų storomis grandinėmis.
 - Naaaa, - numykė, nežinodamas, kaip reaguoti į perskaitytą aprašymą, - neturiu supratimo, kur tai dabar galėtų būti. Ir ar iš viso buvo kažkoks mėlynasis kambarys, - gūžtelėjo pečiais, - o tu gal radai kokią užuominą ar ką?

[Eleizija Stigler]

Išgirdusi Niko pasitikslinimą, atsigręžė į jį ir pastebėjo, kaip į jo skruostus pradėjo plūsti kraujas. Ji prisimerkė, lėtai liesdama savo kaklą. Tikrai? To prašysi, klastuoli? Na, aštuoniasdešimt procentų tikimybė, kad sutiksiu, nes jaučiuosi kitaip. Gal pati tai išgalvoju, bet jaučiuosi šiek tiek subrendusi. Velnias. Dabar, kai pamačiau tavo veidą, tai tik apie tai galvoju.
-Taip, brangusis. Bet kokį prašymą.
Akimis perbėgo apylinkes, tačiau nieko nerado. Žengė kelis žingsnius šiek tiek toliau nuo Niko ir dar atidžiau perskrodė akimis apylinkę. Nieko keisto ar įtaraus nepastebėjo, bet kažkodėl labai sudomino keistos formos akmuo. Panelė Stigler atidžiau pažvelgė į jį ir nustėro. Akmeny buvo iškalti žmonių veidai. Ji šūktelėjo Nikui, prašydama ateiti prie jos. Ranka perbraukė per akmens paviršių ir tarė:
-Radau. Čia yra įėjimas. Karališko basilisko žvilgsnis turi magiškų galių kaip ir paprastojo. Jis gali paversti akmeniu. Pažvelk į šį akmens luitą. Jame iškalti žmonių veidai, lyg jie būtų paversti akmeniu. Spėju, kad jis simbolizuoja basiliską, o štai šie trijų pastatai, na griuvėsiai, simbolizuoja tuos stalaktitus. Viskas kartu primena viršelio raižinį, - nurijo seiles. -Čia turi būti įėjimas.

[Nico Maquet]

 Nuo jų paskutinio bandymo nepraėjo tiek daug laiko, kad jis vėl jos prašytų – nors šitas žodis velniškai netinka – gal ji supras tą kaip skubinimą ar manipuiavimą ja. Tačiau kažkas Elytės akyse, jos žvilgsnyje jam šnibždėjo, kad ne, kad gal šįsyk ji nepabėgs nuo jo paskutinę minutę, kad gal ji jo suaugo. Jos žodžiai, o ypač intonacija, su kuria juos ištarė, turėtų tą tik patvirtinti, tačiau jau puikiai žinojo, kad ji tiesiog nuostabiai moka su juo flirtuoti. O jis visada pasiduodavo jos įtakai.–
 – Tik kad po to vėl nep-persigalvotum, – sumurmėjo, veidui vis dar degant.
 Priėjo prie Elės radinio ir įsistebeilijo į keistą akmenį. Simboliai. Tiesiog puiku. Jis nemėgo poezijos vien dėl tų simbolių ir metaforų, kurių niekaip negalėdavo perkąsti, o čia dar ir realiam gyvenime turi su jais kovoti.
 – Kokia tu pas mane protinga, – perbraukė pirštais per jos petį, – Pats niekaip nebūčiau supratęs.
 Dabar reikėjo suprasti, kaip tas įėjimas veikia. Klastuolis apėjo akmenį iš visų pusių, ieškodamas kokio rakto ar dar ko, tačiau nieko nebuvo. Galiausiai pritūpė ir jį palietė. Pajuto šilumą ir lengvą vibraciją, tačiau nieko neįvyko.
 – Alohomora – suburbėjo akmeniui, nutaikęs į jį lazdelę.
 Tai buvo kvaila, pats tą suvokė. Nė nesitikėjo, kad akmuo sureaguos, galų gale, tai nebuvo spyna. Tačiau jis pradėjo spindėti, skleisti šviesą. Mėlyną šviesą. Vėl jį palietė, šįsyk vibracijos buvo stipresnės.
 – Ar jis veikia kaip koks portalas? Gal vėl reik pjautis ar ką? – nusipurtė nuo tokios  minties, – Reikia jį kažkaip iš čia pajudinti ar priversti atsidaryti, – gūžtelėjo pečiais, pats irgi pajutęs keistą jaudulį, sukeltą to keistojo akmens švytėjimo.

[Eleizija Stigler]

Niko žodžiai taip ją sušildė, o dar tas brūkštelėjimas per petį. Mhmmm. Varnė atsigręžė į jį ir prisiglaudusi pakštelėjo į raudoną skruostą. Pirštais perbraukė per vaikinuko plaukus ir judesį baigė perbraukdama per jo krūtinę. Tada grakščiai atšliejo ir tarė:
-Ačiū, ačiū, bet neabejoju, kad kitą užuominą išspręsi tu, gražuoli.
Nikas priėjo arčiau akmens ir kaip ekspertas jį apžiūrėjo. Tada išsitraukė burtų lazdelę ir ištarė... Alohomora? Panelė Stigler suraukė nosį. Nejau jis mano, kad šie kerai padės? Juk tai patys paprasčiausi kerai. Varnė jau žiojosi, norėdama pasakyti, kad šie kerai nepadės, kai luitas netikėtai pradėjo šviesti... Šviesti mėlynai. Varnė žengė kelis žingsnius atbula ir tyliai, pati nežinodama kodėl, sušnabždėjo Nikui:
-Kodėl jis švyti?
Tada klastuolis pakišo idėja, kad jis gali veikti kaip portalas. Varnė atsirėmė į jo krūtinę ir pagalvojo.
-Portalu tikrai negali būti. Per daug atviroje vietoje. Nemanai?
Pagriebė iš Niko knygą odiniu viršeliu ir atidžiau pažvelgė į odos raižinį. Matė basiliską, apsupta stalaktitų. Prie stalaktitų buvo nutįsę jų šešėliai, tačiau keisčiausia buvo tai, kad po karališku basilisku nieko nebuvo.
-Pritarčiau tavo idėjai, kad jį reikia pastumti. Pažvelk į šiuos šešėlius, - knygą vėl atkišo jam. -Gal gali būti toks malonus ir pastumti jį?

[Nico Maquet]

 Šią akimirką jam tesinorėjo prisitraukti varnę artyn, ją apglėbti ir stipriai pabučiuoti. Gal net iš karto paprašyti to, ką buvo sumanęs. Vien nuo šios minties pajuto kylantį jaudulį. Bet veidan plūstelėjo vėjo gūsis, sukeldamas dulkes aukštyn ir sukeldamas kosulį. Na, gerai. Gal mylėtis čia ir nebūtų labai patogu. Be to, jie dabar turėjo svarbesnių reikalų, o klastuoliui ši vieta varė nepaaiškinamą siaubą, tad norėjosi kuo greičiau dingti iš čia.
 Gūžtelėjo pečiais.
 – Neturiu supratimo, bet tas atrodo labai keistai. Ir, hm, grėsmingai, – pašnairavo akmens pusėn.
 Nervingai sukrizenęs susimąstė. Vien tik rankų jėga tikrai nepavyktų jo pertempti, nieada nepriklausė itin raumeningiem vaikinams. Dėl visa ko pabandė (gal jis tik atrodo toks sunkus), tačiau, be abejo, jo bandymai nuėjo velniop. Tik visas apsiaustas dabar buvo balkšvas, nusėtas dulkių. Reikia sugalvoti kitą būdą.
 Pabandė perkelti akmenį burtų pagalba, tačiau tai nedavė jokio efekto. Kaip tai įmanoma, kad atrakinimo kerai kažkaip paveikė jį, o levitaciniai – ne?
 – Gal galėtumėm pabandyti jį susprogdinti, kaip manai?
 Nė nelaukęs varniukės atsakymo nusitaikė į akmenį.
 – Bombarda!
 Sprogimas sukėlė visas dulkes aukštyn, o šiosios, savo ruožtu, uždengė visą vaizdą, lindo į akis ir plaučius. Jau pasigailėjo tą padaręs, kai iš gerklės pakilo kosulys, niekaip nenorintis nurimti. Dulkėms vėl nurimus, pasirodė akmens luitas – beveik visiškai nepažeistas, tik su siaurutėliu plyšeliu.
 – Galėčiau bandyt dar, bet galiausiai turbūt paspringsime nuo tų dulkių, be to, net neaišku, ar tai padės, galim visiškai sunaikinti įėjimą. Reikia rasti kitą būdą, – kalbėjo labiau su savimi, o suraukta kakta rodė, kad šiuo metu galvoje bandė rasti ką nors, kas galėjo jiems padėti.

[Eleizija Stigler]

-Susprogdinti? Nemanau, kad tai padėtų, bet, žinoma, galim pabandyti. Nieko neprarasime.
Ji žengė kelis žingsnius tolėliau, laukdama, kol Nikas išsitrauks burtų lazdelę ir paleis kerus, kurie sukels sprogimą.
Sprogimui įvykus, juos apsupo tamsus ir dusinantis dulkių debesys. Varnė užsidengė burną ranką ir pradėjo čiaudėti ir kosėti. Dulkės pradėjo lįsti į akis, versdamos jas labiau ašaroti. Panelė Eleizija išsitraukė burtų lazdelę ir keliais mostais privertė debesį pasišalinti, kad jis jų toliau nedusintų.
Akimis susirado klastuolį ir tarė jam:
-Na, nemanau, kad su bombardo kerais ką nors padarysime. Reiks kito būdo.
Norėdama kuo greičiau įlįsti vidun, ji vėl priėjo arčiau akmens luito. Delnus pridėjo prie jo ir pajuto, kaip mirtį nešantis šaltis pradėjo skverbtis į kaulus. Varnė bandė nors ką nors užčiuopti, kas duotų daugiau vilčių, kad vidun patekti įmanoma.
Delnų oda braukė per šiurkštų akmens paviršių, kai netikėtai pasikeitė jausmas. Varnės ranka sustojo. Dar kelis kartus palietė tą vietą, norėdama įsitikinti, kad kažkas ne taip.
-Amm... Nikai, kažkas čia ne taip. Nors ši akmens dalis iš išvaizdos nieko nesiskiria, bet paliesk štai čia. Tos vietos faktūra visiškai kitokia nei viso akmens luito.
Ji įsmeigė savo lazdelės galą į tą vietą ir tyliai pradėjo šnibždėti burtažodį, kuris atskleidžia visas paslaptis. Ta akmens luito vieta pradėjo mirgėti lyg miražas ir po akimirkos toje vietoje atsirado keistos formos spyna.
-Puiku. Dabar reiks ir rakto, kad atrakintume šią spyną. Tiesiog šaunu.

[Nico Maquet]

 Šita vieta buvo keista. Per daug čia simbolių, per daug mistikos ir nesupratimų. Arba gal jis tiesiog per bukas išspęsti šią mįslę. Be to, ramybės jam nedavė ir griuvėsiai – šieji atrodė visai šviežiai, akmenys ir plytos nebuvo sutrūkinėjusios ar pajuodusios, nors kalnas dulkių rodė, kad visa šita krūva guli čia jau nebe pirmą šimtmetį.
 Jis pasielgė, kaip lieptas ir pridėjo delną prie nurodytos vietos. Išties – paviršius čia buvo kitoks, mažiau grublėtas, sakytum, net švelnus. Jam tas nepatiko: pernelyg daug čia paslapčių, kad iš to būtų kas nors gero. Taip ir norėjosi suburbėti, kad jam šita mintis neatrodo protinga. Tačiau prižadėjo tylėsiąs, tad susikrimtęs tik žiūrėjo, kaip varnė bando ką nors išpešti.
 Atsivėrus spynai, pabandė ją atidaryti su atrakinimo kerais, tačiau nepavyko. Kurgi ne, taip viskas paslėpta, gudriai užmaskuota ir suveiktų kiekvienas pirmakursiui žinomi burtai. Mąstydamas, kaip  atrakinti tą prakeiktą spyną, pradėjo sukti ratus aplink akmenį. Batu vis praknaisiodavo dulkes, sukeldamas jas aukštyn. Nė pats nežinojo, kodėl taip darė – gal tikėjosi rasti kitą įėjimą į požemius, kokias duris. Nors iš tiesų net kanalizacijos liukas būtų tikęs.
 Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už kažko blizgančio. Pasilenkė ir ranka nubraukė dulkes ir mažyčius akmenukus. Radinį paėmė į rankas – tai buvo raktas. Tiesa, tokio jis dar nebuvo matęs: bronzinis, mažytis, senovinis. Ant jo buvo kažkos herbas – slibiną primenantis gyvis (Nikas nutarė, kad tai turi būti minėtasis basiliskas), tačiau jis slėpėsi už juodų vartų. Nors raktas buvo senas ir gulėjo paslėptas po griuvenom, tačiau blizgėjo, tarsi ką tik kas nors būtų jį nupoliravęs. Visgi jis rodės per mažas jų aptiktai spynai.
 Tačiau jau turbūt niekas negalės jo nustebinti, tad nutarė pabandyti. Įkišo raktą į spyną – jis tikrai buvo matomai per mažas. Nikas jau ruošėsi traukti atgal, kai raktas pradėjo augti, kol galiausiai užpildė visą spyną. Akiniuotis pasuko, raktas sugirgždėjo ir sprogo.
 Sprogimas sužeidė jam dešinį delną, iš daugelio mažutėlaičių žaizdelių sunkėsi kraujas. Nubraukė ranką į suteptą bei dulkėtą apsiausto skverną ir pažvelgė į akmenį. Kartu su rakto sprogimu, akmuo prasiskėlė pusiau. Po juo žiojėjo juoda skylė su laipteliais apačion.

[Eleizija Stigler]

Pastebėjęs, kad spynos neatrakins paprasčiausiais kerais, pradėjo sukti ratus aplink akmens luitą. Elė palydėjo jį savo rudomis akimis. Varnė atsirėmė į apgriuvusią sieną, bet vis tiek bandė sugalvoti išeitį, kaip patekti vidun.
Tas pirminis troškimas, nuotykių noras jau seniai buvo išgaravęs, kai panelė Stigler pastebėjo, kad tai nebus taip lengva, kaip ji mąstė. Žinoma, mergina nenorėjo prieš Niką pasirodyti viena iš tų, kuri, pirmai bėdai užpuolus, meta savo planus. Dabar ji galvojo tik apie karališką basiliską, kuris jau gerus šimtmečius yra įkalintas amulete. Tai ją motyvavo nemesti šios užduoties.
Varniukė pastebėjo, kaip Nikas pasilenkė ir kažką paėmė į delną. Atidžiau įsižiūrėjusi susivokė, kad tai raktas. Raktas nuo spynos? Bet jis atrodė toks mažas ir menkas. Kad raktas atrakins spyną, panelė net nesvajojo. Buvo neįmanoma, kad toks menkutis raktelis atrakins paslaptis saugančią spyną.
Atšlijo nuo savo sienos ir priėjusi apglėbė Niką, sunerdama savo rankas ant jo krūtinės. Galvą pridėjo prie jo nugaros ir tyliai sumurkė. Juto, kaip jis pakėlė savo ranką ir lėtai įkišo raktą į spyną. Elė nieko nematė, tai labai išsigando, kai pasigirdo sprogimo garsas. Atšokusi nuo klastuolio, pažvelgė į jį. Vaikinas perbraukė delnu per savo drabužius, lyg bandydamas kažką nusivalyti. Ji nustebo ir staigiai pagriebė jo ranką. Delnas buvo pasipuošęs smulkiomis žaizdelėmis, kurių  buvo daugybė. Iš visų sunkiai sunkėsi kraujas.
-Tai reikia pagydyti, - tetarė ji.
Išsitraukė lazdelę ir pridėjo ją prie delno.
-Hylumus.
Žaizdelės iškart pradėjo trauktis - gyti. Varnė priėjo arčiau Niko ir pasilenkė jo link. Priglaudė savas lūpas prie jojo ir nuoširdžiai pabučiavo. Bučinys nebuvo ilgas ir ji po sekundės ar dviejų atsitraukė. Pažvelgė į jo akis ir uždėjo delnus ant jo skruostų.
-Nikai, negaliu tavęs versti prieš savo valią to daryti, negaliu manipuliuoti kokiais pažadais ir taip toliau. Neapkęsiu savęs jei tau kas atsitiks, tad... - nurijo seiles. -Jei tu tai darai tik dėl to, kad aš paprašiau, tai tada nustok ir apsisukęs grįžk į mokyklą. Jau susižeidei delną, o ten... - mostelėjo laiptelių pusėn.

[Nico Maquet]

 Kerams pradėjus gydyti žaizdeles jo delne, pajuto švelnų kutenimą. Vos keli mirktelėjimai ir žaizdų lyg nebūta, jų vietoj atsirado mažyčiai, taškelio dydžio randai, kurie nemaloniai perštėjo. Bet bent jau nekraujavo.
 Mažai trūko, kad jis būtų supykęs ant Eleizijos. Nieko sau. Iš pradžių vos ne šantažuoja jį, bandydama įkalbėti, o dabar jau nenori jo versti? Piktai sugriežė dantimis, nurydamas pyktį. Nenatūraliai šyptelėjo.
 - Ne, viskas gerai. Man pačiam pasidarė smalsu - šitai jau buvo gryniausia tiesa, - Be to, negi panelė išsigando sunkumų ir tamsos? - galvos mostu parodė skylę, žiojėjančią tarp griuvėsių, - Nagi, eime, - pakštelėjo merginą į smilkinį.
 Priėjęs skylę, pritūpė ir atidžiai ją apžiūrėjo. Apačioj buvo tokia aklina tamsa, kad matėsi tik keturi pirmi laipteliai. Iš požemių sklido pėlėsių kvapas - nieko keista, jei šis požeminis tunelis buvo uždarytas keliems šimtams metų.
 - Lumos, - pasišvietė lazdele.
 Nors lazdelės šviesa padėjo ir apšvietė daug daugiau laiptelių, tačiau jų galo vis dar nesimatė.
 - Na, tai lipam vidun?
 Paėmė varniukę už delno ir pirmas įlipo į skylę. Laiptai buvo labai siauri - Nikas, nors lieknas, vos galėjo tilpti, tad teko paleisti varnės ranką. Ėjo labai lėtais žingsneliais, vis dairydamasis į šonus. Po keliasdešimties pakopų laiptai pasuko į šoną, kol galiausiai pradėjo spirale leistis dar žemiau. Klastuoliui rodės, kad jie jau keli šimtai metrų po žeme, viršum jų nesimatė nieko.
 Galų gale jie priėjo laiptų galą. Jis jau buvo benudžiungąs, kad tuoj visa tai baigsis, tačiau prieš akis atsivėrė trys visiškai vienodi tuneliai.
 - Hmm, tai kurion pusėn dabar?

[Eleizija Stigler]

Varnė, nudelbusi akis, laukė jo atsako. Nežinodama pati kodėl, panelė Stigler jautė, kad kažkas negerai, bet pati suvokė, kad tai jos kaltė. Juk pati neseniai visais būdais bandė vaikiną suvilioti į nuotykį, o dabar leidžia jam apsigręžti ir dingti iš čia. Pakėlė akis ir išvydo Niko šypseną. Ji akimirką pasirodė kažkokia netikra, bet varnė į tai numojo ranka.
-Smagu girdėti, kad pačiam smalsu pasidarė, - priėjo arčiau Niko. -O tau tai patiktų? Kas geriau? Šalia savęs turėti bailiukę varnę ar drąsią liūtę?
Nikas švelniai pakštelėjo į smilkinį. Elė, paveikta emocijų, apglėbė Niką ir savo juodą galvą priglaudė prie klastuolio krūtinės. Girdėjo jo alsavimą, jo širdies plakimą - viską.
-Eime, - pakartojo Niko žodžius.
Elės ranka atsidūrė Niko delne ir abu patraukė laipteliais, kuriuos apšvietė jo iškviesti Lumos kerai. Po akimirkos jos delnas išslydo iš Niko ir jie jau ėjo nesusikabinę. Varnė stengėsi žiūrėti, kur deda savo kojas, nes laiptai nebuvo iš plačiųjų. Bijojo paslysti ir kartu žemyn nusitempti jį. Giliai įkvėpė ir toliau žingsniavo žemyn.
Perlipę paskutinį laiptelį, jie atsidūrė ant gan plačios platformos. Eleizija atsistojo arčiau Niko ir prisimerkė, kad geriau įžiūrėtų. Trys tuneliai. Vienas iš jų teisingas. Bet kuris?
Pradėjo vaikščioti ratu, bandydama suregzti galvoje padorią mintį, kartu stebėdama ir tunelių sienas. Viena pasirodė apaugusi dumbliais, antroji buvo vietomis sutrūkinėjusiu, o trečioji - švarut švarutėlė, nepaliesta metų.
-Tegul gyvūnai mums pasako, - šovus minčiai, tarė ji ir išsitraukė lazdelę. Ją nukreipė į tris besimėtančius akmenukus. -Petorus.
Jie iškart pradėjo transformuotis į mažus gyvūnėlius su uodegėlėmis. Akmenukai pavirto mažomis pelėtymės. Elė pasilenkė ir tarė:
-Kiekviena pasukite kitu tuneliu ir, priėję jo pabaigą, sugrįžkite pas mus, atnešdamos kokį nors daiktą to, ką radote pabaigoje.
Pelytės išsiklausė ir iškart kibo į darbą.
-O dabar - lauksime.