Renginiai
  • Gegužės 18 d. - Egzaminai
  • Gegužės 21 d. - Profesorių atranka
  • Gegužės 25 d. - Atostogos
  • Birželio 01 d. - Naujų mokslo metų pradžia
Aktyvios pamokos
  • Šiuo metu aktyvių pamokų nėra.

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 247
  • Lytis: Vyras
  • ,,Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą"
Juodmedžio vartai
« Prieš 9 mėnesius »
Pačiame tamsiausiame koridoriuje galima aptikti vos, vos pastebimą angą. Pralindus pro ją, galima patekti į apleistą menę, kurios centre stovi milžiniški juodmedžio vartai. Jų šonuose yra išskaptuota liūtai, varnos, gyvatės, barsukai, o pačioje vartų viršūnėje - drakono galva. Šalia vartų stovi stalelis, o ant jo - aštrus, gero plieno durklas. Norint atverti portalą, reikia ant durklo užlašinti savo kraujo, tada ginklą vėl įsmeigti į stalą. Kraujui pradingus, atsivers portalas, kuris veda į mišką, kuriame yra grafų, kurių niekas nepamena, dvaro griuvėsiai.

Skarą vijosi būrys gerai ištreniruotų medžiotojų ir šimtai šunų. Ją visą buvo išmušęs ledinis prakaitas, kuris tekėjo kaklu. Pažastys taip pat pradėjo drėkti. Šuolis po šuolio raiti medžiotojai artėjo. Mergina net neturėjo progos pailsėti ir tik bėgo ir bėgo. Deguonies jau seniai pradėjo trukti, bet ji negalėjo rizikuoti sustoti ir giliai įkvėpti. Skara tik bėgo. Pasigirdo žirgo prunkštimas.
-Nagi, pagaukime ją ir sugražinkime savo sultonui. Jis bus laimingas atgavęs į savo haremą tokią gražuolę. Plius ji yra karaliaus Mido benkartė.
-Bet prieš tai reikia sužinoti, kokia ji lovoje. Ar nesispardo ir ar arši, - tai pasakius, visi pradėjo kvatotis.
-Sultonas jau tai sužinojęs, - atsakė kitas.
Skaros rankose sublizgėjo burtų lazdelė. Ji stipriai ją suspaudė. Išbėgusi iš miško, ji pamatė ant kalno augant du juodmedžius. Ji iškart pasileido bėgti link medžių. Žingsnis po žingsnio ji vis geriau įžiūrėjo medžius. Jų šakos buvo susipynusios. Užkopusi į kalną, jai suraibuliavo akyse ir ji parklupo. Ji nepajėgė pakilti ir nusuko žvilgsnį į kalno papėdę. Ten jau jojo pulkas medžioklių, o prieky jų - peraugę šunys, kurie greičiau priminė vilkus. Giliai įkvėpusi, ji suspaudė lazdelę ir nukreipė ją į vyrus.
-Daugiau nė žingsnio, - virpančiu balsu sušuko ji.
Raumeningas ir jaunas vyras, raitas ant balto žirgo, iškėlė ranką, liepdamas meždiokliams sustoti.
Jis pasikasė savo šerius ant veido.
-Ir ką tu padarysi su tuo pagaliuku?
Skara nurijo seiles.
-Štai ką. BOMBARDO MAXIMA, - sukliko ji.
Kerai buvo tokie stipri, kad net pora dešimčių žirgų susprogo į daugybę gabalų. Ji rankomis atsirėmė į žemę ir pabandė atsistoti.
-O dabar visi meskite savo ginklus šalin ir nusilenkite man.
Vienas vyras drebančiu balsu sušnibždėjo:
-Kas ji?
-O kodėl turėtume tau nusilenkti? - tarė raumeningasis vaikinas. - Tu tik paprasta mergšė, kuri sultono rūmuose pavirto dar viena jo kale.
Skara dar stipriau suspaudė kumščius. Jai net pasirodė, kad ji išgirdo, kaip sutraškėjo jos pirštikauliai.
-Aš ne kalė, kuri šildosi to asilo guolyje. Aš esu drakonė.
Benkartė pridėjo lazdelę sau prie gerklės ir sušnabždėjo:
-ACIO MILO AQURI.
Ji tvirčiau atsistojo ant kalno žemės ir prasižiojusi pradėjo laukan pūsti orą. Medžioklių nelaimei, ji išpūsdavo ne orą, o pačią tikriausią ugnies liepsną, kuri sudegindavo vyrus gyvus. Medžioklių klyksmai ir maldavimai skambėjo per visą mišką ir dievų girią. Kai klyksmai nutilo, ji užsičiaupė. Liepsna jau nebesklido iš Skaros, bet lavonai vis dar degė. Tada merginos nuostebai, iš lavonų pakilo tas pats gražus, raumeningas vyras, kuris sustabdė vyrus prie kalno. Jo akyse buvo galima įžiūrėti baimė, bet tuo pačiu metu ir susižavėjimą. Jis iš užančio išsitraukė įdomios formos lazdelę ir prilietė savo veidą.
-OS VULTUS.
Vyriškio nosies galiukas pasmailėjo, plaukai susigarbaniavo ir nusidažė juodai, akys - rudai. Kalno papėdėje stovėjo Aleksis - Skaros meilužis. Jis pradėjo kopti į kalną ir, priėjęs prie drakonės, ją apglėbė. Ji susvirduliavo ir krito į jo glėbį.
-Tu buvai nuostabi, Skara.
Mergina giliai įkvėpė, nurijo seiles ir prasižiojo:
-Nuvesk mane iki juodmedžių.
Aleksis nunešė savo mylimąją prie medžių, o ji stipriai suėmė savo magišką lazdelę.
-Norint sukurti portalą, reikia panaudoti kūno energiją, -tai pasakiusi, iškėlė lazdelę į viršų. -INCENTO.
Kūnai, gulintys pakalnėje, pradėjo irti. Iš jų likusios juodos dulkės, pradėjo kauptis aplink Skarą. Jos ranka pradėjo drebėti, nes kerai buvo išties galingi. Netikėtai už jos rankos suėmė jos meilužis ir tarė:
-Nagi, pabėkime.
Ji giliai įkvėpė ir nukreipė lazdelę į medžius. Juodos dalelės apsupo juodmedžius ir daužė bei skaldė  juos, kol medžiai, tiksliau kas iš jų liko, priminė vartus, ant kurių buvo išskaptuota liūtai, gyvatės, varnos, barsukai ir drakono galva. Šalia portalo atsirado stalelis, į kurį buvo įsmeigtas durklas. Skara jį paėmė ir perbraukė sau per pirštą bei užlašino kraujo lašelį ant ašmenų. Tada durklą vėl susmeigė į stalą. Žemė sudrebėjo ir tarp juodmedžių sublyksėjo violetinė kibirkštis. Ji pradėjo plėstis ir mergina su savo mylimuoju įšoko į jį.
Frankas pervertė puslapį, bet kitoje pusėje nieko nerado.
-Viskas? - pasiteiravo savo juodosios knygos.
Violetinė dėmė suvirpėjo ir tarė:
-Na, taip, o ko tikėjaisi? Tęsinio, kur aprašys, kaip jie laimingai pasidulkino ir užkariavo naujai atrastas žemes? Grafai Lenidai uždraudė rašyti pasakojimus apie save, tai naujienas ir įdomius gandus buvo galima sužinoti iš jų tarnų.
-Tu juk buvai jų tarnaitė, Ala. Papasakok man apie juos daugiau.
Dėmė nieko neatsakė.
-Ala, - sukriokė Frankas.
-Tiesiog surask portalą, tada tau viską papasakosiu, kai grįši.

Praėjo tik pusvalandis, o švilpis jau lindo pro vos pastebimą plyšį sienoje. Prasmukęs išsitraukė lazdelę ir tarė:
-LUMOS.
Menę apšvietė silpna melsva švieselė, bet jos pakako, kad Frankas išvystų vartus. Jie buvo yokie patys, kaip aprašyta pasakoje. Jis nieko nelaukė ir pagriebė durklą. Persirėžė sau delną ir leido kraujui nutekėti ant durklo. Tada įsmeigė ginklą į stalą. Jis net nesureagavo, kai netikėtai portalas užsitvieskė violetine spalva. Pažvelgė į savo delną. Žaizda jau buvo užgijusi ir, nieko nelaukęs, įbėgo į violetinę masę. Viskas pradėjo suktis ir virpėti, bet tai netruko ilgai. Gal kokias penkias minutes. Tada portalas lyg pats išstūmė švilpį iš savęs. Frankas apžvelgė aplinką. Visur medžiai, žolė ir dvaro griuvėsiai. Jis atsitūpė ir nuo žemės paėmė seną gipso gabalą. Jį švelniai paspaudė. Gipsas iškart suvyrėjo į daugybę smulkių gabaliukų. Jis net nematė, kaip portalas užsidarė, bet tikrai pastebėjo, kad jis vėl iš lėto atsidarė.
-Kas per? Nejau kažkas irgi čia ateina?
Nieko nelaukęs švilpis pasislėpė dvaro griuvėsiuose, tokioje vietoje, iš kurios jis viską matė, bet jo - niekas. Giliai įkvėpė ir laukė pasirodančio nelaukto svečio.

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • VII kursas
  • *
  • 153
  • Taškai: 50
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #1 Prieš 9 mėnesius »
Kartais tiesiog žmogus nežinai kodėl nutarei padaryti vieną ar kitą dalyką. Kartais tiesiog nesuprasdamas nieko plauki pasroviui ir lauki kur tave gyvenimas nuneš. Likimas... ar visgi jis egzistuoja? Kad viskas šitam gyvenime vyksta ne be priežasties, ar tai tiesa? Retoriniai klausimai, į kuriuos atsakymo neranda žymiausi filosofai jau nuo Antikos laikų. Kartais mergina savęs klausdavo, ar tikrai kada gyvenime jos gyvenime atsiras žmogus, kuris mylės visus jos "tobulus netobulumus" ((išsireiškimas iš J. Legend "All of me" - "love your <...> perfect imperfections"))? Remiantis visa likimo filosofija reikia tiesiog leistis nešamai gyvenimo (likimo ar kaip ten dar jį pavadinsi), plaukti pasroviui su fortepijono melodija ir viskas atsiras savaime? Ne, Emi taip nemanė. Buvo visiškai tikra, jog pati kuriasi savo gyvenimą. Ir tuo pat metu tuo netikėjo. Tarkime, kodėl tada ji yra sirena ir apie save labai mažai ką žino? Kartais žmogui tiesiog patinka manyti, kad kažkas jo gyvenimą prižiūri. Taip jautiesi daug saugesnis. Tačiau tai, Emilijanos nuomone, tėra dar vienas savęs apgaudinėjimas.
Tačiau lygiai taip pat merginai nesisekė paaiškinti kodėl ji dabar vietoje to, kad bibliotekoje vėl naršytų informaciją apie sirenas, čiuožia ilgu tamsiu atkampiu koridoriumi savo balta oda tarsi jį nušviesdama. Šitoje pilies vietoje Emilijana dar niekad nesilankė, neturėjo mėlyno supratimo kaip sugrįžti atgal, bet vis tiek ėjo pirmyn. Kai atrodė, jog atsidūrė visiškoje aklavietėje, staiga pastebėjo angą sienoje. Kodėl gi nepatikrinus, jei jau čia atsibeldė. Keikdama tą siaurą mėlyną suknelę ir aukštakulnes basutes Emi įsirabždino per tą plyšį ir atsidūrė salėje.
 - Vauuu,- nutęsė Emi apžiūrinėdama vartus. Tikras meno kūrinys, kitaip nepasakysi.
Basigrožėdama raižiniais mergina staiga pastebėjo staliuką šalia. Einant arčiau tuščioje menėje aukštakulnių kaukšėjimas skambėjo kurtinamai garsiai. Durklas... Vartai... negali jie čia šiaip sau stovėti. Tikriausiai koks portalas. Tik klausimas kaip į jį patekti? Logiškai mąstant, ten kur ginklas, turi būti ir kraujo... Plieninis įrankis atsidūrė baltoje gležnoje Emi rankoje. Šaltais ašmenimis brūkštelėjusi per alebastrinę odą keturiolikmetė įsmeigė durklą į stalą - taip nuo mažens buvo mokoma elgtis su aštriais įrankiais. Vos spėjęs nurausvinti odą kraujas staiga pranyko. Vartai švytėjo violetine spalva. Kiek apdujusi, tarsi ko genama Emilijana įėjo vidun ir užsimerkė. Jūros liga merginos nekamavo, bet daug labiau patiko rami bangų mūša nei šitoks virpėjimas ir kratymasis. Viskam sustojus priešais keturiolikmetę atsivėrė miškas. Miškas? Žavu. Ir randu ką apsirengti... tylutėliai mintijo Emi dairydamasi. Pasilenkusi ji vieną po kito nusiavė smailiakulnius batelius ir ant samanų stovėjo basa - daug geriau, net klibikščiuoti su tais "žudikais". Staiga merginą apėmė nuojauta, kad ji ne viena. Atidžiau apsižvalgė, tačiau, regis, buvo tuščia.
 - Emmm, kas nors yra?- tyliai, labiau savęs paklausė Emi. Nesinorėjo bastytis čia nuolat gręžiojantis per petį.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 247
  • Lytis: Vyras
  • ,,Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą"
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #2 Prieš 9 mėnesius »
Netikėtai pro juodmedžio vartus įėjo mergina. Ji buvo iš švilpynės koledžo. Frankas buvo ją kelis kartus pastebėjęs mokykloje su uniforma, papuošta švilpynės herbu. Mergina buvo smulkaus sudėjimo, blyškia oda ir plaukais, kurie atrodė lyg būtų balti. Žalios akys sužėrėjo medžio šešėlyje ir tada jaunuolis pastebėjo ant kaklo merginai kabantį pakabutį. Netikėtai ji prakalbo. Švilpis sustingo ir užlindo už apgriuvusios sienos. Staiga pradėjo dilgčioti sprandas. Dar viena antgamtinė būtybė? Jau net neįmanoma Hogvartse rasti paprasto žmogaus, kuris nebūtų koks nors antgamtinis padaras.Jo nenustebino sprando dilgčiojimas, bet jos kvapas paliko įspūdį. Nuo jos tvelkė vandeniu, druska, moliuskais, smėliu... Paprasčiau vandenynu. Keistas kvapas. Kas tu? Jaunuolis norėjo vėl pažvelgti į merginą bet netyčia užlipo ant sausos šakelės, kuri perlūžo ir per tylų mišką pasklido jos sutraškėjimas. Jaunuolis vėl prigludo prie šaltos ir dulkėtos sienos. Tuo pačiu metu jis nenorėjo būti pastebėtas, bet ir norėjo išsiaiškinti, kas yra ta švilpė. Jaunuolis iš lėto pradėjo eiti atbulom. Tada greitai atsigręžė ir pasileido bėgti. Kodėl? Pats nesusivokė. Jis vis tolo nuo portalo. Net nepastebėjo, kad griuvėsiai lėtai virto į vos apgriuvusius rūmus. Kai netikėtai, užlipus ant samanų skraistės, jis susmigo. Samanos buvo paslėpusios skylę, į kurią švilpis įkrito. Krisdamas jis įsipainiojo į vijoklius ir, jiems nutrūkus, tėškėsi į kietą žemę. Kairę ranką persmelkė skausmas. Pažvelgęs jis pamatė, kad išsisuko riešą.
-Po velnių, - nusikeikė jis.
Nieko nelaukęs jis patogiau atsisėdo ir paėmė savo riešą kita ranka. Sukando dantis ir porą kartų giliai įkvėpė. Tada stipriai trūktelėjo riešą ir po patalpą pasklido prislopintas inkštimas. Riešas buvo atstatytas, o nuo sukelto skausmo chimera nepabudo. Du geri dalykai per vieną sekundę. Man sekasi. Šmaikščiai pagalvojo jis. Tada jis atsistojo ir apžvelgė aplinką. Jis buvo menėje, kurį susmigo į žemę. Pro langus galėjai matyti tik žemę, o vienintelis atviras išėjimas buvo skylė lubose, pro kurią jis čia ir atsirado. Tik viena problemėlė. Skylė buvo devynių metrų aukštyje.
-Štai ir pasibaigė mano laimė. Įstrigau čia.

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • VII kursas
  • *
  • 153
  • Taškai: 50
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #3 Prieš 9 mėnesius »
Tyla. Tarsi nieko nebūtų. Ir tuo pačiu metu kažkokia keista nuojauta. Žmogaus šalia nuojauta. Emilijanai teliko sugniaužti lazdelę - galių ji dar neturėjo. Todėl jautėsi visiškai bėjėgė, galbūt net priklausoma nuo ant kaklo kabančio pakabučio. Na, jei dabar jo neteiks tebus išvesta iš rikiuotės, ne blogiau. Būtų aktyvuotos galios... Emilijana nusipurtė. Gal apie tai geriau negalvoti. Baltaplaukė atsargiai pasisukiojo vietoje. Kažkoks senas, labai senas miškas ir nežinia ką jis veikia Hogvartso viduje. Juk teoriškai taip ir yra - kad patektų į šią vietą, Emi net neišėjo iš pilies teritorijos. Įdomus daiktas tie portalai.
Staiga įprastus miško garsus (pavyzdžiui, medžių šnarėjimą papūtus vėjui) nustelbė tylus šakelės trakštelėjimas, tylutėlėje proskynoje nuskambėjęs kurtinamai garsiai. Kaaaas čia po velniais?? Dar to bertūko.... Pašokusi mergina puolė ieškoti garso šaltinio, tačiau po kelių minučių jis, galima sakyti, pasirodė pats. Tikriausiai iš šono Emilijana turėjo atrodyti labai komiškai - baltaplaukė skaistaodė mergina, vienoje rankoje lazdelė, o kitoje bateliai. Žavus vaizdelis. Tačiau prie jo visai nederėjo budrios žalios akys. Vėjo šuoras, kilęs prabėgant nepažįstamąjam, sutaršė Emilijanos plaukus. Kuuuur dabar, galėtum bent jau pirma prisistatyti... Sirena tikrai neketino visko palikti taip, kaip dabar yra, tad pasileido paskui. Kol kas neidentifikuotas žmogus (iš gana greito bėgimo keturiolikmetė nutarė, jog jis vyriškos lyties) turėjo gana nemažą pranašumą, tačiau staiga pasigirdo neitin malonūs garsai - kritimo ir žnektelėjimo. Reiškia šitas miškas ne toks jau ir svetingas... sustojusi pamanė Emi ir toliau žengė atsargiau. Aplink stūksojo kažin kokie griuvėsiai, kurie tikrai nepridėjo atmosferai jaukumo. Priešingai - Emi jautė, tarsi už bet kurio kampo galėtų iššokti Viktorijos laikų  budeliai, rūmų sargybiniai ir panašiai, puikiai derantys prie aplinkos. Galiausiai sirena priartėjo prie kažkokios skylės žemėje. Akivaizdu, čia būta spąstų ar kokios slaptos menės, kurios bėgantysis nepastebėjo.
 - Ar čia kas yra?- pasiteiravo Emi jausdamasi gana kvailai ir tuo pačiu spręsdama ką daryti. Jeigu nepažįstamasis turi piktų kėslų, keturiolikmetė šiuo metu yra už jį šiek tiek pranašesnė. O jeigu ne... mergina buvo tikra, jog bėgdama girdėjo iš ten atsklidusią skausmo aimaną - galbūt reikia pagalbos. Kas bus, tas bus pamanė Emi užsikišdama lazdelę už suknelės diržo. Pakėlusi nuo žemės akmenuką numetė į tamsą.  Apsiavė aukštakulnius - sprendžiant iš garso buvo gana gilu, tad nesinorėtų atsisveikinti su kojomis. Nors su kulniukais ir teks. Giliai įkvėpusi Emi žengė žingsnį virš duobės.
Atsitrenkę į kietą žemę batelių kulniukai, kaip ir reikėjo tikėtis, išlakstė kas sau, tačiau Emilijana stovėjo sveika. Žaliomis akimis nuskenavo priešais stovintį vaikinuką. Iš matymo buvo pažįstamas, galbūt kelis kartus sutiktas pilyje.
 - Emm... Labas?- Emilijana tikrai neįsivaizdavo ką reikia sakyti.- Gal norėtum paaiškinti kas čia dedasi?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 9 mėnesius sukūrė Emilijana McWelle »

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 247
  • Lytis: Vyras
  • ,,Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą"
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #4 Prieš 9 mėnesius »
Jis dar kartą apžvelgė menę. Kuo atidžiau viską apžiūrėjo. Užversta žemėmis, užversta taip pat žemėmis, irgi užversta... Ir taip kelias minutes. Kiekvienas galimas išėjimas, neskaitant skylės lubose, buvo užverstas žemėmis iš kitos pusės. Jaunuolis jau buvo pasiduosiąs, kai netikėtai pastebėjo už stalų ir kėdžių nuolaužų slepiantis mažas duris. Jis iš lėto praėjo artėti prie nuolaužų. Su kiekviena akimirka jis tikėjosi, kad jos nebus užverstos, kaip langai. Priėjęs jis palietė medinio stalo likučius. Medis buvo sudrunijęs, supuvęs nuo drėgmės. Frankas nieko nelaukė ir stvėrė už jo kojos bei sviedė į kitą menės kampą. Iš šono tikrai turėjo atrodyti įspūdingai. Šešiolikmetis, nors iš sportiško sudėjimo, bet tikrai neatrodantis toks stiprus, kad galėtų mėtyti stalus kur tik benorįs. Praėjo dešimt minučių. Nuo Švilpio teka prakaitas, bet darbas atliktas. Nuolaužos pašalintos iš kelio, tad jaunuolis priėjo prie pat durų. Su milžiniška viltimi jas stumtelėjo. Deja, jos buvo užrakintos.
-Velnias. Nors ne taip ir blogai. Jos tik užrakintos, o ne užverstos.
Jis giliai įkvėpė, nurijo seiles, nusibraukė nuo kaktos prakaito lašelius. Jaunuolis atsitraukė į kitą menės galą, stipriai sugniaužė savo kumščius ir pradėjo bėgti link durų. Netrukus jo ausis pasiekė širdies plakimas. Jis trumpam sutriko. Nejau ji mane atsekė iki čia? Tada jo mąstymą nutraukė stiprus trenksmas į petį. Durys sutraškėjo ir išvirto. Frankas kartu su jomis drėbėsi ant žemės. Jis atsistojo ir pradėjo trinti skaudantį petį. Skausmas pamažu pradėjo blėsti, o švilpis apžiūrėjo naujai atrastas patalpas. Tai šiek tiek priminė haremą, bet Stigleris nebuvo šimtu procentų įsitikinęs. Ten buvo daug pagalvių, kurios turėjo atstoti lovas, daug žvakių ir ant sienų įvairiausių mozaikų, kuriose buvo iliustruotos pilvo šokėjos su šydais. Jis atsistojo ir žengė žingsnį vidun. Čia buvo išties tvanku. Buvo galima užuosti žiurkes, jo šlapimą, išmatas, samanas ir dar daug visko. Aišku, paprastas burtininkas to neužuostų. Netikėtai jo nosį pasiekė jūros kvapas ir kažkas įšoko pro skylę lubose. Jis atsigręžė ir išvydo tą pačią merginą. Iš arto ji dar atrodė gražiau, bet grožis švilpiui buvo antroje vietoje. Svarbiausia buvo charakteris. Mergina su juo pasisveikino.
-Labas, labas. Kas čia vyksta? Nieko. Tiesiog čia tik paprasti griuvėsiai, - nebuvo nuotaikoje, kad pasakotų merginai Skaros istoriją, kurią pats neseniai perskaitė. -Beja, vietoi tavęs, nebūčiau čia šokęs. Aš pats čia atsiradau ne savo noru. Įkritau, - tai pasakęs šyptelėjo. -Aš esu Frankas...

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • VII kursas
  • *
  • 153
  • Taškai: 50
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #5 Prieš 9 mėnesius »
Skylė (kadaise buvusi menė), į kurią kažkodėl nutarė įšokti Emi, nebuvo tokia jau labai ištaiginga. Tiksliau pasakius, taip užversta ir užmėtyta visokiausiomis nuolaužomis, jog labiau priminė duobę, į kurią sumesti visokie sulaužyti rakandai. Sprendžiant iš daugumos daiktų (kurių jau liežuvis nebesivertė pavadinti daiktais) išvaizdos, jie čia pragulėjo ne dieną ir ne dvi. Tačiau vienos durys buvo atlaisvintos ir, sprendžiant iš medienos (tiksliau iš to, kas iš jos liko) ir iš vaikino, trinančio petį, išlaužtos.
Nutarusi apsidairyti Emilijana nusiavė visiškai sugadintus batelius ir liūdnai pažvelgė į šalia besimėtančius kulniukus - gera buvo ši avalynė. Tik gaila, kad buvo. Nejučia merginos akys visgi nukrypo į vaikiną.
 - Hogvartse, mano žiniomis, visiškai neturėtų būti nei "paprastų", nei "nepaprastų" griuvėsių,- tyliai, labiau pati sau tarstelėjo Emi, bet buvo tikra, kad išgirdo ir, kaip jis prisistatė, Frankas.- Girdėjau. Manyčiau, nelabai maloniai, tad, kad ir kaip bebūtų kvaila, nenorėjau tavęs palikti jei netyčia būtum išsitaškęs ne taip sėkmingai. Emilijana,- garsiau papildė baltaplaukė ir ilgesingai žvilgtelėjo į aukštai virš galvos baltuojantį šviesos kvadratėlį.
Tegu ir negryninta, mergina buvo sirena, jai reikėjo jūros, vandens ar kažko panašaus. Toli nuo jų jau buvo nelabai gerai, bet po žeme... Mėšlungiškai sugniaužusi ant kaklo mataruojantį pakabuką Emilijana trūkčiodama įkvėpė oro. Ramiai, čia paprasčiausia salė.
 Tiesiog pamėgink pamiršti, kad žemės paviršius kelis metrus virš tavęs.

Žengusi kelisi žingsnius priekin Emi permetė akimis šalia esančią patalpą. Jos dizainas, teisybę pasakius, priminė iliustracijas iš "Tūkstančio ir vienos nakties". Mergina net vaikystėje šitos pasakų knygos nelabai mėgo, tačiau vis tiek kartais prašydavo Adrijos ją paskaityti - mėgo klausytis jos balso, tad net ir nuobodžiausia istorija tapdavo kvapą gniaužianti. Siuvinėtos pagalvėlės, šokėjų priešiniai... Tatai nelabai domino Emilijaną, bet visgi pajėgė atitraukti mintis nuo vis didėjančio oro trūkumo.
Vėstelėdama akinamai baltais plaukais keturiolikmetė atsisuko į Franką ir paklausė:
 - O visgi - ką čia veiki? Ne kiekvienas mokinys nutaria ekskursuoti portalų pagalba.
Nebeištvėrusi to keisto dusimo pojūčio mergina prisėdo ant vienos iš pagalvių ir nuleido galvą. Žemių kvapas, dulkės, pelėsis... Visa tai tiesiog purtė prie vandens pripratusią Emilijaną. Žvilgtelėjusi į pakabuką mergina nustėro - jis buvo beveik tuščias, nors per trejus metus vanduo nenuseko nei trupučio. Kas čia vyksta po velnių?

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 247
  • Lytis: Vyras
  • ,,Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą"
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #6 Prieš 9 mėnesius »
Frankas pažvelgė į, nuo kritimo sugadintus, batelius ir pastebėjo, kaip mergina dėl jų nusiminė. Tikriausiai buvo kieno nors dovana arba labai jau smagūs. Jaunuolis iš užančio išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė jas į tai, kas buvo likę iš avalynės.
-Intrigo.
Nieko neįvyko. Frankas vos pastebimai raustelėjo, bet raudonis greitai dingo nuo jo skruostų. Tik ne prie merginos. Stigleri, susiimk ir parodyk, kad moki kerėti. Giliai įkvėpė ir mostelėjo lazdele.
-Intrigo.
Aplink batelius pradėjo suktis balkšvas debesėlis. Po kelių sekundžių jis išsisklaidė ir avalynė buvo sveikut sveikutėlė. Atrodė, kad net nebuvo sugadinta. Švilpis pasilenkė, paėmė batelius ir ištiesė merginai, kvepiančiai jūra ir druska.
-Na, štai, kaip naujos, - pasakė ir nusišypsojo. -Neturėtų? Baik jau. Juk čia burtininkų ir raganų mokyklą. Čia visko pilna. Ko tikėjaisi, kai čia atvykai pirmą kartą? Ramios mokyklėlės, kaip  žiobarų pasaulyje?
Mergina pakėlė galvą ir įsižiūrėjo į skylę. Frankui pasirodė, kad jai pasidarė bloga, bet jis jai nieko nesakė. Jei bus svarbu, pati pasakys. Pamanė. Švilpė nužvelgė išlaužtas duris ir atsisėdo ant vienos iš daugelio pagalvių. Stigleriui vėl pasirodė, kad jai kažkas negerai. Ji suėmė savo pakabutį ir Frankas jos veide įžvelgė nerimą ir... ir baimę? Frankas atsitūpė prie Emilijanos ir pažvelgė jai į akis.
-Kas tau? Kas nors negerai? Turi kokią fobiją tokioms vietoms? Jei taip, tai kokio velnio čia šokai? Tave gali ištikti koks priepuolis, mergele.

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • VII kursas
  • *
  • 153
  • Taškai: 50
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #7 Prieš 8 mėnesius »
Purvas... Dulkės... Pelėsis... Požemis... Senienos... Vanuo - daugelyje kultūrų yra atsinaujinimo, švarumo ir tyrumo simbolis. Tikriausiai todėl Emilijana taip prastai jautėsi. Frankas netoliese tarė kažkokius žodžius, galbūt burtažodžius, tačiau visi garsai sirenai šiuo metu tebuvo paprasčiausias gaudimas.
 - Ačiū,- ištarė ji pakėlusi akis. Pamatė šalia savęs tuos pačius dailiuosius batelius, tik su kulniukais vietoje.
Ramiai kvėpuodama (tiksliau, apskritai stengdamasi kvėpuoti, kas buvo ne taip jau ir lengva), Emilijana kilstelėjo galvą ir pro perlų baltumo plaukų užuolaidą pažvelgė į tamsias vaikino akis. Rašytojas ar poetas jas tikriausiai lygintų su naktiniu dangumi.
 - Priepuolis šiuo metu yra geriausia, kas gali atsitikti. Jis praeina,- blankiai šyptelėjo Emi. Suspaudusi pakabuką pradėjo:
 - Niekada anksčiau taip nebuvo, bet tai taip pat niekada nebuvau po žeme su krūva dulkėtų apipelijusių senienų aplink. Niekada nesižavėjau ankštomis patalpomis, bet tai ir fobijos neturiu. Ir tikrai nenoriu dar kartą kartoti, kodėl čia nušokau - norėjau įsitikinti, ar visos tavo kūno dalys vietoj, nes sprendžiant iš garso, kritai nelabai maloniai,- kiek suirzusi pakartojo Emilijana ir trūkčiodama įkvėpė. Sudvejojo - norint paaiškinti, kas jai darosi, tektų atskleisti ir savo antgamtiškumą. Nors... Kritus iš tokio aukščio vargu ar žmogus liktų sveikas. Tai gal ir Frankas... nea, negali būt. Sienos, rodos, artėjo, lubos žemėjo. Galbūt panašiai jaučiasi ir žmonės, kamuojami klaustrofobijos, tačiau Emilijanos savijauta nieko bendro su tuo, deja, neturėjo. Reikia nešdintis iš čia, kol dar netapau stilinga šito buduaro dekoracija - skeletu.
Spjovusi į visą atsargumą keturiolikmetė žvilgtelėjo į Franką ir greitai išbėrė:
 - Jei kartais žinai, kur gauti nors keletą lašų jūros vandens, labai labai man pagelbėtum. Na, žinoma, būtų neblogai iš čia ištrūkti, bet tada ar vėliau - jūros vanduo man reikalingesnis.
Abejojo, ar vaikinas suprato nors kelis žodžius iš čia pasakytų, tačiau nebeturėjo noro gilintis. Žema pagalvėlė, ant kurios buvo įsitaisiusi Emi, vertė pritraukti kelius prie krūtinės, kas tikrai nepagelbėjo. Kaip ir siaura suknelė, negailestingai apspaudžianti šonus. Velniai rautų piktai mintyse tarė Emilijana ir pakėlusi galvą apsižvalgė kambaryje. Nieko - jokio išėjimo, kuris būtų užkliuvęs už akių. Remiantis žiobariška literatūra, dabar turėtume netyčia užminti ant kokios slaptos sklendės, atidarančios išėjimą laukan. Deja, čia realybė.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 247
  • Lytis: Vyras
  • ,,Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą"
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #8 Prieš 8 mėnesius »
Ankštomis patalpomis? Tu gal akla? Ši vieta milžiniška. Kaip tu ją gali vadinti ankšta? Frankas pajuto, kad jam nutirpo koja, tad jis pagriebė vieną pagalvėlę, pasidėjo ją ant žemės ir minkštai bei patogiai atsisėdo. Jis giliai įkvėpė ir suprato, kad jūros kvapas nieko nedingo, dar kaip tik sustiprėjo. Jis tikrai tvelkė nuo Emilijanos. Frankas pažvelgė į ją, į jos žalias, lyg katės, akis. Bande įžvelgti atsakymą, kažką apie jos kilmę. Netikėtai jo sprandą nupurtė nemalonus jausmas, rodantis, kad šalia yra antgamtinė būtybė. Kas tu iš tiesų esi? Tikrai antgamtikė, bet kokia? Baltaplaukė sukrutėjo ir paklausė Franko išties šiuo momentu keisto klausimo. Na gal keisto tik Frankui.
-Jūros vandens? Kam tau šiuo metu tau jo prireikė? Svarbiau, kad tau praeitų tas prie... - tada jis viską suvokė. - priepuolis.
Jūros ir druskos kvapas, mergina, kuri susekė švilpį, įšoko į duobę, nors bijojo ankštų patalpų ir buvimo po žeme ir dar tas jūros vanduo. Emilijana, tu arba undinė, arba sirena. Jaunuolis greitai permetė viską, ką buvo skaitęs apie undines ir sirenas. Na, kai chimera vėl pabudo, Frankas turėjo ja pasidomėti, tuo pačiu prigriebė ir kitų būtybių aprašymus.
Citata
Undinės - antgamtinės būtybės, gyvenančios jūrose. Pasakose rašoma, kad jos minta įvairiais vandens augalais ir žuvimis, bet nežinoma, kiek jose yra tiesos, nes kitose jos vaizduojamos, kaip kanibalės, ryjančios viena kitą. Per mėnesį undinė į sausumą gali išsilaipinti tik tris kartus, ir visos trys dienos yra mėnesio pabaigoje...

Taigi tu tikrai ne undinė, mergele, nes galėtai sausumoje per mėnesį būti tik tris kartus, o tai tikrai nepadėtų lankyti pamokų ir būtai išmesta iš mokyklos. Lieka tik vienas variantas. Tu - sirena.
-Atleisk, kad klausiu, bet man reikia žinoti, jei nori, kad padėčiau. Tu sirena, taip? - laukdamas merginos atsakymo, jis švelniai suėmė ją už rankos. Pajuto, kaip po jos kraujagysles tekėjo kraujas.
Jaunuolis norėjo padrąsinti merginą, tad sumanė, jai užsiminti, kad jis panašus į ją. Užsiminti savo stiliumi. Jis užmerkė akimirkai akis ir, kai jas pravėrė, tikėjosi, kad jos švytės melsva. Deja, to nebuvo. Akys nepakito, nors gal tai ir į gerą, nes jau ir taip daug žmonių žino apie Franką.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Frankas Stigleris »

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • VII kursas
  • *
  • 153
  • Taškai: 50
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #9 Prieš 8 mėnesius »
 Ak, ir kodėl tai turi būti taip sudėtinga? Ne žinoma, Emilijana negalėjo tikėtis, kad iš vienos užuominos visiškai pašalinis žmogus supras ko jai reikia. Negalėjo, bet tikėjosi. Juolab, kad žmogus, paprastų paprasčiausias žmogus, minkštas ir trapus padaras, nukris tokį aukštį visiškai nesusižeidęs. Tačiau mintims labai, pabrėžiu, labai kliudė vis didėjantis oro stygius. Tą akimirką Emi nesuvokė, jog tai buvo signalas, įspėjimas, jog būdama negryninta sirena neilgai teišgyvens. Pelėsių tvaikas skverbėsi į nosį, o mažytės dulkelės, rodės, nusėdo kažkur plaučiuose ir kvėpavimo takuose, dar labiau juos užkišdamos. Kaip? Kaip po velnių artimiausiu metu galėsiu papildyti pakabuką? Abejoju, jog Hogvartse ar Kiauliasodyje kas prekiauja grynu jūros vandeniu. Nekoks verslas būtų.
Įdėmus Franko žvilgsnis į žalias katiniškas merginos akis nejučia ėmė trikdyti. Niekas į Emilijaną niekada nežiūrėdavo taip ilgai ir įdėmiai. Neišlaikiusi mergina nusuko žvilgsnį. Ir taip – pagaliau „tas“ klausimas. Visu pajėgumu kertantis per viską, kur tik galima. Protingiausia būtų buvę nesakyti, nes (Emilijana norom nenorom gavo prisiminti Michailo Lorijano įspėjimus) antgamtikams nėra saugu. Tačiau dar ilgiau delsusi sirena jau galėjo nusinešti tą paslaptį, tikrąją šio posakio prasme, į kapą. Tankiai ir negiliai kvėpuodama tuo dulkių ir pelėsių prisotintu oru mergina tyliai tarstelėjo:
 - Sirena. Ir nebeilgai tokia būsiu, jeigu va šitas,- pamakalavo prieš akis beveik nusekusį pakabuką.- Neprisipildys gryno, tyro ir tikro jūros vandens.
Lašelis likusio skysčio tarsi tirpo, susitraukinėjo, tarsi smėlio laikrodžio smiltelės - kapt, kapt, kapt, kapt - vis mažiau laiko liko. Vis mažiau.
Krūptelėjo pajutusi ant savo riešo kitą ranką. Oda, jei tik tai įmanoma, atrodė dar baltesnė. Ir visgi tame Franko prisilietime buvo kažkas keisto, kitokio. Tarsi vaikinas turėtų daug daugiau fizinės galios, nei parodo. Tankiai alsuodama Emi stengėsi susikoncentruoti į kažką pastovaus, kad ir į savo nelygų, bet nuolatinį alsavimą, tačiau prisilietimas tik dar labiau blaškė. Frankui užsimerkus Emilijana kažkodėl buvo tikra, kad kažkas atsitiks. Bet kas. Tačiau priešais tebetupėjo tas pats vaikinas ir žvelgė tomis pačiomis naktinio dangaus akimis, ir, jei sirena neapsiriko, atrodė kiek sutrikęs. Ilgesingai pažvelgė į mažytį šviesos keturkampį. Ir vėl užsimerkė.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 247
  • Lytis: Vyras
  • ,,Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą"
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #10 Prieš 8 mėnesius »
Taip ir maniau, kad tu sirena. Aš teisus. Bet kokia? Gryninta ar ne? Tikriausiai jau nieko šiandien nepasakysi apie save, Emi. Frankas išgirdęs, kad tik nuo jūros vandens priklauso ar baltaplaukė gyvens ar mirs, sukluso ir atsistojo. Įtempė savo raumenis, kurie atsirado nuo bėgiojimo, prisitraukimų ir sunkumų kilnojimo bei tarė:
-Reikia gelbėti tave.
Apžvelgė haremą ir pamatė dar kitas duris.
-Pro kur atėjome, neišeisim, tad reikia keliauti kitu keliu ir viltis, kad ten bus išėjimas, - Švilpis ištiesė ranką merginai. -Gali paeiti?
Net nelaukęs sirenos atsakymo, jis ją paėmė į glėbį ir pradėjo eiti link naujų durų. Viduje virė daug keistų jausmų: baimė, intriga, jaudulys... Kad tik nebūtų užverstos žemėmis ar užblokuotos baltais. Nesinori rodyti savo sugebėjimų. Priėjus jis spyrė iš kojos į duris, nes rankos buvo užimtos mėsos gabalu - Emilijana. Durys su kurtinančiu garsu atsilapojo ir atvėrė siaurų koridorių, kuris vedė tik viena kryptimi - tiesiai. Jaunuolis nieko nelaukė ir pasileido bėgti pirmyn, stipriau apglėbdamas merginą, kad nepamestų jos. Koridorius buvo ilgas, bet antgamtikui tai buvo nė motais. Jis jau buvo nubėgęs pusę jo. Net nespėjo apžiūrėti koridoriuje kabančių žmonių portretų, nei šeimos herbų. Jis tik matė vieną daiktą - išblukusį kilimą, kuris seniau turėjo būti raudonas, nes juo švilpis ir sekė. Pribėgęs naujas duris, jis nuleido merginą ant žemės ir vaidino, kad bando atgauti kvapą. Po kelių sekundžių jis išspyrė ir šias duris bei jo viltis pradėjo nykti. Jis aptiko tik paprastą menę, pilną stalų, knygų ir paveikslų. Jis į ją įėjo, kartu atsitempdamas ir Emi. Žengus porą žingsnių gilyn į patalpą, nuo lubų atsikabino milžiniškas gabalas žemių ir akmenų bei užvertė vienintelį išėjimą. Frankas spėjo pastumti merginą, kad ši išvengtų nuokritos, o pats buvo prispaustas žemėmis. Nenaudodamas antgamtiko jėgų jis vos vos iš ten išsikapstė. Atsistojęs pradėjo nuo savęs šluoti žemes.
-Vienintelis išėjimas. Po perkūnais. Ką dabar darysim?

*

Neprisijungęs Emilijana McWelle

  • VII kursas
  • *
  • 153
  • Taškai: 50
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #11 Prieš 8 mėnesius »
Nespėjo Emilijana ir susigaudyti kaip reikiant, kai atsidūrė Franko rankose. Šiaip smulkutė mergina būtų sutrikusi, kad ją priglaudęs prie savęs kažkas neša, bet tik ne šiandien. Dabar visas dėmesys buvo sutelktas į negilų, trūksmingą kvėpavimą, kuris, kaip žinia, greitai silpo. Emi nebeapžiūrėjo nei haremo, nekrito į akį jokios puošmenos, viskas susiliejo į vieną didelį vaizdų gniutulą. Kaip susipynę kelių spalvų siūlai - niekaip nebeatseksi kur kuris.
Smūgis, kiek sudrebinęs penkiolikmetę, akimirkai pabudino iš keistojo svaigulio ir pažadino mintis. Kažkaip daugokai jėgos turi, kaip paprastas vaikinas. Aš sveriu ne dešimt kilogramų,
 taip greitai bėgti irgi reikia jėgų, o dar duris išspirti... net ir geriausiomis sąlygomis nevisada pavyksta.
Pažvelgusi į pakabutį akimirkai nurimo - vanduo nekilo (na, to ir nebuvo galima tikėtis), tačiau bent jau neseko. Vis dar buvo likę apie penktadalis lašo formos papuošalo talpyklos.
Frankas lėkė pasiutusiai  greitai - net ir nenešdamas kokių keturiasdešimt penkių kilogramų tikrai ne kiekvienas taip sugebėtų. Ahaa, pasirodo ne aš viena čia kažką slepiu. Emilijana jau žiojosi klausti, kai staiga kvėpavimą tarsi kas suparalyžavo. Trūkčiodama mergina desperatiškai bandė įtraukti nors gurkšnelį oro. Akyse ėmė mirgėti juodi taškeliai, kai staiga viskas baigėsi - taip staigiai, kaip ir prasidėjo.
Pagaliau nuleista ant žemės sirena įbedė žvilgsnį į bandantį kvapą atgauti vaikiną.
 - Viskas gerai?- švelniai pasiteiravo ji.
Atrodo, tikrai nebuvo blogai, nes netrukus be didelių pastangų nuo vyrių nulėkė ir dar vienos durys. Vis dar sunkokai kvėpuodama Emi apžiūrėjo naują patalpą - atrodė, tai tarsi kokia biblioteka ar kažkas panašaus - buvo pilna knygų ir keletas stalų. Tarsi klausdama atsigręžė į Franką, kai lubos nusprendė, jog gana joms čia ramiai ir tyliai kiūtoti - ir nuo viršaus atskilo nemažas gabalas žemių ir kitokių skeveldrų. Emilijanos griūtis beveik nekliudė, jei neskaitysime mažyčio įbrėžimo. Tačiau pakenkė krūvą dulkių - beveik užkišusių ir taip ne per geriausios būklės kvėpavimo takus.
 - Frankai!- kiek išsigandusi suklykė mergina, nelabai tikėdama, jog jis galės iš šito laužo išsikapstyti nesužeistas. Greitai pribėgo prie baigiančio išsivaduoti vaikino.- Gyvas?
Kad ir koks stebuklas ten įvyko, tačiau Frankas, kaip po tokios griūties, atrodė visai puikiai.
 - Neturiu mėlyno supratimo,- tarstelėjo Emilijana tyliai, nes kvėpuoti vėl apsidarė sunkiau.
Ji lėta nužingsniavo prie knygų lentynų - o jų čia buvo daugybė net ir išbraukus tas, kurios buvo palaidotos po griūtimi.
Daugybė viršelių įstabiais pavadinimais, aukso raidėmis, ir net penkiolikmetei negirdėtais pavadinimais bei kalbomis. Tačiau viena kažkaip išsiskyrė iš kitų - nepaisant ilgo nenaudojimo ir nepriežiūros, visos buvo išsilaikiusios puikiai, išskyrus vieną - šioji atrodė taip, tarsi būtų perėjusi ugnį ir vandenį - viršelio spalvos nebūtų pasakęs net aiškiaregys, o nugarėlė vos laikėsi prie puslapių. Susidomėjusi Emi ištiesė ranką ir trūktelėjo knygą - lentyna buvo gana aukšta, tad smulkutei merginai pasiekti lengva nebuvo.
Siena už lentynos sudrebėjo. Emilijana krūptelėjusi pamanė, kad atkeliauja dar viena griūtis, tačiau paviršius prasiskyrė atverdamas kelią į tamsų tunelį ar kambarį - nebuvo galima tiksliai pasakyti, buvo tamsu nors į akį durk.
 - Gal pabandom šitą?- paklausė mergina atsisukdama į Franką ir nejučia griebėsi už krūtinės - neaiškūs kvėpavimo spazmai kartojosi.

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 247
  • Lytis: Vyras
  • ,,Mėlynes nuslėpti sunkiau nei skurdą"
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #12 Prieš 8 mėnesius »
Merginai atidarius slaptas duris, Frankui atsirado vilties lašelis. Jis pradėjo eiti link knygų lentynos, tuo pat metu išsitraukė burtų lazdelę.
-Neturim daugiau, ką ir daryti, Emi.
Švilpis įžengė į akinančią tamsą ir vos girdimai sušnabždėjo:
-Lumos.
Burtų lazdelės galiukyje užsiplieskė melsva švieselė, kuri vos vos apšvietė patalpą. Frankas tegalėjo įžvelgti kelius stiklinius buteliukus, porą sutriušusių knygų... Jis nurijo seiles ir vėl ištarė burtažodį, bet šį kartą kitokį:
-Lumos Maxima.
Patalpą apšvetė kur kas ryškesnė melsva šviesa. Dabar pasirodė, kad visas kambariukas buvo pilnas įvairiausių buteliukų su skysčiais viduje. Prie kiekvieno buvo pritvirtintas pageltęs lapelis, kuris turėjo nurodyti, kas tai per skystis viduje. Frankas padėjo lazdelę ant mažo stalelio ir giliai įkvėpė deguonies. Vėl užuodė jūros kvapą, bet jis nebuvo tikras ar jis sklinda nuo Emilijanos. Jaunuolis atsigręžė ir nužvelgė sireną.
-Gal galėtai šiek tiek pasitraukti? Tai gali padėti.
Laukdamas, kol mergina įvykdys jo prašymą, jis nužvelgė kelias lentynas, pripildytas stiklinių buteliukų. Jie buvo pripildyti įvairiaspalvių buteliukų. Ten buvo ir žalias, ir gelsvas, ir rausvas, ir rožinis, ir rudas, ir violetinis.... Frankas paėmė vieną iš jų, kuris buvo raudonos spalvos ir perskaitė etiketę.
-Vienaragio kraujas? Kam reiktų jo?
Nieko nelaukė ir padėjo buteliuką atgal į jo vietą. Po sekundės pagriebė žaliąjį.
-Elijo žiedlapių nuoviras...
Išgirdęs, kad merginos širdis plaka šiek tiek toliau, nei prieš tai, giliai įkvėpė. Jūros kvapas buvo labai stiprus, rodos, jis net stovėjo joje. Negalėjo sklisti nuo Emi, nes ji stovėjo per toli, kad būtų kvapas toks guvus. Vienintelė mintis, toptelėjusi jaunuoliui, kad kambaryje yra jūros vandens. Kvapo šaltinis buvo kažkur kairėje kambario pusėje. Jo laimei ant tos sienos lentynų buvo tik penki buteliukai. Frankas paėmė pirmąjį.
-Nilo dumbliai.
Paėmė antrą.
-Gluosnio galiūno žievės nuoviras.
Tada paėmė trečią.
-Sirenų ašaros?
Jis sustingo. Akimirką pasikapstė prisiminimuose ir nusišypsojo, prisiminęs legendą.
Citata
Seniai, seniai visas pasaulis buvo tik sausuma. Žmonės gerdavo lietaus vandenį, jame negt maudydavosi. Bet vienai merginai nusibodo taip kankintis, būti alinamai troškulio... Ji išėjo iš savo kaimelio, susirado žemėje įdubą ir jos dugne atsigulė, leisdama, kad saulė ją kepintų. Gulėdama ji prisiminė visus nuostabius savo gyvenimo prisiminimus, šeimos narius ir net nepajuto, kaip pradėjo verkti. Ašaros buvo tokios sūrios, kad perštėdavo, joms prisilietus prie odos, bet mergina ir toliau verkė. Ji verkė tol, kol pajuto, kad jos kūnas virpa. Atsimerkusi, neteko žado. Visa įduba buvo pripildyta sūriu vandeniu, kuris vėliau jūra buvo pavadintas...
Frankas priėjo prie Emi ir ištiesė jai buteliuką.
-Štai. Radau, ko tau mirtinai reikia. Tikiuosi pakaks.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • IV kursas
  • *
  • 183
  • Taškai: 78
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #13 Prieš 3 mėnesius »
Tyliai priėjo prie reikiamos skylės, dirstelėjo per savo petį, tikėdamasi, kad jos niekas neseka, ir šmurkštelėjo vidun.
Iškart akimis perbėgo per atsivėrusį vaizdą. Ji atsidūrė apleistoje menėje, kurios centre riogsojo milžiniški juodmedžio vartais, vietomis išdrožinėti taip, kad primintų gyvūnų snukius. Prie pat vartų buvo stalelis, į kurio stalviršį buvo įsmeigtas blizgantis daiktas - durklas.
Mergina nurijo seiles ir žengė kelis nedrąsius žingsnius į priekį. Akių nenusuko nuo to aštraus daikto, kurį turės greitai paimti į savo rankas ir persipjauti delną. Nuo tokių minčių nupurtė menkas drebulys.
Priėjusi staliuką, suėmė durklą už rankenos ir gan lengvai ištraukė. Priglaudė ašmenis prie delno odos ir užsimerkusi giliai įkvėpė. Nagi. Staigiai brūkštelėjo per odą ir pajuto menką perštėjimą. Atsimerkė ir išvydo savo kraują, kuris puošė jos delną ir ginklo ašmenis. Nieko nelaukė ir vėl įsmeigė peilį į stalą. Kraujo lašai lėtai nutekėjo ašmenimis žemyn ir susigėrė į balto paviršių. Driokstelėjo kurtinantis garsas ir vartuose atsivėrė blyškus portalas. Mergina prisimerkė, kad jo šviesa taip nespigintų į akis ir įsibėgėjusi šoko į jį.
Viskas pradėjo suktis, rodytis įvairios spalvos, taškai. Varnei net kvapą užėmė. Vėl padoriai kvėpuoti išdrįso tik tada, kai vėl jautė tvirtą žemę po kojomis.
-Tikiuosi Nikas gavo mano kvietimą.
Plaučius pripildė grynu oro bei pasileido apžiūrinėti čia pat stovinčių griuvėsių.

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • IV kursas
  • *
  • 138
  • Taškai: 63
Ats: Juodmedžio vartai
« Atsakymas #14 Prieš 3 mėnesius »
 Laiškelį nuo Eleizijos gavo jis dar vakar. Beskaitąs manė, kad tai bus tiesiog paprastas susitikimas, tačiau apačioje buvo nurodymai, kaip patekti į kitą vartų pusę. Perskaitęs pakraupo. Vis jai nuotykių norisi. Negi buvo negana to karto, kai laumė vos neišprievartavo jos, kai jiedu vos paspruko tuo tos pabaisos? Be abejo, galėjo atsisakyti, bet nenorėjo pasirodyti esąs bailys, todėl, net ir bijodamas, sutiko.
 Sutartą laiką prie vartų jos nebuvo, o staliuko paviršių puošė dar šviežia kraujo dėmė. Tai galėjo reikšti tik vieną – ji jau spėjo persikelti kiton pusėn. Padarė ką lieptas: ištraukė peilį, perrėžė juo delno vidinę pusę ir vėl įkišo į medieną. Kraujas nutekėjo ašmenimis žemyn ir įsigėrė į medį. Vos tik tai atisiko, vartuose atsirado ryški šviesos dėmė. Nuogąstaudamas dėl savęs ir Elės, nedrąsiai žengė vidun jos, dėl visa ko ranka tvirtai laikydamas burtų lazdelę.
 Portalas išmetė jį su didele jėga, ko jis nesitikėjo, kad, užuot grakščiai iš jo išlindęs, tėškėsi ant žemės. Varniukė jau buvo čia. Nikas atsistojo ir nusivalė nuo apsiausto dulkes.
 – Sveika, – pasisveikino, lengvai pakštelėjęs ją į skruostą, – Ką čia jau sumanei?
בלויז ליבע גיט אונדז דער טעם פון אייביקייט.
only love gives us the taste of eternity

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017