[Nico Maquet]

 Greičiausiai jis būtų garsiai ir ironiškai prunkštelėjęs. Kurgi ne. Kam jam tos liūtės, kad ir drąsiausios, kai jis turi šalia savęs Elytę? Be to, drąsi mergina verstų jį, bailiuką, jaustis dar nepatogiau. Na, nors ir drovus, bet vis dėlto norėjo jaustis poroje esąs vyras, o prie drąsios merginos tas tikrai nepavyktų. Prie Elės nevisada pavyksta.
 Tačiau prunkštelėjimams ar kandiems komentarams nebuvo laiko, nes reikėjo leistis žemyn.
 Kaip visada, Eleizija pasirodė esanti protingesnė (ar bent jau sumanesnė) už jį, nes visai greitai rado būdą išsiaiškinti, kuriuo tuneliu jiems reikia sukti. Pirmoji pelytė, nubėgusi dešiniuoju tuneliu, grįžo gana greitai – gal po kokių dešimties, penkiolikos minučių. Nasruose laikė uolienos gabaliuką, Nikas nusprendė, kad tai geras ženklas. Visgi atidžiau apžiūrėjęs patį gyvį, suprato apsirikęs – jos kailis buvo visas dulkėtas, iš pilvuko žiojėjo žaizdelė, dar viena buvo pelės šone. Maža to, graužikė neteko dalies uodegos. Negerai. Kad sutaupytų jai kančių, greitai vėl pavertė ją akmenimi.
 Antra pelė, pasukusi kairiuoju tuneliu, grįžo bene iškart po pirmosios. Snukutyje laikė mažytį akmenuką, spindintį melsva šviesa. Prieš grąžindamas pelę į jos pirminę pusę, klastuolis paėmė tą melsvą švyturėlį ir jį apžiūrėjo. Na, jei jis neklysta, tai gali būt akmenukas iš tos melsvos salės, apie kurią skaitė. Bet reikia palaukt trečios pelės.
 Šioji nenorėjo grįžti. Praėjo jau virš pusvalandžio, o jos dar nebebuvo. Pavargęs juodaakis klestelėjo ant laiptelių, pasisodindamas sau Elę ant kelių.
 – Kažkaip čia šalta pasidarė, – sumurmėjo, sunerdamas rankas po jos krūtine, – laukiam trečios pelės ar judam kairyn?

[Eleizija Stigler]

Ji dar tebestovėjo, atsirėmusi į sieną, ir stebėjo viską: ir Niką, ir tunelius. Laukė, kol grįš jos peliukai. Jos nuostabai, jie abu tylėjo. Jis netarė nė žodžio, nei pati Elė taip troško kalbėtis. Kodėl? Kas ten supras tuos paauglius.
Netrukus iš pirmojo tuneliu išlindo pirmoji pelytė. Ji buvo šiek tiek sužalota ir apdulkėjusi. Tada pasirodė ir antroji pelytė. Ji atrodė sveikesnė nei pirmoji. Nikas atidžiai jas apžiūrėjo ir, nusprendęs, kad paskutinioji nebegrįš, atvertė padarėlius į pradinę formą - akmenukus.
Klastuolis tikriausiai pavargo, tad krestelėjo ant laiptelių, kartu nusitempdamas ir varniukę. Pastarąją pasisodino ant kelių ir sunėrė savo rankas po merginos krūtine. Ji tyliai įkvėpė.
-Nejaugi? - ji pasimuistė jo glėbyje ir atsisuko į jį savo veidu. Rankomis apsikabino jo kaklą ir pakštelėjo į skruostą. -Nenoriu, kad čia sušaltai.
Perbraukė per jo kaklą, greitai pakštelėjo į lūpas ir pašoko iš jo glėbio. Suėmė jį už rankos ir pakėlė nuo laiptų.
-Greičiau išlaisvinsime basiliską, greičiau... - varnė nutilo, nudelbė akis ir pajautė, kaip jos skruostuose įsimetė švelnus raudonis.

[Nico Maquet]

 Norėjo kuo greičiau iš čia dingti. Nepatiko jam šita tamsa, bala žino kas galėjo slėptis tuose tuneliuose, jautėsi visas purvinas ir pavargęs. Bet varnės pažadas motyvavo jį laikyti liežuvį už dantų ir tikėtis, kad ji pasiduos anksčiau ir jiedu galės ramiai grįžti į mokyklą.
 Deja, nors jai irgi teko tūnoti drėgnuose ir nemaloniai kvepiančiuose tuneliuose, kol kas trauktis varnė nepanoro. Susitramdęs ir neatsidusęs garsiai ir itin dramatiškai, šyptelėjo savo mylimajai.
 – Kurgi mano ponia taip skuba? – sukuždėjo prie pat jos ausies, prisigladęs prie jos.
 Švelniai pakštelėjo ją į skruostą.
 – Gerai, keliaujam.
 Jo lazdelės šviesa jau buvo dingusi, tad tego iš naujo kerėtis apšvietimą. Nepaleisdamas Eleizijos rankos, lėtai ir atsargiai partaukė kairiuoju tuneliu. Stengėsi kvėpuoti kuo tyliau, nenorėjo netyčia praleisti kokį garsą, perspėjantį apie galimą pavojų. Ant žemės buvo pilna didesnių ir mažesnių akmenų, tad reikėjo nuolat žiūrėti sau po kojom. O kur dar varvančios lubos bei voratinkliai ant sienų, besidriekiantys dešimtis pėdų. Kai kurie iš jų ėjo skersai kelio, tad nuolat reikėjo juos braukytis nuo veido ir plaukų.
 Po kokių penkiolikos minučių tokio lėto ir atsargaus ėjimo jiedu priėjo kelio susiaurėjimą ir Nikui teko paleisti Elytės delną.
 – Tik būk atsargi, – tylutėliai sušniždėjo.
 Tiesa, siauras keliukas ilgi nesitęsė, jie pasuko į kairę ir priėjo senovines duris su spyna. Iš po jų apačios sklido melsvas švytėjimas.
 – Alohomora, – klastuolis nusitaikė į spyną.
 Šioje kažkas sugirgždėjo ir galiausiai ji skilo. Beliko tik pastumti duris.

[Eleizija Stigler]

Jis pakštelėjo ją ir abu patraukė tamsiu tuneliu.
Jis buvo toks tamsus, kad į akį durk. Žinoma, klastuolis vėl iššaukė lumos kerus, kurie silpnai apšvietė patalpą. Elė atsiduso iš palengvėjo, nes jei eina mirčiai į nasrus, eis, matydama tai. Giliai įkvėpė ir net nustebo. Tikėjosi, kad nosis užsiries nuo tvankaus, puvėsiais mušančio tunelio kvapo, bet vietoj to užuodė malonų Niko kvapą. Primerkė akis ir mintyse sumurkė.
Priėjus susiaurėjimą, Nikas paleido merginos ranką ir tarė jai būti atsargiai. Varnė lengvai raustelėjo.
-Būsiu, jei tu taip pat būsi atsargus, ponuti.
Varnė toliau patraukė paskui jaunuolį. Tikėjosi, kad eis dar geras minutes ar daugiau, kai netikėtai Nikas sustojo ir mergina net krūptelėjo. Jau stiebiesi prie jo ausies pasiteirauti, kas atsitiko, kai pati akies kampučiu užmatė dureles, kurios pastojo jiems kelią.
Nikas gretai rado kelią, jas atrakinti. Tetarė burtažodį ir durų spyną sutraškėjo iš skausmo. Jos atsirakino. Varniukė apsivijo Niko kūną ir priglaudė savo galvą prie jo nugaros.
-Greičiau išvaduokime jį ir dinkime iš čia. Noriu pasinerti į tavo glėbį ir užmerkti akis. Tad... - paleido jį ir tyliai bei lėtai atvėrė duris. Akimirksniu plykstelėjo ryškios šviesos srautas.

[Nico Maquet]

 Jis apsisuko ant kulno ir švelniai pakštelėjo į jos viršugalvį, tarsi šitaip atsakytų į jos glaustymus. Pabandęs rasti savyje nors kruopelytę drąsos, pažvelgė į atsivėrusios patalpos vidų. Deja, nieko neįžvelgė, nes ryški mėlyna šviesa raižė akis, grasindama jas išdeginti.
 Nikas turėjo pasilenkti įeinant pro duris, jei nenorėjo susitrenkti galvos į staktą. Ką gi, matyt, čia gyveno tikrai žemaūgiai, jei ypatingu ūgiu nepasižymintis paauglys netilpo į durų angą. Įėjo ir palaukė, kol Elė paseks juo. Garsiai sugirgždėjus durims suprato, kad šios užsitrenkė ir jiedu galbūt pateko į spąstus. Puikumėlis. Tai juk nuostabi gyvenimo pabaiga – mirti nuo deguonies ir maisto trūkumo kažkokioje menėje. Beje, greičiausiai keletas jau taip pasibaigė, mat po kojomis matė keletą žmogiškų kaulų, jų tarpe ir senas kaukoles. Jeei, tik to jam trūko.
 Akimis perbėgo per erdvią salę. Ji atrodė visai kaip ta aprašyta knygoje: veidrodinės lubos, žvaigždėtos sienos, vienišas krėslas bei suolai pašonėse. Viską puošė ryški mėlyna šviesa, sklindanti iš velniai težino kur. Jam tas nepatiko – norėjo matyti tos šviesos šaltinį. Laikas padarė savo – krėslas, kadaise turbūt puošnus, buvo visas aplipęs storu sluoksniu voratinklių, pro kurios pats baldas buvo net nepastebimas; veidrodžiai murzini ir pasidengę pelėsiu. Ak, tiesa, dar buvo jo jau pastebėti žmogiški kaulai. Ir keletas pilnų skeletų, labai patogiai įsitaisiusių ant suolų arba šalia jų. Gražu.
 Jo nugara perbėgo šiurpuliukai. Tų skeletų čia buvo bent tuzinas. Kažkaip nejuto didelio noro papildyti jų kolekciją dar vienu eksponatu. Ar pora, nes prisiminė šalia esant ir jo varniukę. Stipriai suspaudė jos delną.
 – Kaip čia... jauku, – išspaudė kreivą šypseną, – Ši vieta net kvepia savo svetingumu, – įkvėpė drėgmės ir puvėsių kvapo, – Nuo ko pradedam ieškoti? Neatrodo, kad čia galėtų slėptis tas tavasis basiliskas.

[Eleizija Stigler]

Nužvelgusi kaukoles, šonkaulius, stuburo likučius ir kitokius kaulus, varnė pakraupo. Net suvirpėjo, nes pasijuto lyg ir jai čia palikta vieta atgulti amžino atilsio. Prisiglaudė arčiau Niko ir, priglaudusi nosį prie jo drabužių, pabandė giliai įkvėpti, norėdama užmiršti tą puvėsių tvaiką. Žinoma, jos planas pavyko. Iškart suuodė malonų skalbimo miltelių kvapą ir šyptelėjo.
Varniukė greitai apibėgo akimis visą patalpą. Geriau įsižiūrėjusi į sienas, varnė net pašiurpo. Ji išvydo suakmenėjusius žmonių veidus, kurių mimikos parodė patirtą skausmą. Ji kelias kartus pamirksėjo akimis, norėdama įsitikinti ar jai nesirodo. Žinoma, veidai toli nepabėgo.
Elė toliau apžiūrinėjo patalpą, kai netikėtai kažkas sužėrėjo. Ji prisimerkė ir pažvelgė tą teritoriją, kur pastebėjo keistą šviesos žaismą. Ir ką jūs pasakysite? Varnė atrado tai, ko ir ieškojo. Pačiame salės gale, ant tobulos žmogaus skulptūros, gulėjo tasai amuletas, kuriame turėtų būti įkalintas basiliskas.
Varnė pasielgė ganai kvailai. Iškart stryktelėjo iš savo vietos ir pasileido jo link. Jai net netoptelėjo, kad čia galėtų būti prispęsta begalybė įvairių spąstų. Atsiradusi prie skulptūros, ji atsigręžė ir įsitikino, kad niekas neįvyko. Elė šyptelėjo ir staigiai pagriebė amuletą. Grakščiai apsisuko aplink kulną ir lengvais žingsneliais pradėjo eiti link klastuolio.
-Amuletą turime, o dabar teliko JĮ išlaisvinti.
Priėjusi prie jo, šiltai pabučiavo Niką į lūpas ir žavingai perbraukė per jo krūtinę, kaklą. Jau stiebėsi dar kartą įsisiurbti į jo lūpas, kai per patalpą nugriaudėjo galingas TRIOKŠT.

[Nico Maquet]

 Juodaakiui nepatiko, kad Elė taip laisvai, net lengvabūdiškai ir nerūpestingai nuliuoksėjo pasiimti amuleto. Nei ji žiūrėjo sau kojom, nei dairėsi į šonus. Nikas norėjo ją sustabdyti, sugriebęs už delno ir pats eiti jo pasiimti, tačiau nespėj – ji grakščiai jau pasiėmė amuletą ir spėjo grįžti prie jo.
 Meiliai ją priglaudė ir pakštelėjo į kaktą. Gal būtų bučiavęs ir glaudęs dar, bet tą akimirką pasigirdo garsus trakštelėjimas. Spėjo tik pastebėti sutrūkinėjusius veidrodžius lubose ir stipriai nuėmė ją už delno.
 – Maunam iš čia! – šūktelėjo, tempdamasis ją kartu.
 Pamiršo, kad, jiem užėjus, durys užsitrenkė. Pabandė stipriai trūktelėti už durų rankenos, tačiau tas nepadėjo, o priešingoje menės pusėje veidrodžiai jau ėmė kristi žemėn, išbarstydami į šonus tūkstančius šukių. Panikuodamas sugraibė lazdelę ir jos padedamas pabandė atrakinti duris. Balsas be ranka taip drebėjo, kad pavyko tik iš trečio karto, kai jau pusė lubų buvo ant žemės.
 Vos užraktui trakštelėjus, stipriai pastūmė duris ir jas atlapojo, išstūmė pro jas Eleiziją ir vienu šuoliu pats atsidūrė kitapus jų, uždarydamas duris kaip tik tą akimirką, kai žemyn nukrito paskutinysis veidrodis.
 – N-neaišku, kad čia d-dar gali dėtis, tad b-bėgam iš čia, – vos gaudydamas orą sulemeno ir nudūmė tamsiu koridoriumi.

[Eleizija Stigler]

Nespėjo susivokti, kas ką tik įvyko, kai jau buvo išstumta pro duris. Nikas staigiai jas užtrenkė ir tarė, kad jiems vertėtų iš čia nešdintis kuo greičiau.
Varniukė stipriai suspaudė delne amuletą, kuriame buvo įkalintas basiliskas, ir pasileido bėgti klastuoliui iš paskos.
Tik bėgdama pastebėjo, kad tunelis, kuriuo čia ir atsibeldė, buvo ganėtinai ilgas. Bet Elė giliai įkvėpė ir toliau lėlė lyg akis išdegusi. Plaukai, kurie plaikstėsi į visas puses, buvo nebesvarbu. Pagrindinis tikslas išlįsti laukan.
Pribėgusi laiptus, nelaukė nė minutės ir net pasišokinėdama kopė jais. Jautė, kaip krūtinė degė nuo oro trūkumo, bet bijojo sustoti, kad tamsa jos nepasiglemžtų. Vaizdas akyse pradėjo tamsėti. Eleizija kartelį stryktelėjo, kai koja užsikabino už laiptelio ir ji tėškėsi ant platformos.
-Kad mane septyni velniai sugraužtų.
Turėdama tokią žavingą akimirką, ji pripildė plaučius deguonimi, staigiai stryktelėjo ir užmetė akį žemyn. Iš pradžių pamanė, kad jai pasivaideno, tačiau dar kartą gerai įsižiūrėjo ir ištempė ausis. Pačių laiptų apačioje stovėjo keistos figūros, kurių veidai buvo paslėpti po tamsiais gobtuvais. Jie kažką sau po nosimis burbėjo. Tai šiek tiek priminė pagonišką maldą. Varnės kūnas pašiurpo ir ji vėl pasileido laipteliais aukštyn.
Sukaupė visas jėgas ir stryktelėjo iš visų jėgų. Saulei apšvietus jos odą, varnė užsimerkė ir sukando dantis. Krestelėjo ant sausos žemės ir iškvėpė sukauptą anglies dvideginį. Staigiu judesiu išsitraukė burtų lazdelę ir nutaikė ją į įėjimą į tunelius.
-Ereto.
Skylė staigiai užsitraukė. Varnė pakilo ir atbula ranka pradėjo valytis dulkes nuo savo drabužių. Net iš plaukų išsitraukė kelis šapelius. Pakėlė akis į Niką ir nuraudusi jas nudelbė.
-Amm... Atleisk, kad tave čia įpainiojau. Galėjau eit viena, - paskutinius žodžius sau sumurmėjo po nosimi. -O ką daryti su šituo? - iškėlė amuletą į viršų. -Gal tiesiog šūktelt... Kviečiu tave, karaliau basiliskai.
Varniukė jau ruošėsi šyptelti, kai amuletas pradėjo drebėti. Išsigandusi ji paleido jį iš rankų ir šoktelėjo atgal. Iš amulete esančio brangakmenio pradėjo išorėn verštis tirštas rūkas, kuris pradėjo formuotis į padarą - basiliską.

[Nico Maquet]

 Jis kaip pašėlęs dūmė siauru tamsiu tuneliu, kartkartėm vis atsigręždamas ir patikrindamas, ar varniukė neatsilieka, ar neužkliuvo už ko, netikėtai išnirusio iš žemės. Trumpą akimirką ji buvo parklupus, tačiau atsistojusi nubėgo paskui jį dar greičiau nei iš prieš tai.
 Vos paaugliai išvydo saulės šviesą, Elė užtrenkė įėjimą ir jiedu garsiai griuvo ant žemės, bandydami kaip nors atgauti kvėpavimą bei normalizuoti širdies daužymąsi, kuri dabar grasino išlėkti iš krūtinės – tvinksėjimą juto ne tik smilkiniuose, tačiau visame kūne.
 – V-viskas gerai, neat-tsiprašinėk, – vis dar uždusęs sulemeno, – N-net džiaug-giuosi, kad pas-sikvietei mane kartu. Jei b-būtum ėjus ten viena, t-tai vargu, ar ištrūktum. S-skeletų kolekcija pasipildytų dar vienu ek-ksponatu, – pabandė pajuokaukė, tačiau tas skambėjo labai skurdžiai.
 Buvo visas raudonas, net bordinis kaip burokas, tačiau vos amuletui pradėjus rūkti, juodaplaukio veido spalva staigiai pasikeitė į baltą, išbalo taip netikėtai ir stipriai, kad, rodės, vaikinukas tuoj nualps ir pargrius.
 Iš tirštų dūmų ėmė kilti pusiau permatomas gyvis, panašus į savotišką drakoną, kaulėtas ropliagyvis su sparnais bei dvišakiu liežuviu. Nieko gražaus ar karališko. Būtybė tik pagarbiai nusilenkė Eleizijai ir, atgavusi kūną, nuskrido ir pradingo danguje.
 – Hm, tai kaip ir viskas? Išlaisvinai? – sušnabždėjo, vis dar negalėdamas atgauti žado, – Galim keliauti?
 Švelniai pakštelėjo trumpaplaukę į kaktą, pakabino tą amuletą ant jos kaklo ir nudūmė vartų link. Šįsyk užteko juos paliesti, kad prasivertų portalas, kurį peržengę paaugliai atsidūrė saugioje vietoje.

[Dori Mendel]

Buvo ką tik praėjusios Velykų atostogos. Dori jau grįžo iš Senklerių dvaro, o iš ten parsivežė kelis laikraščius, kuriuose užmatė savo motinos pavardę. Tad šiandien jai reikėjo ramios ir tylios vietos, kur niekieno netrukdoma ji galėtų ramiai paskaityti.
Jau kurį laiką Mendel dėmesį buvo patraukusi nedidelė anga viename koridoriuje, tačiau trečiakursė niekaip neprisiruošdavo pro ją pralįsti. Tai padarė būtent dabar ir atsidūrė apleistoje menėje, kurios viduryje stovėjo didžiuliai, įspūdingi vartai. Šalia pat buvo ir stalelis su durklu, tačiau trylikmetė net nenorėjo sužinoti, kam jis skirtas. Ji tik atsisėdo ant žemės, atsirėmė į vartus. Išsitraukusi iš kuprinės laikraščius ėmė skaityti.

Delegardžiai - finansinių machinacijų profesionalai?
Vanesa Delegardi, senos, garbingos grynakraujų burtininkų giminės atstovė, pasirodė esanti apgavikė. Ji su savo sugyventiniu Ivanu Mendel pričiupta kerais savinusis turtą iš silpnos sveikatos būklės magų. Ar tai reiškia, kad Delegardžių giminės turtai gauti apgaule? Vanesos Delegardi motina Dorotėja Delegardi griežtai tai neigia ir tvirtina, kad visi iki šiol sukaupti Delegardžių turtai esą legalus palikimas ir sunkaus darbo vaisiai. Kaip ten yra iš tikrųjų, mes nesužinosime, tačiau konfiskuoti Dorotėjos Delegardi turto negalime, nes neturime įrodymų, jog turtas būtų gautas nelegaliais būdais. Tačiau Vanesos Delegardi sukaupti turtai jau konfiskuoti ir jos bei jos sugyventinio Ivano Mendel laukia teismas.

Delegardžių giminės fiasko - pričiupta Vanesa Delegardi
Prabėgus devyneriems metams nuo Delegardžių turto skandalo, Australijoje pastebėta už finansinius nusikaltimus ieškoma Vanesa Delegardi. Londono aurorai kaip mat atsidūrė vietoje ir suėmė garbingą pavardę nešiojančią moterį kartu su jos sugyventiniu Ivanu Mendel. Už finansines machinacijas nusikaltėlių porelė būtų gavusi vos dvejus metus kalėjimo, tačiau dėl beveik dešimtmetį trukusio slapstymosi kalėjimo laikas prailgintas. Tiesa, atsižvelgiant į nusikaltimų lengvumą bausmės laikas neišaugs dešimtmečiais, tačiau Vanesa Delegardi Azkabane praleis beveik penkmetį, o Ivanas Mendel - keliais mėnesiais ilgiau.

Straipsnį Dori perskaitė ne vieną. Regis, žurnalistai mėgavosi skandalu, kilusiu senoje grynakraujų šeimoje. Iš to, ką skaitė Dori, ji suprato, kad jos tėvai vogė pinigus ir buvo prigauti maždaug tada, kada mergaitė gimė. Ką jie veikė Australijoje, trylikmetė neturėjo jokio supratimo, bet tada, kai jai buvo maždaug devyneri metai, tėvus suėmė. Viename iš straipsnių buvo užsiminta, kad kol Vanesa slapstėsi, mirė jos motina Dorotėja ir kad giminės dvaras griūva niekieno neprižiūrimas. Kad Delegardžių giminei atėjo galas.
Trečiakursė džiaugėsi tik tuo, kad jos tėvai - ne žudikai. Dar šiek tiek pasėdėjusi ji išlindo pro angą ir dingo mokyklos koridoriuose.

[Kaja Adams]

Prie Kajos prisikabino kažkokie klastuoliai. Mergaitei buvo skaudu, nes klastuoliai vadino grifę stora, tyčiojosi iš jos. Galiausiai pradėjo į ją kažką mėtyti. Laimei, nepataikė. Kaja ėmė nuo jų bėgti. Jie nesivijo. Tik juokėsi ir mėtė toliau.
Nuklydusi kažkur į tamsą dvylikametė palaukė, kol atgaus kvapą. O tada apsidairė. Kiek nusigando, nes suprato esanti nepažįstamoje menėje. Ar sugebės grįžti? Jau kas kas, bet klaidžiojimas po pilį tikrai nebuvo mėgstamas antrakursės užsiėmimas.
Kaja įsižiūrėjo į menėje esančius didžiulius juodmedžio vartus. Jų šonuose buvo išskaptuoti liūtai, varnos, gyvatės, barsukai, o pačioje vartų viršūnėje - drakono galva. Galvodama, ką galėtų reikšti tas drakonas, Kaja žiūrėjo į vartus. Akys dar nukrypo į stalelį su peiliu, o tai atrodė baugiai. Šviesiaplaukė nusprendė bandyti grįžti į bendrąjį kambarį, tačiau... Tačiau kažkas ją užpuolė. Dabar ji jautėsi taip, lyg būtų kažkokiame sūkuryje. Nieko nematė. Klykė nesavu balsu.

[Adrijas Volkeris]

Adrijas galvojo ir suko ratus po pilį. Jis galvojo apie savo sapnus. Jau kelias naktis iš eilės sapnavo mamą veidrodyje. Ir girdėjo Vendigo kuždesį. Jo balsas kaip visada priminė ledinio vėjo šniokštimą. Ar galėtų būti, kad tas sapnas jo siųstas? Ar galėtų būti, kad mama liko kalėti? Ir jeigu taip ką daryti? Jis nenorėjo eiti ten į tą pasaulį. Žinojo kaip ten patekti. Tereiktų surasti knygą, per kurią ten kažkada įkrito Alanas ir Henrieta. Bet kaip jis nenorėjo vėl ten patekti.
Staiga lakotas krūptelėjo. Kažkas klykė. Labai garsiai. Taip klykia tik mirtinai išsigandęs žmogus. jis sparčiais šuoliais pasileido ten iš kur girdėjo klyksmą. Vaiko. Turbūt dar visai jauno mokinio ar mokinės klyksmą. Vos neprabėgo siauro tarpo, bet laiku pamatęs įlindo ten. Ir atsidūrė menėje.
Buvo skaitęs tą legendą apie juodmedžio vartus. Žinojo kaip ten patekti. Stale virpėjo įsmeigtas durklas. O prie vartų, kurie kažkodėl buvo vos praviri klykė mergaitė. Kažkas ją traukė į violetinį sūkurį. Kažkoks didelis padaras, kuris stovėjo kitoje vartų pusėje ir bandė įsitempti tą mergaitę pas save. Ar kas nors iš mokinių paliko juos pravirus? Lakotas prigludo prie sienos. Gal prisėlinti ir ją stverti ir bėgti? Jis sulaikė kvėpavimą. Tas padaras dar jo nematė, bet sustingo ir ėmė uostyti orą. Jis mane užuodė. Tai suvokęs Adrijas šoko iš savo užuoglaudos, stvėrė durklą. Gera buvo laikyti jį rankoje. Ir sviedė į padarą. Bet ginklas nukrito ant žemės ir garsiai žvangtelėjo. Gal buvo užkerėtas taip, kad juo nebūtų įmanoma gintis. Padaras trumpam paleido mergaitę iš savo letenų ir ėmė spraustis pro vartus į menę. Adrijas nei neįsivaizdavo koks tai gyvūnas, bet suprato, kad yra pavojingas. Tai rodė iltys, nagai ir jo milžiniškas dydis. Adris susikišo rankas į kišenes, bet ten aptiko tuštumą. Lazdelė gulėjo jo kambaryje ant stalo. Padaras vėl puolė mergaitę.
- Padėkit, kas nors, prašau! - Suriko. Bet kažin ar kas girdėjo. Tada padaras palenkė galvą prie mergaitės ir išžiojo nasrus ir dar sušnypštė. Adrijas šūktelėjo savo genties karo šūkį, susijaudinęs pamiršo anglų kalbą, todėl šaukė savo genties dialektu. Mokėjo jį, nes Vendigo visada taip su juo bendravo. Mama irgi. Taigi šaukdamas šoko jam ant nugaros. Viena ranka įsitvėrė į tankų kailį. O kita smeigė pirštus jam į akis. Padaras suriaumojo, pasipurtė. Bent paleido ją. Jis ėmė kaip paklaikęs šokinėti po menę. Adrijas bandė išsilaikyti. Kurį laiką sekėsi. Bet paskui padaras gerokai pasipurtė ir jis nukrito skaudžiai susimušdamas į žemę.
- Bėk. - Paliepė tai mergaitei. Visai nepagalvojo, kad ji tikrai nesupras ką jis sako. Padaras iškėlė naguotą leteną ir kirto jam į šoną. Nutvilkė aštrus skausmas. Jam net oro pritrūko. Suaimanavo, norėjo nusiristi į šoną, bet kuriam laikui skausmas tiesiog surakino. Pradėjo bėgti kraujas. Jis prasisunkė per drabužius. Padėkit, kas nors. Maldauju. Kas nors. Šaukė nežinia ką mintyse. Dabar jau padarui mergaitė nerūpėjo. Jis užuodė Adrijo kraują ir vėl iškėlė leteną ketindamas turbūt jau jį pribaigti. Aš negaliu mirti. Piktai pagalvojo. Tiek kovojau už savo gyvenimą. Jis rado savyje jėgų atsisėsti ir net atsistoti. Sukilo adrenalinas ir kol kas nuplovė skausmo bangą. Adrijas vėl šoko ant gyvūno. Suriko, kai baisiai sudiegė šoną. Bet įsikirto į jo kailį ketindamas daugiau nenukristi. Reikia jį išvilioti pro vartus ir uždaryti juos. Bet kaip? Padėkit man. Vėl ėmė kažko maldauti.
- Lazdelę. Panaudok ją. Nagi. - Išlemeno žvelgdamas į tą mergaitę. Pasakė tai jau jai suprantama kalba.
Kalbėti skaudėjo. Skaudėjo laikytis ant to padaro nugaros, bet jei nukris žinojo, kad mirs. Dar truputį. Aš privalau. Pirštai taip spaudė kailį, kad atrodė, jog niekada nebevalios paleisti.

[Kaja Adams]

Kaja ir toliau sukosi, tiksliau - kažkas ją suko. Kūną ėmė spausti, skaudėti. Tačiau atėjo žmogus. Ir ėmė mergaitę gelbėti. Ji nieko nesusigaudė. Tik suvokė, kad dabar jau buvo grubiai numesta ant grindų. Suskaudo ranką ir šoną. Norėjosi verkti.
Kaja matė, jog jos gelbėtojas, vyresnis mokinys, šią akimirką kovojo su šviesiaplaukę užpuolusiu padaru. Vaikinas šaukė, bet kita kalba, kurios Kaja nesuprato.
Galiausiai padaras jį sužeidė. Pro drabužius mokiniui ėmė sunktis kraujas.
- Aaa! - rėkė Kaja. - Ne! Ne! Padėkit! - ji pašoko iš vietos ir klykavo, lakstė aplink.
Nežinojo, ką turėtų daryti. Bijojo padaro, tačiau išeiti taip pat negalėjo. Juk siaubūnas puolė kitą žmogų.
Vaikinas pasakė mergaitei, kad ji panaudotų lazdelę. Ši sugraibė įrankį. Bet ką ji paburs? Iš to nebus nei menkiausios naudos. Tad Kaja sukaupė visas savo jėgas ir metė savo burtų lazdelę į gelbėtoją.

[Adrijas Volkeris]

- Ne, ką darai! - Šūktelėjo jai numetus lazdelę. Adrijas jos nepagavo. Negalėjo pasileisti nei viena ranka. Buvo per daug sužalotas ir bijojo, kad jei atleis bent vieną pirštą nukris.
Padaras vėl stryktelėjo. Ir vėl. Jis pasijuto kaip bangų purtomas. O nuo kiekvieno to gyvūno judesio skaudėjo šoną. Bėgo kraujas ir dėl to jėgos ėmė lakotą apleisti. Pradėjo ūžti ausyse, suktis galva. Ne. Negali būti. Tiesiog negali būti, kad taip apgailėtinai mirsiu. Pamanė. O paskui nieko negalvojo. Ir nutiko tai, ko ir reikėjo tikėtis. Jis neišsilaikė. Pasileido ir šlumštelėjo ant žemės. Kaukštelėjo galvą į grindis.
- Bėk iš čia. Ar nori, kad mirtume čia kartu? - Ištarė. Nežinojo ar ji išgirdo, nes išspaudė tik tylius garsus iš savęs. Turiu šliaužti. Reikia. Bet mintys ir jo veiksmai sulėtėjo. Kol pagalvojo, tada kol prisivertė pasikelti nuo žemės praėjo kelios sekundės. Padaras dabar tupėjo ir žiūrėjo į jį. Matyt jam atrodė, kad jau vis tiek baigta. Ir kad grobis tuojau bus sugautas. Adris pabandė nušliaužti prie lazdelės, bet pajuto dar vieną letenos smūgi ir vėl nukrito.
- Prašau pagalbos. - Iškošė kažkam. Jį tegirdėjo tik ta mergaitė ir Mokyklos sienos. O tada staiga kažkas trakštelėjo ir Adris išvydo Noną. Namų elfę iš Hogvartso virtuvės. Su ja Adrijas visada gerai sugyveno. Jie dažnai kalbėdavosi tada, kai ji ateidavo naktį sutvarkyti bendrojo kambario. O jis naktinėdavo itin ilgai. Didelės elfės akys baimingai spoksojo į padarą.
- Adrijas kraujuoja. - Pasigirdo jos spigus balsas.
- Imk. - Ir ji numetė ant žemės ne ką kitą, o paskirstymo kepurę.
- Nona eina pakviesti pagalbos. Nona tvarkė direktorės kabinetą ir Nonai atrodo, kad šita kepurė pravers. - Adris norėjo sušukti, kad Elfė gali juos tiesiog iš čia išgabenti ir būtų paprasta. Ką jam veikti su kepure. Bet ji dingo. Ir jis dabar jau žinojo, kad viskas baigta.
Jų užpuolikui matyt nusibodo žaisti. Jis ėmė tykinti prie Adrijo. O tas pasiėmė kepurę ir užsidėjo sau ant veido. Nenorėjo matyti kaip bus sudraskytas.
- Aš dėl tavęs klydau. Tu jau senas ir man sunku suprasti kas tau tiktų labiausiai. Bet aš žinau. - Adris krūptelėjo išgirdės tylų kepurės balsą. Ji nuslydo jam nuo veido ir nukrito ant žemės. Adris vėl ją pakėlė. Ir kai tai padarė iš kepurės išslydo gražus rubinais puoštas kardas. Lakoto akyse pasirodė nuostaba.
- Tai juk negalimas daiktas. - Tyliai pasakė. Išvydęs ginklą padaras sustingo. Jo akyse išryškėjo baimė. O Adrijas atsisėdo. Staiga atsirado jėgų pakilti ir jis užsimojo kardu ant to plėšrūno. Bet jis staigiai šoko šalin. O Adrijas buvo gerokai apdujęs ir nepataikė. Padaras suurzgė ir movė prie vartų. Prasispraudė atgal pro juos.
- Uždaryk vartus. Greitai. - Pats žinojo, kad nespės nubėgti prie jų.

[Kaja Adams]

Deja, bet vaikinas burtų lazdelės nepagavo. Ši dabar mėtėsi nežinia kur. Jis liepė Kajai bėgti, tačiau mergaitė juk negalėjo palikti bendramokslio vieno. Tačiau ką jai reikėtų daryti? Ką daryti? Kerėti ji nemoka, be to, lazdelė numesta ant žemės. O kaip nugalėti tą siaubūną?
Kaja spiegė, nes padaras žalojo vyresnėlį. Ir kažkodėl nebekreipė jokio dėmesio į grifiukę, tarsi grobis būtų tik tas vaikinas.
- Paleisk jį, paleisk! - šaukė.
Verkė. Buvo panikoje. Ir tada iš kažkur išdygo... elfė? Kuri numetė vaikinui kepurę? Mergaitė jautėsi tokia sumišusi ir nesuprato, kas vyksta. Ji tik pamatė, jog jos gelbėtojas iš kažkur gavo kardą, kurio padaras išsigando. Tačiau tuo kardu jis į užpuoliką nepataikė. Bet gyvis jau atsidūrė už vartų, kuriuos vaikinas Kajai liepė uždaryti.
Bent tiek ji padaryti sugebėjo ir netrukus pasigirdo mirtina tyla. Tada Kaja pripuolė prie gelbėtojo. Jis buvo stipriai sužeistas, kraujavo. Kaja toliau panikavo. Tai verkė, tai kažką padrikai šnabždėjo, sukiojosi aplink tamsiaplaukį nežinodama, ką jai daryti.