[Mayra Llewellyn]

 Mayra pastaruoju metu bibliotekoje lankėsi dažnai. Jai čia pavykdavo susikaupti lengviau negu Klastūnyno bendrajame kambaryje ar kokiame šaltame pilies kampelyje, o ir įkyrūs pirmakursiai nelipo ant galvos vos progai pasitaikius. Beveik valandą mergina klaidžiojo tarp lentynų ir kruopščiai rinkosi knygas apie demonologiją ir religijas - dauguma jų buvo šlamštas - ir, galiausiai, susirinkusi nemažą krūvelę, ilgesingai pažvelgė Uždraustojo skyriaus link. Ten egzistavo knygos, slepiančios jai taip reikalingas žinias, bet dieną net Mayra nerizikavo. Todėl klastuolė įsitaisė prie stalo, stovėjusio bibliotekos kampe. Ten retai kas užklysdavo ir praeiviai nelaidydavo smalsių žvilgsnių į juodaplaukę. Atsivertus ,,Demonai senovės burtininkų religijose", Mayra pabandė įsitaisyti patogiau, bet nusivertė su visa kėde atgal. Per biblioteką nuskambėjo duslus garsas, o bandydama išsigelbėti nuo smūgio, klastuolė pabandė įsikibti į stalą, bet tik nuvertė savo tvarkingai sudėtą knygų krūvelę. Knygos su keisčiausiais pavadinimais bei dar kestesniu turiniu pasklido aplinkui ir Mayra mintyse meldėsi, kad tik kokia knyga skraiduolė nebūtų kam netyčia užvožusi.

[Amira Martin]

  Biblioteka buvo ideali vieta pasigauti kokį nors mokslinčių hogvartsietį, kuris neturi draugų ir laiką leidžia skaitydamas knygas. Tokie mokiniai net musės nuskriaust turbūt nesugebėtų, tad prigąsdinti tylėtų iki grabo lentos. Štai ir šiandien vampyrė, ieškodama šaltinio, įsmuko į biblioteką. Puikiai suprato, kad dienos metu kažką gali pastebėti Madam Pensnė, tačiau po paraliais, Amira juk turi lazdelę ir gali panaudoti užmaršinimo kerus. Kaip įprasta šioje knygomis dvelkiančioje vietoje buvo tylu. Kažkas skaitė, kažkas ieškojo knygų. Tačiau pačios raudonpūkės nuostabai, mokinių buvo mažiau nei tikėtasi. Palietusi keletą knygų, esančių artimiausioje lentynoje, keturiolikmetė nuėjo gilyn į biblioteką. O, štai ir nuostabi auka pastebėjo mokinį, vienoje iš lentynų ieškantį knygos. Pačiame skyriaus gale buvo aukštaūgei tinkanti prietema. Deja, triukšmas sudrumstė bibliotekos ramybę ir suraukusi antakius švilpė atsisuko į triukšmo epicentrą, o iš ten jau ir knyga į ją skriejo. Vikriai sugavusi knygą, pažvelgė į šios pavadinimą. - Demonai ir kitos piktosios dvasios. Devintasis leidinys. Rimtai? - Perskaitė pavadinimą ir pažvelgė priešais esančią mokinę. - Kiek žinau čia demonologija nedėstoma, gražuole. - Ištiesė šiai ranką. Nežinojo iš kur toks gėrio pliūpsnis, tačiau demonais besidominti mergina patraukė Eliadės dėmesį.

[Mayra Llewellyn]

 Smūgio banga išmušė visą orą iš klastuolės plaučių ir ši tikėjosi pamatyti Pragaro vartus, bet, deja, jai tik suskaudo nugarą. Supratusi, kad jos kvailos knygos dabar mėtosi aplinkui, Mayra, pamiršusi vienišą gulinčią kėdę, puolė jas rinkti. Ant stalo bededant knygas skraiduoles, klastuolei prieš akis pasivaideno raudonų plaukų kupeta ir ji jau norėjo stebėtis, kad koks stebuklas Morganą atnešė į šį užkampį, bet tada suprato, kad priešais ją stovi ne pažįstama klastuolė, o kažkas visai nematytas. Šyptelėjusi Mayra paėmė knygą iš merginos rankų. Vis dar stebėdamasi, kad kažkas kalbasi su ja, pamišėlių pamišėle, kas savaitę beveik nušokančia iš Astronomijos bokšto ir reguliariai skerdžiančią Uždraustojo miško gyvūnėlius savo keistiems ritualams, trumpai atsakė:
-Net ir kvailiausioje pasakoje yra trupinys tiesos. Bent jau man taip dažnai sako,-tie žodžiai paliko kartų poskonį klastuolės burnoje,-O demonologija būtų naudingiau už žiobarotyrą. Kas gi nematęs skrudintuvo?
Jeigu žmonės daugiau žinotų apie demonus, dažniau bandytų su jais susisiekti ir mano darbas būtų lengvesnis. Laikydama rankose paskutinę knygą-skraiduolę, įteiktą iš nežinia kur išdygusios raudonplaukės, klastuolė bandė įtraukti tą keistą žmogystą į pokalbį:
-Aš Mayra. Turbūt neatėjai į biblioteką užkrimsti knygų?
Klastuolė spėjo, kad priešais ją ne visai žmogiškas padaras, vien dėl merginos akių, kurios priminė tas, kurios spokso į ją kiekvieną pirmadienio naktį miške ar Hogvartso rūsiuose. Bet ką gali žinoti, šiais laikais visokių magiškų nesąmonių pasitaiko, tad ji galėjo ir klysti.

[Amira Martin]

  Amira tyrė priešais matomos tamsiaplaukės išvaizdą. Juodi, matyt nuo staigių judesių, susivėlę plaukai, blyški oda, tamsios akys. Jei ne buvimą žmogumi išduodanti akių spalva, ketvirtakursė jau išsikeltų prielaidą, kad priešais dar viena vampyrė. Tačiau tada jau tektų kitaip su šia kalbėtis. Juk vampyrus žiobarai irgi laiko demonais. Kokiem velniam tyrinėti tai, kuo pats esi?
  -Žinai, o man patinka tavo mąstymas. Demonologija išties būtų naudingesnė už žiobarotyrą. - Vyptelėjo.
  Atrodo bent vienas žmogus šioje mokykloje mąsto normaliai, ką? Pamąstė raudonplaukė atidavusi knygą priešais esančiai panašaus ūgio paauglei.
  - Malonu. Aš Amira. Taip, knygos manęs ne itin domina. Nebent kaip ir tu, paskaityčiau apie demonus. - Sukikeno. - Deja, matyt ir pati esu demonas. Ar bent jau taip mano kvaili žiobarai. Kas būtent tave domina demonologijoje?
  Švilpė, laukdama Mayros atsakymo svarstė. Iš pradžių apie tai ar šioji demonų mylėtoja pati neišsigąs jos, tada apie tai ar joms pavyktų susibendrauti ilgesniam laikui ir galų gale apie tai, kad reiktų pačiai pabandyt bent vieną knygą apie demonus perskaityt. Gal net pavyktų susisiekt su kokiom nors pragare gyvenančiom dūšiom ir parūpinti savo "tėvukui" nuostabų gyvenimą? Kas jau kas, bet šis to tikrai nusipelno. Nei jam rūpėjo dukros likimas, nei apie motiną kažką Amira galėjo surasti. Pavardė buvo, bet paieškos pasirodo esančios sudėtingesnėmis.

[Mayra Llewellyn]

 Mayra spoksojo į Amirą, o galvoje lyg paklaikę žiurkės lankstė mintys ir klastuolė bandė nuspręsti, ką ir kiek sakyti neseniai apie jos egzistenciją sužinojusiai merginai. Demonas, a?
-Demonolgija, demonai... Iš viso to galima gauti naudos, žinių ir viso kito, kas aprašyta krikščioniškose siaubo pasakėlėse vaikams prieš miegą. O žiobarai demonais nurašo viską, kas nesuprantama. Arba kitaip. Arba nepagydoma. O jei būtum vienas iš tų įkyrių demoniūkščių, būčiau pajutus,-Mayra tyliai pirštais pabarbeno į šešėlį, kritusį ant stalo nuo knygų. Visa ši neeilinė situacija, aišku, sulaukė komentarų iš šalies. Na jau, kalbi didesnėmis mįslėmis nei tavo pamėgtoji Biblija. Tu čia vis dar taip dėl degtinės ir Aleko? Tu savo pašnekovės klausyk, o ne su mumis ginčykis, galėsi toliau eit... Bandydama ignoruoti besitęsiančias replikas apie Bibliją, girtuokliavimą ir paskerstus triušiukus, Mayra sukandusi dantis šyptelėjo ir paklausė Amiros:
-Esi skaičiusi Bibliją? Kad ir kaip tai juokingai atrodo - privalomas demonologijos skaitinys, ypač jeigu norisi kažką veikti su krikščioniškaisiais demonais. A, tuoj,-klastuolė pažėrė knygas ant stalo ir į rankas paėmė nutriušusį Naująjį Testamentą,-Apreiškimai Jonui patys smagiausi skaitiniai - pasaulio pabaiga. Ak, pamenu kai skaičiau tą dalį pirmą kartą. Va, mano mėgstama dalis: ,,Kai pasibaigs tūkstantis metų, Šėtonas bus išleistas iš savo kalėjimo". Tarsi jie galėjo uždaryti tai, be ko jų dievas neegzistuotų. Tamsą atskirti nuo šviesos. Kvailiai. Toliau jų dievulis išsirenka kelis tūkstančius vergų, duoda jiems štampą ant galvos ir žemę palieka mums, kaip vaikas nusibodusį žaislą. Tačiau kam laukti amžinos šventos vergovės, jei už savo sielą gali nugyventi gerą gyvenimą? Ką manai apie tai?

[Amira Martin]

  - Na, taip, pritariu. Iš demonologijos tikrai galima gauti naudos ir man keista, kad yra žmonių tai suprantančių. Kiek žinau, demonologija pagrinde domisi tikrai ne žmogiškosios rasės atstovai. - Vyptelėjo. - Įkyrių? Kalbi taip, lyg jau turėjai reikalų su demonais. Na, kaip pati minėjai, tie kvaili žiobarai nurašo į demonus visus nesuprantamus dalykus, o aš esu viena iš tokių. Vampyrė. - Parodė iltis išsišiepdama. Buvo įsitikinusi, kad su šia būtybe, net jei ji žmogus, kalbą bendrą ras.
  - Keista iš vampyrės turbūt girdėt, bet esu. Mano viena tolima giminaitė užkietėjusi fanatikė religijos prasme ir kol mano nevėkšla tėvas manim rūpinosi, teko dažnai su ja susitikt. - Nusijuokė. - Dėl apsireiškimų Jonui pritariu, bet dar įdomu paskaityt Judo evangeliją, ypač kai jis išdavė Jėzų. Keista, kad ten apie išdavystė nieko neminima. - Pratarė, palaukusi Mayros monologo pabaigos. Iš tiesų ne itin apsireiškimus pamena, juk knygą skaitė gal dešimt metų atgal. - Aš nemanau, kad šėtonas buvo kada nors uždarytas į kalėjimą. Greičiau įmanoma būtų dievą į tą kalėjimą uždaryt.

[Mayra Llewellyn]

 Amirai pasakius, kad ji yra vampyrė, visa ši keista situacija pasirodė mažiau keista. Arba tiesiog tokios rūšies netikėtumai nebeiššaukė iš klastuolės jokios reakcijos. Mayra klausydamasi merginos kartais linktelėdavo galva - jų nuomonė apie tam tikrus dalykus sutapo, kas jai ir atrodė keisčiausia.
-Religingi fanatikai... Pažįstama žmonių rūšis. Mano tėvas buvo toks, tik ne krikščionis. Atvirkščiai. Jie religija klaidingai supranta kaip gėrio ir blogio kova. Dievas kartais yra blogas ir Šėtonas kartais yra geras. Tai nieko nekeičia, nes iš tiesų tai yra laisvės kova su paklusnumu ir net ir pasirinkus laisvę, pasekmės niekur nedingsta, tik gal niekas negrasina ugnies ežerais. O Judas... Daug kas manė, kad jis buvo pirmasis vampyras, tada ir prasidėjo nesąmonės su kryžiais ir sidabru, kai realybėj jis tik atliko jam skirtą paklusnaus vergo vaidmenį. Jeigu ne jo ,,išdavystė" Jėzus nebūtų pasimiręs, susitikęs su tėvuliu ir atpirkęs visų nuo dė mes. Jeigu kada sutiksi demoną ir norėsi nuo jo pabėgti, paklausk kaip laikosi Judas pragare. Jie taip įsivažiuoja, kad greičiau numirsi, nei pasikeis pokalbio tema,-Mayra pusbalsiu kalbėjo, vartydama atsineštas knygas. Radusi tinkamą puslapį su jai reikiamo demono ženklu, mergina pakėlė akis į bibliotekininkę, staigiu judesiu išplėšė lapą ir paslėpė jį savo apsiausto kišenėje.
-Turbūt sutrukdžiau tau pietus? Na, jeigu priimtum mano atsiprašymą sekančio apsilankymo Kiauliasodyje metu, mielai nusivesčiau į kelias vieteles. O dabar bibliotekininkė prirakins mane pas ūkvedį, jeigu nedingsiu. Tikiuosi susitiksim, kol aš dar esu jauna ir graži,-mirktelėjusi Amirai, Mayra paliko knygas ant stalo ir, vengdama akylaus bibliotekininkės žvilgsnio, dingo iš bibliotekos.

[Amira Martin]

  - Oh, nuostabu, tavo tėvai panašu, tokie patys idiotai kaip ir maniškiai. - Nusijuokė. Tolimesnį Mayros pokalbį klausė tylėdama. Buvo įdomu išgirsti jauno (lyginant su tėvu) „Dievo sutvėrimo“ nuomonę apie religiją, Dievą, Judą ir Šėtoną. Teko pripažinti, kad Alberto ir Mayros nuomonės skyrėsi labai stipriai ir Amira būtų linkusi labiau klausytis Wallflower, mat tėvas lyg marazmų apimtas pasakojo apie tą laikotarpį, nors pats irgi ne ką žino, mat gyvena tik kokį pusamžį.
  - Na, nieko tokio. Vargu ar ką gero būčiau iš to vargšo vaiko išgavusi, manau, laiko pratempimas buvo į naudą, nes ką tik mačiau tokia sočią auką. - Nusijuokė, linktelėjusi ton pusėn, kur nuėjo storuliukė antro ar trečio kurso varnanagė, pakeliui kažką kramtanti. - Neabejoju, kad pamokose mane tikrai dar pamatysi. - Mirktelėjo atgal ir pametusi juodaplaukę iš akių nuskubėjo lentynų link.

[Ashton Hughes]

 Ashtonas negalėjo pasakyti, kad mėgo knygas. Taip pat negalėjo sakyti, kad knygų nemėgo, nes jam šiaip patiko knygos. Tik apie šluotas ir kvidičą. Ir dar kokios nesąmonės, kurių mama neleisdavo rodyti sesei, pavagiančiai kieno nors lazdelę ir tariančiai burtažodžius netaisyklingai (šitaip, mielieji, stalas vietoj velykinio kiškio patampa purvinu skuduru arba nuostabia šlykščios spalvos pelenų krūvele).
 Vis dėl to, nors ir daugumos vadovėlių ir kitų mokslinių nemėgo (kerėjimas buvo išimtis), tačiau nenorėjo būti išmestas iš Hogvartso dėl tragiškų pažymių, tad tokią nuostabią popietę (kuri jau ėjo vakarop), leido nuobodžioje bibliotekoje, kur kiekvieną garsesnį žodį tildydavo bibliotekininkė. Šiek tiek įkyru, bet Hughes galėjo garantuoti, kad Grifų Gūžtos bendrajame kambaryje kas nors šį lašą motyvacijos mokytis greitai nutrauks skrajute ar naujiena apie šluotas, jų poliravimo priemones arba patobulintas žirkles žabams karpyti.
 Sėdėdamas prie turbūt herbologijos vadovėlio ir mėgindamas įsiminti, ką reiktų atlikti, jog kažkoks augalas tavęs nenužudytų, vis pasvajodavo apie šluotą ir kvidičo treniruotes. Nors po jų neretai grįždavo permirkęs iki paskutinio siūlo galo, pavargęs ir apdaužytas muštukų, tai atrodė geriau už tą kvailą herbologijos knygą. Kam tie augalai? Praeitais metais mėgino kažką paburti, jog žiedas saldžiau kvepėtų, bet pusę šiltnamio apdalino skrudintomis (sprogdintomis) saulėgrąžų sėklomis.
 Herbologijos vadovėlis nebuvo pati patogiausia pagalvė, tačiau patogumo daug ir nereikėjo - Hughes laimingas užsnūdo, galvodamas apie šluotas.

[Martin Grant]

Martinas po pamokų visad skaitydavo kokią nors knygą ir bandydavo joje rasti dar nežinomos informacijos. Deja, praeitą dieną jis ''sugriaužė'' dar vieną knygą, todėl nebeturėjo kur savo aviųkių ganyti.
Kaip nekeista, švilpis slampinėjo po biblioteką didžiąją popietės dalį ir bandė joje rasti gero turinio prikišti ir į taip pilną galvą visokiausio nereikalingo šlamšto. Knygų buvo begalė, išsirinkti jam atrodė buvo tiesiog neįmanoma, tačiau po keleto (arba keliasdešimties) minučių, vaikinas apdulkėjusioje knygų lentynoje pagaliau rado kažkokią akį patraukusią knygą. Ji buvo apie mielus magiškus gyvūnus. Be to, šalia tos lentynos buvo stalas, todėl ta proga atsisėdo prie jo ir atsivertė neseniai išsirinktą knygą. Žinoma, prie stalo jis nebuvo vienas, nes šalia jo sėdėjo kažkoks vaikas, kuris atrodė, kad laibai saldžiai miega galvą pasidėjęs ant herbologijos vadovėlio. Man tas vaikis jau patinka. Herbologija yra baisiau už pragarą - pagalvojo ir net nusipurtė vaikinas prisiminęs herbologijos pamokas. Pradėjo skaityti knygą.

[Ashton Hughes]

 Nežinia kas dėjosi Ashtono pasąmonėje - gilus miegas maišėsi su garsais iš bibliotekos, pats nebūtų galėjęs pasakyti, ar miegojo, ar tik leido nežymiai nusnūsti daliai smegenų, kaip būna beveik miegant per pamokas. Tik kažkur, tarp daugybės kvailų ir nelabai kvailų klausimų atsirado vienas, užkabinęs ir niekaip nepaleidęs minčių tėkmės - kiek dabar valandų? Ar nusnūdo kelias valandas, ar tik kelias minutes, galėjo sužinoti tik pramerkęs po vokais ramiai sau besiilsinčias ir darbą atlikti tinginčias akis. Bet prisivertė.
 Vos nešoktelėjo iš kėdės, kuomet pasukęs galvą pamatė visai sėdintį vyresnį mokinį. Kur jau čia gerokai vyresnį? Greičiausiai šešto ar septinto kurso, mat net jam sėdint suprato, kad juos skiria nemažas ūgio skirtumas (o Hughes nebuvo iš mažesnių antrakursių).
 - Labas,- pagaliau pakėlęs galvą, pasisveikino. Veidas buvo nuostabiai nugulėtas herbologijos vadovėlio puslapių, bet Ashtonas pats to nematė. Žvilgsnis nukrypo į knygą, kuri greičiausiai nebuvo vadovėlis. Ar mokytojai mus iš tiesų apkraus papildoma literatūra, kaip pastoviai žada? Nors ir kiek žavėjo valia sėsti ir pasimokyti, o ypač - skaityti kitas, su mokslu susijusias knygas, tai Ashtonui patiko tik tokiu atveju, jeigu mokėsi kas nors kitas. Jam pakako ir pamiegoti ant vadovėlio.- Namų darbai?- paklausė mėgindamas įžiūrėti, apie ką ta vyresniojo mokinio skaitoma knyga. Galėjo garantuoti, kad tikrai ne apie pokštus, kuriuos galima iškrėsti pasiutusiai mažajai sesutei.

[Martin Grant]

Bibliotekoje priešingai nei Martin'o galvoje vyravo tyla. Knyga, kurią skaitė švilpis, labiau priminė pasaką nei įdomaus turinio mokslinę knygą. Mieli magiški gyvūnai, kaip ir knygos pavadinimas žadėjo, buvo mieli, tačiau neegzistuojantys, tad skaityti apie išgalvotus gyvūnus vaikinas nematė prasmės. Kodėl išvis tokios knygos egzistuoja? Pagalvojo mintyse švilpis ir pradėjo akis ganyti nebe po juodas raides, o bibliotekoje esančius žmones, įskaitant ir miegantį vaikiūkštį.
-Sveikas,-pasisveikino Martin su vadovėlio puslapio nuspaustais žandai mokiniu. Raštai ant ką tik atsikėlusio berniuko žandų atrodė kvailai, tačiau ne taip kvailai kaip jis per herbologijos pamokas.
-Ne, kvaila knyga ir tiek,-atsakė į berniuko užduota klausimą.-Išsimiegojai?-pasiteiravo švilpis bandydamas nesukelti keistos atmosferos aplink juos. Man reiktų eiti susirasti naują knygą ir netrukdyti jam mokytis -pagalvojo šeštakursis vaikinas.
-Tau patinka herbologija?-paklausė dar vieno kvailo klausimo Martin. Kodėl aš išvis jį šnekinu ir dar vis sėdžiu šalia stalo?

[Violeta Lestrange]

Taigi Nori nenori Violeta Lestrange taip pat lankėsi bibliotekoje , bet tik todėl , nes kitaip Hogvartse neišgyvensi. Pasiėmė tokių knygų kokios klastuolei buvo prie širdies tai yra apie Kvidičą , Herbologija ir kerus žinoma Lestrange labiau norėjo būti uždraustajame skyriuje , nes jai ten patiko. Taigi pasėmusi kelias knygas Violeta atsisėdo prie stalo bibliotekoje kuris buvo prie lango ir  atsivertė knygą apie Kviditčą Ten aš būsiu geriausią ir mes laimėsim Kvidičo taurę. Pamanė sau Lestrange ir toliau sau vartė knygas. Klastuolė bibliotekoje buvo iki jos darbo pabaigos ir paskui kelias knygas pasiėmė su savimi į koledžo kambarį ir pasiėmė vogčiomis paėmė saldainį nuo bibliotekininkės stalo ir su šypsena išėjo.   

[Isabelle Lodge]

Isabelle nebuvo knygų fane, bet vis tiek reikia skaityti knygas Isabelle nuėjo į biblioteką pasiėmė sau reikalingas knygas apie kerus ir kitas nuėjo atsisėsti prie stalo, kad knygą ramiai skaityti Isabelle susirado sau vieta ir atsisėdo skaityt, atsivertė puslapį apie Kviditčą. Isabelle perskaitė gana daug ir jau į pabaigą kadangi naktį tikrai bibliotekoje neskaitys tai dar paskaitė keletą puslapių ir prisiminė...pamiršau, kad reik namų darbus pabaigti daryti Isabelle puolė į panika pasiėmė knygas ėjo prie lentynos kur daug daug knygų padėjo knygas į vietą priėjo prie stalo pasiėmė pasiėmė 1 saldainį nuo stalo ir greit įsidėjo į burną sukramtė saldainį ir išejo į savo koledžo kambarį su vieną knyga kuria norėjo pabaigti.

[Alanas Senkleris]

Alanas pravėrė bibliotekos duris ir nuėjo prie stalo. Įsitaisė ant kėdės ir pasidėjo atsineštą pasakų knygą ant jo. Toje knygoje puikiausiai įklijavo savo turimą puslapį su runomis. Tada pagalvojo, kad reikia greičiau suktis. Atsikėlė ir suieškojo runų žodynus. Jų buvo keli tomeliai ir berniukas sudėjo viską ant stalo. Tuomet iš kuprinės išsitraukė popieriaus, ir kuo rašyti.
Vasara buvo bjauri. Sunki ir nyki. Gal būtų čia neatėjęs, bet juk susitarė ir jau seniai. Tą savaitgalį, kai turėjo pradėti versti tekstą, jis išvyko į ligoninę. Nieko nespėjo pranešti Varniukei. Tikriausiai ji manęs čia laukė. Nors nuo to meto pralėkė jau visa vasara, Alanas svarstė ar mergaitė ateis. O gal pyksta? Jis pasiuntė jai raštelį per kažkokį Varno Nago mokinį. Įdomu ar ji išvis gavo jį? Taigi, sėdėjo ir laukė.