0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Antra ANJM pamoka I-VII kursams
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Igoris šoktelėjo kairėn, pasilėpdamas už medžio, slapta įsikišdamas savo burtų lazdelę į rankovę. Šeštakursis prisipaudęs prie grubaus kamieno, matė, kaip Elaiza bando susitramdyti.  Veidmainė,- dingtelėjo mintis švilpiui.
-Igori,- vėl pasigirdo švelnus balsas, nuo kurio jaunuolį nupurtė. Šis stebėjo kaip gražuolė mifritė lyg palengva plaukdama artėjo prie jo. Jos žydros akys jau nebedegė šaltu įsiučiu, o meiliai žibėjo- Tu klysti, aš tau galiu duoti visko.
Netikėtai šešiolimetis pajuto švelnių mifritės delną prie krūtinės.  Vilkolakiškos akys nuslįdo link Elaizos, kuri buvo čia pat. Vijoklės veide švytėjo nuostabi šypsena. Staiga Lorijanas-Greywindas suprato, kad buvo užliūliuotas merginos žodžių ir net nepastebėjo, kaip toji išpera prislinko artyn! Bandė galvoti kaip ištrūkti, bet nespėjo. Elaiza prisitraukė ir pabučiavo į skruostą.
-Galiu tau suteik daug daugiau, nei tu žinai,- tyliu balsu sušnibždėjo prie Igio ausies mergina. Jos laisva ranka palietė švilpio ranką. Šešiolikmetis giliai įkvėpė. Jis atidžiai nužvelgė mėlynas gražuolės akis. Įsiklausė į jos žodžius. Ir apsiprendė. Vilkolakis tyliai uždainavo:

-When silence falls
I hear You call
In a secret place
You still my soul with quiet joy
And I'm wide awake

Igoris pasilenkė prie mifritės, apkabino per liemenį, ir prisitraukė prie savęs. Antgamtikas juto nuo merginos sklindančią šilumą.

-In the middle of the night
I look up to the sky
There's nothing louder than the
song of my Father
I can hear You
Singing over me

Vos Elaizai susivokus, vilkolakis ją stipriai apkabino ir pabučiavo. Dešinė vaikino ranka su rankovėje, esančia burtų lazdele, pakilo merginai iki kaklo. Kai Igis atšlijo vėl uždainavo:

-Through the fire and the flood
I know that I am loved
I can hear You
Singing over me

O tada mintyse pasakė:
Petrification
. Elaiza nesuspėjusi iš išgąsčio  surikti suakmenėjo. Vilkolakis patenkintas atsitraukė nuo vijoklės, kuri virto akmenine statula.
-Žaidimas baigtas, mifrite,- nusišypsojo ir patraukė link portalo,
-Viskas baigta,- pasakė tyliai pats sau, peržengdamas portalo slenkstį ir pilkasielis pateko į klasę. Daugelis jau buvo grįžę, įvykdę savas užduotis. Igoris atsigręžė į  vyresnėlių stalą ir atsisėdo į savo vietą. Deja, Džeimsas, jo įbrolis, dar negrįžo.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Antra ANJM pamoka I-VII kursams
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Bučinys tetruko labai trumpai- šeštakursis iškart atšoko vos lūpos susilietė- tačiau šio užteko pasijausti nedėkingu šikniumi. Ypač kai prisiminė vėl . Iš to įniršio atsivadėjęs ranka šniojo gražuolei mifritei antausį iš visų likusių antgamtiškų jėgų. Baltaplaukė susverdėjo nuo smūgio, neišlaikiusi pusiausvyros suklupo plaštakomis susiimdama už tinstančio skruosto. Šalimais stovintis vaikinas sukandęs dantis, įniršęs it bulius alsavo. Atbula ranka nusivalė lūpas, o kita iškelė lazdelę. Pergudrauti. Reikia pergudrauti, o ne nužudyti. NE-NU-ŽU-DY-TI,- ramino save, nes jei ne, seniausiai būtų paleidęs pliūpsnį kerų.
- Norėčiau tave nudėti, bet apsieisiu. Geriau neterliosiu savo sąžinės su tokia kekše kaip tu,- suurzgė neatitraukdamas akių nuo suklupusios mifritės. Džordžiana pakėlė galvą ir atlaidžiai šyptelėjo. Kai lėtai, vos ne nenoriai atsistojo, visa pasikeitė: akyse žerėjo įtūžis, veidas perkreiptas pykčio, plaštakos suspaustos į kumščius. Buvo nejuokais įpykusi dėl pasigirstančių įžeidinėjimų, bet vistiek savaip graži. Bet jau ne taip, kad akimirksiu kilometro spinduliu visi vaikinai lydytųsi it sviestas padėtas prieš saulutę.
Pergudrauk tu ją ir nešk savo muilą iš čia daugiau netempęs gumos,- vidinis balselis nerimo.
- Na, ko tyli? Liežuvį prarijai? Ar jis jau supuvo nuo per didelio saldumo kiekio tavo balse, mh?
- TU,- pagiežingu balsu sušnypštė mifritė su ištinusiu skruostu keliomis oktavomis per aukštai.
- Aha, žinau, kad aš, o ne tu,- žodis ir atšoko atgal, vos baltaplaukė garbanė šoko ant jo, ketindama sudraskyti savo nagais arba nusiųsti į iliuzijų pasauly. Tačiau grifas užkliuvo už pasitaikiusios iš žemės iškilusios storos šakos ir visu ilgiu išsitiesė ant nugaros. Mergina tik išsišiepė ir jau norėjo paliesti antrąsyk vaikiną, tik akirmirksniu Džeimso į orą link baltaplaukės išmestą akmenį keliais lazdelės ir riešo pasukimais pertransfigūravo į vaško gabalą, kuris, matyt labai taikliai mestas, įskrido į būtybės burną, sukabindamas dantis, gomūrį su liežuviu, be galimybės per tasią medžiagą normaliai ištarti žodžio. Džordžiana atsitraukė per žingsnį, rankomis susiimdama už gerklės. Ėmė dusti ir springti, desperatiškai bandyti kvėpuoti pro nosį. Greywindas pasinaudojęs priešininkės trumpu išėjimu iš rikiuotės, pašoko griebdamas miško vilioklę už plaukų ir keliais šuoliais pribėgęs prie ežeriūkščio, įmurkdė gražuolę į šaltą tvenkinio vandenį. Trumpai palaikęs įmurkdytą galvą vandeny, atsitraukė paleisdamas dūstančią ir isteriškai besiplaškančią mifritę. Praėjus laikui, vos pajuto, kad jos niekas nelaiko mėlynakė atsisėdo, aplinkui save sukeldama bangeles. Užsikosėjo išspjaudama dalį vaško ir vandens, bet pakėlusi galvą aplinkui jokio vaikinio pėdsako nepamatė.
Džeimsas niurzgėdamas ir keikdamasis vėl brovėsi pro girią, jau tolokai atitolęs nuo proskynos su ežerėliu. Apie nieką negalvojo, tiesiog ir nenorėjo negalvoti. Nes jei ne, prieš akis iškiltų šios pamokos praktika.
- Voldi, tu gal kitąsyk atsiųsk man laiškelį su pamokos temomis, kad žinočiau kada ateiti ar ne?- subambėjo vos išlindo iš brūzgyno ir sustojo kiek atviresnėje vietovėje. Pakėlęs vis dar rankoje belaikančią juodalksnio lazdelę, atsainiai išdžiovino sušlapusias kelnias. Po to apsidairė ieškodamas portalo grįžti atgal. Šį pastebėjo beveik šalia savęs, tad nieko nelaukęs patraukė prie jo ir peržengė slenkstį ūmiai atsirasdamas Apsigynimo nuo juodosios magijos klasėje. Grįžo neutraliu snukučiu, toks pat liko ir kai prie vyresniokų stalo pamatė Igį. Na va, ne vien tik aš kankinausi su tais Dievo pamirštais mifritais,- pamintijo sėsdamasis prie stalo su mintimi kada bus paskelbta pamokos pabaiga.

*

Neprisijungęs Emilianne Mcwelle

  • ***
  • 196
  • ... the Sirens are singing your song
Ats: Antra ANJM pamoka I-VII kursams
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Jei kas būtų Emilijanai anksčiau pasakęs, kad kada nors per pamoką ji stovės ir laižysis su kažkokiu antgamtiku, būtų tiesiog pasukiojusi pirštą ties smilkiniu ir tam žmogui pasiūliusi įkišti galvą vandenin - prasiblaivymui. Tačiau štai - Apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka, ji stovi miške pusnuogė, o mifritas, regis, nė nesirengia liautis. Paradoksalu.
Taip ir norėjosi pliaukštelėti per tuos stiprius pirštus slenkančius žemyn ir žemyn švelnia balta Emilijanos oda. Raminkis. Raaminkis. Bučiuodama Kaspijaną keturiolikmetė švelniai braukė pirštais vaikinui per nugarą.
 - Emilijana,- švelnus mifrito balsas tarsi nuodai ėmė sklisti merginai po smegenis versdami pamiršti visus savo planus ir mėgautis akimirka. Akyse vėl iškilo Igorio veidas, tačiau dabar keturiolikmetė nebesistengė vaizdinio nustumti šalin. Įsikibo į jį kaip į kokį gelbėjimosi ratą (paradoksalu, kad tokio jai niekad neprisireiks) primenantį kas tikra, o kas ne. Atšlijusi nuo Kaspijano lūpų Emilijana koketiškai šyptelėjo (tiksliau, pabandė tai padaryti. Kas kas, o jau viliokė iš jos nekokia. Bent jau kol kas) ir paslėpusi už nugaros lazdelę lėtai ėmė suktis ratu aplink vaikiną. Jeigu viskas pavyks, viliotojas gražuoliukas liks įkalintas ugnies rate.
 - Tu miškų būtybe,- sušnibždėjo Emi palinkdama prie mifrito ir mintyse pradėjo Fla...
Kaspijano akių ledokšniai žybtelėjo ir po akimirkos jis stipriai gniaužė Emilijanos lazdelę valdančiąją ranką.
 - Kvailiuke, ar tu tikrai manei, kad to užteks man įveikti? Tu mano, nejaugi nesupranti,- šnabždėjo antgamtikas merginai į ausį. Buvo taip įsitikinęs savo teisumu, kad net nepajuto, kai jam už diržo kabojęs peilis staiga atsidūrė merginos rankoje.
 - Aš tavo, tu mano širdies dalis,- mėgindama neišsiduoti atsakė Emilijana kažkokios kvailos žiobariškos estrados dainos žodžiais.- Nebūtum tu toks šiknius, gal man ir patiktum,- sulyg tais žodžiais keturiolikmetė iš už nugaros išsitraukė mifrito peilį ir pabandė nusitaikyti. Niekada nebuvo mėčiusi peilio, o juo labiau į žmogų. Norėjo tik prismeigti marškinių rankovę prie už vaikino augančio medžio, bet nežinojo ar pavyks. Nors ir laiko neturėjo - gi nestypsos Kaspijanas kaip ožys laukdamas, kol kažkokia panelytė prismeigs jį prie medžio tiesiogine prasme.
Emilijana švystelėjo ginklą ir kažkaip vaikiškai užsimerkė. Atsimerkusi vos neprajuko - peilis, turėjęs prismeigti marškinių rankovę dabar styrojo vidinėje Kaspijano kelnių klešnės pusėje. Na ir taiklumas mano... pati iš savęs pasišaipė Emi ir atsisukusi į tikrai nepavydėtinoje situacijoje atsidūrusį mifritą (jam pajudėjus peilis perrėžtų šlaunį) tarstelėjo:
 - Šiaip jau mes toje pačioje barikadų pusėje. Mano užduotis irgi vilioti, tačiau tu, kaip matau, tuo mėgaujiesi.
Negaišdama laiko Emilijana puolė bėgti išėjimo link. Soti iki kaklo buvo jau to miško ir visų įvykių jame. Vien pagalvojus, jog vos neatidavė skaistybės šitam mifritui, keturiolikmetę pykino. Greitai peržengusi slenkstį, skiriantį klasę nuo miško, Emi apsidairė. Pasirodo, užduotį pradėjo pirma, bet baigė paskutinė - abu broliai jau sėdėjo klasėje. Nuleidusi akis mergina jau žengė prie stalo ir pastebėjo, jog per skubėjimą sugrįžo taip ir nesusitvarkiusi drabužių - džemperis tebebuvo toks, kokį paliko Kaspijanas - užkeltas vos ne iki kaklo. Tikštai nuraudusi mergina greitai privertė drabužį gulti kaip jam dera ir persibraukusi ranka plaukus kaip ir anksčiau įsitaisė šešėlyje. Apie Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją buvo prisiklausiusi užtektinai gandų, tad tikrai dabar nesijautė jaukiai. Galiu užsirašyti priminimą - po praktikos įsitikinti, ar visi drabužiai savo vietose niūrokai pamintijo Emi ir vėl pradėjo tarp pirštų vartalioti žetoną su vilko atvaizdu.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 552
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Ats: Antra ANJM pamoka I-VII kursams
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
Kybant žemyn galva nebuvo taip lengva nusitaikyti, kad galėtų panaudoti kerus prieš žirklėmis pasivertusį Dezirą. Žirklės, nors nejudėjo, buvo delno dydžio ir jas pusiau dengė apjuosusios lianos. Klarė žinojo, jog pataikyti iš pirmo karto bus faktiškai neįmanoma. Tačiau džiaugėsi, nors ir būdama ne pati geriausia mokinė, ji buvo stipri fiziškai, ir šį kartą tai buvo privalumas. Kybojimas ant lianos būtų be jokių pastangų išsunkęs daugumą, tačiau čia ir pasireiškė trečiakursės stipriausi bruožai. Vyriausioji Karter, kuri jau žiobarų mokykloje buvo stipriausia mergaitė klasėje, net ir atvykusi į Hogvartsą toliau sportavo, žinojo kiekvieną takelį vedantį aplink pilį, jei tik juo buvo įmanoma bėgti. Ji nekentė to lepšiškumo, kurį sukeldavo valandų valandas trunkantis sėdėjimas kabinete.
Nors kojos ir degė, įtempusi raumenis sugebėjo prisitraukti prie lianos vien kūno jėga, palikdama laisvas rankas, kad galėtų naudotis lazdele, ir jei tektų, prisilaikyti kita ranka. Kol Deziras nejudėjo, žaliaakė pasinaudojo proga ir panaudojo profesoriaus nurodytus kerus:
- Reducto! - Klarės rankos nukreiptų kerų kryptis buvo gera, tačiau nepakankamai. Kerai atsimušė į lianą esančią šalimais ir ši sprogo, kartu nusinešdama viską, kas buvo aplink.
Negalėjo būti taip lengva...Klarė dairėsi. Nesuvokdama kur nevisai draugiškas padaras prapuolė, nei kaip jis galėtų atrodyti, ilgaplaukė sumišo. Kybojimo išvargintam ir troškulio išvargintam karštame tropikų miško ore paauglės kūnui buvo sunku pastebėti menkiausias detales dar ir supantis ant lianos. Dar ir tamsa.
Kuo arčiau pusiaujo, tuo greičiau temsta. Hogvartse saulėlydžiai buvo ilgi ir gražūs, o šioje niekur nevedančioje vietoje sutemo labai greit. Sunku buvo įmatyti tai, ko net nežinai. Profesorius nepasakė svarbiausio, kaip Deziras turėjo atrodyti, jei jį netyčia nutėkši šonan.... Matyt net profesorius negalėjo tikėtis, kad grifiukė bus tokia nevėkšla. Juk negali įsivaizduoti sprunkančių ir besislapstančių žirklių? Nejaukumas buvo per menkas žodis, iš patiriamo streso nutvieksta vos matomos mėnulio šviesos, už tai galėjo padėkoti tik sau, juk pati susprogdino priešais esančias lianas, ėmė isteriškai kikenti.
Klarės protas pradėjo temti. Jautėsi tarsi vaikas, paklydęs džiunglėse. Buvo sunku suprasti, ką ji čia beveikianti. Iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis. Suprato, kad nelemtasis padaras kažkur šalia. Kad paveiktų Hogvartso auklėtinę, jis juk turėtų būti kažkur netoliese?
Ir matyt, noro paveikta, ji pastebėjo mintis jaukiantį nenaudėlį. Šis buvo tarsi šešėlis. Slėpėsi tarp šakų, kai geriausiai užmaskuotas kareivis, tačiau net šie turėtų maskuotės pasimokyti iš Dezirų. Šįkart Klarė tikrai pataikys.
-Reducto! - Žemas, sodrus aukštaūgės balsas ataidėjo jai pačiai atgal. Sprogimo sukelta banga užliejo džiungles ir padaro neliko. Šįkart tikrai buvo baigta. Tačiau grįžti į pamoką prireiks matyt daugiau pastangų, nei įveikti Dezirą.
Trečiakursė plūdosi kerais, tarsi keiksmažodžiais, tačiau situacija nepasikeitė. Ji kabojo kaip kybojusi. Praėjo dar bent kelios minutės, kol suvokė, kad kitaip neišsisuks. Gal Dezirą ji ir nugalėjo, tačiau paprastos lianos ne. Galbūt ne paprastos, tačiau vistiek nenugalėjo. Paauglės prunkštimas suerzino jau bent dešimt minučių tyliai miegojusias tankiąsias džiungles. Ir ji pagaliau pasidavė.
Iškėlusi lazdelę į giedrą, žvaigždėtą dangų, įkvėpė ir nukreipė lazdelę aukštyn. Tiesa, kybant žemyn galva tiesiog reikėjo ištiesti ranką. Dar kelis kartus lėtai įkvėpė ir iškvėpė. Sunku buvo susitaikyti su tokiu kvailu pralaimėjimu. Tegu kas nors pagaliau nukelia mane iš čia...
Iš paauglės lazdelės išlėkė raudonos žiežirbos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Klarė Konė Karter »
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Tom William Riddle

  • ***
  • 101
  • Lytis: Vyras
  • Veni vidi vici!
Ats: Antra ANJM pamoka I-VII kursams
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
vargšė netikėlė mergaitė, nejaugi ji nei vieną pamoką negali apsieiti be mano pagalbos ir atlikti viską teisingai? mąstė Tomas Viljamas Ridlis šokdamas į tropinių džiunglių portąlą, iš kurio pasirodė panelės Karter paleistos žiežirbos. Taip, ir vėl panelei Karter nepasisekė. Karter, Karter, Karter... vis aidėjo vampyro galvoje jam lekiant sutemų apgaubtu mišku. Pribėgęs lianas, įkalinusias jaunąją mokinukę profesorius keliais lazdelės mostais ją nukabino sutraukydamas augalus. Dievaži, būtų galėjęs sutraukyti juos nors ir rankomis, tačiau vien dėl mažosios žmonių padermės atstovės akių pasinaudojo burtais. Nelaukęs ir neklausęs ar Klarė galės eiti, Ridlis pasičiupo ją glėbin ir pasileidęs per mišką žmogui tinkamu, bet labai greitu tempu, vienu šuoliu įveikė portalą. Vis dar su mergaite rankose suskaičiavo mokinius, dėkui Dievui buvo visi. Sulig varpu skelbiančiu pertrauką vaikinas užvėrė portalus.
-šauniai padirbėjote komanda, susitiksime kitą pamoką ir plėsime toliau savo žinias. – paskubomis uždusęs pratarė ir mostelėjo ranka paleisdamas mokinius. Kai visi išėjo iš klasės, Viljamas irgi išėjo, tvarkingai uždarė duris bei jas užrakino. Tada nešinas grifų gūžtos trečiakurse pasuko link ligoninės sparno. Parodys ją ponui Tvardovskiui, vis negali rizikuoti savo reputacija, o jeigu jai kas atsitiko daugiau? Pats jau neužteko jėgų patikrinti, o ir su hileriu buvo apie ką pasikalbėti.
"Nėra gerio ir blogio. Yra tik valdžia, ir tie, kurie per silpni jos siekti."