[Monica Lilly Moonlight]

Dieve, ką daryti? Monika nė neįsivaizdavo, kaip atsikratyti Deziro Ashley. Jis {ji?} atrodė puikiai - ilga violetinė šilko suknelė, didžiuliai kvarco auskarai, deimantais žėrintys diadema ir apyrankės... Tarsi eitų į Burtų trikovės turnyro Kalėdų puotą. Aišku, tenai Deziras. Tik kaip nuo jo pabėgti?
- Monika? - pasigirdo melodingas bendraklasės balsas. - Sveika.
Mėnesiena lėtai atsisuko ir kuo maloniau nusišypsojo. O gal čia rimtai Ashley. Tik gal ji truputį išpuikus ir panorėjo puošnių rūbų. Juk jos normaliai nepažįstu. Tada Švilpė vos susilaikė nesudejavus. Juk nesi tokia kvaila. Čia DEZIRAS.
- Aš pasiklydau. Palydėtum iki pakraščio? - Monika vos nepaspringo. Iki kokio pakraščio? Jau darėsi šiurpu.
- Ne, ačiū. Turiu eiti, - šyptelėjo Monika ir skubiai nusisuko. Ash... Deziras sugriebė merginai už rankos. It nudilginta Mėnesiena atsitraukė ir puolė į tankmę. Kai Deziras paliečia, pagrobia tavo sielą. Suvalgo. Ar kažkas panašaus. Aš žinau, kad Ashley - tai Deziras. Jis manęs nevaldo. Tada Švilpinukės mintis užvaldė kiti dalykai. O kad iš čia dingčiau ar Deziras atsikabintų, turiu tiesiai jam tai pasakyt? Bet jei jis virstų vandeniu, juk nekalbėčiau su vandeniu... Gal sutikus Dezirą tereikia apsisukt ir grįžti į klasę? Bet kurioj pusėj ta klasė???
Monikai susisuko galva. Kodėl profesorius nepasakė ką daryti? Gal tiesiog atsisukti ir pasakyti, kad žinau, kad Deziras tai Deziras? Taip. Kadangi Dezirai bando tave apgauti, tu turi parodyti, kad netiki jų apžavais. Mėnesiena atsisuko į Dezirą ir garsiai ištarė:
- Aš žinau, kad tu Deziras, taigi gali nesistengti manęs apmauti.
Tada nutiko keistas dalykas, kurio Švilpė tikrai nesitikėjo. Ashley atvaizdas sumirguliavo ir staigiai virto pilkšvu šešėliu ant žemės. Šešėlis blaškėsi, tarsi atsitrenkdamas į nematomus objektus nepaliaujamai judėjo, kol galiausiai "nubėgo" tolyn, tarp medžių - galbūt ieškodamas naujos aukos. Atsidususi apsisukau ir pamačiau neryškų klasės vaizdą. Nė kiek nedvejodama pasukau link kabineto ir supratau, kad užduotį baigiau bent jau patenkinamai.

[Claudie Amneta]

 Žingsnis po žingsnio, mokinė tolo nuo portalo. Žingsnis po žingsnio skverbėsi į karšto ir drėgno tropinio miško tankmę. Žingsnis po žingsnio artėjo prie savo užduoties - Deziro. Ko gi aš noriu? Noriu būti namie. Noriu pailsėti. Noriu baigti užduotį. Noriu... Noriu turėti tikrų draugų. Noriu... Pamatyti mamą. Ko aš dar noriu? Kad ir kaip stengėsi ko nors norėti, jai nepavyko. Prieš ją vis neatsirasdavo nei Deziras, nei kas nors kitas. Juk turi būti kažkas, ko aš tikrai noriu. Mokinė stebėjosi, kad jau ilgokai eina šia vieta, o dar nieko nesutiko.
 Ją kiek išgąsdino pro šalį pralekiantis didelių margų paukščių sparnų plevenimas ir krankimas. Kiek tolėliau paskridęs būrės nutūpė ant kelių plačialapio medžio šakų. Vienas, išsiskiriantis raudonais sparnų galiukais skrido viršun. Lyg galėtų pasiekti saulę, plasnojo sparnais į viršų. Tada kiek stabtelėjo ore, kažką įsikando snape ir nusileido žemyn pas savo būrio draugus. Snape buvo gražus orchidėjos žiedas, kurį davė kitam paukščiui. Jie dar truputį pailsėjo ant šakų, o paskui nuskrido. Drėgmė nepatiko plaučiams. Sunkus oras meragitės kūną traukė prie žemės. Tvankumas buvo sunkiai pakeliamas. Kaip nebūtų keista, nors buvo drėgna, lūpos džiūvo. Pati mergaitė nežinia ko norėjo. Norų daug, bet jie ne stiprūs. Gal kiek liūdna pripažinti, bet ji mažute širdele troško...
 Nuėjus dar kelis žingsnius pamatė namą. Didelį, baltą su kolonomis. Šviesios smalvos, gelsva, rausva ir šiai gamtai neįprastos gėlės. Namas nebuvo matytas. Laiptukai vedė į terasą, kurioje buvo keletas gultų. O gėlės... Dideli žiedai stiebėsi norėdami pamatyti saulę. Brugmansijos... Šalia staliuko, ant kėdės (tai mokinė tik dabar pastebėjo) sėdėjo moteris tamsiais plaukais. Nepasakytum, kad labai liekna, su ilga marga suknele. Ji mezgė. Staiga atsistojo ir nulipo laipeliais. Artėjo link mokinės. Iškart bugo galima justi nuo jos sklindančią jėgą, pasitikėjimą savimi. Kartu tai kėlė įvairius prisiminimus. Tiek šiltus ir saldžius, kaip lašas medaus, tiek ne tokius malonius, sumišusius su pykčiu.
 Ir tada, paslapties šydas, lyg buvęs po dulkėmis nusivalė. Arba plyšo. Sutrūko. Sunyko. Galvoje aidėjo tik vienas žodis...

[Daniela Kravitz]

Priešais Danielą stovėjo tamsaus aukso stalelis. Jis teturėjo vieną koją, o ji buvo tarsi susisukus besistiebiant į viršų. Staliukas buvo merginai iki bambos, plokščiu plonu paviršiumi, taip pat tamsios medaus spalvos. Ant stalviršio buvo padėta tamsiai raudona, stora pagalvėlė, o ant šios - didžiulis dailus obuolys, būtent toks, kokį Klastuolė ir įsivaizdavo. Įdomiausia buvo tai, kad kiekvienas atspalvis šiame objekte buvo lyg ištrauktas iš Danielos minčių - sodrus, tamsus, karališkas.
Mergina nusikvatojo balsu.
- Tu turbūt juokauji! Taip nieko neapgausi, deziriuk, - pamokė stalelį mokinė ir prunkšdama nuėjo. Čia jo viliojimas? Ir kvailys suprastų, kad kažkas čia ne taip, - mąstė šypseną tramdydama Daniela. Kažin, ar jį sugėdinau? Ar Dezirus įmanoma sugėdint? Peržvelgusi susipynusias lianas, sodrius atogrąžų augalus ir storas, tamsias medžių šaknis ėmė svarstyti: na,
 Dezirą sutikau, dabar kas? Kaip man grįžti? Gal tiesiog apsisuksiu...
Begrįžtant Klastūnyno pirmakursę sustabdė kliūtis. Baisi, iš krūmų lendanti kliūtis, žvilgančiu oranžiniu kailiu ir juodais, po visą kūną išsimėčiusiais dryžiais. Ši užduotis neturėjo būti tokia pavojinga. Aš galiu žūti! Perbalusi iš siaubo Daniela dairėsi. Man reikia šakos, kirvio, peilio,
 bet ko, su kuo galėčiau apsiginti! Arba, aišku, greitų kojų. Septynmylių batų. Kaip puiki plaukikė, Daniela turėjo tvirtus kojų ir rankų raumenis, tad ilgai nemąstydama užsikabarojo į šalimais augantį medį, ja per rankas ėmė bėgioti maži vabaliukai, vos tik ji įlindo už lapų. Tigrai.
 Moka. Laipioti. Medžiais. Išsigandusi mergina ėmė dairytis ir, aišku, išvydo Dezirą. Šįkart jis nebuvo obuolys ant pagalvėlės - dabar priešais Klastuolę į storiausią šaką buvo atremta ietis. Senovinė, dali, iš tamsaus medžio, su spindinčiu geležiniu antgaliu. Iš vienos pusės ietį puošė tamsaus sidabro ir aukso raštai, kurie puikiai derėjo prie kone juodo medžio ir žvilgančios geležies. Dieve. Čia vienintelis būdas nebūti sudraskytai į gabalus? Būti surytai iš vidaus? Tigro urzgimas vis garsėjo, o per lapus Daniela nė neįsivaizdavo, kurioje pusėje jis gali išnirti. Tada mokinė prisiminė Riddley žodžius: "... o jei kas, būsiu netoliese." Gerai, profesoriau, man tavęs reikia!

[Ashley Shaw]

Ashley toliau traukė rytų puse. Na ką, kuo greičiau jį rasiu, tiksliau jis mane ras, tuo greičiau galėsiu dingti iš šio pragaro. Taip, čia tikrai pragaras! Net karšta tartum pragare, tik tetrūktų velnio.. Nors kodėl gi? Deziras kuo puikiausiai galėtų jį atstoti. Ką šiai demonų dvasiai reiškia pasiversti velniu? Lygiai tą patį ką ir vandens buteliu, dailiu kaspinėliu, pinigų maišu, šeivamedžio lazdele, kokiu nors dar keistesniu daiktu ar net žmogumi.
Traukdama vis tolyn ir tolyn, gilyn ir gilyn mergaitė sau vėl mintijo. O kas gi jai beliko? Dezirų irgi atrodo  nesimatė, niekur "pamestas" negulėjo dailus daikčiukas.. Taip Ashli net nepastebėjo kaip iš jos akiračio dingo ir portalas. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tik siaubingiausias karštis, bei drėgmė ir aišku visas kalnas neįprasčiausių augalų. Kažin kaip sekasi kitoms? Gal jau kuri nors grįžusi kabinetan, kol aš čia dar vis vargstu, arba gal kuri nors jau paleidžia į tą bjaurią būtybe Redukto kerus... Gerai. Viskas. Susiimk ir tiesiog panorėk kažko. Lengva buvo pasakyti "panorėk kažko". Kaip tyčia pirmakursė dabar nieko nenorėjo, o juk apgauti save buvo ne taip jau ir paprasta. Toliau sau pėdindama grifiukė net nežiūrėjo į kelią. Galima jau numatyti, kad dėl to būtinai kažkas atsitiks. Staiga Ashley koją apsivijo plona, tačiau gan tvirta lijana. Pirmakursė suklupo. Mergina keliu trenkėsi į iš niekur nieko atsiradusį akmenį ( tikriausiai pats velnias pametė ). To man tik ir betrūko.. Rudaakė negalėjo nė pajudėti, o jos keliu pasruvo kraujo upelis. Mergaitė tenorėjo kuo greičiau sterilizuoti žaizdą, kol neužsikrėtė, tačiau aplink nebuvo nei kokios balos, o ką jau kalbėti apie upelį, todėl rudaplaukė liko sėdėti ant to pačio akmens, dėl kurio dabar sėdi kaip baravykas, negalintis pajudėti Ir ką man dabar daryti? Nei viena mergina neatskubės dabar, juk patraukėm į skirtingas puses. Ne. Tikrai neleisiu raudonų žiežirbų į dangų. Tik ne grifė. Jau geriau liksiu čia kol ką nors sugalvosiu. Skausmas darėsi vis didesnis ir didesnis, o ir kraujo susikaupė tiek, jog susidarė visa bala. Tik staiga pirmakursės žvilgsnis pakrypo į kiek toliau, po lapais numestą vaistinėlę. Ten turėjo būti vaistinėlė. Privalėjo, kadangi iš tolo raudonavo vaistinėlės ženklas - raudonas pliusas. Vaistinėlė. Ačiū Dievui.. Mano išsigelbėjimas.. Tik kaip man ją pasiekti?

[Ashley Shaw]

Nuo gretima stūksančio augalo, Ashley nuplėšė didžiausią lapą, jį kiek pavalė į savo kreminės spalvos skraistę ir užsidėjo ant žaizdos. Tada mergaitė nusivijo nuo kojos lijaną ir sukaupusi visas jėgas rudaakė atsistojo. Žingsnis po žingsnio pirmakursė nušlubavo nemažą atstumą iki vaistinėlės. Priėjusi ji pasilenkė šios paimti, tačiau tada Ashli prisiminė ko čia ieško, tiksliau kas ją čia turi rasti. Deziras. Tai aišku! Tai deziras! Iš kur gi tau vidury tropinio miško vaistinėlė? Kokia kvaila.. Dar pora sekundžių ir galėjai žūti! Susigriebusi, kad tai persimainęs deziras, bandantis pasinaudoti taip susiklosčiusia situacija, Ashley pakėlė savąją lazdelę, nukreipė į ant žemės gulinčią vaistinėlę ir sušuko:
- Reducto!
Sulig paskutine burtažodžio raide, vaistinėlė pirmiau persimainė į juodą siluetą, o tada susprogo į tūkstančius dalelių.
- Man pavyko! Pavyko! Susprogdinau dezirą! Ir likau gyva! - netvėrė džiaugsmu grifiukė, tačiau kraujas ir toliau sruvo, todėl mergina atsigręžė atgal manydama, kad teks grįžti visą tą atstumą, tačiau prieš akis ji išvydo portalą, kuris grąžins ją į klasę. Nieko nelaukdama Ashley nėrė į jį ir akimirksniu atsidūrė ANJM kabinete. Tie patys du ilgi stalai, apstatyti kėdėmis, profesorius, užuolaidos.. Niekas nepasikeitę. Taip, mergina tikrai negulėjo kažkur tropinio miško viduryje, netekusi sąmonės, ji grįžo į tą patį kabinetą, iš kurio žengė įveikti dezirą. Atsitokėjusi pirmakursė atsisėdo į savo vietą ir iš savo rankinės išsitraukė tvarstį, bei vandens buteliuką (taip, Ashley visada nešiojosi tvarstį, pleistrą, žirkles ir dar begalę kitų daiktų, kurie skirti nenumatytiems atvejams). Tada apliejusi žaizdą vandeniu ir aprišusi tvarsčiu, rudų plaukų savininkė laukė grįštančių kitų.

Tom: Negalima doublepostinti! Dabar jau nebepataisysi, bet kitąsyk atsimink.

[Emilianne Mcwelle]

Klasė, suolai ir mokinių balsai paliko kažkur Emilijanai už nugaros. Į veidą tvoskė tamsa, šaltukas, pušų sakų dvelksmas ir nakčiai būdingi garsai - kažkur ūktelėjo pelėda, trakštelėjo šakelė ar sustaugė koks žvėris. Švietė mėnuo, sidabru apiberdamas proskyną ir nušviesdamas vingiuojantį takelį kuris, atrodė, veda į niekur. Keistokas jausmas apėmė švilpiukę žvelgiant į portalą - tarsi kas ją stebėtų. Susivokusi, jog stovi ant slenksčio tarp dviejų pasaulių Emilijana ilgesingai žvilgtelėjo į klasę, perbraukė ranka perlų baltumo plaukus (taip visada darydavo norėdama nusiraminti) ir suspaudusi rankoje popierėlį su vardu patraukė gilyn į mišką. Sidabrinis mėnesienos švytėjimas susiliejo su alebastrine sirenos oda ir tarsi apšvietė jai kelią. Niūri vietos atmosfera Emilijaną trikdė, tad ji senu papratimu pirštų galais susirado žetoną su vilko atvaizdu. Tas daiktas visada ramindavo, tik ne šįkart. Kiek pyktelėjusi ant savęs dėl vaikiško nerimo keturiolikmetė nuskubėjo takeliu. Pakankamai nutolusi nuo portalo Emi išskleidė lapelį ir dar kartą perskaitė vyrišką vardą. Prunkštelėjusi prisiminė vaikystėje su Adrija žiūrėtas "Narnijos kronikas". Atsiminimai apie įmotę vis dar žeidė, bet jau buvo lengviau. Akyse šmėkštelėjo kukliai įrengta svetainė. Emilijana sėdi šalia juodapalukės moters. Abi buvo įbedusios akis į rodomą filmą ir gyvai ginčijosi, kuris veikėjas labiau vertas dėmesio - princas ar Piteris. Šyptelėjusi Emi švelniai susprogdino savo fantazijų ir atsiminimų burbulą ir įkvėpė. Nelabai įsivaizdavo kaip tą mifritą reikia pašaukti - ar tiesiog perskaityti vardą ar kreiptis į jį. Jausdamasi kiek kvailokai (gerai - labai kvailai), tarsi kalbėtų su vaiduokliu, Emilijana tyliai perskaitė:
 - Kaspijanas.
Nakties tyloje švelnus balsas nuskambėjo kurtinamai garsiai. Susigūžusi sirena laukė mifrito pasirodymo. Nieko neįvyko. Miško aikštelėje keturiolikmetė vis dar stovėjo viena. Tiesą pasakius, atrodė kraupokai - juodi drabužiai susiliejo su nakties tamsa, tad balta alebastrinė oda ir plaukai, tarsi kybantys ore, gąsdino. Kiek atsipalaidavusi sirena jau drąsiau šūktelėjo:
 - Ei, Kaspijanai! Pasirodysi ar versi merginą pernakt čia stypsoti?
Neatsitiko nieko, ko tikėjosi Emilijana - vėjo gūsių, medžių linkimo iki žemės, šiurpaus stūgavimo ar panašiai. Tiesiog į artimiausią medį nerūpestingai atsišliejęs stovėjo vaikinas. Balti plaukai dailiai rėmino aštrių bruožų veidą- aukšta kakta, įkypos, žydros ir spindinčios tarsi du ledokšniai akys, kumpa nosis, griežtas žandikaulis. Lūpos... pravertos, minkštos, kviečiančios. Akimirką Emilijana nejudėjo - tiesiog stovėjo ir spoksojo kaip ožka naujon tvoron.
 - Ko šauki, aš gi čia,- Kaspijano balsas buvo švelnus it šilkas, bet turėjo kažin kokį griežtumo prieskonį, kas vertė Emi dar labiau jo trokšti.
Taip, vien jo balso keturiolikmetė būtų galėjusi klausytis ir klausytis. Tai buvo tarsi nuostabiausia simfonija, gražiausia muzika. Kerai vis nesisklaidė. Pirma Emilijana vylėsi, jog jos, kaip antgamtikės, mifritas nepaveiks, tačiau dabar suprato, kad veikia. Protingoji smegenų kertelė ragino atsipeikėti, prisiminti Igorį (kodėl jį - neaišku), tačiau sirena nenorėjo apie tai galvoti. Pasaulyje liko tik ji ir Kaspijano balsas.
Nekreipdamas dėmesio ir beveik išsilydžiusią Emilijaną mifritas priėjo arčiau. Lūpose žaidė kreiva šypsenėlė - ne kasdien gaudavo pasimėgauti tokiu išvaizdžiu grobiu. Ir, regis, skaisčiu kaip merginos oda. Akių ledinukai vėrė sireną kiaurai. Pravertos vaikino lūpos regėjosi tokios minkštos, kviečiančios, alkanos. Emi teįstengė stovėti apsalusi, kai stiprios Kaspijano rankos suėmė jos gležną tarsi lelijos lapai veidą. Skruostus užliejo švelnus raudonis, akys sužibo. Lūpos susilietė ir tą akimirką merginos pasaulyje nebeliko vietos niekam, išskyrus bučinį, mifrito rankas, glostančias nugarą (ir slenkančias vis žemiau), lūpų šokį, liežuvių švelnumą ir šiurkštumą, o Emilijana jų troško vis daugiau, stipriau, labiau...

[Tom William Riddle]

Gerai panele, o jei aš jūsų nepastebiu? nusišaipė profesorius Ridlis mintyse, tingiai it katė rąžydamasis savo patogiame krėsle. Vis dėlto, dar kurį laiką palūkuriavęs, atidžiau apžvelgęs gana sudėtingą pirmakursės situaciją nusprendė atsistoti ir žengė pro portalą į tropikus. Danielą Kravitz, tigrą bei Dezirą rado nesunkiai.
-na, tai kaip panele Kravitz nusprendėte, pageidaujate būti suvartota iš vidaus ar visgi iš išorės? – juodaplaukis vaikinas šaipėsi iš viršuje užspeistos klastuolės atsirėmęs į medį visai šalia ieties ir taip pat netoli tigro. Pats buvo baigęs klastūnyno koledžą, todėl žinojo, kaip bendrauti su klastuole, kad išbudintų jos pyktį, padėsiantį jai pačiai susidoroti su užduotimi. Puikiai juto, jog ši mergina turi pakankamai parako, tik baimė buvo jį prislopinusi. Norint ją nugalėti, tereikėjo truputėlį paskatinti mergaičiukę, pažadinant jos pyktį. Tada smarkiai paspyrė ietį batu, išmesdamas smaigaliu aukštyn, pastarasis  įsmigo į medį, kuriame tupėjo mokinė.
-Nagi brangute, šokite pas mane! – šūktelėjo išsitraukdamas lazdelę ir padegdamas medį, ligtol atstojusį saugų merginos prieglobstį. – tik nepamirškite jo susprogdinti – dar pridūrė pranykdamas kitapus portalo.

[Daniela Kravitz]

O Dieve, koks jis kvailys. Iš vidaus ar iš išorės? - mintyse profesoriaus balsą mėgdžiojo Klastuolė. Mane medžioja tigras ir Deziras vienu metu!!
Vos suvaldydama įsiūtį ji suprato, kad Riddley... Padega medį. Ką? Tuomet jis šūktelėjo, kad reikia susprogdinti jį. Jeigu čia buvo perkeltinė prasmė, ponuli, tu kaltas.... Daniela pasilypėjo aukščiau šaka, tada beveik pasiekė kitą medį - ištreniruotam kūnui tai buvo vieni niekai. Trukdė tik ugnis. Kad ir kokio ugningo charakterio buvo Klastuolė, jos stichijos buvo vanduo ir tamsa {o geriausia - abu kartu}. Taigi karšta liepsna ir troškus oras merginą tiesiog gniuždė. O, šaunuolis, profesoriau, - nusikosėdama pagalvojo Kravitz. Tada ji žiauriai supyko ir vos beįstengė įžiūrėti kitapus medžio plūduriuojantį portalą. Ji pajuto užplūstant jėgą. Gal to jis ir siekė, - dingtelėjo Danielai, bet ji tuoj vėl susinervino. Padegė medį, aha. Galėjo tiesiog paskandinti.
Liepsnos liežuvis palietė Danielos batą, bet tas, laimei, neužsidegė. Okei, pasiruošk. Šoksi taip,
 tarsi nertum į tolį. Kaip kažkada darei ir tau sekėsi puikiausiai. Atsimeni? Klastuolė įtempė blauzdų raumenis ir, nepaisydama svilinančio karščio, šoko ant kito storo medžio. Ugnis beveik pasiekė tą vietą. Staiga Danielai kai kas dingtelėjo. O kai susprogdinsiu medį, neužsidegs šalimais stovintys? Kokia kvaila idėja. Ir be to, nenoriu užmušt tigro. Juk jis bandė išgyvent. Kaip ir visi juos medžiojantys žmonės, - piktai pagalvojo Kravitz. Gerai, Vingardium Leiviosa kerais iškeliam liepsnose užspeistą tigrą.... Panaudojam Betounius kerus apsauginei sienai...
 Ir galiausiai sprogdinimo kerai Igsezium. Viskas. Šokam į portalą, kol jis nepranyko. Po kelių sekundžių Daniela atsidūrė klasėje, visa susivėlusi, apsvilusi ir susibraižiusi.

[Claudie Amneta]

 Mama?
 Moteris žingsniavo link grifės. Išdidi, kiek per daug, nei įprastai. Ir... Pasipūtusi? Kas jau kas, bet einanti link Clau tamsiaplaukė neturėtų tokia būti. Ir dar akys... Ne tokios kaip visada. Per ryškios, o vyzdis tamsesnis nei anksčiau. Tik šiais keliais, kitiems žmonėms nematomais bruožais, ji sugebėjo atskirti klastą. Bet moteris, pabrėžiu - čia ne Clau mama, čia Deziras moters pavidale rodos, nesuprato kas darosi mokinės galvoje. Keli skirtingi troškimai, norai, mintys, pavojaus jausmas, nuovargis ir dar daugybė jausmų, kuriuos ji jautė, buvo susipynę tarpusavyje ir visai nenorėjo paleisti grifės. Tai didžiausios žabangos, kurios painioja gėrį su blogiu, tiesą su melu. Tuo pat metu ji norėjo ir pulti į glėbį, ir atšokti nuo Deziro, jo daugiau nebematyti. O moteris, rodos ir toliau žingsniavo link mergaitės. Stabtelėjo ir prabilo.
 -Sveika, Claudie,- balsas buvo kitoks nei anksčiau. Per daug dainingas balsas sklido iš lūpų.- Na, pagaliau mes drauge, ar ne?
 Trečiakursė abejingu žvilgsniu žiūrėjo į nevykusią motinos kopiją. Kopiją? Kaip praeitą kartą? Kodėl man vis reikia kovoti su kokia nors kopija? Taigi, jeigu jūs dar negirdėjote tos didžiosios istorijos arba vieno iš Clau žliumbmų priežasties, aš jums pasufleruosiu. Ji labai patriotiška savo koledžui, bet turėjo patekti į Varno Nagą. Todėl tai prisipažino ir pakeitė uniformos spalvas. Dabar aiškiau? Ji nenori, kad visa tai pasibaigtų ašaromis. Sūriomis, kurios tęsiasi ilgai ir netgi sapnuojasi. Panašiai, kaip žiobariškoje knygoje ,,Alisa stebuklų šalyje". Ten Alisa, būdama milžine pradėjo verkti, nes nežinojo kas tokia yra. Panašiai kaip kartais užeina Clau. Na, bendrai ta knyga yra įdomi. Kai dar gyveno žiobarų pasaulyje, mokinukė su draugėmis vaidino kelias ištraukas. Pačiai grifei teko galbė būti pikčiurna Raudonąja karaliene ir kirsti visiems iš eilės galvas. Taip, Raudonąja, raudona kaip jos koledžo spalva. Matyt likimas jai buvo paskyręs Grifų Gūžtą, tik kiek sumalė viską su mamos buvimu varna ir iš prigimties žingeidžią mažą varnytę, kuri pasirodo yra grifė. O dar, priedo nemėgsta, atsiprašau, nekenčia Varno Nago su visomis jų varnomis, varnais ir varnytėmis su varniukais. Tai tiek. Gerai, grįžtu į tropinį mišką, nes dabar jau tikrai nuklampojau į baltas rašymo lankas.
 Nepaisant to, kad Deziras labai keistas, neatkartojo mamos manierų ir balso tono, mokinei prabilti buvo labai sunku. Ji sunkiai nurijo seilę ir pažvelgė netikrai motinai į akis.
 -Nemanau,- iškošė, bandydama nepasiduoti Deziro vilionėms. O jos pačiam juodąjam sekėsi gan gerai. Ir pati mokinė iš pat pradžių nemanė, kad jiems, mažiukams duos tokią sunkią užduotį. Ir keistą uždavinį. Na, bet čia juk profesorius Ridlis. Jis prisigalvoja visokių dalykų, kaip gadinti mokinius ir visiškai neduoti poilsio nei psichikai, nei fiziniam kūnui, nei nervams. Vis kartojasi ta pati nesąmonė: įveikite save, perlipkite per save, išgelbėkite save. O kas, jei tai vos ne priveda prie kokios nors sunkios psichinės ligos? Ne, su Clau viskas gerai. Tiesiog ji dabar pasidarė dirglesnė negu visada, ėmė baimintis įvairiausių dalykų. Sapnuoti tą antrininkę. O dabar ims sapnuoti ir mamą. Ačiū, dabar man pasidarė daug sunkiau. Ir nuo ko viskas prasidėjo? Ką? Nebuvo to profesoriūkščio, tai tamsiaplaukė bent normaliai išsimiegodavo. Gerai, jos miegas ne visada būdavo ramus. Bet pasapnuodavo kokias nors nesąmones, kurios greitai išplaukdavo iš galvos ir viskas. O dabar, sapnai pasidarė baisūs košmarai, nors miegi, bet nepailsi, o atsibundi klykiant. Jos kopijos ją žudo, grasina artimiesiems, pila karštą sriubą ant galvos ir panašiai ją traumuoja. Ir visa šita košė prasidėjo tada, kai atėjo naujas profesorius. Iki šiol viso šito nebuvo. Ir dar jis drįsta aiškinti, kad mokiniai neturėjo tikro ANJM profesoriaus! Tai ką jo manymu visi pirmakursiai turėjo daryti? Kai kurie net nenutuokė apie magiją, o dabar bam ir turi iš karto kovoti su visomis tomis blogybėmis, kurios tave vilioja ir nori nužudyti. Iš karto! Gal pirma reiktų pamokinti atitinkamų kerų, o ne iškart naudotis psichologinėmis gudrybėmis ir juos ėsti iš vidaus. Turbūt tai tiktų Clau mintims, pasikarščiavimo minutėmis, bet manau, kad nieks nesupyks, jei tai bus tiesiog kaip konkretūs dalykai, kuriuos taip supranta mūsų stebima veikėja. Taip, dabar ji karščiuojasi lygiai taip pat kaip jaunesnė sesutė, kuri jau nebe tokia maža. Taigi, grifė stovėjo prieš motinos kopiją ir laukė jos atsakymo.
 -O kodėl gi ne?- neįsiplieskusi kaip degtukas, ką anksčiau padarytų tarė.- Dukrele, kodėl nemanai, kad mes abi kartu? Ar tau reikia pasakyti, kad tenai, žiobarų pasaulyje visiems tavo draugams viskas gerai ir jie yra laimingi? Taip, pamiršau paminėti, kad daugelis liūdėjo, bet su tuo susitaikė. Kas tau nutiko, Claudute?
 Deziras užgavo vieną iš jautriausių Clau vietų. Ji visada norėjo, kad jos draugams viskas būtų gerai ir jie būtų laimingi. Žinoma, turėjo ego ir norėjo, kad jie jos pasiilgtų, bet... O Claudutė privertė ją atsikvošėti. Jos taip mama nevadino. Dažniausiai Claudute ją vadino močiutė. Mama taip niekada nesikreipdavo. Tik Claudie arba Clau tardavo. Tai mūsų stebimai mergaitei nepatiko ir davė jėgų ir vilties. Sukaupusi paskutinius drąsos lašelius, ji ryžtingai atsistojo ir iškėlė burtų lazdelę.
 -Nes tu neesi mano mama,- moters veidas persikreipė.- Tu esi tik kūnas, tavyje pasislėpęs yra Deziras.- Grifė kiek stabtelėjo, nes norėjo prisiminti, ką profesorius liepė daryti toliau. Ir jai pavyko. Tas susprogdinimo burtažodis. Lazdelę nukreipė į tą didelį baltą namą, iš kurio išėjo kopija.- Reducto!
 Namas sprogo. Dalys skrido tolyn nuo tamsiaplaukės ir į šonus. Jų jokia nuolauža neužkabino. Nors ne. Namas visai nesprogo, bet buvo gerokai nuniokotas.
 -Claudie, ką tu padarei?- Deziras išplėtė akis.- Kodėl?
 -Atleisk, mama,- ji nukreipė lazdelę į moterį.- Reducto!
 Deziras sužiopčiojo. Tada, lyg sulėtintam filme griuvo atgal, priversdamas mokinę visa tai matyti. Moters jau nebebuvo. Tik daugybė juodų skiaučių ar kitokių dalių, gabalų, visai nepanašių į kūną. Jie dar buvo vietoje, jos akių lygyje. Tada pradėjo kilti ir plonėti. Pasidarė tamsiai pilkos spalvos, permatomi. Dalelės ėmė trauktis ir akimirką sužibo ryškia auksine šviesa. Tada apakino mergaitę ir garsiai pokštelėjo. Lyg susprogo.
 Kai Clau atsimerkė, nieko nebebuvo. Namas lyg iliuzija pranyko, o moters kūnas dingo. Mokinė apsisuko į portalo pusę. Bet jo nesimatė.
 O dabar jūs atsidurkite šios gal mažos, o gal ir ne tokios mažos mokinės vietoje. Pamatykite visą šitą jos akimis. Kaip jaustumėtės jūs, susprogdinę kažką panašaus į savo motiną? Taip, nekaip. Jei konkrečiau - norėtumėte mirti. Prislėgta grifė jau nebeturėjo noro žingsniuot, o juo labiau šypsotis. Šypsena tapo skaudžiu gėrio prisiminimu. Gėrio, kuris nelabai prisimenamas. Dar ją užvldė labai pesimistiška nuotaika. O ką jūs darytumėt, nužudę savo motiną? Taip, tai tebuvo Deziras ir ačiū Dievui tik tiek. Bet... Argi įveikiant kiekvieną apsigynimo nuo juodosios magijos užduotį jausti ką nors prarandant. Tamsiaplaukė suklupo. Iki portalo dar ilgokas kelias. Nežinia ar kiti mokiniai jau grįžo iš savų užduočių. Dar vienas blogas dalykas - prarasta laiko nuovoka. Šiame miške sunku atskirti gėrį nuo blogio, bet bandyt suvokti kiek laiko ji čia prarado - beveik neįmanoma. Dešimt minučių? Penkiolika? Pusvalandį? Keturiasdešimt penkias? Valandą? Daugiau? Viskas vedė į beviltiškumą. Ir dar keista profesoriaus mįslė... Kurios gal net nėra. Bet viskas čia per daug įtartina... Viskas vedė neviltį. Bet reikėjo judėti. Tik Claudie niekaip negalėjo prisiversti atsistoti ir nueiti link portalo. Klasėje ji dabar tikriausiai apsiverktų. O ir čia verkti nevalia. Profesorius greičiausiai mokinius stebi, o parodyti silpnumo ji nenorėjo. Tik ne šitam profesoriui, su neaiškia pavarde. Kažką primenančia. Rodos, dar kelios minutės ir mokinė nebepakils. Bet ji turi išlikti stipri. Vienas, du ir atsikėlė. Nusivalė purvinus ir drėgnus kelius. Bet tamsesni lopai liko ant plonyčių pėdkelnių. Tiek tos. Grįžusi į kambarį galės pėdkelnes pasikeisti. Lyg tai būtų didžiausia problema. Raganaitė pakėlė galvą ir lėtai ėmė žingsniuoti šiuo šiltu kraštu. Įdomiausia buvo stebėti gyvūnus - taip nors trumpam užsimiršti. Kelios nuodingos varlytės, lipančios medžiais, margaplunksniai paukščiai, turbūt papūgos, visiškai nepanašios į pelėdas. Įvairūs dideli drugeliai, kurie labai trumpai gyvena ir net... Taip, perskaitysite teisingai. Netgi VORAI. Daugumai šis žodis atsocijuosjasi su baime ir šlykštumu. Clau atvirkščiai - linksma matydama voriukus. O čia - dideli, pūkuoti ir dar margaspalviai! Saugumo dėlei ji jų nejudino, dar ims koks nors ir įkąs ar suleis nuodingo skysčio. Žiūrėk - tuoj atsidursi ligoninėje ar NIV kabinete ir neutralizuosi nuodus. Bet paspoksot patiko. Ir lūpų kampučiai porai sekundžių pakilo, paskui vėl nusileido. Toliau mokinė ėjo nesižvalgydama.
 Amneta ir vėl prisiminė mamą. Tas minutes, kai naikino Dezirą ir jautėsi lyg žudydama artimą žmogų. Lyg... Kažko netekus. Tada prisiminė priežastį - profesorių su keista ir kažkur nemaloniai girdėta pavarde. Riddlis... Riddlis... Tomas Marvolas Ridlis... Ką? Marvolas? Grifė susiraukė. Antrasis vardas jos anmintyje išsikraipė. O gal ir ne... Voldemortas... Akys išsiplėtė, vyzdžiai taip pat praplatėjo, užimdami dalį melsvai žalsvos rainelės. Mergaitė sustojo it stabo ištikta. Kaip aš to anksčiau nesupratau? Juk man pavardė turėjo ką nors sakyti. Reikės labiau gilintis į MI ir ANJM pamokas. Žinoma, jeigu... Clau atsipeikėjo ir pradėjo eiti tolyn. Koks čia apsigynimas nuo juodosios magijos? Juk jis pats yra juodoji magija. Riddlių pavardė nieko gero nežada. Pati beveik neabejoju, kad tai tikrai jis. Kas kitas galėtų taip skriausti mokinius? Trečiakursė pažvelgė į praskrendantį ryškiai raudoną paukštį - arą. Tada man reiktų jo pasisaugoti. Prieš akis iškilo Voldemorto paveikslas, atspindintis jo išvaizdą. Taip jis buvo pavaizduotas MI vadovėlyje. Tik klausimas - kaip jis sugebėjo atsiauginti nosį? Dabartinio profesoriaus nosis kaip nosis. Nieko nebepridursi. Vyresnioji iš sesučių Amneta nusijuokė. Kažkaip keista galvoti apie nosį, kurią galima pakoreguoti burtų pagalba, nors žmogus (o gal net ne žmogus) yra jai pavojingas. Svarbiausia negalvoti apie jį tada, kai jis matys. Turbūt jam lengva skaityti mintis. Nereikia taip lengvai pasiduoti. O gal čia ne Voldemortas? Tikiuosi, bet vargu. Grifų Gūžtos mokinė keliavo toliau link portalo, kuris rodos, kad dar nesiteikė pasirodyti.
 Raizgėsi plačialapiai augalai, vijokliai, buvo daugybė gyvūnų, bet turbūt visi net per daug pripratę prie šios karštos aplinkos. O mūsų stebima mokinukė jau leipo kaip gėlytė be vandens. Nuo karščio lipo akys, o kūnas pasidarė sunkus sunkus. Norėjosi griūti ir pamiegoti. Atmintyje iškilo vėsi klasė ir kiti mokiniai, sėdintys prie stalų. Profesorius nori pasirodyti labai svarbus. Bet pažiūrėsim kas bus, kai grįšiu visai nenusilpusi ir žvali. Kuo toliau, tuo karščiau ir drėgniau. Puikiai atsiskleidė ne tik miško privalumai, bet ir trūkumai. Bet ji tyliai džiaugėsi savimi, kad įvykdė užduotį ir dar šiaip taip laikosi. Todėl pakėlė akis nuo žemės ir toliau žygiavo, nekreipdama dėmesio į nugara žliaugiantį prakaitą ir lyg rasos lašelius, didelius, sūrius prakaito lašus ant kaktos. Ėjo ir pati stebėjosi iš kur randa trupinėlius energijos. Trupinėlius, likučius, ar smiltis, tos energijos daug nebuvo. Atrodė, kad dar truputis ir nebeištvers, bet pamatė portalą. Vos susilaikė prie jo nepribėgusi, bet nuėjo paprastai, lyg būtų paprastas įėjimas į kabinetą, o ne bėgimas iš tropinio miško, kuris jau spėjo gerokai įkyrėti. Žingsnis, du... Claudie perlipo per portalą ir mišką skiriančią liniją...
 Klasė liko tokia pati, kaip ir prieš ją paliekant. Tie patys du stalai, kėdės, portalai ir mokiniai. Tik mokinių čia buvo šiek tiek mažiau. Tiesą sakant, pamoka išvis nepasižymėjo dideliu aktyvumu (kas gali eiti mokytis pas tokį profesorių?). Trys mokinės iš skirtingų koledžų jau buvo įveikusios praktiką - Monikai rodos nieko rimtesnio nenutiko, Ashley buvo dalį kojos apsivyniojus tvarsčiu, Daniela susivėlusi, susibraižiusi. Na, joms teko kentėti kitaip. Aišku. Melsvai žalsvos akys apžiūrėjo visą jūraspalve staltiese uždengtą stalą, apžiūrėjo ar nėra daugiau užimtų kėdžių, bet savo draugės nerado. Kas nutiko Klarei? Ji irgi jau turėtų grįžti... Gal irgi įstrigo. Tada dar sykį pažiūrėjo į jaunesnes mokines. Tikriausiai jų norai buvo paprastesni negu mano...
 -Ashley, kas tau nutiko? Kas kojai?- kreipėsi į Grifų Gūžtos mokinę. Tada pažiūrėjo į klastuolę, kuri buvo susibraižiusi.- O kas tau nutiko?
 Gal kiek per daug keistai žiūrėjo į mokines. Tik dabar susigriebė kaip atrodo. Nuo pačios jos dar ir dabar žliaugė prakaitas, buvo visa šlaput šlaputėlė, o pėdkelnės purvinos. Marškiniai lipo prie nugaros. O ir pati ji jautėsi ne ką geriau už šlapią vištą. Bet ta višta dar ir gerokai pikta. Viskas dėl profesoriaus kaltės. Dar sykį pažiūrėjo į mokines ir tyliai, kad jos gal išgirstų, gal neišgirstų tarė:
 -Sunkokai sekėsi? Man irgi...- tada atsiduso ir atsisėdo ant vienos iš kėdžių. Taip ir nusprendė laukti grįžtančios Klarės.

[Džeimsas Greywindas]

Ne, nepatinka,- sutikęs profesoriaus žvilgsnį mintyse niūriai tarė. Tiesą sakant, ta purpurinė spalva, dabar vos ne besimėtanti kiekviename žingsnyje, tikrai vertė vemti ir bjaurėtis ja. Kodėl? Primena to vampyro marmūzę,- pamanė.
- Panašiai,- nė neatsisukęs į šalia prisėdusį įbrolį sumurmėjo,- o Tričė... toks jausmas, kad viskas eina keliais žingsniais atgal. Nors, ne... nesvarbu. 
Visiškai praklausęs pasakojimą skirtą jaunėliams, tarsi taip, lyg Deziras (beje, šešiolikmetis taip ir nesužinojo kas tas Deziras per kelmas) niekada jo neužpultų. Tačiau sukluso Ridliui priėjus prie vyresniokų teorinės dalies,- Trys taškai? Vau. Nuo kada tokiu geru patapai?
Ant stalo atsiradus lapeliams su vardais į nieką daugiau nebekreipė dėmesio. Paėmė dviem pirštais šį ir sulankstė per pus. Atvers tik kai atsiras miške. Mifritai... lakštingalos balsai. Iliuzijos. Nuo.sta.bu. Aš tuoj būsiu pirmas Greywindas nudvėsęs pamokoje. ---
Paskelbus praktinės užduoties pradžią kiek padvejojęs palūkėjo kelti koją į mišką pilną mifritų, bet dabar stovėjo čia. Šalta nakties vėsa kiek ramino šešiolikmetį, tačiau kartu ir baugino, vertė dar labiau įsisupti į apsiaustą, nors nebuvo taip siaubingai šalta kaip galėjo pasirodyti. Vangiai apsidairė po tamsoje boluojantį mišką, pakėlęs galvą įsižiūrėjo į lapiją. Kažkas ten šmėstelėjo.
- Na, ką. Pradėkim,- sušnabždėjo sau, sparčiais žingsniais atitoldamas nuo portalo pradžios. Ėjo, kaip pats manė šiaurės kryptimi, rankoje spausdamas perlenktą lapelį su savosios mifritės vardu. Nuobodulys seniausiai buvo dingęs, dabar karaliavo nerimas daužydamas nervus it pasiutęs žnogėnas viską kas pakliūva po ranka. Vis su kiekvienu žingsniu labiau brovėsi į girios tankumyną, prie storų, senų medžių ėmė prisidėti ir vienas kitas varganas krūmas ar mažytis varganas pušaitės ar eglaitės sodinukas. Tamsa čia darėsi tirštesnė, o vėsa aršiau gėlė kaulus. Peršokęs griovį, išgąsdino kelis miško paukščius, tarsi milžinišką rodyklę nukreipdamas į savo makufelį sakydamas: "o taip, aš čia. Ateikit jei norit užsirauti". Sustojęs lengviau atsikvėpė ir su baime suprato, kad jau paduso. Nuostabu,- sarkastiškai sudejavo mintyse,-kaip aš tada kailį savo išnešiu?
- Turbūt nekaip,- subambėjo po nosim jau ne mintyse ištiesindamas prieš kelias akimirkas sukūprintą nugarą. Šią atšliejęs į klevą, skubiai atgniaužė ranką, kurioje laikė perlenktą lapelį. Išlankstęs popiergalį, permetęs akimis tekstą, jau pamanė, kad pargrius. Nepatenkintas sugriežė dantimis, siusdamas ant vampyro profesoriaus ir keikdamas visais keiksmais, kuriuos tik mokėjo. Džordžiana. Kvaily, tu nuvogei Tričės antrą vardą?!. Trūksmingai įkvėpė gaivaus nakties oro, dėliodamas mintys ir nervus pagal abėcelę, malšindamas sukilusį pyktį mintimi, kad Tomui ateis laikas, kai pakankamai prisigiedęs nusisuks sprandą. Tačiau, vis dėl to, gniaužė nenuoromą šypseną, tarsi šnekėdamas: "jetus, kaip tau fantazijos dar užtenka, a?" Suglamžęs lapelį įsimetė sau į kišenę. Palūkėjęs, atgaudamas paskutinį kvapą, pasiruošė galiausiai pradėti žaidimą.
- Džordžiana,- vardas nuskambėjo tyliai, bet užtikrintai iš Grifų Gūžtos atstovo lūpų. Vėjas su aidu pasigavo  šį žodį ir nunešė tolyn per naktinės girios platybes, prašydami kviestosios atsako. Kažkokia būtybė darsyk sušnarėjo krūmynuose, vaikinas krūptelėjo ir tik pastebėjęs elnio ragus tyliai nusijuokė save išvadindamas bailiu. Gyvūlio tamsios akys smalsiai stebėjo juodaplaukį, tačiau vos anas pasileido vėl lengva risčia bėgti, sunerimęs atšoko ir dingo tankmėje. Džeimsas staigiai pasuko dešinėn ir iškart pateko į mažytę proskyną su nedideliu ežerėliu, apšviestu mėnulio. Čia, aukšta žolė ramiai lingavo sudarydama harmonijos ir amžinos ramybės atmosferą.
- Kodėl tu bėgi?- dainingas, malonus balsas ausims privertė mėlynakį atsisukti ir pažvelgti į žibuoklės spalvos dideles akis, be galo primenančias vaikino motinos, Sicilijos, dabar likusios taip toli. Mifritė išžengė iš miško mesto šešėlio tiesiai į mėnulio apšviestą proskyną. Rodos, visas pasaulis kažkur prasmego, dingo ir visos šeštakursį kaustančios problemos su negandomis. Dingo ir Voldis, ir Tričė, ir tėvas su Slapstūnais, liko tik tai kas čia dabar vyko.
- Kad ne iškart pamatyčiau tavo dailų snukelį,- pakėlęs antakius, vos išvydo aukštą baltaplaukę merginą, pusbalsiu pratarė.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris jau nebegirdėjo Džeimso atsakymų, mat vilkolakis buvo susikocentravęs į profesoriaus balsą, kuris porino apie mifritus.
Nemėgsta katalikų,-vyptelėjo švilpis. Galbūt man pasisekė, o gal ir ne. Bet šiaip ar taip, kodėl tada mifritams tinka protestantai, anglikonai, kalvistai ir visos kitos krikčionybės atšakos, išskyrus katalikus, a? Tačiau dėl to nekvaršinęs sau galvos, šeštakursis pasigriebė savąjį lapelį ir nukūrė link portalo, kuris jį nuves į mišką, apgaubtą nakties.
Vos tik peržengus portalo slenkstį, Igį pasitiko nakties gaiva, šaltis, medžių lapų šnarėjimas. To užteko, kad mėlynai pilkų akių savininkas pasijustų kaip namie. Igoris apsižvalgė aplinkui. Jo akys naršė kiekvieną užmatomą miško kamputį, tarsi iš anksto tikėdamasis ką nors išvysti, bet nieko naujo nepastebėdamas, Igoris gūžtelėjo pečiais. Ką gi, neturiu čia visos amžinybės, tad judam. Ir Lorijanas-Greywindas patraukė, kaip pats numanė, į rytų pusę.
Beeinant medžiai storėjo, lapija tankėjo, kol visai užgožė nakties dangų. Šaltukas nerimastingai badė vilkolakio odą, tačiau pastarasis į tai nekreipė dėmesio. Jis tiesiog ėjo ir kaip inkstintai liepė- ištempęs ausis klausėsi miško garsų. Pušyje suūkė vieniška pelėda. Kažkur pažeme sucvipė svirpliai. Staiga, palei pat ausį suzyzė. Uodas,- suvokė švilpis, susiraukdamas. Netrukus zvimbimas nutilo. Igoris šyptelėjo ir  su spriktu pritrėkštas uodas ant jaunuolio delno nuskriejo į miško paklotę. Pasaulyje pamažėjo vienu uodu. Smagumėlis,- pamintijo akimirką jaunuolis, žingsniuodamas toliau, kol galiausiai sustojo ir išlankstė perlenktą lapiukštį. Mifritės vardas Igiui nesukėlė jokių jausmų- nei šaltų, nei šiltų. Šešiolikmetis paskutinį sykį niūriai nužvelgė vardą, ir kaip tik įmanoma tvirčiau ir užtikrinčiau pasakė:
-Elaiza.
Netikėtai Igoris pajuto šiltą delną ant savo peties. Švilpis iš nuostabos sulaikė kvapą. Jaunuolis pajuto kaip jo širdis  vos neišoko iš krūtinės laukan. Stengdamasis susitvardyti Igis lėtai atsisuko ir pamatė mifritės giedro dangaus akis.
-Pagaliau pakvietei, Igori,- švelniu balsu tarstelėjo baltaplaukė viliotoja.
-Pastebėjau,- suniurnėjo kažkaip neužtikrintai vaikinas.
Jis pirmą kartą pasijuto nesavam kailyje.

[Klarė Konė Karter]

Laikas bėgo ir trečiakursė išbandė bemaž viską. Pasinaudodama transfigūracija lapui suteikė peilio savybes. Aišku, iš pradžių išbandė visus kerus, kuriuos mokėjo. Tačiau liana nepasidavė. Žiobariški būdai taip pat nepadėjo. Išsisiūbavusi paauglė bandė išsisupti kuo aukščiau ir galbūt rankomis užsikabinus už šakos nutraukti lianą ištempiant iki tempimo ribos. Tačiau nei vienas planas nesuveikė. Strazdanė supuodamasi tik prisidarė žalos. Uniformos rankovės ties alkūnėmis pasipuošė nudrėskimais, taip pat ir po jomis esanti šviesi mergaitės oda. Tačiau baisiausiai atrodė paauglės plaukai. Įprastai lygiai sušukuotos kaštoninės bangos būdavo supintos į dailią kasą ar arklio uodegą, tačiau džiunglės tamsius, rausvo atspalvio plaukus ištaršė neatpažįstamai. Vietoj dailių raiščių plaukuose styrojo įvairių augalų lapai, spygliai, ir baisiausia vabalai kibiomis, judančiomis kojelėmis. Šie įsipynę į plaukus dažnai palikdavo mižiniškus susivėlusius kamuolius, kuriuos išdraskyti prireiks valandų. Žaliaakė sugriebusi plaukų sruogą vos nepuolė į paniką. Tačiau užduotis, kurią norėjo žūtbūt įveikti, privertė ją susikaupti.
Praėjusią pamoką Klarė susimovė. Susimaudavo ji vis dažniau. Nežinojo ar tai galima sieti su vis kylančiu kursu, ar tuo, kad apskritai dažnai jausdavosi nevykėle. Galbūt tai buvo galima suversti paauglystei, metui, kai autoritetais iš mokytojų ir tėvų tapdavo draugai ir mokslai ne taip jau ir rūpėdavo.
Palengva temo. Ir taip ankštos džiunglės ėmė virsti nepakenčiama vieta. Įkyrūs vabzdžiai vertė trečiakursę vis labiau muistytis. Nepadėjo ir kylantis mėnulis, kuris apšviesdamas kelis laisvus lapijos nepaliestus kampelius kūrė šešėlius. Judėdami šešėliai sukūrė nesaugumo jausmą. Nežinojai kas slepiasi džiunglėse. Ar čia nėra kokio naktinio padaro, kuris iki galo sutemus nenorės paversti Hogvartso mokinės skaniu užkandžiu.
Ir štai tarp šešėlių pasirodė lauktasis padaras. Matyt Klarės emocijos, nors ir buvo slopinamos jau įkyrėjusio užsikabinusių kojų skausmo, nejučia susuko norą. Ir noras grįžti atgal į palyginus saugią mokyklos atmosferą buvo didesnis už visus kitus šiuo nenusakomu laiku sugalvotus. Prietemoje žvilgėjo žirklės. Mėnulio apšviestos jos atrodė tiesiog nuostabiai. Blyškus metalas, greičiausiai sidabras buvo papuoštas įvairiai besiraitančiais gėlių ir vijoklių raštais. Gėlių žiedlapiai žvilgėjo auksu, o žiedų centrai mirgėjo įvairiausiais brangiais akmenimis. Žirklių ašmenų išoriniai kraštai priminė nėrinius, tarsi būtų rankų darbo. Tokį daikto džiunglėse niekas nesineš, o tuo labiau nepames vidury aukštų lianų spąstų. Žalios grifės akys atspindėjo mėnulį ir tarsi gruobuonis Klarė suraukė pusę veido, suformuodama kreivą šypsnį. Aš tavęs jau laukiau Pašaipiai mintimis kalbėjosi su ja aptikusia būtybe. Dabar tereikėjo padarą nukauti. Lengviausia dalis Sarkazmas tarsi tekėjo gerokai susierzinusios trylikametės venomis. Lengvai aš nepasiduosiu.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Igoris pajuto, kaip Elaizos dešinė ranka pakilo jam iki skruosto. Virpulys perbėgo per visą vilkolakio kūną, lyg švelni elektros srovė, lyg įrodymas, kad reikia išlikt blaivaus proto ir nepasiduoti jausmams pražūtingams. Mifritė tai pastebėjusi nusišypsojo.
-Tu čia saugus,- tyliai sušnibždėjo mergina, pasilenkdama prie Igorio, tarsi ketindama pabučiuot jį,- Nieko nebijok, Igi.
Švilpis giliai įkvėpė. Vijoklės veidas visai čia pat. Lūpos irgi. Mėlynai pilkų akių savininkas nežinojo ko griebtis. Tarsi aptemstantis nuo jausmų protas klykte klykė nepasiduoti, atstumti mifritę, o širdis liepė pasiduoti. Pasiduoti jausmams.
Bet juk mano širdis užimta,- lyg per miglą susiprotėjo ir paėmė viską į savo važias- artėjančią Elaizą sustabdė, griebdamas gražuolei už kaklo.
-Aš nesakiau, kad gali mane vadint trumpiniu,- duslus balsas perskrodė nakties simfoniją. Šaltos mėlynai pilkos akys įsmigo į mifritę,-  Ir beje, nemeluok, aš niekur nesu saugus,- sugriežė dantimis,- O dabar malonėk atsitraukti, Elaiza.
Mifritė sklapsėjo savo blakstienoms, nė nekreipdama dėmesio, kad geležiniai gniaužtai įremti į jos kaklą ir vėl užgiedojo savo švelniu it šilkas balsu:
-Igori..
-Atsitraukt sakiau,- nukirto vilkolakis, laisva ranka grubiai atplėšdamas Elaizos dešinę ranką nuo savojo skruosto,- Nuo manęs. Dabar pat,- griežtai kalbėjo.
Tačiau mifritė darė savo. Jai nebuvo motais vilkolakio šlatumas ir bandymas apsisaugoti nuo jos vilionių. Elaiza puikiai žinojo, kaip pasiekti savo tikslą su tokiais.
Švilpis prisimerkė. Matė kaip mergina atsitraukė nuo jo ir gundinačiai nusišypsojo. Lorijanas-Greywindas suniurzgė. Jam nepatinka tai. Jaunuolis nuleido savo ranką ir... Nustebo.
Mifritė apsisuko ir eidama nuo jo prakalbo:
-Igori, aš niekada tavęs neišduočiau ir nepalikčiau. Suprasčiau tave. Padėčiau tau,- jos meilų balsas aidėjo tamsos kupiname miške,- Tik tark žodį...
-...Ir mano siela pasveiks,- ramiu balsu atsakė švilpis.
Elaiza kaip įgelta atsisuko. Jos žydrose akyse sužibo šaltas įsiūtis, bet Igoris kalbėjo toliau:
- "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia",- reikšimingai nutilo. Jaunuolis buvo ramus ir savimi pasitikintis,- Abejoju, kad, tu Elaiza, suteiktum man tokią meilę. Tu tik vilioji ir žudai,- nusišypsojo. Jam nebuvo svarbu, kad mifritai neapkenčia katalikų. Jam nebuvo svabu, kad jį nužuds kaip ir kiekvieną kitą. Bet puikiai žinojo- jo žūtis bus daug pikantiškesnė negu paprastų aukų,- Ir aš negaliu mylėt tavęs, nes ir taip mano širdis užimta, visai ko kito.
Mifritė dar labiau įsiuto. Ją viskas siutino, kas buvo susiję su katalikybe. Tai matydamas Igoris palietė savo burtų lazdelę. Taip, jo galvoje užgimė planas chuliganas.
Tegul įsiunta dar labiau. Paskui pergudrausiu tą prakeiktą mifritę.- šyptelėjo taip manydamas. Juk visgi, jam kol kas pavyko atsispirti Elaizos vilionėms.

[Džeimsas Greywindas]

Rodos, mergina įsižeidė. Nors sakinys buvo pasakytas beveik kaip komplimentas, bet paskutinis žodžis privertė mifritę suraukti savo dailius antakius, o kaktą išvagoti nesupratimo raukšlėmis. Tačiau, tai tetruko vos kelias akimirkas ir ši nusijuokė skambiu savo juoku, kuriam prilyginimo ir taip nereikia. Kažką neaiškaus, bet linksmo pridurdė prie savo juoko savo saldžia kalba, ką Džeimsas visai netyčiomis praklausė. Bet vis tiek vaikinas matė, kad ji buvo įsižeidusi. Kad ir kaip tobulai slėptų. "Supranti, kai pats išmoksti viską slėpti, lengvai supranti ar kiti ką slepia ar ne,"- iš pasąmonės atsklido visažinis balsas, ko gero priklausantis šešiolikmečio tėvo pamokų nuotrupoms. Tačiau ir šitas buvo praleistas pro ausis, užmuštas mifritės Džordžianos nežemiško grožio. Pastaroji ėmė lėtai, judindama klubais artintis prie vaikinuko. Pastarasis susinepatoginęs žengė žingsnį atgal.
- Nemanai, kad tai prasta idėja?- išstenėjo. Taip, tai nuskambėjo ypač kvailai, bet vos užmerkus akis, išplaukiantis Tričės veidas vertė mąstyti blaiviai. Ar bent bandyti taip mąstyti. Nepasiduoti mifritės vilionėms, nors kaip ir troško, kad ši atsidurtų jo glėbyje. Dar žengė žingsnį atgal.
- O kodėl turėtų?- persaldintas lakštingalos balsas, jaukė protą, o tai matytadama Džordžiana valiūkiškai šyptelėjo nutaisydama geidulingą žvilgsnį.
- O turėtų,- judindamas lūpas sušnabždėjo. Išgirdo padažnėjusį širdies plakimą- tai dar padidino gražuolės šypseną ir priartėjimą prie savojo tikslo. Atstumas tarp jos ir grifo mažėjo it tirpstantis sniegas- Džeimsas daugiau nesitraukė. Juodaplaukis buvo pasimetęs, nežinantis ką daryti. Plėšėsi tarp dviejų jausmų, dviejų žmonių. Neatitraukdamas akių nuo baltaplaukės, kuri vis su kiekvienu žingsniu grakščiai plaukė, o ne ėjo, žiūrėjo į jos dailų veidą, tačiau kaip užsispyręs ožys stovėjo vietoje. Nejučiomis krūptelėjo kaip šilkine oda padabinta mifritės ranka atsirado ant krūtinės. Nesusilaikęs sugriebė Džordžianos ranką už riešo, merginą prisitraukdamas arčiau. Ir kito, ir kitos veidai buvo stulbinamai arti, šešiolikmetis girdėjo mifritės kvėpavimą, užuodė jos mišku atsiduodantį kvapą. Luktelėjo vieną kitą minutę rinkdamas žodžius. Bet Džordžiana neketino laukti, grifas atitraukė veidą, vos žibuoklių akių savininkės lūpos atsirado pavojingai per arti.
- Kas yra?- antgamtiškos kilmės būtybė švelniai pasidomėjo nustebinta tokiu mokinio veiksmu.
- Ar žinojai, kad tavo persaldintas balsas verčia mane vemti?- drėbtelėjo tvirčiau suspausdamas mifritės riešą. Turbūt mintis ką kita Džordžiana būtų pasakiusi jei juos čia būtų taip užtikusi, privertė atgauti savo kontrolę ir tą orumą, kurį trypė šita išsigimusi padugnė savais žaidimėliais, - ir tai, kad esi žila paleistuvė?
Mirtina tyla įsivyravo proskynoje, tik vėjas šiureno ilgas smilgas ir žoles aplink jaunuolių kojas, vieną kitą besibadančiais tūžmingais žvilgsniais. Džeimsas kita ranka ūmiai ištraukė lazdelę įbesdamas šią į Džordžianos kaklą.
- Per daug priėjai prie savo priešininko,- sušnypštė šiai į ausį,- o tai reiškia, kad nukentėsi, panelyte.
- Tu irgi,- švelniai, bet su pavojingu prieskoniu sumurkė, savo skaisčias akis primerkdama ir įbesdama į grifo. Pastarasis tik nusijuokė iššiepdamas aštresnius nei žmonių iltinius dantis.
- Aš tau galiu suteikti viską...
- Tik be tų dramų, Džo. Jos jau lenda man pro gerklę, mifrite.
- Meilę,- užsivedusi toliau tauškėjo baltaplaukė mergina.
-Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė...- žodžiai buvo ištarti kaip tik tą akimirką, kai kažkur toli Igoris juos sakė savąjai mifritei Elaizai. Himno meilei žodžiai susiliejo kartu net skiriami tokio atstumo, net kai juos tarė dviejų mirštančių šeimų sūnūs, kurių priešiškumo nežinojo tik pats Igoris. Tačiau apkerėtas vilkolakis baigė savo prakalbą, o ligoto djeveleno užspaudė bučinys.

[Caroline Elase Wilding]

((postas Emilijanos McWelle vardu))

Ak, tos mifrito lūpos... saldžios, minkštos. O bučinys net grubus. Kad ir kaip tai bebūtų, Emilijana mėgavosi kiekviena to veiksmo sekunde. Kažkur giliai smegenų vingiuose galbūt ir buvo tokių minčių, kaip „tai tik iliuzija“, „tai netikra“, „turi atsispirti“ ir panašiai. Tačiau mintys pasiklydo lūpų šokyje, o Emi, tiesą pasakius, nelabai ir stengėsi jas sugaudyti. Kaspijano rankos švelniai slydo merginos liemeniu vis žemiau ir žemiau. Nekantriems mifrito pirštams įsigavus po Emilijanos džemperiu mergina pagaliau atitoko. Negali sakyti, jog jai nepatiko, kaip tvirti vaikino pirštai švelniai liečia jos alebastrinę odą, tačiau mergina buvo auginta katalikiškomis vertybėmis besivadovaujančioje šeimoje ir apie seksą ir panašius dalykus turėjo gana aiškią nuomonę. Tai ir buvo tarsi žadintuvo signalas, privertęs keturiolikmetę trumpam atgauti sveiką protą.
 - Kas yra?- įtaigusis, švelnusis Kaspijano balsas užliejo merginos ausis pirversdamas pamiršti abejones.- Atsipladaiduok,- švelniai paliepė.
Emilijana pakluso. Tiesą pasakius, nelabai turėjo kito pasirinkimo. Kreivokai šyptelėjęs mifritas vėl palinko prie Emi ir tęsė ką pradėjęs. Tačiau keturiolikmetė jau nebebuvo taip įsijautusi kaip anksčiau. Taip bučiniu ji vis dar mėgavosi, tačiau į akis vis lindo Igio, Andromedos ir kitų žmonių veidai. Kaspijano pirštai vėl įsigavo po džemperiu, slinko aukštyn taip keldami drabužį. Emilijana dar niekad nebuvo jutusi nieko panašaus. Blyškia oda vaikščiojo šiurpuliukai, bet ne nuo šalčio. Gyslomis tarsi tekėjo elektra, protas ir širdis (tikriau sakant kūnas) jau nebesusitarė. Taip, sirena tikrai geidė to gražuolio Kaspijano, bet tolimose proto kertelėse suvokė, jog tai tik iliuzijos. Tačiau vis negalėjo atsitraukti. O gal nenorėjo.
Juodasis džemperis beveik paliko Emi kūną. Mėnesienoje nušvito perlų baltumo blyškumas. Nakties šalčiui imus kandžioti nuogą odą keturiolikmetė staiga sustojo. Nustūmė mifritą. Ledokšniai Kaspijano akyse tarsi vėrė kiaurai.
 - Viskas gerai. Ateik pas mane,- švelniai ištarė mifritas tuo savo saldžiu įtagiu balsu.
Emilijana tuojau pat žengė arčiau mifrito. Tiesiog negalėjo pasielgti kitaip. Galvoje pašėlusiu greičiu ėmė suktis mintys. Jėga jo neįveiksiu, nepavyks. Galiomis irgi nepasinaudosiu, negaliu. Ką po velnių daryti? Jeigu taip ir toliau, ne tik kad užduoties neįvykdysiu, (nors Emi tai mažiausiai rūpėjo) bet ir skaistybę tam baltaplaukiui atiduosiu. Net nuo tokios minties mergina nusipurtė, bet greitai košmaras galėjo patapti realybe – Kaspijano pirštai slankiojo nuoga oda keliavo vis žemyn ir žemyn. Emilijana karštligiškai mėgino kažką sugalvoti. Staiga gimė gana beprotiška idėja ir bet kuris normalus Apsigynimo nuo juodosios magijos mokytojas ją išgirdęs pasukiotų pirštą ties smilkiniu. Galėjo nepavykti, tačiau keturiolikmetė nelabai turėjo iš ko rinktis. Giliai įkvėjusi Emi prisitraukė Kaspijaną arčiau ir pravėrė lūpas. Dvi antgamtines būtybes sujungė bučinys (kuriame, reikia pasakyti, didesniąją dalį iniciatyvos rodė Emilijana).