[Ashley Tonks]

Prabėgus valandėlei stovėjimo, pagaliau juodų, ilgio iki pečių plaukų savininkė - varniukė pažvelgusi į mergaičiukę prabilo. Ši sutiko dirbti kartu.
- Šaunu! - tyliai, tačiau šūktelėjusi Ashley dar kartą nusišypsoji ir atsisėdo ant kėdės, kol tuo tarpu jos partnerė nutipeno atnešti Galgastrelą. Pirmakursė patogiau įsitaisė ir tyliai, tartum pelytė po šluota laukė grįžtančios varniukės. Belaukiant rudaakė nužvelgė ant stalo stovintį šviežio pieno indelį, bei žibalo dulkes. Bus įdomu... Tačiau kurią užduotį vykdysiu aš? Tiesa, nebijau kraujo, bet nenorėčiau vaikščioti randuota ranka, jog vėliau nieko negalėčiau paimti. Grįžo ir varniukė, taip nutraukdama gilius Ashli pamąstymus. Pasiskolinusi kėdę, ji atsisėdo šalia ilgaplaukės, padėjo atrodo gana sunkoką, vietomis paauksuotą ginklą ir ištiesusi ranką prisistatė. Eleizija. Eleizija Stigler. Draugams - Elė. Toks buvo jos vardas. Taigi dabar grifės eilė. Ji taip pat ištiesė ranką.
- Na, o aš Ashley. Pirmakursė. Draugams, nors jų ir nelabai dabar turiu, tikriausiai irgi Ashley arba Ashli. Tiesą sakant net nežinau. Vadink kaip tau patogiau, - tarė mergaičiukė ir vėl linksmai šyptelėjo.
- Dėl užduoties... Man nėra didelio skirtumo. Galiu daryti ir tai, ir tai. Iš akių matau, jog tu nebijai kraujo. Tiesa? Tuomet gal būt imsiuosi antro praktikos darbo. Vis dėl to nenorėčiau vėliau gydytis žaizdų, - pritylinusi toną baigė grifė ir susirado pergamento lakštą, bei savo plunksną.

[Eleizija Stigler]

-Na, tikrai nesu ta, kuri alpsta nuo kraujo, bet ir ne ta, kuri trokšta jo. Bet labai noriu tos užduoties su būrimu.
Eleizija apžvelgė ant suolo išdėliotus daiktus. Ten buvo ir varnės atneštas gargastrelas, ir žibalo dulkės, ir indas, pripildytas pienu. Elė nedrąsiai paėmė ginklą ir apžiūrėjusi giliai įkvėpė. Kardas buvo išties aštrus. Menkas jo ašmenų prisilietimas ir žmogaus oda iškart prasižios. Ji atsigręžė į Ashley ir tarė:
-Beja, malonu susipažinti. Gal norėtai apie kažką pakalbėti, į tą laiką, kai aš save pjaustysiu? - tai pasakiusi, vienu lūpos kampučiu šyptelėjo. -Gal gali plačiau papasakoti apie save? Aišku, jei nesunku.
Laukdama Tonks atsakymo, varnė pasiryžo ir pridėjo ginklą prie delno. Sulenkė pirštus, priglaudė juos prie vėsaus plieno ir brūkštelėjo per delną. Ranką pervėrė staigus ir stiprus skausmas. Elė sukando dantis ir nurijo seiles. Skausmas po to nuslūgo, bet žaizdą pradėjo perštėti. Minutė po minutės ašmenys dažėsi kraujo spalva. Tada Stigler pagriebė šiek tiek žibalo dulkių ir, atleidusi ašmenis nuo žaizdos, apibarstė ją jomis. Po to įmerkė kardą į kentaurių pieną ir du kartus pamaišė laikrodžio rodyklės kryptimi, spjovė tiesiai į dubenį. Dulkės pradėjo šnypšti ir burbuliuoti, o kraujas - dažyti pieną. Pienas iš balto virto į rausvą skystį, kuris burbuliavo nuo žibalo dulkių. Tada ji ištraukė kardą ir, jį padėjusi ant stalo, pažvelgė į dubenį. Skystis radėjo pats virpėti ir suktis. Kai netikėtai visas nusidažė juodai. Elė net atšoko. Kas čia dabar? Nežinojau, kad keisis spalvos. Kažkas naujo. Eleizija prislinko dar arčiau skysčio ir įsmeigė akis į jį. Iš lėto dubenyje pradėjo ryškėti siluetai. Ne moters, ne vyro, net ne žmogaus. Tai buvo medis, kurį netikėtai į dvi dalis perskėlė žaibas. Po to viskas vėl pradėjo suktis. Tada išryškėjo du siluetai. Vienas iš jų buvo aukštas ir raumeningas vyras su skimitru, o kitas - gorgonė. Abu siluetai vienas su kitu kovojo. Gorgonė nuo ašmenų gynėsi savo gyvatės uodega, o vyras ją kapojo. Jie buvo lygių jėgų. Nė vienas negalėjo iš jų laimėti, kai galiausiai vyras perrėžė gargonei kaklą, bet ji dar spėjo vyrą paversti akmeniu. Vizija subliuško ir išnyko. Eleizija neteko žado ir atsitraukė nuo dubenio. Po to nuvalė nuo kardo kraują ir atsigręžė į partnerę.
-Ar tu tai matei? - ji tikėjosi, kad tik ta, kurios kraujas susimaišė su pienu, gali matyti viziją.

[Donald Rock Riddle]

Donaldas Rokas Ridlis žvelgė į vyresnėlę mąstydamas: o kas gi bus, jeigu ji nesutiks? Reiks ieškotis kitos porininkės? Mėginti įtikinti kokią mažę, kad ji nebijo kraujo? Gaila čia nėra Marinos, toji tai tikrai pagelbėtų. Nors ir buvo su juodąja mergiūkšte susitikęs tik kartą, šioji įsidėjo jam galvon kaip kokia Migraena. Tačiau nieko to neprireikė, to paties koledžo atstovė greit sutiko ir dirbti kartu ir prisiimti užduotį taip gąsdinančią jaunąjį vampyriuką. Kai mergaitė paprašė atnešti gargastrelą, grifiukas čiut nepašoko į orą, bet susitvardydamas ramiai nuėjo prie profesorės ir paėmė kalaviją. O Dievai koks jausmelis! Žodžiais neapsakysi kas dedas kovingoje kilmingo kario sieloje kai rankose atsiduria viduramžių ginklas. Parėjęs pas porininkę, besiraitojančią rankoves ir greičiausiai mąstančią į kurią ranką pjauti, padėjo ant stalo kardą tarp dviejų dubenėlių, kuriuose teliuškavo profesorės minėtas pienas bei žibalo dulkės. Juk negalėjo to milžiniško daikto įduoti tiesiog dailiosios lyties atstovei į rankas, šitaip pasielgtų toli gražu ne riteriškai. Tada vaikis atsisėdo, išsitraukė pergamentą, plunksną ir nusišypsojo priešininkei.
-na ką Caroline, sėkmės! – tylomis šūktelėjo pasiruošdamas viską užsirašinėti.

[Caroline Wilding]

Tarsi nebijojo užduoties, nebijojo kraujo, bet ir netroško žiūrėti į būsimas nelaimes. Kas iš to, jog sužinosi - nieko iš to geriau. Dar lauksi, kankinsiesi, baiminsies. O nežinodamas dar gali keletą savaičių, dienų (ar kiek ten laiko liko iki būsimos nelaimės) pagyventi ramiai, pasidžiaugti. Žinojimas kartais siaubinga našta. Pažinimas daug kainuoja. Ką darysi, pamoka yra pamoka, o Caroline jau sutiko atlikti šią ne itin malonią užduotėlę. Reiks taip ir padaryti. Donaldas netrukus grįžo su priemonėmis. Mergina linktelėjo į jo palinkėjimą ir paėmė ginklą į rankas. Prie nuo lietimo nuzulintų kriaunų pratusiems pirštams kardo rankena atrodė nelabai maloni. Galgastrelas ar kaip jis ten besivadintų. Nežinau, nelabai jis man prie širdies. Negaišdama laiko pasigalvojimams ir pamąstymams Caroline ranka švelniai suėmė vėsius ašmenis. Ypač Carol erzino auksas. Tai juk ginklas, kam ant jo tos puošmenos? Kovojant juk nepadės. Nors gal su pranašavimui skirtais ginklais yra kitaip?
 Velnias žino. Sugretinusi ašmenis su Likimo linija šešiolikmetė spustelėjo kalaviją. Netrukus jį nurausvino kraujo srovelė. Skausmo mergina beveik nejautė, šis buvo nuolatinis šešiolikmetės draugas, palydovas ir panašiai. Kilstelėjusi galvą ji sveikąja ranka nusibraukė garbanas ir belaukdama kol ašmenys, kaip liepė profesorė, nusidažys krauju pažvelgė į Donaldą. Matyt ne šiaip sau vaikinukas nenorėjo dirbti su krauju. Tikėkimės, ne vampyras, man galvos nenukąs... Caroline šelmiškai prisiminė vieno žiobariško romano "Saulėlydis" vampyrus - reaguojančius į menkiausią kraujo lašiuką. Dėl viso pikto buvo rami - kalavijo ašmenys auksiniai, jei jau ką. Pagaliau ištekėjus reikiamam kiekiui kraujo Carol sužeistame delne sugniaužė gabalėlį tvarsčio (niekada puikiai nemokėjo gydyti žaizdų, tad nutarė susitvarkyti po pamokos, juolab, kad sužeidimas tikrai nebuvo nei gilus, nei baisus. Blogiausiu atveju bus galima nueiti pas ponią von Sjuard (ak, kad Carol būtų žinojusi, jog jos nebėra), bet tik tuo atveju, jei jau savo gydymu prisidarys dar daugiau bėdos) ir ištiesė ranką prie stiklainėlio su žibalo ar kokiomis tenai neaiškios kilmės dulkėmis. Pasėmusi gerą saują paprasčiausiai apipylė kruvinus ašmenis dulkėmis. Neįsivaizdavo, kokį čia dar dviratį reikėtų išradinėti. Įmerkusi  ginklą į indą su pienu mergina susimąstė, kokio velnio čia reikalingi tokie ypatingi daiktai - žibalo dulkės, kentarurų pienas... neužtektų ko paprastesnio?? Ech, ką jau čia dabar. Kardas paklusniai suko ratus inde, pienas sudarė mini tornaduką ir Carol kraujo dėka nusidažė švelniai rausvai.

[Donald Rock Riddle]

Berniukas stebėjo vyresnėlę partnerę ir viską žymėjosi pergamente, kolkas tai tebuvo juodraštis, tačiau vėliau atsiras ir švarraštis, tegul pirmiausia įvyksta viskas, kas turi įvykti. Kai iš grifės delno trykštelėjo kraujas vaikinukas suprato, kad buvo paskutinis idijotas žemėje, ką jis darys dabar?! Gerklė užsidegė, Donaldas žinojo, jog jo akys tuoj ims išdavikiškai keistis ir pasidarys auksinės, mat kai tik mažasis vampyriokas pajusdavo troškulį, betkokia tuo metu turėta akių spalva, ar pilkai žalsva, ar pilkai melsva, ar žalia, ar mėlyna... nesvarbu, visos atvirsdavo į pagrindinę. Jaunasis Ridlis dėmesingai įbedė jas į pergamentą bei užsidengė pečius siekiančių tamsiai rudų gaurų užuolaida. Antrakursis mėgino susikaupt į darbą, į kalakutienos kepsnį, vėliau į Mariną Lilę Grindelwald... Marina, Marina, Marina... juodi jos šilkiniai plaukai stambiomis bangomis vilnija nugara, ties kaklu truputį įlinkdami, ji skaniai kvepia... taip... juodoji Marinė... palengva palengva mintys apie klastuolę, sutiktą Hogvartso eksprese nuvijo Caroline kraujo kvapą šalin. Dar kiek patūnojęs ir įsitikinęs, kad akys ir vėl melsvai žalsvos, Donaldas nerūpestingai nustūmė nuo skruosto kudlas, lyg šios būtų trukdę gyvenimą ir vėl įsistebeilijo į porininkę, pastaroji jau gerokai pasistūmėjusi dabar žvelgė į rausvai nusidažiusį kentaurų pieną. Lyg ir norėjo kažką jai pasakyti, mat tyla visad nejauki, tačiau nesugalvojo ką, nežinojo ką jai galėtų pasakyti. Donaldas čia apskritai neturėjo draugų, tik vieną Mariną tepažinojo, nes sutiko ją traukinyje, o daugiau... nieko, ir vien todėl, kad niekas netyčia nepasidomėtų jo tėvais, tai būtų skandalas, kol motina nebaigė Hogvartso, kitąmet viskas bus kitaip.

[Caroline Wilding]

Ahaa, regis jaunasis Ridlis nelabai mėgsta kraujo. O gal kaip tik mėgsta? Dar vieno antgamtiko Hogvartse jau tikrai nebereikia. Sirenos, vilkolakiai, vampyrai, djevelenai... kiek čia jų priviso per tuos metus? Vienas po kito, kur pasisuksi, ten jau ne žmonių kilmės. Jeigu anksčiau sunku būdavo rasti antgamtiką, tai dabar jau žmogaus reikia gerai paieškoti. Ech, ką jau čia su jais... Caroline mintys sukosi ratu kaip tas rausvas kentauro pienas dubenėlyje, o trečia akimi mergina stebėjo jaunąjį porininką, kuris velniažin kodėl nutarė pasislėpti už plaukų uždangos. Ką gi, ne Carol reikalas, kad ir kaip magėjo išsiaiškinti. Jei jau ir turėjo merginą kokią nepataisomą ydą, tai buvo pomėgis kištis ir narplioti svetimus reikalus. Žiobariškame pasaulyje tikriausiai būtų tapusi žurnaliste.
Kalaviju apsukusi du ratus Caroline permetė akimis lentoje esančią tolesnę darbo eigą ir nepatenkinta kilstelėjo antakius ir klaktelėjo liežuviu. O nieko kultūringiau nesumąstė? Na žinoma, tais laikais gero tono niekam nereikėjo, bet juk didikams burdavo. Na nieko sau... ką jau padarysi. Nepatenkinta Carol susiraukusi spovė į pieną ir piktokai papurtė juodas garbanas - ir kas čia per užduotis? Daugiau nieko nebeliko daryti, tik laukti, kol tas rausvasis pienelis ims raibuliuoti ar dar kokį velnią išdarinėti ir teiksis parodyti kokios negandos žada ištikti Caroline artimiausioje ateityje. Pirmą kartą mergina pajuto kylantį nerimą. Nenorėjo žinoti. Didžiausia nelaimė atėjusi šešiolikmetei į galvą šiuo metu buvo draugo netektis. Ir baimė visai logiška turint omenyje koks Edgar'as šiuo metu palūžęs. Nustebusi Carol tik dabar pastebėjo, kad vaikino klasėje nėra. Įprastai jam nebūdinga praleidinėti pamokas. Na, dabar ne metas dėl to rūpintis. Pagaliau skystis inde pradėjo raibuliuoti mirguliuoti ir kitaip kaitaliotis nukreipdamas Caroline dėmesį nuo draugo. Nagi nagi, pieneli, kokią čia jau man staigmenėlę parengei? Tikiuosi nelaimė nebus blogesnė nei per Nuodų ir Vaistų pamoką sukulti buteliuką su nuodais. Nors, žinant mano biografiją, tokių nelabai gali tikėtis. Pagaliau dubenėlyje pradėjo kažkas ryškėti. Kažkokio žmogaus kontūrai. Rudi, banguoti, neilgi plaukai. Aukštas, raumeningas, tvirtas stotas. Gilios juodos akys. Balta marmurinė oda. Vaikinas vilkėjo Klastūnyno uniformą, stovėjo mokyklos koridoriuje. Caroline ūmai susivokė kieno atvaizdą regi dubenėlyje. Ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, ne, NEEE!!! Negali būti, tai neįmanoma, kažkoks kvailas prasimanymas, nesąmonė! Kvailas pienas, kvailas kalavijas, viskas čia nesąmonė, taip NEGALI būti! Drebančiomis rankomis Carol ištrenkė kalaviją lauk iš pieno. Garbanos tarsi dar labiau pasišiaušė, persigandusi šešiolikmetė nekantriai subraukė jas nuo veido. Supykusi taip stipriai trinktelėjo delnais per stalą, kad net sudaužė dubenėlį. Pienas išsilaistė, Ašo veidas susidrumstė ir dingo. Visa virpėdama nuo nervų Caroline sugniaužė peilio rankeną. Ramiai, ramiai, čia tik kvailas triukas, jis nieko nieko nereiškia, tik nesąmonė. Nusiraminusi mergina mintyse tarė Reparo ir į sveiką dubenėlį lazdele vėl sugrąžino nuo kraujo parausvėjusį pieną. Čiupusi skudurėlį puolė įnirtingai valyti kardo ašmenų tikėdamasi tuo pačiu iš atminties išplauti ir viziją.

[Bethany Landworth]

   Mergina vangiai išsitraukė užrašų knygutę ir plunksną, prieš tai dar trumpam mesdama piktą žvilgsnį į saulę. Nors dabar ji jai į veidą nespigino, tačiau Betę nervino vien žinojimas, kad ji yra. Tačiau grifė nė neketino nusileisti kvailai saulei ir dėl to visą pamoką nieko nedaryti. Taigi ji ėmė pildyti savo užrašinę su informacija apie Galgastrelą. Profesorei nutilus mokinė nustūmė viską į šoną ir ruošėsi šiek tiek pagulėti (kadangi saulė labai išvargino), tačiau tuoj pat pašoko, lyg būtų miegojusi visus tris tūkstančius metų ir atsibudusi žvali kaip niekad, ir pasižiūrėjo į profesorę kaip į psichopatę maniakę, kuri ketina išžudyti visus vaikus (nors kas žino, gal taip ir yra). Negana to, jog Apsigynimo nuo Juodosios Magijos profesorius liepė susikišt adatą sau į kaklą, tai dabar ir Ateities Būrimo mokytoja sako persipjauti delną! Nuostabu! Ketvirtakursė niekaip neapsisprendė, kas didesnis: pyktis, kad profesorė liepia vaikams žalotis, ar baimė, kad teks tai padaryti. Tačiau galiausiai grifiška prigimtis užspaudė baimę kojomis ir ėmė kelti pyktį rankomis, todėl Bethany neišlaikė:
   - Atisprašau, gerbiama profesore, bet ar pamokų metu leidžiama žaloti ir versti žalotis vaikus?
   Mėlynakė įrėmė piktą žvilgsnį į Amiką Belą Lordess, tačiau jau po kelių sekundžių jį nusuko, kadangi ėmė skaudėti akis. Nė nesiruošdama ieškotis partnerio ir, tuo labiau, kur nors judintis keturiolikmetė rankomis pasirėmė galvą ir ėmė mąstyti apie Hogvartso taisykles. Nejau nėra nei vienos, kuri neleistų skriausti vaikų? Aš tikrai pritarčiau Amikos ir Tomo uždarymui į Azkabaną už vaikų žalojimą. Mergina piktdžiugiškai vyptelėjo ir trumpam žvilgtelėjo į indelį su pienu bei stiklainiuką su žibalo dulkėmis, kuriuos tik dabar pastebėjo. Staiga priešais išdygo dar ir mergaitė, kuriai, atrodo, visai nerūpėjo tai, kad gal būt teks žalotis.
   - Hm, na, turbūt... Daugiau kaip ir nėra su kuo, todėl sėskis, - pakilnojo pečius ir mostelėjo į kėdę šalia savęs. - Tai kas pjausis delną?
   Betė jau ruošėsi pridurti ,,Gal tu?", tačiau tuomet susiprato, kad tai turėtų daryti pati, kad ir kaip paniškai bijotų skausmo. Juk ji negali prašyti vaiko savęs pjaustytis, tai būtų mažių mažiausiai nemandagu ir negrifiška, todėl ji pasisiūlė, kad ir kaip nenoriai:
   - Na, aš kraujo nebijau, - "tik skausmo" pagalvojo ir
trumpam nusisuko, nenorėdama parodyti baimės savo akyse. - Todėl aš galiu atlikti pirmąjį praktikos darbą, jei tau tai tinka.
   Grifė pakilo iš suolo ir nurėplioko link profesorės pasiimti kardo. Atsargiai paėmusi ginklą į rankas ji atsiduso, kiek abejodama savo sprendimu, tačiau išvijusi tokias mintis lauk, grįžo prie stalo.
   - Pasiruošk rašytis viską, okey? Ir beje, koks tavo vardas?

[Ashley Tonks]

Patogiau sugriebusi plunksną, bei prieš save pasidėjusi pergamento lakštą, Ashli įsistebeilėjo į partnerę ir laukė kokio nors jos gesto. Pagaliau pritarusi grifiukei ir patvirtinusi, kad imsis pirmo praktikos darbo, juodaplaukė lėtai nužvelgė stalą ir ant jo padėtas priemones. Giliai įkvėpusi Stigler pakėlė Galgastrelą ir atsigręžė į rudaakę, bei pasiūlė apie kažką pakalbėti, kol ji save "pjaustys". Tiksliau varnė norėjo, kad Ashli papasakotų apie save. Laukdama kol pirmakursė ką nors išlemens, Eleizija brūkštelėjo kardu per delną. Na ir ką man čia papasakojus? Merginos galvoje sukosi gal šimtas įvairiausių minčių, tačiau arčiausiai savęs pristatymo buvo tikriausiai mintis apie jos tėvus, kaip jie laikosi... Nepaisant to mergaitė pakėlė akis, kurios žvelgė į beveik krauju nusidažiusį kardą ir tyliai pradėjo:
- Gerai, galim... Tai kaip ir sakiau esu Ashley. Ashley Tonks. Vienuolikmetė grifė. Turiu tėvus, grynakraujus burtininkus ir vyresnį brolį. Ai, dar turiu pelėdą ir triušę - šyptelėjo mergina ir tęsė. - Gyvenu Anglijoje, Oksforde. Anksčiau lankiau žiobarišką mokyklą ir nesiskundžiau, tačiau vistiek kažko trūko... Nesijautė, kad gyvenu... O štai Hogvartsas. Tai mano namai. - sustojo minutėlei ir vėl žvilgtelėjo į partnerės delną, o tada toliau bandė kažką apie save suregzti. - Atvykau neseniai, tačiau čia jaučiuosi puikiai, nors ir nelabai turiu pažįstamų. Taigi... Nežinau ką daugiau ir bepasakyti, tikriausiai viskas. - O kaip tu? - baigė grifiukė.
Ashley susitelkė prie užduoties. Ji stebėjo porininkės veiksmus ir jau svarstė ką varnė ten išvys.
Nereikėjo ilgai laukti, kai Eleizija prisislinko arčiau pieno ir įsistebeilėjo į pieną, tačiau grifė ten nieko neišvydo, todėl laukė kol porininkės žvilgsnis pakryps link Ashli. Pagaliau juodaplaukė atsisuko į rudaakę ir paklausė ar ši irgi tai matė.
- Ne, o kas? Ką ten matei? - pasiteiravo rudaakė ir laukė kol kas nors kažką paaiškins.

[Claudie Amneta]

 Ši diena vis nenuilstančiai mokinei buvo beveik tokia pat, kaip ir kitos. Per teoriją ji tylėjo - niekaip negalėjo sugalvoti atsakymo apie tą kalaviją. Na, tik tiek, kad jis tikriausiai magiškas ir susijęs su ateities būrimu. Bet tai buvo savaime suprantama - kam profesorei į pamoką neštis visiškai su ja nesusijusį daiktą? Dėl to klausėsi kitų atsakymų ir su pavydu klausė išdalintų taškų. Praktika jos irgi nesužavėjo. Mums reikės pjaustytis venas? Nors ne. Delnus. Irgi gerai. Grifė kreivokai nusišypsojo ir žvilgsniu naršė klasę. Švilpė... Klastuolė... Grifė - pirmakursė, bet jau užimta. Varnė. Grifas. Su... Carol? Kodėl jos nespėjau pakviesti? Galų gale žvilgsnis užkliuvo už dar vienos bendrakoledžės. Greitai link jos nutipeno ir timptelėjo už apsiausto krašto.
 -Klareee...- nutęsė.- Nori poruotis?- paklausė ir sukikeno. Tikrai poruotis? Juk aš nenoriu su ja tuoktis.- Na... Pamokos darbui.
 Dabar ji jau kvatojosi iš savo minčių. Gal taip nebuvo, bet jautė į nugarą įsmeigtus kelis žvilgsnius. Tramdykis, Clau. Mokinė stipriai prikando lūpą, kad daugiau nebesijuoktų. Ir taip apsikvailino visos klasės akivaizdoje, nereikia dar už juoką gauti numinusuotų taškų. Jai ramybės nedavė mintis, kad reikia dar ką nors pasakyti Klarei. Barbenant pirštais į suolą lyg koks muškietininkas iškilmingai atėjo mintis.
 -Jei nori, galiu aš pjaustytis. E... Tai yra aukoti kraują,- Kas man užėjo?- Nors, jei nori, galim daryti atvirkščiai.
 Ji nutilo, nes nenorėjo dar labiau apsikvailinti. Tik laukdama atsakymo mąstė, kurią praktikos užduotį norėtų pasirinkti pati. Abi jos labai nežavėjo, bet pirmoji atrodė paprasčiau. Antra teorinė. Ir kiek nuobodoka. Bet dabar viskas priklausys nuo Konės. Žinoma, jei tik ji sutiks dirbti poroje kartu, o ne poruotis...

[Donald Rock Riddle]

Donaldas Rokas ir toliau stebėjo savo porininkę, kuo toliau, tuo labiau ji jam patiko. Ir kodėl mama negali įsitaisyti būtent tokios draugės? mąstė tamsiaplaukis. Kodėl ji visada tik kažkur laksto, pykstas su tėčiu, verkia arba mokos? Štai ko jai trūksta, draugės! Juk merginų kompanijoje ten kažkaip išsiplepėt galima ar kaip kitaip ten pasiguost... ummm... nežinau. Vien nuo savo minčių jaunasis grifiukas nuraudo. Vis dar kringeliodamas juodraštį sustingo, kai dubenyje su kentaurų pienu ėmė ryškėti rudaplaukio tamsiaakio atvaizdas. Dievaži, vieną akimirką galėjo prisiekti, jog mato rausvai nusidažiusiame skystyje tėvą, tačiau jau kitą suprato, kad tai visai kitas vaikinas. Antrakursis net pašoko kai porininkė išsigandusi sudaužė dubenį, ruošėsi padėti, tačiau susivokė, jog geriausia bus džentelmeniškus užmojus trumpam atidėti, koledžo draugei reikėjo veiklos, kad nurimtų, susitvarkytų su savimi. Užtat berniukas pasinėrė į švarraščio perrašinėjimą, laikas ir jam buvo nuveikti kažką naudingo.

Darbo tikslas: Sužinoti ateityje laukiančias nelaimes.
Priemonės: Galgastrelas, žibalo dulkės, kentaurų pienas, darbą atliekančiojo kraujas ir seilės.
Darbo eiga:
1.   Atsiraitojo apsiausto rankovę;
2.   Išsirinko kairę ranką;
3.   Paėmė ginklą į kitą ranką;
4.   Sugretino kalavijo ašmenis su likimo linija;
5.   Spustelėjo Galgastrelą;
6.   Ginklo ašmenis nurausvino šviežio kraujo srovelė;
7.   Sužeistame delne sugniaužė gabalėlį tvarsčio;
8.   Ištiesusi ranką link atitinkamo dubenėlio pasisėmė gerą saują žibalo dulkių;
9.   Žibalo dulkėmis apipylė kruvinus ginklo ašmenis;
10.   Įmerkė Galgastrelą į indą su kentaurų pienu;
11.   Kalavijas suko ratus inde;
12.   Pienas sudarė mini tornaduką ir kraujo dėka nusidažė rausvai;
13.   Susiraukusi spjovė į pieną;
14.   Skystis inde pradėjo raibuliuoti;
15.   Dubenėlyje ėmė ryškėti žmogaus figūra: rudi, banguoti, neilgi plaukai. Aukštas, raumeningas, tvirtas stotas. Gilios juodos akys. Balta marmurinė oda. Vaikinas vilkėjo Klastūnyno uniformą, stovėjo mokyklos koridoriuje.
16.   Ištrenkė kalaviją lauk iš pieno;
17.   Stipriai trinktelėjo delnais per stalą;
18.   Sudaužė dubenėlį;
19.   Pienas išsilaistė;
20.   Vaikino atvaizdas susidrumstė ir dingo;
21.   Viską sutvarkė.
Išvada: Šis darbas gana sadomazochistinis.

Baigęs visą aprašą pačiupo pergamento lakštą vienon rankon, o švariai nuvalytą kalaviją kiton ir nunešė viską profesorei Lordess ant stalo. Sugrįžęs į savo vietą ilgai žvelgė į Caroline, ant liežuvio sukosi žodžiai: „Nebijok jo, aš tave apginsiu.“ Bet laiku susitvardė susivokęs, kaip tai juokingai nuskambėtų iš dvylikamečio lūpų, todėl tiesiog žvelgė į ją be galo protingomis, melsvai žalsvomis akimis.

[Eleizija Stigler]

Varnė nurijo burnoje susikaupusias seiles ir pajuto, kaip jos rankos pradėjo virpėti, kaip lapai, papūsti rudeniško vėjo. Ji atsisėdo, kad nesukluptų, nes ją kažkaip apleido jėgos. Pati nesuvokė kodėl. Juk ji net nesuvokė vizijos, kurios Ashley net neregėjo. Na aišku. Viziją gali matyti tik tai, kas joje dalyvaus. Juk ateities būrimo vadovėlyje buvo taip parašyta. Tada ji pora kartų sumirksėjo ir atsigręžė į merginą. Ji įkvėpė ir iškvėpė bei pradėjo pasakoti viziją:
-Na, aš iš pradžių mačiau tik tamsą, kai iš lėto pradėjo ryškėti medžio siluetas. Netrukus jis buvo perkirstas į dvi lygias dalis. Tai padarė žaibas. Paskui vėl viskas pradėjo suktis. Vėl sugrįžo tamsai, kai išvydau... - balsas užlūžo. Ji pora kartų atsikosėjo, nurijo seiles ir tęsė pasakojimą. -Išvydau dvi figūras. Viena iš jų buvo vyras, tikriausiai karys, nes rankose laikė skimitrą, ir graikų mituose aprašytą moterį gyvatę - gorgonę. Jie tarpusavyje kovėsi, kai vyras nukirto moteriai galvą, o ji pavertė jį akmeniu, - stojo tyla, kurią nutraukė Elė. -Štai ką aš mačiau, Ashley. Bet neturiu supratimo, ką tai gali reikšti.
Tada ji atsistojo ir pradėjo tvarkytis darbo vietą. Paėmė į rankas paauksuotą kardą ir su drėgnu skudurėliu nuo jo gramdė priskredusį varnės kraują.
-Na, aš užaugau grynakraujų burtininkų šeimoje. Mano tėtis dirba Magijos Ministerijoje - Auroru. Mama žiobarų pasaulyje yra atidariusi savo nuosavą knygyną, kurio rūsyje yra, - Varnė nutilo, apie slaptą Aurorų susirinkimų menę niekas negalėjo žinoti. -Daugybė knygų. Turiu vyresnį brolį, kuris priklauso švilpynės koledžui, namuose auginame hipogrifę. Na, nežinau, ką dar galiu pasakyti.

[Monika Lili Mėnesiena]

Monika tikrai apsidžiaugė, kad Grifiukė sutiko. Tada mergina pasakė, kad ji gali save pjaustytis, ir Mėnesiena pasijuto dar geriau, nes, pirma, nors ji ir nebijojo kraujo, nelabai norėjo savęs pjaustyti kažkokiu kardu, o antra, ji buvo itin gera raštininkė, nors tuo girtis Bethany {ar Betsy} nenorėjo. Grifė pasakė, kad eina paimti įrankių, ir paklausė jos vardo. Monika šyptelėjo ir prisistatė:
- Monika Mėnesiena. Visas vardas būtų Monika Lili Mėnesiena. Koks tavo? - pasidomėjo, pasiruošdama plunksną ir pergamentą. Ji susirašė popieriuje:

Darbo tikslas:
Priemonės:
Darbo eiga:
Išvada:

Belaukdama Grifės, Monika pagalvojo, kad tikrai puiku, kad neteks dirbti vienai. Jei ne profesorė Lordess, ji tikrai visaip išsisukinėtų nuo AB pamokų, o ši pamoka buvo, švelniai tariant, šiurpi ir nemaloni, ypač tiems, kurie bijo kraujo. Tikiuosi, ta Bethany yra linksma ar bent jau faina...

[Klarė Konė Karter]

Mieguista Klarė vypsojo kabinete. Saulė, šviečianti pro langus toli gražu nepadėjo susikaupti. Tingi šiluma kaupėsi ant juodo apsiausto nugaros, kurio priekį žymėjo žvėrių karalių vaizduojantis antsiuvas. Trečiakursė eilinę naktį sapnavo košmarą, prikėlusį ne tik ją, bet ir pusę miegamojo. Įvairiais ginklais apsijuosę nusikaltėliai siautė nepažįstamo miestelio apylinkėse. Plėšė ir skriaudė nekaltus žmones. Todėl įėjusi į kabinetą ir pamačiusi ginklus ji užtilo. Žinojo, jog ateities būrimo pamoka neturėtų nieko žaloti, tačiau kalavijas profesorės rankose vis tiek neatrodo viliojančiai, tai lėmė, kad Konė nejautė noro atsakinėti į teoriją ir su šiokiu tokiu nerimu laukė praktinės užduoties.
Ilgaplaukė nerimavo ne veltui. Viena iš užduočių pasirodė turės aštriais ašmenimis smigti į mokinio delną ir Klarė tikrai nenorėjo būti viena jų, nuo kraujo ją pykino.
Kol trylikametė vėpsojo, dauguma mokinių jau buvo spėję susirasti poras, staiga pajuto nemalonų timptelėjimą už apsiausto skverno.
- Auč, - staigiai pasisuko į kitoje pusėje esančią būtybę. - Išgasdinai, - nurimo, supratusi, kad čia tik bendrakursė, draugiškai nusiteikusi Claudie, žaliaakės mergaitės pečiai atsipalaidavo.
Kikendama bendrakoledžė prakalbo apie poravimąsi, ne, nesupraskite klaidingai, tai buvo juokingas būdas ieškoti draugo, su kurio pasiskirstytum pamokos darbą.
- Būk mano varpeliu... - Pati vos nutverdama gerklėje staiga susiautųsį juoką Klarė sudainavo žemu, sodriu balsu. - Manau bus smagu dirbti kartu. - Nuoširdi šypsena papuošė kaštonplaukės skruostus.
Tarp bendrakursių įsivyravo šiokia tokia tyla, kol tamsiaplaukė pasisiūlė būti ta nelemta auka, kuriai teks pjaustytis delno linijas.
- Aš labai bijau kraujo, - pašnibždomis sukuždėjo Klarė. - Būčiau labai dėkinga, man vien žiūrint susvaigs galva.
Strazdanė džiaugėsi, kad nereiks pačiai naudotis ginklu, aprašyti buvo tikrai paprastesnė užduotis, Klarė suole pasislinko prie pat lango, taip užleisdama artimesnę vietą draugei. Ant stalo gulėjusią užrašinę prisitraukė šalia savęs, kartu ir paprastą pieštuką, kuris buvo nenuginčyjamai nepakeičiama rašymo priemonė, kad ir kaip visi mėgo naudotis plunksnomis, tačiau meniškai mergaitei jos buvo per pretenzingos.
- Pasiruošusi pradėti? - Atsisuko į šalimais jau spėjusią atsisėsti grifę.

[Ashley Tonks]

Išgirdusi ką Eleizija matė vizijoje, Ashley net nemirksėjo. Mergina vis galvojo ką gi turės aprašyti. Nejaugi bus jau taip sunku? Neeee... Ką čia išsigalvoji, Ashli... Pagaliau suvirškinusi ką jai pasakojo varnė, grifiukė ėmesi atrodo gana lengvo darbo, tačiau iš tiesų ne tokio ir paprasto. Pirmakursė juodu rašalu pradėjo raityti pirmąsias raides.

Praktikos darbas nr. 2

Darbo tikslas: Išvysti viziją, kuri parodys netolimoje ateityje atsitiksiančią nelaimę.

Priemonės: Galgastrelas, šviežias kentaurų pienas, žibalo dulkės, kraujas ir seilės to, kuris atlieka darbą.

Darbo eiga:
1. Apžvelgė ant suolo išdėliotus daiktus;
2. Nedrąsiai paėmė ginklą ir apžiūrėjusi giliai įkvėpė;
3. Pasiryžo ir pridėjo ginklą prie delno;
4. Sulenkė pirštus, priglaudė juos prie vėsaus plieno ir brūkštelėjo per delną;
5. Sukando dantis ir nurijo seiles; 
6.  Krauju nudažė ašmenis;
7. Pagriebė šiek tiek žibalo dulkių ir atleidusi ašmenis nuo žaizdos apibarstė ją jomis;
8. Įmerkė kardą į kentaurių pieną ir du kartus pamaišė laikrodžio rodyklės kryptimi;
9. Spjovė tiesiai į dubenį;
10. Dulkėms pradėjus šnypšti  ištraukė kardą ir jį padėjusi ant stalo, pažvelgė į dubenį;
11. Pienas visas nusidažė juodai;
12. Prisislinko dar arčiau skysčio ir įsmeigė akis į jį;
13. Iš lėto dubenyje pradėjo ryškėti siluetai. Ne moters, ne vyro, net ne žmogaus. Tai buvo medis, kurį netikėtai į dvi dalis perskėlė žaibas. Po to viskas vėl pradėjo suktis. Tada išryškėjo du siluetai. Vienas iš jų buvo aukštas ir raumeningas vyras su skimitru, o kitas - gorgonė. Abu siluetai vienas su kitu kovojo. Gorgonė nuo ašmenų gynėsi savo gyvatės uodega, o vyras ją kapojo. Jie buvo lygių jėgų. Nė vienas negalėjo iš jų laimėti, kai galiausiai vyras perrėžė gargonei kaklą, bet ji dar spėjo vyrą paversti akmeniu;
14. Vizija subliuško ir išnyko;
15. Neteko žado ir atsitraukė nuo dubenio;
16. Nuvalė nuo kardo kraują;
17. Atsistojo, paėmė į rankas paauksuotą kardą ir su drėgnu skudurėliu nuo jo nugramdė priskretusį kraują.

Išvada: Vizija buvo ne itin aiški ir nelaimė, turinti atsitikti netolimoje ateityje - nesuprasta.

Baigusi rašyti, padėjusi plunksną, sugraibiusi pergamentą ir tiesą sakant ne labai girdėjusi ką Eleizija jai pasakojo apie save, Ashley atsistojo ir žvilgtelėjo į porininkę.
- Galiu? - nukreipė žvilgsnį į Stigler rankose stūksantį kardą. - Nunešiu, aišku jei neprieštarauji, - baigė grifė ir net nesulaukusi atsakymo perėmė Galgastrelą, bei nušuoliavo link mokytojos stalo.

[Claudie Amneta]

 Užduotis įdomi. Na gerai. Kraupoka. Bet ko gi nepadarysi dėl draugės? Clau kiek užjaučiamai pažvelgė į Klarę, bet tuojau porą kart mirktelėjo ir nutaisė įprastą žvilgsnį. Nežinia kaip kitiems, bet jai nepatiko justi žvilgsnį, sakantį paguodos žodžius, rodantį, kad ji yra silpna. Todėl trečiakursė greitai atsistojo, pažvelgė į pieną, dulkes ir nuskubėjo paimti kalavijo. Galgastrelas jai pasirodė keistokas. O ko gi norėti iš magiško kalavijo? Clau atsisėdo ir jį pasidėjo ant kairės rankos delno. Atsargiai kitos rankos smiliumi braukė šalia ašmenų, apžiūrėdama rankeną, paauksuotas vietas ir kitus papuošimus. Gražus, bet atrodo nelabai naudingas. Nemanau, kad su tokiu būtų įmanoma apsiginti. Jį iškeisčiau į lanką ir keletą strėlių ir pasimokinčiau šaudyti... Bet ne. Burtų lazdelė geriau. Su lanku aš nelabai moku apsieiti. Tamsiaplaukė mintyse nusišypsojo ir atsakė Klarei į jau senokai užduotą klausimą.
 -Taip. Esu pasiruošus.
 Tada padėjo kalaviją ant suolo ir gerai įsižiūrėjo į delnų linijas ir vingius. Žinojo, kas yra ir maždaug kur yra likimo linija. Kairiąjame delne ji matėsi gan aiškiai, nors tiesą sakant, nebuvo labai ryški. O dešiniąjame... Kad ir kaip žiūrėjo, tokios linijos neužtiko. Visos kreivos, nėra stačio, einančios per maždaug delno vidurį. Grifė atsiduso. Ir taip žadėjo aukoti kairį delną, nes yra dešiniarankė ir dešine ranka viską valdyti paprasčiau. Tai tik dar sykį paliudijo. Lyg tikrindama, aš ašmenys aštrūs, perbraukė per kraštelį pirštu. Nors kraujo nebuvo, bet jie gerai skrodė odą. Sunkokai nurijusi seilę, atsiraitojo rankovę ir išmatavo atstumą nuo Galgastrelo iki likimo linijos.
 -Klare, aš irgi bijau,- liūdnai šyptelėjo.- Jei tau bus lengviau, gali užsimerkti.
 Kad neturėtų laiko apsigalvoti ir nemaldautų Klarės už ją atlikti šią užduotį, greitai pakėlė šitą didelį peilį (kaip mintyse vadino) ir pridėjo prie odos. Stipriau spustelėjo ir ašmenys perskrodė odą. Pradėjo tekėti kraujas. Skausmas pervėrė likimo liniją. Mokinė sukando dantis. Ašmenys greitai nusidažė šilta, raudona strovele. Kruvino ginklo laikymą perėmė sužeistoji ranka, kad būtų lengviau toliau dirbti. Claudie greitu judesiu, kad nenulašėtų daug kraujo ir Klarės nepykintų, pasėmė gerą žiupsnį žibalo dulkių ir apibėrė vieną Galgastrelo pusę, paskui kitą. Jau norėjo jį merkti į pieną, bet stabtelėjo. Dabar ji pamatys artėjančią nelaimę. Šita dalis ją nemaloniai traukė. Norėjo sužinoti, kas galėtų grėsti, kad to išvengti, bet jeigu... Nepavyks? Dabar artėjančios nelaimės ji mažiausiai troško. Kad ir kaip stengėsi išlikti rami, bet nepavyko. Baimė ją sustingdė. O pažadino tylus mažo lašelio pliumptelėjimas į pieną. Matyti viską bus sunkiau, nei įsipjauti į delną. Bet juk turiu būti drąsi... Save ragindama įmerkė tą didelį peilį į pieną ir ramiai ėmė sukti ginklą dubenyje, laikrodžio rodyklės kryptimi. Vienas ratas... Pienas ėmė dažytis krauju, kai kuriose kalavijo vietose kraujas jau pradėjo plautis. Du... Balto pieno nebeliko. Jis tapo šviesios rožinės spavos. Priminė pieną su trintomis žemuogėmis. Arba braškėmis. Ne, žemuogės skaniau. Jai jau pasirodė, kad dubenyje išvydo save, besimėgaujančią šiuo skanėstu. Bet tai tik vaizduotė. Pranešimas turi būti baisesnis, ne gėlytes primenantis.
 Kai liko paskutinis paruošimo etapas - spjauti į dubenį, burna išdžiūvo. Pranašystės ji tikrai netroško pamatyti. Lyg iš ko nors pasisėmusi jėgų, spjovė į dubenį ir išplėtusi akis stebėjo šnypštimą ir burbuliavimą.
 Rausvas pienas užtemo, tapo tamsus. Tolumoje matėsi Hogvartso ar kitos pilies bokštai. Mėnulis buvo jaunas, dar tik ruošėsi pilnėti ir tapti pilnatimi. Ant uolos ar kitokio skardžio stovėjo mergaitė. Su Grifų Gūžtos uniforma. Kas ji? Iš kitos pusės, link jos artėjo kažkokie nematyti padarai. Pakilo vėjas. Jis draikė rudus, bet ne tamsius mergaitės plaukus, jie blizgėjo mėnulio ir žvaigždių šviesoje. Rankoje gniaužė lazdelę, bet kažkodėl nenaudojo užkeikimų. Kodėl ji nesigina? Ir kas ji? Lyg perskaitęs mergaitės mintis, pienas priartino neatpažintosios veidą. Dabar aiškiau matėsi šiek tiek nuo pusės pradėję banguotis plaukai. O ir veidas buvo matytas. Džesė? Claudie mintyse paminėjo sesers vardo trumpinį. Ne ne ne ne! Negali būti, kad tai ji! Ji tuoj nukris! Kol pienas nespėjo parodyti tęsinio, ji galvą palenkė visiškai šalia pieno, norėdama pamatyti kitą, o ne sesers veidą. Kažkokia nematoma jėga ją stumtelėjo ir... Ji įvirto į dubenį kartu su kalaviju ir pranašyste. Pienas greitai apsiblausė, tapo rausvas ir ištiško į visas įmanomas puses. Grifės galvą buvo tarp pieno likučių - dubenyje. Ašmenys įdrėskė į skruostą (iškart pradėjo tikėtis, kad nebus rando) ir rausvi pieno likučiai dar labiau parausvėjo. Taip pat jis nurėžė kelias nedideles kaštonines sruogas.
 -Po šimts pienuotų plaukų!- garsiai nusikeikė, ištraukusi galvą iš dubenio ir apžiūrėdama tiek nukirstus plaukus, tiek esančius ant galvos, bet pienuotus.- Kodėl man taip nesiseka?- aš ir vėl susimoviau. Paplokite nevykėlių karalienei. Tada prisiminė pranašystę.- Profesore, o viskas taip ir įvyks? Gal galima tai pakeisti?