Užduotis įdomi. Na gerai. Kraupoka. Bet ko gi nepadarysi dėl draugės? Clau kiek užjaučiamai pažvelgė į Klarę, bet tuojau porą kart mirktelėjo ir nutaisė įprastą žvilgsnį. Nežinia kaip kitiems, bet jai nepatiko justi žvilgsnį, sakantį paguodos žodžius, rodantį, kad ji yra silpna. Todėl trečiakursė greitai atsistojo, pažvelgė į pieną, dulkes ir nuskubėjo paimti kalavijo. Galgastrelas jai pasirodė keistokas. O ko gi norėti iš magiško kalavijo? Clau atsisėdo ir jį pasidėjo ant kairės rankos delno. Atsargiai kitos rankos smiliumi braukė šalia ašmenų, apžiūrėdama rankeną, paauksuotas vietas ir kitus papuošimus. Gražus, bet atrodo nelabai naudingas. Nemanau, kad su tokiu būtų įmanoma apsiginti. Jį iškeisčiau į lanką ir keletą strėlių ir pasimokinčiau šaudyti... Bet ne. Burtų lazdelė geriau. Su lanku aš nelabai moku apsieiti. Tamsiaplaukė mintyse nusišypsojo ir atsakė Klarei į jau senokai užduotą klausimą.
-Taip. Esu pasiruošus.
Tada padėjo kalaviją ant suolo ir gerai įsižiūrėjo į delnų linijas ir vingius. Žinojo, kas yra ir maždaug kur yra likimo linija. Kairiąjame delne ji matėsi gan aiškiai, nors tiesą sakant, nebuvo labai ryški. O dešiniąjame... Kad ir kaip žiūrėjo, tokios linijos neužtiko. Visos kreivos, nėra stačio, einančios per maždaug delno vidurį. Grifė atsiduso. Ir taip žadėjo aukoti kairį delną, nes yra dešiniarankė ir dešine ranka viską valdyti paprasčiau. Tai tik dar sykį paliudijo. Lyg tikrindama, aš ašmenys aštrūs, perbraukė per kraštelį pirštu. Nors kraujo nebuvo, bet jie gerai skrodė odą. Sunkokai nurijusi seilę, atsiraitojo rankovę ir išmatavo atstumą nuo Galgastrelo iki likimo linijos.
-Klare, aš irgi bijau,- liūdnai šyptelėjo.- Jei tau bus lengviau, gali užsimerkti.
Kad neturėtų laiko apsigalvoti ir nemaldautų Klarės už ją atlikti šią užduotį, greitai pakėlė šitą didelį peilį (kaip mintyse vadino) ir pridėjo prie odos. Stipriau spustelėjo ir ašmenys perskrodė odą. Pradėjo tekėti kraujas. Skausmas pervėrė likimo liniją. Mokinė sukando dantis. Ašmenys greitai nusidažė šilta, raudona strovele. Kruvino ginklo laikymą perėmė sužeistoji ranka, kad būtų lengviau toliau dirbti. Claudie greitu judesiu, kad nenulašėtų daug kraujo ir Klarės nepykintų, pasėmė gerą žiupsnį žibalo dulkių ir apibėrė vieną Galgastrelo pusę, paskui kitą. Jau norėjo jį merkti į pieną, bet stabtelėjo. Dabar ji pamatys artėjančią nelaimę. Šita dalis ją nemaloniai traukė. Norėjo sužinoti, kas galėtų grėsti, kad to išvengti, bet jeigu... Nepavyks? Dabar artėjančios nelaimės ji mažiausiai troško. Kad ir kaip stengėsi išlikti rami, bet nepavyko. Baimė ją sustingdė. O pažadino tylus mažo lašelio pliumptelėjimas į pieną. Matyti viską bus sunkiau, nei įsipjauti į delną. Bet juk turiu būti drąsi... Save ragindama įmerkė tą didelį peilį į pieną ir ramiai ėmė sukti ginklą dubenyje, laikrodžio rodyklės kryptimi. Vienas ratas... Pienas ėmė dažytis krauju, kai kuriose kalavijo vietose kraujas jau pradėjo plautis. Du... Balto pieno nebeliko. Jis tapo šviesios rožinės spavos. Priminė pieną su trintomis žemuogėmis. Arba braškėmis. Ne, žemuogės skaniau. Jai jau pasirodė, kad dubenyje išvydo save, besimėgaujančią šiuo skanėstu. Bet tai tik vaizduotė. Pranešimas turi būti baisesnis, ne gėlytes primenantis.
Kai liko paskutinis paruošimo etapas - spjauti į dubenį, burna išdžiūvo. Pranašystės ji tikrai netroško pamatyti. Lyg iš ko nors pasisėmusi jėgų, spjovė į dubenį ir išplėtusi akis stebėjo šnypštimą ir burbuliavimą.
Rausvas pienas užtemo, tapo tamsus. Tolumoje matėsi Hogvartso ar kitos pilies bokštai. Mėnulis buvo jaunas, dar tik ruošėsi pilnėti ir tapti pilnatimi. Ant uolos ar kitokio skardžio stovėjo mergaitė. Su Grifų Gūžtos uniforma. Kas ji? Iš kitos pusės, link jos artėjo kažkokie nematyti padarai. Pakilo vėjas. Jis draikė rudus, bet ne tamsius mergaitės plaukus, jie blizgėjo mėnulio ir žvaigždių šviesoje. Rankoje gniaužė lazdelę, bet kažkodėl nenaudojo užkeikimų. Kodėl ji nesigina? Ir kas ji? Lyg perskaitęs mergaitės mintis, pienas priartino neatpažintosios veidą. Dabar aiškiau matėsi šiek tiek nuo pusės pradėję banguotis plaukai. O ir veidas buvo matytas. Džesė? Claudie mintyse paminėjo sesers vardo trumpinį. Ne ne ne ne! Negali būti, kad tai ji! Ji tuoj nukris! Kol pienas nespėjo parodyti tęsinio, ji galvą palenkė visiškai šalia pieno, norėdama pamatyti kitą, o ne sesers veidą. Kažkokia nematoma jėga ją stumtelėjo ir... Ji įvirto į dubenį kartu su kalaviju ir pranašyste. Pienas greitai apsiblausė, tapo rausvas ir ištiško į visas įmanomas puses. Grifės galvą buvo tarp pieno likučių - dubenyje. Ašmenys įdrėskė į skruostą (iškart pradėjo tikėtis, kad nebus rando) ir rausvi pieno likučiai dar labiau parausvėjo. Taip pat jis nurėžė kelias nedideles kaštonines sruogas.
-Po šimts pienuotų plaukų!- garsiai nusikeikė, ištraukusi galvą iš dubenio ir apžiūrėdama tiek nukirstus plaukus, tiek esančius ant galvos, bet pienuotus.- Kodėl man taip nesiseka?- aš ir vėl susimoviau. Paplokite nevykėlių karalienei. Tada prisiminė pranašystę.- Profesore, o viskas taip ir įvyks? Gal galima tai pakeisti?