4

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Prieš 2 metus »
Saulės spinduliai bučiavo purpurinių plaukų savininkės skruostus, kol ji niurzgėdama rišosi išsitaršiusias garbanas į du japoniško stiliaus kuodukus.
Negi pats šventasis Gralius privertė mane šią nesąmonę darytis... Ehh.. Tikiuosi buss verta. Mintijo Amika. Jos melsvo atspalvio kimono šiek tiek smuko žemyn, tačiau tos dailios, mažos, gelsvos gėlytės išsiuvinėtos ant audinio puikiai kompensavo jo devėjimo kančią. Pagaliau susitvarkiusi su kuodukais ir prisismeigsčiusi į juos pagaliukų, kurie tikrai atrodė juokingai, Bela pakėlė blizgantį, didelį ir vietomis paauksuotą kalaviją. Truputį pavaliusi jį rausvu, šilkiniu skudurėliu, jaunoji profesorė žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.
Pakėlusi šviesius antakius Lordess ėmė skaičiuoti: trys, du, vienas... Nulis..
- Na va, - šyptelėjo pati sau, kai varpo dūžiai susiliejo su paskutiniu pamintitu skaičiumi.
Šį kartą pamoka vyko įprastai - klasėje.
- Galbūt taip išvengsime nelaimių, - šnybžtelėjo mergina baltakailiui augintiniui, meiliai apsirangiusiam aplink violetinplaukės rankas. Netrukus į levandomis kvepintį, erdvų kabinetą ėmė rinktis vaikai.
- Koničiva, - sušvepleno pasisveikinimą Miku Mi ir linktelėjo mokiniams.
- Sveiki atvykę į antrąją Ateities būrimo pamoką. Na, turbūt atsimenate, jei ne - aš priminsiu, taigi esu Amika Bela Lordess. Galite kreiptis į mane profesore, profesore Amika/Mika/Bela... Tik ne: „Ei tu, su violetiniais plaukais, a girdž?!”- nusišypsojo garbanė pavaidinusi vieną žiobariškajame pasauly sutikto ,,treninginio pacanuko” repliką.
- Kaip matote, tikiuosi, kad matote, šios pamokos tema susijusi su kiek neįprasta kitos šalies kultūra.
Šviesiaplaukė stabtelėjo leisdama mokiniams suvirškinti kelis sakinius ir pavarčiusi rankose paauksuotą kardą tęsė toliau:
- Kas galėtų pasakyti kokį prietaisą laikau rankose?


((Hielau mai čildrens!
Taigi atsakome į teorinį klausimą už kurį galite gauti max du taškus. Na, vertinimo sistemą žinote.... Liekit vaizduotę/originalumą ar ką ten turit. Žinoma, nepameskit logikos, nes ji ims verkti kartu su manimi. ;D
Kilus klausimams ar neaiškumams visų lauksiu A.Ž.
Paprastai nesikandžioju:”) ))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 metus sukūrė Cessiondi Shetaka Khanna »
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Monica Lilly Moonlight, knygomanė ir filmomanė ♥
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #1 Prieš 2 metus »
Monika lėtai užkopė į kabinetą. Profesorė ir jos kabineto kvapas merginai patiko, bet tik ne pamoka. Tiesą sakant, Amiką Lordess ji dievino dėl jos drąsaus, truputį melancholiško įvaizdžio ir nuoširdumo, tačiau Mėnesiena niekada netroško žinoti savo ateities.
Ji atėjo į klasę, plačiai nusišypsojo mokytojai ir atsisėdo į savo pamėgtą vietą - antroje eilėje prie profesorės Belos stalo. Pati Amika šiandien buvo apsitaisiusi tarsi žavi ryški japonė, panaši į Mangos komiksų veikėją dėl plaukų spalvos ir ant riešo tupinčio šermuonėlio. Manga. Negali būti. Pavartojau žodį iš žiobarų pasaulio, kad ir mintyse. {Niekam ne paslaptis, kad Monika labiau linkus prie magiškų dalykų.}
Kai visi susirinko, profesorė Bela, glostydama savo augintinį, prisistatė {šmaikštaudama. Labai neįprasta, kaip profesorei.} ir uždavė klausimą - apie įdomų paauksuotą kalaviją. Monika nedelsdama pakėlė ranką.
- Manau, tai Fikujamo kalavijas. Aišku, greičiausiai tai kopija, bet gal aš klystu. Fikujamas buvo vienas garsiausių Kinijos didvyrių, kuris sustabdė Pektusano ugnikalnio išsiveržimą ir ištrynė atmintį visiems, jau mačiusiems išsiveržimo pradžią, nes Pektusanas kinams yra šventas, ir toks išsiveržimas galėjo būti tarsi ženklas nesudaryti taikos sutarties su Šiaurės Korėja, kas būtų atnešė karą. O šis kalavijas - vienas garsiausių jo palikimų, kalbama, kad jei jis pasisuka į šiaurę, tai įvyks didžiulio masto nelaimė, o jei šeimininkas jį pas save laiko pasuktą į tą pusę, jo namuose gali į vykti kažkas baisaus. - Lili atsikvėpė ir tarstelėjo: - žinoma, aš nesu specialistė, gal čia visai kitas kardas, o gal visai ne kardas... Jeigu mano pirmasis atsakymas neteisingas, tai greičiausiai imperatoriaus Džimu, pirmojo japonų imperatoriaus, kardas. Gal.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Monika Lili Mėnesiena »
The closer you look, the less you will see ♦

*

Ema Filch

Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #2 Prieš 2 metus »
Giedra, šilta, itin saulėta diena. Oras buvo nuostabus. Ema atsikėlė anksčiau, kad spėtų pasigėrėti šiandienos tokia puikia diena. Mergaitė apsirengė dailią, kreminės spalvos vasarinę suknelę su nėrinukais, susišukavo savo susivėlusius plaukus į kuodą ir nuskubėjo į koridorių. Ši stovėjo prie lango gerą valandėlę, susidėjusi rankas ant palangės ir gėrėjosi vaizdas už lango. Žalios medžių viršūnės lėtai lingavo nuo lengvo, šilto vėjelio. Staiga nuskambėjo varpas ir mergaitė nuskuodė į Ateities būrimo pamoką. Kabinetas buvo gana jaukus, jo viduryje stovėjo melsvą kimono dėvinti profesorė. Ema atėjo tikriausiai antra ir atsisėdo toliau nuo lango, kad jos dėmesio neblaškytų akinantys saulės spinduliai. Visi pagaliau susirinko. Profesorė pradėjo pamoką pasisveikinimu ir prisistatymu. Ji laikė savo rankose didelį, paauksuotą kalaviją. Pamokos klausimas jau buvo numanomas, todėl Ema tuoj pat pradėjo mintyti kas tai galėtų būti. Kas tai per prietaisas? Pamokos tema susijusi su kiek neįprastos šalies kultūra? Hmmm...
Viena mintis rudaplaukei atėjo į galvą, tačiau ji nebuvo įsitikinusi ar atsakymas teisingas. Koks skirtumas kaip bus. Turiu pabandyti. Klastuolė nedrąsiai kilstelėjo ranką, tada taip pat nedrąsiai atsistojo ir tarė:
- Profesore, gal būt tai japoniškas kardas, šaltasis ginklas, naudotas samurajų karų metu. Kartais vakaruose vadinamas katana? Baigusi Ema atsisėdo į savo vietą ir dar kartą apžvelgė tą didelį kalaviją, kurį laikė profesorė. Tada jos žvilgsnis nukrypo į kitus atsakinėjančius mokinius. Gal neprašoviau pro šalį, gal bus gerai, o jei ne tai koks skirtumas, svarbu pabandžiau.

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #3 Prieš 2 metus »
Biblioteka. Grifiukė nusprendė pasiimti kokį nors lengvą skaitalą, juolab šiuo laiku ji turėjo nemažai laisvo laiko. Ilgaplaukė pirštų galiukais švelniai paglostė kelių knygų nugarėles. Jos dėmesį patraukė viena knyga. Jos nugarėlė buvo akmeninė. Taip, tikrų tikriausias akmuo. Kas tai per knyga? Nesu dar tokios mačiusi. Ji ištraukė knygą iš lentynos ir jau nukreipė žvilgsnį link pavadinimo, kai staiga suskambo varpas. Kaip visada. Pačiu laiku. Grifiukė įdėjo knygą atgal ir nubėgo į Ateities būrimo pamoką. Ashley įbėgo į kabinetą trečia. Ši uždususi priėjo prie suolo, kuris stovėjo greta lango, nes norėjo, kad saulės zuikučiai nubučiuotų jos baltus skruostus. Mergaitė " susiglostė " savo sijoną, atsikvėpė ir atsisėdo ant kėdės. Ji išsitraukė savo ypatingąją plunksną ( net pati Ashley nežinojo kodėl plunksna ypatinga, bet ji vistiek ypatinga), pergamento lapą nes tikėjosi, kad reikės kažką rašyti, tačiau...
Profesorė buvo apsirengusi gana dailų melsvą kimono, o rankose laikė kažkokį vietomis paauksuota kalaviją. Buvo aišku, kad apie jį ir kalbės. Pamoka prasidėjo ir mokytoja pasisveikino, bei prisistatė
( prisistatymo Ashley reikėjo, nes tai buvo pirma jos pamoka ). Profesorė paaiškino, kad šiandienos tema susijusi su neįprasta šalimi, tiksliau jos kultūra. Taigi kalavijas turi buti susijęs su ta šalimi, jis yra iš tos šalies. Netrukus nuskambėjo ir klausimas: kas tai per prietaisas? Pagalvojusi, palaukusi kol pabaigs atsakyti jau antras mokinys, Ashley abejotinai pakėlė ranką, bei tarė:
- Nesu įsitikinusi, bet gal būt pritarsiu antrai nuomonei. Gal tai japoniškas kardas? Samurajų kardas?
Paskutinius žodžius tariant ji pritildė balsą. Tada atsisėdo ir laukė kitų mokinių atsakymų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Ashley Tonks »
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • IV kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur.
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #4 Prieš 2 metus »
Išsiraivęs, tada dar truputėlį pasiraivęs, pažiovavęs ir pamurkęs, Donaldas Rokas Ridlis atžingsniavo į ateities būrimo pamoką. Jei ne tėvo paliepimas, niekuomet nebūtų ėjęs į tokį nieko vertą šlamštą, bet ech... kartais tenka nusileisti autoritetams. Berniuko akys šiandien buvo melsvai žalsvos, mat užuot palikęs geltonas ir įdavęs aplinkiniams įtarimą, jog tarpe jų atsimugino dar vienas vampyras, kurių šiomis dienomis taip jau privisę daugiau negu fekalijų laukiniame kaimo tualete, galėjo varijuoti nuo pilkų iki melsvų ar žalsvų atspalvių. Heterochrominės akys – štai taip būtų pasakiusi senelė, Hogvartso hilerė von Sjuard. Vaikas žinojo, tiksliau nujautė, kad ir tai dar neviskas, kad jo akys, jo žvilgsnis... kažkoks ypatingas, kitoks nei aplink gyvenančių individų. Nebūtų nieko nuostabaus, juk tėvai tokie talentingi, negi paliktų vienatinį sūnų be nieko? Vien su menku metamorfmagijos sugebėjimu? Tiesa, tėvukas, pirmais vampyrizmo mėnesiais galėjęs pažaisti šukuosenų keitimų vakarėlį, dabar nieko nesugebėjo padaryti, plaukai, juodi, siekiantys smakrą, taip ir liko stambiai banguoti kaip ir nuo gimimo, ištrinant raudonakio plikio periodą. O štai motulė tebemokėjo keisti plaukų spalvą kaip kokia fėja, nors šukuosena išlikdavo ta pati. Donaldas įsitaisė maždaug klasės viduryje, jog neatkreiptų per didelio dėmesio, ir nusibraukė nuo akių užkritusias tamsiai rudas, pečius siekiančias garbanas, kurios veikiau sudarė pasišiaušusio liūto gaurų įvaizdį. Grifas įsispitrijo į vietomis paauksuotą didžiulį kalaviją trapios būtybės rankose ir prabilo savo gražiu, dar gana aukštu, melodingu balsu.
-brangioji profesore, iš jūsų pasisveikinimo bei išvaizdos sprendžiant, šiandien nersimės į japoniškosios kultūros gelmes. Taigi, drįstu manyti, jog šitas kalavijas savo dydžiu prilygsta Tači kardui, XIV amžiuje naudotam žiauriose feodalinėse kovose, mat vėlesni japoniški kardai, jau nuo XV amžiaus, darėsi trumpesni. – baigęs atsakinėti nenuleido akių nuo blizgančio didžiulio kalavijo, taip knietėjo prie jo prisiliesti, išmėginti...
There was a boy,
A very strange enchanted boy.
They say he wandered very far,
Very far over land and sea;
A little shy and sad of eye
But very wise, was he.
And then one day,
One magic day he passed my way.
While we spoke of many things;
Fools and kings,
This he said to me:
The greatest thing
You'll ever learn
Is just to love
And be loved
In return.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #5 Prieš 2 metus »
Lėtai varnė tipeno paslaptingaisiais Hogvartso koridoriais, apsivilkusi mokyklos uniformą, kuri mergaitės tikrai neviliojo. Netikėtai ji priėjo milžinišką langą ir pažvelgė pro jį. Lauke droviai švietė saulė, danguje plūduriavo keli kamuoliniai debesys, o ant žolės augo kelios pienės ir pakrūminės bajorės. Vaizdas taip ir traukė Elę išeiti laukan ir, atsigulus pievoje, užsimerkti ir pasinerti į tą hipnotizuojančią harmoniją. Ne, negaliu. Reikia nueiti į Ateities būrimo pamoką. Gal užsidirbsiu šiek tiek taškų savo koledžui. Elė nusigręžė nuo viliojančio vaizdo ir tipeno link pamokos kabineto. Tai užtruko penkiolika minučių. Priėjusi prie kabineto durų, jas atvėrė ir šmurkštelėjo vidun. Patalpoje kvepėjo levandomis ir tai patiko varnei. Patogiai įsitaisiusi suole, ji ant jo pasidėjo pamokai skirtą vadovėlį, rašalą, plunksną ir užrašinę su spirale, kurios viršelis buvo apklijuotas pašto ženklais. Mergaitė ją atsivertė ir šalia pasidėjo plunksną. Išgirdusi profesorės atsakymą, sukluso. Elė pamatė jos rankose vietomis paauksuotą kalaviją ir išsižiojo iš nuostabos. Nejaugi čia yra tikrieji Avos ašmenys? Varnė nedrąsiai pakėlė ranką, su krūtinėje spurdančia širdele, ir atsistojusi tarė:
- Jūsų rankose yra didžiosios raganos Avos ašmenys, - mergina nurijo seiles ir tęsė toliau, norėdama uždirbti daugiau taškų. - Viduramžiais tarp raganų buvo paplitęs ateities būrimas su kalavijais. Didingiausia iš tų raganų buvo Ava, pas kurią lankėsi ne vienas ir ne du pasaulio valdovai. Būrimas buvo šiek tiek skausmingas. Raganos su ginklo ašmenimis įpjaudavo žmogui į delną ir laukdavo, kol ašmenys nusidažydavo krauju. Vėliau ginklą aplaistydavo žibalu, apibarstydavo fėjų dulkėmis ir įmesdavo įmesdavo į vandens kubilą. Vanduo sureaguodavo su dulkėmis, žibalu ir krauju bei pradėdavo raibuliuoti, sukurdami vandenyje ateities viziją.
Išpyškinus viską, kaip maldą, sėdo į suolą ir klausėsi kitų moksleivių atsakymų.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 355
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #6 Prieš 2 metus »
Akmeninės grindys alsavo šalčiu. Kartais Caroline atrodydavo, jog negyvi daiktai, objektai sugeria visas emocijas. Tarkime, koks nuošalus koridorius tapo prieglobsčiu jausmų netramdančiai porelei. Tada tarsi visos sienos alsuos aistra ir ilgesiu. Gal ir kvaila idėja, tačiau ko neprisigalvoji padauginęs visokio plauko žiobariškų tablečių. O tas susigalvotas sąmones/nesąmones nori nenori prisimeni ir gerokai po to. Caroline nevartojo jau daugiau nei savaitę (ech, tie rekordai), tačiau prisiminimai liko. Netiesa, kad kvaišalai padeda užsimiršti. Jie tik atitolina skausmą. Dar kartą, ir dar. Tačiau po to jis bus dar stipresnis. Galima palyginti su nuolatiniu skolos atidėjimu. Kaupiasi palūkanos, ir galiausiai tenka sumokėti kone dvigubai. Taip ir su kvaišalais. Bet tada jei atrodė tikras išsigelbėjimas. Išsigelbėjimas nuo visko.
Gijimo periodas visada buvo sunkiausias. Net vaikystėje nusibrozdinusi kelius Carol būtų sutikusi kristi dar keletą kartų, bet praleisti gijimo etapą. Štai ir dabar - kaip ir viskas gerai, ji atrado priežastis, dėl ko gyventi, tačiau sveika dar nesijautė. Dieną naktį kamuodavo artėjančio pavojaus nuojauta, kurią Caroline malšindavo rankose vartydama Ašo dovanotą peilį. Turėjo jį ir dabar, šalčiu alsuojančiu koridoriumi kaukšėdama į pamoką. Užkištas už diržo, metalinis ir vėsus kaip visados jis ramino ir tarsi suteikė stiprybės merginai. Praverdama Ateities būrimo kabineto duris Caroline nejučiomis sugniaužė kriaunas. Nemaloniai šyptelėjusi profesorei Lordess mergina įsitaisė galiniame suole. Nepamiršo, kad jaunoji mokytoja per ją turėjo nemažai streso - nelabai malonu, kai per pirmąją pamoką mokinys sugeba prasiskelti galvą. Nenuostabu, kad šįkart pamoka vyko klasėje. Šešiolikmetė Įtraukė į plaučius levandų kvapo ir nužvelgė mokytojos išvaizdą. Kas čia per fiasko bus... Amika tikrai nepriminė Tekančios saulės šalies atstovės, bet buvo pasipuošusi (ar bent stengėsi apsirengti) kaip geiša ar kažkas panašaus. Kilstelėjusi antakius juodaplaukė toliau rymojo suole laukdama kol visi susirinks ir prasidės pamoka. Garbanė dar labiau nustebo, kai profesorė išsitraukė kalaviją, irgi iš panašios operos, kaip buvo apsitaisiusi. Persibraukusi delnais per beveik uniforma tapusią suknelę (visos jos merginos garderobe buvo juodos, paprastos, aptemptos, perjuostos tos pačios spalvos diržu ir nors siauros, vis tiek krito merginai nuo liesų kaulėtų pečių) Carol krenkštelėjo ir susimąstė, kaip kaip kažkoks ginklas gali būti susijęs su Ateities būrimu.
 - Taip, tai tikriausiai kažkoks samurajų kardas, tik nesu tikra, kuo jis gali būti susijęs su jūsų dalyku. Manau, pranašavimas turi rištis su kariniais konfliktais, nesutarimais, barniais ar kažkuo panašaus, nes nemanau, jog kalavijas galėtų pranašauti meilę,- ironiškai šyptelėjo ji. Štai ir priežastis gyventi iki pamokos galo - buvo  visai įdomu išsiaiškinti ką tas ginklas daro iš tikrųjų. Carol išsitraukė peilį iš už diržo ir ėmė vartyti delne sutelkdama mintis į šviesą, žybčiojančią ant išgaląstų ašmenų.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #7 Prieš 2 metus »
   Išvargusi mergina vos vilkosi koridoriais ir dėkojo Dievui (nors gal ir Ateities Būrimo profesorei) už tai, kad pamoka vyksta klasėje. Ilgaplaukė net nenorėjo pagalvoti apie tai, ką saulė galėtų padaryti čirškindama ją visą valandą, jei net penkios minutės jai buvo kaip keturiasdešimt kilometrų bėgimas be sustojimų. Urghhh... Ar saulė tik manęs taip nekenčia? Vertėjo geriau apgalvoti savo veiksmus. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad vietoj plano ,,Eiti į pamoką ir būti produktyviausia klasėje'' reikėjo pasirinkti planą ,,Įsisprausti į atokiausią požemių kampą ir visą dieną slėptis nuo saulės žudikės''... Atsivilkusi prie kabineto keturiolikmetė vangiai atidarė duris ir įsmuko vidun, bet staiga sustojo lyg stabo ištikta. Ne... Negali būti... Visi suolai apšviesti saulės! Ką aš dabar darysiu?! Tirtėdama Bethany nuėjo link mažiausiai apšviesto, arčiausiai sienos esančio suolo. Mėlynakė ėmė tirtėti dar labiau, nors kambaryje buvo pakankamai šilta. Ahhh, Beteeeee. Ko čia myži į kelnes dėl kažkokios kvailos saulės? Ar gi taip elgiasi keturiolikmetės, išgyvenusios Antrąjį Hogvartso mūšį? Pfff, aišku kad ne! Todėl ir tu. Taip. Nesielgsi! Mokinė suspaudė kumščius, suėmė save į nagą, pasikrapštė smegenis ir nusišypsojo taip, lyg būtų sukurpusi genialiausią žmogžudystės planą. Rudaplaukė ėmė ir pristūmė stalą iki pat sienos, kur saulė nepajėgia užšviesti.
   - Nu va, darbas padarytas. Ehm, eee... Tiksliau... Labas diena... Laba diena, profesore...
   Ketvirtakursė greit šlumštelėjo į suolą ir prisidengė veidą. Jai mažiausiai reikėjo mokytojos dėmesio, užtenka ir niekad neatstojančios saulės. Dar šiek tiek pasėdėjusi, paklausiusi profesorės, paskersavusi į už lango šviečiančią saulę, mergina švystelėjo savo ranką į viršų ir prabilo:
   - Hmm, na, pirma pagalvojau, kad tai koks nors pražūtingas kardas, naudojamas galvų atskyrimui nuo kūno, bet... Jūs pasakėt, kad tai prietaisas, ne ginklas, o tai privertė mane rimčiau susimastyti. Tuomet prisiminiau knygą apie pasaulio magiškus prietaisus ir ginklus, kurią man dovanojo pusbrolis. Ten buvo paminėtas ir... pala, kaip jis ten... Ai, ten buvo paminėtas ir prietaisas, pavadinimu Aurumo Katana. Žiobarams tai paprastas kardas, kai kuriems burtininkams taip pat, nes nedaugelis žino, kad tai prietaisas, padedantis sustiprinti bet kokių eliksyrų garų poveikį ir kartu parodantis vieną viziją iš ateities. Na, pasakysiu aiškiau. Tarkim, pagamini eliksyrą, kurio garai susilpnina žmogų, ir panaudoji. Jei turi Aurumo Kataną, gali paspausti mygtuką esantį ant jos, o tada iš skylių, esančių ant katanos, išeina specialūs garai, kurie tik sustiprina minėto eliksyro poveikį. Vadinasi, eliksyras žmones susilpnins dar labiau. Tada tu tarsi persikeli į atsitiktinę ateities viziją, pasižiūri ir grįžti atgal. Tikrame gyvenime nepraeina nė pusė milisekundės. Taip pat skaičiau, kad gali bet kurioje vietoje išleisti katanos garus ir persikelti į ateities viziją, nebūtina norėti sustiprinti kažkokius garus, tai tik papildoma kardo galia... Na, atrodo, tai viskas, ką prisimenu iš knygos. Į smulkias detales dėmesio nekreipiau, nes tuo metu knyga nebuvo pati įdomiausia, o nuotaika nebuvo pati geriausia. Ech, nu, bent jau aš manau, kad tai Aurumo katana, nes kardas, esantis knygos paveikslėlyje, labai panašus į jūsų turimą prietaisą.
   Grifė godžiai įkvėpė oro ir dar kart paskersavo į saulę, kuri, rodos, šiek tiek pasislinko ir paliko ramybėje kai kuriuos suolus.                                                   

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • ***
  • 111
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #8 Prieš 2 metus »
Amika susižavėjusi stebėjo vaikus. Merginą ypač stebino mokinių išradingumas ir drąsumas. Juk ne kiekvienas sugebėtų viešai reikšti mintis, kurios gali būti ir neteisingos..
Tačiau šie vaikigaliai puikiai dorojosi su klausimuku.
Profesoriūkštė šyptelėjo prabilus Stiglerių atžalai ir nusistebėjo panelės Landworth originalumu.
Net kolegos Riddle sūnus pasireiškė... Visas į tėvą, toks žavingumo įsikūnijimas. Nors dar mamytės nemačiau.. Ehh, tos šeimynėlės. Pamįslijo garbanė ir krenkštelėjo:
- Visi iš dalies atsakėte teisingai ir uždirbote po vieną tašką savo koledžams. Panelė Eleizija gaunate du taškus beje perduokite broliui linkėjimus, bet nepiknaudžiaukite žiniomis, - mergina stengėsi nesišypsoti ir toliau tęsė monotonišką kalbą, - Ponaiti Donaldai esate teisus, šis kalavijas tikrai buvo išrastas XIV amžiuje. Tie kas teigėte, jog jis priklauso Samurajams taip pat neklydote.  Tačiau mano rankose yra Galgastrelas.
Išsitraukite pergamento lakštus ir užsirašykite jūsų manymu svarbiausius faktus. - Melsvo kimono savininkė palaukė kol ugdytiniai įvykdys prašymą ir grakščiai pasitaisiusi melsvąjį kimono ėmė žingsniuoti tarp vaikų suolų.
- Galgastrelas - stebuklingas kalavijas. Keliose legendose minima, jog jis buvo nukaldintas elfų iš ugnikalniuose rastų uolienų ir padabintas nublizgintos lavos brangakmeniu.
Galgastrelais, senovės Japonijoje, buvo vadinami kardai, apdengti aukso dulkėmis. Aukštesniojo rango Samurajai ir burtininkai pranašaudavo žmogaus ateitį būtent jų pagalba, - tamsiaakė stabtelėjo ir pažvelgė į juodaplaukę varniukę, - kaip ir teigė panelytė Stigler, raganiai kalaviju įpjaudavo žmogui į delną, žinoma, tiesiai per likimo liniją ir kai prietaiso ašmenys nusidažydavo krauju, burtininkai apibarstydavo jas žibalo dulkėmis bei įmerkdavo į šiltą, šviežią kentaurių pieną. Pasukiodavo Galgastrelą skystyje, kol šis imdavo raibuliuoti sukeldamas trumpą vaizdinį. - Mikusia šyptelėjo Eleizijai ir atsigręžė į šešiolikmetę, - Wilding, jūs esate teisi sakydama, jog kardas neišpranašauja ateityje galimų patirti šiltų jausmų.. Deja. - Lordess paskutinį žodį ištarė taip tyliai, jog rodos, nieks jo neišgirdo. Na, bet kai rodos - reikia žegnotis.. Pamintijo tik keleriais metais jaunesnė už grifiukę, mergina ir negaiždama laiko tęsė savo monologą toliau:
- Piene dažniausiai, būdavo pavaizduota ateityje žmogų ištiksianti nelaimė. Todėl raganiai neretai sulaukdavo kilmingųjų apsilankymo.
Tiek tos teorijos šį kartą, - šyptelėjo Bela ir leidusi vaikams dar keletą minučių peržvelgti savo užrašus prisėdo ant stalo. Pinigų ir taip neturiu, tad patarlės nelabai išgąsdins. Pamįslijo profesoriūkštė ir ėmė glostyti savo augintinio kailiuką.
Pastebėjusi, jog intensyvus darbas nebevyksta, Miku Mi pradėjo naują monologą:
- Kaip matote, ant kiekvieno stalo yra po indelį su šviežiu pienu. Šalimais taipogi yra stiklainiukas su žibalo dulkėmis. Kadangi kardai yra reti ir juos gauti nelengva, prašau susiskirstyti poromis. Tie mokiniai, kurie bijo kraujo galite būti poroje tik su mokiniu, neturinčio tos baimės. Tarkim, jei panelytė Monika bijo kraujo, o ponaitis Donaldas - ne, jie gsli būti partneriais. Na, labai tikiuosi, kad supratote sistemą. Taigi, kiekvienai porai bus duotą po vieną Galgastrelą. Bendradarbiaudami  turėsite nuspręsti, kuris iš jūsų atliks praktikos darbą nr. 1, o kuris - praktikos darbą nr. 2. - Purpurinių plaukų savininkė ėmė rašailioti ant juodos lentos abiejų darbų užduotis.
Citata
Praktikos darbas nr. 1
ATSARGIAI persipjauti delną per likimo liniją ir ašmenims nusidažius  krauju, jas apibarstyti žibalo dulkėmis. Įmerkti ašmenis į pieną ir pamaišyti du kartus pagal laikrodžio rodyklę. Spjauti į mišinį ir laukti, kol jis ims raibuliuoti. Pamačius vaizdinį (perspėjimą) įvyksiantį ateityje, ištraukti kalaviją ir švariai jį nuvalyti šilkiniu skudurėliu.

Praktikos darbas nr. 2
Ant pergamento lakšto nuosekliai aprašyti savo porininko darbą.
T.y. : darbo tikslas, priemonės, darbo eiga, išvada.

Atsisukusi nuo kreiduotos lentos į ugdytinius, garbanė suplojo delnais:
- Abiems baigus praktiką, atneškite užrašus ant mano stalo kartu su Galgastrelu.  Norėdama iš visų vaikų nuoširdaus darbingumo ir pastangų, abiems poros nariams skirsiu vienodus taškų skaičius. Pavyzdžiui, jei vienas dirba dešimčiai taškų, o kitas tik aštuoniems, bus išvestas vidurkis ir abu mokiniai gaus po devynius taškus.

(Susiskirtykit porom, nuspręskit, kuris darys, kurią užduotį... Manau ne bus problemų, jei ką brūkštelkit į A.Ž. :"))
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Donald Rock Riddle

  • IV kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • Qui quaerit inveniet, pulsanti aperietur.
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #9 Prieš 2 metus »
Parėmęs smakrą dešine ranka Donaldas Rokas stebėjo profesorę Amiką, kuri šiuo metu dėstė teorinę dalį. Vaikinui patiko jos dėmesys jo atžvilgiu, patiko tai, kad buvo paminėtas net kelis kartus, išskirtas tarp visų. Taip taip, jo liūtiška asmenybė mėgo garbinimą, jei tik būtų mokėjęs, būtų pradėjęs murkti tuoj pat. Deja, deja... taip pat nenuleido melsvai žalsvų akių ir nuo paauksuoto kalavijo, jau įgavusio gargastrelo vardą. Kaip ir liepė profesorė kruopščiai viską rašėsi pergamente, nors ir žinojo, atsimins. Be to, jam tokio šlamšto kaip ateities būrimas tikrai nereikia. Argi gali liūtą karalių ištikti kokios nors nelaimės? Žinoma, kad gali! Tačiau ant to jis ir yra liūtas, kad su viskuo narsiai susidorotų atėjus lemiamai akimirkai, o ne ruoštųsi pusę amželio ir inkštų it išmestas šųnytis. Kai gerbiamoji profesorė paskelbė užduotį, berniuko išdidumas staigiai išgaravo! Pirmas vaizdinys, iškilęs Donaldo mintyse buvo jo tėvas, krentantis nuo paties sūnaus paleisto žudomojo užkeikimo. Ir ką jis sau manė? Juk grifiukas buvo pusvampyris, bent jau vampyriūkštis mutantas! Koks gi tas jo kraujas! Tamsiai pilkas? Ar jau visai jo nelikę? Išvis klausimas, ar įpjaus kalavijas geležinę odą! O pala, dar baisiau, aukso dulkės! Jos kaip ir sidabro priemaišos, velniškai pavojingos. Ne ne ne... iš tos panikos jau buvo bežingsniuojąs link mažos mergaitės geltonais ilgais plaukais, Monikos berods, link tos, kurią jam atsitiktinai pasiūlė profesorė pateikdama pavyzdį, tačiau tada pamatė geltoną, švilpišką jos uniformą. O ne, tikrai ne! Švilpė tikrai ne pati geriausia partija, kai nori užkrauti baisiąją pirmąją užduotį, o dar plius mergaitė ir dar, o siaube, jaunesnė. Pamintijo, ar galima įsivaizduoti kokia nešlovė puoštų jo karališkus gaurus jei priverstų silpnesnę būtybę atlikti baisiausią ir juodžiausią darbą? Staigiai sustojęs apsisuko ir iškart išvydo puikiausią dalyką. Juodaplaukė garbanė, vietoj plunksnos ar pergamento vartaliojanti rankoje peilį. Šioji mergiotė, nors gerokai vyresnė, tinkama tokiems išbandymams, puikiai matėsi, jog gyvenimas jau paliko joje savo žiaurumo įspaudą, dar vienas dalykas, pasirinktoji buvo grifė kaip ir jis pats. Drąsiai priėjęs prie vyresnėlės kreipėsi savuoju melodingu balsu.
-Sveika, Caroline – nuskaitė vardą nuo uniformos, be to, ir profesorė šią damą buvo paminėjusi. – atlikime užduotį drauge? – klausiamai kilstelėjo antakį – aš esu be galo puikus raštininkas. – jau tyliau pridūrė pamerkdamas vieną akį, o kita pažvelgdamas į asmeninį šeštakursės peilį. Ech, ir jei Ridliukas būtų žinojęs, kad prašo pagalbos pas tą, kurią jo tėvas neseniai užvaikė po uždraustąjį mišką.
There was a boy,
A very strange enchanted boy.
They say he wandered very far,
Very far over land and sea;
A little shy and sad of eye
But very wise, was he.
And then one day,
One magic day he passed my way.
While we spoke of many things;
Fools and kings,
This he said to me:
The greatest thing
You'll ever learn
Is just to love
And be loved
In return.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 355
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #10 Prieš 2 metus »
Ramutėliausiai rankoje vartaliodama peilį Caroline atsipalaidavusi sėdėjo suole ir klausėsi kitų mokinių atsakymų. Nieko itin naujo ar originalaus neišgirdo, tad daug mieliau susitelkė ties rankoje gulinčiu ginklu. Nuo naudojimo kriaunos buvo nusvidintos iki blizgesio, malonios paimti. Ašmenys – šalti ir lygūs, tarsi bejausmiai, tačiau puikiai išgaląsti ir beveik niekada neapviliantys. Įdomu, ar Ašas tikėjosi, jog ginklas, kurį man padovanojo ir padės nuo jo pasprukti? Tarsi pats sau grėblį ant tako pasidėjo. Kvailys... Kad ir kaip mintyse burnojo Carol, nejučia pajuto ir sąžinės priekaištus. Visgi sužeidžiau jį, kažin, ar atsigavo? Vienas kalnuose... Tačiau tuoj pat pati save subarė: Kvaile, vos peiliu užkabinai, o kaip jis? Greitai pasimiršo ir karštos adatos, ir Nukryžiavimo kerai. Gal nakvynės ant sniego pasiilgai, ką? Drabužiai nebemieli pasidarė? Nors ir derėjo paklausyti protingosios smegenų dalelės, tačiau mergina buvo mergina – negalėjo neieškoti Ašo poelgius pateisinančių priežasčių, kurių tikriausiai net nebuvo.
Pamąstymus ir klajones po prisiminimus išblaškė prabilusi jaunoji profesorė. Caroline stengėsi klausytis visų tų išvedžiojimų apie ypatingąjį kardą, tačiau mintys vis grįždavo prie Ašo. Galiausiai susitelkusi ji išgirdo savo pavardę. Ironiškai šyptelėjusi ji linktelėjo – kartais patirtis ir logiškas mąstymas praverčia. Nežinia kodėl prisiminė vieną girdėtą citatą: „paėmus į rankas ginklą neišvengiamai teks juo pasinaudoti“. Tačiau šią tezę sekė ir kita – „Kas pakelia ginklą, dažnaiusiai nuo jo ir krinta“. Kaip bus taip...
Pavarčiusi rankose peilį Carol tikrai neapsidžiaugė mokytojos paskelbta užduotimi. Kraujo ji nebijojo, toli gražu. Toks dažnas jo matymas galėjo išgydyti net ir didžiausią baimę. Tačiau šešiolikmetė anaiptol netroško dirbti poroje. Dažnaiusiai darbas komandose pasibaigia nekaip – tai tigras sudrasko, tai šiaip kas atsitinka. Nors problemų Caroline mokėjo prisigyventi ir pati. Porininko senu papratimu grifė neieškojo, tiesiog sėdėjo ir laukė, kol kas nors prie jos prieis. Buvo tikra, jog tokių atsiras – aukšta saviverte juodaplaukė nepasižymėjo, bet buvo užtektinai geros nuomonės apie savo patirtį ir turėjo galvoje, jog yra viena vyriausių klasėje.
Akimis permetusi užduotis Caroline užsikišo peilį už diržo ir nužvelgė kardą. Neatrodė labai viliojantis. Daug mieliau mergina būtų susivariusi savojo ginklo ašmenis – nors pažįstami. Pamokoje daugiausia buvo jaunesnių mokinių, tad šešiolikmetė buvo beveik tikra, kad jai klius pirmoji užduotis. Ilgai laukti nereikėjo – netrukus prie Caroline suolo atkeliavo gana pažįstamų veido vaikinukas (iš pažiūros neatrodė vyresnis nei trečiakursis, tačiau kažkokia paslaptinga jį gaubianti energija ar kažkas tokio (Carol nebuvo gera tokių dalykų specialistė) neleido jo pavadinti berniuku).
 - Jei tik nori,- gana abejingai atsakė Caroline nužvelgdama grifiuko uniformą.-... Donaldai...- mergina gerokai nustebo perskaičiusi vaikinuko pavardę. Dar vienas Ridlis? Pala, tokia Apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus pavardė ir... ar ne tos septintakursės merginos? Beatričės, va. Sakiau, kur man ties bruožai matyti. Įdomu, įdomu... ir tas pats profesorius Ridlis, dar mokinys labai galantiškai domėjosi Beatriče... Ai, tiek to, bus dar laiko pašniukštinėti... mergaitiškas smalsumas buvo neatsiejamas nuo merginos. Kartais būdavo visai naudingas, o kartais tik trukdydavo.
 - Sakai raštininkas? Turiu suprasti kaip užuominą? Gerai, man tinka. Galbūt pabūsi džentelmenas ir atneši reikmenis?- mergina leido sau pasinaudoti amžiaus pranašumu, nors Donaldas neatrodė iš tų, kuriems labai pavadovausi.
Ištiesusi ranką Caroline atsiraitojo suknelės rankovę. Kaip visada, drabužio rankovės buvo per ilgos, tad merginos plaštakas visada dengė medžiaga. Akimirką šešiolikmetė susimąstė. Dešinę ar kairę? Abejoju, ar yra skirtumas... Gal visgi kairę, nelabai moku gydyti žaizdų, o į ligoninę grįžti visai nenoriu, užtektinai ten prisibuvau...
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #11 Prieš 2 metus »
Ashley ramiai sau sėdėjo suole ir nuslėpdama tai, tačiau labai džiaugėsi, jog neprašovė su atsakymu į pamokos pradžioje užduotą teorinį klausimą. Ji sekė kiekvieną profesorės Amikos žingsnį ir laukė kažko įdomaus. Vis dėl to dabar turėjo būti praktinė dalis. Įdėmiai klausytis  Ateities būrimo mokytojos, mergaičiukei trukdė akinanti saulė. Na ir radai puikią vietą kur atsisėsti, Ashley... Tai aišku tu čia pas mus esi proto bokštas. Taip, tik norėjai, kad "saulės zuikučiai nubučiuotų tavo baltus skruostus", bet gavosi taip, kad dabar tavo rudas akutes akina tie patys saulės zuikučiai. Netrukus aistringą merginos monologą nutraukė profesorės kalba pakrypusi apie darbą poromis. Pirmakursė nužvelgė suoluose išsidrėbusius mokinius. Na, ir su kuo tu dirbsi?  Tačiau ši mintis, šovusi į Ashley galvą dar nesulaukė didelio dėmesio, nes kur  kas svarbiau buvo išklausyti iki galo profesorę ir suvokti ką grifiukei reikės daryti. Galgastrelo kardu persipjauti delną ties likimo linija, o ašmenims nusidažius krauju... Skamba šiurpokai, bet jei reikės, tai... Praktika neišgazdino grifės, ji niekad nesuprato kraujo baimės. Pagaliau mokytoja baigė ir Ashley vėl susimąstė apie savo porą. Ir ką gi man pasirinkti? Rudaakės žvilgsnis pakrypo link vienos varniukės. Dar kartą gerai apmąsčiusi ji nusprendė vis dėl to prieiti prie jos. Atsistojusi nuo gana patogios kėdės, ją prislinkus prie suolo ir lėtu, drąsiu, savimi pasitikinčiu žingsniu ji priėjo prie gal būt savo būsimos porininkės. Pirmakursė pažvelgė į Eleiziją.
- Sveika, gal nori su manimi dirbti poroje? - tarė grifiukė ir žavingai šyptelėjo, bei laukė atsakymo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Ashley Tonks »
P. S.I hope you're happy.

*

Ema Filch

Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #12 Prieš 2 metus »
Ateities būrimo pamoka vis dar tesėsi. Ema iš įpratimo sukiojo savo automatinę plunksną ir tuo pačiu metu viena ausimi klausėsi profesorės Amikos. Pamoka buvo įdomi. Laikui vis bėgant prasidėjo ir praktinė dalis. Ilgakasė išgirdo, kad reikės dirbti porose. Nuostabu... Tik to man ir tetrūko. Klastuolė niekada nemėgo darbo porose, na, gal ir mėgtų, jei turėtų draugų ir mokėtų bendrauti. Kiekvieną pertrauką ji viena slampinėja po Hogvartso koridorius. Nei su kuo pasišnekėti, nei ką. Bet jei jau taip reikės, tai ką gali padaryti. O kai sužinojo apie kraują... Kad reikės persipjauti delną -  mergaičiukė visai pašiurpo. Tai buvo jos didžiausia baimė. Taip, klastuolė bijojo kraujo. Na, ir kas? Ar dabar ją visi išjuoks dėl to? Juk ne Ema viena tokia. Pasaulyje gal milijonas žmonių bijančių kraujo. Taigi, ilgaplaukė net neketino stotis ir klausinėt visų ar kas nors nori dirbti su ja. Kas panorės - tas ir prieis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Ema Ribenstrop »

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Monica Lilly Moonlight, knygomanė ir filmomanė ♥
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #13 Prieš 2 metus »
Monika įdėmiai klausėsi profesorės Lordess. Ji taip ir žinojo, kad jos atsakymas ne pats teisingiausias - atmintyje iškilęs Fikujamo kardas kažkuo nederėjo su mokytojos parodytu, bet Lili per daug nesigilino į skirtumus. Svarbiausia buvo pamokos užduotis.
Pirmiausia Švilpinukei toptelėjo, ar galima per pamoką žaloti save - nors tai buvo pamokos dalis, vis dėlto jai buvo keista. Aišku, Mėnesiena nebijo kraujo {ji apskritai neturėjo jokios baimės}, tačiau jai buvo neramu dėl kai kurių mokinių. Nagi, liaukis mąsčiusi apie beveik nepažįstamus asmenis; laikas pagalvoti apie porininką. Vis dėlto Monika žinojo kartais per daug nerimaujanti ne dėl tų dalykų.
Monika apžvelgė klasę. Visi drąsiai vaikščiojo ir rinkosi, su kuo dirbti, o Švilpė pirma norėjo įsitikinti, kad porininkas  nebus tingus ar įkyrus {taip, Monika nebuvo iš kantriųjų}. Jos akys užkliuvo už Grifų Gūžtos mokinės, jos vardas buvo Bethany... Tikriausiai. Švilpinukės atmintis buvo tiesiog nuostabi {o Paskirstymo kepurė net varstė apie Varno Nagą}, bet tos merginos vardas Monika užsimiršo. Na, nieko. Tereikia tik prieiti, ir įsikalbėsime.
Lili priėjo prie Grifiukės ir tarė:
- Sveika, gal nori dirbti su manimi? - ir kuo nuoširdžiau nusišypsojo.
The closer you look, the less you will see ♦

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 302
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: II AB pamoka visiems kursams; 2017
« Atsakymas #14 Prieš 2 metus »
Elė tiesiog buvo devintame danguje, kai išgirdo, kad savo koledžui uždirbo du taškus, net nesuprato, ką profesorė norėjo pasakyti tuo žinių piknaudžiavimu. Nenorėjo ir teirautis, tai nuleido viską negirdimai. Tada ji užsirašė ateities būrimo profesorės diktuojamą teoriją ir ištempė ausis, kai išgirdo minint praktikos darbus. Ūūūū. Laukiu, nesulaukiu. Bet išgirdusi, kad reikia susirasti partnerę, suglumo. Aš šioje klasėje nieko nepažįstu. Dar kartą perskrodė savo žvilgsniu visą patalpą. Jau ruošėsi kilti ir prieiti prie pirmo pasitaikiusio, kai netikėtai išgirdo merginos balsą. Atsigręžusi išvydo grifę su ombre stiliaus garbanotais plaukais, didelėmis rudomis akimis, nedidele nosimi ir apvaliu veidu. Eleizija jai nusišypsojo ir tarė:
-Labas, labas. Žinoma noriu, - pasilenkė arčiau jos ausies. -Neskaitant, kad reikia poromis, - tai pasakiusi, šyptelėjo dar labiau.
Varnė vis tiek atsistojo ir pažvelgė į grifės akis.
-Tu sėskis, o aš einu pagriebti ginklo.
Ji nusigręžė ir pradėjo tipenti link profesorės. Žingsnis po žingsnio. O jei man teks pjautis delną, tai aš pamatysiu nelaimę, kuri man atsitiks ateityje. Ne, nenoriu jos matyti. Vėliau su baime jos lauksiu. Elė pradėjo dažniau kvėpuoti ir gniaužti ranką į kumštį. Nors geriau pagalvojus, kokią aš ten nelaimę galiu pamatyti? Jokią. Nokia rimta nelaimė manęs neištiks. Priėjusi pasigriebė ginklą ir patraukė link savo partnerės. Kardas buvo gan sunkus. Puikiai tiktų Frankitui. Kaip tik jam subalansuotas. Grįžusi padėjo ant stalo kardą ir nuo laisvo staliuko pasiskolino kėdę, ant kurios patogiai atsisėdo. Ji ištiesė ranką link grifės.
-Aš Eleizija, draugams Elė, o tu? Beje, kurios nori užduoties? Rašalo ar kraujo?

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019