0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #30 Prieš 2 metus »
Draugužio žodžiai pamažu užvėrinėjo Senklerio sąžinės vartelius. Jei mokykla tebuvo tik repeticija, gal tada... Kaip nors sugebėsiu su savimi susitarti. Svarstė jis. O Štai įsilaužti į Gringotsą... O čia jau buvo kitas reikalas. Taip. Pinigų jam nereikėjo. Bet aštrūs pojūčiai buvo kaip tik.
- O kodėl gi ne. Būtų įdomu prie tavęs prisidėti. Ar turėčiau tau padėti pralaužti banko saugyklos saugos kerus? Papasakotum man apie savo kerų formulę, su kuria pavyko čia patekti? - Tai be galo domino Aurį. Nauji, stiprūs kerai, tokie galingi, jog net sugriovė šios mokyklos apsaugas. Norėjo viską žinoti, kaip jie buvo kuriami, norėjo pamatyti užrašus, jei Juzefas tokius darėsi. Bet nekamantinėjo. Jei užduotų visus tuos galvoje kirbančius klausimus, pasirodytų kaip nerimtas smalsuolis ir tiek.
- Žinoma, galėsim pasibastyti po mokyklą. - Pasakė. Šiaip čia tikrai buvo daug įdomių daikčiukų, kuriuos būtų galima kur nors parduoti. Bet Auris neketino apie tai plėstis. Nenorėjo tuo sudominti Levinso.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #31 Prieš 2 metus »
Juzefo lūpose radosi nedidelis šypsnis.
- Ne, ne, - mįslingai tarė. - Savo kerų formulės aš neišduosiu niekam. Saugos kerų pralaužimas, su šitais reikalais susitvarkau pats, esu gerokai įgudęs. Jeigu ateity pasirodysi geras nešvarių darbelių partneris, galbūt ir išduosiu vieną kitą paslaptį. Kalbant apie Gringotsą, tas mano pažįstamas dirba su vietos, į kurią turėtų nunešti nešyklė, tiksliu nustatymu. Žinai, kad patektume tikrai į būtent tą saugyklą, o ne nukristume kažkur į prarają arba dar blogiau, įstrigtume tarp sienų. O kas mums dar yra visiškai žalia, tai pranešimų goblinams apie įsilaužimą panaikinimas, - pasakojo vyrukas. - Galbūt spėtume susisukti ir laiku pasprukti net ir tada, jeigu goblinai sužinotų, kad kažkas įsilaužė, tačiau tikrai nenorime atkreipti niekieno dėmesio. Nenorime, jog apie tai būtų rašoma Magijos Žiniose. Be to, pažįstamam būtų neblogai turėti laiko rasti konkrečius užrašus ir viską palikti tvarkingai, o ne išmėtyti ir panašiai. Ir jeigu goblinai sužinos, kad kažkas įsilaužė, patekti turėsime laiko tik į vieną saugyklą, o gerai būtų į kelias. Žodžiu, mums reikia, kad persikėlus į saugyklą apie tai nebūtų jokių signalų goblinams.
Šitiek prikalbėjęs Levinsas net atsiduso. Tada truputėlį nuklydo į savo mintis. Šią akimirką mėlynakis jautėsi puikiai. Kaip senais, gerais laikais. Paranojos ar šiaip, ar anaip buvo šiek tiek aprimusios, nes plikis atsakingai vartojo hilerės išrašytą eliksyrą. Be to, jis turėjo apstu veiklos, planavosi tiek daug maklių su pažįstamais, kad nebebuvo kada ir galvoti tiek daug apie tai, kad kažkas nori jam pakenkti arba tiesiog kad jam kažkas atsitiks, nors kasdien šmėstelėdavo panašios mintys. Bet ne taip ištisai, kaip rudenį. Taip pat Juzefas jau apsiprato su gyvenimu be žmonos ir su tuo, kad ji, regis, įsigijo naują diedą. Na ir tegul. O pats Levinsas nutarė gavęs algą investuoti į naujus baldus. Tikiuosi, darbe bus kalėdinės premijos, galvoje sukirbėjo mintis.
Galiausiai plikis prisiminė kur esąs ir jo akys vis krypo į ugninės butelį su stikliukais: ir kada Auris susipras jį atidaryti? O tu galėjai bent kokios drakono dešros užkandai paimti, mintyse pagalvojo. Stipriai priliuobti jis šiąnakt nesiruošė, mat dar lauks užduotis grįžti.
- Žinai, mano buvusioji susirado naują draugužį, - vis tik iš Juzefo lūpų išsprūdo šis pasiskundimas.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #32 Prieš 2 metus »
Gaila. Tie kerai labai masino Senklerį. Mintyse net šmėstelėjo planas, kad jis galėtų viską iš Levinso ištraukti. Žinojo tam daugybę būdų... Bet net nusipurtė nuo tų ką tik aplankiusių idėjų. Ne... Jei jau nusprendžiau kai ką savo gyvenime keisti, tai ir taškas.
Taip ir baigė tą trumputę kovą su savimi ir pasakė.
- Aha. Taigi, aš turėčiau kaip nors suveikti su goblinais? Galiu papirkti vyresniuosius banko valdytojus. Turiu jiems ką pasiūlyti. Jei taip padaryčiau, gal jie man atskleistų viską, kas lauktų saugykloje. Turiu omenį visokius apsaugos kerus. Taipogi, taip gal būtų užtikrinta tai, jog net jei ir nutiktų kas nenumatyto, kiti goblinai nesikištų. Bet... Tu žinai kokie netikslūs yra goblinų pažadai. Gal galėčiau juos papirkti, gal jie pažadėtų man, kad nesikiš. Bet, kartais jų galvose gali viskas kitaip pasisukti. Kitas variantas, aš galiu sukelti sąmyšį pačiam banke. O jūs ten jau toje saugykloje galėtumėte daryti ką jums reikia. Duočiau jums kažkiek laiko. Na, jei kas aš dar galiu ir ką kito sugalvoti. - Taip. Nusprendei keisti savo gyvenimą, bet ar tikrai? Klausinėjo savęs, kai išdėstė viską Juzefui. Tu negali ramiai gyvent Senkleri. Na ir ką? Kas man darbo, kažkokie užrašai pamanyk... Buvo metas, kai Auris nesuktų sau dėl nieko galvos. Bet... Kada viskas pasikeitė? Ar kai Alanas aptiko Aurį miške? Taip. Nuo tada Senkleris pamažu prarado ramybę.
Visus savo moralės pamatus jis pastatė pats. Nes Tėvui rūpėjo kitokie dalykai. Mielasis tėtukas užsiėminėjo lėtu savęs naikinimu.
Bet kažin, ar tik tai, jog Alanas pamatė tai, ko jam nereikėjo pradėjo vesti Aurį į apmąstymus. Pavyzdžiui, žiobarams ar magams iš jų šeimų jis tikriausiai niekada nejautė tikros antipatijos. Aišku, į galvą ateidavo visokių minčių, bet taip buvo veikiau dėl aplinkos, kurioje jis gyveno.
Senkleris taip įklimpo į savo mintis, kad vos nepraleido Juzefo žodžių.
- Na... Judu išsiskyrėt ir tikriausiai kitaip nė negalėjo nutikti. - Pasakė. Tuomet atidarė butelį ir pripylė stiklelius. Vieną padavė draugui.
- Nieko, prasigyvensi kaip sakant. Viskas bus gerai.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #33 Prieš 2 metus »
- Sąmyšis galėtų būti variantas, - atsakė plikis, - o goblinai ir pažadai... Tikra tiesa, kad niekada negali žinoti. Geriau nerizikuoti. Žinai, tu pagalvok, ką galėtume padaryti, kol mano pažįstamas susitikrins tikslias vietas, į kurias reikėtų patekti, ir kol aš ištobulinsiu specialią nešyklę, kuri neš į Gringotsą. Susisieksim pelėdom, kažką sugalvosim, jei pavyko čia, pavyks ir ten. Tikėkimės, - nusijuokė. - Idealus variantas būtų veikti per visišką ramumą ir tylą, bet, žinoma, tiks ir kitokie būdai.
Kai Auris pasakė, kad Juzefui išsiskyrus kitaip ir negalėjo nutikti, na, dėl naujojo buvusiosios draugo, mėlynakis atsiduso.
- Sakai, negalėjo? O jeigu viskas įvyko dėl jo? O jeigu jinai seniai mane maustė? Vis dėlto praėjo dar visai nedaug laiko. Kaip ji galėjo po dešimt draugystės metų imti ir po tokio trumpo laiko susieiti su kažkuo kitu? - vyrukas vis dar dūsavo.
Paėmęs iš Aurio stikliuką linktelėjo galva, kilstelėjo gėrimą ir maktelėjo. Kūną ir vėl užliejo raminanti, pažįstama šiluma, ir tą akimirką Levinsas pagalvojo, kad jau gerokai per daug pradėjo gerti. Kur tai nuves? Bet kaip ji... kaip jo buvusi žmona galėjo per tokį trumpą laiką susirasti naują draugužį?
- Tu tik niekada nevesk, Senkleri. Niekada nevesk. Santuoka yra blogis. Jos tave nusodina, tampi susitupėjęs ir staiga tik...
Plikis riebiai nusikeikė.
- Jau žiūrėk, jos tave palieka, o pačios leidžia laiką su kokiu mulkiu.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #34 Prieš 2 metus »
- Taip, gerai. Aš pagalvosiu apie tai. - Pasakė jis. Įdomu, kokie ten užrašai? Bet apie viską dabar nesvarstė. Mat jie paniro į kitą temą.
Dešimt metų draugystės... Taip. Daug. Jo paties ilgiausia draugystė truko kažkur mėnesį. O tada jis pasakė viso. Auris visada pirmas sakydavo viso gero.  Tu pats sau meluoji. Šmėstelėjo mintis ir Linėjos veidas. Bet jį pasistengė nuvyti šalin. Negalima galvoti apie Nėją. Tiesiog negalima. Ne. Įsimylėti, Įsipareigoti jam nereikėjo. Jeigu jau Auris kada tikrai panirs į visą tai, tai faktas, kad jau iki grabo lentos. Toks jau jis buvo. Viskas, arba nieko. O kadangi neketino sau leisti turėti šeimos, tai ir puoselėti santykių jam nereikėjo. Kai jau pajusdavo, kad rimtai pames galvą, palikdavo tą, dėl kurios taip jautėsi. Realiai pamilęs buvo kartą gyvenime. Buvo? o gal tebėra?  Tiesą pasakius draugysčių jo gyvenime ir nebuvo daug. Gal kelios.
Taigi. Juzefą paliko žmona. Atrodo jie taip plačiai tada Kiaurame katile apie skyrybų aplinkybes nekalbėjo. Arba jis aišku pamiršo, mat tą kartą prisišėlo kaip reikiant.
- Na... Žinai, tikrai gaila. Bet... - Aš esu tiesiog puikus guodėjas. Nusišaipė mintyse jis.
- Jeigu ji žengia tolyn, tikriausiai... Tu neturi kito pasirinkimo ir... - Plepi vėjus Senkleri. - Aišku, dešimt metų labai daug. Sunku viską užbraukti. Bet žinai, gal ta jos naujoji draugystė nėra rimta. Be to, juk turite sūnų, taigi negali visiškai iškristi nei iš jos, nei iš jo gyvenimo. Žiūrėk, gal dar kada vėl susieisit. - Viešpatėliau. Gal jau gana čia man reikštis...
- O... Žinok aš niekada. Niekada neketinu vesti. - Pasakė ir pripylė stikliukus iš naujo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #35 Prieš 2 metus »
Kai Juzefas ėmė skųstis dėl buvusios žmonos, Auris, regis, apie kažką susimąstė. Paskui ėmė vapėti, kad ji ir jo buvusioji negalės išskristi iš vienas kito gyvenimų, kad galbūt kada nors ir vėl susieis. Plikis nusijuokė. Dėl Merlino, kurių galų tu jam tai pasakoji, mintyse pagalvojo. Auris tavęs nesupras, nes jis neturi žmonos, su kuria buvo kartu dešimtmetį, neturi sūnaus, ir išvis, nei vienas tavo draugas nebuvo taip giliai įklimpęs į šeiminius santykius, toliau tęsė mintį galvoje mėlynakis. Ir, juolab, nei vienas nėra paranojikas, kaip kad tu, ir tu tikriausiai niekada negalėsi būti su nei viena normalia moterimi, nes visos, sužinojusios tavo paslaptį, nuo tavęs anksčiau ar vėliau pabėgs, baigė minčių monologą galvoje su savimi Levinsas.
- Žinai, - dabar prabilo garsiai, - tas ir yra blogiausia. Tai, kad mudu visada būsime susieti. O aš to nenoriu, supranti? - atsiduso. - Būtų daug paprasčiau kažkur išnykti ir pradėti naują gyvenimą, bet aš negaliu. Negaliu, nes mes turime bendrą sūnų. Aišku, aš jį myliu. Džiaugiuosi, kad jis gimė, - dabar žvelgė kažkur į tolį. - Bet viskas taip komplikuota. Šiuo metu visai su juo nebendrauju. Norėčiau, bet. Labai sunku paaiškinti tai. Atsiprašau, kad apie tai pradėjau. Gal keiskime temą, - pasiūlė.
Senkleris papildė stikliukus. Nors Juzefas sakė, kad šiandien tikrai neprisigers, tačiau pagalvojus apie buvusiąją ir jos draugelį norai ėmė keistis. Kol kas, deja, į galvą visai niekas nekaukštelėjo. Plikis paėmė į ranką stikliuką su skaidriuoju gėrimu ir jau norėjo užsiversti jį į gerklę. Tačiau... tačiau kažkas pravėrė patalpos duris ir vyras pamatė žalią galvą. Juzefas išsižiojo, o iš rankų iškrito taip ir neišgertas stikliukas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #36 Prieš 2 metus »
Dori su Alanu tyliai tipeno Hogvartso įkūrėjų atminimo menės link. Širdis tankiai plakė. Draugai ėjo tamsoje. Žinoma, klastuolė rankoje stipriai gniaužė burtų lazdelę, nes nežinia, kada prireiks šviesos arba paprasčiausiai nuo kažko apsiginti. Juk naktis, o toji menė buvo požemiuose.
Kai juodu buvo netoli menės durų, Dori širdis ėmė daužytis dar stipriau. Dėl sodo nykštukų, ką ji čia tikisi pamatyti? Siekėjų gamybos dirbtuves? Galbūt Dori ir Levanda ne vienintėlės iš mokinių turi po ypatingąjį stiklo rutuliuką? Ar tikrai šią naktį pavyks ką nors išsiaiškinti apie tai, kur pasidėjęs Juzefas?
- Na, einam, - tyliai sušnibždėjo Alanui ir pravėrė duris.
Pirmiausia į akis įsispigino šviesa. Kambary nebuvo tamsu. Kelias sekundes apakinta tokio netikėto blyksnio Mendel mirksėjo, o po to jos akys pamatė pliką galvą su išsižiojusia fizionomija. Šalia pat buvo ir Auris, tačiau tą akimirką profesorius žaliaplaukę domino mažiausiai. Dori apėmė toks nenormalus pyktis. Ji jau kelis mėnesius į siekėją šaukė to vyrioko vardą, o jis buvo tartum miręs. Ir dabar lyg niekur nieko sėdėjo Hogvartso pilyje su Auriu bei mėgavosi svaigiaisiais gėrimais?
- Tu... - švokščiančiu balsu prabilo Dori žiūrėdama į plikį tiesiog paklaikusiom akim. - Tu... tu suknistas idiote! - suriko. - Kvailys tu! - rėkė. - Besmegenis! Išsiklausinėjai manęs kaip kvaišos apie šitą menę ir pavertei ją savo linksmybių kampeliu?! O man nieko pasakyti nereikėjo? Bent jau galėjai pasiimti savo suknistą žaislą! - Dori metė į Juzefą siekėją. - Tu supranti, kad aš apie tave galvojau! Maniau, gal tau kas atsitiko! Ar žinai, kaip Levanda jaudinasi dėl to tavo rutulio, ar žinai, kad mes bijome, kad iš niekur nieko jis gali paleisti kokius nors kerus!
Dori veidas atrodė tiesiog neatpažįstamas. Jeigu vakar varpinėje ji į Aurį kartkartėm žvelgė klastuolišku žvilgsniu, tai pagal šitą žvilgsnį, kuris dabar buvo nukreiptas į tą beplaukę makaulę, ten buvo paglostymo prašančio katinėlio veidelis.
- Densaugeo! Relasio! Levicorpus! Conjunctivitus! Rictusempra! - Dori šaudė kerus bandydama pataikyti į plikį.
Mergaitė buvo tokia susinervinusi, kad kerais sulaužė ir išsprogino kelis daiktus, tiesą pasakius, nedaug trūko, kad ši naktis pradėtų panašėti į herbologijos pamoką. Ji žinojo, kad kažkurie kerai turėtų sukelti nežmonišką akių skausmą ar net apakinti, bet tą akimirką Dori tai visiškai nerūpėjo. Baigusi atakuoti Juzefą ji pažiūrėjo į Aurį.
- Ir tu! - suriko. - Tu žinojai! Juk tu žinojai, ar ne?! - Dori turėjo omeny, kad Auris tikriausiai vakar ir taip žinojo, kas tas siekėjas ir kieno jis. - Locomotor mortis! - paleido kerus apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus link.
Tada žalių plaukų savininkė atsisuko į Alaną ir šis tikriausiai turėjo pamanyti, kad ir jį Dori bandys apkulti, nes žvilgsnis vis dar buvo paklaikęs. Tačiau mergaitė tik tankiai alsuodama pasakė jam:
- Nudėk juos.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #37 Prieš 2 metus »
Tą naktį jokių dvejonių nebuvo. Jie tylomis ėjo koridoriais, kol pagaliau pasiekė reikiamas duris. Alano širdis smarkiai suplakė. Kas bus jas pravėrus? Akimirką jis pamanė, kad nieko. Kad nieko nepešus teks grįžti. Gal ir gerai, gal tas Juzefas ir dings amžiams iš Dori gyvenimo?
Ir tada ji atidarė duris. Berniukui į akis tvykstelėjo šviesa ir jis sumirksėjo jos apžilpintas. Bet viskas greit praėjo.
Ir kol Dori svaidėsi kerais, kol šaukė, kol pyko, Alanas stovėjo visai tylus. Norėjo prasmegti kiaurai kur nors į žemę. Čia sėdėjo ne vien apkalbėtasis Juzefas, kuris jam pasirodė suktas tipas. Čia buvo ir Auris. Nieko jie nedarė, gėrė tik, bet... Juk Alanas viską žinojo ir dar geriau žinojo tai, kad šio nepažįstamo vyro neturi būti mokykloje. Kad Auris matyt viską žino apie siekėjus, kad padėjo jam čia patekti.
Pasijuto siaubingai, nes vėl pamažu ėmė juo pasitikėti. Kažkur giliai širdyje. O jis... Auris čia tik dėl savo kvailų darbelių, ne dėl to, kad mokytų vaikus. Jis čia tiesiog eksperimentuoja. Kodėl siūlė Dori pagalbą? Ar žinojo viską? Aišku, matyt šaipėsi iš jos mintyse. Iš purvakraujės patekusios į jų žaidimus.
Alaną semte apsėmė neapykanta, gili, tokios dar niekada nejautė.
Jis nešaukė, nieko nesakė, nors norėjo. Jis norėjo, kad Auriui skaudėtų kaip tai nepažįstamai merginai, kad jis suprastų, jog žmonės jam  ne žaislai, kad jais negalima manipuliuoti kaip patinka.
- Piertotum Locomotor. - Tyliai pasakė nukreipęs lazdelę į mokyklos įkūrėjus.
- Mokykla pilna įsibrovėlių, ginkit ją. - Pasakė lediniu tonu. Tie kerai gyvenime jam nebūtų suveikę, juk buvo labai jaunas. Bet dabar Alanas pyko, labiau, nei bet kada gyvenime.

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #38 Prieš 2 metus »
Auris norėjo kažką jam dar atsakyti, bet nespėjo, nes atsidarė durys.
Viskas tiesiog pasikeitė. Po sekundės ramybė sprogo, mat Dori Mendel attrodo iš proto išėjo. Auris spoksojo į savo mažių pusbrolį. Tas stovėjo kaip įkaltas. Tada jis kažką pajuto, mat į jį pataikė Klastuolės kerai. Tai išvedė Aurį iš kantrybės. Jis dar išgirdo, kad ir Alanas kažką pasakė.
Tie kerai buvo labai sudėtingi, Todėl jo link pajudėjo tik viena iš skulptūrų. Tai buvo Grifas. Akimirką Auris nustėro. Nesąmonė, jis tik antrakursis... Tada norėjo šokti priekin, daryti ką, bet kojos buvo surakintos dėl Mendel kerų.
O tuomet jis pamatė, kaip pakilo skulptūros ranka ir žiebė jam į veidą. Jei tai būtų didelė statula, kažin kas būtų likę iš jo fizionomijos. Dabar tiesiog suskaudo. Tikrai skaudėjo, iš nosies pasipylė kraujas, veikiausiai ji lūžo. O dar ir galva susvaigo.
- Fi... - Kažką suvebleno jis mėgindamas kerėti. Žandikaulis pasidarė nejudrus, nes akmeninis kumštis dar kartą tėškė jam į veidą.
Kažin, kas būtų buvę toliau, bet skulptūra sustingo. Matyt pasibaigė kerų laikas. Juk Alanas tik antrakursis.
Auris pervėrė akimis Juzefą. Tai atrodė juokingai, o ne piktai, mat veidas atrodė gerokai sukiurintas.
- Tuuu... - Sunkiai iškošė jis.
- Čia vadinamieji tavo pagalbininkai? - Sugebėjo pasakyti.
Dar norėjo išrėkti Dori, kad nieko jis velniai rautų nežinojo. Dar norėjo pasakyt Juzefui, kad jis žiauriai suklydo, jog susidėjo su vaikigaliais. Štai po velnių kaip viskas pasibaigė. Gerai, kad tą kartą su siekėju Dori mačiau tik aš. O galėjo rasti kas kitas. Ir Juzefas veikiausiai būtų sudegęs taip sakant. Kas susideda su paaugliais? Ak dar Levanda. Jis ją truputį žinojo iš savo pamokų, į kurias ji kartais užklysdavo.
Auris nutaikė į save lazdelę.
- Episkey. - Lūžusi nosis susitvarkė. Jis kiek apsitvarkė veidą, bet vis tiek atrodė nekaip.
- Judu, tu Alanai ir Tu mendel. Tuojau pat, aš pasakiau dabar grįžtate į savo kambarius. Rytoj prisistatot į mano kabinetą. O tu... - Piktai atsisuko į Levinsą.
- Aš tikiuosi, kad suvokei dabar kokia nesąmonė veltis į reikalus su vaikigaliais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Auris Senkleris »

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #39 Prieš 2 metus »
Kai į kambarį įžengė Dori, Juzefas taip ir liko netekęs žado. Ta mergiotė juk visą rudenį bandė su juo susisiekti, o šis ją ignoravo. Ne tai dabar vyrukui rūpėjo, o nelegalios nešyklės ir patekimas į Gringotsą, dėl to stiklo rutuliukui šiuo metu plikis neskyrė jokio dėmesio.
Dar vakar jis girdėjo Dori mėlynakį kviečiant, tačiau siekėjas gulėjo kažkur nutrenktas kojinių dėžėje. Vyras niekaip nebūtų pagalvojęs, kad čia galėtų užklysti kuri nors iš tų mergaičių lygiai tą pačią akimirką, kai ten bus Juzefas ir dar antrą valandą nakties.
Toji Dori buvo nusidažiusi plaukus žalia spalva ir šiaip buvo kažkokia nesveika, nes pasiuto ir ėmė svaidyti į Levinsą bet kokius kerus kaip beprotė. Prieš tai metė į jį siekėją, kuris jau kažkur nusirideno. Plikšius išsitraukė burtų lazdelę ir be jokių žodžių atrėmė mažvaikės užkeikimus, nes, dėl Hario Poterio, juk ji tik vaikas. Tačiau visai netikėtai vienus ta pasiutėlė paleido ir į Aurį, kuris galbūt to nesitikėjo? Kad ir kaip ten bebūtų, Senklerio kojos susirakino. Juzefas jau ketino jį atkerėti, tačiau šalia Dori esantis berniukas, kurio iki šiol plikis nepastebėjo, sugebėjo atgaivinti skulptūras. Viena iš skulptūrų prispaudė Juzefą ir pradėjo smaugti, o šiam iš rankų iškrito burtų lazdelė ir jis negalėjo apsiginti. Netikėtai skulptūra sustingo ir, ačiū Merlinui, vyras neužduso, tačiau reikėjo kelių akimirkų, kad išsikosėtų ir atsigautų. Taip pat skubiai pagriebė savo burtų lazdelę atgal į rankas.
Atsisukęs į Aurį vyrukas pamatė, kad ir šis gerokai gavo į kaulus. Levinsas riebiai nusikeikė.
- Auri, viskas ne taip, kaip atrodo. Aš kuriu tokį niekniekį paaugliams, žaislą. Tiesiog pats žinai dėl kokių kitų reikalų tam dabar pertrauka, o ta mergiotė man visai neduoda ramybės, bando prisikviest vakarais ir naktim. Siaubas, kokia nesveika, - išplėtęs akis pažiūrėjo į Dori. - O ir berniūkštis ne ką geresnis, tu žinai, kad galėjai mus užmušti? - griežtu tonu paklausė raudonplaukio.
Iš tikrųjų Juzefas žinojo, kad padarė klaidą veldamas į reikalus su siekėju vaikus. Jis tikrai negalvojo, kad vaikai gali būti tokie įkyrūs kaip šita Dori, o Levandos laikui bėgant pasidarė paprasčiausiai gaila, nes ta panelė iš tiesų bijojo. Be to, vaikai linkę išpliurpti paslaptis kam reikia ir kam nereikia, kaip ir dabar, ta snarglė apgadins Juzefo bendravimą su Auriu, ir ką dabar draugelis apie jį pagalvos? O su kuo prasiblaškyti šiuo metu Levinsui tikrai reikėjo, be to, Auris būtų geras nešvarių darbelių bendrininkas, yra turtingas ir suktas.
- Bet taip, tai buvo nesąmonė, mano klaida, - pritarė Auriui, nes vis tik nenorėjo prarasti draugo ir bendrininko. Na, dar nenorėjo ir gauti į galvą. - Klausyk... Dori. - Juzefas stengėsi kalbėti ramiai ir atsargiai, vis dar gniaužė burtų lazdelę, nes tik laiko klausimas, kada tai isterikei vėl užeis. - Aš su tavim ir Levanda pažadu pasikalbėti, gerai? Ir mes užbaigsim šitą reikalą. Sutariam?
Juzefas kalbėjo visiškai rimtai. Jis nebenorėjo jokių sąsąjų su ta išprotėjusia, lipšne mergiūkšte.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Juzefas Levinsas »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #40 Prieš 2 metus »
Kol Dori kovojo, Alanas, regis, miegojo. Po velnių, kurių galų jisai nieko nedaro? Nejau turėsiu šituos du sutvarkyti viena, mintyse piktonosi mergaitė. Tačiau draugas vis tik kai ką padarė. Jam pavyko atgaivinti statulas ir klastuolės žandas atvipo iš nuostabos. Juk tai buvo sudėtingi kerai. Kaži, ar ir Dori, kuri išties buvo nebloga kerėtoja, jie būtų pavykę.
Juzefas be jokių pastangų atrėmė visus Dori siųstus kerus. Tuomet jai kilo noras padaryti kažką dar baisesnio. Šiaip jau, per tokius emocijų, žodžių ir kerų protrūkius trylikmetei įprastai nepavykdavo į ką nors rimtai paleisti kerų. Visi visada išsisukdavo, o nukentėdavo tik aplinka. Ir tai trečiakursę siutindavo dar labiau. Tačiau vis dėlto vieni kerai pavyko ir tai buvo tie, kuriuos ji siuntė Auriui. Profesoriaus kojos susirakino. Ir tą akimirką kažkas Mendel viduje persimainė. Ji sukluso. Ar ji džiaugėsi? Tas ir keisčiausia, kad ne. Tuomet kažkas tartum bumbtelėjo į smegenis ir mintyse pasigirdo balsas: po velnių, Dori, ką tu čia darai? Tu surakinai profesoriui kojas. Ar tu žinai, kas tau dabar bus?
Tačiau tai dar buvo ne pabaiga. Grifo statula priėjo prie Aurio ir stipriai trenkė jam į veidą. Regis, vaikinas buvo pasirengęs apsiginti burtais, tačiau nespėjo - statula žiebė dar kartą.
- Ne! - sukliko Dori. - Auri!
Išsigandusi mergaitė pradėjo bėgti profesoriaus link, tačiau tą akimirką statulos nurimo. Dori pagalvojo, kad dabar jai ir Alanui bus ne pyragai. Susigadins visi santykiai tarp jų ir Aurio, kurie išties buvo neblogi. Tikriausiai Velykų atostogas pas Senklerius Dori galės pamiršti, o gal išvis dabar per visą šitą šaršalą mergaitė susipyks su Alanu? Galvoje ėmė suktis niūrios mintys. Tačiau jas pertraukė kažkieno kosulys ir Dori ir atsisuko į Juzefą. Regis, šį buvo prismaugusi statula.
- Aš tik pajuokavau, kai pasakiau, kad juos nudėtum! - pasimetusi suriko klastuolė Alanui. - Niekur mes neisim! - atsikirto ji Auriui.
Tačiau žiūrint į jį Mendel pradėjo slėgti tokia kaltė. Jo veidas atrodė kraupiai. Be to, Auris lyg ir kaltino Juzefą, kad šis į savo reikalus vėlė vaikus. Tad galbūt jis apie siekėją nieko nežinojo? O gal tik vaidino norėdamas išsisukti?
- Aš... aš nemaniau, kad į tave pataikysiu, - pasakė ji vaikinui. Akyse norėjo tvenktis ašaros.
Juzefas kažką teisinosi Auriui, o tada kreipėsi į Dori. Neva jis pasikalbės su merginomis ir jie užbaigs visus reikalus.
- Ak, užbaigsim reikalus? - trečiakursės veidas vėl ėmė mainytis ir dingo visos ašaros. - O gal aš nenoriu užbaigti visų reikalų! - Dori vėl ėmė rėkti. - Kur, po velnių, mano siekėjas?! Atiduok! - šaukė ant Juzefo. - Atiduok man jį!
Dori sparčiu žingsniu ėmė eiti Juzefo link. Ją vėl apėmė pyktis. Dėl sodo nykštukų, jis šitiek laiko tylėjo... Šitiek laiko tylėjo, o dabar lyg niekur nieko girtuokliauja pačiame Hogvartse.
- Aš tavęs nekenčiu! - suriko priėjusi prie jo ir vėl pasiuto.
Tačiau šį kartą net pati apie tai negapagalvodama klastuolė veikė žiobarišku būdu. Ji ėmė bandyti rankomis apkulti Juzefą. Bandė trenkti jam į veidą, į šoną, o galiausiai iš visų jėgų spirti į tarpukojį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • Magizoologas
  • *****
  • 1023
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #41 Prieš 2 metus »
Pyktis kaip ugnis keliavo nuo kojų iki galvos. Jis gali parodyti Auriui ir visam pasauliui, kad...
Ir tada nutiko keli dalykai. Pirmas, Alanui nežmoniškai suskaudo galvą. Antras, jis pamatė ką padarė. Grifas porą kartų trenkė pusbroliui į veidą, o dar ir tas Juzefas. Statula jį smaugė. Pyktis niekur nedingo, bet jis sumišo su baime ir skausmu. Ir tada jo sujudintos skulptūros apsiramino. Alanas atsisėdo ir atsirėmė į sieną. Užmerkė akis. Mirštu. Pagalvojo jis. Man galas. Ką ten kalba tas Auris? O ir Juzefas kažką sakė. Užmušti? Kažką dar... Ar rytoj reikia eiti į kabinetą?Jo mintys visai susipainiojo. Berniukas dar mėgino sutelkti dėmesį, bet viskas nutolo. Alanas suglebo, burtų lazdelė iškrito iš atsipalaidavusių pirštų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alanas Senkleris »

*

Neprisijungęs Auris Senkleris

  • Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius
  • *
  • 1721
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #42 Prieš 2 metus »
Beprotnamis buvo švelniausias apibudinimas jam atėjęs galvon apie visą šią naktį. Dori atrodo jau gailėjosi savo pamišėliškų veiksmų, Juzefas jam kažką aiškino, galvą ir veidą vis dar diegė. Jis atsistojo, nes išsilaisvino nuo Dori kerų. Aukštas, plačiapetis ir su apdaužytu veidu tikriausiai atrodė klaikiai ir grėsmingai.
Juzefui pasakius, jog su siekėjais baigta,Dori vėl ėmė šėlti. Ji puolė Juzefą. Ta mergaitė... Ji... Auris puolė artyn. Gana, metas tai pabaigti. Jis suėmė ją už pečių ir atgręžė į save.
- Arba tu apsiramini, arba prisiekiu visu pragaru pasigailėsi gimusi supratai mane? - Auris žvelgė Dori į akis.
- Jeigu aš dar sykį ką nors išgirsiu apie siekėjus... Tu nemoki valdytis ir jei taip ir toliau, nebaigsi mokyklos, skrisi velniop iš jos supratai? - Jis ją paleido ir bedė pirštu į Juzefą.
- Tik pabandyk dar kada ją kur įvelti... - Kodėl jis šitaip elgėsi ir pats gerai nežinojo. Ji pažadino tuos senus vaikystės prisiminimus, tada, varpinėje. Ji jam tada atrodė tokia... Reikalinga pagalbos. Auris neturėjo teisės jai kažko drausti, juk jie net ne giminaičiai. Bet visas šis siaubingas vakaras, tiksliau naktis jam įrodė, kad šiai mergaitei reikia tvirtos rankos.
Bet nenorėjo ir su Juzefu susirieti. Jie seni pažįstami, gali daug ką nuveikti kartu.
- Matai, kad jau mano pusbrolis sužinojo apie visą šį reikalą. O jei ir dar kas nors? Tu sudegsi Juzefai, jei taip ir toliau. - Taikiai pasakė.
Ir pagaliau jis pamatė savo pusbrolį, kuris sėdėjo susmukęs, be nuovokos. Ne, jis be sąmonės.
Auris puolė prie jo. Persigando, viduje kilo baimė. Jis persitempė, tie kerai, juk Alanas vaikas. Jam dvylika metų.
Auris atsargiai paguldė berniuką ant žemės ir ėmė kerėti. Tvykstelėjo mėlyna šviesa. Auris jaudinosi, bet iš veido to nebūtum galėjęs suprasti.

*

Neprisijungęs Juzefas Levinsas

  • Žiobarotyros profesorius
  • *
  • 517
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #43 Prieš 2 metus »
Ta mergiūkštė, ji buvo tikrai nesveika. Juzefas bandė su ja elgtis draugiškai ir taikiai, bet ši... ši priėjo prie vyruko ir pradėjo muštis. Stengėsi jam smogti ir įspirti. Plikį suėmė juokas. Ar jį stengiasi subaladoti vaikas? Žinoma, mėlynakis galėjo sudrausminti tą žalios galvos savininkę. Paimti ją už rankų ir palaikyti, kol ši apsiramins. Tačiau ji buvo tokia įsiaudrinusi, kad Levinsas bijojo ją užgauti, todėl atlaikė kelis vaikiškus smūgius. Galbūt ją apraminti kerais, mintyse ėmė svarstyti Juzefas, tačiau... tačiau po akimirkos vyras pasigailėjo mergiotės nesustabdęs iš anksto...
Šiuo metu jis nuolat kartodavo, kad daugiau niekada neturės nei žmonos, nei vaikų. Šią akimirką plikis suprato, kad vaikų tikriausiai nebeturės net ir norėdamas, nes visas vyro kelnių turtas greičiausiai dabar buvo virtęs į košę. Tarpukojyje pasijuto toks skausmas, kokio Juzefui dar gyvenime neteko patirti. Tą pačią sekundę jis griebėsi už skaudamos vietos ir ėmė leisti operos garsus. Susmukęs ant žemės lingavo ir nieko aplink nematė. Atrodė, kad tuoj mirs. Girdėjo, lyg Auris jam kažką sakė, bet šis jau Levinsui neberūpėjo. Jeigu plikis išgyvens, ar jam prireiks naujų organų?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Hogvartso įkūrėjų atminimų menė
« Atsakymas #44 Prieš 2 metus »
Auris stengėsi drausminti Dori. Jis elgėsi griežtai, o Dori prie tokio griežtumo nebuvo pratusi. Įprastai būdavo palikta viena priiminėti sprendimus. Keista, bet akimirką toks profesoriaus elgesys sužavėjo mergaitę. Ji pasijuto taip, tartum kažkas būtų už ją atsakingas, tartum kažkam rūpėtų jos elgesys. Todėl klastuolės akyse pasirodė kažkoks perkreiptas pasitenkinimo šypsnis.
Po akimirkos Auris dingo iš horizonto, o Juzefas... Na, Dori gal kiek ir persistengė. Ji tam plikiui taip stipriai spyrė į tarpukojį... Šis dabar dainavo falcetu. Gal ir nereikėjo taip... taip žiauriai, mintyse pagalvojo Mendel stebėdama to niekšo kančias.
Dori jau norėjo klausti, ar viskas gerai, na, nors matėsi, kad tikrai ne viskas gerai, tačiau jos žvilgsnį patraukė Auris, kuris... Dėl Merlino barzdos, ką jis daro?
- Alanai! - susivokusi suriko trylikmetė ir pribėgo artyn.
Auris buvo šalia sąmonę praradusio Alano ir kažką kerėjo. Kaip gerai, kad vyresnysis Senkleris gerai išmano kerus! Dori juo labai pasitikėjo, todėl tikėjo, kad šis sugebės Alanui padėti. Bet kas šiam atsitiko? Dėl ko jis apalpo? Dori ėmė tyliai verkti ir žiūrėjo į draugą laukdama, kokį rezultatą duos apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kerai.