[domutis]

Vieną vakarą po pamokų ir žinoma namų darbų Domantas patraukė į Hogvartso įkūrėjų atminimų menę. Menėje stovėjo keturios skulptūros tai Godriko Grifo, Salazaro Klastuolio, Helgos Švilpynės ir Rovenos Varnanagės. Domantas jau ėmė lazdelę norėjo pasakyti Piertotum Locomotor,bet susilaikė. Menėje buvo ir šių žmonių portretų.Jų asmeninių daiktų.Bet įdomiausia jog ten buvo įkurėjų lazdelės. Domantas labai ilgai lazdelėmis grožėjosi. Bet ėjo toliau. Gražiausias Domanto nuomuone eksponatas buvo Rovenos Varnanagės diodema .Buvo didelė lenta su šių įkurėjų biografijas jos buvo tokios ilgos ,kad Domantas jas skaitė maždaug dvi valandas.Po to nusprendė dar apeiti ratą ir viską apžiūrėti.Ir laimingas keliavo atgal į Grifų Gūžtos bendrajį kambarį.

[Ariella Annė Brown]

Žana Mokslinčė jau seniai svajoju nukeliauti į vieną vietą. Ta vieta buvo Hogvartso įkūrėjų atminimo menė, kurioje buvo įvairiausi Hogvartso įkūrėjų daiktai.
-Alohomora, -tarė Žana ir durys atsivėrė. Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė iškarto ėjo jų pirmųjų vadovėlių link, nes jai buvo be proto įdomu, kokius gi vadovėlius turėjo to meto žmonės. Gaila, tačiau čia jų buvo tik keli, todėl Adelės sesė prie to skyriaus ilgai neužsibuvo. Ji nužingsniavo toliau, ten kur buvo lazdelės. Lazdelės Žanai visada kėlė susižavėjimą, jos visos yra visiškai skirtingos, bet ir panašios vienu metu. Tai buvo labai keista, tačiau tuo lazdelės ir žavi. Mergina nė nebandė liesti lazdelių, nes nemanė, kad yra verta liesti tokį seną daiktą, todėl jas iš visų pusių apžiūrinėjo. Po kelių minučių Žana išsitraukė savąją lazdelę ir palygino su tomis. Na mano lazdelė ne tokia graži, kaip jų...bet ką jau padarysi. Mokslinčė linksmai pradėjo užsirašinėti visą informaciją, kurią matė ant lazdelės.

Lazdelės aukštis- 15 cm
Lazdelės storis- 2 cm
Spalva- ruda
Raižymas- nėra

[Vegard Saeterhaug]

Vakaras. Baigėsi dar viena kvaila ir niekam nereikalinga eilinė mokslo metų diena. Vegard neįprastai nepavargo per visą dieną. Gal todėl ,kad pramigo dvi pamokas arba dėl to ,kad niekas neerzino ir neteko pyktis su kvailais mokiniais ir girtuokliais mokytojais. Laukė dar daugiau nuotykių mokyklos patalpose. Juodas apsiaustas su žaliu įklotu lengvai kedeno Vegard'ui einant mokyklos koridoriais. Didelės medinės durys virš kurių lotyniškai buvo užrašyta „Hogvartso įkūrėjų menė.“ Durys šiek tiek buvo praviros, bet juodaplaukis nežinojo ar viduje kas nors yra ar šios durys per amžius būna praviros. Žalių akių savininkas be jokios baimės įėjo į kambarį pilną visokių senienų ir kaip teko suprasti Hogvarsto įkūrėjų daiktų. Berniukas akylai apžvelgė kambarį ir pamatė asmenį. Mokinį? Profesorių? Apsiausto išskirtinumas išdavė jog tai profesorė, išdavė ir ilgoki plaukai. Vegard jautėsi ramus ,nes žinojo ,kad jis nevienas. Nutaręs jog geriau patylėtį juodaplaukis pradėjo apžiūrinėti daiktus vitrinose.

[Ariella Annė Brown]

Žana ramiai pažvelgė į stiklines duris pro, kurias matėsi visas menės vaizdas. Ji išvydo Vegard'ą, tą patį berniuką, kuriam neseniai skyrė areštą savo pamokoje. Mokslinčei buvo labai keista, nes berniukas net nepasisveikino, tačiau norėjo išlikti maloni (ir atrodyti neprisigėrus) todėl priėjo prie jo, palietė jam pelį ir pradėjo rėkti:
-VEGARDUK TU MANO, KODĖL NESIVEIKINI, labai nemandagus pirmakursis esi, palauk palauk, tuoj tave iš Hogvartso mokyklos išmes už tokį baisų elgesį, beja patylėk, nes čia reikia būti  llabai labai tyliai.
Tikiuosi, kad neatrodau, kaip prisigėrusi senė... Žana susirūpinusi nuėjo prie kažkokio krėslo ir net nesusižeidusi atsisėdo ant to daikto. Tikiuosi šioje menėje nėra direktorės, nes mane iš darbo išmestų...

[Vegard Saeterhaug]

Vegard nesigraužė kad nepasisveikino su profesore. Profesorė riktelėjo ir priėjo prie Vegard ,kad berniukui tikrai nepatiko. Peties palietimas privertė atsitraukti ,o keistas profesorės elgesys ir kalbėsena privertė išsitraukti lazdelę. Dėkui dievui profesorė nuėjo ir atsisėdo ant krėslo. Ji girta?
-Jūs girta. Nemanau ,kad tai patiktų direktorei, aš galiu dabar pat nueiti pas ją, įdomu ,kas jai labiau patiks, ar jūsų girtumas ir neadekvatumas, plius turto niekinimas ar mano nepagarbus elgesys?,-Klastūniškai ir su mažu ir nedėkingu planu Vegard įdėmiai stebėjo profesorę ir tiesą sąkant šlykštėjosi jos elgesiu. Lazdelė visgi rankoje, dėl atsargos. Klastuoliui nepatiko ,kad profesorė girta. Jeigu būčiau profesoriumi galbūt irgi gerčiau, bet neičiau ir neliesčiau mokinių. Pagalvojo Vegard.
-Taigi, eime pas direktore ar susistarsime?

[Ariella Annė Brown]

Išgirdusi Vegard'o žodžius Žana susinervino, nes girta deja nebuvo.
- Vegard'ai Saeterhaug, kas tau yra, vaikeli, nematai, kad aš ramiai sau sėdžiu? Jeigu degi užsidegimu eiti pas direktorę, tai mielai tave palydėsiu, nes už tokius žodžius tau ir areštą skirti gali, - piktai ir susinervinusi kalbėjo profesorė.
Dabar profesorės pyktis išgaravo, tačiau su vaikinuku nė nesiryžo daugiau aiškintis. Na, koks kvailys tas Saeterhaug... Moteris išsitraukė savo užrašų knygutę ir automatinę plunksną, kuri tikrai nebuvo pigi ir pradėjo plunksnai diktuoti žodžius, kuriuos turi parašyti.
- Pakalbėti su direktore dėl pirmakursio Vegard Saeterhaug nemalonaus ir žeidžiančio elgesio su profesoriais ir mokiniais.
Profesorė tikėjosi, kad plunksna viską užrašė teisingai, todėl pažvelgė į lapelį ir pastebėjo, kad jokių klaidų nebuvo. Ji paėmė plunksną ir įsidėjo į portfelį, kuriame galima buvo rasti visko, nuo plunksnų iki arbatos lapelių, nes arbatą mergina gerdavo kas dieną.

[Vegard Saeterhaug]

Vegard įniršo.
-Oj, oj, oj kokie mes protingi, protinga teisti ,o savęs ir savo giminės nematai!,-Pyko berniukas.
Profesorė išsitraukė užrašinę ir pradėjo, naudodama automatinę plunksną. Dabar degtukas degti pradėjo dar labiau. Berniukas nukreipė lazdelę į jau beveik įsidėtą užrašinę ir sušuko:
-Accio užrašinę!
Iš profesorės rankų į berniuko glėbį įskrido mokytojos užrašinė, greitai numetęs ją ant žemės vėl nukreipė lazdelę:
-Incendio.
Popierius gražiai supleškėjo ir nepaliko nė žymės.
-Ką pasakysi dabar? Profesore Žana?,-Naglai ir su savotišku pasityčiojimu paklausė berniukas.
Visiškai nesijaudinęs ,kad gali būti išmestas iš mokyklos ar už ausies nutemptas pas direktore ramiai sau pradėjo apžiūrinėti daiktus.
-Neblogi daiktai, ar ne?,-Atsukęs nugarą profesorei tarė Vegard.
Tegul ji man bent žodį pasako, aš jai turėsiu ką pasakyti.

[Ariella Annė Brown]

Profesorė įpykusi stebėjo Vegard'ą niokojantį jos daigtus ir šnekant baisius žodžius. Viskas gerai, jam tik paauglystė, jis nenormalus vaikinas. Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė tarė:
- Silencio. Na, dabar jau patylėsi? Tiesą sakant džiaugiuosi, kad per kerėjimo pamokas išmoksti daug burtažodžių, bet ar tavęs niekas nemokino, kad kerus galima naudoti geriems dalykams arba apsigynimui? Perspėju, kad tai ką darai yra nepagarba vyresniam asmeniui ir, jeigu šioje vietoje stovėtų kitas profesorius jis jau seniai tave už ausies būtų nuvedęs pas direktorę. Nenoriu pyktis, bet perspėju, kad jeigu taip darysi kitam profesoriui arba mokiniui tau bus tikrai ne linksma. Na, supratai?
Profesorė atšaukė Silencio kerus ir laukė Saeterhaug atsakymo. Na, tikiuosi, kad jis protingas vaikas ir supranta, kad elgtis taip, kaip jis, yra negražu ir nemalonu kitam burtininkui. Profesorė ramiai apsižvalgė menėje ir galvojo. Ką gi pasakyti berniukui, jeigu jis nesupras?

[Vegard Saeterhaug]

Profesorė dėl šio įvykio atrodo tikrai supyko ,kad net sugebėjo užtildyti klastuolį. Berniukas negalėjo nieko padaryti ,nes atkerėti gali tik kerėtojas. Saeterhaug netruko ilgai tylėti, akimirka ir jau kalbos dovana atgauta. Juodplaukis neturėjo ką pasakyti, negalėjo ,net galvoti apie tai. Staigi nuotaikų kaita reiškė tik vieną: paauglystė. Jaudulys ir noras kažką pasakyti buvo nenumaldomas ,bet žodžiai visai nelindo į galvą ir atrodė ,kad niekada nebus ką pasakyti šiai moteriškei kuri stovėjo priešais berniuką. Saeterhaug eilinį kartą buvo lyg grandinių sukaustytas, vidiniai demonai klykė norėdami išeiti, jausmas nepavydėtinas. Vaikinas visiškai suprato ką padarė ,bei ką pasakė. Graužatis kankino labai stipriai. Viskas veržėsi per kraštus.
-Aš...Aš...Aš...Atsiprašau, viską suprantu, galiu nupirkti jums naują užrašinę, dar geresnę nei šią, atsiprašau ką prišnekėjau, neturėjau to pasakyti, atleiskite...,-Kone verkė berniukas atleidimo.
Saeterhaug nuleido akis ir kantriai laukė profesorės atsako.

[Ariella Annė Brown]

Išgirdusi pirmakusio klastuolio atsakymą mokytoja nusišypsojo:
- Na, užrašinių turiu kalnus, todėl naujos nereikia, o ir graudintis čia nėra ko. Tiesiog noriu, kad suprastum , kad ką darai, tai nėra gerai.
Profesorė ramiai vaikščiojo po patalpas ir žiūrinėjo daiktus. Tuo pat metu galvojo, kaip gi jaučiasi berniukas, aš gi nenorėjau jo įžeisti ir sugraudinti, tikiuosi jis tramdysis, labai tikiuosi. Žana dar kelias minutes nusirašinėjo svarbią informaciją apie Hogvartso įkurėjus, tačiau jau nebe į užrašinę, o į pergamentą.

Lazdelės spalva- auksinė
Aukštis- apie 22 centimentrai.
Tvirtumas- lanksti

Ji taip rašė nebe kelias minutes, o gal valandėlę, tačiau atsisukusi į Vegard'ą tarė:
- Na, aš jau einu, laikas spaudžia, o darbų milijonas, taigi viso gero.
Mokslinčė išėjo ir nulipo laiptais į savo kabinetą, kuriame pasidarė arbatos ir ilgai taisė mokinių namų darbus ir peržiūrėjo kitokius dokumentus

[Vegard Saeterhaug]

Adrenalinas atslūgo sužinojus ,kad profesorė nepyksta. Norvegas vaikščiojo po patalpas. Skulptūros gąsdino berniuką. Salazaro Klastuolio lazda (padaryta iš akmens), atrodė labai viliojančiai ,bet ir nesaugiai, metai visgi daro savo. Berniukas dėja neturėjo su savimi pergamento ar užrašinės kur galėtų užsirašyti svarbią informacija pateiktą po stiklais ir kalnu apsauginiu kerų.
-Iki sekančio karto, profesore...,-Tarė klastuolis profesorei prieš jai išeinant.
Laikrodis ant rankos sakė jog aštuonios vakaro, miego nesinorėjo ,bet ir čia pasilikti noro nebuvo. Pasitaisęs uniforminį apsiaustą ir nusivalęs užrašinės pelenus Klastuolis išėjo iš kambario su didžiulėmis durimis patraukdamas link dar neatrastos vietovės - Kiauliasodžio.

[Auris Senkleris]

Kodėl čia būtent? Stebėjosi Auris. Menė buvo didelė, jį supo patys įvairiausi mokyklos įkūrėjų daiktai. Vaikinas stovėjo vidurį milžiniško kambario ir žvalgėsi po jį. Tada, klestelėjo ant žemės. Įdomu, kaip čia viskas nusiseks? Svarstė. Jeigu Juzefui pavyks, tada Auris galės pasakyti, kad jis toks Puikutėlis Profesorius, kokio paieškot reikėtų. Normalus darbuotojas turėtų viską pranešti direktorei. Šaipėsi pats iš savęs.  Na ką gi, nuo savęs nepabėgsi ar ne?
Kuprinėj gulėjo pora stikliukų ir butelis ugninės. Kurį jie būtinai išlenks, jei viskas nusiseks kaip planuota. Dar ten buvo laiškas, dėl kurio jis čia ir atsirado. Lape buvo parašyta.

Sveikas, Senkleri

Nešyklė jau paruošta, kaip ir tarėmės, bandome susitikti šeštadienio naktį antrą valandą nakties Hogvartso įkūrėjų atminimo menėje.

Su pamąstymais apie ugninę, Juzefas

Auris žvilgtelėjo į laikrodį. Už vienos minutės bus antra valanda nakties.

[Juzefas Levinsas]

Juzefas su Auriu nusprendė, kad būtų neprotinga susitikti pastarojo kabinete. O jeigu kas nors nepavyktų? Tuomet Senkleris kaip mat įkliūtų, jeigu įvykyje figūruotų jo kabinetas. Toji mergiotė, Dori, taip įkyriai bandė susisiekti su plikiu per siekėją, kad galiausiai jis sumąstė meistriškai pasinaudoti jos priekabumu ir išsiaiškinti, į kokią vietelę Hogvartse tie maži padaužos nelabai linkę eiti. O tada dingo. Kaip ir buvo nutaręs, susitiks su tom dviem mergaitėm po švenčių Kiauliasodyje, įteiks Mendel kitą vorą ir nustos jas gąsdinti. Vis tik taip atsitiko, kad siekėjo tikslas bus paprasčiausias niekniekis paaugliams.
Taip taip, buvo šeštadienis, bet visi nenaudėliai linkę rinktis visokiose apleistose klasėse, sandėliukuose ir bokštuose, o atminimų menė turėtų būti laisva. Na, bent jau taip pasirodė iš mergiotės pasakojimo. Be to, antra valanda nakties. Nors vyresnėliams paaugliams tai pats metas po mokyklą trintis.
Juzefas šiandien pagaliau išsimaudė. Nors Auris ir nebuvo panelė, bet atsiduoti prakaitu prieš draugelį nelabai norėjosi. Vyriškis ne tik pasikeitė kojines, bet ir apsimovė švarias kelnes ir apsivilko naujutėlaitį megztinį. Ak, koks šaunuolis.
Taigi, melsdamas, kad neatsidurtų kokiuose nors kalnuose su troliais, lygiai antrą valandą nakties plikis palietė seną, apiplyšusią kepurę ir po kelių sekundžių išdygo prieš Aurį. Cha! Pavyko!
Levinsas priėjo prie raudonplaukio ir paspaudė jam ranką. Apsidairęs kiek nusivylė. Kaip ir aiškiai buvo parašęs užuominą apie ugninę, bet jos čia nesimatė. O pats, deja, šiai neturėjo pinigų. Algos tik kitą savaitę, o Juzefas išleido nemenką pinigų dalį kažkokiam žiobariškam vandens filtrui į kriauklę, nes jų laikraštyje skaitė, kad vandenyje iš krano gali būti kažkokių kietųjų dalelių, o gal sunkiųjų metalų, deja, šito mėlynakis neprisiminė ir, tiesą pasakius, nelabai žinojo, ką tai reiškia. Tačiau grėsmė sveikatai buvo ir jau kas kas, bet Juzefas buvo pasirengęs ją sustabdyti.
- Sveikas! - nuotaikingai tarė. - Didinga naktis, ar ne? Žinau, vargau beveik tris mėnesius, bet tu pažiūrėk, ką padarė šita kepurė, - metė žvilgsnį į nešyklę. - Iškeliauti turėsiu penktą ryto.

[Auris Senkleris]

Tiesą pasakius, Auris nesitikėjo, kad Juzefui pavyks šis eksperimentas. Bet štai, jis jau stovėjo priešais Aurį. Vaikinas atsakė į jo pasveikinimą.
- Oho. Čia tai bent. Kaip simboliška, sulaužyti mokyklos apsaugas prie pat jų įkūrėjų. - Nusikvatojo rodydamas į skulptūras ir visus daiktus aplinkui.
Bet... Kažkodėl nebuvo jokios geros nuotaikos, kurią dabar tiesiog spinduliavo. Labai lengva buvo sudaryti sandorį tada, kai Senkleris beveik nepažinojo mokinių. Kai nė vienas jam absoliučiai nerūpėjo. Labai lengva buvo galvoti, kad nieko jiems nepavyks, bet juk pavyko. Aurio sieloje apsigyveno kaltė, nerimas. Jis galvojo apie savo mokinius. Ar aš juos išdaviau? Mokykla turėjo būti saugi vieta ar ne? O aš padėjau viską sugriauti. Kaip dabar reikia suderinti Aurį mokytoją ir Aurį, užsiimantį ne pačia geriausia veikla?
Bet nieko Juzefas nei jo veide, nei balse neturėjo pastebėti. Tokių savo keistenybių raudonplaukis beveik niekam nerodydavo. Tik kad atsirado akligatvyje, ir neįsivaizdavo kaip čia dabar pasielgus.
- Reikėtų šią dieną įrašyti į istoriją. Žinai ko tu dabar tikrai nusipelnei? - Jis ištraukė ugninę ir stiklelius iš kuprinės.
- Taigi, ką toliau galvoji daryti? Ar ką nors tęsi mokykloje?

[Juzefas Levinsas]

Levinsas apsidairė. Iš tiesų, toje patalpoje buvo pilna įvairiausių daiktų, kad jis pasijuto kaip dar nesutvarkytoje senelių verandoje. Toji juodaplaukė mergiūkštė kažką minėjo, jog šita menė yra požemiuose, bet Juzefas nelabai turėjo supratimo nei apie Hogvartsą, nei apie jo požemius, nei apie šios mokyklos įkūrėjus. Aišku, jis galėjo pasiskaityti, pasidomėti, bet kur tau. Skyrė tą laiką vandens filtro paieškoms. Žinojo tik tiek, kad yra milžiniško dydžio pilyje.
Draugelis, atrodo, buvo puikios nuotaikos, tad plikio veide radosi plati šypsena. Ji dar labiau praplatėjo, kai Senkleris iš savo kuprinės išsitraukė skaidrų gėrį. Vadinasi, užuominą profesorius suprato, mintyse pagalvojo mėlynakis. Jau kažkiek pasigailėjo, kad visus pinigus išleido tam žiobariškam vandens filtrui. Juk vis tiek geria tai ugninę, o ne vandenį.
- Ai, ką čia šitoj mokykloj bepritęsi, - gūžtelėjo. - Nėra čia kas daryti, kai pilna vaikų. O vadovėlių ar kitų mokymuisi skirtų dalykų už galeonus Mušeikų Skersgatvyje neprastumsi, - nusijuokė. - Tiesą pasakius, aš šitoje mokykloje esu pirmą kartą, - pripažino. - Juk nelankiau jos. Tai nežinau, kaip čia viskas atrodo, jeigu saugu, vėliau, kokią pusę keturių galėsim išlįsti, parodysi, koks gi čia gyvenimas tam Hogvartse. Dėkui, lieku skoloj, kad leidai čia pasibandyt. Nes jeigu veikčiau vienas ir būčiau čia kažkur strigęs, tai žinai... Čia gausis kaip repeticija, nes toliau mąstau prasilaužti į keleto įtakingų žurnalistų banko saugyklas Gringotse, - pasidalino planais. - Jeigu nešyklė praėjo šitos mokyklos apsaugą, kuri išties yra labai stipri, galbūt praeitų ir banke. Bus matyt. Ten reiks dirbt jau centimetrų tikslumu. Jeigu norėtum, galėtum prisidėti, bet žinau, kad Senkleriams galeonų netrūksta, - mirktelėjo. - Na, nebent šiaip, dėl adrenalino, žinai. Vienas mano pažįstamas įtaria, kad svarbaus Magijos Žinių žurnalisto saugykloje galima rasti kompromituojančių užrašų apie jam reikiamą asmenį. Tai kartu gal kažką suksim, žiūrėsim. Jam užrašai, man pinigai.