[Edgar Jeffter]

Visiems pristačius savo darbus ir profesoriui ėmus uždavinėti dar papildomus klausimus, nejučia tokio sulaukė ir pats grifas.
- Taip galima. Išvaizda juk išsiskiria nuo kitų augalų. Žinoma, tik Laukinė Daritija ir Daritija yra panašios, tačiau pastaroji yra naminė gėlė ir ji nėra nuodinga. Laukinę Daritiją nuo jos atskirsime rausvu stiebu, nes Daritija turi įprastą žalią, kaip ir daugeliui augalų būdingą, stiebą, - vis dar bevėpsodamas į suolą atsakė į von Sjuardo užduotą klausimą.
Ką? Vėl uždraustasis miškas? akys suledijo, kai išgirdo, kad sukuriama iliuzija gali nukelti į vietą, į kurią taip nenori grįžti. Tarsi visi profesoriai žinotų ir būtų susitarę jį siųsti ten, kas be galo slėgė ir emociškai žudė. Visgi nieko buvo šansas atsirasti ir kitoje vietoje. Kaip tik ant vaikino suolo atsirado buteliukas su iliuzijas keliančiu skysčiu, jis nieko nelaukdamas jo išgėrė. Atsilošė savo suole ir sustingusiu žvilgsniu žvelgė į klasės priekį laukdamas pakitimų.
Ilgai laukti neteko. Klasės vaizdas greitai transformavosi. Juodaplaukis atsidūrė pievoje, esančioje velnias žino kur. Kur bepažvelgsi vien ji ir tebuvo. Nesimatė nei jokio medžio, ežero ar gyvūno. Tarsi žolės nusėta dykuma. Pečiais gūžtelėjęs ėmė palengva žingsniuoti kažkur į tą pusę, į kurią atsirado žiūrėdamas. Ėjo kokias dešimt ar daugiau minučių. Bent jau taip rodėsi pačiam moksleiviui. Tačiau pievos galo nė iš tolo nebuvo regėti. Dar paėjus keliasdešimt metrų vaizdas Edgar'o akyse ėmė keistis. Saulės apšviestas laukas darėsi tamsesnis ir tamsesnis, kol visiškai aplinkui tapo tamsu. Iš kažkur pridygo net daugybė medžių, kurių viršūnėmis plaukiantis vėjas vertė juos ošti. Bet tas ošimas buvo nemalonus.
Grifo kvėpavimas sutankėjo, kai greitai susivokė, jog vis dėl to atsidūrė Uždraustajame miške. Dabar ką jis bandė suvokti, ar vietos vaizdas tiesiog pasikeitė dėl to duoto profesoriaus eliksyro ar jau jį veikia kažkieno iš klasės draugų paminėti nuodai.
Ilgai neužsistoviniavęs, žaliaakis ėmė eiti mišku. Einant medžiai ėmė siaurėti. Panašiai lyg vestų į tą vietą, kurioje nutiko tai, ko norėtų būti išvengęs. Tos vietos nenorėjo matyti, bent jau dabar. Dėl tos priežasties apsigręžė eiti atgalios, bet prieš akis vaizdas nesikeitė. Neatrodė, kad medžiai retėtų, jie vis tiek buvo išsidėstę siaurai ir į tolį vis siaurėjo. Visa tai nervino Jeffter'į. Jis dar pasiyrė į prie tarp siaurų medžių ir jusdamas, kad netrukus gali atsidurti ten kur nenori sustojo ir parkrito ant kelių ir pasimetė ant žemės priešais save eliksyrų knygą.
- Greičiausiai mane veikia tos žiobarės minėto gyvūno nuodai,- jau suprato, kad veikiausiai yra paveiktas nuodų, todėl nieko nelaukdamas atsivertė knygą ir jos turinyje ėmė ieškoti silpninamojo priešnuodžio, skirto prieš Andragoro Juodųjų Slibinų nuodus.

[Monica Lilly Moonlight]

Baigusi skaityti ir nuleidusi žemyn knygą, Monika prieš akis pamatė didžiulę garuojančią tamsaus aukso taurę. Jos viduje keistą deginamų saulėgrąžų kvapą skleidė ryškiai geltona pliurzė, vos pastebimai teliūškuodama į taurės kraštus. Ryškiai geltonas skystis itin įdomiai atrodė prie tamsaus gintarinio atspalvio indo. Švilpė būtų greičiau tą seną taurę suvalgiusi nei gėrusi multisultis, tačiau nebuvo laiko tokioms mintims - liko rasti vieną x ingredientą, o nuodai sparčiai stingdė kūną. Pagauta smalsumo, Monika apsidairė, tačiau Merlino šliužo jau nebebuvo. O tas padaras greitas, - nusistebėjo Lili ir peržvelgė knygą - bene ras trūkstamą eliksyro dalį. Su šiuo priešnuodžiu turėsiu bėdos, - visai ne be reikalo pamanė Mėnesiena. Ji net neįsivaizdavo, ko gali trūkti, ir tuo labiau nenujautė, kaip iš kvapo tą suprasti. Kūnas beveik sustingo, kojos nutirpo. Gerai, reikia apsižvalgyti. Tačiau nežinant, ko ieškoti, miške, pilname keistų augalų ir vabalų tą sunku padaryti. Netoli augo įspūdinga erškėtrožę primenanti gėlė su melsvais kubo formos vaisiais, už jos stypsojo didžiulis šviesiai raudonas grybas juosvai melsva kepurėle. Monika galėjo tiktai spėti, tačiau taip tik apsinuodys.
Nutirpo visos galūnės, ir Monika prisiminė, ką sakė profesorius - kad mirti neįmanoma. Tai kaip tada grįžti atgal?? Švilpė paskubomis, šiaip ne taip valdydama apsunkusias rankas, ėmė sklaidyti puslapius. Visur mirgėjo eliksyrų pavadinimai, tik nebuvo pilno ingridientų sąrašo. Ši užduotis darosi visai nebejuokinga. Tada paskutiniai puslapiai sumirgėjo nuo ilgo tamsiai raudonais žodžiais parašyto sąrašo. Kas čia? Mergina grįžo atgal ir paskaitė pavadinimą: Dažniausiai sutinkamos eliksyrų dalys. Pirmasis sakinys buvo Bezoaro akmuo - dažniausiai naudojamas gaivinamiesiems priešnuodžiams nuo sunkių nuodų. Negali būti! Mėnesiena šiaip ne taip praplėšė akis ir skubiai skaitė kiekvieną ingridientą bei jo panaudojimą. Pajautusi, kad maudžia sprandą ir nugarą, versti puslapius ėmė greičiau, kol akys užkliuvo už itin ryškaus žodžio multisultims. Monika perskaitė visą sakinį: Kedro sulos ekstraktas - dažniausiai naudojamas pasivertimo ir priešnuodžio eliksyrui multisultims. Grįžusi į šimtą trisdešimt šeštąjį puslapį ji negalėjo patikėti savo sėkme - kedro sulos ekstrakto tarp paminėtų sudėtinių dalių nebuvo! Vadinasi, trūksta tik jo! Mėnesiena puolė sklaidyti lapų, įkišo galvą į drevę, beveik visa palindo po didžiuliu krūmu, kad tik rastų tą ekstraktą, nors visas kūnas nenoriai klausė. Galiausiai ji atrado mažą melsvo stiklo buteliuką su karamelės atspalvio skysčiu, buteliuko šonai iš vidaus buvo aprasoję. Tas ekstraktas karštas. O suradus trūkstamą dalį iškilo kita problema - Monika susmuko ir nepajudėjo. Laimei, bent protas veikė - o šiaip nuodai padarė savo. Ilgai nemąsčiusi, Švilpiukė šiaip ne tap išsitraukė lazdelę ir niekur nežiūrėdama užsimerkusi sumurmėjo:
- Acio multisultis!
Kai jos atskrido, Monika kuo atsargaiu viską išgėrė. Bėda ta, kad rankos net per tą laiką pavargo ir ėmė drebėt, o skystis išsipylė. Laimei, ne visas. Mėnesiena pajuto atgaunanti jėgas ir atsidususi grįžo iš savo pasąmonės.

[Frankas Stigleris]

Frankas atsigręžė ir ant stalo išvydo naują daiktą. Ten gulėjo nuodų ir vaistų pamokos vadovėlis. Naujut naujutėlis. Atrodė, kad švilpis niekada jo nebuvo lietęs, bet tai melas. Stigleris labai prižiūrėjo savo vadovėlius. Jis priėjo prie savo vadovėlio ir atsivertė. Puslapis po puslapio, bet švilpis nieko nerado. Multisulčių eliksyras, gargžduolių viralas, šliužų svaigalas... Nieko apie Andragoro juodųjų slibinų nuodų priešnuodį. Frankas šiek tiek įniršo ir, užvertęs vadovėlį, pakėlė kėdę, kurią vėliau sviedė į medį. Baldas tik sutraškėjo ir skilo į kelis medienos šipulius. Tada jaunuolis priėjo prieslibino lavono ir krestelėjo šalia jo. Jis paėmė padarėlį į savo rankas ir apžiūrėjo. Slibinas nebuvo iš didžiųjų, buvo net per liesas, bet tik tada švilpis kai ką suvokė. Andragoro padaro nuodai jau seniai turėjo paveikti jo sąmonę, bet jis nieko nejuto.
-Kodėl? Jokio poveikio? Ar tai dėl to, kad aš chimera? Ar chimeros imunitetas atsparus nuodams? - įgarsino savo mintis.
Tada jis pradėjo naršyti savo prisiminimus, ieškodamas atsakymo į klausimus, kurie jam ką tik iškilo. Ana, jos slibinai, jų nuodai, jų sukeliamos haliucinacijos. Praėjo kelios minutės. Na, Frankas taip manė, bet iš tiesų nežinojo. Juk jis haliucinacijų pasaulyje. Čia viskas kitaip. Ana, jos slibinai, jų nuodai ir jų sukeliamos haliucinacijos. Palauk, palauk. Anabetė nesakė, kad haliucinacijas sukelia patys nuodai. Haliucinacijas sukelia patys slibinai, o nuodai padeda jas perkelti į žmogaus protą. Slibinas, kuris man įkando yra miręs, tad nėra kam sukurti žiaurių haliucinacijų. Švilpis nurijo burnoje esančias seiles. Man net nereikėjo priešnuodžio, kad išgyčiau. Slibinas miręs, nuodų poveikio nėra ir aš įveikiau užduotį. Netikėtai vaizdas pradėjo keistis. Slibinas, gulintis Stiglerio glėbyje, pasikeitė ir pavirto Anabete, kuri vis dar gulėjo be sąmonės. Frankas ją stipriai priglaudė prie krūtinės ir tarė:
-Profesoriau, padėkite.
Tada jis pažvelgė į savo suolą. Šalia jo nestovėjo ta kėdė, ant kurios jis sėdėdavo. Jos šipuliai mėtėsi prie Soreno, nuodų ir vaistų profesoriaus, stalo.

Sor: nors tavo haliucinacijos sprendimas su nuodais ir vaistais susijęs nebuvo, čia buvo originalus ir logiškas pamąstymas. Šaunuolis.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Anabetės stipriai sulipę akių vokai šiaip ne taip atsiplešė. Vaizdas ėmė ryškėti ir nelemtosios haliucinacijos pagaliau išnyko.
Netvarkingi rusvi plaukai krito į pabalusį veidą. Ana atsikėlė nuo šalto klasės grindinio ir apmetė blausiu žvilgsniu mokinius.
Netrukus pastebėjusi, kad kažkas ją laiko, klastuolė sumišusi pakėlė akis į viršų.
- Frankai? - Liz susiraukė kai jaunuolis ėmė kviestis profesorių.
- Nereikia tų scenų, juk nenumiriau ir tų glaustymųsi, ne viešnamis gi. - mėlynakė atšlijo nuo švilpioko ir atsistojusi pasitaisė švarką.
Daugelis jau paveikti haliucinatų.. - Nebyliai pamintijo melsvaakė peržvelgusi mokinukus.
Sunkiais žingsniais nutipenus iki savojo suolo, Betės ausis pasiekė girgždantis vaikinuko balsas.
Atsigręžusi į jo savininko pusę, klastuolė susiraukė.
- Žiobarė?! - vos ne riktelėjo ketvirtakursė. Profesoriaus haliucinacinatas dar nebuvo įsisavinęs į Liz pasąmonę ir mergaičiukė galėjo puikiai orientuotis kabinete.
Įsikandusi į žandus Mirėja greitomis nupėdino iki vyresnėlio grifo.
Argi ne jį pirmam kurse per Herbologijos pamokas išmaudžiau?
- Klausyk, plaukų degintojau. - klastuolė kumštelėjo į Jeffter'io petį. - Gali vadinti mane netikėle, nemandagia ar net purvakrauje, bet niekada gyvenime nedrįsk sakyti, kad aš žiobarė! - Anabetė niršo dėl tokio pažeminimo.
Išsitraukusi lazdelę ir nukreipusi į Garį tarstelėjo:
- Relasio! - pakėlusi savo safyrines akis į šeštakursį, Betė lėtai ir dailiai nutipeno link Edgaro, - Petrificus totalus, - nukreipė tamsią lazdelę į vaikinuką. - Aš NE  Ž. I. O. B. A. R. Ė. Aišku, nevertėli?
Mergaičiukė nusibraukė  išsitaršiusią plaukų sruogą nuo akių ir grįždama link savo darbo vietos, tyliai sušnibždėjo:
- Finite incantatem...

Sor: Izaac ir Tom tavim didžiuotųsi. Gaila, čia ne kerėjimo ir ne apsigynimo nuo juodosios magijos pamoka.

[Rafaela Ginoble]

 Dallifrėja nenorom gūžtelėjo pečiais.
 - Na, sakoma, kad pirmi Tyliąsias Ašaras ėmė naudoti senovės Valyrijos išminčiai, tai greičiausiai jie ir atrado nuodingąsias Garguolės savybes. Šie mokslininkai daug tyrinėjo minėtąjį augalą, tad galima daryti prielaidą, jog jie žinojo ir apie naudingąsias savybes, nors jomis pradėta naudotis tik XIX a. pabaigoje.
 Nebuvo tikra dėl to, ką sakė, tačiau kadangi tai tebuvo papildomas klausimas, tai pernelyg sau dėl to nesuko galvos.
 Profesoriui paskelbus užduotį smagiai nusišypsojo. Haliucinatai. Na na, pamoka pradeda jai tikrai patikt. Įdomu tik, ar ją paveiks haliucinogeninė medžiaga - pastaruoju metu jų reikėdavo išgerti daug daugiau nei įprastai, kad šie pradėtų veikti. Matyt, organizmas pradeda priprasti ir reikalauja vis didesnės dozės. O šiaip tyliai (ir kiek piktdžiugiškai) pamintijo, kad gerai, jog nesutiks savųjų augalų... Na, bent jau apie tai von Sjuardas nieko neminėjo. Nebūtų labai smagu mirti nuo nukraujavimo. Buvo tikra - nė už ką negalėtų atpažinti Tyliosios Garguolės nuodų. O ir kur rasti kentauro kraujo? Nors pati sau to neprisipažino, tačiau kažkur tolimoje smegenų kertelėje tikėjosi, jog kuris nors jos nemėgiamas bendramokslis turės galimybę susipažinti su Tyliosiomis Ašaromis ir, jei nemirti, tai nors smagiai pasikankinti. Gaila, ji to nematys.
 Gurkštelėjo kelis didelius gurkšnius iš buteliuko, sklidino tiršto haliucinogeninio skysčio. Jis buvo saldžiai kartus ir nepriminė jos vartotų haliucinatų. Vis dėlto suprato buvusi teisi - įprastos dozės jai nepakako, vis dar matė prieš save klasę, tik nosis užuodė silpną drėgno miško kvapą. Ištuštino buteliuką ir užsimerkė, prieš tai dar sugriebusi pergamento ritinį, ant kurio rašėsi klasės draugų pasisakymus.
 Atsimerkus jau stovėjo miške. Kažkur giliai smegenyse suvokė, kad iš tikrųjų nėra miške (deja, prie visko yra priprantama ir smegenys po tam tikro laiko išmoksta skirti realybę nuo svaigiųjų medžiagų peršamų vaizdų, kad ir ką ten profesorius šnekėtų). Tačiau viskas atrodė taip, kaip turėtų atrodyti - pažįstami medžių siluetai, takeliai, miško po lietaus kvapas - viskas rodėsi tikra.
 Suprato turinti didelį, aptriušusį krepšį, nors neturėjo supratimo, iš kur jis atsirado - tikrai tokio neturėjo, kai... pala, kaip ji atsidūrė miške? Kol bandė prisiminti, kaip ji čia ėjo, pasigirdo atitolęs vilkų kaukimas. Apsidairė - miške viešpatavo prieblanda, gilią tylą pertraukė tik vilkai. Sudrebėjo. Nesvarbu, kaip ji čia atsidūrė - dabar žymiai svarbiau yra iš čia išsinešdinti, kol das jos nieks nesuėdė. Nors gal būtų visai nieko - sakyčiau, graži mirtis: tapti kokio nors padaro vakariene. Na, jei ne graži, tai bent jau kilni. Pasiaukoti dėl kito gyvybės.
 Pradėjo bėgti. Neturėjo supratimo, kurioj pusėj yra išėjimas, tačiau šiuo metu jai tas buvo nė motais. Kad ir kur bėgtų, galiausiai išeis iš miško. Negali gi jis tęstis amžinai, jis irgi turi savo pabaigą.
 Tačiau po kelių mylių bėgimo nebebuvo tokia tikra. Buvo uždususi, rūbai aplipę šlapiais lapais, batai permirkę, plaukai susivėlę bei pilni įsiraiziusių šakaliukų. Lėkdama užsikabino už kažkokių dygliuotų šakelių, dar ir marškinius persiplėšė. Velnias. Jau buvo visiškai tamsu, suprato pastarąją mylią bėgusi pasikliaudama tik vidiniu kompasu ir niekuo daugiau: buvo per tamsu, kad galėtum kliautis rega, net medžių siluetų kone nebuvo matyti. Vilkų kaukimas sustiprėjo. Pakėlė galvą aukštyn. Mėnulis. Pilnas.
 Vargeli. Suprato, kad ją laukia nemalonumai. Ko ji vis lenda į tą mišką? Dar nė sykio pasivaikščiojimas jame jai nesibaigė laimingai? Pirma Sirėja, tada... prisiminus raudonplaukę Dallifrėja nejučiomis pradėjo verkti. Vėl. Ir klykti skausmo, kančios perpildytu balsu.
 Iš nevilties ją pažadino kažkoks padaras, šliaužiantis jos koja. Kaip visada, ji tebuvo su mokykliniu sijonu, jokių pėdkelnių nedėvėjo. Padaras buvo glitus ir ji nusistebėjo, kaip jis nenukrenta nuo jos blauzdos. Jis lėtai, tačiau užtikrintai kilo jos koja, jau pasiekė kelį ir dabar kilo jos šlaunimi. Nusipurtė, prisiminusi tas bjaurias rankas, kurios irgi kilo jos šlaunimi. Paniškai drebėdama ėmė kratyti kojas (tiesiogine prasme, deja, nors ji norėtų ir perkeltine), ranka bandė nuimti šliužą, tačiau jis tvirtai buvo įsikibęs jos odos. Pagaliau jai pavyko abiejais delnai jį sugriebti ir numesti ant žemės. Drebančia ranka išsitraukė lazdelę ir įžiebė šviesą. Šliužas buvo juodas, jo spalva nepasikeitė net ir priartinus šviečiančią lazdelę. Visas buvo gleivėtas, tačiau nugara, kaip spėjo šešiolikmetė, apaugusi bjauriomis karpomis. Suprato, kažkur kažką girdėjusi apie gleivėtą padarą, kuris patekėjus mėnuliui apauga karpomis. Ją išmušė šaltas prakaitas, ėmė stipriai drebėti -
 nesuprato, ar tai panika taip pasireiškia, ar jau jos imunitetas silpsta. Nenene, gi negali būti viskas taip greitai. Ar gali? Tas švilpis rodos nieko nesakė apie tai, po kiek laiko apsireiškia pirmieji simptomai. Ar sakė? - mintijo, greitai akimis bėgdama per pergamentą ir ieškodama reikiamos pastraipos.

[Edgar Jeffter]

Štai privedės pirštą prie reikiamos temos, Jeffter'is nieko nelaukė ir ėmė versti puslapius reikiamo eliksyro recepto link. Liko vos keli puslapiai iki reikiamos vietos, kai knyga tiesiog pranyko prieš akis. Kas per?! žvilgsnis persikreipė ir ausis pasiekė balsas, kuris priminė tą merginos balsą, kuris nebeegzistavo. Jis ištarė burtažodį. Nors pastarasis ir nuskambėjo neteisingai, jis prikaustė šeštakursio dėmesį. Jis dar buvo paskendęs savo pasąmonėje ir matė tik iliuzija, bet kažkokiu tais būdu atsimerkė ir realybėje. Realybėje akys buvo tarsi suakmenėjusios, žvilgsnis sukaustytas į vieną tašką. Atrodė tarsi vaikinas žvelgtų į prieš jį stovinčią klastuolę šiuo, daug emocijų neatskleidžiančiu, žvilgsniu. Nors iš tiesų ne atrodė, o jis ir žvelgė į ją, tik matė ne ją o iliuziją. Matė prieš save klastuolišką uniformą, kuri buvo apgaubusi juodą siluetą. Jo veido bruožų negalėjo įžiūrėti. Tik jautė, kad tai jo prarasta draugė. Viskas pernelyg atrodė keistai tikra. Net iš galvos išgaravo visa tai į ką buvo susikoncentravęs.
Dar kartelį pasigirdo tas balsas. Šįsyk akių vokai neramiai sutruktelėjo. Jis išgirdo burtažodį, nuo kurio gindamasis neteko draugės.
- Protego Duo,- instinktyviai sumosavęs lazdele tiek realiame pasaulyje, tiek savo iliuzijoje ištarė gynybinių kerų burtažodį, kuriuos naudojo ir būtent tą dieną bandydamas apsiginti nuo šių kerų. Šį sykį jokių sprogimų. Nieko. Tik sėkmingai nublokuoti kerai. Taip, tai tik iliuzija! ėmė kunkuliuoti Edgar'o nervai. Jį nervino, tai, kad kur tik eitų, visur jam visi lyg tyčia primins tą rytą.
- Tu netikra! Netikra!- isteriškai ėmė šaukti nuo jo nueinantiems tamsiems kontūrams iliuzijoje ir Anabetei realybėje. Pykčiui paėmus viršų jis tekinas pasileido iš paskos. Privijęs merginą čiupo ją už rankos atsukęs ją į save, prirėmė ją prie šalia stovėjusio medžio ir užsimojęs iš visų jėgų smogė iš metalinio kumščio, slepiamo po pirštine jai virš galvos. Atitinkamai nuodų ir vaistų pamokos kabinete buvo prisivyta ketvirtakursė. Skirtumas buvo tik tas, kad šioji buvo priremta ne prie medžio, o prie spintos, kurioje būdavo didžioji ingredientų dalis eliksyrams. Jos durys nebuvo itin storos, todėl smūgio metu jos trakštelėjo ir jose atsirado įdubimas.
- Aš to nenorėjau!- garsiai šnypštė, - Nenorėjau!,- kumščiu trinktelėjo dar kartą ton pačion vieton, taip dar labiau pažeisdamas klasės inventorių, - Pats puikiai žinau kas nutiko!- surikęs vėlei užsimojo į tą pačią vietą, šiuo bandymų pramušdamas skylę duryse ir kažką išversdamas viduje. Stipriai suspaudęs laikomą Liz ranką, grifas truktelėjo už jos ir nusviedė raganaitę į šoną, o pats suklupo su pasruvusiomis akimis nuo ašarų. Jis vėl klūpėjo ir verkė, kaip tą dieną. Jei juodaplaukis ir buvo bent kiek susitvarkęs su savo emocijomis, tai dabar jos buvo grąžintos į pradinį tašką.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas lėtai žingsniavo po klasę, klausydamasis paskutinių atsakymų į teorinius klausimus, darsyk trumpai pakomentuodamas.
   - Šaunuolė, panele Mėnesiena. Tuomet gali pradėti praktinį darbą, - mirktelėjo profesorius, žvilgsniu palydėdamas ją ir dar vieną Švilpynės narį - Franką Stiglerį - į haliucinacijų pasaulį. Nebeatkreipęs dėmesio į vaikiną, profesorius nužingsniavo prie kito atsakinėjančio moksleivio - Claudie.
   ,,Spaikai, jeigu gali, užmesk po keturias akis į haliucinacijas Franko ir..." - pašaipiai pradėjo Sorenas, o tada susivokė, ką pasakė grifiukė ir suprato, kodėl voras jo nesiklauso, o išdidžiai išpučia krūtinėlę. ,,Perduok jai labai didelį ačiū."
   ,,O tu Franko ir Monikos haliucinacijas, stebėk, dėl visa ko. Gerai?", - nenurimo profesorius.
   ,,Gerai jau, gerai..." - nusileido mažasis padėjėjas, išgėrė letenėlėse turėtus du buteliukus eliksyro ir ramiai susmuko profesoriaus delne.
   - Ačiū, panele Amneta, Spaikas irgi labai pamalonintas, - nusišypsojo mokytojas von Sjuardas savo koledžo moksleivei. ,,Ačiū Odinui, ir dabar dar yra mylinčių vorus žmonių, o tai visi tik baidos..." - pamintijo profesorius, žvelgdamas į dar vieną mokinį, nyrantį į haliucinaciją. Tuomet vyras priėjo prie kito grifo - Edgaro. Išklausęs atsakymą, linktelėjo.
   - Puiku, matau, kad daug pasidomėjai daritijomis, - pagyrė profesorius. ,,Frankas ir Monika jau susitvarkė su užduotimis." - tingiai pranešė Sorenui voras. - Panele Portendorf, šaunuolė. Šie magai net nėra pristatomi Hogvartso pamokose, kiek žinau. Kada nors galėsi plačiau pakalbėti apie jų darbus.
   Sorenas, apsidairęs ir neradęs daugiau moksleivių, norinčių atsakinėti, pasuko prie savo rašomojo stalo, ant kurio buvo pasidėjęs haliucinatą, nukreipiantį jį į dabar moksleivių patiriamus išgyvenimus. Profesorius atsisuko buteliuką, užsivertė ir pajuto šiltą skystį nubėgant gerkle, užsimerkė - ir paniro į Dallifrėjos matomus vaizdus. Išgirdęs kažką kalbant klasėje, profesorius išvydo mikčiojančią klastuolę Anabetę. Minutėlę pamąstė, kol suprato, ką klastuolė pasakė. Su ta mintimi atėjo ir įtarimas.
   - Ar tik ne tau pačiai jis įkando? - griežtai paklausė profesorius ir atsisuko, nužygiuodamas paimti stipraus antihaliucinato. Minutėlę suabejojo, ar gerai darys, jį duodamas. - O, padarysim kitaip. Prototipo sukeliamos haliucinacijos nebus tokios stiprios, todėl tu galėsi išgyti ir čia. Duosiu tau neužbaigtą priešnuodį, galėsi rasti, kaip jį susitvarkyti, - nusprendė profesorius, dėl visa ko dar užmesdamas akį į klastuolę - ar neprieštaraus, kaip jai jau būdinga. Lyg ir nepastebėjęs tokio dalyko požymių, vyras apsisuko ir nužygiavo į sandėliuką.
   Vampyro klausa užfiksavo įtartinus garsus, sklindančius ir klasės.
   ,,Tik palik kelioms minutėms..." - nusišaipė voras.
   ,,Kas ten dedas?" - paklausė Sorenas, kilstelėdamas antakį. Ištraukė nebaigtą ir baigtą priešnuodžius iš stalčių.
   ,,Ana raunas ant Edgos, Edga pakuoja Aną."                                                                   
   Sorenas paknopstomis atlėkė atgal į klasę.

   Sulaužytos spintelės durys, nesivaldantis grifas sutrikdytoje haliucinacijoje, klastuolė, į haliucinaciją bepanyranti, bet nesivaldanti net sveikame prote... ,,Kas čia buvo?" - nustėro profesorius. ,,Jis ją žioobare pavadino" - pašaipiai tarė Spaikas, - ,,O ji kelis burtus metė..." - tingiai pridūrė. Vampyras atplėšė grifiuką nuo klastuolės ir pasodino atgal į vietą. Sekundėlę palūkėjęs, atėmė klastuolės lazdelę.
   - Panele Liz, šiandien vakare areštas, - pasakė mokytojas. - Lazdelę tada ir atiduosiu, - pridūrė jis. Sorenas apsidairė, įvertindamas padėtį. ,,Įdomu, ar Jeffter dar sugrįš į viziją, jeigu ji buvo sutrikdyta..." - pasvarstė profesorius. ,,Ir dar įdomiau, ar Liz išvis į ją pateks."

[Natanielis Augustas Lizertas]

Nespėjus rusvaplaukei atsisėsti į suolą, klastuolės ausis pasitiko garsūs grifioko šūksniai. Sumišusi Anabetė, net nespėjo atsakyti į tokius jaunuolio klegesius, kurie drįso nagrinėti jos egzistenciją, kai šeštakursis stipriai sugniaužė Liz riešą ir dar stipriau trinktelėjo jai virš galvos.
- Ar tu jau visai paplūdai? - Betė baimės kupinomis akimis metė žvilgsnį į Edgarą.
- Paleisk, tu mane! - klastuolė bandė ištraukti ranką iš pacanuko gniaužtų, tačiau nesėkmingai, - Paleisk!
Netrukus raganiukė buvo nutėkšta link didelės sienos, o paraudusi ranka degte degė iš skausmo.
Ačiū sau, kad šiandien apsimoviau kelnes, o ne tą trumpą, uniforminį sijonuką. - Pamintijo Ana ir šiek tiek šyptelėjo.
Strazdanosė jau ketino vėl imtis kerų, tačiau apsibliovęs šeštakursis ir taip buvo nukentėjęs.
Parklupusi ketvirtakursė ėmė stotis nuo šalto grindinio ir lėtai artėjo link emociškai paveikto klasės draugo.
- Šita... Umm.. Nu neverk, tu gi grifas. Kaip ten jūs sakot... Grifai niekada nepalūžta ar kažkaip..? - mergaičiukė susimąsčiusi susiraukė. Jai labai nesisekė įkvėpinėti žmones, tačiau juk negali imti ir palikti kovos priešininko vieno. Pagal visus garbės kodeksus, tai būtų neteisinga. Na, bet argi Anai kalbėti apie garbingumą? Kita vertus, juk jis pats pradėjo su tais užgauliojimais. Ir Betsė tik gynėsi.
Netrukus mėlynakė buvo vėl nubrukta šalin, bet jau profesoriaus dėka.
- Kas jums visiems yra? Kaip daiktą tūso, tampo ir dar velniai žino ką daro, - pyktelėjo trumpaplaukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Strazdanė tvardėsi iš pykčio, kai iš jos pirštų buvo išplėšta brangioji lazdelė, Ne gana to - dar ir areštas paskirtas.
- Areštas? Man?! Aš tik gyniausi, jis viską pradėjo! Jis kaltas! Jis pavadino mane žiobare! ŽIOBARE! - Liz niršo dėl tokio subjektyvaus dėstytojo sprendimo. - Kodėl neskiriate ir jam arešto? Nes jis jūsų koledžo narys? Hmm? - Anytės priekaištai liejosi per kraštus.
Tai štai koks tas teisingumas? Nė kruopelytės teisybės.. - Svarstė klastuolė, vis dar degindama von Sjuardo galvoje skylę.
Staiga prisiminė jo anksčiau pateiktą komentarą.
- Gerai jau, duokite tuos priešnuodžius... Kol vėl nepalaikiau jūsų šliužu, nors tada bent normalesnis atrodėte... Ne toks šmikis, - burbtelėjo paskutinį sakinį tyliau safyrinių akių savininkė ir metusi nelinksmą žvilgsnį link grifioko, ėmė apsižiūrinėti ,,kovoje” patirtą žalą.

[Frankas Stigleris]

Ana pabudo ir Frankas labai nudžiugo išgirdęs jos šaltą atsakymą. Viešnamis? Tik tu taip gali pasakyti. Ana grįžo ir iškart išsivadavo iš švilpio gniaužtų. Jis nusekė ją žvilgsniu ir tik išgirdo grifo ištartą žodį. Žiobarė? Nereikėjo taip sakyti. Dabar tau jau bus. Netikėtai tarp klastuolės ir grifo užvirė kova. Na kokia ten kova. Edgar tik atmušinėjo Anos paleistus kerus. Tada jis pradėjo šaukti kažką. Frankas nesigilino į žodžius, nes stebėjo Anabetę. Staiga ji buvo priremta prie spintelės. Aplink jos riešą buvo apsivijęs Edgar delnas. Jis stipriai spaudė merginos ranką. Ana liepė jam ją paleisti, bet jis nesiklausė į jos žodžius. Na, Frankui taip atrodė. Švilpis greitai pakilo nuo žemės ir pradėjo bėgti link klastuolės ir grifo.
-Ar negirdėjai, ką sakė mergina? Ji liepė tau ją paleisti. Jeffter'i, po perkūnais ar girdi?
Frankas net nespėjo sureaguoti, kai netikėtai pro jį pralėkė Ana. Ji atsitrenkė į sieną. Klastuolė kliudė jį, bet jis tik susvyravo ir neprarado pusiausvyros. Iškart jis pribėgo prie merginos ir ištiesė jai pagalbos ranką. Tada jis atsigręžė į grifą ir ėjo jo link, stipriai sugniaužęs kumštį. Jis net paraudonavo. Priėjęs prie pat jo, pastvėrė jį už pečio ir atsukęs jau ruošėsi smogti jam į veidą, bet... Bet nesmogė. Kumštis sustojo ore. Pamatęs jo veidą, švilpiui jam pagailo. Edgar jam pasirodė kažkodėl sukrėstas. Jis atleido savo ranką jam nuo pečio, įsmeigė piktą ir tuo pačiu metu guodžiantį žvilgsnį bei grįžo prie Anos. Ir tik tada Frankas suvokė, kaip jis rizikavo. Jei būtų smogęs, jį dar būtų apėmęs didesnis pyktis ir tai galėjo prikelti chimerą, o švilpis nenorėjo išskersti visą klasę.

[Claudie Amneta]

 Rapsilijų skystsi... Kur jis? Grifiukė sėdėjo ant kulnų, o rankose, ant kelių laikė ką tik atsiradusį vadovėlį. Jis nebuvo senas kiap kiti. Dar visai naujas, dvelkiantis spaustuve ir rašalu. Popierius kvepėjo kitaip, nei senosios knygos. Bet pastarųjų kvapas mergaitei kiek labaiu patiko. Senos knygos rodo, kad yra vertingos ir naudingos. Naujų knygų ir viršeliai, ir puslapiai kitoki. Vis bijai subraižyti, įplėšti ar ištepti. Su naujomis knygomis atsocijavosi seni prisiminimai. Klasiokas ir draugė, kurie skolino įvairias knygas. Fantastines, nuotykių ir dar daug kitų. Žiobarų pasaulyje tokių pilna - tik spėk rinktis. Bet knygos brangios. Dėl to yra ne viena biblioteka. Ten yra ir naujų, ir senų knygų. Kokie tie prisiminimai keisti... Viskas vyko prieš trejus metus... O ši, NIV knyga netikra. Na, receptai tikri, bet pati knyga, kurią ji laiko, netikra. Tik iliuzija, sukurta to eliksyro...
 -Radau!- tiek kalnui, orui ir jūrai, tiek sau pranešė mokinukė. Akimis bėgiojo per tą ilgą aprašymą ir gan trumpą receptą.

Jums reikės:

• 10 Rapsilijų stiebų
• 5 Sakuros žiedų
• 3gramų mėlynųjų nutrijų danties miltelių
• 5 lašai vilinos bičių medaus

Taip, šiam skysčiui prireikia tik keturių produktų. Keista, nes dažniausiai jų būna nuo penkių, dažniausiai 6-8. O ir receptas ne kilometrinis. Visi įvairūs vaistai, tepalai, priešnuodžiai ir t.t. būdavo sunkūs. Pilstai iš tuščio į kiaurą, maišai, lauki, vėsini ir kitaip įvairiai pjaustai, degini, naikini ir tirpdai. O čia - poros pastraipų receptukas ir kiek ilgesnis aprašymas, kuris mini, jog skystį reikia susileisti švirkštu. Iš savo patirties mokinė pasimokė. Nesileisk kažkokių skysčių - neapsižliumbsi visos klasės akivaizdoje. Na, tada to gal ir nematė visiškai visa klasė, bet raudonos akys, prie jos priėjęs profesorius (kuris tas kelias minutes atrodė kiek geresnis nei visada) ir baimė darė savo. O jeigu dabar, visos klasės akivaizdoje ir vėl apsižliubs, bus ne ką geriau. Na gerai gerai... Pripažinkim - nenorėjo, kad koledžo vadovas matytų jos beveik betiksles ašaras jeigu nepavyks. Jai privalo pavykti. Nereikia susimaut čia ir viskas bus gerai. Taigi, skaitom receptą:

Visų pirma reikia sutrinti sakuros žiedus. Geriausia sutrinti taip, kad iš jų linktų vien sultys. Jei neturite laiko kelias valandas dirbti, pagrūskite ir išspauskite rausvas sultis. Žiedai nėra labai vandeningi, tad pasistengti reikės. Tada į sultis suberkite mėlynosios nutrijos danties miltelius ir įlašinkite 5 lašus medaus. Viską gerai išmaišykite.
 Rapsilijų stiebus laikykite virš dubenėlio. Peiliu išilgai perpjaukite stiebą į keturias galis. Įdėkite į dubenėlį. Taip sutvarkykite visus stiebus. Baigus pjauti dešimtą stiebą, juos ištraukite. Dubenyje liko sultys. Sumaišykite jas su kitais trim komponentais.

Trečiakursė perskaitė ir pakėlė akis. Prieš ją atsirado buteliukas su kažkokiu skysčiu. Šalia dubenėlis, grūstuvė, peilis ir šaukštas. Tai visi įrankiai, kurių reikia Rapsilijų skysčiui pagaminti. Šalia - švirkštas. Švirkšštas... BRRRRR negi man reiks tą bjaurastį... Atsiprašau, skystį, kuris mane išgelbės leistis į veną? Mokinės akys išsipūtė. Ne iš baimės, o iš nenoro patirti tą patį, kaip tada, per simuliaciją. Ką gali žinoti - gal pats von Sjuardas ją stebi? Ne, šitokio dalyko ji tikrai nekartos. Nebent apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriui vėl sušvies, kad tą nesąmonę reikia pakartoti. Aš ne varna. Aš - grifė. AŠ ESU GRIFĖ, O NE VARNA!
 Ji kiek apsiramino, paėmė buteliuką į rankas ir ėmė vartalioti. Jame skysčio buvo nedaug. Jis gan klampokas... Ant sienelės pasirodė melsvas taškelis. Taip, tokių tame rausvame skystyje buvo ne vienas. Atmetam mėlynosios nutrijos dantų miltelius. Čia kaip kruopytės tie taškeliai. Toliau apžiūrinėjo, vartė, kelis kartus suplakė. Atrodo, kad galima iš karto spėti, bet reikia tikrai įsitikinti, kokio ingrediento ir įrankių prireiks. Gaila, bet išvaizda daugiau nieko nepasakė. Skystis rausvas, bet kas žino kokios spalvos yra Rapsilijų stiebai. Dėl to elgėsi taip, kaip siūlė profesorius - atkimšo buteliuką ir pauostė. Kvapas buvo šiek tiek panašus į oro, tik stipresnis ir... Kažkoks susimaišęs. O ko gi norėti? Juk bandomas įspėti produktas susimaišęs su dar dviem. Kvepėjo lyg vasara, ar pavasariu, žiedais ir dar kažkuo saldžiu. Taip kvepėjo sakuros. Japoninės vyšnios. O kažkas kitas saldaus, buvo medus. Skystis nenuplovvė visų sienelių, todėl buteliuko kaklelio vidinėje pusėje buvo lipnus lopinėlis. Taigi, išsiaiškinau kokio produkto man trūksta. Bet iš kur rasti tuos Rapsilijų stiebus?

[Rafaela Ginoble]

 Varnanagė nervingai skaitė pamokos užrašus, tačiau juose nieko nebuvo apie simptomų pasireiškimą. Tačiau ji tai juto - juto, kaip kūną išpila šaltas prakaitas, ją ima krėsti drebulys, o viduj kilo kaitra, nė iš tolo nepanaši į tą, kurią buvo įpratusi justi, kai... Na, jūs supratote. Jautė, kaip su kiekviena slenkančia minute jos organizmas silpnėja, netenka jėgų priešintis ligoms. Puikiai suprato, jog tokioje drėgnoje aplinkoje, o dargi su peršlapusiais batais ir lengvais, vos ne vasariniais rūbais pasigauti kokį peršalimą yra labai lengva. Aišku, ji peršalimų nebijojo - būta čia ko, išgeri šiltos arbatos su medumi ir citrina ir viskas, kitą rytą jau sveikut sveikutelis. Arba kokio gydomojo eliksyro. Tačiau dabar jos organizmas buvo paveiktas šliužo nuodų, tad nebeturėjo jėgų kautis nė su silpniausiais virusais. Jau juto kylantį kosulį bei stiprų galvos skausmą. Šioji skaudėjo visur - ties kakta, smilkiniais ir kažkur viduje, lyg jos smegenis iš vidaus ėstų koks padaras.
 Užrašuose rado tik vieną vienintelį naudingą dalyką - išsigydyti galima su multisulčių eliksyru. Įprastomis sąlygomis būtų mažų mažiausiai nusistebėjusi, tačiau dabar buvo per silpna net mąstyti ar stebėtis. Atsidarė krepšį, tikėdamasi jame rasti tokių nors vaistų ar bent jau vaistinių žolelių. Nieko. Tik stora eliksyrų pažengusiems knyga. Lyg tolumoje aidėjo profesoriuko balsas, skelbiantis, kad reikės vadovėlyje rasti priešnuodžio receptą. Pabandė rasti turinį, tačiau jai teko nusivilti - šiojo lapas buvo išplėštas, tad neteko vilties greitai rasti reikiamą receptą. Ėmė sklaidyti puslapius jausdama, kaip su kiekviena sekunde jai vis labiau skauda galvą, prie to dar prisidėjo ir pasunkėjęs kvėpavimas.
 Pravertė visą knygą, visus 420 puslapių. ((Sor: čia tyčia? )) Nieko. Jokios užuominos apie multisulčių eliksyrą, tik vietomis išplėšti lapai. Matyt, jai reikalingas lapas irgi bus išplėštas. Pabandė įtempti smegenis, kad prisimintų, kaip gi ruošiamas šis priešnuodis. Reikėjo daug pastangų mąstyti apie ką nors kitą, o ne vis stiprėjantį galvos skausmą ir silpnėjantį kūną, kuris ir taip niekada stiprumu nepasižymėjo. Lyg ir prisiminė pagrindines sudedamąsias dalis, tačiau visos žinios apie virimo eigą kažkur išgaravo. Jai pradėjo juoduoti akyse, apimė nežmoniškas troškulys. Buvo karšta ir šalta vienu metu. Kūnas suglebo ir ji nukrito ant šlapių samanų, iki galo susigadindama rūbus. Staiga ant nukirsto medžio netoliese pastebėjo buteliuką su pažįstamai atrodančiu skysčiu. Pagal logiką, tai turėjo būti būtent multisulčių eliksyras be vienos sudedamosios dalies. Jai reikėjo išsiaiškinti, ko jam trūksta. Puikiai žinojo, kad į šį viralą paskutinė turi būti įdėta žmogaus, į kurį norima persimainyti, dalelė, koks plaukas, nagas ar dar kas. Tačiau... galvoje šmėkštelėjo mintis, jog tai būtų pernelyg lengva, nereikėjo priklausyti Varno Nagui, kad tai būtų aišku.
 Blogiausia buvo tai, kad jai pačiai neteko susidurti su šiuo gėralu iš arti. Neturėjo supratimo nei koks jo kvapas, kokia tekstūra ir panašiai. Žinojo tik, kokios turi būti spalvos. Iš paskutinių jėgų prišliaužė prie kamieno ir paėmė į drebančias rankas butelaitį. Pabandė pauostyti skystį, tačiau jusles jau buvo paveikęs nuodas, tad nieko taip ir neišsiaiškino. Žinoma, galėjo rizikuoti ir dėti kokį plauką, vis viena nieko nežinojo, bet kokio ingrediento dėjimas būtų buvęs rizikingas. Kita vertus, nė nenuotuokė, kieno tai turėtų būti plaukas.
 Lyg per miglą prisiminė, jog reikiama sudedamoji dalis turėtų būti kažkur netoliese. Vos išlaikydama galvą ant pečių apsidairė. Nesimatė niekieno, ko plauką ar dar ką galėtų ,,pasiskolinti". Užtat netoliese pastebėjo negilų upeliūkštį. Vos pajudėdama prisiropojo iki jo. Buvo tamsu, tad matėsi tik vandens paviršiuje atsispindintis mėnuo. Jis apšvietė ir truputį vietos aplinkui, tiek, kiek jos sugebėjo prasiskverbti pro tankias medžių viršūnes. Šalia upelio kranto maudėsi kelios dėlės. Supratusi, kad geresnio pasirinkimo neturi (tiksliau, neturi jokio pasirinkimo), nusprendė, jog eliksyrui trūksta būtent jų.
 Sugavusi keturias dėles jas įdėjo į butelį su skysčiu. Tik tada jai toptelėjo, kad jos yra dedamos vos ne pačioje pradžioje, o po to būtina yra virti gėralą. Susijaudinusi greitai jas išėmė iš eliksyro ir numetė atgal į vandenį.
 Taip, greičiausiai vis dėlto trūksta plauko. Nagi, jis yra dedamas pačioje pabaigoje, jau į gatavą eliksyrą, tad negali būti nieko kito. Be abejo, miške ieškoti kažkokių pėdsakų buvo ne tik rizikinga, bet ir neprotinga - žinojo, kuo gali baigtis gyvūno plauko panaudojimas. Neturėdama jokių kitų minčių išrovė vieną raudoną plauką iš savo galvos ir jį įmėtė į buteliuką. Lengvai pamaišiusi pirštu, užlenkė skystį iki dugno ir išgėrė.
 Laukė, kol ji išsigydys, tačiau pagėrėjimas nenorėjo ateitis. Užtat juto, kaip su kiekviena akimirka ją apima vis didesnė tamsa, o kūnas silpsta, kol galiausiai prarado sąmonę.

[Edgar Jeffter]

Pyktis, ašaros po truputėlį slopo. Tikrajame pasaulyje Edgar'as stingo vietoje ir išvis nebeperteikė jokių jausmų į jį, kaip ir pats nebereagavo į jo skleidžiamus dirgiklius. Negirdėjo ką jam kalbėjo, kaip jį mėgino guosti klastuolė. Taip pat negirdėjo ką jam sako švilpis, nejuto net jo pačiupimo už peties. Net nejuto, kaip koledžo vadovas jį pasodino į vietą. Jis net nesuvokė, jog neseniai daromi veiksmai, sakomi žodžiai atsispindėjo realybėje.
Vaikinas atsimerkė. Prieš akis nebebuvo miško, jokių siluetų ir panašiai. Tiesą sakant, nebebuvo nieko. Buvo atsidūręs erdvėje, kurioje aplink balta, balta.
- Kur aš?- pasimetusiai ir dar tik su erzulio kruopelytėmis vos girdimai paklausė savęs. Atsistojęs pirštinuota ranka prabraukė sau per veidą leisdamas į pirštinę susigerti priliestoms ašaroms. Ėjo vienon pusėn, po to kiton. Nieko, visiškai nieko. Kas per keistas sapnas? Pala.. susigriebė, jog vykdė užduotį. Slibino nuodai? mąstė ar tik nebus ta baltoji erdvė sukeltų nuodų poveikis, nors pastarieji turėjo sukelti vaizdinius. Noriu knygos specialiai pasakė mintyse tikėdamasis gauti eliksyrų receptų kupiną vadovėlį. Tačiau veltui. Niekas neatsirado. Veikiausiai taip buvo todėl, nes sutrikdymas iš išorės sutrikdė profesoriaus duoto haliucinacijos eliksyro normalų poveikį.
- Ech..- giliai atsidusęs atsisėdo ant nieko ir nusprendė laukti, kol prabus, šiuo atveju iš niekur. Nebuvo nei ko daryti, nei ko nedaryti. Aplink tik tyla, juodaplaukio mintys ir nuobodulys su nežinia kada vis tai liausis.
Dešimt minučių. Dvidešimt. Tiek laiko prireikė, jog kažkas pakistų. Prieš akis iššoko trejetas viralų. Jie buvo skirti, kaip pasirenkamieji priešnuodžiai. Tai buvo tartum paskutinė sapno stadija, kai nepasigamini savo gėrimo ir belieka pasirinkti vieną iš trijų atsiradusių. Tik bėda ta, kad grifas nežinojo nuo ko jį pasirinkti. Pačiupęs pirmąjį butelaitį su rausvu skysčiu, pauostė jo. Kvapas buvo aitrus. Primenantis nuodingą nuovirą, todėl nieko nelaukęs šį gėralą, šeštakursis pastatė atokiau savęs. Kitas buvo pilkšvas. Dvelkė žiema apgaubtais kalnais ir žemuogėmis, tačiau apie šį neturėjo jokio suvokimo, kas tai galėtų būti. O paskutinysis buvo saldaus kvapo. Pagal jį galima įvardinti ne vieną eliksyrą, tačiau jo įkvėpus mažumėle akys apdujo ir tai moksleiviui leido suvokti, kad tai vienas stipresnių migdančiųjų eliksyrų. Taigi, visumoje turėjo nežinomą, nuodingą ir migdomąjį gėrimus. Logikos būdų atmetus du žinomus viralus, nežinomasis tampa priešnuodžiu. Nedvejodamas ta logika grifas ir pasinaudojo bei išgėrė pilką skystį.
Stebėdamas kitus likusius buteliukus galvojo ar nereiks ir jų išgerti. Mat niekas nevyko. Bet skubėti laiko neturėjo, nes visgi ne viskas visada suveikia tą pačią sekundę. Kartais net prireikia valandų, kad pajustum poveikį. Jaunuolio laimei tiek ilgai laukti jam neteko. Visumoje po septynių, aštuonių minučių tai ką išgėrė ėmė veikti. Taip jau manė pats Edgar'as, nes aišku egzistavo galimybė, jog tiesiog iliuzijos eliksyras vėlgi persimaino savaip. Baltas fonas po truputėlį keitėsi. Įgavinėjo spalvas, objektus, garsus. Grifų atstovas atsidūrė pievoje, toje pačioje beribėje, kaip ir iš pat pradžių, kai vos tik spėjo atidurti haliucinacijoje. Pasimėgauti pieva ilgai nebeteko. Kelios sekundės ir ji dingo. Tiksliau trumpaplaukis pabudo.
- Velniava..,- nepatenkintai sukuždėjo suvokdamas, kad užduotis praėjo kažkaip keistai. Nesuprato, kodėl viskas taip buvo padrikai, kodėl neteko knygos, kodėl nesukūrė eliksyro. Vienintelę išvada, kuri piršosi į jo galvą buvo tik ta, kad greičiausiai iliuzijoje jį nugalėjo nuodų poveikis.
- Profesoriau, ar įmanoma, jog mane įveikė nuodai sukeltoje iliuzijoje?- negalėjo patikėti, jog turėjo sureaguoti akimirksniu į apsinuodijimą, todėl teiravosi von Sjuardo ar tai įmanoma, nepilnai dirstelėdamas į jį.

Sor: irgi įdomus užduoties sprendimas, įdomu skaityt. Geras darbas.

[Klarė Konė Karter]

Lėkdama painiais Hogvartso koridoriais, Klarė paskutinėms sekundėms iki varpo dūžio tiksint spėjo nutūpti į tuščią suolą. Netrukdydama jau beprasidedančiai pamokai, ji pagavusi koledžo vadovo žvilgsnį pasisveikindama linktelėjo. Profesoriaus raštelis paauglę pasiekė gana vėlokai, tiesą sakant vos ne vidurnaktį, tad ypatingasis gyvūnas mergaitę pasiekė tik kelios minutės iki prasidedant pamokai, mat neįsitikinus, kad šiaip jau visai meilus kailiniuotis, priklausantis Klarės šeimai, buvo ne toks nekaltas kaip atrodė.
Nepermatomoje dėžėje, dėl raminančio įspūdžio sėdėjusi, iš pirmo įspūdžio paprasta juoda katė labai nenorėjo pasirodyti Nuodų ir Vaistų kabinete esantiems bendraklasiams bei Grifų Gūžtos koledžo vadovui. Todėl Klarė ramiai klausėsi kitų ir rašėsi net ir menkiausias detales, profesorius tikrai neaušino burnos kalbėdamas, kad reikia užsirašyti. Pagaliau skanėstu išprašiusi Luną iš dėžės prabilo viena iš paskutiniųjų. Po įvairiausių vorų, augalų ir net slibino, katė atrodė pats nekalčiausias padaras, kokį tik galėtum rasti.
- Ši iš pažiūros daili mažylė - Luna. Tačiau nereikia apsigauti jos įprastu katinišku žavesiu. Dėl jos išvaizdos apgavystės man vos leido įsinešti ją į Hogvartsą. Nors kitoms katėms ji nepavojinga, tačiau žmonėms ši mažylė gali padaryti daug žalos. - Žaliaakė laikė juodą kamuolėlį kuo arčiau savęs, nenorėdama sukelti nemalonumų. - Savo savininkams Jamaikos katės nėra pavojingos, tačiau jų naguose slypi pavojingi nuodai. Nagus jos išleidžia tik pavojaus atveju, todėl savininkų neturėtų sužeisti. Bet iš tiesų katinėlio nuodams mes tampame atsparūs, - toliau pasakojo Klarė žiūrėdama į jau ant kelių patogiai bebaigiantį susirangyti katinėlį. - nedidelį keikį nuodų jie išgarina per kailį, taip, nuo mažens jaukinant ir glostant Jamaikos katę, išsivysto imunitetas. Tiesa, jos pavojingos visiems vaikams iki trejų metų, šiems jas net liesti, dėl per didelio nuodų kiekio yra pavojinga. Jamaikos katės atsirado sukryžminus įprastą, mums gerai pažįstamą katę, su Karibų salose paplitusia rusvašone pantera, šis magiškas gyvūnas yra žymiai pavojingesnis už Jamaikietę. Jamaikos katės nuodai patekę į kraują veikia lėtai ir žudo pamažėle. Po pusvalandžio pajaučiamas pykinimas, po maždaug pusantros valandos pasireiškia galūnių paralyžius, po maždaug trijų valandų paralyžiui apėmus visą kūną, žmogus miršta. Įdomiausia ir pavojingiausia dalis - kad įdrėskimai labai greit sugyja, per maždaug dvi minutes odoje nelieka nė žymės ir gali net neįtarti, jog esi apnuodytas. Taip pat įdomu, kad Jamaikos katės nuodams įgytas imunitetas "galioja" ir visiems kitiems katinių šeimos atstovių nuodams, tad šiuo atveju, man nebegalėtų pakenkti jokia kita katinių šeimos atstovė. - Nedrąsiai nusišypsojo Klarė, suprasdama savo pranašumą. - Šios katės beveik išnykusi rūšis, dėl savo nuodų buvo naikinamos. Šiuo metu dauguma Jamaikos žmonių yra atsparūs katinių šeimos nuodams dėl šių rudaakių, juodakailių gražuolių. Kačių įdrėskimai gydomi žoliniais priešnuodžiais, sudarytais iš 13 skirtingų tik Karibų salos būdingų žolelių, taip pat pačios įdrėskusios katės seilėmis, tačiau tai beveik neįvyksta, nes katės neįmanoma priversti, ji auką turi lyžtelti pati.
Sor: į tavo teorinį atsakymą greičiausiai rpg atsakymo nebeparašysiu, bet labai įdomus. Puikus darbas, gauni visus taškus
Savo kalbą užbaigusi trečiakursė stebėjo kaip vienas po kito profesoriaus paraginti mokiniai perėjo prie praktinės užduoties. Klarė įkėlė Luną į dėžę, ir uždarė viršuje esantį sklastį, kad įsipatoginusi juodčkė netyčia iš tikro nesužeistų klasės draugų. Haliucinatui pasiekus strazdanės stalą, ji nedrąsiai atkimšo į kumštį telpantį butelaitį. Kaip buvo išmokyta, prisikišo talpelę su teliuškuojančiu skysčiu per penkioliką centimetrų nuo veido ir delnu nukreipdama garus link smulkios nosytės pauostė ((Sor: mano chemijos mokytoja tau nupirktų šokoladuką:DDD)). Kvepėjo tarsi sode, pas močiutę, kur rudenį nuo medžių galėjai skabyti šviežius obuolius. Tai suteikė ilgaplaukei šiek tiek papildomo pasitikėjimo savimi. Klarė karstėsi medžiais tarsi voverė.
Užsimerkė ir užsivertė buteliuko turinį. Skrandį tarsi sutraukė ir trečiakursė pasigailėjo pusryčiams sukirtusi tuos blynelius. Šie dabar kiurksojo žymiai aukščiau, nei mergaitės skrandis. Atsimerkė sėdėdama ant minkštos žolės. Tačiau žolė nebuvo tik žolė. Praėjo kelios akimirkos, kol strazdanė suvokė, ji atsidūrė milžiniškame sode, apipintame voratinkliais. Vėsi nakties gaiva privertė žaliaakę susisupti į apsiaustą, drėgmė gerėsi per drabužius, tarytum šiltas maisto aromatas namuose, tik jausmas toli gražu nebuvo toks malonus. Vaizdas arachnofobą būtų mažiausiai nuvaręs nuo kojų, tačiau Klarė, tuo labiau tris metus stebėjusi koledžo vadovo augintinį ir augusi kaime, kur vorai slėpėsi kiekvienoje pakampėje, jei tik pamiršdavai šią išvalyti, jos negasdino. Aukštaūgė drąsiai žengė į sodo gilumą, iki tankmės apsiaustą švelnaus siūlo, mintyse skrajojo įvairūs kvietimai, ji jau žinojo kokio padaro laukti - voro.

[Jasmine Diana Amneta]

 Laiškas, siųstas profesoriaus von Sjuardo ją pasiekė gan greitai. Na, pakankamai pasiruošti pamokai. Dabar paklausite kas yra ta ,,ji". Grifė, kuri tiktų į Klastūnyną, bet kaip ir sesuo pateko į Grifų Gūžtą. Panelė Amneta, kaip ją vadina profesoriai, jeigu klasėje nėra protingesnės, klusnesnės, sąžiningesnės ir visaip kitaip labiau apsireiškiančios sesers (dabar seka jaunėlės nusivaipymas). Panelė Jasmine Diana Amneta. Kiek panaši į seserį, bet tikrai kitokia nei ji. Džesė, kaip ją vadina draugai, kurių pastarosiomis dienomis ne tiek jau ir daug. Pikčiurna, pavyduolė, melagė ir apgavikė. Bent buvo iki šiol. Bet ji kol kas tik antrakursė. Po truputį keičiasi ir formuojasi charakteris. Kokia yra, suprato per ANJM pamoką. Tada turėjo įveikti save. Tiesa, dar spėjo gerokai pasišaipyti iš profesoriaus. Ir dar, jei kada nors bandysite su ja draugauti, iškart įspėju, kad ji mėgsta vaipytis ir pažeminti. Ir nori visados būti teisi.
 Taigi, kol čia linksmai (o gal ir nelabai linksmai) klausėtės trečiojo asmens monologo, ji spėjo sugalvoti kokį gyvūną pristatys ir netgi jį gauti. Na gerai, kiek perdedu. Tai užtruko daug ilgiau. Bet dabar, stovint prie Nuodų ir vaistų kabineto turėjo didelį narvą. Metalinį, papuoštą raižiniais. Viduje blaškėsi didelis ir piktas paukštis. Mokinė jo saugojosi ir laikė atokiau nuo savęs. Nenorėjo pati patirti džiaugsmo, kai venomis teka nuodai, tad uždengė narvą specialia juoda medžiaga. Tada įėjo į kabinetą ir (kaip būtų keista, be sarkazmo) pasisveikino su profesoriumi.
 -Labas rytas.
 Tada nuėjo link vieno ant paskutinių suolų ir klestelėjo. Didžiulį narvą pasidėjo ant stalo, bet taip, kad matytų profesorių. Į teorijos klausimą atsakinėjat kitiems mokiniams, narve esantis padaras ėmė blaškytis.
 -Perkūne, žinau kaip tau maga iš čia ištrūkti, bet pakentėk dar truputį...- šnibždėdama nutęsė paskutinius žodžius ir laukė, kol dauguma papasakos. Žinoma, toje daugumoje kaip visada buvo sesutė, kuri gerai išmanė iškalbos meną. O Džesė to nelabai mokėjo. Juk pašiepti ką nors yra daug lengviau negu įtikti ar sudominti, tiesa? Na, pagaliau sulaukusi Klarės pasakojimo apie kates, Džesė pati sau kreivokai nusišypsojo. Dabar atėjo laikas, kai ji gali parodyti ką išmokusi ir sužinojusi - atsidurti dėmesio centre. Taigi ilgai nelaukus atidengė juodą medžiagą. Nuodų ir vaistų karalystėje sužibėjo juodos ir gilios paukščio akys ir blykstelėjo snapas, kuris vos nekirto Jasminai į ranką.
 -Perkūne, ramiau,- tyliai subarė ir pakėlė narvą taip, kad paukščio snapas atsidurtų atokiau juo jos pačios.
 -Taigi, čia yra anrav'a. Šie paukščiai dažniausiai gyvena ten, kur daug medžių. Pavyzdžiui, sode ar miške. Turbūt jus nustebins jų paskirtis...- kreivai šyptelėjo ir galvojo kaip viską ištarti, kad nuskambėtų grėsmingiau.- Juos augina vorai...- jau įsivaizdavo sesers akių blykstelėjimą. Trumpokai patylėjo, ir pridūrė.- Dėl maisto. Panašiai kaip žiobarai kiaules - greitam maistui. Tarp daugybės voratinklių raizgų narvų, šie paukščiai gimsta - vorai niekam neduoda kiaušinių, auga apsupti gijų, o tada miršta nuo nedielio kiekio vorų nuodų. Ir atsiduria jų skrandyje,- Džesė vyptelėjo.- Tik ypatingos rūšies vorams, kurie augina anrav'as, juodųjų paukščių nuodai nekenksmingi. Visų pirma, anrav'a kerta snapu, kad ištrykštų kraujas. Tada perbraukia užkrėstomis plunksnomis ir štai - nuodai srūva tavo venomis. Išgelbėti gali vorai arba...- antrakusė stabtelėjo, nes neprisiminė pavadinimo.- Eee... Arba Karitos eliksyras. Taigi...- nutęsė, nes prisiminė, kad kažką praleido.- Anrav'os žinomos jau seniai. Nėra šaltinių kas jas atrado, bet šie grėsmingi paukščiai gyvuoja beveik nuo burtininkų atsiradimo,- tada suprato, kad išeina nerišlus tekstas, prikando lūpą ir kalbėjo toliau.- Anrav'os nuodai ypatingi tuo, kad jaučiamas keistas jausmas. Lyg skausmingos adatos pradeda durti odą, tada kitus audinius. Vėliau pasiekia organus. Blogiausia, jeigu užkrėtimo vieta yra prie galvos. Tada įsiskverbia į smegenis ir... Vienaip ar kitaip, žmogus žūva, nebent nusipelno jų auginančio voro palankumo ar gauna Karitos eliksyro. Iškyla klausimas: kaip gali pakenkti, jeigu saugo vorai? Vorų sargyba nėra tobula, kartais pasprunka.
 Jauniausioji Amneta nutilo ir padėjo juodaplunksnį, juodaakį paukštį su visu narvu ant suolo. Tada pati atsisėdo. Pasiklausė atsakymų į profesoriaus užduotus klausimus ir gavo buteliuką eliksyro. Profesoriaus liepimu jį išgėrė, užsimerkė ir... Atsidūrė kažkur kitur.
 Čia šilta. Rudaplaukė atsimerkė ir ėmė galvoti, ką daryti toliau.

[Klarė Konė Karter]

Žengiant toliau sodas vis mažiau priminė pasaką ir labiau priminė apleistą, nejaukų filmą - trilerį, įtemptą dramą ar net siaubo. Klarė tokius filmus mėgo nuo mažens. Tiksliau iš jų juokdavosi, mat kraujas taškydavosi per kilometrą. Tokiuose filmuose nerasi jokios tikrovės. Žaizdos realybėje buvo žymiai kraupesnis dalykas. Žaliaakė bijojo kraujo. Laimė voratinkliai buvo švarūs. Šilkiniai mezginiai puošė medžius ir tamsoje vaiduokliškai žibėjo. Prisimindama kokie švelnūs šie būdavo kieme rudenį, kai užsimegzdavo darže, dažniausiai prie aukštaūgių krapų, paauglė atsargiai ranka perbraukė per šilkinį audinį, nuaustą matyt, ne ką mažesnio negu pati paauglė, voro. Arba ji klydo, galbūt tik taip atrodė. Audinys buvo toks švelnus, kad šaltą vakarą vėjų košiamame sode norėjosi nekreipti dėmesio į tai, kad tai matyt labai pavojingų vorų irštvos ir nieko nelaukiant susisupti į nupintą maršką.
Pasivaikščiojusi suprato vieną keistą dalyką. Apėjusi daugiau nei pusę sodo ji jau turėjo sutikti bent vieną vorą. Tačiau jų čia rodėsi nebūta seniai. Tolėliau nuo pagrindinio tako voratinkliuose žiojėjo maždaug dviejų sprindžių pločio skylės. Neaišku, kas jas išdraskė, tačiau Hogvartso trečiakursė jau suprato, kad sodas pilnas voratinklių greičiausiai slėpė kažką įžūlesnio, pavojingesnio, kažką visiškai kitokio, negu magijos pasaulyje ne tokiaus retai sutinkamus vorus.
Vėjas šiūrėno viršutines vaismedžių šakas. Viršutinė lajų dalis judėjo ir apšviečiant mėnuliui mirgėjo tarsi sugedęs ekranas. Apskritai vakaras atrodė tarsi pritilęs prieš kokį dramatišką įvykį. Jei tai būtų filmas, fone jau girdėtum palaipsniui stiprėjančią, bei įtampą išlaikančią muziką. Klarė laikė lazdelę ištiesą į priekį. Nežinojo ko tikėtis. Suprato, juk tai, tik haliucinacija, profesorius pasirūpino apie tai pranešti pamokos metu, tačiau vistiek nesijautė taip, tarsi galėtų klaidžioti čia balažin kiek laiko, kol išlįs padaras, kuris apnuodys ne pagal metus ištįsusį paauglės kūną. Dar ko.. Mintys siautė kaštonplaukės galvoje tarsi sprogstamasis užtaisas. Tokioje vietoje ką man? Tiesiog atsigulti, laukti ir tikėtis... Nee.. To nebus..
Žaliaakė ginčyjosi pati su savimi. Kai kuriose kultūrose tai laikome beprotyste, tačiau čia nesimatė nė vieno gyvo, ar neduok išdidžioji magija, negyvo žmogaus. Jei su savimi kalbėdamasi jautėsi geriau, kodėl to nedaryti. Mama visad nukreipdavo rodomuosius pirštus į smilkinius ir sakydavo: pasitark su pačiu protingiausiu - savimi.
Viena akimirką šnaresys lapuose tarytum nutilo. Mėnulis tarsi sarkastiška šypseną nutaisęs žvelgė į žemę. Ir tuomet pakilo sukūrys. Per jo tirštumą buvo sunku suvokti iš ko jis sudarytas. Tačiau stebint sūkurio judėjimą buvo matyti sparnų kraštai. Paukščiai. Po kelių akimirkų galvoje pagaliau susiformavo tinkamas žodis. Sparnų griausmas niokojo stojusią kapų tylą, sudarkė išdidžią nakties harmoniją, tarsi cunamio banga staiga pakibusi tiesiai virš miegančio poilsiautojo galvos.
Klarė vos spėjo pasisukti ir paukščiai puolė. Trylikametė buvo greita, ir gana vikri, tačiau visur tvyroję voratinkliai kiekviename žingsnyje užstojo kelią ir vikresnis paukščių srautas vijosi mokinę tarytum naujausias feraris paskui seną, surudijusį žiguliuką. Nepraėjo nė kelios minutės, kai galų gale visai vikri strazdanė, apšviesta vien vos takelius paryškinančio mėnulio užsikabino už šaknies. Bent jau tokia mintis kliuvo į Klarės galvoje sudarytą voratinklį. Pati Klarė virto voratinklio auka. Rankos įkliuvo į tinklą, paukščiams pasivijus ji nespėjo ištraukti rankos, kurioje stirksojo dabar jau bevertė lazdelė.
Tamsūs, juodi, kaip anglis, blizgantys tarsi ką tik ant asfalto išpilta nauja smala. Jų akys buvo laukinės. Raudonos tarsi laukinės vyšnios. Būtent laukinės. Priskridę paukščiai nedelsė nė akimirkos. Kol kaštonplaukė stengėsi ištaukti lazdelę įstrigusią dešinę ranką apsivijusiame tinkle ir apginti veidą, keli pikti paukščiai jau spėjo aštriais snapais žnybtelti.
- Bombarda! - Klarė nedelsdama paleido kerus į paukščius. Kaire ranka mosuodama nepataikė taip tiksliai, kaip būtų pataikiusi mosteldama dešine. Tačiau paukščių buvo tiek daug, kad kerai kliudė bent penkias Anravas. Jų pavadinimą trečiakursės smegenys prisiminė pačiu keisčiausiu metu, būtent bandant atskiratyti šių paukščių. Tokį į pamoką atsinešė ir jos bendrakursės sesuo, berods girdėjo ją šaukiant Džese. Balta kerų šviesa buvo tarsi triumfuojanti mūšio jėga, nubloškianti juodaplunksnes kuo toliau. Nubloškianti greičiausiai buvo per švelnus žodis. Aplink šviesiaodę paauglę voliojosi gabalai. Kur dalis pėdos, papuoštos aštriais nagais, kur nuo smūgio išvėpusios žarnos. Dabar tai tikrai priminė siaubo filmą. Dalys pakibusios voratinklių tankumynėje nederėjo sidabriškai, tarsi nuometais pasidabinusiam sodui.
Sunkiai besivaduodama iš vaiduokliško, lipnaus voratinklio, Konė ėmė jausti ne tik šleikštulį keliantį lipnumą, likusį ant abiejų - tankiai sumegzto tinklo ir mergaitės nuo sprogimo likusių gličių anravų pėdsakų, tačiau kažkas be perstojo, tarsi mažyčiais žiogeliais žnaibė trylikametės odą. Praėjo kelios sekundės, kol nervingai kasydamasi ji suprato, kad užduotis pati ją rado. Vienas ar keli iš grėsmingųjų paukščių spėjo perkapoti rūbus, kad ir kaip Klarė stengėsi, kad taip nenutiktų.
Žaliaakės laimei, koledžo vadovas leido pasiimti užrašus, o prieš tai perspėta grifė stropiai žymėjosi kiekvieną galintį praversti Nuodų ir Vaistų kabinete sėdinčių mokinių ištartą žodį. Geliant tokiam galvą kvaršinusiam, tarsi iš pasalų puolanti migrena, skausmui, ji negalėtų iškasti iš po žemių gelbėjančio eliksyro pavadinimo, juolab surasti jo knygoje, tarp bent kelių šimtų įvairiausių gėralų ir tepalų.
Karitos eliksyras, išskaitė pavadinimą išraitytą apvaliomis, mažomis, nuo skubėjimo pasvirusiomis, vos įskaitomis raidėmis. Vorų šalimas nebebuvo matyti, jei ir būtų, matyt milžinai nebūtų gražiai nusiteikę jų maistą išsprogdinusios mergiotės pusėn. Vienintelė išeitis buvo surasti eliksyrą knygoje.
Miklūs, ilgi pirštai skubiai vertė plonus, tarsi voratinklio šilkas, puslapius, laikas, šiandien buvo pats didžiausias žaliaakės priešas. Receptas slėpėsi maždaug knygos viduryje ir buvo palyginti sudėtingas. Trečiakursei jo pagaminti tikrai nebūtų pavykę. Tačiau rasti trūkstamą ingredientą? Galbūt. Paskutinio šanso taisyklė dažniausiai priverčia individą pasistengti. Arba tau pavyks ir tu išgyvensi, jei ne? Šįkart tai buvo tik pamoka, tačiau pojūčiai buvo tokie tikroviški, adatėlės kaip milijonai skruzdžių, vaikystėj užlipus ant skruzdėlyno, palengva kankino jau ir taip nakties vėsos kamuojamą kūną.
Lygiai toks pats buteliukas, kaip ir kabinete, atsidūrė tiesiai priešais jaunąją grifiukę, suėmusi šį rankomis dar kartą nuodugniai perskaitė receptą.

Karitos eliksyras

Sudedamosios dalys:
puslitris vandens
50ml žaliažiedės saulenės žiedų esencijos
4 ugniasprandės varlės kurkulai
20mg mėlynakio žalčio ilčių miltelių
7 storalapės mangalės lapai
tuzinas afrikinės musės sparnelių
23 rojaus obuoliukai
9 metrai sidabriškos voratinklio gijos

Paruošimas mergaitei nebuvo itin svarbus, todėl šio kol kas neskaitė. Gal vėliau jis ir bus reikšmingas, tačiau reikėjo kuo greičiau surasti tinkamą ingredientą priešnuodžiui užbaigti, o lemtingas žnybtelėjimas nelaukė. Durstantis skausmas jau apėmė visas Klarės galūnes, nuo veriančio dilgčiojimo judėti buvo sunku. Leisdama nuodams sklisti, ji rizikuotų suteikti šansą adatėlėms užimti kūną taip, jog trečiakursė anksčiau ar vėliau nebegalės nė sujudėti.
Elgėsi atsargiai, taip pat kaip visada. Atkimšo buteliuką toliau nuo savęs, palenkdama į išorę. Drebančiomis rankomis buvo sunku neišlieti beveik paruošto priešnuodžio. Prisitraukė kiek arčiau, bei rankos mostu paskleidė kvapą aplink. Eliksyras skleidė itin saldų, primenantį vaistus nuo kosulio, kvapą. Po kelių sekundžių drįso prisikišti buteliuką artyn bei žvilgtelti vidun. Sulaikė orą, nenorėdama netyčia pridusti nuo galbūt per stipraus salsvo tvaiko, eliksyras švelniai žvilgėjo, spalvos nebuvo įmanoma nusakyti, paauglei teks pasikliauti kitais pojūčiais.
Trūkstamas ingredientas turėjo būti sode. Ne eliksyras atvedė ją čia. Voratinkliai galėjo kyboti beveik bet kuriame pasaulio kampelyje, tas raktas, užduoties sprendimas turėjo būti čia. Trylikametė darsyk užmetė akį į ingredientų sąrašą, mintyse braukdama kiekvieną ingredientą, kurio negalėjo rasti sode.
Vanduo?... Eliksyras jau skystas. Saulenių esancija? Jos auga tik pievose, mokėmės. Varlės kurkulai? Vorų sode nebuvo jokio vandens telkinio. Mangalės augo tik miškuose, afrikinės musės vieta buvo afrikoje, mėlynakis žaltys gyveno tik subtropikų zonoje.
- Liko du, - tyliai su savimi diskutavo Klarė, žodžiais nukreipdama dėmesį nuo nemalonių pojūčių, - rojaus obuoliukai ir voratinklio gijos.
Ilgaplaukė darsyk patikrino tai, ką buvo pastebėjusi. Nežinojo kaip su kitomis sudedamosiomis dalimis, tačiau voratinklio gijos taip žvilgėjo atšiaurioje mėnulio šviesoje, kad mintys automatiškai krypo link rojaus obuoliukų. Vaikystėje Klarė juos gliaudė pas močiutę kaime. Salsvo, kiek kartelėjusio mažų, rausvų kamuoliukų skonio neįmanoma su niekuo supainioti. Šios aišku galėjo ištirpti bendrame eliksyro kontekste, tačiau trečiakursė neturėjo ko prarasti. Užspaudė pirštu siaurą kakliuką papurtė buteliuką, kol ant piršto pagalvėlės pajuto ne tik Anravos nuodų sukeliamus dūrius, tačiau ir vėsų skystį. Netrukus ilgą, kaulėtą pirštą jau lietė kvailai iškištas Klarės liežuvis. Skonis buvo saldus, tačiau jokios karčios užuominos. O rojaus obuoliukų kartumą galėjo permušti ne daug kas.
Lėtai pakilo nuo drėgnos ir vėsios žemės. Laibas kūnas dilgčiojo taip, kad atrodė, jog įkristi į erškėčius dabar būtų ne bausmė, o jos sušvelninimas. Sode turėjo būti rojaus obuoliukų. Atidžiai dairėsi aukšto krūmo, sprangiomis, tankiomis šakomis. Viską apsunkino voratinkliai. Jie dengė bent tris ketvirtadalius medžių, apsunkindami paiešką iki adatos šieno kupetoje. Kojos sunko ties kiekvienu žingsniu, voratinklius sklaidyti buvo ne taip lengva, kaip plėšti cukraus vatą nuo pagaliuko cirko arenoje.
- Tergeo, tergeo, tergeo... - Vieną po kito, prisiminusi valymo burtažodį, laidė į medžius. Tarti žodžius buvo lengviau, nei priversti kojas kilti nuo žemės vėl ir vėl. Gale sodo pagaliau aptiko ieškotą krūmą. Kad pasiektų nedidelius obuolėlius, Klarė turėjo pasistiebti. Rankas gėlė taip, kad ties kiekvieno obuoliuko raškymu rodės, kad dalis kūno trupa. Obuoliukų ji neskaičiavo. Raškė tol, kol turėjo jėgų. Keli vaisiai krito pro kišenės šoną - nuodai skverbėsi vis giliau.
Galų gale susmuko ant žemės ir susiradusi nulūžusią šakelę žymėjosi kiekvieną obuoliuką įmestą į tarsi kaip tik nulietą buteliuko kakliuką. Karter beveik neabejojo esanti teisi. Bent vienoje pamokoje ji nesijautė silpnesnė už kitus. Tai buvo jos varomoji jėga. Nepailstantis variklis, kuriam reikėjo tik paskatinimo, tik gero žodžio ar elementariausios sėkmės, kad veiktų. Sumetusi paskutinį obuoliuką, laukdama kol ištirps paskutinį sykį pakėlė akis į blyškiaveidį mėnulį, apžvelgė tolumoje jo apšviestus nenuvalytus voratinklius - grožis buvo šiurpus, tačiau gamta visuomet buvo graži.
Užsimerkusi prikišo talpelę prie lūpų, ir nedelsama nurijo skystį. Jis pasižymėjo kartumu: Klarė neklydo, trūko rojaus obuoliukų. Akimirkoms lekiant skrandį sutraukė, tarsi smarkiai užveržtą batą. Paauglė atsidūrė kabinete. Dauguma mokinių jau buvo grįžę iš haliucinacijų. Tačiau vietoj dažniausiai jaučiamos geros atmosferos, darbo erdvėje buvo aiškiai juntama įtampa. Žaliaakė nieko nesuprato, tačiau įdėmiai dairėsi, net nedrįsdama kam nors užsiminti, kad jau užbaigė užduotį.