0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Prieš 6 metus »
   Hogvartso mokyklos Nuodų ir Vaistų karalystę valdė absoliutus absoliučiausias chaosas. Ant sienų buvo plačiai patyškusi keista žalsva švytinti ir pamažėle it koks kirminėlis varvanti masė, suolai neregėtai pajuodę, netvarkingai nustumti į klasės galą, ant grindų mėtėsi stiklo šukės, nuo lubų irgi kažkas varvėjo, ir byrėjo suodžiai... Iš klasės į koridorių sklido ir gana nemalonus saldžiarūgštis kvapas, primenantis lyg ir metalą, lyg ir medų, lyg ir kažką šlykštesnio... Jeigu per šitą kvapelį, kuris gana greitai priverčia galvą pradėti skaudėti, visgi būtum atšliaužęs iki klasės, būtum čia radęs dar dvi ištvermingas būtybes. Kas gi galėjo priversti tokį tvarkingą kabineto šeimininką šitaip apsileisti? Nejaugi jis, Grifų Gūžtos vadovas, kaip koks paukštis kukutis šitokiu aromatu bando atbaidyti nepageidaujamuosius nuo savo lizdo?..
   Sorenas gulėjo nerūpestingai išsidrėbęs krėsle, kojas sukryžiavęs ir susidėjęs ant stalo, kaip paminkštinimą pasidėjęs knygas. Viena vyriškio ranka buvo sutvarstyta, ant kojos, kurioje irgi žiojėjo žaizda, su mažytėmis replėmis tupėjo didelis voras ir traukė kruvinus stiklus.
   ,,Tu daugiau, asile, nemaišyk rūgščių ir sprogiųjų eliksyrų. Natalie kitąsyk išvis išprotės, džiaukis, kad šiandien ir taip prasisukai", - keiktelėjo Spaikas. Sorenas, vis dar atsilošęs, kažką sumurmėjo. Voras sunkiai išpūtė orą ir numetė reples ant žemės.
   ,,Tvarkykis pats. Beje, žinai, kad ryt tu vesi Nuodų ir Vaistų pamoką ir greičiausiai susigadinsi reputaciją prieš visą Hogvartsą?". Vampyras pakėlė galvą, jo kaklas garsiai trakštelėjo.
   - Kad tave Mjolniras trenktų, - atsiduso jis, delnu pasitrindamas nutirpusį sprandą. Žvilgtelėjo į sieninį laikrodį ir per įdužusį ciferblato stiklą vargais negalais įžiūrėjo rodyklių rodmenis. - Veeeelnias... Nespėsiu...
   Margakojis pakreipė galvą ir įsižiūrėjo į lubas.
   - Spaikai?... - Sorenas pažvelgė į vorą maldaujančiomis akimis.
   ,,Eik tvarkytis, lodari. Turiu idėją tavo pamokai, tačiau mokiniams reikės išsiųsti laiškus." - voras per Soreno kelnes nužygiavo ant stalo ir pūkuota koja nuvalė suodžius ir dulkes nuo Nuodų ir Vaistų vadovėlio. O profesorius tingiai atsistojo ir pasiėmė lazdelę bei skudurėlį.


   Iki negalėjimo išblizgintas Nuodų ir Vaistų kabinetas jau buvo puikiai išvėdintas ir išvalytas. Priekyje stovėjo Sorenas, sutvarstytąją ranką laikantis kišenėje, o kitos delną ištiesęs - ant jo stovėjo Spaikas. Vyrui už nugaros gulėjo prastas, bet kaip nuplėštas juodraštinis lapelis, ant kurio buvo parašyta:
Citata
Gerb. ponaiti/ panele ...
   Į rytoj vyksiančią Nuodų ir Vaistų pamoką prašau atsinešti bet kokį nuodingą gyvūną arba augalą, o jeigu to padaryti negali - atsinešk jo nuotrauką. Pasiruošk šį gyvūną ar augalą trumpai pristatyti bendraklasiams.
Geros dienos,
NIV profesorius S. von Sjuardas
O jeigu kas būtų geriau įsižiūrėjęs - būtų atradęs ir pelėdų skanėstų trupinėlius, likusius ant stalo. Kaipgi profesorius naudosis jų paslaugomis ir neatsidėkos?
   Von Sjuardas žodžiu ar linktelėjimu pasisveikino su kiekvienu, įėjusiu į klasę, luktelėjo, kol nuskambės varpas, o tada ir pradėjo pamoką.
   - Labas rytas visiems, - kaip visada draugiškai šyptelėjo vyras. - Tikiuosi, visi gavote mano laišką ir pamokai pasiruošėte. Kaip jau, ko gero, supratote, šiandien mokysimės apie gamtoje randamus magiškųjų augalų bei gyvūnų nuodus, kaip nuo jų apsisaugoti, kaip panaudoti. Dabar kiekvienas iš jūsų turėsite pristatyti savo pasirinktą magiškąjį nuodingą augalą arba gyvūną. Atidžiai klausykitės savo draugų... - paslaptingai nutęsė vyras.

((Sor: pasakojimas jūsų poste turi užimti mažiausiai 300 simbolių - turėsite papasakoti apie pasirinkto objekto radimvietes; kaip jis gali pakenkti; kaip išsigydyti, jeigu jau ant ar į burną pateko nuodų; kur gali būti naudojamas ir taip toliau. Už šį pasakojimą iš viso galite gauti 4 taškus kaip už teorinį atsakinėjimą.))
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Frankas vaikščiojo po Hogvartso koridorius, kai netikėtai jo link pradėjo plasnoti juoda lyg anglis pelėda. Apsukusi kelis ratus aplink švilpį, ji nutūpė ant jaunuolio rankos, snape ji turėjo mažą popierėlį. Stigleris jį stipriai suėmė, pelėda prasižiojo ir švilpis jį perskaitė. Augalą ar gyvūną? Pagalvokim, ką galėčiau surasti tokiu metų laiku Hogvartso apylinkėse. Jaunuolis taip įsigalvojo, kad net nepajuto, kaip juodoji pelėda pradėjo plasnoti ir nuskrido, palikdama vieną švilpį. Akacos. Ne, jos netinka. Jos gyvena tik žiemą. Firų rožės, taip pat netinka. O kaip... Ne, tie jau seniai išnykę. O, Dieve, kaip aš galėjau pamiršti juos. Juk Hogvartso apylinkėse esančiame ežere pilna Merlino šliužų. Nieko nelaukęs, jaunuolis pasileido bėgti laukan, nes nenorėjo laukti vakaro.

Švilpis stovėjo prie ežero. Jis nukreipė burtų lazdelę į vandenį ir tarė:
- BORBUDNO.
Vanduo pradėjo garuoti. Išgaravus ežero pakrantei, jaunuolis priėjo prie kranto ir į stiklainį, kurį pats neseniai išbūrė, dėjo juodus lipnius šliužus kurie gulėjo ant drėgno smėlio. Vienas, du, trys.... keturiolika, penkiolika. Įdėjus penkioliktąjį Merlino šliužą, Stigleris uždėjo ant stiklainio dangtelį ir stipriai jį užsuko, įkalindamas šliužus beorėje patalpoje. Nutrukus jis nusigręžė nuo ežėro ir lėtai ėjo link savo miegamojo, nekantraudamas sulaukti antrosios nuodų ir vaistų pamokos.

Išaušo nauja giedra diena ir Frankas, rankose laikydamas stiklainį su šliužais, lėtai ėjo į pamoką. Tik užsimerkė, o kai atsimerkė, išvydo, kad jis stovi prie pat kabineto durų. Kaip aš čia taip greitai papuoliau? Apsižvalgęs tyliai pabandė pradaryti duris, bet jos sucypė, išduodamos Franką. Švilpis įėjo į kabinetą ir pasisveikino su profesoriumi, linktelėdamas galvą. Susiradęs patogią vietelę kabineto viduryje, įsitaisė. Ant stalo pasidėjo stiklainį, apgaubtą medžiagos gabalu. Jis norėjo palikti intriga, nenorėjo, kad visi pamatytų nesulaukus laikui, ką jis atsigabeno. Belaukdamas jaunuolis pradėjo barbenti pirštu į stiklainio dangtelį. Išgirdęs profesoriaus balsą, baigė stuksenti ir pakėlė galvą. Mintyse pabandė pasikartoti viską, ką vakare susirašė į užrašinę. Gerai. Merlino šliužai... Indija.... 1684 metai... Įkvėpęs oro, jis atsistojo, pasiėmė savo apdangstytą stiklainį ir lėtai ėjo į kabineto priekį, kad visi mokiniai geriau jį matytų. Stiklainį padėjo ant tuščio suolo ir giliai įkvėpė.
- Sveiki visi, - nurijo seiles. - Šiandien aš pakalbėsiu apie... - padarė trumpą pauzę ir nuo stiklainio nuplėšė medžiagą. - Apie Merlino šliužus. Kaip matote, šliužai yra tamsios spalvos, beveik juodi. Jie yra labai gleivėti, kas padaro juos labai slidžiais. Kuo padaro kūnas yra drėgnesnis, tuo jis yra jaunesnis. Senstant šliužų gleivinių mažėja bei jų paviršius tampa sausesnis. Išnykus paskutiniai gleivinei, jie miršta. Iš tikrųjų šie Merlino šliužai... - atsidarė stiklainį ir paėmė vieną šliužą. - Dienos metu nėra nuodingi. Tik patekėjus mėnuliui, ant jų išauga karpos. Jei įvyksta kontaktas tarp karpų ir žmogaus - žmogaus imunitetas pradeda irti. Žmogus pradeda sirgti įvairiomis ligomis, padidėja tikimybė mirti, - įdėjo šliužą atgal į stiklainį ir jį užsuko. - Aišku tai yra pagydoma. Tereikia išgerti multi - sulčių eliksyro. Žinau, tai nelogiška, bet ką jau padarysi.
Netikėtai jaunuolis pajuto, kad jam per kaklą bėgo šalti prakaito lašeliai. Dešinė koja pradėjo drebėti.
- 1685... Oi, atleiskite. 1684 metais jie buvo atrasti portugalo Iru Indijoje. Jis pamanė, kad tai Indijos maisto patiekalas, todėl pradėjo plukdyti Merlino šliužus į Europą. Po kelerių metų jis pamatė, kad tie Indijos šliužai neneša jam pelno bei panoro sužinoti kodėl. Pats prarijo Merlino šliužą ir tiesiogine to žodžio prasme apsivėmė, po poros valandų jo imunitetas buvo sunaikintas, nes šliužo nesuskaidė skrandžio rūgštis, o naktį ant jo išaugo karpos, kurios palietė laivo Iru iš vidaus. Patys jau žinote, ką tai reiškia. Na, manau, kad tai viskas, ką norėjau papasakoti. Ačiū už dėmesį, - tai pasakęs, švilpis pasiėmė savo stiklainį ir grįžo į savo suolą.

Sor: reikėtų, kad apie išsigydymą iškart pašnekėtum :)
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Frankas Stigleris »

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Dar viena pamoka, į kurią nenorėjai ėjo Edgar'as. Šįsyk buvo nuodų ir vaistų pamoka. Ir dar vedama vaikino koledžo vadovo. Jo jis jau nematė seniai. Paskutinį kartą jį matė tik praėjusiais metais. Įėjęs į kabinetą net nežiūrėjo į profesoriaus pusę.
- Laba diena,- tyliai sukuždėjęs šešiolikmetis patraukė į suolą eilės gale, kas jau buvo įprastą jam šiais mokslo metais. Į von Sjuardą nedrįso žiūrėti, nes jautė gėdą, jautėsi pavedęs jį, nors realiai pavedė tik save. Jiedu gi buvo diskutavę prieš Hogvartso mūšį panašiomis temomis apie galimus pasirinkimus, apie galimas kančias ir panašiai. Tai neišėjo į naudą. Kad ir kaip mokinys stengėsi išvengti blogiausio, to padaryti nepavyko. Dėl to jis dabar jaučia sąžinės graužatį.
Pradėjus moksleiviams gūžėti, kai kurie buvo nešini gyvūnų. Grifas nelabai suprato, ką praleidęs. Netruko, kai viskas paaiškėjo prasidėjus pamokai. Apie reikiamus pamokos objektus, visa informacija buvo laiškelyje, kurį gavęs vaikinas tiesiog pasidėjo ant spintelės šalia savo lovos ir neperskaitė. Nebuvo jam ta nuotaika, kad norėtų atplėšti pranešimą ir jį perskaitytų. Tuo labiau nė nenutuokė, kad ten galėjo būti mokytojaus siųstas pranešimas.
Kaip bebūtų, tačiau pamokai reikalingo daikto neturėjo. Ir jo galva eilinį sykį susimovė. Nepaisydamas susiklosčiusios situacijos, vaikinas prisiminė augalą, kurį aprašė viename iš Herbologijos namų darbų, todėl nusprendė papasakoti apie jį.
- Atleiskite, neturėsiu aš nei nuotraukos, nei pačio augalo,- stebėdamas, nejudinamu žvilgsniu, rudą stalviršį kabėjo juodaplaukis,- Tačiau galiu pristatyti Laukinę Daritiją. Tai nuodinga gėlė su permatomu stiebu, kuriame yra rausvas skystis. Tas skystis ir yra nuodai. Žalias lašo spalvos žiedas yra padengtas sunkiai pastebimais spygliukais, todėl jį prilietus galima apsinuodyti. Apsinuodijus žmogui sukeliamas pykinimas, kurį galima panaikinti tam tikrais gėralais skirtais nuo pykinimo arba galima tiesiog laukti, kol nuodų poveikis praeis, nes ji nėra mirtinas, bet to laukti galima net iki kelių dienų. Šį augalą aptiksite miškinguose vietose, kur netrūksta lietaus, nes šiai gėlei yra reikalingas vanduo, be kurio ji kaip mat prarastų savo gyvybingumą. Šis augalas savo ružtu turi ir teigiamų savybių. Jei iš jo atsargiai išsunksime skystį, tuomet jį maišant su atitinkamais priedais, galime išvirti sirupą nuo peršalimo,- baigęs liko žiūrėti toliau į stalo paviršių. Nežinojo ar tiek ką galėjo pasiūlyti tiks profesoriui, bet daugiau išspausti nebegalėjo.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
 Laiškas nuo profesoriaus von Sjuardo Dallifrėjos, švelniai tariant, nenudžiugino. Dar ko, tarsi ji neturėtų ką veikti, jai ir krūvos namų darbų užteko. Na, gerai, gal ir neturėjo jokios veiklos, tačiau tai esmės nekeitė - tikrai netroško dar papildomai ruoštis pamokoms.
 Tačiau turėjo gana stiprų atsakomybės jausmą, tad nepatingėjo ir pasiruošė tai nelemtai pamokai. Į požemius atėjo nešina ne tik mokykline kuprine, tačiau ir plastikine permatomama dėžute. Visą savo mantą sukrovė ant stalo ir pasirengė pamokai.
 Tiesą pasakius, panašios užduoties ir tikėjosi. Palaukė, kol keli vaikinukai pristatys savo radinius, o po to ir pati pakilo iš vietos, rankose laikydama tą dėžutę.
 - Na, aš su savimi atsinešiau Tyliąją Garguolę, - atsuko į profesorių, o vėliau ir į klasės draugus dėžutę, parodydama jos turinį, - kaip matote, tai yra graži gėlytė, auganti ant krūmų. Jos žiedai yra smulkūs ir švelnūs, koteliai ploni ir išsišakoję, o lapai paailgi, tačiau siauri. Atrodytų, nekaltutė laukinė gėlytė. Nieko labiau klaidingo. Šios gėlės lapai yra padengti bespalvėmis ir bekvapėmis gleivėmis, kurios nudegina odą, todėl negalima jų liesti plikomis rankomis, tam reikalingos yra tikrai geros kokybės pirštinės. Be to, lapai nėra vienintelis pavojus Garguolėje. Iš jos stiebų yra spaudžiamos sultys, dar vadinamos Tyliosiomis Ašaromis. Būtent jos yra didžiausias šio augalo gaminamas nuodas, mat Tyliosios Ašaros lėtai ir be jokių įkalčių nužudo žmogų, dėl to jos ir yra vadinamos Tyliosiomis. Jos irgi yra bespalvės ir bekvapės, maža to, jos dar ir beskonės, tad jas aptikti ir nuo jų apsisaugoti yra nepaprastai sunku. Į organizmą patekus nuodui iš pradžių nenutinka nieko. Tik po paros ar dviejų žmogus pradeda stipriai kraujuoti, kol netenka viso kraujo ir miršta. Kraujavimas trunka apie penkias minutes. Jei nuo lapų apsisaugoti galima vien pirštinėmis, tai su Tyliosiomis Ašaromis yra sudėtingiau. Be abejo, yra priešnuodis, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra kentaurų kraujas; šis priešnuodis veiksmingai pašalina nuodą iš organizmo. Bėda ta, kad, kaip minėjau, aptikti nuodus yra kone neįmanoma, - pritrūkusi oro plaučiose minutėlei sustojo, atsikrenkštė ir tęsė toliau, - Vis dėlto galima panaudoti augalo žiedus, iš jų yra plikoma arbata, padedanti išsigydyti nuo šizofrenijos ir kitų psichinių ligų bei pasižyminti antidepresiniu poveikiu, - šitą faktą Dallifrėja puikiai žinojo, - Svarbu yra juos gerai apipjauti ir gausiai aplaistyti kentaurų krauju, kad būtų pašalintas bet koks Tyliųjų Ašarų pėdsakas, - jau norėjo sėstis, kai prisiminė, jog dar kai ko nepaminėjo, - Įprastai ši gėlytė auga Alpių, Skandinavijos bei Kaukazo kalnuose, tačiau keletas krūmelių apsigyveno ir Uždraustajame Miške. Be to, galima ir pačiam išsiauginti panašią gėlę, tačiau jos nuodai bus žymiai silpnesni, žmogus galės kraujuoti iki kelių parų, tad yra didelė galimybė jį išgelbėti, be to, šiltnamiuose auginamų Garguolių Ašaros turi saldoką skonį, tad yra lengviau atpažįstamos.
 Baigusi savo tiradą klestelėjo į suolą. Turbūt dar niekada nėra tiek daug pasakiusi per pamoką ir, reikia pripažinti, didžiavosi savimi, nors ir gerklė perdžiuvo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Dallifrėja Portendorf »
credo solo in te grande amore

*

Ema Filch

Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Mergaičių kambarys. Ema jau buvo besiruošianti gultis į savo patogiąją lovą, kai staiga dideliu greičiu pro siauras duris į kambarį įskrido sniego baltumo pelėda, pasišiaušusiomis plunksnomis, savo snape turėjusi nedidelį laiškelį. Ši priskrido prie Emos ir prasižiojo. Rudaplaukė buvo nustebusi. Kas tokiu vėliu metu gali rašyti? Mergaitė atplėšė laišką. NIV profesorius? Nuodingą augalą ar gyvūną? Rimtai... Kur man jį rasti? Gerai pagalvojus klastuolė prisiminė, jog jos antros eilės pusbrolis, tetos Sibilės sūnus neseniai svečiavosi Šveicarijoje ir ten tyrinėjo Šiltadrugnes. Jis man atsiuntė nuotrauką... Mergaitė atsivertė savo nuotraukų albumą ir pradėjo ieškoti.
Kažkur čia turi būti. Viena po kitos buvo praverstos gal penkiasdešimt šešios nuotraukos kol mergina garsiai sušuko:
- Radau!
Supratusi, jog nereikėjo taip garsiai ji apsidžiaugė, kad bent jau nei vienos klastuolės nepažadino. Ema dar kartą apžiūrėjo augalą, o tada griebusi pergamento lapą, ėmė rašyti Šiltadrugnių pristatymą. Po geros valandėlės šviesiai rudas pergamento lapas buvo nebe rudas, o išmargintas juodomis, ne žymiai į dešinę pasvirusiomis raidelėmis. Baigiau. Dabar beliko viską daug maž išmokti. Mergaičių kambaryje jau antrą valandą degė viena vienintelė lempa - Emos. Klastuolė vis žvilgtelėdavo pro langą, kuriame matydavosi tamsi naktis ir kelios žvaigždės danguje, lyg taip leisdama savo įsitempusioms akims pailsėti. Kai mergaitė baigė, tada užgeso ir paskutinioji švieselė.
Rytas. Ema atsikėlė, apsirengė, bei susišukavo savo ilgus, garbanotus, susivėlusius plaukus. Nuskambėjus varpui mergaitė nušuoliavo į NIV pamoką. Profesorius kaip visada šyptelėjo ir pasisveikino. Dar kartą priminęs apie pamokos temą jis pakvietė kelis mokinius į klasės vidury. Atėjo ir rudaplaukės eilė.
-  Sveiki, norėčiau pristatyti jums Šiltadrugnes. Šiltadrugnės - tai gana įdomus augalas. Tai vijoķlinis augalas, kuris turi į žiobarų bulves panašius vaisius. Pats augalas tamsiai žalios spalvos, turi šviesesnius lapelius, o vaisiai - juodi. Išauga  60 cm -  150 cm aukščio. Auga miškingose vietose. Išvaizda atrodo paprastas vijoklis, tačiau jis mirtinai nuodingas. Augalas 10 cm spinduliu skleidžia mirtinas dujas, kurių įkvėpus plaučiai iš lėto susitraukia, kol jų visai nelieka ir pamirštama kaip kvėpuoti. Iš Šiltadrugnių vaisių verdamas antpilas, kuris vėliau tampa nuodais. Norint prieiti prie šio augalo reikia prieš tai užsidėti spacialią kaukę, kuri neleidžia nuodams prasiskverbti į organizmą, - klastuolė baigė ir visiems parodė savo pristatyto augalo nuotrauką. Ji grįžo į savo vietą ir toliau klausėsi kitų mokinių pristatymų.

Sor: fakto klaidelė. Hogvartse neveikia elektriniai prietaisai ;D
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Ema Ribenstrop »

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
Kai gavo von Sjuardo laišką, Monika iš pradžių, nustebo, tada pagalvojo, kad tai įdomu, o tuomet sunerimo. Pamoka atrodė gan įdomi ir nenuobodi, tačiau kaip jai gauti kažką nuodingo? Mergina visai nenorėjo į pamoką neštis nuotrauką.
Mėnesiena nuodingais gyvūnais ar augalais, o apskritai Nuodų ir vaistų pamokos jai nebuvo pačios įdomiausios, tačiau vieną gyvūną jį puikiai pažinojo. Tiesą sakant, su tuo gyviu ji beveik augo: prie jos namų gyveno ypač retas ir nuodingas vabzdys trikolusas. Jis net buvo jai įgėlęs, ir ne kartą, bet jos mama buvo puikiai pasirengus gyvenimui šalia stebuklingo miško ir sugebėjo ją išgydyti, nors tai tikrai nelengva. Galėsiu net papasakoti šitą istoriją mokytojui...
Taigi - trikolusas. Kaip jį gauti? Kažin ar mama sutiks šį itin ištvermingą net pelėdų paštui vabzdį siųsti į mokyklą, ypač jei žinos, kad tinka ir nuotrauka. O tėtė? Jis puikiai visus supranta, ir galėtų tobulai ir tinkamai "įpakuoti" trikolusą, kad nepakenktų pelėdai, ko mama nieku gyvu nepadarytų, nes nenorėtų rizikuoti pelėda. Esmė tame, kad ir aš nenoriu. Bet ką daryti? Tuomet Monikai toptelėjo nuostabi mintis. Jos vyresnioji sesuo Anabelė buvo jai padovanojus knygą "Hogvartsas: susisiekimai ir siuntiniai", kad Monika žinotų, kaip elgtis tam tikrais momentais.
Peikdama save, kad ankščiau apie tai nepagalvojo, mergina išsitraukė storą mažą knygutę medaus atspalvio viršeliais ir blizgančiu juodu rašalu užrašytu pavadinimu. Pavarčiusi ją, Lili surado tekstą apie keldėžes ir keldėžutes, kurios keliauja oru ir yra skirtos būtent gyviems organizmams. Tiesa, Hogvartse oru nieko neatgabensi, tai kodėl nepaprašius tėtės atsiųsti trikoluso prie pilies tilto? Nuostabi idėja. Ačiū, Anabele.
Po kelių minučių Monika skubėjo į pelėdyną su mažu laiškeliu tėtei, šalia buvo įdėta ir profesoriaus Soreno žinutė.
O po valandos Mėnesiena sulaukė ir pačio pagrindinio siuntinio...

Monika ėjo į Nuodų ir vaistų pamoką su magiška dėže rankoje. Viduje, stiklinėje orui pralaidžioje dėžutėje malėsi trikolusas, kurį mergina turėjo parsiųsti atgal,vos baigsis pamoka - tokia buvo vienintelė tėtės sąlyga. Lili atidarė duris ir pamatė vos kelis mokinius bei patį von Sjuardą. Monika norėjo pasiruošti savo kalbai, todėl atėjo ankščiau.
Dėžę pasidėjus ant suolo priešais save, ji ėmė kartotis. Trikolusai dažniausiai sutinkami magiškose giriose... Jie pavojingi, ypač nevisiškai susiformulavusiam organizmui... Jie labiausiai bijo žiobariškų voverių...
Kai į klasę susirinko visi mokiniai ir nuskambėjo skambutis, Sorenas von Sjuardas pasakė trumpą prakalbą ir mokiniai pradėjo atsiskaitinėti. Atėjo Monikos eilė.
- Sveiki, - šyptelėjo, iš kartoninės dėžės ištraukdama stiklinę. - Čia yra trikolusas, tai itin retas vabzdys, be galo pavojingas. Jis gyvena užburtuose miškuose ar magų prerijose, ten, kur šilta ir gaivu. Taip pat trikolusas - ištvermingas ir greitas gyvūnas, todėl gali praleisti laiko įvairiuose kraštuose. - Mėnesiena giliai įkvepė ir tęsiau: - Jo įgėlimas yra be galo pavojingas, gali paralyžuoti įkastos vietos sritį, ypač jei sužeistasis - jaunas žmogus ar gyvūnas. O jei nesubrendęs pats trikolusas, tuomet įgėlimas sukelia patinimus ir nudegimus. Man pačiai buvo įgėlę du kartus, laimei, nepavojingai, - tarstelėjo. - Įgėlimą galima išgydyti dviem būdais: burtažodžiu Tripusus nepavojingam sužeidimui ir itin sudėtingas eliksyras, kuriam reikia labai retos Tobokso... Atsiprašau, Tobikso gėlės žiedo, - mergina stengėi neraudonuoti. - Trikulosas... Oi, tikrai atsiprašau, Trikolusas, - dabar Monika jau tikrai paraudo, klasėje girdėjosi kikenimas, bet nepiktybiškas. Gerai, tik daugiau nesusimauk, ir viskas bus gerai. - neturi teigiamų savybių, tačiau hileriai bando iš jo nuodų pagaminti veiksmingus vaistus. Su šiuo projektu jie dirba jau dešimt metų, ir tai tikrai duoda vaisių. Pabaiga, - kiek nesklandžiai baigė Lili ir plačiai nusišypsojusi pasiėmė stiklinį kubą su trikolusu, kurį visi smalsiai apžiūrinėjo, ir atsisėdo į savo vietą. Pažvelgė į didžiulį, uodą primenantį žalią vabzdį su smaragdiniais sparneliais ir žvyneliais ir didžiulėmis tamsiai žaliomis akimis ir nusišypsojo.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
 Claudie neskubėdama raukė link Nuodų ir Vaistų kabineto. Laišką buvo gavusi, taip pat pasiruošė pamokai. Visa išsišiepus lyg pabučiuota pasisveikino su profesoriumi ir užėmė vietą ten, kur patinka, kad nebūtų didelio profesoriaus dėmesio, bet neliktų ir užmiršta. Kaip ji galėtų būti užmiršta? Grifiukė nuolat reiškėsi ir mėgo paplepėti. Ypač tada, kai buvo pasirengusi. Kaip ir dabar. Nuotrauka buvo gan maža, bet ryški ir iškart prikaustanti žvilgsnį. Kai tik galėjo tarti žodį, mažoji grifiukė atsistojo ir nuotrauką parodė visai klasei.
 -Tai magiškas voras. Kiek panašus į mūsų Uždraustąjame miške randamus, bet yra matomas skirtinai. Žiobarai jį mato kaip didelį tarantulą, mums žinomu kitokiu, vaivorykštinio tarantulo vardu. Žiobarai mato jį juodos spalvos, o mes, burtininkai jo tikslios spalvos neįžiūrime. Magiškame pasaulyje jie gali keisti savo atspalvį ar net spalvą. Paplitę šiltesniuose miškuose. Užklydę į atšiauresnę vietą, kaip pavyzdžiui pas mus, užsiaugina tankesnį plauką. Nuodai yra pavojingiausi, jei sušvirkščiami į kaklą ar pirštą. Nesvarbu rankos ar kojos. Dėl to šias kūno dalis reikia apsaugoti. Po minutės prasideda haliucinacijos, galvos skausmas. Kankinimai tęsiasi pusvalandį. Tada žmogus arba gauna vaistų, arba organizmas atsispiria nuodų poveikiui, bet dažniausiai miršta. Atsispirti beveik neįmanoma, geriausia iškart vartoti eliksyrą. Bet, jie nepuola, jei mes patys prie jų nelendame. Dažniausiai minta paukščiais, kurie įsipainioja į jų milžiniškus tinklus. Palankumą galima gauti nusilenkus ir lazdele padedant kurti voratinklį. Neskaitant nuodų, jie yra labai mieli. Auginant geram šeimininkui, įpranta nuodus išleisti į buteliuką, be to, jų nuodai vartojami eliksyrams gaminti, arba praranda nuodus. Manau, kad jie galėtų ūti puikūs augintiniai.
 Gal kiek per ilgai šnekėjo, nei turėjo. Mergaitė nusišypsojo, atsiduso ir po ilgos kalbos pajuto troškulį. Jo nepaisydama atsisėdo į vietą. Taip, ji kalbėjo apie labiausiai magijos pasaulyje patinkančius dalykus - vorus. Gaila, kad pati negali auginti nė vieno...
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
Suglamžytas ir baisiu raštu prikeverzotas profesoriaus laiškelis slėpėsi tamsiai žalio Anos švarko kišenėje. Purvini kerzai, berniokiškos, keliais dydžiais per didelės, suvarstytos diržu, juodos kelnės, išsitaršę ir bet kaip susukti į kuodą rusvi plaukai, šiek tiek patamsėję paakiai ir piktas, gal labiau pavargęs mėlynų akių žvilgsnis į tolį liudijo Anabetės nuovargį ir pyktį. Mergiotė atsainiai tipeno požymių link, vis žvilgčiodama į rankose nešamo stiklainio turinį, kuris buvo tamsus, žvynuotas padaras.
Pagaliau įžengusi į viralais bei vaistais smirdančią klasę, Liz linktelėjo profesoriui ir krestelėjo į pirmą pasitaikiusį suolą. Mergiūkštė nebuvo laiminga, ypač praleidusi visą naktį pelkėse dėl kažkokių varganų taškų. Pasiklausiusi kolegų atsakymų, klastuolė nedelsdama atsistojo iš vietos ir ėmė berti atmintinai išmoktą ir iki gyvo kaulo atsibodusį tekstą:
- Sveiki, šiandien pristatysiu jums Andragoro juoduosius slibinus, tiksliau jų prototipus, - ketvirtakursė metė žvilgsnį į stiklainį su žvynuotuoju draugu ir išėmusi jį iš indo, leido jam apsivynioti aplink savo rankas.

- Andragoro juodieji slibinai yra paplitę šiltosiose klimato zonose, dažniausiai gyvena vandens telkiniuose ar kalnuose. Yra mėsėdžiai. Minta goblinai, žaliaisiais gnomais ir bebrais. Jau pagal pavadinimą galima spręsti, kad slibinukai yra juodos spalvos, tačiau turi ypatingą savybę ją keisti. Pastumėjus vieną, centrinį keteroje esantį žvyną dešiniojo nugaros smegenų slankstelio link, gyvūno spalva pasikeičia į melsvą ar rudą. Taip chamelionizuodamiesi padarėliai prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos. Tačiau šia savybe gali naudotis tik jie patys. Mat, 1748 metais tyrinėtojas Nikolas Osverdas pabandė pakeisti centrinio žvyno padėtį, tačiau šis jam įkando. Andragoro juodųjų slibinų įkandimas sukelia bjaurias haliucinacijas, kurias protiškai kontroliuoja patys gyvūnai. Šių haliucinacijų sukelti vaizdiniai ir scenarijai yra tokie šlykštūs, kad nuo jų žmogus paprasčiausiai išprotėja ir miršta. Taip nutiko ir tam pačiam mokslininkui Nikolui Osverdui, žinoma, jis ieškojo vaistų nuo ,,ligos", tačiau niekas nepadėjo ir 1750 metais jį rado negyvą. Dar iki šiol nėra išrastas toks stiprus antihaliucinantas, o dabartiniai tik susilpnina įkandimo padarinius. Tačiau šiuos prototipus, kurie nekelia jokios grėsmės, galima laikyti namuose ir auginti. - Liz baigė savo pasakojimą ir įkišo slibiną atgal į indą. Apsidairiusi ir nuskenavusi vaikus, Helė apžiūrėjo dešiniajame rieše paliktą įkandimo žymę ir nusipurtė. Jos sąmonėj vėl ėmė kurtis vaizdiniai. Mergaičiukė papurtė galvą ir apglėbė save rankomis. Tik ne dabar... Prašau..

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 256
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
   Mergina greitai žingsniavo tuščiais Hogvartso koridoriais ir vis tildė savo augintinį, kad jis neinkštų, necyptų, nežviegtų ir neskleistų dar daugiau bala žino kokių garsų.
   - Bent truputį patylėk, Bleidai. Prašau tavęs, maldauju! Jei tu taip elgsiesi ir per pamoką, aš tavęs atsikratysiu ir auginsiu tik Hipį! Necypauk, pabūk tyliai, man jau galvą nuo tavęs skauda! BLEIDAI!!!
   Praradusi kantrybę keturiolikmetė pakratė narvą. Bleidas paskutinį kart užrėkė ir nutilo, o jo šeimininkė giliai įkvėpė ir iškvėpė, bandydama nusiraminti. Bethany labai jaudinosi ne tik dėl to, kad kas nors neišlįstų iš už kampo ir nepasakytų, kad užčiauptų narve sėdintį gyvūną, bet ir dėl to, jog jis gali ištrūkti iš narvo ir ką nors sužeisti bei dėl to, kad turbūt pavėluos į pamoką. Koridoriai tušti todėl, nes visi mokiniai jau nuėjo į pamokas (nors varpas dar nenuskambėjo (bet tuoj suskambės)). O grifė, aišku, pavėluos, nors tikrai to nenori. Juk Nuodų Ir Vaistų pamoką veda jos mėgstamiausias profesoriaus ir koledžo vadovas...
   Varpas suskambėjo kaip tik tada, kai Betė šiek tiek pridususi darė kabineto duris. Rudaplaukė visa širdimi tikėjosi, kad tai nesiskaito kaip vėlavimas ir kad profesorius neatims iš Grifų Gūžtos taškų. Mokinė tarstelėjo nekaltą ''Laba diena'' ir susmuko į laisvą suolą, narvą padėdama ant šalia esančios kėdės. Ketvirtakursė išsitraukė savo užrašų knygutę ir ėmė skaityti ten užrašytą informaciją bandydama viską kuo tiksliau įsiminti. Tuomet mėlynakė susikaupė ties bendraklasių pasakojimais, kaip ir liepė profesorius von Sjuardas. Merginai nelabai patiko stovėti prieš klasę ir kalbėti, tad nusprendė eiti paskutinė, nors tai visiškai kvaila (ir vaikiška) ir jai vistiek teks stovėti prieš klasę ir kalbėti. Galiausiai, vis gi, atėjo Betės eilė ir ji buvo priversta kėblinti į klasės priekį. Tačiau staiga visi ilgaplaukės plaukeliai pasišiaušė ir ji vos susilaikė neaiktelėjusi. Šūd...ukas makaliukas. Kodėl aš apie tai nepagalvojau? Bet rimtai, jeigu profesorius ant manęs supyks, kad aš auginu tokį gyvūną? Jeigu paskui jį atims? O kas jeigu ir Hipį suras? Grifė panikuodama atsistojo priešais klasę, suėmė narvą abejomis rankomis ir stipriai suspaudė, tarsi kas nors dabar pat norėtų atimti Bleidą. Bet tada Bethany susiprato, kad jos Grifų Gūžtos vadovas nė už ką neatimtų jos augintinio ir tikrai ant jos nepyktų. Na, gal tik trupučuką.
   - Eee... Sveiki. Aš jums papasakosiu apie Japonijos Spygliuotąjį drakoną. Na, kaip jau turbūt supratot, jis pirmą kartą pamatytas buvo Japonijoje, 1777 metais, kažkokios japonės Kaidos Watanabe. Aišku, šiuos drakonus galima aptikti ne tik Japonijoje, bet ir visoje Azijoje. Japonijos Spygliuotojo oda yra juoda, o spygliai, dengiantys visą kūną, raudoni. Mano narvelyje matote... ne tikrą drakoną, o jo mažiuką prototipą, bet dėl visa ko, jo neišleisiu, - pamelavo, nes vis dėl to nesiryžo pasakyti, kad šis gyvūnas tikras ir tikrai pavojingas. - Šis drakonas pirmiausia apsupa savo auką plačiais sparnais, tada su ilgos uodegos spygliais įduria nelaimėliui ir išskrenda, nes jis niekad nevalgo gyvų gyvūnų ar žmonių. Per dieną po aukos kūną pasklinda mirtini nuodai, ir jei niekas aukai nesuleidžia Rapilipsų skysčio, pagaminamo iš rapilipsų stiebo sulčių, tai, na, tas gyvūnas ar žmogus tiesiog miršta. Tuomet drakonas, na, bent jau dažniausiai, atskrenda pasiimti lavono, kurį po to suvalgo. Kartais, jei lavonas yra apsuptas bent keliasdešimt kitų būtybių ar yra drakonui nepasiekiamoje vietoje, šis jo neatskrenda. Kai kurie specialistai Japonijos Spygliuotasius augina dėl to, nes jų nuodai gali būti ir naudingi, dažniausiai naudojami gydomiesiems aliejams. Tai kaip ir viskas, ką turėjau paruošusi šiai pamokai.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
Sorenas, po teisybe, tikrai nesitikėjo, kad taip vėlai begavę namų darbus, mokiniai juos įvykdys, ir dar tokius ganėtinai sudėtingus. Bet hogvartsiečiai visgi kartais geba labai maloniai nustebinti. ,,Dėkui, Spaikai..."  - tyliai nusiuntė mintį vorui vyras. ,,Nuo šiol kreipkis į mane ,,Mesijau"", - sulaukė atsakymo. Sorenas vyptelėjęs atsiduso ir ėmė komentuoti kiekvieno moksleivio darbą.
   - Įdomų gyvūną pasirinkai, ponaiti Stigleri, - profesorius von Sjuardas kiek nustebo, kad pirmasis prašneko švilpis. - Dar būtų įdomu sužinoti, kur juos tiksliai galima rasti natūralioje jų gyvenamojoje vietoje, ar jų yra Uždraustajame miške? Ir dar, iš kur kilo jų pavadinimas? Na, bet papildomi klausimai pažymio nekeičia. Už tikrai įdomų ir išsamų pasakojimą gauni visus keturis taškus.
   - Ponaiti Jeffter, o pamatęs miškuose laukinę daritiją, galėtum ją atpažinti? - minutėlę luktelėjęs atsakymo, mokytojas mostelėjo lazdele ir mintyse ištarė Šaukiamuosius kerus. Į profesoriaus rankas atskrido ne itin ryški, bet įžiūrima judanti nuotrauka su grifo paminėta gėle. - Irgi geras darbas, gauni visus taškus, nors gaila, kad nepasiruošei gyvo augalo atnešti. Nors visgi, ko gero, tai būtų gana pavojinga... - tyliau pridūrė Sorenas.
   - Panele Portendorf, faktiškai neturiu prie ko prikibti ar ko paklausti. Gauni visus taškus, taigi, klausimas toks - gal žinai, kas pirmasis šį augalą atrado arba atrado jo naudingas ar nuodingas savybes?
   - Panele Ribenstrop, o kokiose žemės vietose paplitusios šiltadrungnės ir kaip, jei tai įmanoma, galima išgyti nuo nuodingų šio augalo dujų? - paklausė profesorius, užtikęs dvi nemažas spragas, kur reikėjo pasakojimą patobulinti. ,,Greičiausiai šitų augalų panaudoti neišeis..." - pamintijo sau.
   - Panele Mėnesiena, itin įdomus pasakojimas. Vėlgi neturiu prie ko prikibti, bet... Kodėl pasirinkai būtent šį gyvūną? - paklausė profesorius. Von Sjuardas taip pat nudžiugo ir išgirdęs, kad bent vienas žmogus pagaliau pasirinko pristatyti ne augalą. Visgi eliksyrininkas turėjo dar ir magizoologo išsilavinimą ir patirtį.
   Besiklausydamas Claudie pasakojimo, Sorenas sąmoningai stebėjo savo vorą, vis dar tupintį ant delno. Kai voras išgirdo trečią nuo galo ir paskutinį Claudie pasakojimo sakinį, išdidžiai išpūtė krūtinėlę. ,,Ė, tu, balionėli, kalba tai apie vaivorykščiukus, o ne magnum interfactorem. Nesipūsk čia." - nusijuokė mintyse profesorius. ,,Tai taip, mes dar geresni už juos. Tu be manęs net šitos pamokos neturėtum." - atsikirto voras.
   - Panele Amneta, labai įdomus pasakojimas, aš vėliau papasakosiu ir apie savąjį vorą... - Sorenas trumpam stabtelėjo. - Priekaištų neturiu. Ar pati norėtum auginti tokį vorą ir kodėl?
   - Panele Liz, o kas nutiktų, jeigu įkąstų prototipas? - paklausė profesorius, jam pro akis nepraslydo keistas merginos elgesys, bet visai klasei girdint jis neišdrįso paklausti, ar atsakymo į šį klausimą ji nežino iš patirties. Visgi mintyse susirado, kur paslėpė stipresnį antihaliucinatą, jeigu visgi prireiktų jį panaudoti.
   - Panele Landworth... - Sorenas, mažumėlę suabejojęs, stabtelėjo, įtariai nužvelgė gyvūną narve. - O šie drakonai prisijaukinami, ar visgi priklauso laukinių, nelabai mėgstančių žmones, grupei? Ir iki kokio dydžio jis gali užaugti?
   Pamatęs, kad niekas nebešneka, profesorius pradėjo kalbėti tai, ką seniau buvo pažadėjęs - pasakoti apie savo vorą.
   - Mano augintinis yra magiškasis Magnum interfectorem rūšies voras. Itin protingi, puikūs strategai medžioklėje, šoklūs. Nuodingas yra tik įkandimas – iš pradžių sukelia tolydžio didėjantį drebulį, paskui – skausmingas konvulsijas, priverčia skrandžio rūgštį kilti aukštyn ir tokiu būdu sudeginti smegenis. Iš nuodų gaminami vaistai, padedantys atgauti arba stiprinti atmintį. Minta nedideliais paukščiais, kartais – graužikais. Nemėgsta drėgmės. Sutinkami Europoje ir Azijoje, vidutinių platumų klimato juostoje, kaip invazinė rūšis išplito Australijoje. Kartais šių vorų randama ir šiaurinėje Rusijos dalyje.
                                                                                                       
Sor: DĖMESIO! Jeigu nespėjote parašyti pamokos teorinėje dalyje dabar, galite parašyti ir praktinėje dalyje. Tik tokiu atveju dėl visa ko mane įspėkite.
                                                                                                                             
   - Dėmesio, dabar pradėsime pamokos praktinę dalį. Tikiuosi, kad, kaip buvau įspėjęs, užsirašinėjote arba įsiminėte tai, ką pasakojo jūsų draugai.
Dabar jūs kiekvienas gausite po haliucinacinio eliksyro buteliuką. Skystis jūsų smegenis privers sukurti iliuziją, kad esate Uždraustajame miške ar kitoje vietovėje. Galėsite po ją pasivaikščioti ir, kai to nesitikėsite, jus paveiks kurio nors klasės draugų minėto augalo arba gyvūno nuodai. Turėsite kuo greičiau atpažinti jį, prisiminti, ko reikia, kad išliktumėte gyvas arba nepatirtumėte kančių, susirasti turimoje eliksyrų knygoje tinkamo eliksyro receptą ir jį perskaityti. Tuomet prieš jus atsiras neužbaigtas priešnuodis - turėsite pabandyti iš kvapo ar spalvos atspėti, ko jam trūksta bei atrasti trūkstamą detalę. Ji bus kažkur netoli jūsų. Jeigu spėsite ją atrasti, užbaigti priešnuodį bei jį suvartoti - užduotį būsite įvykdę. Jeigu ne... - Sorenas šyptelėjo. - Gausite pasirinkimą iš trijų priešnuodžių. Pasirinkę išgersite ir išgysite arba ne, o tada grįšite į klasę. Beje, jausitės taip, kaip jaustumėtės iš tikrųjų, jeigu apsinuodytumėte tam tikru nuodu. Mirti negalėsite. Ir... su savimi turėsite savo užrašus, jeigu tik juos pildėte.
   Profesorius, bebaigdamas kalbėti, sudėliojo paskutinius eliksyrų buteliukus ant stalų.
   - Sėkmės, stenkitės dirbti greitai.
                                                                                                 
Sor: Tikiuosi, žaidimo aprašymą supratote, jeigu ne - rašykite. Šiai užduočiai įvykdyti reikės dviejų - trijų postų. Taškai, kuriuos jums už tai skirsiu, priklausys nuo jūsų rpg darbo įdomumo, o ne sėkmingumo. Nebūkite vunderkindai ir bandykite rinktis skirtingus gyvūnus ar augalus, kad būtų įdomiau. Sėkmės.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Natanielis Augustas Lizertas

  • Herbologas
  • ****
  • 274
  • Lytis: Moteris
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
Merginos pasąmonė kovojo su haliucinacijomis. Vieną akimirką klastuolė matė profesorių, kitą - beakius, aukštus roplius. Anabetė stipriai užsimerkė ir tik labai įdėmiai žiopsojęs stebėtojas galėjo pasakyti, kad mergiotę ištiko traukuliai, kuriuos ji stengėsi nuslėpti.  Netrukus Anos ausis pasiekė dėstytojo užduotas klausimas. Liz šyptelėjo ar bent jau bandė nusišypsoti, tačiau ta lūpas palikusi grimasa rodė tik didėjančią agoniją rusvaplaukės kūne ir jos savikontrolės praradimą.
- Prototipai nėra labai kenks... Mingi, jų įkandimas taip pp.. Pat sukelia haliu.. Cina... Cinacijas, kurios pasireiškia vaizdo susiliejimu, neadekva.. Tumu..  Ir.. Skauda, - strazdanosė pro sukąstus dantis išmykė šiokį tokį atsakymą. Nors paskutinis žodis neturėjo nuskambėti šiame monologe, deja, ketvirtakursė neįstengė nuslėpti jo. Lizert susiėmė už galvos. Kandimo žymės degte degino mergaičiukės riešą. Susivėlusių rusvų plaukų kuokštu, Mirėja bandė nuslėpti savo papilkėjusias akis. Atrodė, jog Betė įgauna telekinezės galias, nes jos galva plyšo nuo įvairiausių balsų. Tačiau, kad ir koks stebuklingas būtų Hogvartsas, jis ne Ksaviero ypatingoji mokykla ir Ana ne X - menė.
Juodabarzdžiui senukui išdėliojus keistus buteliukas ant stalų ir išdėsčius praktikos užduotį ar bent tą dalį, kurią vos ne vos išgirdo klastuoliukė ((skamba kaip coliukė :D)) Anabetė dar labiau paniuro.
Haliucinatas ant haliucinato... Sviestas sviestuotas. Ir nuo ko reiktų bandyti gamintis priešnuodį? - Mintijo mergina.
Kad ir kaip bebuvo sunku, Anytė neprarado sąmojingumo. ((Tik ar ji iš vis jį turėjo :D))
- Gal galima atlikti kitą užduotį? - sukaupusi kiek įmanomą jėgų, kad nedrebėtų, melsvaakė kreipėsi į mokytoją.
Beakiai, šlykštūs padarai vėl ėmė gąsdinti mergaičiukę. Betsė atsistojo iš suolo, ji turėjo dingti iš čia. Būti paveiktai dar vieno haliucinato, strazdanosei atrodė misija neįmanoma. Tačiau skintis kelią pro aukštus šliužus link išėjimo irgo nebuvo lengva. Staiga, rudaplaukė kristelėjo ant žemės. Jos kūnas ėmė kratytis it per Epilepsijos priepuolį, tik vietoj baisių pūtų iš burnos, Anos akys užsivertė palikdamos baltas akiduobes.

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
Mėnesiena nudžiugo išgirdusi, kad jos pasakojimas patiko profesoriui. Išgirdusi klausimą, skirtą jai, mergina visai nedvejojusi prabilo:
- Man visada patiko egzotiški gyvūnai {ir apskritai gyvūnai}, o trikolusai gyvena netoli manęs ir įsigilinus yra visai paprasti sutvėrimai - man patinka jų ypatinga išvaizda ir nesudėtingas charakteris. Be to, kaip minėjau, - ar tikrai minėjau? - jau esu susidūrusi su trikolusais, žinau apie jų "darbą" ir poveikį, - Monika droviai šyptelėjo ir toliau klausėsi.
Išdėstęs pamokos planą, kuris Švilpinukei pasirodė įdomus {kaip ir Žiobarotyros užduotis keliauti per laiką}, profesorius davė to keistojo serumo. Apėmė keistas jausmas, mergina tarsi apšalo, o tada atsidūrė visiškoje Uždraustojo miško kopijoje - skirtumas tas, Monika jautė, kad sėdi ant kieto mokyklos suolo, o kažkur pasąmonėje Švilpė vaikščiojo tamsioje girioje. Buvo vėsu, kojos iš pradžių neklausė, ir pėdos nelygiai statėsi plonų šakelių nuklotu paviršiumi. Kažin, ar gali sutikti kitų mokinių? Monika užuodė sakus ir sausus lapus, lengvas vėjelis kedeno tamsius jos plaukus, kažkur tolumoje {ar gali taip būti?} sustaugė vilkas, ir Mėnesiena pašiurpo nuo tikrovės. Bet reikia susikaupt. Juk kažkur yra kažkas nuodingo... Staiga mokinei kai kas dingtelėjo. O tas vadovėlis? Ar jį reikėjo pasiimti? Monikai lyg akmuo nuo širdies nusirito, išvydus storą Nuodų ir vaistų pamokos vadovėlį, gulintį ant šviežiai nukritusių lapų paklotės.
Kas dabar? - pagalvojo Monika, spausdama prie krūtinės knygą. Ji staiga išsigando, nes merginai pasirodė, kad net pamiršo, kaip galės grįžti į Hogvartsą. Paskaityti vieno iš trijų eliksyrų sudėtines dalis; vienos nebus įdėta; šią reikės surasti. O ar rinktis galima tik iš eliksyrų, jokios magijos? Tai aišku, juk dabar Nuodų ir vaistų pamoka... Pala. Iš nieko rinktis nereikės. Yra tik vienas priešnuodis, ar ne?
Taip tamsiaplaukei bemąstant, iš tankių krūmynų, apkibusių įtartinomis tamsiomis uogelėmis, iššliaužė storas gleivėtas padaras.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Monika Lili Mėnesiena »

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
Išgirdęs, kad uždirbo visus keturis taškus nudžiugo, bet laimė greitai išsisklaidė, kai profesorius pasiteiravo kelių klausimų, bet nevertė jų atsakyti. Frankui iškart palengvėjo, nes nebuvo taip stipriai pasiruošęs, kad žinotų visus faktus apie Merlino šliužus. Tada išgirdo praktinę užduotį ir jam pasidarė smalsu, kokio augalo ar gyvūno nuodų poveikį įgaus per haliucinaciją. Pažvelgė į suolą ir išvydo haliucinacinio skysčio buteliuką. Jį paėmė ir nieko nelaukęs užsivertė buteliuką. Skystis sunkiai nutekėjo Franko gerkle. Jis nusipurtė. Netikėtai Frankas pastebėjo, kad mergina, kurią švilpis labai brangina ir myli, pakilo iš savo vietos ir artėjo prie profesoriaus. Priartėjusi paprašė kitos užduoties. (Tikriausiai stebėsitės, kaip Frankas tai išgirdo. Na, kaip chimera jis turi gerą klausą ir uoslę bei regėjimą). Kai jo akyse Ana susverdėjo ir sukniubo. Klastuolė neteko sąmonės. Frankas pašoko iš savo vietos ir, jau buvo tekinas link Anos.
-Anabete.
Vaizdas pradėjo keistis, bet per lėtai. Švilpis pribėgo ir paėmė į savo glėbį savo mylimąją. Jos akies obuoliai buvo visi balti. Kas jai? Su klausimu akyse jis pažvelgė į profesorių, bet tebeišvydo senas pušis. Haliucinacija jau prasidėjo ir, pažvelgus jam į Aną, Frankas pamatė, kad jo glėbyje buvo sauja senų lapų. Iškart tai suvokęs, jis atšoko. Kas  ką tik atsitiko? Kodėl mano širdies savininkė neteko sąmonės? Kas jai? Reikia iš čia kuo greičiau išsikapstyti, kad galėčiau jai padėti. Apžvelgė aplinką. Jį juosė tik pušys, o laukymės centre buvo jo suolas, ant kurio stovėjo mažas stiklinis buteliukas. Tikriausiai čia ir bus tas neužbaigtas priešnuodis, bet nuo kokių nuodų jis, a? Netrukus kažkas sutraškėjo už pušų. Frankas greitai atsigręžė ir net nesureagavo, kai ant jo užšoko juodas slibinas ir krimstelėjo jam į kaklą.
-Auuu, - tyliai teištarė vaikinas.
Tada jis pastvėrė padarą ir sviedė jį kuo tolyn nuo savęs. Slibinas išvengė medžio ir, apsukęs kelis ratus, vėl skriejo link Stiglerio. Vaikinas pradėjo bėgti link padaro ir, likus tik keliems centimetrams, griuvo ant žemės, išvengdamas susidūrimo.
-Nori dar manęs paragauti, drieže?
Slibinas atsigręžė ir iššiepė savo dantis. Tada vėl pradėjo skristi link švilpio ir staiga pakeitė savo skrydžio trajektoriją. Jaunuoliui tai nesutrukdė pagriebti padarą už kaklo ir nusukti jam galvą.
-Štai ir prisiskraidei, karveli.
Tada jis pridėjo savo ranką prie kaklo, bet pirštai nesusitepė karštu krauju. Įkandimas jau buvo sugijęs, bet nuodai pateko į organizmą. Prisėdęs jis susivokė, kas jam ką tik įkando.
-Juk tai buvo Andragoro juodasis slibinas, o ką Anabetė pasakojo apie juos? Prisimink, švilpi. Nagi, galvok. - stojo kelių minučių tyla ir, jam prisiminus jo veide išryškėjo baimės šešėlis. -Juk Ana sakė, kad nuo šių padarų sukeliamų haliucinacijų nėra antihaliucinacinio gėralo, kuris būtų pakankamai galingas, kad nuslopintų slibino žiaurius padarinius. Taip kaip man išgyti, Sorenai? - ištarė jis profesoriaus vardą, nes nesijaudino, kad jį kas nors išgirs. -Bet juk klastuolė kažką dar minėjo ir apie slibinų prototipus. Ji sakė, kad yra vaistas nuo prototipų įkandimų.

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • Burtininkė
  • ***
  • 190
  • Lytis: Moteris
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
Monika atšoko. Tai tikrai nebuvo nepavojingas šliužas. Didžiulis gleivėtas gyvis tamsiai rudos, vietomis kone juodos spalvos. Tačiau kirminų bijančiai merginai šlykščiausiai pasirodė skirtingų dydžių, rusvai žalios karpos. Jos augo sparčiai, išdygdamos ant kiekvienos slidaus kūnelio vietos. Dieve. Tikiuosi, čia ne tie Merlino šliužai... Vis dėlto abejonių nebeliko. Mėnesiena daug neužsirašinėjo, tik svarbiausius faktus.

Citata
Merlino šliužai - tamsus, gleivėti ir slidūs gyvūnai, kuo gleivėtesnis, tuo jaunesnis, o kai išdžiūsta, miršta. Patekėjus mėnuliui, ant šliužų išauga karpos, su kuriomis susilietus organizmas pradeda irti. Vienintelis priešnuodis - multisulčių eliksyras. Atrasti: 1684 metais.

Okei. Jis lėtas. Galiu laisvai pabėgti ir mano organizmas liks sveikas gyvas. Tada Moniką persmelkė negera nuojauta. Kaip tada grįšiu į Hogvartsą? Negi turiu pati prisiliesti prie tos karpos? Čia visi pasirinkimai? Ne. Ne visi. Dar Švilpė galėjo klajoti po haliucinacinį mišką, bet tai, aišku, nebuvo geriausias pasirinkimas.
Lili lėtai pasilenkė prie gyvio, kuris palengva judėjo link jos. O varge. Jo kūnas toks slidus. Žiauriai. Ir dar gleivėtas. O gal pirma susitaisyti eliksyrą? Vis dėlto Monika nežinojo, ar tai sąžininga, todėl sulaikiusi kvapą prisilietė prie rusvai raudonos karpos. Iš pradžių nieko. O tada merginą aplankė jausmas, lyg kažkas vartytųsi pilve. Viskas nustojo po kelių sekundžių, tačiau Monika žinojo, kad kažkas pamažu - kad ir pasąmonėje - nepataisomai gadina organizmą. Viskas gerai. Tai tik mintyse. Mirti negali, tad belieka taisytis priešnuodį ir grįžti į Hogvartsą. Švilpė puolė vartyti vadovėlį, tačiau tada prisiminė, kad multisulčių eliksyras nebūna pirmakursių vadovėliuose. Vadinasi, čia turi būti kitas vadovėlis, - ramino save mokinė, jaudama, kad padažnėjo kvėpavimas. Ir tikrai - šimtas trisdešimt šeštame puslapyje buvo išspausdintas reikiamas receptas.

Reikia:
Karšto vandens;
Auksaakių kiaušinėlių;
Žalsvojo žalčio žvyno;
Vilkolakio vyzdžio dalelė;
...

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
 Clau stengėsi visų išklausyti. Stengėsi, bet nelabai pavyko. Mergaitė vos susilaikė nespurdėjusi vietoje. Ką jis papasakos apie savo vorą??? Voriuką... Mielą, na gal ne tokį mažą, bet VORIUKĄ. Jei kas nors galėtų skaityti jos mintis, tikrai nusijuoktų. Bet, tikėkimės čia tokių protinguolių nėra ir nieks nesužinos, kad ji kaip mažas vaikas saldainio, laukia pasakojimo apie voriuką. Šitaip žiūrėdama į profesoriaus vorą, ji vos nepražiopsojo jai užduoto klausimo. Gerai, kad priekaištų neturi. Bet atsakymas į klausimą rodos ant jos kaktos parašytas.
 -Jūs dar klausiat?- pakėlė antakius, o tada nusišypsojo (žinoma, tada antakius nuleido).- Žinoma, kad norėčiau. Kodėl? Nes Vaivorykštukas yra voriukas. Arba voras. Priklauso nuo dydžio. Bet turbūt jūsų augintinis daug mielesnis,- dar sykį nusišypsojo, parodė baltus (o gal ir ne tokius baltus) dantis ir atidžiai klausėsi tiek pasakojimo, tiek praktikos.
 Serumai per ANJM, haliucinacijos per NIV... Iki kur mes ritamės... Ir kiekvieną dieną po kelis kartus saugai savo kailį... Tada kiek pagalvojo, pamąstė ir ėmė ginti NIV profesorių nuo savęs pačios. NE! Tai per ANJM mus priverčia išsekti psichologiškai. O šita nuodų ir vaistų užduotis yra netradicinė. Panaši į tikrovę. Nors von Sjuardas jau apgintas nuo jos pačios, bet grifė nelabai norėjo naudoti tą haliucinacinį eliksyrą, kaip profesorius vadino. Bet kas čia klausia trečiakursės nuomonės? Yra užduotis ir reikia ją vykdyti. Todėl paėmė buteliuką į rankas, atkimšo ir pridėjus prie lūpų vienu mauku išgėrė. Kad nepajustų neskanaus skonio, jei toks yra tas skystis. Tada užsimerkė ir laukė.
 Netrukus jos ausis pasiekė paukštelio giesmelė, o kūną užplūdo šiluma. Gal tai kokia nors užuomina? Grifė atsimerkė ir pamatė besidriekiančias platybes. Ji stovėjo ant kalno. Greičiau kalnelio, nes buvo apaugęs žole. Žolės daug. Bet koks kito kalno aukštis... Aukštas, snieguota viršūnė... Kur aš atsiradau? Tamsiaplaukė nelabai ką suprato. Tik dairėsi tolyn, į kitus kalnus ir... Jūrą? Mėlyną, gražią, viliojančią maudytis. Kas per nesąmonė? Šičia ji tikrai nėra buvusi. Nei tikrovėje, nei kaip dabar - veikiama eliksyro. Bet juk ši vieta turi ką nors atskleisti, tiesa?
 -Aš esu kažkokiame šiltame krašte,- kalbėjo orui.- Tai tikrai ne Antarktida. Ir ne Uždraustasis miškas. Afrikoje yra dykumos... Na, yra ir žalių vietų, bet turbūt ne. Jei būtų Afrika, tai norėtų parodyti,- Velnias, kalbuosi su savimi! Ai tiek to. Niekas negirdi.- Australijoje irgi yra žalių vietų... Bet ten kažkaip kalnai kitoki. Ir kitokios spalvos. Ne pilki, su snieguotom viršūnėm,- atsiduso.- Čia Amerika, Azija ar Europa? Galėtų būti Šveicarija... AŠ VISAI NEMOKU GEOGRAFIJOS! Pala, o kas ten?
 Kokinės mintis nutraukė pamatytas rausvai baltas taškelis. Na, ne taškelis. Verčiau jau margas ir gan didelis lopinėlis. Kur man tai matyta? Taip toli eiti ne apsimokėjo. Verčiau palaukti čia ir pabandyti prisiminti, ką primena rausva spalva. Žinau, tai keista.
 Tikriausiai jums Claudie pasirodė durna ar kitaip trenkta, besikalbanti su savimi ir dėl neesamų priežasčių rėkianti mergaitė. O jūs dabar pabandykite būti jos kailyje. Jums pasakoma, kad pradės veikti nuodai ir reiks išsigelbėti. Bus eliksyrų knyga, eliksyras, kuriam trūksta vieno ingrediento. Čia knygos nėra. Nėra ir eliksyro. Nuodai tuoj pradės veikti, o jūs esate kažkokiam nežinomam krašte, kuriam anksčiau neesate buvę. Pavyko? Jei ne, pridėsiu tai, kad iš čia išsivaduoti galima tik nukenksminus nuodus. Tikriausiai nepavyko. Jūs kalbatės su savimi. Ir gerai, kad nepavyko. Nereikia gadinti jums nervų.
 Bjauriau turbūt negalinti pasijusti mergaitė pajuto silpnumą. Aha, nereikia manyti, kad blogiau būti negali. Nes Dievas, Aukštesnysis ar kaip kitaip kiti vadina (žinoma, jei tiki) įrodo, kad blogiau būti gali. Ir va. Silpna, nuodai užvaldo kūną, o ji net nežino kur yra. O ta rausva spalva visai nenori priartėti ir parodyti ką slepia. Rausva... Rausva... Gal tai medis? Žydintis? Obelis? Ne, obelys baltesnės. Medis medis medis... Mergaitė atsisėdo ant žolytės. Pirštais pešiojo žalius stiebelius ir tyliai save barė, kad neprisimena kaip tai taip pažįstama. Tokia spalva žydinčius medelius ji matė gyvendama Vilniuje, prieš kelis metus. Ne kelis. Iš ten išsikraustė būdama aštuonerių, tad jau daug metų prabėgo. Vilniečiai jas vadino... Vadino... Rodos žodis buvo ant liežuvio galo. Tik dabr pastebėjo, kad ji čia atsidūrė anksti ryte, kai saulė kilo.
 -Sakuros. Japoniškos vyšnios. Japnonia - tekančios saulės šalis. Esu Japonijoje. Kokia buvau akla...
 Lyg patvirtindama šiuos žodžius, atsirado eliksyrų knyga. Mokinė bandė prisiminti, kas basakojo apie Japoniją. Kaip ir visada, pradėjo nuo grifų.
 - Edgar'as... Kaip silpna pasidarė,- sumurmėjo.- Edgar'as apie Japoniją nieko neminėjo. Kas dar iš grifų kalbėjo? Ai, Bethany. Ji pristatė kažkokius slibinus... Ne, drakonus,- mintys pynėsi.- Japonijos spygliuotasis drakonas...- nusižiovavo.- JAPONIJOS?! Turbėjau iškart susiprotėti.
 Per dieną pasiskirsto mirtini nuodai... Suleisti Rapsilijų skysčio iš stiebų sulčių... Kelios nuotrupos aidėjo galvoje. Mokinė greitai pavartė knygą ir ėmė ieškoti recepto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Claudie Amneta »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler