0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • Prekybininkė
  • ****
  • 316
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
Ats: Antra NIV pamoka visiems kursams.
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
 -Accio Rapsilijų stiebus!- nieko. Visiškai nieko. O ko gi reikėjo tikėtis? Kad pašaukus burtažodžiu viskas bus pateikta ant auksinės lėkštutės? Nebe tie lengvi laikai, kai jaudinosi dėl blogai parašytos raidės ar pamirštų atlikti namų darbų žiobarų mokykloje. Su laiku viskas sunkėja... Toks jau tas gyvenimėlis.
 Grįžtant prie Clau - ji net neįsivaizdavo kaip galėtų atrodyti tie Rapsilijų stiebai. Mintys po truputį ėmė sunkti, lyg nuo kaitriai, it vidurdienį šviečiančios saulės. Kas buvo kiek akylesnis ir atidžiau skaitė praeitą postą suprato, kad laikas lekia labai greitai. Juk dar prieš kelias ar kelioliką minučių saulė tik tekėjo. Gaila, kad šito nesuprato pati mergaitė. Įspėjimas, kuris jai labai palengvintų visą dieną kabojo kažkur, bet tologai nuo čia ir visiškai nenorėjo įspėti. Lyg statybos, kurias aptverianti tvora pastatyta už kilometro. Kokie tie stiebai? Magijos pasaulyje neaposiribosi tuo, kad greičiausiai žali. O ir augalių čia pasitaiko ne tik žalių, bet ir judančių, o kartais net ir leižiančių garsus. Taigi mokinukė neturėjo jokios kitos išeities, nei ieškoti kokio nors aprašymo. Bet juk čia ne Herbologijos, o NIV vadovėlis! Aprašymų daugybė, bet po pastraipą, labiausiai akcentuojama ne buvimo vieta, o panaudojimas. O rast Rapsilijų stiebus... Čia beveik beviltiška.
 Saulė jau judėjo vakarop, tik to Claudie niekaip nesuprato. Tik kažkaip darėsi šalta, o mintys tapo lėtos ir pynėsi savaime. Vaizdas liejosi lyg akvarelė. Žodžiai tapo nesuprantamomis, juo labiau neįskaitomomis dėmėmis, kurios nieko nereiškė. Ir štai, po ilgų paieškų ji rado kažką, susijusį su Rapsilijų stiebais. Tik menkas sakinukas, kurio ji neįskaitė ir neaiškus mažytis ir daug neatskleidžiandis paveiksliukas. Bet akys merkėsi, protas apsunko ir grifė suprato, kad nebespės surasti šių stiebų.
 Kaip jūs pasijaustumėt, jei žinotumėt, kad tuojau mirsite? Na, gal ir netikram pasaulyje, bet viskas atrodo taip tikroviška... Ką galvotumėt, jei žinotumėt, kad tai bus vienos iš jūsų paskutinių minčių? Ir žinotumėt, kad mirtis bus gan ilga ir skausminga?Nesvarbu... Ir gerai, kad jūs to nesužinosite. Nes tai reikštų, kad esate šios mokinės vietoje.
 Claudie, lyg saugodama paskutinius jėgų likučius, pažvelgė į jūrą. Saulė jau leidosi. Tai paskutinis mano matytas saulėlydis... Su juo ir mano gyvybė užges. Tikriausiai... Bet būnant grife, ji išmoko ir nepasiduoti ištinkant tokiom situacijom. Sunkiai atsistojo ir paėmė buteliuką ir švirkštą. Taip pat dubenėlį ir peilį. Knygos jai tikrai daugiau neprireiks, o ir taip ji joje nieko neįskaitė. Svirduliuodama lėtai lipo nuo kalno - link jūros. Saulė lyg į miegą grimzdanti gažuolė džiaugėsi paskutiniais savo grožio lašais ir brido maudytis jūroje. Pusė saulutės dar žibėjo, apšvietė tamsius mokinės plaukus. Kiekvienas žingsnis apsunko, darėsi vis sunkesnis. Prisiminti, kad tai netiesa darėsi vis sunkiau. Ir viskas taip tikroviška... Kažkaip net keista, kad jūrą pasiekė taip greitai. Bet juk čia ne paprastas žiobarų pasaulis... Claudie nusiavė batus. Žemė sukosi, smėlio atrodė daugiau nei yra iš tikro, o jūra šiepė savo nasrus. Basos kojos smigo į šlapią smėlį. Daugybė pėdučių matėsi iki jūros. Jūra skalavo pėdas, o šiltas vanduo raminamai liūliavo. Darėsi tamsu. Claudie jau negalėjo normaliai galvoti. Ne kartą norėjo atsidurti būsenoje, kai neturi jokių minčių - kaip medituojantys dvasingi žmonės. Taip, ji nieko negalvojo, tai buvo savotiškai gerai - nereikėjo prisiminti, kad yra kalnas neatliktų namų darbų, pamokos nelabai sekasi, o ANJM ypatingai vargina. Kad sapnai neramūs košmarai, o jos sesuo kažkaip keistai elgiasi... Bet ji nesijautė llengvutė kaip pūkelis. Smagu, bet kartu ir sunku. Lyg ką nuojausdama trečiakursė nusisuko nuo jūros, žiūrėjo į paplūdimio smėlį. Tik blykstelėjusios juodos akys privertė ją atsitokėti.
 Link jūros, prie jos artinosi kažkoks padaras. Saulė beveik pasislėpė, tad jį įžiūrėti darėsi sunku. Nejučia grifė suspaudė peilį, bet netrukus pirštai atsigniaužė, o eliksyrui pagaminti skirtas peilis, kurį ji norėjo panaudoti kaip ginklą, krito ir plumptelėjo į vandenį. Clau iš nuostabos išsižiojo. Lyg koks pagėrėjimas, lyg prieš mirtį, ji pradėjo sunkiai, bet šiek tiek mąstyti. Voras... Prieš mane stovi voras. Ling grifės arėtėjo voras, einantis šešiomis kojomis. Turbūt žinote visi, kad vorai turi aštuonias kojas. Ne, jis jų neprarado. Tiesiog kitomis dviem nešė nedidelę pintinaitę, kurią labai norint būtų galima prilygint dviejų delnų pločiui. Kažkas blizgėjo pintinėlės viduje. Didelio šuns dydžio voras pastatė pintinėlę gal septynis metrus ir apsisuko. Tada nuėjo. Lyg prie gelbėjimosi valties, prie pintinėlės mergaitė priėjo. Tada jai surakino kojas ir ji nugriuvo. Švirkštas, dubenėlis, pusiau pagamintas eliksyras ir peilis liko jūroje. Dabar ją gelbėti gali tik mažutė pintinėlė.
 Blankiai paburnojusi, kad šiandien nesiseka, tamsiaplaukė žvilgtelėjo į pintinėjės turinį. Trys nedideli buteliukai ir švirkštas. Vieno buteliuko skystis melsvos, kito gelsvos, trečio žalsvos spalvos. Kuris man tinka? Pirma atkimšo pirmo, buteliuko su melsvu skysčiu kamštelį. Patraukė atokiau nuo saves ir po truputį artindama buteliuką prie nosytės pauostė. mėlynės, šilauogės ir kitokių uogų kvapas dvelkė iš mažiuko butelaičio. Visai kaip ta žiobariška dušo želė. Tada jį užkimšo ir padėjo į vietą. Trečiasis (ji nusprendė juos uostyt ne iš eilės, o pagal spalvų panašumą ir suderinamumą), kuris buvo žalias, kvapėjo atstumiančiai, nepatraukliai ir tiesą sakant, priminė nuodus. Kažin kas nutiktų jo įsileidus. O geltonasis buvo kitoks. Paslaptingas, daugybė sumišusių kvapų ir dvelkiantis uždraustais kraštais... Tada ji pateliuškavo visus buteliukus. Pirmas ir paskutinis buvo tolygiai susimaišę. Ant buteliuko su geltonu skysčiu sienelių matėsi lyg drumzlės, lyg kažkas lipnaus. Va, čia tas medus. Reikia leistis šitą skystį.
 Raganaitė vėl atkimšo buteliuką ir iš jo į švirkštą pritraukė skysčio, kaip matė darant per filmus. Kai gelsvas skystis su drumzlėmis maišėsi švirkšte, Claudie švirkšto adatą pridėjo prie venos. Tada trumpam užsimerkė, atsimerkė, sunkiai nurijo seilę ir... Dūrė. Sukando dantis nuo skausmo ir palengva stūmė stūmoklį. Kai vaistai, kurie jos manymu turėtų padėti išsigelbėti nuo viso šito tekėjo kartu su krauju, ištraukė švirkštą ir nors buvo už ekologiją, nusviedė švirkštą kuo toliau. Vis dėl to, čia iliuzijų pasaulis ir švari gamta būna ir taip. Tada užsimerkė, atsigulė ant smėlio ir laukė...

 Klasėje ji atsirado labai staigiai. Lyg pažadinta iš baisaus košmaro. Na, čia buvo baisiau už košmarą. Net pašoko nuo kėdės išpilta šalto prakaito. Ji pasveiko. Ji išsigelbėjo. Gaila, kad užduotį atliko turbūt prasčiausiai - paskutinė atsibudo.Sor: darbas paskutinis, bet anaiptol ne prasčiausias. Puiku. Turbūt jai vienintelei reikėjo dirbti su buteliukais. Tankiai kvėpuodama suspaudė kumščius ir bandė tvardytis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
He was right, you will never be satisfied. - Angelica Schuyler