0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Mergaitė. Ir dar graži mergaitė.
 - Ei, kodėl išplėšei? Buvo labai gražu,- spėjęs įžiūrėti kažkokį gyvūną, prieš jam tampant popieriaus gniužulu, pyktelėjo. Tiesą sakant, nespėjo įžiūrėti, ar ten iš tiesų buvo gražu, bet beveik galėjo garantuoti, kad jei jau mergaitė kažką piešė, tai turėjo piešti geriau už jį, kas, žiūrint iš jo pusės, būtų tikrai gražu, nes mene per daug nesigaudantis Hughes pats piešė geriausiu atveju kaip su vištos koja.
 - Manai, apsimoka pirkti šluotą tik treniruotėms? Jei jau turi šluotą, tai reik ir naudot ją,- šyptelėjo. Gerai, kad jo tėvui patiko kvidičas (ir muštukų atmušimas į klastuolius), tad sūnų pats mokino skraidyti iš pradžių ant žaislinės (nepakylančios taip aukštai) šluotos, o paskui nupirko ir rimtesnę, gražią ir labai patikusią Ashtonui. Šluota buvo vienas iš nedaugelio dalykų, kuriuos antrakursis gerai prižiūrėjo ir matė kaip rimtą reikalą.
 - Jei oras kaip per pirmas mano rungtynes, tai reiktų džiaugtis, kad išvis kažką įžiūri,- pasidalino nedidele išmintimi. Tos rungtynės prieš Švilpynę buvo tikras peilis - nieko nematai, sėdi sušalęs ir šlapias ant šluotos, o Ashtono atveju - dar ir įsiverti į tribūnas, išpurvindamas kelis žmones, nes dėl kūnu sugautų muštukų vos laikaisi ant šluotos. Sunkios rungtynės, bet jas lydėjo pergalė, maloniai glostanti širdį.
 - Ar tu pirmakursė? Jau mokėtės skraidyti?- spėjo atsižvelgdamas į tai, kad ji nebuvo didelė ir tikrai ne antrakursė, nes net su jo tragiška atmintimi, antrakursius prisiminė visus.
 Mergaitė artėjo prie turėklų ir grifas, priskridęs dar arčiau, ištiesė dešinę ranką.
 - Ashton Hughes. Kuo tu vardu?
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Katherine Silverstone

Grifė išgirdusi kvidičininko klausimą, vienų momentų, net nesiteikė atsakyti, bet nenorėjo pasirodyti kaip nemandagi pirmakursė kuri nieko neatsako, o tik kalbasi su gyvatėmis kurios nieko nesupranta ir negali pati suprasti ką šneka jos mažieji draugai. Jau galvoje išdėsčiusi savo eilinį sakinį, sukaupė žiupsnelį drąsos ir pratarė:
-Deja jau nebegalėjau ištaisyti to piešinio, o su trintukų tik dar labiau sugadinčiau savo eskizą. - nudelbė akis į turėklus kurie buvo išraižyti su įvairiais inicialais ir sunkiai suprantamais paveikslėliais.
Susikaupk! Jei pieši ant kūno irgi taip bus paprasta? Padarysi tik klaidą ir taip jau nebegalėsi ištaisyti, o kas, tada? - įnikusi tarp minčių ir lakios vaizduotės pastebėjo ant savo rankų riešo tuos pačius randus kuriuos truputi dengė mantijos rankovė.
Kai išgirdo jau pradėjanti kalbėjanti kvidičininką, staiga baltaplaukė sugrįžo iš savo nykių minčių ir klausėsi išsamios analizės apie kvidičą. Po ilgo laiko kantriai išklaususi jo trumpų patirčių, vokietė net nepastebėjo, kaip grifas akimirksnių jau buvo prie jos jau ištiesęs ranką. Dar nelabai išsidrąsinusi grifė tik mėlynomis akimis apžvelgė antrakursį ir pastebėjo kaip ant jo rankos buvo neaiškus randas kuri sunkiai įžiūrėjo. Gal jis irgi save žaloja? Kaip aš... Manau man reikia įsitikinti iš kur jis turi randą ant rankos. - šiek tiek suglumusi mokinė susimąstė nuo ko jam randas ir tik žvelgė susikaupusi į jo ištiestą ranką.
-Aaa... Silver Silverstone. - su užtvirtintu balsų pratarė sumelavusi ir nestipriai paspaudė ranką.
Vokietė spėjusi išsidrąsinti, net jau neberūpėjo, kad Ashton yra ant šluotos ir skrajoja ore. Pirmakursė buvo tik susitelkusi ties randą, lyg būtu apžiūrėjusi savo mėlynomis akimis apžiūrai ar tinkama dalyvauti tarptautinėje rankų olimpiadoje ir ar užims ranka pirmą vietą olimpiadoje ir laimės aukso taurę.
Kai dar vis grifas buvo šalia baltaplaukės, ji staiga pagriebė už rankos ir pritraukė artyn, kad galėtu labiau įsižiūrėti į neaišku randą ir prakalbo iš gilios tylos:
-Tai nuo ko tavo randas?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Katherine Silverstone »

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Mažylei turbūt niekas nerūpėjo - nei kvidičas, nei pokalbis, nei čia dėl jos pasiskraidymą nutraukęs kvidičininkas. Savų minčių pasaulėly ji sėdėjo, tik karts nuo karto sugrįždama į realybę ir atsakydama į tikrai ne kiekvieną klausimą. Ashtonas nebuvo sutikęs daug žmonių, kurie taip knaisiotųsi savo mintyse ir užmirštų viską, kas vyksta aplinkui. Na žinoma, pačiam irgi pasitaikydavo tokių valandėlių, tačiau spėjo, kad mergaitei taip būna gerokai dažniau. Nelabai svarbu jam buvo, kad tas pyktis gal tik dėl sugadinto piešinio. Grifas nebuvo menininkas ir nebūtų supratęs, jog autoriui jo kūrinys gali reikšti visą pasaulį.
 - Malonu susipažinti, Silver,- nesmarkiai spustelėjo mažą delniuką. Šviesūs mergaitės plaukai nepriminė sidabro, o pavardė prie panašaus vardo skambėjo keistokai.
 Šluota šiek tiek susvyravo, tačiau berniukas ant jos išsilaikė. Dievaži, tos mergaitės tikrai keistos. Šitaip griebt už rankos!
 Žinoma, būtų galėjęs pasakyti, jog kvidičo trauma. Tai skambėtų gerokai šauniau. Sakytum, susižeidė per treniruotę, kai į ji neteisingai paleido dvidešimt muštukų (berniukas nebuvo tikras, ar tiek inventoriuje išvis yra), neišsisuko nuo kokio nors, aukojosi dėl kvidičo ar kažkas panašaus, bet... Bet Grifų Gūžtos vertybės... Atrodys tai mergaitei kaip iškritęs ne tik iš medžio, bet ir mėnulio. O jei kam nors papasakos skirtingas versijas ir jie sutiks vienas kitą? Ne, Ashtonas labai nemėgo meluoti.
 - Kritau iš medžio ir kol sutvarkė, praėjo per daug laiko, jog viskas liktų be randų.
  Užsitraukė rankovę ant dilbio, jį suerzino šiurkštus judesys ir medžiaga. Jautėsi nelabai smagiai. Atviri lūžiai irgi nėra smagu, tačiau melsvos mergaitės akutės vis nenorėjo pasirinkti kito stebėjimo objekto. Nubraukė nuo jos akių šviesią plaukų sruogą (pats turbūt nebūtų galėjęs gyvent su ilgesniais ir palaidais plaukais. Ypač, per kvidičą). Buvo keista sėdėti ant šluotos, kuomet tribūnose stovinti mergaitė sugriebusi laiko ranką ir nepaleidžia.
 - Ar taip paskraidyt nori, kad manęs nepaleidi?
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Katherine Silverstone

Baltų plaukų savininkė tikrino ant rankos randą bandė nuspėti kaip jis gavo žaizdą visam gyvenimui, o gal tik keliems metams. Grifė laukė atsakymo lyg burtininkas ar žiobaras kuris pasižymėjo geležinę kantrybę, bet vienuolikametei tokia savybė nebuvo labai būdinga jai, mergaitė negalėtu išlaukti atsakymo ilgiau nei penkias sekundes, bet iš jos atsakymo greitai tikrai kiti žmonės nesulaukdavo, kai tik knaisėsi savo mintyse apie gyvates ar jos yra bent kiek pavalgiusios ir ar joms viskas gerai, jei kalba eidavo apie gyvates vienuolikametė galėtu pasakoti litanijas apie jas, kokios jos geros ir nepavojingos, tik nesuprastos žmonių.

Ši kart mergaitė žiūrėdama į randą buvo visiškai susikaupusi ir laukė atsakymo, bet šiek tiek tribūnų vėjo judinamos vėliavos ir skleidžiamas garsas kiek blaškė jauna pirmakursę. Manau, kad man reikia teleskopo, kad galėčiau labiau ištirti randą, bet manau, kad jo nebeprireiks jei Ashton atsakys į mano klausimą. - kiek susimąsčiusi žvelgė į randą. Kol po kiek laiko pasigirdo kvidičininko balsas, tiesą sakant mergaitės išgirstas atsakymas šiek tiek nuliūdino atsakymas, bet tuo pačiu metų ir džiaugėsi, kad nėra tokia pati situaciją kaip ir baltaplaukei. Mergaitei išgirstas atsakymas, kad nukrito nuo medžio buvo šiek tiek sunku suprasti, bet jos pačios randų istorija dar sunkiau suprasti, kai pati save žalojo. Po ilgo laiko tikrinimo rando, gyvačių mylėtoja vis dar žvelgė į rankas, bandydama save įtikinti, kad nukritimas nuo medžio padaro randus, kurie dar vis dar yra nesugiję.

Kiek užsisvajojusi pirmakursė, dar kartą išgirdo Ashton’o balsą, kas labai sutrikdė mergaitę. Su grifės gera reakciją, iškart paleido kvidičininko ranką ir atsitraukė puse žingsnio toliau ir atsisuko į berniuką su išsigandusiomis akimis kurios lakstė aplink grifą.

-Tarkim... O gal ne.. - prakalbo švelnių balsų ir padarė trumpą pauzę. - Tuoj pasklis gandas, kad vienuolikametė atėjusi iki tribūnų sugalvodama piešt, jau po kelių akimirkų jau yra atsitrenkusi į kitas tribūnas, o gal net dar blogiau nukritusi nuo tribūnų ir susilaužiusi ranką. Na, gal... Bet nesu užtikrinta, ar reikia tavimi pasitikėti. Ar reikėtų?

Vienuolikametė mergaitė šiek tiek jau drebėjo iš baimės, tik pagalvojusi nuo minties, kad reikėtų skraidyti, bet tuo pačių ir norėjo bent kelias minutes paskraidyti kvidičo aikštėje. Stipriau suspaudusi į kumščius savo gležnas rankas ir sukaupusi kruopelytę drąsos, jau norėjo leptelti tiesą, kad bent būtų tarpusavis pasitikėjimas, kad skriejant šluotą neišmestu ant žemės.

-Kaip čia pasakius... Mano tikras vardas yra Kathe... Katherine. - nudelbė šunyčio akutes į žemę. - Tai jei sutiksiu, ar nenumesi manęs už borto?

Ir jau po kelių akimirkų šyptelėjo ir vėl pažvelgė į grifą, tikėdamasi, teigiamo atsakymo.

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Mažos rankutės netrukus paleido Hughes randuotąją ir berniukas pasijuto šiek tiek geriau. Nėra labai malonu būti įkalintam, kai tuo pat metu bandai išsilaikyti ant šluotos.
 - Nagi...  Niekas nieko nesusilaužys,- grifas pagalvojo, jog gerai sakyti tiesą, nes jeigu būtų pasidavęs pagundai ir atsakęs, jog susižeidė ranką žaisdamas kvidičą ar skraidydamas, šitos panelytės ant šluotos tikrai neužsikeltų. Nors ji ir taip atrodė išsigandusi. Žinoma, kvidičas nėra kiekvienam. Jei būtų kiekvienam, Ashtonas greičiausiai būtų paskendęs tarp talentų, tačiau dabar komandoje jį išlaikė ne kokie nors ypatingi genai ar panašios nesąmonės, o meilė šiam sportui bei noras treniruotis, gal šiek tiek talentas. Tačiau tai nepakeitė fakto, jog mokėti skraidyti šluota yra svarbus įgūdis, galintis praversti burtininko gyvenime, jei reikia kur nors nukeliauti greitai ir nėra žiobarų. Arba tiesiog malonus laiko praleidimas.
 - Taigi, Katherine...- kiek įtariai pažiūrėjo į šią melagiukę, turbūt ne taip vertinančią grifų savybę - sąžiningumą ir drąsą sakyti tiesą. Tačiau kas pats grifiukas, jog galėtų ją teisti? Godrikas Grifas? Tikrai ne. Kad ir kaip norėtų bei svajotų sukurti savo koledžą, maudytis garbės ir šlovės spinduliuose ar daryti dar ką nors labai ypatingo ir prasmingo, Ashtonas tebuvo paprastų paprasčiausias Grifų Gūžtos mokinys. Ar šitą melagiukę vis dar norėjo skraidinti ant savo šluotos? Nežinojo.- Jei tik nepradėsi meluoti, jog krenti,- sutiko.
 Grifas lėtai įskrido į tribūnas (visai ne taip, kai tą sykį įsirito) ir atsistojo.
 - Taigi, jeigu nenori įskristi į tribūnas ir susilaužyt rankos, šluotą valdysiu aš,- nusprendė. Tiesą sakant, jis jai net nebūtų davęs savo šluotos, nes šluotų (kurių ne taip gaila) turėjo ir mokykla.- Gali būti, jog skrydis nebus toks greitas, bet ji atlaikys,- pridūrė.- Vienintelis dalykas, kurį tau reikės daryt, tai laikytis. Ar viskas aišku, Katherine?
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Katherine Silverstone

  Baltus plaukus švelniai glostė nestiprus vėjas, o su mėlynomis akutėmis stebėjo tamsiaplaukį kvidičininką. Baimė po truputi kilo, kai Ashton permatė kiaurai mergaitę, jos savybes ir požiūrį į gyvenimą, lyg žvelgtu į permatomą stiklą.
  Mąstyti baltaplaukei apie kvidičą, nebuvo galimybės, kad kažkada atsisės ant šluotos ir skraidys ore. Gyvačių mylėtoja, to negalėjo įprastai įsivaizduoti. Baimė aukščiui ore kaustė iš visų pusių, o orientuotis ore manė yra daug sunkiau.
  Katherine kantriai klausėsi Ashton, bet kai išgirdo, kaip jis reagavo į jos eilinę melagystę, buvo apstulbusi iš padėties ir įtariai žvilgtelėjo į tamsiaplaukį ir tarė kelis žodžius:
    - Kartais melas, gali nuslėpti žiauria tiesą. Tai vis geriau.. O tiesa išlenda laikui bėgant, bet tai ne melas, o tiesos nuslėpimas. - išvableno ką buvo sugalvojusi.
  Mergaitė toliau klausėsi jaunojo kvidičininko ir pradėdama vaidinti, kad viskas gerai, sunėrė savo silpnas rankutes.
  Po truputi Silverstone baimė dingo ar... bandymas ją nuslėpti, bet geresnės kokybės vaidinimas sekėsi prieš suaugusius žmones, nei prieš bendrakursius.
  Vaidindama toliau, kad jau nebebijo aukščio. Nerūpestingai išbalo veidas iš išgąsčio.
    - Klausyk, aš nemanau, kad bus taip sunku laikytis, o be to manau, gal bus nauja patirtis. - netikras pozityvumas liejosi pro kraštus, o vaidinimas tęsėsi, kaip įprastai baltų plaukų savininkei.
  Baltaplaukė, jau norėjo lėkti iš tribūnų ir kuo toliau nuo grifo, kuris viską permatė, bet sukaustyta baimės negalėjo pajudėti iš vietos. Ji jaustųsi drąsesnė, jei šalia turėtu savąsias gyvates, bent jau galėtu parodyti savo tikrąja asmenybę, o ir išrėžti į akis viską būtų lengviau, bet dar nebuvo praradusi vilties ir burbtelėjo sau po nosimi:
    - Beruhige dich, Katherine. - tyliai sau pasisakė vokietė ir norėdama palaikyti pokalbį ar nukreipti pokalbį, kad nereikėtu skristi ant šluotos garsiai tarstelėjo. - Taigi. Keistai pas tave atsiranda randai. Bet.. Iš kur pas tave atsirado polinkis kvidičui? Ar.. Kaip sekasi moksluose, kažkaip aš tavęs anksčiau nematydavau arba tiesiog nepastebėdavau tavęs.
  Kiek įstengdama kuo profesionaliau vaidinti, kad nebijo aukščio, o ypač skraidymo ant šluotos. O gal man dar kažką pameluoti? Gal jis, tada manęs jau nebenorės skraidinti. Žinoma, bet nežinau apie ką. Amm.. O gal sakyti tiesą? Mano tiesos jis nežino ir galvos, kad tai melas. - jau pradėjo po truputi filosofuoti, kuris sprendimas buvo teisingas, bet teisingiausias buvo tiesa, kuris ja nepatikės ir išsidrąsinusi jau pratarė:
    - Manau, kad laikas tiesai išslysti į šviesą. Aš ''pasiskolinu'' pinigus iš žmonių, na tiesa sakant vogiu jiems nežinant, bet tai ne mano asmeniniams poreikiams, o gyvatėms. Aš joms padedu, jos šiam pasaulyje nėra pripažintos, o aš tik noriu joms padėti. Kas čia dar? Ai, taip pasirodo, kad vos nenužudžiau profesorės su gyvūnų. - baltaplaukė atrodo pirma karta atsivėrė, bet ji nesitikėjo, kokios ypatingos reakcijos, o išgirsti žodį ''melagė'', kas jau buvo įprasta girdėti jos gyvenime.
  Kritika priimdavo savaip, nors ir grifės troškimas buvo būti šnypštūne didėjo, kad galėtu susikalbėti su nepripažintais nekaltais gyvūnais, ji žinojo, kad tai neįmanoma. Palengva atsiduso ir žvilgtelėjo į Ashton ir laukė jo reakcijos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Katherine Silverstone »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Buvo šilta rudens popietė. Dori sėdėjo senose tribūnose, o švelnus vėjelis kedeno jos spalvotus plaukus. Ji žiūrėjo į tolį galvodama apie šių metų kvidičo rungtynes. Galbūt reikėtų nusipirkti naują šluotą? Na, juk dabar Mendel jau galėjo tai sau leisti. Tačiau per daug išlaidauti irgi nesinorėjo. Juk mergina nežinojo, kada grįš jos mama. Ir ar ji išvis grįš... Juk iki pat Hogvartso baigimo mergaitė neišgyvens su tais galeonais iš saugyklos, kad ir kiek jų ten nemažai buvo, be to, kai jau šitaip prasišvaistė... Šūsnis drabužių, kalnas papuošalų, automatinė plunksna... O kur dar tai, kad visą vasarą mergaitė valgė įvairiausias nesąmones ir greitam maistui išleido nemažą dalį pinigų. Taip, reikėtų susiimti. Šiek tiek pataupyti. Kaži, ar mama bus namuose, kai grįšiu per žiemos atostogas? Nukrėtė šiurpas pagalvojus apie tai, kad tamsiuoju metų laiku, kai šalta, Mendel turėtų leisti laiką viena apleistame dvare. Vasara buvo vasara, o žiemą jau kiti reikalai. Tačiau aš vis tiek norėsiu grįžti. Kaip kitaip sužinosiu, ar ji ten? Dar toli... negalvok... dar negalvok...

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Šiltas rudeninis vėjelis kedeno palaidus rudus plaukus Meghan žingsniuojant į stadioną. Kodėl ėjo būtent ten, mergaitė nežinojo. Ji nebuvo didelė šluotų ar kvidičo fanė, nors mėgo aukštį. Tačiau aukštis jai turėjo būti stabilus, pavyzdžiui, medžio šaka. Šluotos nebuvo rudaplaukei prie širdies.
Tiesą pasakius, po šios vasaros (prieš ketvirtą kursą), švilpiukė kiek pasikeitė. Dėl įvykio trečiųjų mokslo metų pabaigoje, kuomet ji dalinai prarado atmintį, Meghan pasijuto kiek laisvesnė. Tai suprato po vasaros pas savo globėją - Quentin. Mergaitė prisiminė, kas nutiko jos praeityje ir ką ji patyrė per savo keturiolika gyvenimo metų, tačiau nebeėmė to į galvą. Atrodė, tarsi tie dalykai būtų nutikę kitam žmogui, o ne jai. O tai jai labai padėjo išsilaisvinti ir atrasti naujų hobių. Dabar nuo švilpiukės veido beveik nedingo šypsena, o Quentin ją vadindavo pozityvo kamuolėliu. Gal taip ir buvo, mergaitė to per daug neanalizavo. Tiesiog džiaugėsi kiekviena diena.
Kvidičo aikštės tribūnose pastebėjusi pažįstamą figūrą Meghan nieko nelaukdama nuskubėjo prie jos. Tiesa, mergina buvo kiek pasikeitusi - juodai žalius plaukus pakeitė mėlynai violetiniai, juodus drabužius pakeitė rausvi, o auskaras taip pat pasidarė rausvas. Toks pasikeitimas kiek prajuokino Meg - iš ko jau ko, bet iš Dori to ji tikrai nesitikėjo. Tačiau, jei klastuolei tinka, tai ne Meghan problemos. Ji apie stilių išmanė panašiai tiek, kiek karvės apie baletą.
Priėjusi prie draugės nusišypsojo, apkabino ją ir tarė:
- Sveikutė! - atsisėdusi nusibraukė plaukus už nugaros. - Kaip sekasi? Nesimatėm visą vasarą...
Ūmai mergaitė pastebėjo, kad jos draugė atrodo kiek nuliūdusi ar net susirūpinusi.
- Dori? - neramiai paklausė švilpiukė. - Tau viskas gerai?
Ko jau ko, o problemų ir keistų nutikimų šių bendrakursių gyvenime netrūko, tad Meghan norėjo, kad jos draugė pagaliau būtų laiminga. Nuotykių per pirmus tris kursus joms turėtų užtekti iki pat Hogvartso baigimo. Norėjosi bent jau vienų ramių metų, kupinų paprastų mergaitiškų pokalbių, o ne sprendimų, kaip atgaivinti nugaišusį retą gyvūną ar panašiai.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Dori apmąstymus pertraukė gerai pažįstamas balsas. Tai buvo Meg. Keturiolikmetė nudžiugo ir apkabino seniai matytą draugę.
- Meg! Labas! Pasiilgau tavęs!
Mergina pradėjo galvoti, kodėl su Meg nesusitiko vasarą. Tada pagalvojo apie tai, kad net nežinojo, kur šiuo metu švilpė gyveno. Toks atitolimas nelabai džiugino Mendel.
- Klausyk, o kur tu dabar gyveni? - paklausė.
Pati draugė klastuolei pasirodė kažkokia pasikeitusi. Smagu, kad lyg ir į gerą. Praeitais metais buvusi pakankamai niūri šiais metais Meg atrodė linksma kaip niekad. Galbūt gyvenimas pas globėją įnešė gražių spalvų?
- Man viskas gerai, - šyptelėjo. - Tiesiog... ta mano mama, aš jai nei motais. Prapuolė kažkur, mane vieną paliko. Bet man buvo gerai. Ji aprūpino mane pinigais, - veide atsirado šypsnis. - Tėtis, buvau jo aplankyti į Azkabaną. Jis pasakė, kad mano mama paleistuvė ir kad jis nėra mano tėvas. Nežinau, kiek visame tame tiesos. Tik nepasakok niekam, - metė žvilgsnį į draugę. - Nei apie tai, kad mamos nėra namuose, nei apie tėvą...
Dori iškart palengvėjo, kai ji išsipasakojo Meg. Tikrąją situaciją žinojo tik Alanas ir Juzefas, bet ir Meg buvo tas žmogus, kuriuo Dori pasitikėjo ir kuriam galėjo patikėti tokias paslaptis. Nepaisant to, kad merginos bendravo kiek mažiau nei pirmuose kursuose ir nesusitikdavo vasarą, Meg Dori buvo tikra draugė.
- O taip tai... tryniausi su Alanu ir su tuo Juzefu, pameni, tas senis, kuris man padovanojo Maksą, - gūžtelėjo pečiais. - Žinai, be tų idiotų žiobarų viskas tikrai daug geriau. O kaip tu? Atrodai švytinti, - sukikeno.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Įsitaisiusi šalia draugės tribūnose Meghan nusišypsojo.
- Gyvenu su Quentin. - atsakė. - Pameni tą praeitų metų kerėjimo profesorių? Gi pasakojau, kad jis mane įsivaikino. Ir jau ištempė ilgiau, nei Veronica. - nusijuokė.
Iš tiesų, gal tas atminties praradimas per herbologijos pamoką buvo dievo dovana. Švilpiukė iki tol nesijautė laiminga, o dabar ji tarsi tryško gyvybe, norėjo išnaudoti kiekvieną jai skirtą sekundę. Nors ir prisiminė savo praeitį, ji ją labai lengvai padėjo į šalį ir keliavo toliau. Stengėsi išnaudoti visas galimybes, kiekvieną progą pajusti ką nors naujo. Iš esmės todėl ir bandė krėsti išdaigas. Norėjo linksmai ir azartiškai gyventi, kol dar gali. Juk šypsotis taip paprasta, o tiek mažai žmonių tai daro.
Tačiau kiti Dori žodžiai kiek numušė šypseną iš rudaplaukės lūpų.
- O, Dori... - tyliai pratarė. - Turbūt tau sunku. Iš pradžių tėvai pasirodo nesantys tėvai, o dabar dar šitai.. Žinai, per atostogas arba kitą vasarą galėsi atvažiuoti pas mus su Que. Vis bus linksmiau, nei vienai kažkur dievo pamirštame dvare.
Bent jau kažkiek pabendravo su tuo grifu. Alanu. Meg ėmė griaužti kaltė, kad nesusitiko su drauge ir nepasirūpino ja. Kita vertus, Dori kaip niekas kitas įrodė, kad tikrai nepražus ir kad moka savimi pasirūpinti.
- Aš.. aš gerai. - tarstelėjo. - Po to, kai tie prakeikti augalai ištrynė man atmintį, viskas žymiai pagerėjo. Pameni, mano istorija nėra labai graži. Dabar aš visa tai prisimenu, tačiau tai jaučiasi tarsi.. būtų nutikę ne man, supranti? Žinau, kas buvo, tačiau ta praeitis ir liko praeityje, nebepersekioja manęs. O dabar bandau tiesiog išnaudoti kiekvieną man skirtą sekundėlę šiame pasaulyje. Žinai, pasijuokti tikrai sveika. Todėl ir bandau tai daryti, - šyptelėjo.
Užsimerkusi ji atsuko veidą vėjui ir leido draikyti palaidus rudus plaukus.
- Beje, - pratarė neatsimerkdama. - Tau tinka tokie plaukai.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
- Žinoma, kad pamenu.
Dori sukikeno.
- Bet jis ne ką vyresnis už tave. Su tokiu gyvendama tikriausiai jį įsimylėčiau, - dabar jau ėmė juoktis. - O magijos istorijos profesorius... Tikras gražuoliukas, ar ne? - užsisvajojo. Ak, ta paauglystė.
Mendel akys sužibėjo, kai Meg pasakė, kad galės pas ją atvykti per atostogas.
- O, būtų tikrai šaunu! Tikrai, kitą vasarą turėsime susitikti, - mirktelėjo. - Žinai, tas senis, Juzefas. Jei reikės kur nors persikelti ir panašiai, jis galės pagelbėt. Visada padeda, o svarbiausia, neklausinėja kam.
Keturiolikmetės mintyse ėmė suktis planai, ką merginos galės veikti vasarą. Tuo tarpu Meg pradėjo pasakoti apie dabartinę savo būseną. Žinoma, kad Mendel džiaugėsi dėl draugės, tačiau vis tik ji juk buvo šiek tiek savanaudė. Labiau ji džiaugėsi dėl savęs, nes niūri Meg nuotaika praeitais metais gerokai slėgė ir pačią Dori. Ypač tai, kad ji taip jautriai reaguodavo į juokelius apie žiobarus. Jeigu to nebebus, gyvenimas tikrai prašviesės.
- Na ir ačiū Merlinui, kad nustojai save kaltinti. Bent kažką teigiamo gavai per herbologiją, ar ne? - sukikeno. - O, ačiū, - padėkojo už komplimentą. - Mano motina sakė, kad žalia plaukų spalva daro gėdą visai jos giminei. Įdomu, ką darytų pamačiusi mane dabar, - juokėsi.

*

Neprisijungęs Meghan Natali Pritz

  • VII kursas
  • *
  • 281
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • If it's not my problem, I don't care.
Dori komentaras apie magijos istorijos profesorių ir patį Quentin gerokai prajuokino Meghan.
- Juokauji? - vis dar išsišiepus paklausė. - Įsimylėti Quentin? - dar viena juoko banga. - Nea, gyvačiuke, - o ką, visai nebloga pravardė. - Que jau užimtas. Ir net labai. Be to, jis man geriausiu atveju kaip vyresnis brolis. O magijos istorijos profesorius... Gal ir visai nieko, tačiau tikrai ne man. Atrodo kažkoks keistas.
Klastuolė kuriam laikui nutilo, o tada lyg ir kažką ėmė kalbėti, tačiau Meghan jos jau nebesiklausė. Švilpiukės galva dabar generavo idėją. Penktadienis. Su pamokomis įmanoma praslysti. Profesoriai galimai geria, tad niekas jų nepasiges. Kvidičo aikštė visai netoli Uždraustojo miško.
Aplinkybės palankesnės ir būti negalėjo.
- Klausyk, Dori. - tarė atsistodama ir jausdama, kaip nieko gero nežadanti šypsena išriečia jos lūpas. - Ką pasakytum apie nedidelę ekskursiją į Uždraustąjį mišką? Senokai buvome įsivėlusios į bėdą ir nežvelgėme Mirčiai į akis. Kaip manai, gal jau būtų laikas pramankštinti senus kaulus ir leistis į kokį nuotykį?
Meghan akyse užsidegė nuotykių troškimo liepsnelė, o lūpose vis dar žaidė šelmiška šypsenėlė. Taaip, keistoka buvo rudaplaukė, tačiau toks gyvenimas. Dabar ji buvo tokia. O kas žino, kas laukia po metų, po dviejų ar po dvidešimties. Kaip sakoma, laikas parodys. Reikia gyventi šia diena, ką Meghan ir darė.
Some things never change.


*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
- O aš įsimylėčiau, - ėmė kvatotis.
Kikendama Dori ėmė galvoti ir vėl nesuprasi apie ką. Apie Alaną, kuris buvo pats gražiausias ir nuostabiausias iš visų vyriškos lyties atstovų, apie magijos istorijos ir magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, na, sunku buvo nuspręsti, katras iš jų gražesnis, apie tai, kad kai ims nusiplauti plaukų dažai, ką reikės daryti: leisti nuaugti plaukams, dažyti toliau, o gal rinktis naują spalvą?
Tačiau tokius Mendel minčių sapaliojimus pertraukė entuziastingas Meg pasiūlymas apsilankyti uždraustajame miške. Klastuolės antakiai pakilo. Ji kažkaip nustebo. Seniai besilankė miško gilumoje, mat tingėjo. Visko ir visada tingėjo. Na, nebent su kokiu reikalu, tada kita kalba.
Bet ar galėjo keturiolikmetė atsakyti savo geriausiai draugei, juolab, kai ji iš tos dažniausiai liūdnos mąstytojos tapo linksmuole?
- Na, pramankštinti tai pramankštinti, - atsistojo Dori ir pasirąžė.
O galbūt visai ir neblogai? Gal sutiksime kokių nors gyvūnų, ant kurių bus galima pasipraktikuoti nužudymo užkeikimą? Kaži, ar dabar Meg mane suprastų? Ar negailėtų padariūkščių, ar neteistų? O galbūt jai galima užsiminti apie vorus? Apie tai galvodama Mendel įsikibo Meg į parankę ir merginos nuėjo uždraustojo miško link.