0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Melisa Keyes

  • Burtininkė
  • ****
  • 229
  • Lytis: Moteris
  • net durniam aišku, kad metalas neskraido
    • wattpad
-Štai, gaudyk,- mergina mestelėjo vaikinui juodos spalvos flakonėlį, o sau pasiliko tamsiai mėlyną.-Man rodos švilpiai įsius jeigu pamatys sudarkytas šias kėdes,- susimąstė Melisa.- Ai, velniai nematė,- pakratė flakonėlį ir nupurškė geltoną kėdę tamsiai mėlynais grafiti.
Mergina ranka vis pakratydavo flakonėlį ir purkšdavo kėdes, iš tolo buvo matyti visokie užrašai, kurie tikrai nedžiugins švilpių. Melisa vis galvojo apie vaikiną, kuris akylai stebėjo ją, ypač veidą, o tuomet nužvelgė nuo galvos iki kojų. Ši nusipurtė ir gražino kėdes toliau.
-Vaikine,- kreipėsi ji į Grayson'ą.- Skubu aš ne visada, tik tuomet, kai kažką staigiai sugalvoju,- nusijuokė ir pažvelgė į rudas jo akis.
Pakračiusi rankoje esantį flakonėlį ištarė:
-Manajame nieko nebėra, o kaip tavasis? Dar vieną turiu Grifų Gūžtos tribūnose.
Apsisukusi jau ruošėsi eiti link raudonų kėdžių, bet raudonplaukės koja kryptelėjo ir ši nukrito. Kodėl aš visuomet pasirodau kaip paskutinė nevykėlė? Garbanė bandė atsistoti, tačiau pastangos buvo veltui, nes atrodo, jog ir vėl susižeidė čiurną, tai jau ne pirmas kartas.
Kai žiūriu aukštyn, nors neturiu akių.

*

Fiadh o Ceallachain

Beeidama pilies link, Fiadh pamatė keletą mokinių kvidičo aikštėje. Mergaitė patenkinta nuskubėjo ten. Tikėjosi, kad jai pavyks tinkamai atlikti užduotį bent jau esant komandoje su kitais mokiniais.
Deja, vos atėjusi grifiukė suprato, kad šitie mokiniai tikrai neatlieka apsigynimo nuo juodosios magijos užduoties. Panašu, kad jie tiesiog atėjo pažaisti kvidičo. Nužvelgusi grupelę ji pamatė, kad nė vieno nepažįsta. Tad nė nesiartino. Tačiau ją pagavo smalsumas, tad šviesiaplaukė patraukė link tribūnų. Ji tikėjosi, kad šitie mokiniai greit pradės žaisti, tad ji galės pažiūrėti.
Fiadh dar nebuvo buvusi kvidičo aikštėje. Tad tiesiog patraukė prie artimiausios tribūnos ir atsisėdo trečioje eilėje. Tai, ko gero, buvo dar viena tą dieną padaryta klaida. Kėdės akivaizdžiai buvo senos ir reikalavo tvarkymo. Šioje tribūnoje jos buvo medinės. Kas būtų buvę smagu, jeigu nebūtų išpuvusios... Vos atsisėdusi ant vienos kėdės, Fiadh nuvirto. Kėdė paprasčiausiai subyrėjo. Kai sekasi, tai sekasi pagalvojo mergaitė, kai šiaip ne taip atsistojo. Ji atsisuko į kvidičo aikštę. Tačiau pamatė ne ją, o namų elfą, žiūrintį į ją.
- Juk jie neatlieka užduoties! - sušuko mergaitė, pamiršusi, kad pati ją atlieka. Fiadh pradėjo negrabiai ieškoti burtų lazdelės. Ji be galo skubėjo, tad niekaip negalėjo išsitraukti ginklo iš kišenės. Per tą laiką namų elfas paleido kerus, tačiau nepataikė. Vos grifiukė išsitraukė lazdelę, elfas pakartojo puolimą. Šviesiaplaukė skubiai pasilenkė, tad kerai praskriejo jai virš galvos. Na, bent vikrumo tau netrūksta pagalvojo Fiadh. Ir tada susikoncentravo ties tuo, ką dabar reikėjo padaryti. Jai verkiant reikėjo, kad bent kartą normaliai pavyktų.
Namų elfas kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo į Fiadh. Ir nieko nedarė. Tai mergaitę šiek tiek sutrikdė. Laukti buvo be galo sunku, be to, ji nežinojo, ar mažylis ją iš viso dar puls.
Pagaliau atskriejo dar vienas spindulys - šį kartą raudonas. Fiadh skubiai švystelėjo ranką į viršų.
- Protego! - riktelėjo ji, brėždama liniją žemyn. Spindulys akivaizdžiai ėjo tiesiai į ją. Tad jeigu skydas nesuveiks, kerai pataikys... Tačiau Fiadh nuostabai, kerai atsimušė į nematomą sieną ir atšoko atgal. Grifiukė nežinojo, ar skydas pakankamai stiprus, kad atlaikytų dar vieną puolimą, tad dėl visa ko pakartojo kerus. Elfas dar kartą pabandė ją užpulti, tačiau jam ir vėl nepasisekė. Fiadh pajuto tokį džiaugsmą, kokio šioje mokykloje dar nejautė. Tačiau ji nenuleido akių nuo elfo. Šis pakartojo puolimą, tačiau ir vėl nesėkmingai. Grifiukė buvo be galo laiminga. Tačiau džiaugsmas dar labiau išaugo, kai ji pamatė, kad elfas nueina. Fiadh nepatikėjo savo akimis. Tai buvo labai keista. Kad jai taip puikiai pasisektų?..
Grifiukė nutarė, kad užduotis jau tikrai atlikta ir galima grįžti į klasę. Ji labai tikėjosi, kad profesorius Jeffter įvertins jos pastangas...

*

Neprisijungęs Ema Kančaus

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Esu draugiška.
Prieš kelias valandas vyko kvidičo aikštėje burtų trikovės turnyras. Jame kovėsi Klastūnyno komanda prieš Varno nago komanda. Milžiniškose tribūnose su pasenusiomis kėdėmis sėdėjo visi Hogvartso koledžo mokiniai, tad pasiskirstė kokia komanda palaikyti. Klastūnyną palaikė Švilpynė, o Varno nagą palaikė Grifų gūžta. Tačiau turnyrą laimėjo Varno nagas. Po turnyro teko viską tvarkyti ir milžiniškas tribūnas su pasenusiais kėdėmis, ir perdažyti visų koledžų atitinkamų spalvų herbus. Nors visi mokiniai nelabai norėjo to daryti, tad nusprendė padėti sutvarkyti. Kad būtų lengviau tvarkyti, visi paėmė po savo burtų lazdelę ir šmaukšt paukšt staigiai sutvarkė viską. Visi apsidžiaugė kad yra tvarkinga.
Tad nebijokite manęs.

*

Neprisijungęs Džonatanas Langfordas

  • IV kursas
  • *
  • 22
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • :)
Visai gražią ir pakankamai šiltą pavasario popietę Džonatanas sumanė aplankyti kvidičo aikštę. Ją ne kartą matydavo pro nuobodžių pamokų langus ir stebėdavo besitreniruojančius vaikus, atrodančius it mažus vabaliukus iš tokio atstumo. Kvidičas visada jį žavėjo, bet švilpis labiau mėgo šį sportą stebėti, nei pats žaisti. Džonatanas neturėjo nei didelių sugebėjimų valdyti šluotą, nei taiklumo ar pastabumo.
Todėl šią dieną berniukas nesunkiai užkopė keliasdešimt laiptelių tribūnose. Jų buvo ir dar daugiau, nes šios tribūnos tikrai atrodė milžiniškos, vedančios iki labai aukštai, bet švilpis nematė reikalo lipti iki pat viršaus, nes tada būtų nematęs apačioje skraidžiojančių mokinių. Džonatanas paėjėjo truputį į šoną nuo praėjimo, kad niekam nekliudytų (nors nebuvo panašu, kad be jo čia labai daug žmonių būtų sumanę ateiti) ir atsargiai atsisėdo ant vienos iš pasenusių kėdžių. Ant kėdės šalia pasidėjo savo daiktus ir ant viršaus dar užmetė striukę, nebereikalingą saulei atkakliai šildant, kai vėjo beveik nebuvo. Aikštėje kažkur žemai treniravosi pora mokinių mėtydami kritlį, kiti keli buvo aukščiau prie lankų. Smalsiai sekdamas juos akimis švilpis jautėsi visai laimingas, kad čia atėjo. Padėjęs galvą ant smakro Džonatanas užsisvajojo.


*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • Burtininkas
  • ****
  • 413
  • Lytis: Moteris
Besibaigiantys egzaminai grifą privertė visiškai pasinerti į mokslus. Jį nelabai viliojo žinia, kad neišlaikę egzaminų mokiniai paliekami antrus metus. Todėl vijamas šios minties Sigurdas mokėsi pastarąją savaitę. Bet dabar... Viskas pasibaigę. Neliko įtampos.
Tad šią maloniai šiltą pavasario popietę islandas nutarė aplankyti, ko gero, dar tik iš tolo matytą kvidičo aikštę. Kažkaip per visus metus pirmakuris vis nerasdavo laiko jos aplankyti: tai prie ežero, tai prie miško nuklysdavo, bet vis kvidičo aikštė likdavo nuošalyje.
Regis, net ir baigiantis mokslo metams keletas mokinių treniravosi. Kokia nesąmonė. Šviesiai mėlynos akys kurį laiką stebėjo kvidičininkų raižomą dangų. Galiausiai net sprandą paskaudo ir vaikinukas atsidusęs ėmė kopti arčiausiai buvusios tribūnos laiptais.
Iš pradžių jis nesižvalgė, tačiau kažkuriuo metu pakėlęs galvą pirmakursis sustojo. Iš čia puikiai matėsi visa aikštė, galėjai stebėti tiek apačioje, tiek viršuje žaidžiančius mokinius. Grifas jau norėjo čia pasilikti, bet paskutinę akimirką pamatė netoliese sėdintį berniuką. Na jau ne. Šiaurietis apsisuko ir žengė ant dar vieno laiptelio, vedančio aukštyn.
-Cyyyyypt.
Medinė lentelė taip gailiai ir šaižiai sucypė, kad turėjo prikelti net miegantį žmogų. Ir už ką man taip?! Sigurdas skėstelėjo rankomis ir prisėdo už dviejų kėdžių nuo mokinio. Ar jis miega? Vienuolikmetis jokiu būdu nenorėjo rudaplaukio žadinti (ar ką jis ten tuo metu darė), bet po geros minutės neiškentęs tarė:
-Labas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sigurd Eddi Hallgrimsson »

*

Neprisijungęs Veronika Logde

  • I kursas
  • *
  • 7
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • ,,Music is my best friend''.
Švilpė buvo pavargusi po ilgos dienos mokykloje. Sugalvojo ateiti į kvidičo aikštę. Pirmakursė prisėdo. Medinis suolas taip nemaloniai sucypė, kad merginai, vos neišsprogo ausų būgneliai.  Veronika visada kvidičo aikštėje nusiramina. Jai patinka kvėpuoti tuo šviežiu oru, sėdėti tiesiai po dangumi. Mergina susikaupė. Ji padarė namų darbus, parašė laišką tėvams. Švilpei patiko klausyti paukščių čiulbėjimo. Pirmakursė matė kai vis temo ir temo. Žvaigždės buvo įrėmintos į dangų kai mergina pakilo nuo girgždančių kėdžių. Jai patiko visą dieną praleisti kvidičo aikštėje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Veronika Logde »
,,We ignore truths for temporary happiness."

*

Neprisijungęs Élise Juliette Charron

  • VII kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  Tai buvo pirmasis Élisos rytas ir antroji diena Hogvartse. Ir ji jau buvo prasidėjusi gana, hm, siaubingai, ne, kiek švelniau nei siaubingai. Jos plaukai niekaip nesiteikė susipančioti į plaukų gumutę, todėl penkiolikmetei ir vėl teko pasirodyti viešumoj su tokia ševeliūra, kurioje tilptų bent du stalčiai daiktų. Gana talpu.
  Rytas nebuvo ankstyvas, slinko jau link pietukų, tad ir orelis nebuvo stingdantis venas. Pastoviai migruojanti prancūzaitė galėjo laisvai džiaugtis melsvais sportiniais šortais ir laisvais, gana per dideliais marškinėliais. Ir neužmirškime josios mylimųjų balenciagų, kaipgi be jų. Dievaži, po josios lova miegamajame buvo sportabčių rojus, mat ši mergina tikrai mylėjo avalynę.
  Ilgai netruko atsibelsti ir iki kvidičo aikštės. Nebuvo paslaptis, jog tatuiruotoji buvo ir sporto vergė, tad kvidičas tik dar labiau patraukė akį, nors kokioj tai komandoj atsidurti nežadėjo. Boksas, širdį valdė tik boksas. Ir netrukus ši pradėjo karstytis per lūžusias, pasenusias kėdes, kai kurias aptaškytas grafičiais. Varnė, visai ramiai atsidūrusi viršuje, neprastai pasirąžė, užsimerkė ir nusprendė šiek tiek prasitampyti, kol koks nors varganas mokinys jai netrukdė. Juk formą palaikyti tai reikia.
mais le soleil se couche et tout redémarre

*

domutis

Rytas. Grifas nemiegojo visą naktį ,nes reikėjo ruoštis sumautams Apsigynimo nuo juoduosios magijos egzaminams. Domantas nuoširdžiai mylėjo apsigynimą nuo juodosios magijos ,bet negalėjo pakęsti šio dalyko profesoriaus Marko Moore. Šį rytą neįprastai Domantas neturėjo su savimi lazdelės. Ją pamiršo prieš išeidamas iš Grifų Gūžtos bokšto. Atėjęs prie kvidičo aikštės tik prisiminė ,kad lazdelė bokšte. Gal bent kartą gyvenime nelaidysiu kerų. Domantas jau pradėjo nervintis dėl kerų. Kam man jie išvis reikalingi? Grifas nenorėjo daug gilintis į kerus ir lazdeles ,nes jeigu jau taip atsitiko ,kad jis lazdelės neturi kodėl nepasinaudojus progą? Domantas apsižvalgė. Akį patraukė milžiniška tribūna. Grifas greitai užbėgo laiptais. Tribūna iš arti atrodė dar didesnė. Vienintelis dalykas ,kas buvo keista tai grafitės ant kėdžių. Hogvartse grafitės? Domantas pastebėjo ,kad jis ne vienas. Žinau ,kas ji. Domantas nebuvo tikrai įstikinęs ar tai tas asmuo apie kurį jis galvoja. Sunku buvo suprasti ,nes plaukai buvo gana stori. (Na taip tokia jau ta logika mano). Ji labai graži. Grifas tikėjosi ,kad ši mergina ne legilimantė ,nes tuomet būtų tikrai labai gėda. Reikia dar vieno nuotykio man. Beveik nei vienoje vietoje šis švelniai išsireiškiant velniūšktis neturėjo nuotykio.
-Varniukai, varniukai, kvailieji varniukai. Plaukai, plaukai, širšių lizdai.

*

Neprisijungęs Élise Juliette Charron

  • VII kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  Saulutė jau kaitino juodaodės veidą, užmerktos akys slėpėsi nuo spindulių. Mėgo šiluma, niekada per daug neprakaituodavo vyraujant karštai temperatūrai. Laimės kūdikis. Tik šio laimės kūdikio ramybė buvo sudrumsta. Prasimerkė, nukėlė koją nuo kėdės. Kilstelėjo antakius ir mestelėjo skirtingųjų akių žvilgsnį į nepažįstamąjį. Vyresnis? Nežinia. Iš viso, Élise nesigaudė Hogvartse absoliučiai. Painiojo koridorius ir tualetus. O ką apie mokinius ir profesorius kalbėti, kai pastarieji irgi atrodo kaip mokiniai. Nesveika mokykla.
- Kliedi ar mokaisi eilėraštį?- dar nebuvo susipratusi, jog tai buvo lengvas pasišaipymas iš šiosios koledžo. Ar net jos pačios. Velniai rautų, net pamiršo apie tai, jog buvo viena iš varnių. Net per pusryčius prisėdo prie klastuolių (ne, uniforma jų nepadėjo atskirti) ir visai nebuvo išvaryta, netgi galėjo teigti, jog patiko jiems. Matyt, iš išvaizdos bjauraus charakterio pasirodė.
  Smegenų vidurio taip ir nepasiekė informacija apie vaikino repliką. Nieko nelaukdama užsikėlė kitą koją ant kėdės ir toliau tempėsi, gana masyvios, tačiau taip pat žavinčios rankos siektelėjo padų. Laisvai, juk buvo sportiška mergina, o ne kokia nors skystekė. Taip prasilaikė bent minutę, atsitiesė. Persibraukė per afro garbanas. Atsisuko į tą nežinomą objektą aka vaikiną.
- Aš Élise Juliette, atvykau tik vakar, nieko čia nepažįstu,- išspaudė gana mandagią šypseną, tačiau rankos nepadavė, nuo batų pado buvo šiek tiek aptekusi žemėmis, tad paprasčiausiai nusibraukė į marškinėlius.
mais le soleil se couche et tout redémarre

*

domutis

Švietė skaisti saulė ,bet pūtė ir lengvas vėjelis. Rudo apsiausto klostės draikstėsi į visas puses vėsindamos sukaitusią Grifo nugarą. Domantas tik stebėjo nepąžįstmają. Tokios lengvos reakcijos nesitikėjau. Ir kaip ji gali nesuprasti pasišaipymo ir sarkazmo? Tokios mintys šią akimirką tūnojo rudų plaukų savininko galvoje. Mergina pradėjo užsiimti jogą. (Tikriausiai joga) Domantas tuo nebuvo tikras. Lanksti asmenybė. Netrukus baigė sportuoti ir atsisuko į Domantą. Ko spoksai miegančioji gražuolę? Panelę kažką suburbėjo ,bet Domantas to nei trupučio negirdėjo. Po keletos nuostabių gyvenimo akimirkų mergina išpyškino trumputę ,bet naudinga informacija. Na bent žinau jos vardą ir jos padėtį Hogvartse. Grifas žiūrėjo į merginą. Pastebėjo ,kad mergina juodaodė. (Nepastebėjo ankščiau ,nes saulė švietė ir trukdė įžiūrėti) Afroamerikietė arba Afrikos atstovė. Domantas prijautė juodaodžiams ,nes pagal jį tai yra Dievo palikuoniai nukritę iš dangaus. (Taip Grifo asociacijos keistokos). Domantas norėjo dar pasišaipyti iš naujokės ,bet iš dalies jam buvo jos gaila ,nes visgi naujokė. Iš išvaizdos nepasakyčiau ,kad jai vienuolika metų. Domantas nesuprato to tad numetė dar vieną pasišaipymo gaidelę:
-Šventoji Élise Juliette,Šventoji Élise Juliette,Šventoji Élise Juliette.

*

Neprisijungęs Élise Juliette Charron

  • VII kursas
  • *
  • 38
  • Taškai:
  Élise per tiek laiko jau buvo pratusi girdėti visokias pašaipas, tad, matyt, jau jų ir nebepastebėdavo, automatiškai nuleisdavo negirdomis. Tačiau šįkart merginai buvo tiesiog keista, kaip toks, hm, gal ir vyresnis už ją vaikinukas, taip vaikiškai ir erzinančiai lindo į šikną. Kyštelėjo ranką į šortų kišenę, užčiuopė tvarstį. Niekada negalėjo užmiršti jo, visada privalėjo turėti su savimi, kad ir kokiomis sąlygomis besitreniruotų. Lėtai, kokybiškai ir nespaudžiančiai aprišo juo dešinę, o vėliau ir kairę plaštakas. Visad pirmiau aprišdavo dešinę, vis dėlto, juk buvo kairiarankė. Tačiau per bokso treniruotės teko išvystyti ir dešiniąją. Bet vis tiek dominavo kairioji.
- Ar tau dvylika metų ir tokie pasišaipymai tau atrodo juokingi?- kilstelėjo dailius antakius. Pirštų galais įsirėmė į grindinį, viena koja žengtelėjo pirmyn. Rankas iškėlė aukščiau, alkūnes prispaudė ties šonkauliais, sugniaužė kumščius.- Jeigu tu nieko prieš, tai šiek tiek pasitreniruosiu,- trumpam mestelėjo skirtingų akių žvilgsnį į tą kostiumuotąjį vyruką. Mintyse tyliai prunkštelėjo. Na, ir keistuolis.
  O po akimirkos, kitos jau buvo pradėjusi treniruotis. Tai tebuvo paprastieji judesiai pratreniruoti rankas, kad visiškai nepamirštų įgūdžių. Auskaruotoji niekad per daug neprakaituodavo, netgi intensyviai sportuodama kaitrioje saulėje. Irgi savotiška asmenybė. Bet dėl to nesiskundė, nereikėdavo per karštas dienas permirkusiai šliaužti miesto gatvėmis ir šauktis lietaus. Pasisekė merginai.
mais le soleil se couche et tout redémarre

*

domutis

Domantas tik stebėjo merginą ,bet jos nesiklausė. Grifas nusišypsojo. Ji visai nebloga. Domantas klausėsi savo vidinio balso. (Toks dalykas ,bet nevisi jį supranta) Jis sakė: -Įsikliopinai berneli, įsikliopinai...
Šiuose žodžiuose buvo tiesos ,bet Domantas negalėjo tuo patikėti. Kas su manimi darosi? Juk ji tik 15 metų.
-Atsiprašau, tiesiog norėjau paerzinti ką nors ,kad nereiktų prisiminti... Nesvarbu.
Grifas stebėjosi merginos plaukais. Niekada dar tokių nemačiau. Grifas bandė atsikratyti jausmų merginai ,bet buvo sunku. Grifas nusisuko. Velniava. Susiimk. Atsisukęs jau buvo normalios formos. Ne tokia ji jau ir graži. Domantas pastebėjo ,kad ji lyg ir rišasi rankas.
-Po velnių ką tu čia darai>

*

Katherine Silverstone

Baltas sniegas, rudaplaukiai vėl leido priminti kaip grifų gūžtos milžiniškame tribūne, leisdavo laiką ir piešdavo ant savo eskizų sąsiuvinio ir gavusi įkvėpimo vėl piešti. Po pamokų jau buvo suplanavusi, kur eis ir nenorėjo, kad kažkas pirmakursiai sutrukdytu suplanuotus planus.
Išėjusi iš
Pirmakursiai einant į jai pažįstama vietą, kur galėdavo atrasti įkvėpimą ir matyti visa vaizdą. Mažos snaigės krisdavo ant jos rudų plaukų, o žieminės mantijos kišenės tik šildė sušalusias rankas. Jaunoji Silverstone nešiojanti ant kupros maža kuprinę, priėjo prie kvidičo aikštės.
Apsižvalgiusi. Akimis surado grifų gūžtos milžinišką tribūną su pasenusiomis kėdėmis kur jau buvo spėjusi išraižyti ant turėklų inicialus. Užlipusi laiptais į tribūnos viršų, jau matė gražu vaizdą.
-Kaip pasiilgau šios vietos. - sumurmėjo ir šyptelėjo grifė.
Atsisėdusi ant kėdės grifė atsirėmė ir iš kuprinės išsitraukė eskizų sąsiuvinį ir pieštuką. Bevartant eskizų sąsiuvinį matė savo seniai pieštus piešinius, o jie tik leido dar labiau rudaplaukiai pasinerti į piešimą. Atvertusi naują lapą, pradėjo braižyti iš prisiminimų gyvūnėlį feneką. 

*

Neprisijungęs Ashton Hughes

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai:
 Kita kvidičo treniruotė atrodė tragiškai toli, tad Ashtonas, pasiėmęs šluotą, nusprendė bent šiek tiek paskraidyti. Ne taip dažnai tekdavo galimybė tiesiog paskraidyti savo malonumui, o treniruotės, nors ir patiko, tačiau nemažai išvargindavo.
 Visur atrodė labai labai balta. Ir buvo šalta. Kornvalietis susigūžęs sėdo ant šluotos ir paikęs paskutinius pėdsakus žengti į niekur, pakilo aukštyn. Tai buvo nuostabus jausmas: kaboti virš žemės, turėti galimybę judėti greičiau ir įdomiau, nei pats galėtų be šluotos pagalbos. Kvidičo aikštė buvo visai netoli, kiek paspartinęs šluotą Hughes apsuko ratuką ir tuomet žvilgtelėjo į senas ir sukiužusias tribūnų kėdes. Iškart pastebėjo, kad kažkas buvo pasikeitę. Snaigėms bandant pasivyti jaunąjį kvidičininką, berniukas nuskrido prie pat žmogaus, kurį pastebėjo. Nesijautė ramiai žinodamas, kad kažkas čia jį galėtų stebėti.
 - Labas!- šūktelėjo stabdydamas šluotą, kuri tuojau pat pakibo ore prie mergaitės.
If you stand for nothing, what’ll you fall for?- A.Ham "Hamilton"


*

Katherine Silverstone

Grifė ramiai piešdama eskizų knygoje feneką, džiaugėsi tyla ir krintančiom snaigėm, o piešdama taip įsitraukė, kad net nepastebėjo berniuko ant šluotos. Tik išgirdusi netikėto balso iš pasalų, iš išgąsčio netyčia su pilkų pieštukų perbraukė per visą lapą ir užbraukė feneką.
Tik perbraukusi pieštukų per visa lapą iškart piktu žvilgsnių pažvelgė į grifų gūžtos mokinį kuris sėdėjo ant skraidančios šluotos.
-Labas! -pratarė ir šyptelėjo netikra šypseną.
Nudelbusi akis dar kartą į perbraukta lapą, su agresija išplėšė iš eskizų sąsiuvinio lapą. Nuostabu! Nesitikėjau susigadint sau nuotaikos, bet ir taip tas fenekas nelabai išėjo, tai gal man reikia jam padėkoti?- nepastovios mintys neleido apsispręsti ką sakyti kvidičininkui.
-Ką tu čia veiki? Dabar nėra treniruočių metas. - prakalbėjo iš tylos ir stipriau suspaudė pieštuką.
Rudaplaukė pasidėjo eskizų sąsiuvinį ir pieštuką į kuprinę. Atsistojusi arčiau priėjo prie medinių turėklų, kad galėtu geriau įžiūrėti į kvidičininko veidą.
-Aš tavęs anksčiau nebuvau mačiusi arba tiesiog retai lankausi kvidiče. -šyptelėjo ir žiūrėjo į išbraižytus žodžius ant turėklų.