2
1

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

ameli

//Baisiai atsiprašau, kad postas ilgokas... Jeigu labai tingit skaityti, tai skaitykit nuo maždaug ten, kur pažymėjau. Tik hm, trumpai pasakysiu, kokia yra klasė - ant sienų kabo nuotraukos, paveikslai, vaizduojantys žiobariškus įvykius, kol kas (šiai pamokai) nėra suolų, juos paverčiau sėdmaišiais. Sienos ir užuolaidos dar nenudažytos, bet netrukus tai pakeisime.

Rudeninė depresija dar nespėjo įsiskverbti į Amelijos mintis, todėl šįryt mergina buvo puikios nuotaikos. Ji nevėlavo (nors tiesa, kelionė į Hogvartsą nebuvo iš geriausių, nes tą rytą pramiegojo visomis dvejomis valandomis daugiau, negu turėjo, taigi, vos nepavėlavo į traukinį), kaip tik priešingai, pilies koridoriais savo juodais aukštakulniais mergina kaukšėjo likus daugiau negu valandai iki pamokos pradžios. Lūpos, padažytos švelnia, šviesia kūno spalva buvo susiraičiusios į šiokią tokią šypseną, o akys, kiek paryškintos blakstienų tušu, apvestos juodu akių pieštuku ir lengvai padažytos rožiniai auksiniu atspalviu, žibėjo.
Nors buvo ankstus rytas, saulės spinduliai jau džiaugsmingai žaidė visuose, net ir tamsiausiuose, pilies kampeliuose, apšviesdami ilgą, žemę siekiantį  juodą naujai iškeptos profesorės apsiaustą, sidabrine sage su raudonu rubinu susegtą kiek žemiau kaklo, atidengiantį raudoną, šiek tiek pūstą merginos suknelę vos aukščiau kelių. Visa pilis skendėjo džiaugsme, todėl ir mergina džiaugėsi. Netrukus tamsiaplaukė (likus dienai iki pamokų pradžios ji persidažė plaukus burtų pagalba, dabar merginos plaukai labai tamsiai rudi, beveik juodi) suvokė, kad praėjo gana nemažai laiko nuo tada, kai paskutinį kartą tikrai buvo laiminga, todėl šyptelėjo. Kaip gera ir vėl būti laimingai, - pagalvojo.
Mergina lakstė pilies koridoriais bandydama surasti savąjį kabinetą, - dėl Dievo meilės, tikrai nemanė, kad bus taip sunku, - o šalia jos oru lengvai, grakščiai, tarsi gulbės plaukė dvi didelės dėžės. Vienoje jų buvo įvairūs žiobarų daiktai, tokie kaip telefonai, fotoaparatai, kelios dėmesio vertos knygos, žaislai, svarbiausi žiobariškų laikraščių leidiniai iš pastarojo šimtmečio, skelbiantys apie karus ar šiaip svarbesnius dalykus bei įrėmintos nuotraukos, pavaizduojančios tuos įvykius. Buvo ir šiaip įvairių fotografijų, gėrimų, lengvų užkandžių, stiklinių, servetėlių bei kitokių niekučių. Antroje dėžėje buvo įvairius žiobariškus laikmečius atitinkantys drabužiai, šūsnis netikrų pasų ir asmens kortelių bei medinė dėžutė, kurios viduje - žiedai, pakabukai bei apyrankės.
Vienas posūkis, antras, trečias, ir štai - tamsiaplaukė atsidūrė prie Žiobarotyros kabineto. Šis momentas, kai ji laukė, kol išdrįs atrakinti kabineto duris, daugmaž priminė pirmąją jos kelionę į Hogvartsą. Jaudulys, nervai, kad kažką padarys ne taip... Bet dabar ji pasikeitė. Nebėra ta pati maža mergaitė, kuri su iš nuostabos ir jaudulio išpūstomis akimis lipo į juodą ir raudoną Hogvartso ekspresą, nebėra ta pati mergaitė, kuri kiekvieną kartą traukiniui padarius posūkį sudvejodavo, ar Hogvartsas gali tapti jos namais. Ne, ji tapo stipresne, nepriklausoma mergina, net pasikeitė tapatybę (kelis kartus, ehehe). Tokie jausmai kaip jaudulys neturėtų jos kankinti. Tik nežinia, ar ji taip iš tiesų galvojo, ar tik bandė apsimesti, kad taip mano tam, jog pačiai būtų lengviau.
Nusišypsojo, apsižvalgė aplink save ir į rakto skylutę duryse įkišo paauksuotą raktą. Durys, skleisdamos girgždesį, kurio aidas pasklido kol kas tuščiuose koridoriuose, atsidarė, ir Amelija kartu su dėžėmis įplaukė į kabinetą.
Šis privertė ją kiek nusivilti. Žinoma, nesitikėjo, kad viskas bus būtent taip, kaip ji nori kad būtų, bet vis tiek manė, kad patalpa nebus tokia apleista. Jau norėjo burtažodžiu perdažyti kabineto sienas, bet jai į galvą šovė geresnė mintis. Todėl tik vienu lazdelės mostelėjimu nuvalė dulkių kalnus ant balto ąžuolo stalų ir spintelių, visus stalus sustūmė į klasės galą, iš jo spinteles perkeldama į klasės priekį. Ak, kaip gaila, kad neatsinešiau pagalvėlių ir sėdmaišių, - nusivylė. Bet netrukus sugalvojo, kad klasėje esančius suokus visgi galimas panaudoti - pamosikavusi burtų lazdele ir kažką sumurmėjusi, klasėje vietoj nuobodžių suolų atsirado sėdmaišiai ir minkštos pagalvėlės. Vis tiek šiandien klasėje ilgai neužsibūsime, tad suolų gali ir nebūti, - pagalvojo.
Sutvarkiusi baldus, ėmėsi paveikslų kabinimo. Juos užkabino pati, be jokios magijos. Kai ant sienų jau kabėjo paveikslai, fotografijos ir panašiai, mergina ant spintelių išdėliojo žiobariškus daiktus, kuriuos su savimi buvo atsinešusi. Ant vienos iš spintelių uždegė kelias levandų kvapo žvakes, bet dėl visa ko užkerėjo jas kerais, neleidžiančiais paimti degančių žvakių, - na, juk mokiniai gali jas nuversti ar dar ką padaryti. Kabinetas jau atrodė kiek jaukiau, bet sienos nusilupusiais dažais vis dar labai gadino vaizdą. Baltos užuolaidos, kažkaip sugebėjusios suplyšti, irgi nekėlė susižavėjimo. Na, nieko, kai susirinks mokiniai, tada viską pataisysiu.
Drabužius pakabino ant dviejų skersinių/pakabų su ratukais, išburtų iš vienos spintelės, buvusios klasės priekyje. Dėžutę su papuošalais padėjo ant savo stalo, stovinčio klasės priekyje prie lango. Maistą ir indus padėjo ant savo stalo. Lentą nuvalė skudurėliu, rastu po kriaukle klasėje, o tada apsižvalgė ir nusprendė, kad klasė sutvarkyta.
Pasiėmusi kažkokio žiobaro rašytojo knygą apie Romeo ir Džiuljetą, atsisėdo viename iš sėdmaišių (šie buvo įvairiausių spalvų), ėmė skaityti.
//Skaitykit nuo maždaug čia, jeigu tingit skaityti visą postą.
Spėjo perskaityti kelis skyrius, ir į klasę pradėjo rinktis mokiniai. Profesorė atsakė į mokinių pasisveikinimus, o kai visi susirinko, pagaliau atsistojo iš sėdmaišio ir nuėjo į klasės priekį. Nuskambėjus skambučiui, prabilo:
- Sveiki, esu Amelija Merlou ir šiais mokslo metais jums dėstysiu Žiobarotyrą. Jeigu turėsit kokių nors klausimų ar šiaip kas nors jums neduos ramybės, lauksiu jūsų savo kabinete, - mokytoja klasę apdovanojo šypsena, ranka perbraukė per apsiaustą ir kalbėjo toliau, - Labai noriu jūsų paprašyti, kad tiek klasėje, tiek kelionių metu nekeltumėte vienas kitam kažkokio pavojaus, t.y., be reikalo nesimosuokit burtų lazdelėmis ir netarkit burtažodžių, kurie gali kaip nors pakenkti jūsų klasiokams. Ak, ir dar, kai keliausim į Žiobarų pasaulį, meldžiu, neprisivirkit košės - ne visada ją lengva išsrėbti.
Tai ko gero tiek taisyklių. Į mano pamokas galit ateiti apsirengę su uniformomis arba be jų, tik svarbiausia, kad ateitumėt ką nors apsirengę. Jeigu užsimanysit gerti ar valgyti, kažkur klasėje visada būsiu padėjusi žiobariškų užkandžių bei gėrimų, - mergina stengėsi nesijaudinti, ir, regis, pavyko. Tereikia save įtikinti, kad viskas bus gerai - visa kita nesvarbu.
Profesorė net nepastebėjo, kad bekalbėdama vaikščiojo iš vieno klasės galo į kitą. Keistas įprotis, bet dažnai dėstydama savo mintis žodžiais, kalbėdama, ji ima vaikščioti ir to net nepajunta.
- Ko gero pastebėjot, kad kabineto sienos bei užuolaidos yra hm, kaip sakant, ne pirmos jaunystės. Norėjau jas perdažyti, bet niekaip neišsirinkau spalvų, tad pagalvojau - gal geriau jūs pasiūlykit? Tai va, nebijokit ir sakykit savo nuomonę, kokios spalvos turėtų būti sienos ir užuolaidos. Ak, tiesa. Gal yra savanorių, norinčių perdažyti patalpos sienas? Kadangi čia - Žiobarotyros pamoka, būtų smagu, kad daug ką darytume Žiobarišku būdu. Žinoma, galiu jas perdažyti burtažodžiu, bet jeigu kas nors nori 'pasavanoriauti' - maloniai prašom.
Profesorė nuėjo prie savo stalo ir į taurę įsipylė vynuogių sulčių. Nurijusi kelis gurkšnius gardaus gėrimo, priėjo prie juodos rašomos lentos ir užrašė:
XX a.
Kultūra keliaujant per skirtingus dešimtmečius.

Tada atsisuko į klasę.
- Šiandien ilgai neužsibūsime šiame kabinete, tad geriau dabar pasiimkite ko nors užkąsti ar atsigerti, - padarė pauzę, kad mokiniai galėtų pasiimti tai, ko nori. - Taigi, ant lentos matote mūsų pamokos temą. Kas galėtų pasakyti, kas tas XX a. ir kas yra dešimtmečiai? Na, nuo kurių metų iki kurių tęsėsi XX a., kiek laiko tęsiasi dešimtmečiai ir panašiai. Taip pat, gal kas nors galėtų išvardyti bent penkias mokslo, technikos naujoves, atsiradusias XX a., kokie buvo svarbūs to meto įvykiai, kokia muzika buvo populiari ir panašiai, plius, gal galite pasakyti, kokiu būtent dešimtmečiu kas buvo atrasta arba kas įvyko? Beje, jeigu kas nors nežinote, ką reiškia tie du iksai, tai jie romėniškai reiškia skaičių dvidešimt, taigi, šis užrašas, - burtų lazdele bakstelėjo į užrašą "XX a.", - skaitomas taip: dvidešimtas amžius.
Baigusi savo, pripažinkim, ne itin trumpą monologą, Amelija dar kartą nusišypsojo klasei. Šiandien mergina buvo kažkokia kitokia, kažkuo nesava, bet ak, kaip keista - ši jos versija jai visai patiko. Gurkštelėjusi sulčių, žvilgsnį įsmeigė į klasę laukdama protingų (ir nelabai) atsakymų.

//Taigi, sveiki sveikučiai susirinkę į pirmąją Žiobarotyros pamoką šiais mokslo metais! Tikiuosi, gerai sutarsime ir nekils jokių nereikalingų konfliktų. Atsakinėdami į mano užduotą klausimą, nebūkite vunderkindai. Išvardinkite 5-7 jums žinomus dalykus ir viskas, to kaip ir užtenka. Žinoma, galite atsakyti ir daugiau, bet to neprašau + už tai papildomų taškų negausit. Jeigu turite kokių nors klausimų - rašykit į a.ž.: )
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Amelija Merlou »

*

Neprisijungęs Nico Maquet

  • ***
  • 195
  • Lytis: Vyras
  • only love gives us the taste of eternity
 Nikas nustebo vos užėjęs patalpon. Tikėjosi įprastų mokyklinių suolų ar dar ko, bet tikrai ne sėdmaišių. Niekada nemėgo tokios neoficialios aplinkos mokslui, jam tai trukdė susikaupti - įvairios pagalvėlės, saldumynai per pamokas ir kitoks šlamštas. Arba kad ir uniformų trūkumas - jei jos yra, tai, reiškiasi, jas būtina dėvėti. Jos juk tam ir yra sukurtos. Matyt, burtininkams su logika prastoka. O jam ne itin patiks šios keistos pamokos.
 Kita vertus, velnias žino kam jis ėjo į žiobarotyrą, galėtų ją ir pats dėstyt. Na, tik kad jis neturi kantrybės tuščiagalviams mokinukams. Klestelėjęs į vieną sėdmaišį išsitraukė sąsiuvinį kietu viršeliu ir parkerį, pasiruošęs ką nors užsirašinėti.
 Prunkštelėjo. Argi jis tam turėtų mokytis magijos mokykloje, kad vėliau pats sienas galėtų dažyti? Na jau ne. Visų pirma, visada galima pasinaudoti magija, jei jau ji, kaip jis išsiaiškino, egzistuoja. Antra, tą turėtų daryti darbininkai, o ne jie - mokiniai. Dažniausiai sėdėdavo tyliai, tačiau šį kartą nutarė nesitaikstyti su tuo, kad mokytoja nori juos išnaudoti it pigią darbo jėgą, tad drąsiai kilstelėjo ranką.
 - Atsiprašau, profesore, - negarsiai, tačiau tvirtai prabilo, - o jei kuris nors mokinys dažydamas jūsų kabineto sienas apsinuodys toksiškais dažais ar jų kvapu, ar jūs atitaisysite žalą, padarytą jaunam organizmui?
 Iš tikrųjų stebėjosi savo akiplėšiškumu, niekada gyvenime nėra prieštaravęs mokytojui, išskyrus tuos atvejus, kai šis būdavo neteisus. Na, šį kartą irgi būtų galima taip pasakyti - ramino save.
 Užtat klausimo lengvumas jį prajuokino - tikrai burtininkai to nežino? Jie turbūt dar pradinėse klasėse tokius dalykėlius mokėsi. Hm, o ar burtininkai mokosi įprastose mokyklose? O gal turi savo specialias pradines mokyklas?
 - XX a. tai yra laikotarpis, trukęs nuo 1901 iki 2000 metų po Kristaus gimimo. Apskritai, žodis amžius reiškia šimtmetį. Dešimtmetis tai dešimt metų, jų amžiuje būna dešimt, - jautėsi it aiškintų savo sesutei darželinukei daugybos lentelę, - Vieni svarbiausių įvykių tai du pasauliniai karai,, suniokoję daugybę miestų, pražudę milijonus žmonių, antrasis ypač pakenkė žydams, mes, ee, tai yra žiobarai vadina tai holokaustu, - garsiai prarijo seilę, stengdamasis nenurausti, - Pirmasis vyko 1914-1918 metais, antrasis maždaug du dešimtmečius vėliau, baigėsi 1945-aisiais. Buvo ir gerų dalykų, kaip kad žmogaus kelionė į kosmosą, išsilaipinimas Mėnulyje, interneto sukurimas ir panašiai. Buvo sukurtas branduolinis ginklas, išrasti antibiotikai.
 Galėjo dar vardinti ir vardinti, tačiau nematė prasmės. Vis viena vargu ar išmoks ko naujo, o be reikalo aušinti burnos nemėgo. Baigęs atsakinėti gražiai atsisėdo vieton, sąsiuvinį supakavo atgal į kuprinę - greičiausiai šis jam nebus reikalingas.
"I know I said no more surprises, but I was really hoping to pull off one last one." – Tony Stark, Avengers: Endgame

*

Neprisijungęs Bethany Landworth

  • VI kursas
  • *
  • 260
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • D.W. ♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥♥
   Bethany neramiai, tačiau linksmai žingsniavo Hogvartso koridoriais. Tiesą sakant, ji neturėjo dėl ko nerimauti. Juk buvo pasisotinus, troškulys nekamavo, gamtinius reikalus atliko visai neseniai, akių saulė nedegino, nes ant nosies pūpsojo gražūs koralinės spalvos stiklų ir auksinių rėmelių akiniai, plaukai buvo nesusivėlę, o išsukuoti ir subanguoti. Apranga irgi nebuvo kokia nors suplyšusi pižama, o koralinės spalvos šortukai, balta maikutė su taip pat koralinės spalvos flamingais, auksinė apyrankė, auksinė grandinėlė su flamingu bei auksiniai auskariukai. Akys padažytos tušu (na, atrodo, ketvirtakursė niekur su juo neišsitepė), o lūpos - su matiniu koralo spalvos blizgiu. Nepaminėjau tik baltų sportbačių-aukštakulnių, kuriuos Betė avėjo. Tai ir buvo problema, nes mergina nerimavo, jog su jais gali susilaužyti koją. Tai buvo pirmas kartas kai ji ėjo su tokiais batais. Nors gal būt ji tam kiek per jauna, bet juk visada norisi išbandyti ką nors naujo. Tačiau tai turi pasekmių, pavyzdžiui, dabar ketvirtakursė atrodo taip, lyg jai skubiai reikia į tuoletą, nes ji eina susigūžusi. O dabar atėjo eilė pasakyti, kodėl ji linksma. Priežastis labai paprasta - ji nekantrauja susitikti su naująja profesore (girdėjo tik tiek, kad tai bus moteriškosios lyties atstovė).
   Galiausiai priėjusi kabinetą rudaplaukė atsipūtė, o tada nusiėmė akinius ir užsidėjo juos ant viršugalvio. Stumtelėjuai duris ji apsidairė, pasisveikino su profesore, išsirinko sėdmaišį ir į jį atsisėdo, o tada ėmė apžiūrinėti mokytoją. ,,O jos skonis tikrai neblogas"- pagalvojo apžvelgusi aprangą. Netrukus Bethany žvilgsnis nuslinko prie kabineto sienų, nuotraukų, fotografijų, spintų ir kitų ne itin įdomių daiktų. Nors sienos ir užuolaidos grifę apvylė, kvapas viską šiek tiek pataisė. Kaip ir maistas, kuris gulėjo ant mokytojos stalo ir nedavė mokinei ramybės.
Kai visi susirinko, profesorė atsistojo ir pradėjo nuobodžią, daugiau nei šimtą kartų girdėtą kalbą. Ji kaip ir visi kiti. Pasisveikina, pasako vardą ir pavardę, tada dėstomąjį dalyką. Tikrai galėtų sugalvoti kažką originaleanio. O dabar taisyklės. Taisyklės, taisyklės, taisyklės... Na, atrodo jas praleidau. Jap. Gerai. Dabar galėsiu toliau klausytis. Galiausiai atėjo įdomioji dalis, kurios Betė neketino praleisti. Ypač neketino praleisti tos dalies, kurioje minimas maistas. Tačiau tiek ir tos dalies, tik mažas gabaliukas.
   - Aš manau, kad sienos turėtų būti nudažytos koraline spalva, o užuolaidos... Na, galbūt auksine. Šios spalvos man primena vasarą, tad tikrai nudžiugins. Na, bent jau mane. - pakilnojo pečius. - Ai, ir dar kai kas. Aš mielai pabūsiu savanore dažant sienas. - šyptelėjo. - Tik išrinkit spalvą ir pasakykit kada imtis darbo.
   Tuomet grifė pakilo nuo sėdmaišio ir šiaip netaip nužingsniavo link profesorės stalo. Apžvelgusi visą gardžiai atrodantį maistą, pasigriebė čipsų pakelį ir rugščių guminukų. Grįžusi atgal į savo vietą mergina praplėsė čipsų pakelį ir ėmė garsiai kramsnoti. Pati leido valgyti, tad dabar tegul kenčia mano įžūlų garsų kramtymą. Bet tuojau pat keturiolikmetės širdį užliejo kaltės jausmas ir ji nustojo elgtis taip nepagarbiai. Kartais ji tikrai nekęsdavo to, kad pateko į Grifų Gūžtą...
   - XX-as amžius yra šimto metų laikotarpis, kurio metu buvo atrasta ir sukurta nemažai žmonijai iki šiol gelbstinčių daiktų ir panašiai. Bent jau aš taip trumpai šį amžių apibūdinčiau. O dešimtmečiai irgi labai panašūs į amžius. Tik, aišku, tai yra dešimt, o ne šimto metų laikotarpis. XX-as amžius tęsėsi nuo... ee... 1901 metų gruodžio pirmos dienos..? Tiksliau, sausio. O baigėsi... 2000 metų gruodžio trisdešimt pirmą, ar ne? Penkios mokslo ar technikos naujovės... Na, atsimenu, kad XX-ame amžiuje atsirado internetas - teisingai ištariau? - taip pat tefelonai, kompiuteriai, buvo išrastas kažkoks reaktyvinis variklis... Dar, ligtais, atsirado kažkokie prietaisai, kurie padeda namuose, tarkim, skalbti drabužius. XX-ame amžiuje atsirado roko, pop, sunkiojo metalo, džiazo muzika. Tiksliau, džiazas atsirado XIX-o amžiaus pabaigoje ir XX-o amžiaus pradžioje.
   Ketvirtakursė galiausiai baigė kalbėti ir lengviau atsipūtė. Šį kart teoriją įveikė gan sklandžiai, tačiau tai turbūt tik iš kažin kur atsiradusios drąsos dėka. Bet tai nebuvo labai svarbu. Mėlynakei svarbiau buvo jos siaubingai išdžiuvusi gerklė, kuriai skubiai reikėjo vandens. Mergina nupėdino link profesorės stalo, pasiėmė vienkartinį puodelį ir iš butelio įsipylė vandens. Išpliumpinusi kelis puodelius ji grįžo į savo vietą ir toliau valgė traškučius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Bethany Landworth »

*

Neprisijungęs Claudie Amneta

  • ****
  • 303
  • Lytis: Moteris
  • Cukrinio Kiškučio savininkė
 Claudie įžengė į žiobarotyros klasę ir pasisveikino su nauja profesore. Taip, profesorius Hogvartsas keitė beveik taip, kaip kojines. Na, išskyrus nuodus ir vaistus. Šis dalykas jau devynis metus turi tą patį profesorių - Soreną von Sjuardą. Kažin, ar ši profesorė ilgai užsibus?
 Dar nelabai atsigavusi po kažkokio užėjimo, kuris įvyko vakar, mokinė nuėjo į paskutinį suolą. Dažniausiai sėdėdavo per vidurį, bet dabar... Kažkur perskaičiusi pavadinimą, nusprendė, kad keistus šimteprocentinio pesimistiškumo išpuolius vadinti filosofine depresija. Taip, dar vakar patyrė tą jausmą, kai atrodo, kad esi niekam nereikalingas, tuščia vieta ir neturi draugų, o tavo gyvenimas yra per daug sudėtingas. Anksčiau kitą rytą vėl viskas būdavo gerai, bet rodos, kad šis kartas išskirtinis. Prie to dar prisidėjo ir tai, kad ji bijojo būti vieniša, be draugų, nesuprasta. Bandydama neatkreipti nereikalingo dėmesio, ji stengėsi elgtis taip, kaip visada, daug šnekėti ir atsakinėti į klausimus:
 -Manau, kad jūsų puikiam kabinetui tiktų švelni persikinė spalva, o užuolaidoms... -prisiminė jau atsakiusios grifės pasiūlymą sienom.- Koralinė. Jei reiktų dažyti, mielai prisdėčiau.
 Prie persikinės ji buvo pripratusi, švelnia persikine spalva buvo išdažytos sienos jos namuose, kur gyveno žiobarišku ritmu. Bet, mergaitės veidas vėl apsiblausė. Trumpą linksmumo protrūkį vėl nustelbė tas jausmas. Jausmas, kad ji vieniša. Mergaitė greičiau mirkčiojo, kad nepravirktų. Pabandžiusi atitaisyti balsą į įprastą, atsakė į teorijos klausimą:
 -Dvidešimtas amžius labai daug kuo palengvino gyvenimą. Įvairūs išradimai palengvino darbą, jie dar tobulinami ir greitinami. Manau, kad verta paminėti dar vieną dalyką - mūsų tėvai, tikriausiai ir jūs, profesore, gimėte šiame amžiuje. Ar ne?- šiek tiek stabtelėjusi apgalvojo kitus žodžius.- Atsirado įvairios pramogos, informacijos tiekimas. Radijas, televizija, kinas. Nors kinas buvo ir anksčiau, jis šiame amžiuje labiau išpopuliarėjo. Taip pat, atsirado daugybė animacijos vaikams, taip pat ir garsusis peliukas Mikis, kurį sukūrė Voltas Disnėjus.
 Kiek jau dalykų išvardinau? Ai tiek to. Šiek tiek lengviau atsipūtusi mokinė suprato dar kai ką - ji ne viena. Su ja visi grifai. Priėmusi tokią išvadą, nusišypsojo.
Nebūtinai nauji dalykai neša tik negandas, o seni - gėrį

*

Irish wolfhound

Krūva hogiečių it kokia bangą įsiveržė į Žiobarotyros kabinetą. Iš paskos sliūkino ir Kira. Tiesą pasakius ji visiškai nenorėjo galvot apie mokslus. Nors pradėjo vaikščioti į pamokas, krūva namų darbų ant naktinio stalelio nei kiek nesumažėjo. Ji vis dar grėsmingai stūkso ir bando pasiekti mergaičių kambario lubas. Kira buvo sudvejojusi, ar tikrai verta vėl pradėti atsakingai lankyti visas pamokas. Nors visad sakydavo, jog nelankydama pamokų gali daryti ką nori, bet kuo toliau tuo labiau įsitikino, jog laisvo laiko turėjimas taip pat atsibosta.
Ji atsikeldavo dvyliktą dienos, kokią valandą tūnodavo Klastūnyno bendrajame kambaryje, na o tada susiruošdavo ieškoti kokių gražių kampelių netoli pilies. Išnaršius visą Hogvartso teritoriją pasidarė tiesiog nuobodu, nes nieko naujo atrasti negalėjai. O ir namų darbus sunkiau buvo atlikti...Tad Kira prisivertė nueiti bent į kelias pamokas.
Susiradusi laisvą suolą, kuris dėja buvo ne paskutinės eilės paskutinis suolas, stovintis kampe. O vidurinės eilės paskutinis suolas aplink kurį būriavosi kelios hogietės, atsisėdo ir laukė pamokos pradžios. Jautėsi šiek tiek nejaukiai, mat jai už nugaros sėdėjo verniukės, toliau grifės. Ji buvo pratusi, jog už jos niekas nesėdi, tad paskutiniame suole visad buvo tylu ir ramu. Tobula vieta merginai norinčiai pasnausti, papaišalioti ant pergamento krašto ar šiaip ką nuveikti nesusijusio su pamokos veikla.
Profesorei pateikus krūvą klausimų ir baigus savo monologą trečiakursė prisiminė tik kelių klausimų nuotrupas. Išklausiusi kelių mokinių atsakymų Kira nusprendė taip pat mestelti kokį sakinuką.
- Kadangi kiti mokiniai paminėjo kada prasidėjo ir baigėsi dvidešimtas amžius, tai aš tiesiog pridursiu, jog šiame amžiuje buvo sukurti "Levi's" džinsai, pirmasis žiobarų šaldytuvas, suklestėjo cigarečių pramonė, taip pat buvo sukurtas pirmasis televizorius, antibiotikai, prekių vežimėlis ir berods polietileno maišelis. Dvidešimtas amžius taip pat vadinamas išradimų amžiumi. 
Žinoma, atsisėdusi Kira prisiminė ir daugiau išradimų, tačiau tuomet viskas iš galvos išgaravo. Bent jau balsas nelūžinėjo... Šiek tiek nusivylusi savimi ir iš vis nesupratusi, kodėl nusprendė vaidinti moksliukę ir atsakinėti į klausimus pradėjo paišalioti ant pergamento kampo. Už tamsiaplaukės nugaros kuždėjosi dvi hogetės, kurios trukdė jai susikaupti. Mokiniai be perstojo atsakinėjo į klausimus kartodami tą patį per tą patį, tad realiai nieko gero ir nevyko.

*

Neprisijungęs Alie Greison

  • II kursas
  • *
  • 3
  • Taškai:
Eidama link Žiobarotyros kabineto, Alie mąstė, koks jis bus? Ar bus toks kaip įprasta žiobarams, ar visiška jo priešingybė. Mergaitė labai bijojo eiti į pamoką, nes yra drovi ir dar neturi nei vieno draugo. O kaipgi gali jį turėti, jeigu visą laiką ji praleidžia prie knygų ir namų darbų? Vos tik mergaitė spėjo prieiti kabinetą suskambėjo skambutis, pranešantis apie pamokos pradžią. Alie nedrąsiai įžengė į kabinetą, kur dar nubuvo nei vieno mokinio, tik mokytoja sėdėjo sėdmaišyje ir skaitė kažkokią knygą. Pasisveikinusi, ji nuėjo prie mėlyno sėdmaišio .  Oho kokia šauni klasė, bent kur nors nėra suolų! Tuoj pat susirinko ir kiti mokiniai, jie taip pat pasisveikinę susėdo kam kur papuola.
Pakalbėjus mokytojai ir pasakius, jog jie šiandien neužsibus šiam kabineto, todėl jeigu nori valgyti ar gerti tegul pasiima dabar. Kol visi pasiėmė to ko norėjo, mokytoja patylėjo, ir visiems grįžus į vietas, prakalbo toliau. Mokytojai pasakius, jog jeigu kas nors norės galės padėti dažyti klasę žiobarišku metodu mielai galės prisijungti. Taip pat mokytojai uždavus štai tokį klausimą: Kas galėtų pasakyti, kas tas XX a. ir kas yra dešimtmečiai? Na, nuo kurių metų iki kurių tęsėsi XX a., kiek laiko tęsiasi dešimtmečiai ir panašiai. Taip pat, gal kas nors galėtų išvardyti bent penkias mokslo, technikos naujoves, atsiradusias XX a., kokie buvo svarbūs to meto įvykiai, kokia muzika buvo populiari ir panašiai, plius, gal galite pasakyti, kokiu būtent dešimtmečiu kas buvo atrasta arba kas įvyko?
Alie dar kurį laiką tylėjo, bet po kiek laikl supratus, jog nei vienas klasės mokinys tikrai nekalbės, pakėlusi rangą ir gavusi leidimą klabėti, ji prakalbo:
-   XX amžius – tai yra 100 metų laikotarpis, kurio metu buvo atrasta ar patobulinta labai daug prietaisų, kuriais mes naudojamės dabar. Dešimtmetis, tai yra 10 metų laikotarpis. XX amžius tęsėsi nuo 1901 metų iki 2000 metų. 1903 m. amerikiečiai broliai Raitai pakilo į orą savo sukonstruotu lėktuvu- tada prasidėjo aviacijos era. 1905 m. A. Einšteinas sukūrė realiatyvumo teoriją. 1906 m. italas Gulielmas Markonis sukūrį belaidį telegrafą. 1906 m. radijo telegrafu buvo transliuojama pirmoji radijo programa – su kalba ir muzika. 1908 metais pradėjo veikti serijinių automobilių gamybos konvejeris, priklausęs kompanijai “Ford”. 1927 m. sukurtas pirmasis televizorius. Išrastas tušinukas, jį  išrado 1940 m. 1969 m. pirmieji amerikiečiai N.Armstrongas ir E.Oldrinas išsilaipino mėnulyje. XX a. nustatytos kraujo grupės, atrasti vitaminai, penicilinas ( pirmas antibiotikas). 1967 m. pasaulį apskriejo žinia apie sėkmingą širdies persodinimo operaciją Pietų Afrikos Respublikoje.  XX a. muzikoje nėra vienintelio žanro, kuris geriausiai atspindėtų laikmečio dvasią. Būdingos įvairios jungtys: daina simfoniniam orkestrui, kamerinė simfonija, opera-oratorija.
Hmm ką čia dar paminėjus? Ai manau šiam kartui užteks. Pasakiusi atsidusau ir laukiau kitų atsakymų.

*

Neprisijungęs Klarė Konė Karter

  • VII kursas
  • *
  • 529
  • Taškai: 10
  • Lytis: Moteris
  • Al que al cielo escupe, en la cara le cae.
Kaip reta saulėtą rytą, Klarė slampinėjo Hogvartso koridoriais, ir tik paskutinėmis akimirkomis apsisprendusi, kad dėl vis kamavusios slogios atmosferos, nepraleis dar vienos pamokos.
Paskutinėms smėlio smiltims nenumaldomai slenkant, žaliaakė mergaitė įbėgo į žiobarotyros kabinetą, kuris jau baigė užsipildyti uniformuotais mokiniais. Ir vėl nauja profesorė... Profesorė, profesorius, profesorė... Išspręsk seką... Prisimindama senus žiobariškus uždavinius perkreipė veidą kreiva šypsenėle. Žvelgdama į raudonai pasipuošusią jauną moterį, linktelėjo galva nejausdama jokio noro prabilti.
Kabinetas atrodė labai keistai. Negana to, kad vietoj suolų visur mėtėsi pufai, Karter užuodė levandų kvapą skleidžiančias žvakes. Geras būdas užliūliuoti mokinius gamtiniais raminamaisiais... Smigdama į ryškiai raudoną, koledžo spalvos, pufą stebėjo aptriušusias sienas, nesuprasdama, kodėl profesorė pasirinko tokį neįprastą dekorą, galbūt teks studijuoti žiobarų lūšnynus? Bet kam tada tas perdėtas jaukumas?...
Klarė paprastai nebuvo tokia priekabi. Paprastai ji buvo miela paauglė, visiškai nepasižyminti daugumai paauglių būdingu sarkazmu ir greitais nuotaikos pokyčiais. Tačiau kai kurie įvykiai palieka randus žmonių sielose. Toks nelauktai įvyko ir peraugusios trečiakursės iš pažiūros ramiame gyvenime.
Pamoka prasidėjo ir naujoji profesorė prabilo. Neprisivirti košės... ar žinai, kad esi Hogvartse, kur kiekviena diena neprognozuojama?.. Mintyse toliau kando Klarė. Sienų perdažymas? Rimtai?.... Grifės ranka šovė į viršų.
- Profesore, gal sienas vertėtų dažyti gelsvai ar mėtine spalva? Nesiūlysiu raudonos, kaip jūsų suknelė, tačiau pastebėjau, kad mėgstate ramybę, - apžvelgdama žvakes, stengėsi per daug nepabrėžti sarkazmo savo balse, - o šios dvi visada būdavo mokyklose, tam, kad mokiniai būtų paklusnesni. Galėčiau padėti... - Paskutinis sakinys strigo kaštonplaukės gerklėje, ji rankomis ėmė pešioti iš uodegos išsidraikiusias sruogas.
Grifė stebėjo, kaip profesorė judėjo po kabinetą. Galiausiai apsistojusi ties lentą užrašė temą. Ji buvo nesunki, to Klarė ir tikėjosi ateidama į žiobarotyros pamoką. Augdama žiobarų pasaulyje, nors jos mama ir buvo ragana, paauglė žinojo daugiau už pusę čia susirinkusios klasės, ir daugiau tubrūt nei už kai kuriuos mokyklos profesorius.
- Amžius, tai šimtmetis. Dvidešimtas amžius truko, nuo 1901 iki 2000 metų, po jo seka mūsų - XXI amžius. Dešimtmetis, tai amžiaus dešimtoji dalis. Taigi amžių sudaro dešimt dešimtmečių. Svarbiausi išradimai - galbūt mobilieji telefonai, leidžiantys žiobarus pasiekti bet kur ir bet kada, na, nebent nesiekia toks dalykas, kaip ryšys. Taip pat internetas. Jo dėka žiobarai dabar gali daug daugiau, bendrauja ir dirba žymiai sparčiau, dalinasi žiniomis. Svarbiausias mokslo įvykis - pakilimas į kosmosą. Burtininkai ilgus metus tai daro magiškais būdais, tačiau žiobarai XX amžiuje pastatė pirmąsias raketas, kurios padėjo įveikti gravitaciją. Baisiausi - karai. Juos praeitas amžius iškėlė visai į kitas aukštumas. Įvyko pirmas ir antras pasauliniai karai, kurių metų buvo panaudoti ginklai, prieš kuriuos net mes, magai, neturime galimybės atsilaikyti. Tai cheminiai ir atominiai ginklai, naikinantys gyvybę visur, nepaliekantys jokios vilties. - Klarė pyškino tekstą nestabčiodama, tarsi iš vadovėlio. - Taip pat atsirado gatvės muzika, bei šokiai. Tai viena populiariausių žiobarų kultūros krypčių, kuri nustūmė klasiką ir baletą į šoną. Dvidešimtas amžius taip pat žymus tuo, kad dėka įvairių judėjimų, žmonija atsisakė tokių radikalių pažiūrų, kaip itin paplitęs rasizmas. Visų rūšių. Na, gal sunku būtų pasakyti, kad visiškai atsisakė, bet, manau suptantat ką noriu pasakyti... - Gestikuliuodama rankomis trečiakursė nutilo, leisdama nejaukiai tylai užlieti kabinetą, kol prabils kažkas kitas.
Y cada anochecer es una cita entre misterio y realidad para que no se te olvide soñar

*

Neprisijungęs Eimė Lockhart

  • II kursas
  • *
  • 8
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Eimė atėjusi į klasę sustingo, o po kelių sekundžių jos veide nušvito šypsena, išvydusi iki skausmo pažįstamus maišus. Panašus stovėjo ir jos kambaryje ir kuriame mergaitė praleisdavo beveik visą laisvalaikį, skaitydama knygas ar kažką kurdama užrašų knygelėje. Akimis apmetė patalpą ir kiti daiktai, didelį susižavėjimą nesukėlė. Besilupinėjančios sienos ir iš siaubo filmų užkuliusių paimtos užuolaidos. Mėlynplaukė garbanė jautėsi viename, iš jos taip pamėgtų siužetų. Tuoj ateis koks išprotėjęs vyras. mojuodamas su pjūlų. Girgžtelėjo atidaromos klasės durys ir klastuolė išsigandusi atsisuko, tačiau tai tebuvo vienas jos bendramokslių.
Jau prisigalvoju visokių nesąmonių. Šyptelėjo.
Žmonių pasaulis puikiai man pažįstamas, turėtų būti nesunku. Visteik jame praleidau visą savo gyvenimą. Pirmakursė susirado iš pažiūros labai minkštą sėdmaišį ( žinoma kuo toliau nuo saulės, lyg tyčia saulėta) ir tiesiogine to žodžio prasme prasmego. Juokdamasi bandė išlipti, tačiau jai nesisekė. Turbūt turėsiu taip prabūti visą pamoką, ot smagu bus.
Kiek galėdama ištiesė kaklą, norėdama išvysti profesorę, bet visą vaizdą užstojo uniformos klostės.
Išgirdusi profesorės klausimą, Eimė prisiminė skaitytas istorijos knygas, įvairius merginų portalus.
- Televizorius, telefonai. Vyrų ir moterų apranga labai supanešėjo, merginos ėmė nešioti kelnes. Taip pat paaugliai buvo pasiskirstę į dvi puses: rokerius ir hipius.
Kūnas ir protas yra svarbūs mūsų egzistencijoje. Abu įmanoma išgelbėti, išsaugoti. Tačiau ko vertas gražus apvalkalas, be išminties ?

*

Ema Filch

Ema vaikščiojo po Hogvartso koridorius ir galvojo koks nuostabus gyvenimas jai suteiktas, kokiam nuostabiam pasaulyje ji gyvena, juk kiti ( omenyje turimi žiobarų vaikai ) net nenutuokia apie tokį magišką pasaulį, o štai mergaitė gavo progą ne tik žinoti, bet ir būti to pasaulio dalimi. Tą pačią akimirką šią mintį nutraukė prisiminimas apie laišką iš Hogvartso. Tėvai Emai nepasakojo, kad ji burtininkė, ir burtų lazdelės ši nebuvo mačiusi, tik vėliau, gavus laišką jai buvo papasakota apie kitokį pasaulį - magijos. Tėvai nė neužsiminė apie tai, jog ji nepaprasta mergaitė, kad ji turi magiškų galių, nes tiesiog norėjo, kad tai jai būtų staigmena. Viską sužinojusi Ema aišku neapsidžiaugė ir nepateisino šio tėvų poelgio. Ši buvo tokia įtūžusi, tačiau tą pyktį numalšino supratimas, kad ji burtininkė.
Taigi nuskambėjo varpas ir Ema nuskubėjo į pamoką. Mergaitė neišvydo suolų, kaip būdavo įprasta, vietoj jų stūksojo sėdmaišiai. Ši susiradusi laisvą vietą atsisėdo. Kabinete buvo keistai jauku. Aiškiai buvo matyti, jog mokytojai tai pirma pamoka, nes ji kiek nervinosi, bet, kad ir kaip bebūtų profesorė itin maloni. Ir šis kabinetas mergaitei labai patiko.
Visiems susirinkus mokytoja pagaliau prabilo. Išgirdusi apie sienų ir užuolaidų perdažymą Ema, galima sakyti net nudžiugo. Mat jai nuo pat mažų dienų patiko dizainas, ji aišku galėjo sukomponuoti tinkamiausią spalvų derinį, tačiau imtis pačio dažymo ir juolab nesinaudojant lazdele buvo net ir mergaitei didelis iššūkis, kurio, deja ji nenorėjo įveikti.
- Profesore, manau, jog sienos galėtų būti persikinės spalvos, kadangi ši spalva šilta, delikati, linksma, o užuolaidos lengvos rudos spalvos.
Mokytoja stabtelėjo prie lentos ir užrašė temą. Ji buvo nesunki, todėl Ema tuoj pat pakėlė ranką ir rėžė atsakymą.
- Dešimtmetis - tai dešimties metų laikotarpis. XX a. - tai šimto metų laikotarpis, kuris prasideda nuo 1901 m. sausio 1 dienos ir baigiasi 2000 m. gruodžio 31 dieną. O svarbiausios naujovės atsiradusios šiame amžiuje:
Telefonas, vėliau ir kompiuteris;
Antibiotikai;
Internetas;
Radijas, televizija ir kinas;
Automobilis.
Ji minutėlei atsikvėpė ir toliau tesė:
- Svarbiausi ( mano manymu ) XX a. įvykiai būtų Pirmasis pasaulinis karas, mokslo ir technologijų pasiekimai.
Kalbant apie muziką mergina nelabai ką ir galėjo pasakyti, nes tai buvo tiesiog ne jos sritis, todėl į šį klausimą ji negalėjo atsakyti. Ema atsisėdo ir giliai įkvėpė, bei iškvėpė. Na ir kas, kad klausimo apie muziką ji neįveikė, juk tai jos pirma Žiobarotyros pamoka ir čia nereikia būti vunderkinde. Mergaitė nusiramino ir nebesijautė prastai.

*

Neprisijungęs Nicholas Grybst

  • I kursas
  • *
  • 4
  • Taškai:
Nicholas buvo prastos nuotaikos. Ir dar žiobarotyros pamoka su šiokia tokia neapykanta mastė klastuolis. Dievaži, reikėjo nepersivalgyti tų pyragėlių, bet tai buvo gana didelis įšūkis, nes juk jie toki skanūs! Įėjes į kabinetą gana apsidžiaugė pamatęs sėdmaišius. Su prisprogusiu pilvu nereikės taip kankintis kaip ant kietų medinių suolų. Labai tyliai pasisveikines su profesore, kad net nežinojo ar ji išgirdo ar ne, todėl papildomai jai nusišypsojo, kad neatrodytų nemandagus. Žnektelejo ant artimiausio sėdmaišio, tačiau nė žvilgtelėti nenorėjo į kabinete esantį maistą. To tik betrūko kad susivemtų. Betkoks veiksmas reikalavo daugybės energijos, todėl patogiai įsitaisė ir stebėjo profesorę.
Gana nervinga. Strikinėja kaip koks zuikis. Bet jam patiko. Patiko žmonėse matyti jaudulį. Klasėje pagrinde buvo jo koledžo ir grifų gūžtos mokiniai. Gana keista, kad tiek klastuolių domisi žiobarais. Šyptelėjo Nicholas.
Išgirdes profesorės pasiulymą perdažyti sienas, mintyse nusijuokė. Negi atsiras tokių kvailių kurie tuo užsiims? Profesorei bestrikinėjant ir kalbant, ji užrašė ant lentos tema: ,,XX a.
Kultūra keliaujant per skirtingus dešimtmečius.'' Gavus užduotį išvardinti žiobarų technologinius ir mokslinius išradimus, Nicholas nė nesivargino juos vardyti. Gyveno žiobarų pilname mieste, tad nesunkiai galėjo išvardyti jų daugybę, tačiau pilnas pilvas ir tingulys darė savo. Krapštydamas panages, jis nutaisė nekalta žvilgsnį tarsi nieko nežinotu ir tik vylėsi, kad profesorė nelieps keltis nuo sėdmaišių ir jis galės visą pamoka prasidėti ir praklausyti ale kokie protingi ir įdomūs yra žiobarai. Baiges krapštyti panages, jis užsimetė ilgus plaukus sau ant kairiosios akies, kur vietoj normalios rudos spalvos žarėjo pilka migla, kad nesimatytų jos apakimas, dėl kurio kaltas įvykis susijes su juodają magija per kurį žuvo jo motina kai jam buvo tik 3 metukai.
Nicholas sėdėjo už poros moksleivių, kurie rodos nuoširdžiai buvo susižavėje naujaja profesore, todėl per sėdmaišius jis nelabai matėsi. Berniukas užmerkė akis ir klausėsi klasės šurmulio.

*

ameli

Profesorė stovėjo klasės priekyje, prie lentos, ir klausėsi mokinių atsakymų į abu jos užduotus klausimus. Tiems, kurie pasisiūlė nudažyti sienas, maloniai nusišypsojo. Vienas mokinys suabejojo tuo, ką ji darytų, jeigu koks vaikas apsinuodytų dažuose esančiomis medžiagomis, - nors jo balse ir girdėjosi akiplėšiškumas, mokytoja nepasimetė ir jam nusišypsojo, o tada žiūrėdama tiesiai į akis paaiškino:
- Na, visų pirma, tai sienų dažymas tik savanoriška veikla, neprivalote jų dažyti, jeigu bijote apsinuodyti. Bet bijoti nelabai yra ko, nes mūsų mokykla turi puikią seselę, kuri, jeigu jau netyčia nutiks taip, kad apsinuodysite, tai tikrai išgydys, - sumirksėjo ilgomis blakstienomis ir toliau klausėsi mokinių atsakymų.
Daugelis įvardijo panašius dalykus, kai kurie dar ir ko nors paklausė, ir profesorė atsakinėjo į tuos klausimus:
- Taip, teisingai ištarei žodį internetas ir teisingai įvardinai kada prasidėjo ir baigėsi XX a., - linktelėjo mergaitei iš Grifų Gūžtos, - Taip, gimiau XX a. pabaigoje, - tarstelėjo kitai mergaitei iš Grifų Gūžtos, nors apie savo amžių kalbėti nelabai mėgo, - Žodžiu, visi esate daugiau mažiau teisūs. Kiekvienas už savo atsakymą gaunate po 2 taškus.
Taigi, nepaisant visų karų ir kitokių sunkumų, slėgusių žmonių pečius XX a., jie labai sparčiai vystė savo kultūrą. Šiandien jūsų praktinė užduotis bus keliauti per XX a. dešimtmečius ir iš tam tikrų mados, muzikos, įvykių užuominų pasaulyje, kuriame būsite, nuspręsti, kokiame dešimtmetyje esate. Kai suprasite, kuriame dešimtmetyje esate, tai turėsite užrašyti į šią lentelę, - mokiniams išdalino lapelius, kuriuose buvo stulpeliu surašyti skaičiai nuo 1 iki 10 bei tušinukus ir pieštukus. -Tarkime. Atsiduriate pirmajame pasaulyje, jame pamatote, kad žmonės kalba apie tai, kaip gerai, kad baigėsi Pirmas pasaulinis karas, ir lapelyje prie skaičiuko 'vienas' rašote - antras dešimtmetis. Šalia turite parašyti, iš ko taip sprendžiate, šiuo atveju - iš kalbų apie Pirmą pasaulinį karą. Kai tai parašysite, pieštuko galiuką, su kuriuo nerašome, patrinkite į antrą numeriuką - atsidursite antrame pasaulyje, kažkokiame kitame dešimtmetyje. Jame irgi turėsite iš kažko atpažinti, koks tai dešimtmetis. Tada patrinsite trečią numeriuką, vėl turėsite suprasti, kokiame dešimtmetyje esate. Taip turite apkeliauti mažiausiai tris dešimtmečius. Kai kurie įvykiai vyko ne tik viename dešimtmetyje, tarkim, prasidėjo trečio pabaigoj ir baigėsi ketvirto pradžioj, tai jeigu teks susitikti su tokiais įvykiais, lape parašykite abu dešimtmečius. Ir ak, nukeliauti į patį pirmąjį 'pasaulį' irgi turite taip pat - patrinkite pieštuko galiuką, su kuriuo nerašome, - Amelija nežinojo, ar viską pasakė. Tada prisiminė, - tiesa, grįžti galėsite tuo pačiu pieštuko galiuku patrynę į tą mažytį rutuliuką lapo kairiame kampe, kuriame pavaizduota Hogvartso pilis.
Palaukusi, kol vaikai 'suvirškins' visą išgirstą informaciją, priėjo prie savo stalo ir pasiėmė dėžutę su įvairiais papuošalais.
- Matote šią dėžutę? Joje yra įvairūs žiedais ir apyrankės. Kiekvienas pasiimkite po vieną, - ir vėl praplaukė tarp suolų. - Jokiu būdu jų nenusiimkite tol, kol būsite žiobarų pasaulyje. Tai, ką jie daro, manau, išsiaiškinsite patys. Ir, kol neiškeliavot - jeigu norit, galit apsirengti kokiais nors XX a. drabužiais; jų čia yra visokių. Na, manau, taip tiesiog bus smagiau. Sienas, manau, dažykime persikine spalva, o užuolaidų spalvą vis keisime. Šiandien jos bus švelniai rudos, kitą dieną - gal mėtinės, dar kitą - dar kitokios. Beje, tie, kurie vis dar norit dažyti sienas, galite pasilikti - pabandysime tai padaryti kuo greičiau, tada galėsit keliauti. Bet jeigu nebėra norinčių, galit keliauti iš karto, - nusišypsojo, - Beje, žiobarų pasauliuose jūs atsidursite bet kokioje, atsitiktinėje vietoje. Jeigu jums iškils pavojus, ištarkit Mudikalus ir aš akimirksniu atsidursiu pas jus. Ar turit kokių nors klausimų?  Ir ak, taip, pamiršau paminėti - kiekviename pasaulyje jus vysis didelis ir stiprus kentauras, kuris, jeigu nesugebėsit per penkioliką-dvidešimt minučių apsisukti viename pasaulyje, jus sugaus ir... na, bus negerai. Sėkmės! - atsisėdusi prie stalo ėmė žiūrėti, kaip sutrikę mokiniai dingsta jai prieš akis.
Gal mergina kiek persistengė su tuo kentauru, bet nieko, taip mokiniai bent jau per ilgai nebus iškeliavę. Šyptelėjusi Amelija ilgesingai pažvelgė pro langą, taip, lyg jame būtų kažkas įdomaus. Gal nieko blogo jiems nenutiks, - pagalvojo.

--
//Jeigu užduotis neaiški, parašykit man į a.ž., atsakysiu. Tie papuošalai turėtų jus apsaugoti nuo visų blogų dalykų, kurie gali nutikti žiobarų pasaulyje; taip pat ir nuo kentauro.
Jeigu keliaujant jus kas nors sužeis, žiedai visa tai ištaisys, o kentaurui neleis prisiartinti arčiau negu per dešimt metrų. Bet nepamirškit - kol kas jūsų personažai to nežino.
Tas 'lapukas'  kaip ir yra tikras. Kai atliksit šią užduotį, t.y., apkeliausit tris ar daugiau dešimtmečius, paskutinio savo įrašo gale (arba išsiaiškinę kiekvieną dešimtmetį) turit parašyti, kaip pildot tą lapelį. Tai yra, turite naudodami citatos ženkliuką parašyti tą patį, ką viršuje parašiau, kad jūsų personažas turi parašyti. Jeigu norit, galit ir šiek tiek pasukčiauti - tarkim, dešimtmetį sužinoti iš datos, parašytos ant laikraščio, bet lapuke vis tiek turit parašyti, iš kokio dalyko tai atpažinote. Jūs jį turite kaip ir išgalvoti, bet jis turi būti realus. Pvz.: Antras pasaulinis karas. Reikia bent trijų post'ų. Sėkmės!

P.S. kabinete kol kas nėra suolų, tai tie, kurie parašėt kitaip, pataisykit.

..
Papildymas: nepaminėjau, kur persirengti, taiii jo, galit nueiti į tualetą arba užlysti už mini spintelių su drabužiais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Amelija Merlou »

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Monica Lilly Moonlight, knygomanė ir filmomanė ♥
Monika nustebo išgirdusi, ką veiks per pamoką, bet jai šios kelionės per laiką patiko. Tiesa, Mėnesiena tikėjosi, kad supras, kokiame dešimtmetyje atsidūrė, ir neužstrigs XX  - ar XI - amžiuje. Varge. Jei jau dabar painioju, į kokį šimtmetį nuvyksiu, kas bus su dešimtmečiais? Monika, pagalvok logiškai. Dvidešimtas amžius dabar. Idiotė.
Profesorė Merlou praėjo {ne tas žodis - grakščiai praplaukė} tarp suolų su dėžute rankose. Monika atkreipė dėmesį, kad ne tik rūbai aplinkui atrodė seni - dėžutė taip pat. Kai mokytoja sustojo šalia Lili, ji išsitraukė nuostabią apyrankę smulkiais žydro stiklo karoliukais. Ši apyrankė taip pat tarsi iš XX amžiaus, - pagalvojo Lili, segdamasi dviejų eilių papuošalą ant dešinio riešo. Ji atsistojo ir kartu su kitais mokiniais ėmė ieškotis tinkančių rūbų. Monika ypač žavėjosi ketvirtuoju - holivuiniu - dešimtmečiu, tad rūbų kalnuose ieškojo kažko panašaus. Mergina išsitraukė ilgoką, tamsiai mėlyną suknelę, išmargintą smulkiais žirneliais, jos rankovės buvo platėjančios ir nusmukusios. Aišku, Lili tokie rūbai buvo keistoki, bet atsižvelgiant į tuometinę madą, ši suknia buvo nuostabi holivudinio stiliaus dalis.
Tada Mėnesienos akys užkliuvo už kito rūbo - jau visiškai kitokios suknelės. Ji buvo sutraukta ties liemeniu,siaurais pečiais ir be galo plačiu, bet neilgu sijonu, nuostabios vyšninės spalvos. Monika nežinojo, kurio tai laikotarpio apdaras, tačiau žmonės jį nešiojo ir dabar. Vadinasi, tai vienas tų "amžinai madingų" rūbų. Greičiausiai jis populiarus daugelyje dešimtmečių. Mergina nenorėjo, kad atsidūrus devintajame dešimtmetyje žmonės ją išjuoktų dėl ketvirto dešimtmečio rūbų, todėl nusprendė vilktis vyšninę suknelę. Bet holivudiniai rūbai yra tavo svajonė, Monika. Lili dar truputį pagalvojo ir apsisprendė - vilksis suknią su platėjančiu sijonu. Švilpinukė susirado tamsius, labai senoviškus, bet elegantiškus batus ir didžiulę, subtilią segę. Mergina pasisuko eiti persirengti ir tada suprato - profesorė Amelija nepasakė, kur tą daryti.
Galbūt galima išeiti į tualetą? Bet Monika nežinojo, leidžiama tas ar ne, todėl nusprendė prieiti prie mokytojos.
The closer you look, the less you will see ♦

*

Neprisijungęs Seidė Kopas

  • IV kursas
  • *
  • 30
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Praleidusi pamokos teorinę dalį besišnabždėdama ir šį bei tą užsirašydama pergamento lape, Sadie buvo energinga bei pasirengusi pakeliauti po praeitį. Žiobarų pasaulis ją visada labai žavėjo, stebino ir graudino, dėl to mergaitė buvo nepaprastai nudžiugusi ir susijaudinusi, turėdama galimybę susipažinti su istorija žmonių, neturinčių burtininkų galių. Grifiukė išmaukė paskutinius moliūgų sunkos lašus, užsimovė profesorės išdalintus papuošalus, prispaudė prie krūtinės lentelę su pieštuku ir stryktelėjo iš patogaus, ryškiai geltono sėdmaišio. Prabėgdama pro ant sienų kabančius paveikslus ir nuotraukas, suplėkusias užuolaidas bei nenudažytas sienas ji įsivaizdavo jas šviečiant persikine spalva. O jeigu jos būtų tamsiai tamsiai mėlynos? Beveik juodos ir išmargintos spindinčiomis žvaigždėmis? Bet gal tai labiau tiktų astronomijos pamokai? Nors koks skirtumas, naktinis dangus tinkamas visur ir visada. Mergaitė papurtė galvą, atsikratydama nereikalingų minčių, nusuko akis nuo sienų ir prišokusi nekantraudama pradėjo raustis tarp žiobariškų drabužių. Žavėdamasi viskuo ką išvysdavo, mergaitė išsitraukė tamsiai žalios spalvos, kreminiais taškučiais išmargintą suknelę, lengvai krintančiu ilgu sijonu, laibu liemeniu ir trumpomis, plačiomis rankovėmis. Pagalvojusi padėjo suknelę į vietą ir nusikabino kitokią, trumpą juodą suknytę. Tuomet, kol viena mergaitė buvo užsisukusi, Sadie nusprendė iš jos drabužių krūvelės pasičiupti juodus akinius nuo saulės. Gal ir negerai padarė, bet pastaroji mergaitė grifiukei taip pat nebuvo labai maloni. Galiausiai Sadie pasiėmė paprasčiausius juodus batelius, turinčius žemą kulniuką ir užlindo už spintelių, kad galėtų netrukdoma persirengti. Iš pradžių suknelė atrodė kiek didoka, bet kai tik Sadie ją apsivilko, medžiaga prigludo prie kūno taip, lyg būtų pasiūta kaip tik jai. Į plaukus įsisegusi rastą ant žemės besimėtantį, spindintį segtuką, mergaitė išlindo ir pažvelgė į veidrodį. Atvaizdas jame privertė ją šiek tiek nustebti ir sukikenti. Sadie buvo keista save matyti su žiobariškais drabužiais, kai pati dažniausiai dėvi tamsiai violetines mantijas ir juodus apsiaustus. Be to, praeities mada labai skyrėsi nuo šiuolaikinių prigludusių džinsų paaukštintu liemeniu ir trumpų, vos pridengiančių palaidinių, su kuriomis Sadie buvo pripratusi matyti daugybę žiobarųų. Bet grifiukei ši suknelė nepaprastai patiko, ji jai iš kart priminė žiobarų mados ikoną Coco Chanel. Kažkada jos nuotrauką matė ir straipsnį apie ją skaitė mamos žurnale. Sadie buvo nepaprastai patenkinta savo įvaizdžiu ir galutinai išsipusčiusi pasitraukė nuo veidrodžio. Jos veide švietė ryškiausia šypsena ir nuotaikos negalėjo sugadinti net pragaištinga mintis apie besivejantį kentaurą. Nors aš žaviuosi kentaurais, taigi, tai visai nėra bloga naujiena. Pasiruošusi Sadie giliai įkvėpė ir iškėlusi pieštuką, kitu jo galu bedė į lentelėje esantį numeriuką - „1“.

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Monica Lilly Moonlight, knygomanė ir filmomanė ♥
Profesorės Merlou patarta, Monika patraukė į tualetus, kur persirengė savo pasiimtais rūbais. Dėl jos tamsių, prieš ryškią šviesą tamsiai raudonais atrodančių plaukų, pūstoji vyšninė suknelė jai puikiai tiko. Batai buvo didoki, tad Švilpė nutarė grįžus į klasę juos pasikeisti, o plaukus viršugalvyje susegė ta senoviška, brandinto aukso spalvos sege. Mėnesiena atrodė tarsi nužengusi iš praėjusio dešimtmečio žiobariško žurnalo viršelio. Žiobariška apranga keistoka, bet truputį žavinga.
Grįžusi į klasę, susiradusi tinkamo dydžio batus ir išsilenkdama kelių mokinių su itin didžiuliais rūbų kalnais, ji atsistojo arčiau mokytojos {kažkodėl pasijuto saugiau} ir patrynė pirmąjį numeriuką.
Ar toks jausmas keliaujant oru? - paklausė savęs Monika. Jos kojos akimirkai atsiplėšė nuo žemės {tikrai, tarsi būtų prilipusios}, pasaulis aplink krestelėjo ir mergina nugriuvo dulkėto keliuko. Viskas teruko kelias sekundes, o tada Švilpė atsikėlė, nusivalė dulkes nuo puošniosios suknios ir, svirduliuodama nuo keisto pojūčio, apsižvalgė.
Lili atsidūrė gan prabangiame, senoviniame mieste: pastatai nematyti, bet dailūs, prižiūrėti, daugybė dulkių ir purvo, tačiau seni vyriškiai su šluotomis kruopščiai aptvarkydavo kiekvieno namo kampą. Žmonių nebuvo daug, visos moterys buvo su paprastomis, prigludusiomis suknelėmis arba sijonais ir švarkeliais. Dauguma pasiturinčių porų važinėjosi įdomiomis, lėtomis ir garsiomis mašinomis. Monika jautėsi tarsi išsipusčiusi prašalaitė šiame kukliame, bet kartu didingame pasaulyje. Negana to, visi praeiviai į ją spoksojo ir šnabždėjosi kažkokia kalba. Ta kalba, kaip iškart suprato mergina, buvo prancūzų. Negali būti... Monika buvo be galo gabi trimis svetimomis kalbomis: lotynų, ispanų ir prancūzų, o dabar mokėsi dar ir jamaikiečių.
Bet kalbinti tuos madingus prancūzus, vis kreivai į ją šnairuojančius neatrodė protinga, be to, ją vijosi tas kentauras, tad Mėnesienai reikėjo kuo skubiausiai išsiaiškinti, kur ji yra. Graitai apsižvalgiusi, suprato, kad jos viltys menkos: mada ir šiaip istorija ji nesidomėjo. Visiškai. Monika galėjo laisvai kalbėti įvairiomis kalbomis, rašyti istorijas, bendrauti su gyvūnais ar nepriekaištingai naudoti levitacijos kerus, tačiau su istorija jai buvo blogai.
Pro ją praėjo kažkokie vyriškiai, solidžiai apsirengė, ir, kadangi šnekėjosi labai įsijautę, net nepastebėjo keistai apsirengusios merginos, sliūkinančios iš paskos ir besiklausančios jų pokalbio.
- Avez-vous entendu parler de Alexander Flemingo invention ? - Ar girdėjai apie Aleksandro Flemingo išradimą?
- Oui, médicaments, pénicilline ! - Aišku, vaistai, penicilinas!
- Croyez-vous en ? Croire que la pénicilline guérit toutes les maladies ? - Ar tu tiki? Ar tiki tuo, kad penicilinas gali išgydyti visas ligas?
- Et pourquoi pas ? Je pense qu’il est encore... - O kodėl ne? A manau, kad netgi...
Du ponai atitolo nuo Švilpinukės, bet ji girdėjo pakankamai. Prieš šią pamoką jį pasiskaitė vadovėlio temą, kad lengviau orientuotųsi pamokoje... Ir bent vieną dalyką prisiminė: penicilino atradimą. Aleksandras Flemingas pastebėjo vieno moksleivio atrasto vaisto poveikį 1928 metais. Taigi... trečias dešimtmetis. Ar antras? Iš viso, ar Flemingas tuos vaistus atrado ne 1828 metais?
O varge. Aš negaliu užstrigti Prancūzijoje net nežinodama metų. Ir dar tame dešimtmetyje, kada tokios pūstos suknelės visai nemadingos.
Monika labai dvejodama prie pirmo numeriuko užrašė trečias dešimtmetis. O kas nutinka, jei parašai neteisingą? Ar mokytoja sakė, ar ne? Kitame punkte įrašė:

Citata
Nes žmonės kalba apie penicilino atradimą.

Švilpė apsuko pieštuką ir patrynė numerį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Monika Lili Mėnesiena »
The closer you look, the less you will see ♦

*

Neprisijungęs Monica Lilly Moonlight

  • III kursas
  • *
  • 92
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Monica Lilly Moonlight, knygomanė ir filmomanė ♥
Kojos atsiplėšė nuo žemės ir vėl krito žemyn. Monika neišlaikius parkrito ant kelių ir greitai atsistojo - nebuvo tikra, kur atsidūrė. Iš pradžių apsižvalgė, o tada suprato, kad įveikė pirmąją kelionę laiku. O Dieve. Man pavyko. Ir aš neužstrigau dvidešimtame amžiuje!
Tada Mėnesienos akys aiškiai išvydo vaizdą aplinkui. Aplinka mirgėjo nuo tamsaus, ryškaus atspalvio suknelių ornamentuotu audiniu, kai kur vis švystelėdavo šviesios spalvos. Vyrai - tvarkingi, galantiški...
Aš atsidūriau holivudinėje eroje! Dabar Mėnesiena labiausiai gailėjosi mėlynosios Hogvartse ir apskritai kitame laike paliktos  suknelės, kuri čia puikiai tiktų. Ji stumdėsi su savo plačiuoju sijonu gaudydama žvilgsnius, bet, laimei, nepiktybiškus. Pagaliau atsidūrė prie ramesnės vietos po kažkokia niša ir greitai įrašė:

Citata
Ketvirtasis dešimtmetis. Nes moterys apsirengusios holivudinio stiliaus rūbais.

Tikrai ne itoriškas atsakymas, bet tiks.
Patrynus trečią numerį ir pakilus nuo žemės, ji nusileido labai greitai, tačiau šįkart Švilpė buvo pasiruošusi: ji išsilaikė ant kojų ir nesupurvino gražiosios nežinomo laikotarpio suknelės. Apsižvalgiusi pamatė siaubingą vaizdą: tūkstančiai purvinų žmonių piktais, tamsiai veidais rovėsi prie didingo pastato - baltos pilies su kažkokios labai matytos tautybės motyvais. Smegenys įsijungė, ir minios stumiama Monika suprato: Rusijos revoliucija.
Man ima nebepatikti šios kelionės ir šis amžius. Pakliuvau į bėdą. Mėnesiena pakliuvo į baisią bėdą: su jau seniai praėjusio dešimtmečio puošnia suknute, tarp įpykusių darbininkų, laikoma kilminga panele. Bent jau kai kurių žmonių; kad rimtai nenukentėtų, Švilpinukė spruko į medžių proskyną. Tenai, deja, taip pat glaudėsi žmonių: išsigandę tarnai ir purvinos žmogystos.
Monika įsikorė į medį ir tirtėdama prigludo prie kamieno. Taip prasėdėjo gal dešimt minučių negalvodama apie pamokos užduotį; ji prisiminė siaubingus momentus, bandant išsisukti nuo apšepusių, ginkluotų maištautojų, kada ji parkrito į dumblą, jos vos nesutrypė įsiutusi minia, jos vos nenudūrė kažkoks sukilėlis... Ir šiame aukštame medyje jai neatrodė saugu, girdint šūvius, klyksmus, riksmus... Tai visai nelinksma pamoka...
Baisiausia, kad mergina visai pamiršo kentaurą. Tolumoje, už rusų darbininkų nugarų, pasirodė didingas pusiau žmogaus, pusiau arklio pavidalas. Net tamsoje matėsi rudai  juodas žirgo kūnas, ilgi tamsūs plaukai ir įdegęs žmogaus liemuo. Maištautojai jo nematė: tai tikriausiai buvo magija.
Pasidarė vėsu ir baisu, akyse susikaupė ašaros ir Monika panoro dingti iš šio košmaro, kupino mirčių ir skausmo. Ji pirmąsyk rimtai suvokė visų revoliucijų rimtumą ir be galo graužžėsi dėl nesugebėjimo išmokti datų. Datos daug, daug naudingiau už kalbas...
Kentauras greitai artėjo; Monika drebėdama išsitraukė lazdelę ir galvojo apie gėdą, išsikvietus mokytoją. Keista, baimės nebuvo; Lili juto tik nusivylimą. Ir tada... Stebuklas.
Apačioje stovėjo visa drebanti ir nenoromis ginklą ir porą tarnų atsukusi maištautojų rūbais apsirengus moteris; ji rijo ašaras ir žvalgėsi kažko, kas tikriausiai padėtų jai iš čia ištrūkti. Akivaizdu, ji nenorėjo daryti nieko blogo.
- Ei! - sušnypščiau maldaudama, kad ta moteriškė būtų daugiakalbė ar bent jau mokėtų anglų. Išgirdus mano balsą, sukilėlė atsisuko, pakėlė durtuvą, bet tuo metu vienas tarnų išsigandęs sukliko "Сохранить!", pargriovė moterį ir paspruko. Pažvelgiau į tą pusę ir pamačiau, kad kentauras jau visai arti.
Vėl pasisukau ir maldaujamai pažvelgiau į purvyne gulinčią ir kūkčiojančią moterį. Man pasidarė liūdna ir be galo norėjau jai padėti. Nusileidau žemyn ir palinkau prie jos.
- Ei, - švelniai tarstelėjau. - Ar supranti mane?
Toji klausiamai pažvelgė į mane ir šniurkštelėjo. Mano akys pastebėjo laikraščio skiautę jos kišenėje.
- Galiu? Can I? - pabandžiau paskutinį kartą paminėdama žodžius, kuriuos pati vargiai supratau: - Или я могу? - Ką aš pasakiau?
Ji pažvelgė į laikraščio gabalėlį ir bailiai man ištiesė raminamai nusišypsojau, nors man norėjosi stverti popierėlį ir dingti. Sunkiai supratau žodžius, bet viršuje buvo parašyta: 1917-02-01. Dešimtas dešimtmetis.
- Ačiū, - pasakiau, nesugebėjau sugalvoti rusiško šio žodžio vertimo, nors tikrai žinojau. Išsitraukiau suglamžytą lapelį ir užrašiau:

Citata
Antrasis dešimtmetis. Nes patekau į Rusijos revoliuciją.

Apsisukau ir pamačiau, kad baisusis kentauras už dešimties metrų. Patryniau ketvirtą numeriuką ir užsimerkiau.

//Negalima doublepostinti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Amelija Merlou »
The closer you look, the less you will see ♦

 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2019