0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Džonas Lukas Viljamsas Greywindas

  • Kvidičininkas
  • ***
  • 60
  • Lytis: Vyras
Jei užsuktum į Ūdrų Žabangus ar iškištum nosį iš savo namų, čia šitam miestelį, tau tikrai vertėtų apsilankyti šios gyvenvietės parke. Na, praverstų visomis prasmėmis- pramankštintum sąnarius, paspoksotum į senus, galingus medžius, pakvėpuotum grynu oru ar nusižiūrėtum kokį įdomesnį suolelį rytiniui pasisėdėjimui. O šitam planui (ne)puikiai tiko suolelis klevo pavėsyje, senam, bet prižiūrėtam parke. Jį galėjai rasti nuklydęs nuo pagrindinio, žvyru grįsto tako, pasukus kairėn ir sekant tą patį žvyro taką. Paėjus kokia dvi minutes, praeitum seną ąžuolą, visą nukabintą inkilais ir pastebėtai parko tankėjimą, bet nenustebk ir nebijok, kad nuklydai- eini tinkama linkme. Takas bus tinkamas palydovas iki kol prieisi kryžkelę, o šios vidurį šviestuvas, apraizgytas kažkokio vijoklio, it tas gerai pažįstamas iš Narnijos laikų stovi, gaila, be galimybės naktį pašviesti kelią ir skubančius praeivius ar įsimylėjėlių porelę. O kaip tik, kryžkėlės dešinėj pamatysi palinkusį it suvargęs tremtinys, bet galingą klevą, o po juo- juodą, prižiūrėtą suolelį su atlošu. Jį taip mėgstą dvi moterėlės, naudojamą pasišnekučiavimų ligi ryto iki vakaro vieta, tad jei nenusišypsos laimė, čia nerasi laisvos vietos, nors mažai būna kitų, šiaip užklydusių žmonių, kurie okupuotų šią poilsio vietelę, prisigėrusią pletkų ir arbatų aromatu bei savotišku ramybės jausmu.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Žinoma, kai atostogos, visi skuba - vieni namo, kiti į vasaros linksmybes, treti į dar kažkokią nesąmoningą veiklą, kuri nebuvo nė menkiausiai susijusi su mergina. Ji norėjo namo, atgal prie visų tarnų, gal net apsilankyti savame drugelių sode, pasisvečiuoti vienoje iš šeimai priklausančių vilų, žiūrėti, kaip atkeliauja prieš akimirką pasiūti apdarai. Kas, savo sveikame prote esantis nenorėtų tokių pramogų?
Prie vieno iš vakaro tamsą nušviečiančių žibintų nuaidėjo juokas, kurį sekė duslus garsas ir mažytis inkštelėjimas, po kurio sutraškėjo nukritę keli medžio lapai ir pasvirusi šakai. Celeste Victoria Lavenza negalėjo grįžti namo - bent ne dabar, kur būtų permatyta kiaurai it drebulės melai.
Pats Hogvartsas, patys mokiniai, mokytojai, personalas - koks pasišlykštėjimas! Jie visi varė jai žiaukčiulį, būdami tokios prastos rūšies, nė nesuprasdami, ant kiek laimingi buvo gaudami tokią progą kaip mokymąsi šalimais jos, bandydami ją žeminti dėl to, kad kažkas bent jau laikėsi senų idealų.
Laikėsi - vien tas žodis kaip peilis kirto per mintis, primenant jos dabartinį apdarą - vienu traukinių - paprastų, šlykščių, murzinų ir pilnų kitų pakeleivių pėdsakų - pakeliavo aplink, galutiniame tiksle atsidurdama čia. Raudonas bliuzonas, kurio kapišonas buvo užmestas ant auksinių atspalvių plaukų, juodi džinsai, kurie varė jai diskomfortą - jai, kuri į kelnes ant moteriškių žiūrėjo su panieka. Akys buvo nemokšiškai privarytos juodų šešėlių, o pieštuko žymės jau kaupėsi raukšlėse aplink akis. Beveik nusitrynęs raudonas lūpdažis, ir iš pirmos pasitaikisuios išparduotuvės pasigriebti kerzai - bent gerai, kad vakaras buvo vėsus. Bent gerai, kad niekas jos nepažinojo, kad ji nebuvo su niekuo artima.
-Visi jūs šušikti šunsnukiai, manote geresni esantys,- visą dieną neprabilęs balsas išsprūdo gergždžiantis, o kerzo aulas dar kartą susidūrė su medžio kamienu,- Ką, aš jums silpna mergiokštė, ką? Sunaikinsiu jus visus. Manote, kad galite man nurodinėti? Man? Sutrypsiu jus su žemėmis.
Žinoma, ne visos tobulos aplinkybės priveda prie tobulo žmogiškumo. Jeigu niekas jos neatpažins, jeigu ji pataps kažkuo kitu ir išsilies į nakties tamsą - realiai, koks skirtumas? Prisiminimus užrakins toli toli, kad niekas nepasiektų, o pati ir toliau gyvens kaip miela ir rafinuota dama - kokia ir buvo.
Galbūt Celeste pasigirdo, galbūt sušlamėjo lapai - mažas šiurpulys perbėgo per nugarą, ir ji apsidairė aplink. Jeigu tai tebuvo pakeleivis, visuomet galėjo nudelbti jį žvilgsniu; jei tai buvo silpnavalis, visuomet galėjo parodyti jam vietą šitoje visuomeniškoje hierarchijoje, sužlugdant bet kokius gyvenimo planus.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
((Netyčia parašiau iš ne iš to
profilio, Hannah))

Tyliais, vos girdimais žingsniai, kažkas įslinko į Ūdrų Žabangų parką. Nė paukštukas nesugiedojo savo rudeniškos giesmės, nė varganas medžio lapelis nesukrutėjo, papūtus menkam, šaltokui vėjeliui. Vienišas siluetas išryškėjo medžių tamkmėj. Pasigirdo dunkstelėjimas. Kažkas persikėlė oru. Suurzgė. Tyla. Šnaresys.
Sidabrinė gija pasirodė, išlįsdama iš medžių, metamų šešėlių, suformuodama gynėją- kojotvilkį. Sunerimusios rudai pilkos akys blykstelėjo už klevo kamieno. Siluetas, esantis tankmėj, pradingo, o kojotvilkis nulėkė, ieškodamas tam tikro asmens.
Viskas buvo baigta.

Prieš du mėnesius, rugpjūtis.
Vakarų Prancūzijos miestas, Lorjanas.

Melijandra sukišusi rankas į kišenes dirstelėjo į smėliaplaukę, metais vyresnę už švilpę.
-Būtina?
-Taip,- pavargusiu balsu atsakė toji ir su šiais žodžiais, pakilo nuo stalo,- Kitaip nieko nepakeisim, turim sutikti.
Penkiolikmetė suniurnėjo. Pilkšva rytmečio šviesa papilkino jos veidą, ir išryškino nepasitenkinimo mimiką. Dvivardė mergina nenorėjo sutikti su tuo, kas tuojaus atsitiks. Buvo šventai įsitikinusi, kad tai daryti- nedora ir nesąžininga. Ji tikėjo, kad laisvė neparduodama.
-Mela,- maldaujanti smėliaplaukės gaida pakibo prie kambario lubų.
Lorijan dėbtelėjo į ją nepatenkinačiu žvilgsniu, kuris ilgainiui tapo įniršusiu, gręžte gręžančiu paskutinį baimės dalelę.
-Bet kas iš to? Ką nors mes už tai gausim, Treice?
Treice, pavadinta šešiolikmetė žiobtelėjo it į krantą išmesta žuvis. Nieko nepasakė.
-Mirtis ir mirtis,- išrėžė susinervinusi rudaplaukė, ir nieko netariusi dingo iš kambario.

Visa tai prasidėjo, kai Mela su Igoriu atvyko iš Jungtinės Karalystės į JAV, Virdžinijos valstiją, pas Myšą, jų tikrojo tėvo tėvą  praleisti su savo likusia gyva gimine vasaros atostogas ir įsilieti į antgamtiśką pasaulį, pamirštant Hogavartsą. Tačiau ramiai pragyventi tuos tris mėnesius nebuvo lemta nuo pat pradžių. Pirmiausia susidūrimas pačią pirmą dieną su Ochgteinų pasiųsta grupe, o paskui... jau nebe svarbu. Įvykiai įvykius vijo, neleido nei dviem jauniems Lorijanams susivokti, kolei buvo įtraukti į šią velniavą, kuri tęsesi iki dabar. Juk neveltui, antra alfa- Dimitrijus, pasiuntė Melą su Treice ir dar keletais vilkolakiais iš klano, į šį Prancūzijos miestą, iš kurio buvo galimai kildinimos Lorijanų giminės atsiradimas. Jie turėjo susirast Aihalą, žmogų, kuris kariavo kitoje pusėje- Medžiotojų.
Tačiau jo nesurado.
Įniršusi penkiolikmetė sviedė pirma pasitaikiusį vazoną stovintį prieškambaryje ant komodos, į sieną. Tuščias vazonas suspindėjo kylančios saulės spinduliuose, net visas kambarys nušvito, bet tai tik te trumpai, nes stiklas subarškėjo ir šukės pabiro ant žalsvai rudo kilimo. Melijandra nusikeikė patyliukais.
Jie nesurado Aihalo, ir dėl to, turi tartis su Senatu, kad atidėtų Paženklinimo ir Priesaikos Įvykdymą ( o tai reikštų, kad Emousai ir Lorijanai taptų dar priklosomesni nuo Senato) Ahailas, Buvęs Medžiotojas, darantis įtaką Senatoriams, turėjo perkalbėti juos, tačiau tai neįvyko, dėl jau žinomos situacijos.
Mela tūžmingai sušnypštė. Jie praras laisvę.  Taps kaip vasalai Feodalams. Igoris įklimps. Šūdas.


Rudaplaukė išlindo iš už klevo kamieno. Jos pirštai palietė čiurkščią žievę. Penkiolikmetės akys atsargiai nužvelgė parko užmatomą teritoriją. Ieškojo, bet nerado. Lengviau atsikvėpė.
Jo nėra.
Reiškiasi iš tikrųjų pradingo oru.
Antgamtikė nusiramino, pasijuto ramiau, tarsi būtų nusiridenus Barstyčių akmenį nuo širdies. Bet Mela Julija nežengė žingsnio, kol kiškenėje nepasitikrino raštelio. Galiausiai, Lorijan atsisėdo ant suolelio, klevo pavėsyje.
Šis rytas priminė tąjį, prieš du mėnesius. Apsimiegojusi saulė sklaidė aušros pilkumą, kilo ir nuauksino rudenio spalvomis apsidabinusius parko medžius (deja, tą kartą medžiai buvo vasaros glėbyje), vijo šalin tamsius šešėlius ir gynė tolyn šaltį.
Švilpė pasirėmė ranka smakrą. Mąslus žvilgsnis perbėgo pro užmatomą parko kampelį, ir nieko nelaukusi patogiau įsitaisė ant juodo su atlošiu suolelio- pasiruošė laukti. Bet, jei ji žinotų, kad pirmiausia susitiks ne su tuo asmeniu, o su žmogumi!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Skarletė Siuzana Vein

  • I kursas
  • *
  • 1080
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • oh, wow, lovely
Kai ruduo jau skambino kaži kelintus, bet tikrai dar ne paskutinius varpus, siuntė laiškus medžių lapų pavidalu į Vanilės močiutės kiemą, o paskutiniems paukščiams paliekant miestą - šalna pradėjo kandžioti penktakursės plaukų galiukus. Dabar ji, kiek per stipriai susisukusi į jau žieminį apsiaustą, tekina nubėgo pirmojo šio ryto traukinio link ir per trumputį laiko tarpą pasiekiė Ūdrų žabangų miestelį. Tik čia gali susirasti naujų draugų, kaip antai Klarė, tik čia gali skaniai pavalgyti, gerai praleisti trumpas rudens atostogas ir tik čia pailsėti nuo amžinai nemiegančio miestelio tarp spalvotų lapų, žiemojančių paukščių prastų balso stygų ir svarbiausia - parke parduodamų šokoladinių vaflių su uogomis. Žingsnis po žingsnio ir tamsiaodė prasispraudė pro nevisai plačiai atidarytus parko vartus ir sukeldama šumulį žengiant per smulkaus smelio takelį, nusipirko geltonosios arbatos, kurią taip mėgsta ir kurią taip seniai gėrė. Apsidairė. Akį patraukė labai patogioje vietoje - klevo pavėsyje - pastatytas suolelis. Nesvarbu, kad ten sėdėjo dar kita mergina, kurios veido bruožai jai kažką labai priminė. Atsargiai pritipeno prie jos ir atsistojo metru priešais ją.
-Am, sveika,- nutilo ir leido vėjui nutildyti ir jos baugias mintis.
As you swore to God,

*

Melijandra Julija Lorijan

Melai Ilgai neteko vienai pasedėti ir štai, parke pasirodė iš pažiūros bendraamžė mergina, jau susisukusi į žieminį rūbą. Tačiau šios atvykėlės antgamtikė nelaukė. Galbūt buvo per kvaila ir naivu laukti tos personos, bet visgi..
-Labas,- linktelėjo, pasisveikindama švilpė. Nosį pasiekė geltonosios arbatos aromatas, šiluma. Rudaplaukė šyptelėjo linksmai bendraamžei,- skanaus ir geriau sėskis šalia- dar apsipilsi,- pridūrė, pasislinkdama.
Staiga, netyčiomis Mela rankų pirštais užčiuopė kišenėje gulintį pakabutį, ir prisimintas nerimas įsibrovė į penktakursę.
Jo nėra,- bandė save tikinti,- Mela, atsibusk, jo nėra- dingo, išnyko. Tu- saugi. Bet juodos mintys lyg milžiniški audros debesys nesitraukė nuo merginos, o atvirškčiai- vis daugiau atlėkdavo, atslikdavo. Instiktyviai Lorijan suspaudė delne Sabelos dovaną, kai trylikmetė mergina ruošėsi išvykti iš Drumštrango į Hogvartsą.
Tu- saugi.
Rudai pilkos akys nukrypo į parko keliuką, nuklotą rudeniškais  medžių lapais, o paskui į atvykėlę.
-Melijandra,- prisitatė pritilusiu balsu kaip aną kartą,- o kuo tu vardu?

Birželis, Virdžinija.

Mela išsigandusiomis akimis , visa susitingusi žvelgė į tamsiaus kailio vilkaitę, atsiduodančią beveik tuo pačiu kvapu. Tik pilnaties šviesoj žibėjo žalios akys, kuruos rodė, kad priklauso kitam klanui- Teutams.
Tylą tvyriojančią tarp penkiolimetės ir trylikametės pertraukė kauksmas tolimoj.
Teutė suniurzgė, jos akys nerimastingai nukrypo dešinėn.
-Kuo tu vardu?- vilkiškai paklausė Mela.
Trylikametė antgamtikė nieko neatsakė, tik tyliai sucypė:
-Bėk, iš čia! Taviškiams bus blogai, jei maniškiai pamatys tave šioje Riboj!
-Žinau! Bet tu esi kažkur man matyta!-neatlyžo Lorijan.
-Nešdinkis!--vauktelėjo tyliai Teutė,- Suras iš užmuš!- ir su šiais žodžiais jau sukosi bėgti į savo teritorijoa gilumą jei ne lyg iš žemių atsiradusi, kelią pastojusi gesvai juoda vilkė- Treicė.
Mela prislinko prie kitaklanės.
-Kur?
-Nežinau,-sucypė gailiai. Trylikametė atsidavė baime ir nerimu.
Kažkur arčiau, tarp medžių, pasigirdo kauskmas- Teutai arti.
Melijandra su Treice susižvalgė.
-Lekiam- nieko nepešim,-galiausiai tarė puseserė ir abi  bendraklanietės nulėkė savon teritorijon, tačiau vis vien Melijandra neišmetė galvon kur matė tą teutę. Gali prisiekt savo gyvybe, kažkur tikrai ją matė!
Po keliasdešimt minučių, praretėjus medžiams, ir prašokus griovį, Mela su Treice atsirado prie seklios, tačiau itin sraunios, plačios upės. Kitapus kranto dar nebuvo matyti kitų Lorijanų, tad lengviau atsikvėpusios vilkolakės, peršokusios upės nužuolnius akmenis, atsidūrė savo klano teritorijoj, tačiau...
-Ką veikėt pas Teutus?-tylus krebždesys palydėjo murkiančius žodžius ir nuo medžio nušoko gelsvas padaras- lūšis.
Melijandra su Treice sustingo demaskuotos.
-Nepasimeskit, kad kurčios esat,-suniuzgė lūšis. Jos rudos akys įtariai varstė vilkes.
-Aaa...mes...Sabela...aaa-Treicė bandė surasti pasiaiškinimui žodžių, ir staiga, iš krūmynų, kitapus upės, iššoko tamsių ir šviesių kailių gauja, o paskui juos- rudų ir juodų atspalvių vilkai su  žaliomis akimis.
Ir taip liko dvi vilkės atvipusiais nasrais stypsoti. Pala, tai ir senelis su kitais buvo pas Teutus? Ką?- šokiruota pagalvojo dvivardė švilpė.
Kodėl?
-Ar pavyko?-paklausė Sabela, kai Lorijanai persikėlė per upę, žyminčią Ribą, tarp dviejų klanų teritorijų. Lūšis labiau prislinkdama prie juodo kailio vilko, didesnio už visus. Tik vietoms žilstelėję kailio plaukai, vertė suvokti, kad čia nestovi Igoris, o Myša- klano alfa.
Šis neatsakė. Jo pilkos akys nukrypo į Teutus ir linktelėjo.
-Ateina sunkūs laikai...-te suurzgė žilstelėjęs vilkolakis,- Nutraukiam medžioklę!
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Melijandra Julija Lorijan »

*

Neprisijungęs Gabriel Anthony Conte

  • III kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You bring me home
Beeniukas jau buvo beveik praradęs viltį, kad pavyks surasti serafiną, bet tada vėl prisiminė savo mėgstamą frazę: ,,Nugalėtojai niekada nepasiduoda. Pasiduodantys niekada nenugali". Vien ši frazė jam padėjo vis dar tęsti paieškas. Kai jau kojos visai pavargo, na, iš tiesų nepavargo, bet Eliotas tik aptingo, jis atsisėdo ant suolelio po klevu. Kojos jį kažkaip pačios atvedė, nes šiaip jis net nežinojo nei kur yra, nei kokio dydžio šitas miestas, miestelis ar kaimas. Bet, staiga, jis pastebėjo šešėlį. Atsistojęs greitai nužingsniavo prie jo ir suprato, kad sėkmė vėl jo neapvylė. Serafinas. Bet tada iškilo kita problema - kaip jį ,,prakalbinti"? Burtais ir prievarta nepasinaudosi, o draugiškai pliurpti jis taip lat nemokėjo. Bet Eliotas buvo tikrai geras aktorius, todėl nusprendė serafiną savo pusėn patraukti naudojant gailestį. Jks tiesiog atsisėdo ant žolės ir pradėjo verkti. Žinojo kaip kvailai atrodė, bet dabar ne tas buvo svaebiausia. Netrukus, jis išvydo galvoje vaizdinį.

Mergina žingsniavo tamsia gatve. Lijo. Laikrodis kažkur mušė vidurnaktį. Toji panelė atrodė ne vyresnė nei dvidešimties. Buvo apsigaubusi apsiaustu ir tik lietus pasirūpino, kad niekas nematytų jos ašarų. Staiga, iš už kampo išlindo trejetas tamsių žmogystų.
Jie neatrodė labai draugiški. Greičiau atvirkščiai. Visi kartu ištiesė lazdeles ir nukreipė merginos pusėn.
- Avada Kedavra,- ištarė visi ir iš lazdelių pokštelėjo žalia šviesa. Moteris krito negyva.


Berniukas vėl pamatė žolę ir serafiną priešais. Nusišypsojo. Vaizdinys nesukėlė jam jokių jausmų. Jis tik besipuikuodamas savimi padėkojo padarui ir prilietė nešyklę. Iš tos vietos išnyko visai kaip tosios merginos ašaros lietuje.
They don't know about us

*

Neprisijungęs Torė Finitsis

  • VII kursas
  • *
  • 209
  • Taškai:
  • We’re dancing on tables
Ir vėl skaudus smūgis. Torė galėjo prisiekti, kad nuoširdžiai nekenčia nešyklių. Jau ne gana to, kad visada supykindavo dar ir visa jėga trenkdavo į žemę kiekvieną keliautoją. Antrakursė šiaip ne taip atsistojo nuo žemės tuo pačiu dar trindama skaudamą šoną. Ji vėl išlankstė lapelį su receptu ir perskaitė kitą punktą. Šį kartą jai reikės surasto žaliojo krostagyvio gleivių. Torė susiraukė. Žinojo tą gyvūną, bet tikrai nenorėjo jo liesti. Mergaitė nužingsniavo prie didžiulio klevo ir pradėjo ieškoti krostagyvio ant medžio lapų. Po kelių minučių, pastebėjo žalią ir storą kirmėlę, kuri slinko vienu lapu. Ji atsargiai priėjo ir, paėmusi nuo žemės pagaliuką bei iš krepšio buteliuką, surinko paliktas gyvio gleives.
  - Fui, šlykštu,- sumurmėjo panosėje. Greitai įmetusi mažytį buteliuką į kuprinę suskubo ieškoti triumpakto stiebų. Šie augalai buvo visiškai šviesiai mėlynos spalvos. Torė nuplėšė lapus ir į krepšį įdėjo tris stiebus. Tada rado ir kertaluotį, vapsvagumbio uogas, reigardo fimbsvos lapus. Dar kartą pažvelgusi į lapelį nudžiugo, nes buvo likęs vienintelė sudedamoji dalis. Pati svarbiausia. Kasperajas. Teko paplušėti kol jį surado, bet, galiausiai, laiminga įmetė į kuprinę ir jį. Greitai nubėgo prie nešyklės-butelio ir palietė. Vėl prasidėjo tas bjaurus sukimas, o mergaitė tik tikėjosi, kad grįžus į klasę neužgrius ant kokių mokinių ar neprigers kokiame verdamo eliksyro katile.                                       
You gotta help me, I'm losing my mind.

*

Neprisijungęs Beatrice Mae Peck

  • VII kursas
  • *
  • 604
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
    • YOUSHOULDBURN
Nuogo riešo lopinėlį dengiantis tamsiai rudos odos laikrodis suliejo savo rodykles į vieną strėlytę. Tą pačią sekundę parko tylą sudrumstė bažnyčios varpas, taip prižadindamas prieš akimirką užsnūdusį kūdikį, o pastarojo pražiota gerklė pražudė moters pajuodusiais paakiais atokvėpio akimirką. Tipiškas vidurdienis savaitgalį Ūdrų Žabangų parke.
Lygiai už dvylikos valandų Beatrice oficialiai galės naudoti kerus net ir čia, šiame parke. Bet iki tol jai reikėjo palaukti - šis įstatymas privertė merginą pėščiomis traukti iki traukinių stoties, o iš ten - per Ekseterį atgal namo į Veimuto vilą. Visai ironiška, kaip per tuos (beveik) septynioliką metų į žiobarus su panieka žvelgianti mergina išmoko elgtis, rengtis ir tiesiog tobulai susitapatinti su magijos pasaulio nepažįstančiais žmonėmis. Taip ir dabar, iki traukinio turėdama geras kelias valandas, mergina neskubėdama žengė nuo kaitrios saulės po medžių lapais pasislėpusiu takeliu. Laisvai krintanti šilkinė suknelė savo kremine spalva pabrėžė itin blyškią Peck odą - tokią ją ir tikėjosi išlaikyti šios neįprastai kaitrios vasaros metu.
Kiek tolėliau, kur medžiai prislopino tiek varpų, tiek motinos nelaimei nerimstančio kūdikio garsus, beveik pilnavertė ragana prisėdo ant suolelio, nuo kurio tik prieš akimirką pakilo pusamžis vyras su iš paskos bindzinančiais taksiukais. It Stanislavskio mokymu sekdama, Beatrice savo magišką tapatybę slėpė iki mažiausių smulkmenų. Tad nenuostabu, kad kelios sunkios knygos apie vandenių adaptaciją bei raidą buvo pasislėpusios viename dažniausiai Londono gatvėse pastebimų maišelių - Victoria’s Secret. Nežinojo, kas slėpėsi po šiuo pavadinimu, tačiau vien žodelis “Secret” merginai užtikrino saugų bei neiššaukiantį įvaizdį kelionėje namo. Pliumtelėjusi gan sunkų maišą ant suoliuko, ji patraukė pečius siekiančius plaukus nuo akių ir apsižvalgė aplink. Kiek atokesnis kampelis leido pasidžiaugti ramuma - vienatvė jai nebuvo našta. Bet dienomis kaip ši, kai, rodos, turėtum su šeima ar draugais pasidžiaugti svarbiu žingsneliu pirmyn, vienišumo kruopelytė ima ir baksteli kažkur į krūtinę, priversdama gerklėje vytis neaiškios kilmės gumului.
Šis jausmas truko tik dalį akimirkos - Peck šeimai būdingas šaltumas tuoj pat nukenksmino krūtinę slegiantį jausmą. Per daug knygų likę perskaityti, kad imtum ir pasinertum į beprasmiškus pamąstymus, ir per daug egzaminų reikia išlaikyti, tam kad sugebėtum išlaikyti šeimos prestižą. Iš maišelio ištraukusi knygą su nekalčiausiu pavadinimu - “Alchemikai ir jų aktualijos šiandien”, mergina atsilošė ir atvertė pirmą puslapį. Kiekvieną vasarą Beatrice vis užklysdavo į Ūdrų Žabangus, kur burtininkų knygynas turėdavo labiau specifinių knygų nei tie tipiniai populistiniai, įsirengę Londone. Nors labiau tikėtina priežastis buvo tai, kad kaštonplaukė negalėjo pakęsti Londono - nuolatinė masė žmonių, triukšmas ir šūsniai vaikų aplink kiekvieną kartą apsilankant Skersiniame Skersgatvyje rudaakę paversdavo į tiksinčią bombą. Taip ir norėjosi nušluoti visus ten buvusiuosius nuo žemės paviršiaus, bet mokėjimas susivaldyti turbūt ir lėmė, kad mergina pateko į Švilpynę, o ne Klastūnyną, kur ir pati save geriau įsivaizduotų.
Minutinė rodyklė nejučia atsišliejo nuo valandinės - dešimt minučių po dvylikos. Rodos, galėtum išlaukti tas valandas iki vidurnakčio ir pamiršti apie traukinių egzistavimą. Ir, svarbiausia, apie žiobarišką įvaizdį.

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
  Lukas keliavo mišku ir pamiške, tikėdamasis greitai pasiekti miestelį. Nors ir nebuvo sugalvojęs ką darys jame, tačiau tikėjosi, kad pavyks rasti ramią vietą, kurioje galės ramiai pabūti, o tuomet oru parsigauti namo. Aišku būti namuose tokiu metu būtų buvę geriau, tačiau tenai buvo pilna prisiminimų, kurių šiuo metu vaikinas nenorėjo matyti.
  Rudaplaukis įžengė į miškelį, kažkokiu šalutiniu keliuku, kuriuo buvo pradėjęs sekti jau nuo miško. Kaip dramatiška, su vienu iš pirmųjų žingsniu mieste, atėjo ir lietus, kuris pradėjo mesti lašus iš lėto, o jau po mažiau nei minutės įsismarkavo ir nusinešė nakties nuoskaudas, užsilikusias ant veido. Keliaudamas jau normaliais takais, buvęs klastuolis pakankamai greitai pasiekė miestelio parką, kuriame ėmė vaikščioti, tikėdamasis, kad čia ras vietą, kurioje galės ramiai pabūti valandą, kitą.
  Medis ėjo po medžio, tačiau visos vietos, pro kurias praėjo Lukas buvo per daug viešos, kad būtų įmanoma pabūti vienam, tad teko ieškoti kokio nors šalutinio keliuko, kuris vestų tolyn, nuo pagrindinio tako. Tai nebuvo labai lengvos paieškos, kadangi retas akmenuotas kelias siekė daugiau nei penkiasdešimt metrų, o jeigu ir siekdavo, tai vistiek susijungdavo su pagrindiniu.
  Praėjo dar bent dešimtis minučių ir galų gale buvo atrastas ilgai ir (ne)sunkiai ieškotas keliukas. Nors pradžia jo ir nežadėjo nieko labai gero, tačiau šiek tiek paėjęs sugebėjo rasti ramų, medžiais apgaubtą, suoliuką ant kurio ir prisėdo trumpam. Vaikinas nelabai įsivaizdavo ką dabar turėtų daryti: ar verkti, ar bandyti susidėlioti mintis, ar dar kokį dalyką, tačiau niekas nėjo į jo galvą. Aišku liūdesys vis dar tvyrojo jame, tačiau jau nebe toks didelis, koks buvo prieš keletą valandų. Bandydamas kažką sugalvoti, rudaplaukis suprato, kad ieškojimas ramios vietos, jis pats nusiramino ir dabar jau galėjo ramiai grįžti namo ir tikėtis, kad prisiminimai esantys tenai nesužlugdys geresnės nuotaikos.
  Nedidelis pokštelėjimas ir buvusio klastuolio toje vietoje nebebuvo, tikriausiai tie, kurie būtų galėję jį matyti būtų pagalvoję, kad vyriškis, ką tik buvęs toje vietoje buvo tik jų vaizduotės kūrinys.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės