0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #45 Prieš 3 metus »
 Vaikinas nei cyptelėjo nei ką ir iškart Liucijos akyse pakilo aukščiau už jo bendraamžius, kurie gerdami neskanų eliksyrą pradėdavo kvailai išsidirbinėti. Matai, neskanus, ar galima kerais, o gal cukraus įmanoma įsidėti? Eh, durnių laivas, o dar visus tik ir spėk aptarnaut!
 Pro ausis praleisdama savo vardo iškraipymą (ne pirmas kartas, ypač prisiminus Elliw), mergaitė visai sutriko Hayato nusilenkus. Baltaplaukė augo kultūriniame burbule, tad apie kitų tautų mandagybes ir visa kitą visiškai nieko neišmanė, o dar ir bijojo įžeisti šį keistuolį.
-Atsiprašau, Hayato,-kažkokiu stebuklingu būdu vaikino vardas nuskambėjo itin taisyklingai,-Bet aš, na, nežinau kaip į tai reikėtų atsakyti. Gal... Gali papasakoti apie tavo tautos mandagybes? Na, kad kaip nors netyčia tavęs neįžeisčiau...
 O dėl to kreipimosi, Liucija irgi nežinojo ar čia tik koks priedas prie susipažinimo, ar Hayato tikrai sutiktų kalbėti su švilpe net ir po to, kai ši taip žiauriai nuskandino jo cigaretę. Vaikinui praėjus deklamuot eiles, kur vis pasitaikydavo jo kalbos žodis, mergaitės akys išsiplėtė iš nuostabos.
-Abu. Jei per daug poetiškumo, drama praranda savo žavesį, o jei per daug dramos, galiausiai viskas tampa panašu į pigią melodramą. O moki daugiau tokių?-Liucija svarstė, kad galbūt norėtų, kad Hayato jai tokias kelias eiles užrašytų.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #46 Prieš 3 metus »
   Dangoraižis (ar luboraižis) Hayato, kai tik atsitiesė vėl pilnu ūgiu, buvo maloniai apstulbintas nuolankaus mergaitės balso - tokio, koks dera europiečiui, kalbančiai su azijiečiu, tokio, koks dera moteriai kalbant su vyru. Kuo gi galėtų labiau džiaugtis nacionalistiškos ir sekstistiškos ausys? „Galbūt netgi ne visi europiečiai yra nepaliesti aukštesniosios inteligencijos?“ - neįtikėtinumo akivaizdoje sudvejojo Shinohara ir galima tik pamėginti įsivaizduoti, kiek laiko septintakursis gebėjo šią idėją išlaikyti tamsiaplaukėje galvoje, pamynęs savo neklystamumo iliuziją.
   - Be abejo, galėčiau, - išdidžiai atkreigė galvą vaikinas, ką tik sumušta, bet jau pamiršta ranka atsiremdamas į sieną. - Iš tiesų, aš jau įpratęs prie angliškų manierų, jums būdingas kitoks požiūris į pasaulį ir aš tai visiškai suprantu, - patikino jis, pabrėždamas savo kosmopolitiškumą, kad ir ksenofobijos gožiamą. Giliai įkvėpęs su pagarba ir švelnumu pradėjo dėstyti:
   - Mes turime Keigo - pagarbiąją kalbą, pabrėžiančią socialinį atstumą tarp žmonių. Rūkymą pripažįstame tik stovint vienoj vietoj, o ne vaikštant, nes vaikščiodamas ir rūkydamas gali ką nors padegti, - Hayato reikšmingą žvilgsnį įsmeigė į mergaitę. - Taip pat į nepažįstamuosius mandagu kreiptis, Liucija-san, prie... - nutęsė jis, galbūt nusprendęs, kad šiam sykiui kalbų užteks.
   Kad ir koks malonumas jam buvo kalbėti apie savo papročius, netikėtai jo žvilgsnį patraukė piešinys dulkėse. Gigantiškais žingsniais, it septynmylius sportbačius apsiavęs, jis atsirado jau kitame kambario gale, ir su pasibjaurėjimu vėpsojo į dvi kreivas akis ir po jomis išpieštą burną su iškištu liežuviu.
   - Urviniai... - sušnabždėjo jis. - Kokia katastrofa! - sudejavo, o tuomet apsisuko ir prisiparkavo ankstesnėje savo stovėjimo vietoje.
   Išsižiojo, nuoširdžiai nustėręs dėl taiklios Liucijos replikos. Šįkart, regis, nubudo jo tikroji šviesioji asmenybės dalis - menininkas.
   - Tikra teisybė, - linktelėjo galva jis. - Esu sužavėtas tavo skonio ir supratimo apie meną. Be abejo, moku, jei tik tavęs neišvargins mano deklamuojamos eilės, - na, juk nereikia pamiršti apie menką europiečių protą, kiek gi jie galėtų tverti kokybiškiausios poezijos? Jų smegenys ne taip šauniai tvarkosi su invazija. 
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Hayato Shinohara »
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #47 Prieš 3 metus »
 Klausantis Hayato, Liucijos akys žėrėjo kaip brangakmeniai, kol mergaitės protas kaip kokia sausa kempinė gėrė kiekvieną naujų žinių lašelį. O ir pats vaikinas pasirodė žymiai supratingesnis, nei pasirodė iš pradžių, kad ir koks buvo nestabilus psichopatas. Ties kiekvienu Hayato pasakomu teiginiu, švilpė linktelėdavo, lyg norėdama užtvirtinti tą sakinį smegenyse. Kiek klausimų sukosi jos galvoje!
-Hayato-san...-tyliai sau po nosimi nutęsė baltaplaukė, stebėdamasi šio keisto garsų kratinio žavesiu. Tokie pridėtiniai žodeliai Liucijai atrodė labai parankus dalykas. Vienaip kreipiesi į draugą, kitaip į nepažįstamąjį ir viskas visiems aišku! Bet kaip žinot, kada nepažįstamasis tampa draugu ir atvirkščiai? Susimąsčiusi mergaitė net nepastebėjo, kaip dingo jos pašnekovas. Tik šiam kažką sušūkavus apie urvinius ji atkreipė dėmesį į pasikeitusią jo lokacijos vietą. Ir va taip visi klausimai, kurie ankščiau sukosi baltais plaukais papuoštoje galvelėje, išbėgo pro ausį ir dingo kaip dūmas. Na, dūmai dar nedingo, mat geriau įsižiūrėjęs vis dar galėjai pastebėti tas pilkšvas gijas judant ore. Tiesiog žmogystos, įsikalinę save šioje patalpoje, priprato prie jų smarvės ir kutulio.
 Bet gal geriau nei kalbos apie kultūrą ir mandagybes buvo menas, kuris pakerėjo mažąją Liuciją kaip vela kokį nelaimėlį.
-Hayato-san, ne protu suprantama poezija, o siela. Ir maniškė dabar spurda iš džiaugsmo, girdėdama tavo eiles.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #48 Prieš 3 metus »
   Hayato nesitvėrė džiaugsmu - pagaliau, pagaliau kažkas į jį žiūrėjo panašiu žvilgsniu, kaip žiūrėdavo jo geriausias draugas Suzu! Pagaliau, regis, jį kažkas suprato, kad ir ne taip, kaip galėtų suprasti tikras japonas, nes baltosios europiečių smegenys nė iš tolo negalėjo prilygti azijietiškoms, žymiai genialesnėms ir pranašesnėms visais aspektais, išskyrus nuosmukio ir amoralumo. Galbūt šioji mergaitė turėjo savo venose azijietiško kraujo ir Shinoharos misija buvo šį spindulį iškelti aukštyn?
   - Labai teisingai! - entuziastingai šūktelėjo septintakursis, iš džiaugsmo netgi beveik be pasišlykštėjimo perbraukdamas per švilpės skruostą delnu.
   Beveik jau pajautė ryšį su ja ir paslėpta ir miegančia jos inteligencija. Ryšį per debesį, kuriame kartu su ja dabar sėdėjo, kad ir per besisklaidantį debesį. Galbūt išmokytų rūkyti ir ją - tuomet galėtų pasidaryti dar didesnį, tankesnį ir įspūdingesnį?
   Žiūrėdamas į švilpės veidą Hayato staiga vėl atsiminė Suzu - keista, jo jau labai ilgą laiką nematė mokykloje. Įtarė, kad jis bus grįžęs į Tokiją, ir šiek tiek pyko - jam, Shinoharai, nieko niekas nebuvo pranešęs.
   - Ar esi rašiusi kam nors laišką? - staiga paklausė jaunuolis, minčių vagai pasisukus dar viena netikėta kryptimi. Akys nuslydo link kibiro, kurio paviršiuj it vandens čiuožikėlis plūduriavo vargšė cigaretė, o tuomet pakilo aukštyn, į lubas. Iš čia nesimatė dangaus, ech.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #49 Prieš 3 metus »
 Liucijos atsakymas pradžiugino Hayato, kas tuo pačiu pradžiugino ir pačią mergaitę. Jos veide nušvito nuoširdi šypsena, o kai vaikinas teikėsi paliesti jos žandą, ją pakeitė nuostaba. Regis, visai neseniai Hayato raukėsi nuo švilpės prisilietimo, o dabar buvo taip arti! Baltaplaukė pasijuto šiek tiek ypatinga, turbūt ne su kiekviena sutikta mergaite taip elgėsi juodaplaukis. O ir pats šis keistuolis jai pasirodė itin įdomus ir išmintingas. Jei tik šis įtikinamai pakalbėtų, gyvenimo patirties neturinti švilpė patikėtų kiekvienu jo žodžiu.
 Nors turbūt jau ir taip viskuo patikėtų Liucija.
 Klausimas atrodė šiek tiek įtartinas. Niekas juk nežinojo apie mergaitės laiškus tėčiui, na, bent jau jai taip atrodė. Tad baltaplaukė nutilo ir nuleido akis žemyn. Meluoti nenorėjo, bet jei nepasakys visos tiesos, tai nebus melas, tiesa?
-Esu. Dažnai rašau giminaičiams,-ties tuo ir pabaigė Liucija, tikėdamasi, kad Hayato neprisikabins. Labai jau nesinorėjo jam meluot, nors tiesa, turbūt, greitu metu išaiškės pati. Nusekusi vaikino žvilgsnį, mergaitė stebėjo kibire esančią peršlapusią cigaretę. Jos išgelbėti nebepavyks.
-Atsiprašau, kad paskandinau cigaretę,-vis dar nuleidusi galvą tarė Liucija. Ji net neįsivaizdavo, kiek šitie dalykai kainuoja, o dar Hogvartse, kur į paprastą žiobarišką parduotuvę neišsivilksi... Siaubingas nusikaltimas, kurio įrodymai taip paniekinančiai žiūrėjo nuo kibiro dugno į ją.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #50 Prieš 3 metus »
   Pasibaigus švelnumo akimirkai, Hayato vėl sustingęs ir susikūprinęs, su pačiu Rimtumu, giliai įsišaknijusiu veide, akimis šokinėjo tai ant Liucijos kaktos, tai ant grindų. Į akis vis dar nežiūrėjo, mat ir šiaip nelabai mėgo į jas žiūrėti.
   - Labai gerai, - palinksėjo galva japonas, galbūt jau netgi užmiršęs, apie ką paklausė ir apskritai kodėl tai padarė.
   Pala, o kaip su tuo testralio kepsniu - ji jį ragavo, ar ne? Ar apskriti matė? Koks turėtų būti jausmas valgant tai, ko nematai? O koks - kepant tai, ko nematai?
   - Ar galima ką nors iškepti, remiantis tik kvapu ir nuojauta? - išsprūdo klausimas iš japono gerklės. Balsas kažkodėl buvo jau žemas ir užkimęs. Ko gero, Hayato paprastai nebuvo iš daug bendraujančių ir plepančių vaikų - paprasčiausiai retai kas jo klausydavosi, o kalbėtis vien su savim net ir jam nebūtų įdomu.
   Cigaretė dramatiškai skendo kaip sveikos Shinoharos mintys nuskendo lėtoje beprotystėje, kurios priežastis dabar būtų sunku ir išsiaiškinti. Cigaretė lėtai ir dramatiškai skendo kaip labai hayatiška saulė labai liucijiškame kibire, retas atvejis, kuomet gali aiškiai stebėti skęstantį šviesulį iš viršaus.
   - Visi daro klaidas, - kilniai palinksėjo galva rūkalius, nurydamas seilę. - Galbūt pati kada nors norėsi išmėginti cigaretes. Labai padeda kuriant ir suprantant poeziją, - įsijautęs kalbėjo jis, o tada ir savim netikėdamas pridūrė: - Pavaišinčiau.
   Dūmai jau vadėjosi iš kambario per galimai ne visai gerai įmūrytus langus - kai japonas ateidavo čionai vėjuotesnėmis dienomis, šen bei ten girdėdavo švilpčiojimą.
   - Pakalnutės pelenuose, - atsiduso vaikinas, giliai įkvėpdamas čia dar likusio nikotino kvapo.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #51 Prieš 3 metus »
 Hayato prie atsakymo neprisikabino, turbūt ir jam pačiam jis jau buvo nebereikalingas, tad švilpė net lengviau atsikvėpė. Nereikės nei meluoti, nei išsisukinėti. Užtat koks įdomus žmogus. Liucija savo žibančiomis akytėmis sekė kiekvieną vaikino judesį. Toks paslaptingumas ir išmintingumas! Ar ji galėtų vieną dieną būti kaip jis?
 Ir štai kitas klausimas privertė ir pačią Liucija susimąstyti. Įgudus gaminti daug kas remiasi intuicija, bet jeigu kepi pirmą kartą? Kaip iš kvapo atskirsi ar jau iškepė? O nuojauta - tokia jau ta nuojauta! Greičiau pasąmonės šokdinama patirtis! Ir gaminant svarbiau gi skonis, o ne kvapas... Tikrai suktas klausimas, bet baltaplaukė buvo vis tiek pasiryžusi pabandyti atsakyti į jį.
-Tada reiktų remtis patirtimi,-atsargiai tarė mergaitė.-Jeigu nežinai, koks turi būti kvapas, tai ir neiškepsi. Bet jeigu jau esi įgudęs, gali kliautis vien savo nuojauta, kuri tėra patirtis. Bent jau aš taip galvoju. Kaip manote jūs, Hayato-san?
Visai nejučiomis Liucija į vaikiną pradėjo kreiptis itin pagarbiai. O ir dėl cigaretės mirties jai buvo atleista. Tik dėl pasiūlymo nežinia kaip ten, mat mergaitė buvo skaičiusi ne vieną knygą, kurioje buvo akcentuojama šių dalykėlių žada. O ir jos plaučiai, dar nesugadinti didmiesčio oro, atrodė per daug brangūs. Bet vis tiek baltaplaukė linktelėjo. Kaip bus, taip.
 Ir jokių pakalnučių ji neužuodė, bet Hayato apie tai jau neužsiminė. Jis atrodė per daug paskendęs savose mintyse, kad mergaitė jį galėtų trukdyti.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #52 Prieš 3 metus »
   Liucijai po sekundėlės atsakius į itin filosofišką Hayato klausimą, jaunuolis kurį laiką į ją dėbsojo visai nieko nesuprasdamas, o tuomet niekinamai vyptelėjo ir purkštelėjo, kad ir seilės patyško. Na, ne fontanu, bet šiek tiek.
   - Manau, jog menka į tai gilintis, - išdidžiai atrėžė jis, jau net nebeatsimindamas pusės mergaitės atsakymo. - Gyvenimas per trumpas menkiems klausimams aptarinėti, tad verčiau juos atsirinkti stropiai, - pažėrė išminties juodaplaukis, staiga priklaupdamas ant kelių prieš kibirą.
   Minutėlę jis rymojo, žvelgdamas į vandenį lyg medituodamas, o jo veide mainėsi įvairiausios išraiškos.
   - Viens, du, trys... - skaičiavo jis kažką sunkiai suprantamo.
   Porą tolimesnių skaičių pavadinimų angliškai užmiršo, todėl ištarė japoniškai. Japoniškai (arba velniažin kaip) sumurmėjo ir dar kažką, o tuomet jo veide sustingo nuoširdi nuostaba, sumišusi su pasididžiavimu - tokį gal gali pamatyt tik retesnio mylinčio tėvo, žiūrinčio į savo elfų dar nepagrobtą pirmagimį, veide.
   - Ją galima ištraukti ir išdžiovinti, - sušnabždėjo jis, akim palydėdamas burbuliuką, kažkodėl iškilusį į vandens kibiro paviršių. Gal tame burbuliuke aukštyn į dangų išlėkė mirusios cigaretės siela, o dabar jau baladojosi pas šventą Marlborą į vartus. - Ją galima išsitraukti ir išsidžiovinti, - pabrėžė Hayato, pakeldamas akis ir pažvelgdamas tiesiai mergaitei į akis - beje, jam klūpint jų akys buvo bemaž tame pačiame lygyje, ganėtinai patogus bendravimas, jei tik Hayato būtų mėgėjas į veizolus vėpsoti. Bet čia buvo retas atvejis, tikrai retas.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #53 Prieš 3 metus »
 Hayato atsakymas šį kartą suerzino Liuciją, mat jos požiūris į tokius dalykus ryškiai skyrėsi.
-Gyvenimas susideda iš menkų klausimų, tad juos ignoruodamas, ignoruoji ir dalį jo,-šiek tiek piktokai žiūrėdama į vaikiną tyliai suburbėjo mergaitė, bet per daug į tai nebesigilino. Tegul jis mąsto kaip nori. Arba... Tegul maniakišku žvilgsnius spokso į liūdnai nuskendusią cigaretę. Koks keistas padaras tas Hayato! Liucija vis dar bandė jį suprasti, bet jai taip nesisekė. Kažkoks ateivis, kitaip nė būti negali!
 Juodaplaukiui pradėjus kažką skaičiuoti, Liucija priėjo arčiau kibiro ir dabar pati įsispoksojo į vandenį. Pilkas kibiras dabar buvo kažkokios keistos spalvos, ne tokios normalios pilkos spalvos, tiesiog, na, kažkoks. O ir vanduo atrodė nuostabiai, toks permatomas, skystas kristalas. Norėjo įkišti pirštą ir jį sujudinti, kaip ta nelaimingai savo gyvenimą per prievartą pabaigusi cigaretė.
 Pasiūlymas ją išdžiovinti nuskambėjo keistai. Liucija sumirksėjo, akimis pabėgiojo nuo cigaretės lavono iki Hayato ir atgal. Tada pasilenkė ir atsargiai iškėlė iš skausmo ežero tą neteisingai myriop nuteistą rūkalą.
-Kaip?-vis dar nelabai ką nors suprasdama, paklausė Liucija. Šlapia cigaretė rankose atrodė šlykščiai - kaip galima tai rūkyti? Ne baltaplaukei turbūt tai suprasti.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #54 Prieš 3 metus »
   Hayato linktelėjo švilpei, kaip bebūtų keista, išklausęs ją nuo pradžios iki galo, nors jo žvilgsnis nuolat šokinėjo tai prie mergaitės batų, tai ant sienos, tai prie jos veido. Galėtum pamanyti, jog kažkas pririšo virveles prie jo akių ir įkyriai jį tampė, trukdydamas jam klausytis. Techniškai taip ir buvo. 
   - Matau tavo žodžiuose tiesos, - pagerbė mergaitę pripažinimu.
   Ne visada japonui patiko jam prieštaraujantys europiečiai, tačiau Liucija garantuotai turėjo savyje azijietiško kraujo, todėl vaikinas į ją žiūrėjo žymiai tolerantiškiau.
   Hayato su pagarbia šypsena stebėjo, kaip Liucija didvyriškai išgelbėja skenduolę cigaretę, palinksėjo galva. Tik tuomet įvyko kažkas nenumatyto - bežiūrinčio į vandens prisigėrusį rūkalą, jei tik tai įmanoma vienaskaitoje, ilgšio skrandis bjauriai sutrūkčiojo ir jis staiga atsistojęs atšoko.
   - Gerai, manau, su šituo nebevargsim, tiek tos, - greitakalbe išbėrė jaunuolis. - Savaitgalį Kiauliasody. Vidurdienį sekmadienį prieužeigostrijų šluotų, žod... iki, - dar spėjęs daugmaž galantiškai mostelėti ranka jis trenkėsi į duris, tuomet sugalvojo nuleisti jų rankeną ir išpulti laukan.
   Nė pats nesuprato, kodėl ta cigaretė jam pasirodė tokia šlykšti, jei su Suzu sėdėjo lavonų ir puvėsių pilnoj duobėj. Gal visgi šlykštesnė buvo mintis, jog jam teks paliesti tai, ką lietė europietės rankos - jo protas europietiško ir azijietiško kraujo derinio idėją sunkiai suvokė ir dar sunkiau priėmė. Kas tai - viltis ar šventvagystė?
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Liucija Andersson

  • Magijos ministrė
  • *
  • 360
  • Numirėlių karalienė
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #55 Prieš 3 metus »
 Hayato, regis, jos bambėjimus išklausė. Ir net dalinai tam pritarė! Vargšė Liucija, kuriai šis padaras visai susuko galvą, pasijuto itin ypatingu žmogumi. Dabar jau tikrai šį keistuolį mergaitė nusektų į Pragarą ir atgal - užtektų jam tik tarti žodį. Ak, tas vaikiškas naivumas...
 Dabar, net ir ta šiek tiek gleivėta, kaip ir pridera lavonui, skenduolė cigaretė nebeatrodė tokia šlykšti jos rankoje. Papilkėjęs jos popierius, o dar tas kvapas! Protėvių dievai padėkit, mergaitė vos laikėsi neišmetusi tos šlykštynės ant žemės. Bet vien dėl Hayato žvilgsnio baltaplaukė didvyriškai laikėsi.
 Tik kai vaikinas visai netikėtai atšoko, švilpė krūptelėjo ir koja netyčia paspyrė rūkalų kankinimo kibirą, vos neišliedama jo turinio ant kambario grindų. Išsigandusi, kad tai ji jau kažką ne taip padarė, Liucija stebėjo neįtikėtinai greitai vos suprantamus žodžius beriantį Hayato. Iš tos nuostabos, net nepalydėjo jo akimis!
 Visgi, keli žodžiai buvo kuo puikiausiai išgirsti ir įsiminti: savaitgalį, Kiauliasody, vidurdienį, Trys šluotos. Visa tai nuskambėjo kaip pažadas dar kartą pasimatyti su baltaplauke, ko mergaitei visai užteko. Atsargiai pavertusi delną, Liucija stebėjo, kaip permirkusi cigaretė lėtai atlimpa nuo jos odos ir išteškia ant grindų, bet šiek tiek pagalvojusi, švilpė pakėlė ją nuo grindų ir sugrąžino į kibirą. Tegul skęsta toliau, ten, kur jai ir vieta.
 Nepalikdama savo ištikimosios šluotos ir skardinio draugo, mergaitė, pakylėta vilties dar kartą susitikti su Hayato, paliko kambarį, itin gražiai po savęs uždarydama duris.
Puppet king, oh puppet king
When you sleep do you dream of control?


*

Neprisijungęs Tori Apemantus Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #56 Prieš 2 metus »
Vieną vakarą gulėdama savo lovoje ir kalbėdamasis su bendrakursėmis, Alora šalia savęs pastebėjo laišką ir išpūtė akis. Kas gi galėtų jai rašyti? Šeima jau rašė, visai neseniai. Mergaitė atplėšė laišką ir vos nepaspringo nuo teksto jame. Mergaitės akis pasitiko štai šis tekstas:
Citata
Alora Celeste Harmon, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.
Alora išties nustebo, kas per kambarys ir kas per nesąmonės? Teks eiti, jeigu jau išrinko. Harmon vis mąstė, kodėl ji, kodėl ne kas kitas. Tu maža šiukšle, gi išrinkta esi, didžiuokis, jog kažkas mano, jog esi svarbi. Nevertini nieko. Šiukšlė. Tokios savikritiškos mintys pasitiko klastuolę. Griebusi apsiaustą ir laišką, dėl viso pikto, Celeste bėgo ieškoti kambario, net nežinodama kur jis. Kodėl negali dabar iš dangaus koks Hogvartso planas nukrist?
- Viešpatitus rodykiti man dulkėti kambarėti.
Alora žinojo, jog niekas neįvyks, bet pabandyti buvo verta.
- Rodyk kelią.
Na, šitie kerai pavyko, lazdelė kažkiek padėjo. Alora bėgo, bėgo kiek nešė kojos. Staiga, lazdelė sustojo, Alora taip pat. Apsidariusi, mergina išvydo didžiulius gobelenus ir mažą plyšelį. Bingo. Priėjusi arčiau gobelenų, ji pamatė rankeną ir ją palenkė, durys atsidarė ir Alora įėjo vidun.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Alora Celeste Harmon »

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • V kursas
  • *
  • 180
  • Taškai: 19
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #57 Prieš 2 metus »
Athena ramiai sėdėjo savo kambaryje. Ji buvo neseniai grįžusi iš lauko, kuriame tyrinėjo Hogvartso apylinkes. Iš tiesų, čia buvo labai gražu ir įdomu. Daug įdomiau ir gražiau negu namuose. Čia viskas buvo taip nuostabu ir magiška, o ten nuobodu ir žiobariška. O'Connor pagaliau išmoko žodį, kuriuo burtininkai vadina žmones. Žiobarai. Tikrai juokingas žodis.
Staiga iš dangaus nusileido lapelis. Ant jo buvo parašyta, kad Athena yra kažkokia dulkių kambario išrinktoji. Mergina nustebo, tačiau atsistojo ir išėjo iš kambario ieškoti šio dulkių kambario.
Kiek paklaidžiojusi rudaplaukė pasiekė kažkokius gobelenus. Čia kiek pamaigiojusi ir patraukiusi įvairius dalykus, rado rankenėlę ir įėjo į vidų.
- Ar kas nors čia yra? - pusbalsiu paklausė klastuolė pradėdama žvalgytis.

*

Neprisijungęs Tori Apemantus Saeterhaug

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #58 Prieš 2 metus »
Kambarys buvo neįtikėtinai keistas. Prikrautas visokio magiško šlamšto. Alora tokios prabangos dar nematė. Žiūrėk, kad tuoj ko nenukniauktų. Garsiai nusikeikusi, mergaitė pradėjo apžiūrinėti kambaryje esančius daiktus.
- Uooo, auksas. Sekasi man. - Sau ištarė.
Apsidariusi, pasiėmė kelis auksinius žiedus ir įsikišo į kišenę. Kas ką matė? Niekas nieko nematė. Į kambarį įėjo dar kažkas, Alora suklykė.
- Labas, pupyte. Esu. AŠ. Kuo tu vardu būsi, gražuole? Aš tai Alorikė. Alora trumpai tąriant. Tai tu irgi čia ta išrinktoji, ane.
Alora nusišnekėjo, nesveikai patenkinta buvo. TIEK AUKSO, TIEK PINIGŲ, IMK IR NORĖK.
- Nori pašokt? Nes aš tai labai mėgstu šokt, o neturiu su kuo. Tai nori? - Pasiūlė Alora. - Atsiprašau, nusišneku, nepagalvok nieko blogo. Kuo tu vardu?

*

Neprisijungęs Athena OConnor

  • V kursas
  • *
  • 180
  • Taškai: 19
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #59 Prieš 2 metus »
Kambarys buvo tikrai prabangus. Daugelio dalykų esančių čia, mergaitė nebuvo nė karto gyvenime regėjusi, tačiau jai viskas patiko. Keista, kad ji buvo išrinktoji. Greitai pamatė ir kitą mergaitę esančią čia.
- Sveika, - ištarė. Ta juodaplaukė kalbėjo keistokai, tačiau pagal apsiaustą, Athena nusprendė, kad ji yra klastuolė. Bendrakoledžė pamanė O'Connor pavardės nešiotoja dėl to šypteldama. Jai kaip tik reikėjo susirasti draugių.
- Aš Athena. Malonu, - kiek nedrąsiai tarė mergaitė. Nebuvo labai užtikrinta dėl savo veiksmų, kadangi negalvojo, jog čia sutiks ką nors.
- Mielai pašokčiau, bet aš nemoku šokti, - tarė tyliau. Buvo gėda pasakyti, kad ji nemoka šokti, tačiau niekas jos nemokė šokti nors ji ir labai norėjo išmokti. - Viskas gerai, - dar pridūrė po to kai Alora pasakė, kad nusišneka.