0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Dulkių kambarys
« Prieš 6 metus »
Kambarys buvo gerai paslėptas. Durys į jį buvo apdangstytos milžiniškais gobelenais. Vidun galėjo įeiti tik kambario išrinktieji. Kiekvieną mėnesį kambarys išrinkdavo vieną ar du burtininkus, kurie galėdavo lankytis kambaryje kada tik panorėję. Pati patalpa buvo maža bei jauki. Viduryje kambario stovėjo pusė kolonos, ant kurios buvo padėta lėkštė, pripildyta vandens. Šalia lėkštės  buvo padėti keli stikliniai buteliukai, pripildyti skirtingų miltelių. Kiekvieni milteliai turi skirtinga galią. Vieni, įpilti į lėkštę, kambarį paverčia džiunglėmis, antri - vandenynu, treti - savana ir t.t.

Eleizija vaikščiojo po Hogvartso koridorius. Apžiūrinėjo įvairias statulas bei gobelenus. Netikėtai iš kažkur atsirado popierinis paukštis, kuris plasnojo aplink Elę. Iš pat pradžių ji išsigando, bet, kai pamatė, kas tai, nurimo ir švelniai nusijuokė. Ji ištiesė ranką ir laukė. Paukštis apskrido kelis ratus ir lėtai bei grakščiai nutūpė varnei ant delno. Paukštis pradėjo čiulbėti ir užsidegė. Iš jo liko tik pelenai, kurie pradėjo formuotis į popieriaus skiautę. Mergina paėmė popierėlį ir perskaitė.
Citata
Miela/as burtininke/ragana, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.
-Kas per?
Netikėtai šalia varnės kabantis gobelenas pradėjo virpėti ir jis plyšo pusiau. Abi gobeleno pusės susisuko į ritinius, atverdamos duris į kambarį. Durys pačios prasivėrė ir Eleizija žengė pirmą žingsnį į Dulkių kambarį. Iškart gobelenas vėl suaugo, o durys staigiai užsivėrė. Mergaitė apžvelgė mažą kambariuką ir aptiko koloną su lėkšte bei buteliukais. Ji priėjo prie kolonos ir prisilietė prie lėkštės. Ji skleidė šaltį, bet varnei tai patiko. Ji pasilenkė pauostyti vandenį. Ji neteko žado. Vanduo kvepėjo ir vandenynu, ir džiunglėmis, ir kankorėžiais.

*

Coraline

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #1 Prieš 6 metus »
Mažoji švilpė buvo ką tik grįžusi iš užburto dvaro, kuriame praleido nemažai laiko su draugę Elną. Mokykloje merginos pasuko skirtingais keliais, kadangi abi ėjo į savo koldežo kambarius. Švilpiukė pėdino pirmo aukšto koridoriais į bendrąjį kambarį. Lyg iš oro šalia mergaitės atsirado keistas popierinis paukštis ir mergaitė išsigandusi pargriuvo. Aš turbūt prie to niekada nepriprasiu Kerė pakilo ir išskleidė delną, kad paukštis parodytų pranešimą. Jis nutupė jai ant delno ir galų galę mergaitė rankose laikė popieriaus skiautę su pranešimu. Ji pradėjo skaityti:
Citata
Miela/as burtininke/ragana, tu esi Dulkių kambario išrinktoji. Turi visas teises į šią patalpą. Gali čia ateiti kada nori, bet negali nieko atsivesti, nebent tai būtų kita išrinktoji. Tikiuosi šis kambarys tau palinks didelį įspūdį.
Kambario įkūrėjas - A.K.F.
- Nejaugi kažkas iš klastūnyno bando mane apgauti? Klastuoli, žinau kad esi čia. Aš viską pranešiu profesoriui - Mergaitei spėjus tai ištarti ant sienos kabėjęs maždaug viduramžių kambarių gobelenas pradėjo plyšti pusiau ir Karo pamatė prasiveriančias duris. Ji nemėgo rizikuoti, tačiau šįkart smalsumas buvo didesnis nei baimė ir Roro įžengė į kambarį. Durys jai už nugaros netikėtai užsivėrė. Ro apžvelgė kambarį tačiau jame buvo tik du objektai. Keista kolona( ant jos buvo lėkštė su vandens pavidalo skysčiu ir 4 buteliukais: pirmas atrodė lyg ten būtų tikrų tikriausias vandenynas, antras atrodė kaip dekoratyvinės džiunglės (žiobarų pasaulyje buvo daug panašių buteliukų, kuriuos galima buvo nešiot kaip papuošalus arba amuletus), trečiame matėsi savana, o ketvirtame buvo paprastas kankorėžis, kuris priminė Davies jos vaikystę praleistą miškingoje vietovėje) ir Hogvartso mokinė. Mergaitės akys nukrypo į mokinę.
- Labas. - Tarė Kora.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #2 Prieš 6 metus »
Netrukus varnės rankose atsirado stiklinis buteliukus, kurio miltelių spalva priminė žaliąsias džiungles. Ji pavartė buteliuką, norėdama sumaišyti miltus. Deja, jai nepavyko. Nežinodama ko griebtis, mergina švelniai suėmė už buteliuko kamšteliu ir smarkiai jį trūktelėjo. Milteliai išsibarstė po viso kambario grindis. Mergaitė apžvelgė savo padarytą betvarkę ir subarė save:
-Na tu ir nevėkšla, Eleizija. Žiūrėk, ką pridirbai.
Mergina jau lenkėsi tvarkyti tos betvarkės, bet dulkės pačios pakilo nuo grindų ir sugrįžo į buteliuką. Elė nudžiugo, kad nereiks tvarkytis, ir stipriai suėmė jį. Mergaitė pauostė dulkių. Jos kvepėjo vandeniu, kailiu, plunksnomis bei citrinomis. Keistas derinys. Netikėtai prasivėrė kambario durys, o tarpdury stovėjo jauna mergina, iš uniformos sprendžiant - švilpė. Mergina greitai paslėpė buteliuką sau už nugaros ir laukė, kol mergina tars, kokį nors žodį. Kaip ji čia pateko? Juk popieriukas sakė, kad tik kas mėnesį išrenkamas naujas žmogus. Tai ką ji čia veikia?
Švilpė pasisveikino su varne. Mergina kažkodėl sutriko ir pasimetusi atsakė:
-Na labas.
Eleizija nebuvo tikra ar verta švilpei atskleisti kambario paslaptį. Ji mąstė ar mergina, kuri su ja pasisveikino, čia pakliuvo per klaidą ar ne, todėl tik pridūrė:
-Kaip tu čia papuolei? Kodėl kambarys tave įsileido? Juk aš esu šio mėnesio išrinktoji.

*

Coraline

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #3 Prieš 6 metus »
- Smalsumas ir nedraugiškumas nėra varnanagių savybės. - Subarė mergaitę Kora. - Gavau laiškelį nuo kažkokio A.K.F. - Tarė Ro. - Ir kai tik pagalvojau, kad čia klastuolio pokštas man atsivėrė durys į ši kambarį. Spėju kambarys ar kas ten išsirenka du ar daugiau žmonių. Aš Karolaina Davies iš Švilpynės. - Draugiškai šyptelėjo mergina ir nužiūrėjo priešais stovinčią mokinę. Mergaitė atrodo buvo jos bendraamžė iš Varno Nago koledžo ir turėjo labai daug panašumų su Lainos simpatiją Franku Stigleriu. - Ar seniai esi čia? - Paklausė Roro. - Manau jeigu nebūčiau išėjusi pasivaikščioti po Hogvartso apylinkes, būčiau įžengusi į šį kambarį beveik tuo pačiu metu kaip ir tu. - Sukikeno Kerė ir priėjusi arčiau apžvelgė koloną. - Gal jau spėjai išsiaiškinti kas čia per buteliukai ir dubenėlis su vandeniu?

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #4 Prieš 6 metus »
Švilpė mielai nusišypsojo ir prisistatė. Elė padėjo buteliuką, jį užkimšo, atsigręžė į Karolainą. Ji suėmė už savo nematomo sijonu ir grakščiai nusilenkė, kaip seniau darydavo aukštuomenės atstovės.
-Labas, Karol. Aš - Eleizija, Eleizija Stigler.
Mergina pasitaisė savo naujus plaukus ir, dėl kažkokios nežinomos priežasties, nusivalė išgalvotas dulkes sau nuo kelnių. Išgirdusi, kad kambarys gali išrinkti keli žmones, nudžiugo. Štai ir antras žmogus, su kurio ji susipažino pirmą dieną mokykloje. Manau, kad man čia patiks. Išgirdusi švilpės klausimą, mergina pagalvojo ir tarė:
-Na tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad galima šias dulkes, - paėmė į rankas buteliuką, primenantį džiungles, - Supilti į šią lėkštę. Spėju, atsitiks kažkas magiško.
Nieko nelaukdama, Eleizija vėl atidarė buteliuką, bet dabar nieko ant grindų neišpylė ir supylė visas džiunglių dulkes į lėkštę, kuri skleidė šaltį. Dulkės iškart nudažė vandenį žalia spalva, o buteliukas, varnės rankose, tiesiog išnyko. Mergaitė pažvelgė į savo ranką.
-Kas per?
Netikėtai lubose prasivėrė tarpas ir išlindo labai modernus vamzdis, iš kurio pradėjo tekėti vanduo tiesiai į lėkštę. Lėkštė visa prisipildė, o vanduo pradėjo tekėti pro kraštus. Vandens vis daugėjo, jis vis tekėjo iš vamzdžio, bet Elė net nesušlapo batų, nes vanduo prie jos nebėgo, ko negalėtų pasakyti apie švilpę. Nieko nelaukdama ji stvėrė Karol už rankos ir prisitraukė prie savęs.
-Greičiau, ateik čia. Manau čia kažkokia saugi zona.
Prisitraukus švilpę, vanduo pradėjo tekėti dar greičiau. Žalio vandens buvo net iki lubų, jis apsėmė visą kambary, bet merginos buvo saugios. Vanduo jų nelietė, tik sukosi aplink saugiąją zoną. Atrodė, kad jos apgaubtos nematomo muilo burbulo ir Elei tai patiko.
-Kas čia vyksta? -pasiteiravo švilpės Eleizija.
Belaukdama atsakymo, mergina stebėjo vandenį. Ji net sužagsėjo, kai išvydo kažką judant vandenyje. Tas daiktas vis artėjo prie jų. Tai buvo kakadu.
-Kakadu vandenyje? Na tai tikrai įdomu.
Ir tada vanduo pradėjo leistis. Atrodė, kad kažkur prasivėrė skylė ir ji susiurbė jį. Vandeniui dingus, Elė išsižiojo. Ji neatpažino kambario. Varnė jau nebestovėjo dulkių kambaryje. Ji buvo tikrų tikriausiose džiunglėse. Stigler iš tos nuostabos pradėjo suktis ratu, kol vaizdas pradėjo lietis. Sustojusi ji pakėlė galvą aukštyn. Lubų ji nebeišvydo, ji matė tik milžiniškus medžius ir jų lapus.

*

bernataviciute

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #5 Prieš 6 metus »
- Pati neįsivaizduoju kas čia galėtų vykti. - Šiek tiek sutrikusi tarė švilpė. Ji Franko sesuo, dabar aišku iš kur tiek panašumų. - Kakadu vandenyje? Tu juokauji? - nusijuokė Karolaina ir atsisuko bei pažiūrėjo ten pat kur ir Eleizija. - Panašu kad kakadu tikrai atskrenda. Bet kad jis ne vandenyje. Mes atsidūrėme tikrų tikriausiose džiunglėse. Nuostabu. - pirmakursė apsižvalgė. - Šitos džiunglės keistos. - Tarė mergina. - Todėl, kad atidžiau pažiūrėjus matau, kad čia daug kakadu, taip pat čia yra pasislėpusios bet mus stebinčios rožinės panteros ir makakos. - Atsakė į Stigler klausimą Davies. - Štai kodėl šios džiunglės yra keistos. Na o dabar turime dar vieną problemą. Kaip grįšime iš čia atgal į tą kambariuką?

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #6 Prieš 6 metus »
Eleizija nieko nelaukdama, pradėjo bėgioti po džiungles, kvėpuodama drėgnu ir vasarišku oro. Jai čia buvo taip šilta, kad ji net nusirengė savo megztinį ir, numetusi jį ant žemės, priėjo prie baseino, į kurį bėgo krioklys. Elė nusiėmė savo visus viršutinius drabužius ir, tik su apatiniais, įšoko į vandenį. Vanduo maloniai lietėsi prie merginos. Jis buvo nei karštas, nei šaltas. Tiesiog tobulas. Varnė įsikabino už krašte esančios uolos ir plūduriuodama užsinorėjo, kad šis vanduo pradėtų burbuliuoti. Ir spėkit kas įvyko? Vanduo išties pradėjo burbuliuoti ir iš to malonumo Elė panėrė. Burbuliukai, prisiliesdami prie veido, kuteno jį ir mergina pradėjo krizenti po vandeniu. Ji į plaučius įtraukė šiek tiek gėlo vandens ir paspringo. Eleizija greitai išnėrė iš vandens ir pradėjo garsiai kosėti ir išlipo iš vandens. Mergaitė stipriai suėmė sau už plaukų, norėdama pašalinti iš jų vandenį. Netikėtai pro šalį praskrido mėlynoji ara, papūga, kurios veislę pasaulyje išnaikino žiobarai. Mergina nustebo ir nusekė arą akimis. Ji įskrido į gan didelę drevę ir dingo kelioms sekundėms. Po to papūga išlindo iš tos pačios skylės, bet tik su rankšluosčiu snape. Ji apsuko kelis ratus danguje ir nutūpė Varnei ant peties. Stigler paėmė iš aros rankšluostį ir jai padėkojo. Papūga linksmai sukarksėjo ir nuskrido. Mergina nelabai drąsiai jautėsi, stovėdama pusnuogė prieš vos pažįstamą merginą, tai apsidangstė rankšluosčiu ir susirinko savo rūbus. Tada Karolaina pasakė, kad mes turime problemą.
-Nežinau, bet vis tiek rasime išeitį, o dabar tai užmiršk ir einam pasivaikščioti po džiungles.

*

bernataviciute

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #7 Prieš 6 metus »
Karolaina stebėjo šį į cirką panašų reginį ir atsiduso. Franko sesė elgėsi kaip grynų gryniausias vaikas. Mergina nebuvo patenkinta Eleizijos elgesiu. Varnanagė buvo nusirengusi iki apatinių ir maudėsi vandens telkinyje. Laina, Eleizijai besimaudant vėl apžvelgė aplinką ir atsisėdusi apgalvojo kaip galima būtų iš čia ištrūkti ir kodėl kambarys pasirinko dvi pirmakurses. Po velnių, toks jausmas kad iš manęs tyčiojasi pasaulis. Esu užstrigusi džiunglėse su vaikiškai besielgiančią Eleiziją Stigler. Kerė pastebėjo, jog Stigler pradėjusi springti greitai išlipo iš vandens. Karo nesivargino eiti padėti varnanagei. Ji juk pati ten įlindo žinodama, kad jai gali grėsti pavojus. Švilpė buvo šokiruota pamačiusi atskrendant mėlynąją arą. Šis paukštis jos pasaulyje buvo įrašytas į raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis, o ilgainiui pasaulyje nebeliko nei vienos mėlynosios aros. Eleizija pagaliau priėjo prie Karolainos apsidangsčiusi rankšluosčiu ir išgirdo pasiūlymą užmiršti apie esančią problemą, bei eiti pasivaikščioti po džiungles.
- Atrodo esi laiminga, kad užstrigai džiunglėse. O jeigu mes visą mėnesį iš čia ištrūkt negalėsim? Kaip mokslai tada? Ir mūsų šeimos? Juk paskelbs jog mes dingom. Ir neabejoju apkaltins Hogvartso personalą. O tada ir Hogvartsą uždarys. Nebeturėsim kur mokytis. - Pradėjo panikuot pirmakursė.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #8 Prieš 6 metus »
Elė pažvelgė į Karol ir išvydo pasipiktinimą jos veide. Išgirdusi, kad švilpė nesiruošia eiti pasivaikščioti po džiungles, o suka galvą, kaip iš čia ištrūkti, šiek tiek pyktelėjo. Tikriausiai ji mane pavaikė mažvaike, kuriai rūpi tik pramogos. Na, matau, kad ji labai neatidi. Eleizija pasilenkė ir iš savo džinsų kišenės ištraukė Dulkių kambario atsiųstą laiškelį. Lėtai jį išlankstė ir stipriai suspaudė delne. Iš lėto priėjo prie Lainos ir įdavė jai lapelį, kai ką pridurdama:
-Kitą kartą būk atidesnė, - ir nusigręžusi nuo jos, varnė pridūrė. -Apversk lapelį ir perskaityk, kas užrašyta ant jo.
Varnė, iškart gavusi tą laiškelį, aptiko tą užrašą nugaroje.
Citata
P.S. iš kiekvienos patalpos galima ištrūkti, bet tik reikia prikelti Dulkių kambario dvasią, kuri miega patalpos centre. Tai padarius, ji juos išves iš kambario.
Dabar ji nelaukė, kol švilpė perskaitys užrašą ir patraukė į džiunglių gilumą, pati nežinodama ko. Ar ji nusprendė surasti dvasią ar tiesiog pasislėpti nuo merginos, kuri labai stresavo, norėdama ištrūkti  iš šios vietos. Žemė buvo šiek tiek drėgna. Kur tik ji dėjo žingsnį, ten aptikdavo mažus driežus. Vieną jį paėmė į rankas ir, jis delnuose patogiai įsitaisęs, užmigo. Eleizija netekėtai priėjo nuokalnę ir, rankšluosčiui užsikabinus už šakos, paslydo bei nusirideno nuo neaukšto kalno, tikrai išgąsdindama driežą. Varnė iš lėto atsistojo ir iškart mažoje upėje, kurią vos pastebėjo, nusiplovė purvinus delnus ir veidą. Mergina įsižiūrėjo į vandenį, nes jis buvo labai skaidrus ir ji manė upėje plaukiojančius gyvius bei savo atvaizdą. Netrukus vandenyje ji pastebėjo kažką šiek tiek žėrint. Tas daiktas buvo paslėptas upelio žolėse. Stigler įmerkė ranką į vandenį ir praskleidė žoles. Daiktas dar labiau sužėravo, trumpam apakindamas varnę. Tai buvo fleita, bet ne paprasta, o auksinė. Eleizija ją iškart ištraukė iš vandens ir apžiūrėjo. Fleita niekuo nebuvo ypatinga, neskaitant, kad ji auksinė. Na gal dar ir forma. Ji buvo labai abstrakti, priminė kažkokio mechanizmo daly. Elė pabandė pagroti su ja. Pridėjus lūpas, ji pūstelėjo oro. Netikėtai fleita suvirpėjo, neišleido nė garselio ir.... Netikėtai kažkas sutraškėjo džiunglėse. Tikriausiai ji mane atsekė. Atsigręžusi Stiglerių mergina sustingo. Iš džiunglių ją stebėjo krūmuose bandanti pasislėpti rožinė pantera.
-Rimtai? Rožinė? Kas čia? Barbių pasaulis?
Pantera, išgirdusi kalbant Elę, atsisėdo ir ištempė ausis. Ji neatrodė galinti kam nors pakenkti. Varnė jau susidomėjo pantera, o ne fleita, ir atsitūpusi kvietė ją prieiti:
-Nagi, eikš. Nebijok, aš gera, - nusijuokė.
Pantera, kaip tikras šuo, iškišo liežuvį ir, pribėgusi prie Eleizijos, užlipo ant jos ir pradėjo laižyti jos veidą. Varnė dar labiau pradėjo juoktis.
-Ba....aiiiik, - pro ašaras akyse sakė ji. -Labai kutena.
Tai išgirdusi, rožinė pantera atsitraukė ir nustebusiu bei pasvirusio snukio pažvelgė tiesiai Stigler į akis. Netrukus kažkas suvirpėjo mergaitės kūne. Atrodė, kad tarp jos ir katės užsimezgė kažkoks ryšys. Elė prišliaužė arčiau panteros ir pradėjo kasyti jai kaklą. Ji garsiai sumurkė ir išsidrėbė ant žolės.
-Geras kačiukas, - mielai tarė Franko sesė.
Ir tik tada ji prisiminė, kad ji tik su apatiniais drabužiais. Greitai ji apsivilko džinsus, maikę bei megztinį ir, pakasydama katei ausį, žengė porą žingsnių, ieškodama patalpos centro. Netrukus ji pajuto prisilietimą prie savo dešinės rankos. Pantera jos nepaliko, ji toliau sekė Elę.
-Nori su manimi eiti? Na gerai, bet visų pirmą tau reikia sugalvoti vardą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eleizija Stigler »

*

bernataviciute

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #9 Prieš 6 metus »
Na štai Eleizija ją paliko su rašteliu. Panašu, kad visi Stigleriai ne itin bendraujantys žmonės. Karolaina pasileido į Dulkių kambario dvasios paieškas. Ji norėjo greičiau ištrūkti iš šitos nesąmonės. Ji nuėjo į priešingą pusę negu jos bendraamžė. Pakeliui ji matė daugybe rožinių panterų, mėlynųjų arų, kakadų ir makakų. Keli kakadu praskrido visai šalia. Viena ara nutūpė Lainai ant peties, tačiau ilgai neužsibuvo, iškart nuskrido kažkur tolyn. Aplinka atrodė nesikeitė. Tik atsirado vis daugiau gyvūnų. Įdomu kaip ta dulkių kambario dvasia atrodo. Turiu surasti ją kuo greičiau. Kerė ėjo vis tolyn. Pakeliui ji susipažino su keliomis aromis ir vieną makaką, kuri prisijungė prie Roro.
- Ačiū, kad keliauji su manim. - Ro šyptelėjo makakai. - Kuo tu vardu? Hm. būsi Misa. - sukikeno mergaitė ir priėjo nedidelę lyguma. Čia neaugo medžiai, žemė buvo nusėta tik samanomis. Keista, tačiau makaka Misa nusprendė likti medžių teritorijoje. Švilpė apsižvalgė. Spėju čia slepiasi ta dvasia. Kaip gi ją prišaukti. Karolaina atsisėdo ant samanų ir susimąstė.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #10 Prieš 6 metus »
-Karsonas, a? -pantera suurzgė. -Nebijok, tavęs tikrai taip nevadinsiu. O kaip tau Kangas? Nepadinka? Koks išrankus.
Elė toliau ėjo pirmyn, ieškodama išėjimo iš dulkių kambario. Žingsnis po žingsnio ji matė tik krūmus, žoles, aukštus medžius ir vos vos išmintą takelį.
-Viskas, sugalvojau, - suspigo varnė. Pantera net pašoko iš išgąsčio. -Būsi Achilas.
Eleizijai net pasirodė, kad Achilas nusišypsojo ir salčiai sumurkė. Tada didelis rožinis katinas prisiglaudė prie varnės ir dar garsiau pradėjo murkti. Mergina uždėjo savo ranką jam ant galvos ir pradėjo jį kutenti. Pantera apsivertė ir atsigulė ant nugaros, letenomis bandydama apkabinti mergaitę. Tada varnei šovė į galvą mintis. Ji atsitraukė nuo katino ir leido jam atsistoti. Ji paglostė jo kaklą ir tarė:
-Achilai, ar žinai, kur yra dulkių kambario dvasia? Kur yra džiunglių centras?
Pantera įsmeigė tamsias akis į mergaitę ir atrodė, kad ji kažko įsibaimino. Nejau tos dvasios? Stigler dar kartą paglostė rožinį katiną, bandydama jį nuraminti. Varnė dar kartą pakartojo klausimą, bet šįsyk neminėjo dvasios.
-Tai ar gali mane nuvesti į centrą?
Achilas atsigulė ant žolės ir laukė. Pantera kažko laukė, o Eleizija nesuvokė ko. Tada Achilas atsigręžė į merginą ir mostelėjo savo snukiu link savo nugaros.
-Nori, kad aš ant tavęs atsisėsčiau?
Katinas linktelėjo galva. Varnė nustebo, bet tokio pasiūlymo neatsisakė. Užšoko ant jo ir jis nusinešė jas į džiunglių krūmynus.

Ji jau jojo ant Achilo gerą valandą. Kokio dydžio ši vieta? Ji turbūt milžiniška, bekraštė. Krūmai ir medžiai pradėjo retėti. Tolumoje ji išvydo lygumą, kuri tikriausiai buvo stepės. Žingsnis po žingsnio pantera vos artėjo prie tos vietos. Achilui ten atsiradus, ji nuo jo nulipo, padėkojo ir apsižvalgė. Ji stovėjo ant mažo žemės lopinėliu, po kuriuo driekėsi tušti stepių plotai. Elė stovėjo ant skardžio. Ji nesuvokė, kodėl pantera ją čia atgabeno, nes nebuvo matyti jokių dulkių kambario dvasios žymių. Čia nieko nebuvo. Tik žemė, purvas ir keli krūmai.
-O ką man dabar daryti, Achilai?
Rožinė pantera priėjo prie mergaitės ir snukiu bakstelėjo į jos dešinę ranką, kurioje ji laikė tą auksinę fleitą, kurią rado upės vandenyje. Man ją reikia pūsti. Fleitos garsas prišauks dvasią?
Ji stipriai ją suėmė ir, giliai įkvėpusi, pūstelėjo į fleitą. Iš jos nepasklido joks garsas. Tik kažkoks traškėjimas. Pantera suinkštė ir pradėjo kratyti snukį bei nagais knisti žemę. Elė atsigręžė ir toje vietoje išvydo kažką blizgant. Atsiklaupusi pradėjo irgi knisti žemę, kai aptiko metalinį trikampį, įlietą į žemę. Trikampio viduje buvo apvali skylė, fleitos formos.
-Čia reikia rakto. Kur man jį ras...
Ji nebaigė sakinio, nes, atidžiau apžiūrėjusi rakto skylę, pastebėjo, kad ji kuo puikiausiai atitinka jos auksinę fleitą. Ji ją įkišo į trikampio skylę ir pasuko fleitą. Kažkas sutraškėjo ir nuo trikampio į slėnį žemėje esančiais grioveliai pradėjo tekėti žalsvas skystis, kuris gaivino stepę. Ji vėl pradėjo žaliuoti, joje pradėjo augti pastatai. Visi gyvūnai virto į žmones. Ant stepių išaugo milžiniškas miestas. Dulkių kambario dvasios miestas. Ji atsigręžė į rožinę panterą, bet gyvūno neišvydo. Prieš ją stovėjo dailus vaikinas, su mėlynomis akimis, šviesiais plaukais ir rožine tunika.
-Labas, Eleizija.
Varnė neteko žado.
-Achilai, tu žmogus.
-Iš tikrųjų aš esu Lindormas, princo Kalo žmonos tarnas. Aš esu animagas. Štai kodėl buvau panteros pavidale, kai susipažinome. Ta dvasia, kurios tu ieškai visus tarnus pavertė panteromis, virėjus - kakadu, karališkos šeimos atstovus - žiurkėmis, sargybinius - makakomis, o likusius - įvairiausiais džiunglių gyviais. Na, tik manęs neužkeikė, nes norėjo, kad aš būčiau jos meilužis. Kokia trenkta. Nori, kad trylikametis būtų jos meilužiu.
Išgirdusi tą žodį, ji sukluso. Animagas. Jis animagas. O Dieve, aš visada norėjau tapti viena iš jų.
-O kur ta dvasia dabar?
Lindormas tylėjo. Jis kažką žinojo, bet nesiruošė to sakyti varnei.
-Matau, kad kažką žinai.
-Na, ta dvasia, kurios tu ieškai, seniai yra lelijų žemėje.
-Lelijų žemėje?
-Tai vieta, kur gyvena mirusieji. Į ją patekti galima tik mirus.
Ir tik tada ji pradėjo nerimauti, kad iš šios vietos niekada nebeištruks. Karolaina buvo visą laiką teisi. Ji kažką nujautė, o aš nekreipiau į tai dėmesio. Dabar stoviu ant skardžio ir nežinau, kur yra ta švilpė. Palauk, Ele. O kas jei dulkių kambario įkūrėjas dvasią paminėjo, kaip metaforą? O kas, jei išėjimas egzistuoja?
-Achilai... Oi, atleisk, Lindormai. Ar šiame mieste yra koks nors daiktas, pastatas ar knyga susijusi su ta dvasia, kuri užtraukė prakeiksmą ant jūsų?
-Na, daiktų, kurie būtų skirti dvasiai, nėra, bet mieste yra statula, pastatyta dvasios sesei.
Išgirdusi apie statulą, ji iš metalinio trikampio ištraukė auksinę fleitą, bet miestas ir toliau stovėjo.
-Palydėk mane iki tos statulos.

*

bernataviciute

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #11 Prieš 6 metus »
Karolaina taip prasėdėjo apie valandą. Velniava. Ir kaip gi iš čia ištrūkt?! Mergaitė atsitokėjo, kai pro šalį prabėgo žiurkė. What? Žiurkė? Kodėl žiurkė džiunglėse? Nors... Nieko nuotabaus, kai čia ir kitokios nesąmonės vyksta. Verčiau paseksiu ją. Ji vienintelė man matyta žiurkė, gal ji man padės. Švilpė atsistojusi nubėgo paskui žiurkę, ji trumpam atsigręžė, ir spėkit ką? Jau nebuvo jokios lygumos. Atrodė lyg Roro būtų ją išsigalvojusi. Čia augo dideli džiunglių medžiai ir krūmynai. Kerė sustojo prie miesto. Miestas. Pagaliau. Gal čia kas nors padės man surasti tą dvasią. Ji įžengė į miestą. Jis buvo tuščias. Eh. O ji dar tikėjosi rasiąs čia pagalbos. Pirmakursė nuėjo apsižvalgyti. Čia buvo daugybė namų, tuščių namų. Atrodė, lyg viena diena iš čia tiesiog dingo žmonės. Mergaitė pamatė kažką blizgant. Ji pasiėmė tą daiktą. Tai buvo auskaras.

Laina įsidėjo jį į kišenę. Gal prireiks. Mergina toliau vaikščiojo mieste. Čia buvo daug apleistų skverų ir kiekviename stovėjo po statulą. Arba jie turi tiek daug dievų, arba čia žymūs miesto žmonės. Kerės dėmesį patraukė viena statula, kuri atrodė kitaip negu kitos, ji buvo mažiau apleista ir buvo didesnė už prieš tai matytas. Ji įsižiūrėjo į statulą. Mergina pastebėjo, kaip iš kitos miesto pusės, kurios ji dar netyrinėjo, artėja 2 figūros. Nors neesu pati drąsiausia, bet verčiau nesislėpsiu. Figūroms pakankamai priartėjus, pirmakursė pamatė, jog tai buvo jos "draugė" Eleizija ir kažkoks vaikinas.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #12 Prieš 6 metus »
-Tai ar tu turi vaikiną?
Lindormo klausimas išmušė varnę iš vėžių. Ji net šiek tiek raustelėjo. Elė stipriai sugniaužė kumštį ir, nurijusi seiles, atsigręžė į jaunuolį.
-Vaikiną? Ne, neturiu, o tu ar turi antrąją savo pusę, Lindormai?
Vaikinas nusišypsojo, išgirdęs mano atsakymą. Lyk jis liko patenkintas, kad varnė yra vieniša.
-Karališkos šeimos privatiems tarnams draudžiama turėti šeimą ar net užmegzti romaną. Toks jau mano gyvenimėlis.
-Oi, atleisk, nežinojau. Na, bet vis vien turi kokią simpatiją?
Vaikinas nurijo seiles. Varnė net pamatė, kaip pakilo jo Adomo obuolys. Jaunuolis giliai įkvėpė ir tarė:
-Na jaučiu, kad pamilau princo jaunėlį pusbrolį. Mes esame bendraamžiai. Jis turi tokius tobulus plaukus. Tiesiog norisi juos paliesti ir pauostyti...
Rimtai? Tu gėjus? Toks patrauklus, o ne ta orientacija. Gaila. Eleizija apsimetė, kad toliau klausėsi Lindormo saldžių pasakojimų apie Ralfą, princo pusbrolį, bet iš tikrųjų apžiūrėjo miesto, į kurį neseniai įžengė, gatves. Namai buvo pastatyti iš pilkų plytų. Gatvėse buvo pilna vyrų, motinų ir vaikų. Lindormas prislinko arčiau varnės ausies ir sušnabždėjo:
-Jei turi su savimi brangenybių, pavyzdžiui ta auksinė fleita tavo kišenėje, saugok jas. Nes šie gatvės vaikai labai mėgsta pasiknaisioti po svetimas kišenes.
Išgirdusi iškart stipriai suspaudžiau kišenėje esančią burtų lazdelę bei fleitą ir linktelėjau vaikinui, parodydama, kad suprato jo patarimą. Netrukus Lindormas pasuko į kitą gatvę, Elė iš paskos. Ji atsirado turgaus gatvėje. Čia kvepėjo visokiais kvapais. Slyvos, avietės, apelsinai, arbūzai, špinatai, vynuogės - viskas vertė Elę varvinti seilę. Nepastebėta nuo prekystalio pagriebė kelias vynuoges ir įsimetė jas į burną. Jos buvo be kauliukų, kokias varnė mėgo. Tik pakėlusi galvą ji susivokė, kad žmonių pradėjo mažėti. Ji pastebėdavo tik vieną kitą, kai tolumoje atpažino vos kelias valandas pažįstamą siluetą. Priešakyje link jų ėjo Karolaina, ta pati švilpė, kuri Elę pavadino mažvaike. Lindormas palietė varnės petį.
-Štai ta statula, Eleizija.
Stigler akys nukrypo ton pusėn, kur rodė vaikinas. Aikštės centre stovėjo minotaurės statula. Eleizija priėjo prie jos ir atsisėdo, laukdama Lainos. Kai švilpė priėjo, varnė tarė:
-Štai kur tu. Jau maniau reiks eiti ieškoti džiunglėse, - nusišypsojo. -Beja, susipažink. Čia Lindormas - labai mielas vaikinas, princo žmonos tarnas, o čia, Lindormai, Karolaina. Kaip ir pasakojau prieš tai su šia žavia švilpe aš patekau į jūsų pasaulį, o dabar prie reikalo.
Tai pasakiusi, ji pakėlė akis į minotaurės statulą ir viską papasakojo Karol apie dulkių kambario dvasią. Statulos rankos buvo sudėtos prie jos burnos, lyg vaizduojant, kad ji pučia nematomą fleitą. Fleitą. Tikriausiai reikia tarp rankų įdėti šį instrumentą ir portalas atsivers. Elė pradėjo ropštis ant minotaurės. Statula išties buvo milžiniška. Pasiekusi jos rankas, švelniai įkišo auksinę fleitą tarp jų. Nieko neįvyko.
-Maniau, kad pavyks, - pradėjo teisintis varnė. -Maniau, kad portalas atsivers.

*

bernataviciute

Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #13 Prieš 6 metus »
- Na kaip matai ne. Manęs džiunglėse ieškoti nereikia. - tarė švilpė. - Malonu susipažinti Lindormai. - šyptelėjo Laina. Žavią švilpę? Ką? Kodėl ji mane taip pavadino? Ypač po to kai jai prikalbėjau visko ir pavadinau mažvaikę sutriko Karolaina. Elė netikėtai pradėjo ropštis ant minotaurės statulos. KĄ TU DARAI?! Tu išprotėjai? mintyse šūktelėjo pirmakursė.
- Ką tu čia išdarinėji, Eleizija Stigler? - paklausė Kerė. Tada Stiglerių mergaitė įkišo į minotaurės rankas fleitą. Deja nieko neįvyko. Nusivylusi varnė pradėjo teisintis:
- Maniau, kad pavyks. Maniau, kad portalas atsivers.
- Nu šaunumėlis. Gal tai išvis ne tai ko mes ieškojom? - pyktelėjo Roro. Kaip tik tuo metu ji pastebėjo ant minotaurės ausies auskarą. Tokį pati auskarą, kokį rado ji visai neseniai. - Palaukit, palauki, palaukit. - švilpė apibėgo statulą, kad pamatyt kitą minotaurės ausį. - Na štai kas dar. - Ji išsitraukė iš kišenės antrą auskarą. - Eleizija, radau priežastį kodėl nieko neįvyko! - šūktelėjo Ro.

*

Neprisijungęs Eleizija Stigler

  • ****
  • 317
  • Lytis: Moteris
  • I put my trust in you my lord
Ats: Dulkių kambarys
« Atsakymas #14 Prieš 6 metus »
-Auskaras? Ir kaip jis padės? Tada ji priėjo prie Lainos ir nukreipė savo žvilgsnį į ten, kur žiūrėjo švilpė. Minotaurės ausis buvo, kaip ausis, bet, išvydusi antrą ausį, kuri buvo papuošta tokiu pačiu auskaru - papuošalu.
-Šaunuolė, Karol, tu.
Tada Eleizija pagriebė iš švilpės gniaužtų papuošalą ir pribėgo arčiau statulos. Ji įsikibo į minotaurės koją ir pradėjo kopti vėl viršun. Tai neužtruko ilgai. Atsiradusi ant statulos pečio, drebančiomis rankomis jai ant ausies užmovė auskarą. Praėjo kelios sekundės. Nieko. Tada Stigler pažvelgė į Lindormą ir Karolainą bei prasižiojusi tarė:
-Vis tiek nieko. Tikriausiai kažką praleid...
Mergina nespėjo užbaigti sakinio, nes minotaurė pradėjo drebėti. Ji neišlaikė pusiausvyros ir slystelėjo žemyn. Tuo pačiu metu lazdelė iškrito iš kišenės.
-AAAAAAAA, - tik sugebėjo suspigti mergina.
Likus tik keliems metrams iki žemės, varnė pradėjo justi, kad jai darosi silpna. Jau manė, kad iš jos liks tik uogienė, bet Lindormas spėjo ją pagauti. Jis ją stipriai suspaudė prie savo krūtinės. Elė ilgai neatsimerkė. Jos nosį kuteno nuo vaikino sklindantis skanus ir gardus kvapas. Ji dar arčiau prisiglaudė prie animago, bet tada susivokė, kad toks merginų artumas jam ne prie širdies. Eleizija atsimerkė ir pradėjo sakyti, kad jai viskas gerai. Ji porą kartų giliai įkvėpė ir iškvėpė. Tada atsistojo ir virpančiomis kojomis artėjo prie statulos, kuri buvo skilusi pusiau. Jos viduryje žiojosi didelė žalsva skylė - portalas.
-Štai ir pavyko, - vos pastebimai virpančiu balsu pasakė Elė.
Lindormas paėmė Karolainą už rankos ir švelniai ją pabučiavo, po to tą patį padarė su manąja. mergina galėjo prisiekti, kad tas vaikino lūpų prisilietimas užtruko ilgiau nei tas, kuriuo apdovanojo švilpę.
-Malonu buvo su jumis susipažinti, merginos. Jūs išties žavios.
Elė raustelėjo.
-Baik jau. Net raudonuoti pradėjau. Beja, ačiū už ekskursiją.
Tada ji palinko arčiau Lindormo ir tyliai sušnabždėjo:
-Kai kitą kartą susitiksim turėsi mane pamokyti, kaip tapti animage, supratai?
Ji atsitraukė, pamerkė jam akį, įsikibo į Karol ranką ir pradėjo bėgti. Net nesustojo pribėgusi portalą ir tik stryktelėjo vidun.

-Va čia tai nuotykis, - pridūrė Eleizija, kai abi išėjo iš dulkių kambario.