0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 622
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #60 Prieš 2 metus »
Tylių aido pasigautų žingsnių lydima, mergina išėjo iš Hogvartso pilies - žinojo, kad ją seka grifas ir žinojo, kad nebėra kur slėptis. O kodėl gi turėtų? Nematė prasmės.
Jeigu kokie nors klausimai ir sklido pusėn jos, visi jie pralėkė pro klastuolę, jos nė nepasiekdami - bet kas, kas nebuvo fizinis sulaikymas, nebūtų galėjęs jos sustabdyti nuo nuolatinio ėjimo priekin, traukiant ten, kur akys įsmeigtos nė nesižvalgant ir nesidairant. Puikiai žinojo, kur derėtų keliauti, kur  reiktų pagaliau atsisukti ir pradėti kalbą, o gal verčiau visą reikalą, iškurstytą pykčio neparemto pilnai. Pasaulyje tam, tikriausiai bent, nebuvo tobulesnės vietos reikalams tokiems nei Uždraustasis miškas.
Besikeliančios Saulės spinduliai dirgino akis, apšvietė jos melsvą odą, raudoną ir regis, vietomis užpūliavusį randą ant kaklo -- neatrodė, kad Junko veiksmai norėjo palikti ją ramybėje, kaip tik atvirkščiai, vertė ir vertė ir vertė prisiminti savus nusikaltinus ir veiklas, kentėti padarinius to -- kuris tik ir atrodė, kad kasdien sugebėjo blogėti. Tamsiomis violetiškai mėlynomis dėmėmis išmušta oda, kuri vietomis persišvietė per ploną baltą nėrinių medžiagą.
Atrodo, kad toji būtybė nė nebegalėjo vadintis tuo pačiu vardu, kurį ne kartą esti ir keitusi, nebesugebėjo vaikščioti taip pat išdidžiai ir niekinamai kitus, kaip būdavo seniau - retkarčiais ir pati klastuolė pagalvodavo, ar iš apsukraus vilko nebūsianti pavirtusi pasiutlige užsikrėtusia šuneiva.
Jautė, kaip kiekvienas prieš tai lengvas it pūkas žingsnis atrodęs pavirsta sunkiu, it savotiškos nuodėmes akmenų prikrautas - keistas palyginimas, tačiau vien traukimas į Uždraustąjį mišką regėjosi kaip ėjimas nuodėmės link. Tikriausiai ji padarys - pabūs kažkuo tokiu, atliks kažką tokio dėl ko vėliau gailėsis. Jeigu, žinoma, net sugebės gailėtis - bet daug didelis "jeigu" egzistavo tam.
Giliai įkvėpė, dar aršesniu žingsniu traukdama pirmyn, praeidama pro mokyklos vartus, kurie siaubingai keista, tačiau buvo nei užrakinti, nei apsaugoti kerų pagalba - pravėrė šiuos, taip ir neuždarydama, vis Edgaras seka jai įkandin, ir tai buvo nenuginčijamas faktas net tuomet, jeigu mergina nesugebėtų girdėti nei žingsnių šio, nei jausti egzistencijos, kuri, atrodo, maišė jos kraują su įkyrumo prieskoniais kiekvieną akimirką mielą.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Prisijungęs Edgar Jeffter

  • Magas, apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas
  • *
  • 1214
  • Lytis: Vyras
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #61 Prieš 2 metus »
Ketvirto aukšto koridoriuose bestoviniuojančio Edgar'o dėmesį patraukęs kažkieno prabėgimas iš už nugaros esančio kampo, paskatino jį pribėgti arčiau to kampo. Dabar net girdėjo kaukšint kažkieno batelius, o už kampo jį pasitiko numestas apsiaustas, kurio dydis bylojo apie didelį žmogų. Juodaplaukiui kilstelėjus akis jis pamatė tik balto apdaro kampus pasislepiančius už kito koridoriaus užsisukimo. Kas gi vyksta? sunerimo Edgar'as ir pasileido bėgti iš paskos. Tai jau antras kartas iš tiek pat galimų, kai šiuose koridoriuose kažkas keistai atkreipęs vaikino dėmesį jį išvilioja iš jų.
Dar pabėgėjus Hogvartso koridoriais ir laiptais žemyn, šešiolikmetis jau buvo kieme. Jame buvo matyti ką seka. Tai buvo Junko, bet nebuvo jam aišku, ko ji bėgo nuo jo. Pastaroji buvo nepaaiškinamai vikri. Nors gal Edgar'as šią dieną buvo nepaaiškinamai lėtas. Matydamas, kad jo draugė jau pasiekė mokyklos vartus vedančiu į erdvę neribojamą pilies sienų, pats nieko nelaukdamas pasinešė tekinomis vytis. Negalėjo sugrūsti į galvą besisukančių minčių, kodėl taip keistai ši mergina elgėsi. Negalėjo tam prikišti ir blogosios klastuolės pusės, nes pastaroji, kaip tik buvo linkusi aiškintis ir išsidirbinėti akis į akį, nesibaimindama nieko.
Ankstyvos saulės spinduliai nė kiek nešildė. Lauke buvo vėsu, tą juto jaunuolis nepaisant apsivilkto savo juodo megztinio. Būtų bent apsiaustą pasiėmęs, jei būtų žinojęs, jog teks eiti laukan. Atsidūrus grifui ties vartais matė, kaip bendrakursė traukia link Uždraustojo Miško link. Ką ji sugalvojusi? vis nerimavo Jeffter'is. Jis net nežinojo ar ji pati žino, kad jis bėga jai iš paskos ar ne. Bet dabar ne tas svarbiausia buvo. Labiausiai dabar norėjo pavyti ją ir paklausti kas ne taip, vylėsi, jog galės kuo padėti, nes pastarųjų susidūrimų elgesys tikrai nerodė požymių, kurie skelbtų, kad viskas merginai ir tvarkoje.
Pasileidus per pievas, ton pačion pusėn, kur bėgo baltai apsirengusi figūra, grifas po mažu ėmė nebejusti šalčio, kurį naikino bėgimas. Net ir kaktą papuošė prakaito lašai, kai jau buvo greta miško, ties kuriuo įsikibo tik vienos minties - nepamesti bėgikės iš savo akių. Ir ne vien dėl norimų užduoti klausimų, bet ir dėl to, kad jo manymu tokie be atodairiški pasilakstymai gali būti nesaugūs.

*

ameli

Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #62 Prieš 2 metus »
Taurelė (ar dvi, ar trys, ar...) alkoholio, rasto mokytojų kambaryje ((ak ak)) ir šlakelis nusivylimo pasauliu, ir štai - Amelija bastosi viena pilies koridoriais, ieškodama nežinia ko. Greičiausiai ieškojo kažko, kas jos keistą, panašų į liūdesį jausmą pakeistų kitu, jam priešingu, arba ieškojo to, kas jai kaip tik neleistų užsimiršti, o išklausytų. Nors, tiesa, nelabai ir buvo ką klausyti. Bet vienaip ar kitaip, merginai reikėjo kažko, kažko, su kuo būtų galėjusi pasikalbėti... Arba ne. Ji nė pati dorai nežinojo, ko ieškojo visai tuščiuose pilies koridoriuose, kuriuose, regis, nei gyvos musės nebuvo.
Vienas posūkis į kairę, antras į dešinę, laiptai, tada ir vėl į dešinę... Ieškodama nežinia ko, Amelija užklydo į koridorių, korio kairioji siena buvo išpuošta langais. Priėjo prie vieno, pasižiūrėjo pro jį, ir pamatė žvaigždėmis nusėtą dangų ir nusišypsojo. Žvaigždes tamsiaplaukė visada mėgo, jos ją kažkuo traukė, visada ramino. Ne išimtis buvo ir šis kartas - kad ir kokia liūdna ji buvo, žvaigždės tai tarsi ištrynė. Tereikėjo kelių akimirkų, ir Merlou pamiršo savo liūdesio priežastį.
Jausdamasi labai dėkinga žvaigždėms, vien lūpomis ištarė ,,Ačiū'', o tada žvilgsnį nuo žvaigždžių nuleido į žemę. Keista, kaip anksčiau nepastebėjo, jog pro šiuos langus matosi Hogvartso vartai. Ir dar keisčiau, kad nepastebėjo, jog prie jų dabar stovi kažkokia juoda žmogysta. Eiti, ar neiti? - klausė savęs mintyse. Tas žmogus (ar koks kitoks padaras) prie pilies vartų kažkodėl Amelijai atrodė labai įdomus, bet kartu ir bauginantis. Bet vis dėlto, mergina visada buvo smalsi, savo smalsumo jai nepavyko nugalėti ir šį kartą, todėl kaip mažas vaikas, atsidūręs atrakcionų parke, išpūstomis akimis nuskubėjo link pilies vartų.
Bet neilgai truko, kol visas šis keistas apdujimas pasibaigė, ir Amelija susiėmė. Nesvarbu, kad yra neblaivi, negali sau taip leisti išdygti prieš nepažįstamą žmogų. Visų pirma, tai pavojinga, o antra - vaikiška ir kvaila. Į savo juodo apsiausto, kiek žemiau kaklo susegtu žaliu smaragdu, kišenę įkišo savo ilgus pirštus ir užgriebusi medinį pagaliuką atsiduso. Jeigu tas žmogus prie vartų pavojingas, bent jau turės galimybę apsiginti. Gal, - pridūrė mintyse.
Taigi, nenorėdama pasirodyti naivia ir neapdaria, tamsiaplaukė sliūkino pilies koridoriais tol, kol priėjo duris, išleidžiančias iš pilies. Kad tik nebūtų užrakintos, kad tik nebūtų užrakintos... - meldėsi ji mintyse. Ir jai pasisekė - durys nebuvo užrakintos. Keista, nes juk vis dėlto, beveik vidurnaktis... Bet ak, ne jai aiškintis, kaip turi būti prižiūrima pilis.
Išėjusi į tamsoje skendintį pilies kiemą, giliai įkvėpė. Kaip gera buvo justi šaltį, palengva įsiskverbiantį į josios odą, kaulus... Šaltas oras bent jau buvo šviežias, gaivus, nuostabus. Šiek tiek pasimėgavusi nakties gaiva, pažvelgė į pilies vartus. Nepažįstamasis vis dar buvo ten. Akimirką mergina sudvejojo, ar dera eiti prie tų vartų, bet dvejonė truko tik akimirką, tad nusispjovusi į ją ramiai, vis dar besimėgaudama vėsa prisiartino prie vartų.
Nepažįstamasis vis darėsi, lyg kažko ieškodamas, ir Amelijai pasirodė, kad gal jis kažko laukia. Bet ko būtų galima laukti tokį vėlyvą vakarą ir dar prie Hogvartso?
- Ir ko gi mes laukiam čia, prie Hogvartso vartų? Neatrodai panašus į mokinį... ar į profesorių. - kiek prikimusiu, lyg sloguotų balsu pasakė. Keista, taip ją veikė šis nakties šaltukas.
Nai nai nai, tik neteiskim vargšės nelabai blaivios merginos už tai, kad nemoka tinkamai pasisveikinti ar padaryti įspūdingo pasirodymo. Nors net ir būdama blaivi to nesugeba, bet ak, juk daug lengviau tai suversti kažkam kitam.
Laukdama atsakymo, savo žalias akis mergina įbedė į dangų, bet retkarčiais žvilgsnis nuslysdavo ir į nepažįstamąjį prie vartų. Nežinia, kas jai buvo įdomiau - jis čia veikia ar kas jis toks?

*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • IV kursas
  • *
  • 66
  • Taškai:
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #63 Prieš 2 metus »
Prisidegęs cigaretę ir priglaudęs prie lūpų,  vyriškis stovėjo po žvaigždėtu dangumi. Kažko susimąstęs, kažko tylus, netgi kažkoks ir ramus.  Įsmeigęs rudų akių žvilgsnį į dangų, jis stebėjo žvaigždes, kurios mirksėjo, žinėjo ar dar ką po velnių darė. Netrukus mirties dūmas buvo išpūstas ir pakibęs ore, o teisėjas atsiduso vis traukdamas ir traukdamas į save nežinomos sudėties elementus. Bet jis tai jautė ne kaip priklausomybę, bet kaip malonumą ir tuom čia viskas baigta.
 Ūmai sušnarėjus medžiams, pievai, tamsus ir aukštas siluetas netrukus atsisuko į vartus. Regis, tebebuvo dar gerai sutepti alyva ir nesurūdiję. Vienas pliusas. Veikiamas šiokio tokio sarkazmo, jaunuolis nusikvatojo ir šiurpiai, nors kartu ir surimtėjo. Gana greitai kairiniame delne atsirado burtų lazdelė nukreipta į nakties atėjūną, tiksliau į atėjūnę, damutę.
- Turbūt kaip ir nieko? - kilstelėjo šis antakį vis tvirčiau gniauždamas burtų lazdelę. Jau galėjo justi kaip ši įkaista iš įtampos, kuri tetrunka kelias minutes. - Ah, puikus pastebėjimas. Antras pliusas šiai Anglijai, - sarkastiškai pasakė vėl nusijuokdamas, bet žvilgsnis tebebuvo nenuleistas nuo merginos.
- O tu kas esi? Ai tiesa, gi profesorė matyt esi, - šis pasakė pažvelgdamas į emblemą ant moters mantijos. Visa laimė, kad buvo spėjęs priprasti prie tamsos ,,efektų" stoviniuodamas šičia ir kažko ,,laukdamas".

*

Neprisijungęs Dawn Strain

  • ****
  • 230
  • Lytis: Moteris
  • I solemnly swear that I'm up to no good
Ats: Pagrindiniai vartai
« Atsakymas #64 Prieš 2 metus »
  Mergina tirtėdama įžengė į pilį kartu su ant kaklo užsikabinusia Kira. Dawn jautėsi siaubingai. Po tokio lietaus varniukė norėjo įsiridenti į ugnį ir sudegti, kadangi vos pūstelėjus šaltam vėjui, merginą nuliedavo šiurpas po visą kūną. Kančių nepalengvino ir tai, jog visą tą laiką su savimi turėjo "neštis" ir klastuolę, tad merginai kiekvienas raumenėlis šaukėsi pagalbos. Tačiau Dawn šiek tiek didžiavosi savimi, kadangi niekada nepagalvojo, jog galėtų patemti tiek krūvio - fizine ir psichologine prasme.
  Strain norėjo padėti Kirai nueiti iki Ligoninės Sparno, tačiau juodaplaukė nerodė didelio noro ten eiti. Jeigu varniukė turėtų bent kažkiek jėgų, būtų puolusi įtikinėti Mori pasirodyti seselei, galiausiai pati ten ją nutempusi, tačiau Dawn nenoriai sutiko su žaliaakės žodžiais.
-Na, tu žinai, kaip tau geriausia,-nusivylusi tarstelėjo. Merginą neramino Kiros savijauta, ir tai, jog nežinojo, kiek tie rožės nuodai yra stiprūs. Mirtini? Jeigu tai būtų tiesa, Strain nekęstų savęs visą likusį gyvenimą.
Dawn šiek tiek nustebo, kad klastuolė jau galėjo pati stovėti ant kojų.
-Klausyk, gal norėtum ateinantį savaitgalį eiti į Kiauliasodį? Vis geriau, nei tūnojimas pilyje,-net nesulaukusi atsakymo, Dawn ėmė kalbėti toliau,-Na, jei norėsi, pranešk. O dabar, manau, mums metas sugrįžti į bendruosius kambarius, kol nepatekome į bėdą. Susitiksime pamokose,-atsisveikino Dawn ir neramia širdimi nutipeno koridoriais, palikdama Kirą.