0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1449
  • Taškai: 17
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #120 Prieš 3 mėnesius »
Žinoma, Alanas buvo teisus. Dori tikrai nepamirštų iš nežinia kur atsiradusių randelių ant Alano rankos. Kaip jau prieš tai mąstė, tikriausiai dar ir prisigalvotų neįtikėčiausių dalykų.
- Nepamirščiau, - atsakė ji vaikinui. - Tikrai nepamirščiau. Po velnių, Alanai, tu net nenorėdamas lipi man ant sąžinės! O jeigu tai ir yra mano paslaptis? - žiūrėjo kažkur į tolį. - Jeigu aš pasakysiu, iš kur... - kelioms sekundėms nutilo. - Jeigu tu sužinosi, kas tai yra, tau bus per daug sunku, - tamsiaplaukės akyse pasirodė kelios ašaros, tačiau jos neištryško. - Aš... aš... - užsikirto. - Aš tikrai nenorėjau, kad taip nutiktų! Bet man lengviau! Tada man lengviau! - dabar jau sušuko. - Tu neturėjai to sužinoti! Niekas neturi žinoti! Kokia aš kvaiša, kad nesugebėjau nuslėpti! - dabar jau garsiai kaltino save.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • VI kursas
  • *
  • 770
  • Taškai: 113
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #121 Prieš 3 mėnesius »
Alanas negalėjo tiksliai apibrėžti savo dabartinės būsenos. Jame dabar suvešėjo ne vienas jausmas. Susirūpinimas, jaudulys, noras ją paguosti. Dabar jau jis ją apkabino. Glostė plaukus ir kalbėjo tyliai bei raminamai.
- O gal gerai, kad tai, ką slepi pradėjo aiškėti. Prašau papasakok man. Tau lengviau? Ką turi galvoje. Ar tos žaizdos. Ar tu? - Klausimas taip ir liko nepabaigtas. Mintys Alaną prislėgė kaip reikiant. Vaikinas ėmė galvoti apie tai kaip ji elgėsi pastaraisiais metais. Atrodė išties laiminga. Bet pasirodo, kad gal nebuvo viskas taip neblogai. Ar aš teisingai supratau? Ar dėl tų sužalojimų ant rankos jai lengviau? Gal aš kažką netaip supratau? Mintyse pralėkė Lizdas. Ir tai, kaip jie ten šoko. Tomis akimirkomis Senkleris manė, kad gyvenimas jiems palengvės. Atneš daugiau džiaugsmo. Bet Jų gyvenimo upę, kuri regis pradėjo tekėti nesuvaldoma vaga pristabdė rąstas, kurį reikėjo vėl kažkaip perlipti.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1449
  • Taškai: 17
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #122 Prieš 3 mėnesius »
Nors neseniai Alanas buvo šiek tiek atsitraukęs nuo Dori, kai ji prisėdo arčiau, dabar vaikinas pats prie jos prisiglaudė, ją guodė.
Jis klausinėjo, tačiau vienas klausimų liko neužbaigtas. Mergina nežinojo, suprato jis ar ne. Ką tamsiaplaukė sau daro. Manė, kad suprato. Tačiau nebuvo tikra. Jai pačiai per sunku buvo tai pasakyti. Galbūt jam taip pat?
- Tiesiog man atrodo taip nesąžininga, kad kiti gali grįžti namo pas tėvus, o aš turiu važiuoti į tą suknistą vaiknamį, - tyliai pasakė Dori. - Anksčiau manęs taip stipriai tai neslėgė, bet dabar slegia. Nežinau, gal todėl, kad po truputį artėja akimirka, kai aš tapsiu visapusiškai už save atsakinga. Žinai, kiti tikriausiai dar gyvens pas tėvus, o jeigu ne, visada galės į juos atsiremti. O aš viena kaip pirštas. Žinau, esi tu ir tavo šeima. Bet be jūsų neturiu daugiau nieko. O jei susipyktume? Nenoriu apie tai galvoti, bet... Ką dar turiu? Juzefą? Nenorėčiau maišytis jam po kojomis. Dabar, kai jis pagaliau gali bendrauti su savo sūnumi, aš jam mažiausiai rūpėsiu, - atsiduso. - Ir tiesiog... Tu pameni, kai Auris man skyrė tą areštą? Rugsėjį? Kai liepė man žiobariškai šveisti tą dulkėtą kabinetą. Vienas valiklis buvo labai stiprus, aš nesidėjau pirštinių, jis pragraužė man odą ir aš... - dabar jau ir Dori užsikirto.
Visa tai kalbėdama ji buvo įkniubusi Alanui į krūtinę. Nedrįso atsitraukti, pažvelgti jam į akis. Nedrįso imti ir tiesiai šviesiai pasakyti, kad tada pradėjo save žaloti, kad nuo to laiko pjaustosi rankas.
- Ir tiesiog... - vėl prašneko. - Kartais, kai pasidaro sunku... - bandė dėlioti sakinius. - Man tai padeda. Ypač, kai jos, - turėjo omenyje merginas, su kuriomis miega vienoje patalpoje, - pradeda kalbėti apie atostogas, apie savo šeimas... Žinau, kad tai negerai, bet po to aš pasimirštu... Tai mane ramina...

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • VI kursas
  • *
  • 770
  • Taškai: 113
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #123 Prieš 2 mėnesius »
Nuaidėję Dori žodžiai skambėjo ir skambėjo mintyse. Kartais, kai pasidaro sunku, man tai padeda. O ne. Tiesiog negali būti. Tiesiog... Negali būti. Jai pasidaro lengviau. Nuo to, kad save žaloja? Nei vienas, nei kitas nesugebėjo to ištarti garsiai. Alanas žinoma prisiminė tą areštą. Pradėjo bandyti prisiminti ar kas pasikeitė nuo to karto. Dabar nesugebėjo kažko atgaminti. Gal todėl, kad šiuo etapu buvo per daug laimingas? Na taip. Susiriejo su puse savo koledžo. Bet tai jam rūpėjo ne per nelyg.
Kurį laiką taip ir pratylėjo tiesiog laikydamas ją glėby. Darėsi šiurpu pagalvojus apie tai, ką išgirdo. Norėjo sulaikyti, kad daugiau niekada Dori taip nedarytų. Bet kaip?
- Dori, - Prabilo kažką norėdamas pasakyti. Bet ir vėl nutilo. Norėjo pasakyti, kad jokios pasaulio problemos nėra pretekstas žalotis. Norėjo pasakyti dar ką nors protingo. Bet juk ji pati tai žino. O gal ne? Gal dabar jai atrodo, kad tas palengvėjimas vertas to, ką ji daro. Nejau jai atrodo, kad taip išspręs viską? O kas bus, jei kada nors ji persistengs?
- Dori, - Pabandė vėl prabilti. - Dori, Tu nesi koks žaisliukas besivoliojantis gatvėje. Kad ir kaip susipyktume mano tėvai, ypač mano mama visada pasirūpintų tavimi. Aš tuo neabejoju. Juk mano namuose praleidai tiek laiko. Aš neabejoju, kad prireikus visada galėtum sugrįžti į namus. Aš netikiu, kad Juzefas numotų į tave ranka. Jūs juk seniai palaikote ryšius. Na taip, jis dabar turi galimybę daugiau laiko leisti su Walgunu. Bet na... Kad ir kaip jo nemėgstu, bet žinai. Jis pasiėmė mus į tą žygį gamtoje ir šiaip. Leido laiką su tavimi. Jam to juk nereikėjo ar ne? Nebuvo kažkokios priežasties, dėl kurios jis taip elgėsi. Nežinau ką jis pats šia tema pasakytų, bet aš netikiu, kad imtų ir pamirštų tave lyg niekur nieko. - Jam suspaudė širdį pagalvojus, kad šie jo žodžiai nublanksta prieš tikrovę. Juk Dori įtėviai, kurie rūpinosi ir pažinojo ją daug ilgiau nei Juzefas ar jo paties tėvai ėmė ir numojo į merginą ranka.
- Žinau, ką dabar pagalvosi apie viską, ką pasakiau. Ar bent manau, kad žinau. Bet gal reiktų pamėginti atsisveikinti su praeitimi? Duoti šansą kitiems žmonėms. Pasistengti jais pasitikėti. Nors tai labai sunku po to, kas tau nutiko. Bet tai, ką dabar darai. Tai niekada tau nepadės. Atneš tik laikiną palengvėjimą. O kas paskui? Dar didesnis savęs graužimas? Dar daugiau niūrių minčių? - Ir kokie žodžiai priverstų ją liautis? Alanas norėjo, kad Dori brangintų save ir kad niekada daugiau nesižalotų.
- Tai jų, tai tavo įtėvių problema. Patikėk prašau, kad neliksi viena ir pamiršta. Niekada. Nedaryk šito, prašau, pasistenk.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1449
  • Taškai: 17
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #124 Prieš 2 mėnesius »
Dori žinojo ir matė, kad ši situacija Alanui yra ir skaudi, ir svarbi. Vaikinas kalbėjo apie tai, jog ji nėra viena. Kad jo paties tėvai net paaugliams susipykus suteiktų Mendel pagalbą. Kad ir Juzefas jos nepaliktų vienos. Galbūt tai ir buvo tiesa, tačiau faktas liks faktu: Dori neturi šeimos. Ir ji niekada negalės žinoti, kas ir kada sugalvos nusigręžti ir pamiršti ją taip, kaip pamiršo Deoiridh ir Matthew.
Ji norėjo pasakyti Alanui, kad jis nesupras to, ką jaučia mergina. Nesupras, nes pats turi jį mylinčius tėvus. Tačiau nesakė, nes nenorėjo skaudinti. Todėl tik klausėsi ir linksėjo galva, akys šiuo metu buvo prisikaupusios ašarų.
- Gerai. Aš pasistengsiu to nedaryti, - ryžtingai prabilo nusivaliusi nuo skruostų kelias išriedėjusias ašaras.
Bet tik dėl tavęs, pridūrė, tačiau šį kartą ne Alanui, o sau mintyse.
- Gali pažiūrėti, - dabar jau ir vėl garsiai tarė ir atkišo grifui ranką. - Gali atidengti, jeigu to nori. Tu turi teisę tai pamatyti.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 mėnesius sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • VI kursas
  • *
  • 770
  • Taškai: 113
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #125 Prieš 2 mėnesius »
Alaną vis dar kaustė nerimas ir liūdesys. Ir pyktis ant Dori įtėvių. O dar pagalvojo, kad tokių vaikų pasaulyje yra daug. Tokių, kuriuos pameta ir palieka likimo valei. Tada pažadėjo sau, kad bet kokia kaina taps auroru. O jei nepavyks... O jei nepavyks imsis žiobariškų mokslų. Kurie leistų jam dirbti vaikų namuose ar panašiose vietose. Tokiais darbais norėjo padaryti pasaulį bent kiek gražesniu. Ar gali vienas žmogus ką nors pakeisti? Gal ir ne. Bet jis bent nesėdės ramiai žinodamas koks būna gyvenimas.
Alanas pajuto, kad nenori matyti tų žaizdų. Visai netroško pamatyti, kaip ji save susižalojo. Bet atidengė jos ranką. Nes turėjo žinoti kiek žalos Dori sau padarė.
Žvelgdamas į tuos randelius dar tvirčiau sau prisiekė, kad baigęs mokyklą nesėdės kokiame ministerijos kabinete. O imsis rimtesnio darbo.
Ji pasakė, kad pasistengs to nedaryti. Alanas norėjo tikėti, kad taip ir bus.
- Tu juk žinai, kad tai tau negražins to, ką praradai. - Kalbėjo švelniai, bet tvirtai. - Dori, o jei kada nors, kai neužteks šitų rėžių imtumeisi gilesnių? O jei kada nors persistengtum? Daugiau niekada nepabustum. - Nutilo pats pabūgęs tos minties. - Prašau tavęs. Išties pasistenk šito nekartoti. Juk žinai, kad tai neišspręs tavo problemų. Tik dar labiau į jas įklampins.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • VII kursas
  • *
  • 1449
  • Taškai: 17
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #126 Prieš 2 mėnesius »
Alanas atidengė Dori rankovę. Jis žiūrėjo į randelius. Leidusi šiek tiek pasižiūrėti mergina vėl paslėpė savo ranką. Jautėsi kažkaip nesmagiai. O kai vaikinas ir vėl prabilo, klastuolės lūpas paliko atodūsis. Tas užsiėmimas, jis padėjo tamsiaplaukei pasijausti geriau čia ir dabar. Ji ir pati žinojo, kad problemos nuo to niekur nedings. Bet ta palengvėjimo akimirka... Ji būdavo labai stipri. Labai.
- Liaukis, - pasakė ramiai. Ėmė glostyti penktakursio veidą. - Aš nesiruošiu žudytis, Alanai, - tai skambėjo taip neįprastai, kad Dori nusijuokė. - Jau ne tiek daug laiko liko iki tol, kol aš būsiu pilnametė. Pati už save atsakinga. Ir žinai, kur visi mažvaikiai galės susikišti savo atostogas su tėveliais? Tai kiti galės man pavydėti laisvės, o ne aš kitiems. Nors bus tų, kurie jau taip pat peržengs pilnametystės slenkstį, vis tiek tėvai kišis į jų gyvenimą. O į maniškį nesikiš niekas, - stengėsi save drąsinti.
Bet tik stengėsi. Nes iš tikrųjų, kuo toliau, tuo labiau ta mintis, jog už Dori nebebus visiškai niekas atsakingas, net tos vaiknamio darbuotojos, kėlė daug abejonių ir gąsdino. Kur ji gyvens? Kaip save išlaikys? Ar tikrai sugebės priimti teisingus sprendimus? Tačiau Mendel nebuvo pasiruošusi su Alanu dabar apie tai kalbėtis. Ne šiandien.
- Žinai, gal eikime įkvėpti šviežaus oro? - pasiūlė. - Dabar nebenoriu čia būti.

*

Neprisijungęs Alanas Senkleris

  • VI kursas
  • *
  • 770
  • Taškai: 113
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #127 Prieš 2 mėnesius »
Dabar jam teko tik viltis, kad ji tikrai pamirš šį siaubingą užsiėmimą. Dar šmėkštelėjo mintis, kad reikėtų kam nors tai papasakoti. Dėl visa ko. Bet kam? Kam tai rūpėtų? Kuriam mokytojui? Auriui pasakoti kažkodėl bijojo. Net neįsivaizdavo kaip tas sureaguotų sužinojęs, kad po to arešto ji ėmėsi žalotis. Bet jam tikriausiai rūpėtų tai, kas vyksta su Dori. Bet jeigu  jam pasakius tai kas vyksta viskas tik pablogėtų? Gal dar direktorei rūpėtų ši istorija. Ji bent neatrodė taip, lyg norėtų padegti visus savo mokinius. Ji regis išties norėjo mokyti. O kiti... Ne. Kitiems to negalėjo pasakoti. Apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius gal jį išgrūstų iš kabineto dar net nepradėjus kalbėti. Na, gal magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytojas ir paklausytų. Bet šiaip Alanui jis atrodė nutolęs nuo mokyklos reikalų. Vilčių teikė ateities būrimo profesorė. Bet Alanas menkai ją pažinojo. Niekada nebendravo. O kitus mokytojus jis išvis retai matydavo. Kaip gaila, kad mokykloje neliko pažįstamų žmonių. Pavyzdžiui Matthew. Ir vėl jautėsi taip, lyg užsikrautų kokį sunkumą ant savęs. O jeigu ji nesiliaus? Būsiu kaltas, kad nieko nedariau. Nors viską žinojau.
Išklausęs viską, ką mergina kalbėjo pasakė.
- Pamatysi, pasistatysi normalią ateitį. Ir be jų. Be savo įtėvių. O šito daugiau nekartok prašau. - Paglostė sužalotą jos ranką. - Vieną dieną galbūt mes viską prisiminsim kaip slogius įvykius. Kokią gražią dieną, kai viskas bus jau praeityje. - Alanas susirinko knygas.
- Einam. - Pasakė. Ir jie išėjo iš kambarėlio.
Alanas išėjo iš ten gaubiamas abejonių. Ir vėl dvejojo dėl to, ką reikėtų daryti.