0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • VI kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #75 Prieš mėnesį »
Vasario kūną kaustė skausmas. Geležiniai pančiai tarytum veržė kiekvieną pieno baltumo jaunuolio odos lopinėlį. Klaikus rėžis kirkšnyje degino ir kovotojas vos laikėsi neatgulęs ant šalto akmeninio grindinio. Staiga vilkolakiai ėmė urzgzti. Urzgimas, rodos, buvo toks tolumas, jog maišyto kraujo savininkas vos galėjo šį girdėti. Šešiolikmečio smailėjančių ausų būgnelius lytėjo tylus aidas. Stipriai sumerkęs, drėkti pradėjusias, safyrines, akis, jaunuolis matyti, kas dėjosi už nugaros, tiksliau sakant, patvirtinti savo spėjimų, jog atsirado dar vienas pašnekovas, negalėjo.  Netrukus apglebęs, gėdą prieš bendraamžę ir profesorių darantis kūnas ėmė po truputį atsipalaiduoti, o taip šleikščiai veriantis skausmas - atslėginėti ir ne ilgai trukus visai apleido tatuiruotąjį. Vasaris noriai kilstelėjosi nuo žemės, klupančiojo keliai jau buvo kiek prisitrynę ir palikę raudonas, jei ne žalsvai mėlynas, nuospaudas. Krištoliniu žvilgsniu jaunasis burtininkas nužvelgė nepažįstamąją, kaip spėjo, pagelbėjusią jam. Nespėjo net prabilti iš nuostabos, kai toji aukštaūgė dama pakito į tamsiakailę lūšį ir ėmė nesuprantama jaunuoliui žvėrių kalba urzgėtis tarpusavy.
 Laventis žengtelėjo keletą metrų atbulomis nuo plėšrūnų trijulės. Viso to melsvaakiui buvo per daug. Gerai nesuprasdamas nei kas vyksta, nei ką tie keistieji padarai tarpusavy kalbasi, nei iš kur toji moterėlė atsirado ar tuo labiau niekaip nesuvokdamas fakto, kad toji dar ir šiojo vardą žino, Amandielis minutėlę prastovėjo nebylus ir įdėmiai skenavo aplinką. Tik po poros akimirkų įsitikinęs, jog visos trys būtybės susikoncentravusios ties vienas kitu, raganius atsargiai nupėdino prie ginklų laikiklio ir pasiėmęs medinkotį, dailiai runomis išraižytą arbaletą, užsitaisė šį, o lazdynmedžio lazdelę patogiai įsikišo į erdvią kelnių kišenę. Nusitaikęs į juodakailį, vaikinuko manymu, didžiausią pavojų keliantį vilką, graikas lėtai atbulomis ėmė trauktis durų link, neketindamas su tais antrarūšiais, jam nesuprantamais padarais likti net vienoje patalpoje.



*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • ****
  • 305
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #76 Prieš mėnesį »
-Vargu?- Iš krūtinės gelmių pasigirdo grėsmingas urzgimas, Igoris įšiepė iltis- Panele, tu bent žinai kiek Hogvartse žuvo asmenų dėl to, kad jų priešininkai buvo stipresni?!- juodakailis įsiuto,-
Anabetė Lizert, Ravenas Von Sjuard, Sirėja Valin, Džeinė Warington, Konstantinas Tvardovskis, Marina Lilė Grindewald, Mirjam Susannie Schwarzer, Solveiga Von Sjuard, Klodas de Lomenie-Chambord, Natalie Von Sjuard, Donald Rock Riddle...tu gal jų nepažįsti, tačiau jie visi žuvo dėl šios klaidos! Tai nustok būti išdidi ir priimk pagalbą!
- Igoris griežė dantimis,- Tu nieko nežinai apie gyvenimą ir mirtį! - drėbėtelėjo antgamtikas, atsitraukdamas nuo Lunos ir pradėjo lėtai, tačiau tvirtai sukti ratą. Tvirta vilkolakio krūtinė sunkiai kilnojosi, kiekvienas juodakailio raumuo virpėjo nuo įtampos - prisimintos mirtys Lorijaną įsiutino.
Vilkolakis būtų puolęs jaunesniąją ir stirpiai pakrantęs, kad suprastų pagalbos svarbą, tačiau statusas ir principai sulaikė. Kova - tik kraštutiniu atveju - tai mėgo kartoti Myša, jo senelis ir klano alfa.
-Vienaip ar kitaip, jums, mokiniams, reikia žinoti kaip kautis, ypač antgamtikams, kaip tu, Luna. Antraip išskersk, kaip kiaules,- mėlynai pilkų akių žvilgsnis it ledinės adatos smigo į Luną,- Kokios reiks? - prunkštelėjo,- Tai jiems reikai ištižusuos, ištižusios mergytės, kuri nesugeba priimti kitų pagalbos? Tavo gaujai tikrai reikia tokios alfos, kuri pasprukusi iš lengvai saugomo pastato, jau griūna pavargusi? - kandžiai įgėlė žvėris,- O gal omenyje turėjai, kad jau netapsi alfa? Duosi kitam kelią? Tai kam tada vaizduojiesi kaip alfa, a?
Lorijano ausys krustelėjo. Medienos brūkštelėjimas į medieną. Vasaris.
-Gyveni antgamtišką gyvenimą,- nutęsė šis, vis dar žvelgdamas į Luną. Viena smegenų dalimi bandė įsivaizduoti kaip stovi Vasaris, nukreipęs arbaletą į jį, pagal kvapą suprato, kad šešiolikmetis slenka durų pusėn,- Ko dar stebiesi? Beja, mieloji, tai dar ne kalno viršūnė -  žinok yra dar mieliau, kai tyčia nužudomi svetimo  berniuko tėvai, kad to našlaičio egzistencija galėtų išgebėti žudikų atžalą,- drėbtelėjo kandžiai juodakailis. Jo akys buvo pilnos paniekos, pykčio tai šviesiakailiai vilkiūkštei. Kokia jauna, kokia naivi,- pagalvojo šis.
Vilkolakis pakreipė akis į klastuolį, nepasukdamas galvos. Vienu žingsniu atsitraukė. Tyliai įkvėpė. Tyliai iškvėpė. Mintyse aiškėjo planas blogiausiam scenarijui. Kerai, kuriais apsikerėjo pradžiai - išnyko, tačiau dėl to per daug nesuko galvos.
Igoris žvilgtelėjo vėl į varnanagę antgamtikę. Truputėlį atsipalaidavo, tačiau niekur pyktis nepradingo, kaip ir budrumas.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 514
  • Taškai: 205
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #77 Prieš mėnesį »
Atitraukti žvilgsnį nuo švintančio dangaus Luną privertė grėsmingas juodakailio urzgimas. Kryptelėjusi galvą vilkė įsmeigė žvilgsnį į Igorį. Ryškiai mėlynos, safyrinės akys sekė kiekvieną priešais stovinčio vilko veiksmą, o jautri vilkolakės klausa gaudė įsiutusius vaikino žodžius. Jei ir ketinu priimti kieno nors pagalbą, tai tikrai ne tavo! Atsakydama į juodakailio veiksmus ir pati mergina suurzgė, tačiau netrukus šios urzgimas nutilo. Neketino leisti Igoriui jos paveikti. Ne pirmą kartą atsidūrusi tokioje situacijoje Luna paprasčiausiai nustūmė visas emocijas į šalį savo veide palikdama tik šaltą, bejausmį žvilgsnį. Priešingai, nei Igoris, ši stovėjo ramiai sekdama vaikino judesius. Nieko nežinau apie mirtį? Tuomet pabandyk įsivaizduoti vaizdą, kai tavo akyse miršta tavo brangiausias žmogus. Puikus jausmas, tiesa? Žinojo, jog pati ką tik palietė skaudžią temą, tačiau mėlynakės veide nebuvo nė menkiausio ženklo apie skausmą. Ilgai slėptas jausmas, atrodo, tapo nepastebimas. Juodakailiui ėmus sukti ratus apie pilkakailę ši atidžiai sekdama kiekvieną vaikino veiksmą laukė puolimo. Nors žinojo, jog Igoris profesorius, tačiau nusprendusi, jog atsarga gėdos nedaro, neprarado budrumo. Eilinį kartą galvoje išgirdusi vilko balsą mergina kryptelėjo galvą sukarpydama ausimis. Vaikino žodžiai privertė Luna sukąsti aštrias it skustuvai iltis. Būtų mielai šokusi ant Igorio įsikirsdama šiam į minkštą kaklo odą. Vis dėl to prisivertė nurimti leisdama ir toliau siautėti juodakailiui. Pripažinkim, ši mergina puikiai sugebėdavo išvesti iš kantrybės ir įsiutinti kitus. Vis dėl to nė neketino nusileisti vaikinui. Kad ir kokia pavargusi buvau, būčiau mielai perkandusi tau gerklę. Šiurkščiai atkirto vilkė įsmeigdama šaltą žvilgsnį į vaikino akis. Netrukus šios dėmesį patraukė už nugaros pasigirdęs garsas. Neatitraukdama žvilgsnio nuo Igorio Luna kryptelėjo galvą. Regis, už nugaros stovintis Vasaris buvo nutaikęs savąjį arbaletą į juodakailį vilką, kurio burtai jau buvo spėję išnykti. Galvoje nuskambėjus tolimesniems Igorio žodžiams Luna tik papurtė šviesiai pilko kailio galvą. Nė neketino toliau tęsti šio pokalbio. O netrukus pirmiems saulės spinduliams pasiekus kambarį mergina pajuto, kaip ką tik niršęs žvėris pasitraukia. Pagaliau ir vėl stovėdama ant dviejų kojų mergina nužvelgė priešais stovintį vaikiną, o tuomet neprarasdama budrumo žvilgtelėjo į Vasarį. Šis, regis, nepasitikėjo nė vienu iš vilkolakių.

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • VI kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #78 Prieš 2 savaites »
Vasaris, stipriai suraukęs tamsius antakius, stengdamasis nenuleisti medinkočio ginklo, įdėmiai skenavo vilkus, bevirstančius žmonėmis. Tiesą sakant, nei vienas - pasivertimo ar atsivertimo - virsmas nebuvo itin malonus melsvų rainelių savininko akims. Visa tai jaunajam burtininkui atrodė pernelyg skausminga ir nenormalu. Na, iš tiesų, tai ir nebuvo pats normaliausias reiškinys, vis tik šie nakties vaikai priklausė antgamtikams, su kuriais jaunuoliui dar niekad iki šiolei neteko susidurti.
 Neturėdamas jokio aiškaus pabėgimo ar kitokių veiksmų plano, vien su tikslu išsiaiškinti kas ką tik čia įvyko, baltapūkis šeštakursis ėmė artėti prie magizoologo ir rusvaplaukės mokinukės. Žmonių pavidale jie neatrodė neįprastai ar grėsmingai, tačiau negalėdamas puikiai pasitikėti nei vienu iš jų, nedrįso nuleisti arbaleto žemyn.
- Noriu žinoti viską, kas čia ką tik įvyko. - Tvirtai prabilo tatuiruotasis ir po sekundėlės  tyliau pridūrė, - prašau.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • ****
  • 305
  • Keikiamės tik mintyse.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #79 Prieš 4 dienas »
Pyktis kunkuliavo jo viduje. Ta, maža, išdidi mergiūkštė viemą sykį tikrai pasprigins su savo žodžiais,- pagalvojo vilkolakis,-Tik įdomu, kada ji pamins savo išdidumą,- pridūrė sau mintyse. Tokie, kaip Luna jį siutino. Jis neapkentė, kai kas nors, o ypač jaunas asmuo atmeta jo pagalbą, o ypač tada, kai jos ypač reikia. Tačiau užuot niršęs toliau, su milžiniškomis pastangomis Igoris pabandė paignoruoti tą jaunatvišką pilkosios bendrarūšės išdidumą. Ir jos žodžius, aišku.
-Tada sėkmės...gyventi,- suurzgė juodakailis jau besisukiantis nuo Lunos. Tegul ji kapstosi savo problemose. Ne mano bėda bus, kai ji susidurs su Mirtimi,- niūriai pamintijo šis. Atmintyje iškilo Demonų mūšio vaizdas.
- Kiek? Kiek matei savo artimųjų mirčių?- Igoris atsisuko į vilkolakę,-Dvi? Tris? - buvusio Mirtininko balse jau nebuvo galima išgirsti nei pykčio, o tuo labiau nei skausmo, tik ledinį klausimą,- Ak, kaip norėčiau, kad su susitiktum su Carol, Džeimsu, o gal net ir Ašus. Tada bent pamirštai savo išdidumą ir suprastai kokia esi pasaulio bamba, - šiuos žodžius Lorijanas taip norėjo išrėžti Lunai, bet susilaikė - pastarieji žodžiai nuskambėjo tik jo vieno galvoje.
-Tai kodėl dabar neperkandei?- įgėlė.
Pirmajai saulės šviesai patekus į kambarį, Igoris atvirto į savo tikrąją žmogaus formą ir piktai dėbtelėjo į Varno Nago mokinę. Atsisuko į Vasarį.
-Šioks toks pokalbis su tavo pažįstamąja,- tarstelėjo,- Tikiuosi ji tau papasakos viską, nes neturiu noro pasakoti antrą sykį. O dabar,- jau griežtesniu balsu prabilo,- Nuleisk arbaletą.
Tell your brother that he’s gotta rise up
Tell your sister that she's gotta rise up -Laurens "Hamilton"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • VI kursas
  • *
  • 514
  • Taškai: 205
  • Lytis: Moteris
  • Jei nori nugalėti, išmok kentėti.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #80 Prieš 4 dienas »
Stovėdama prietemoje skendinčiame kambaryje Luna stebėjo melsvai pilkas juodakailio akis. Šios pervertos pykčio verte vėrė pilku kailiu apsigobusią merginą. Regis, safyrinių akių savininkei puikiai pavyko įsiutinti Magiškųjų gyvūnų profesorių. Turbūt ir jam būtų pavykę įsiutinti mėlynakę, jei tik ši būtų išgirdusi jo žodžius, nuskambėjusius galvoje. Nors įprastai išdidumą pasilikdavo sau nuslėpdama jį nuo kitų, tačiau šįkart aiškiai parodė savo charakterio savybes, tik pati nežinojo, kodėl taip pasielgė. Vis dėl to nusprendusi nesigilinti į tai, Luna tyliai suurzgė išgirdusi Igorio balsą. Kambaryje ėmė skambėti ledinis, bejausmis vilko balsas. Regis, pyktis jau buvo spėjęs palikti mėlynų akių savininko balsą.
-Daugiau, nei manai,-atkirto juodaplaukė. Atmintyje iškilo negyvas Kailo kūnas, kurį netrukus pakeitė jau nebekvėpuojantys gaujos nariai ir jų artimųjų skausmas. Regis, kambario sienos išnyko tarsi jos nė neegzistuotų ir aplink pilkakailę iškilo stori medžių kamienai tarp kurių, it gyvatė, rangėsi Džesikos klyksmas. Pervertas suvokimo apie netektį ir begalinio skausmo balsas vis dar aidėjo varnės galvoje. Papurčiusi galvą Luna nusuko ryškiai mėlynas akis į šalį. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl daugybę kartų ieškodama nuotykių atsidūrusi mirties nasruose, nuolat iš jų ištrūkdavo, kai kiti vengdami bet kokių pavojų netekdavo savo gyvybės. Nors juodaplaukė ir nelaikė savęs svarbiausia pasaulio dalimi, regis, kažkas visiškai nenorėjo, jog ši pasitiktų savo mirtį. Nustūmusi visas mintis į šalį vilkė kryptelėjo galvą į profesorių. Šaltas ir bejausmis žvilgsnis buvo dingęs.
-Nenoriu kitiems sukelti skausmo...-pilkakailės balsas nuskambėjo itin tyliai. Žinojo, ką reiškia netekti artimo, tad net jei ką tik grasino perkąsti Igoriui gerklę, nebūtų to padariusi. Bent jau ne dėl to, jog šis ją erzino. Galiausiai atgavusi savo žmogišką pavidalą Luna susilaukė pikto Magiškųjų gyvūnų profesoriaus žvilgsnio. Nekreipdama į tai dėmesio mergina tik pavartė akis išgirdusi Igorio žodžius.
-Draugiškas pokalbis su ponaičiu "noriu padėti",-piktu žvilgsniu pervėrusi vaikiną juodaplaukė kryptelėjo galvą į Vasarį. Žinojo, jog šiam teks viską papasakoti, kas neseniai nutiko, tačiau kol kas neturėjo tam jokio noro, ypač, kai šalia stovėjo ir pats juodakailis.
-Igorio dėka mus užpuolė medžiotojai,-spjaute išspjovė pagrindinius žodžius.

*

Neprisijungęs Vasaris Laventis

  • VI kursas
  • *
  • 52
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Hileris praktikantas
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #81 Prieš 2 dienas »
Vyresniajam antgamtikui įgavus žmogiškąją formą ir paliepus nuleisti ginklą, Vasaris tvirčiau suėmė medinį, dailiai išraižytą arbaleto kotą, o staiga prabilusios tamsiaplaukės teiginys tik dar labiau paskatino nepasitikėjimo ir priešiškumo jausmą magizoologui. Na, jau ne. Baltapūkis tapti beginkliu prieš tą nakties vaiką ir dar paklusti šiam tikrai neketino. Ypač sužinojęs, jog tai jis suteikė leidimą užpuolikams, švelniai sakant, pasivaikščioti Hogvartso apylinkėmis. Kiek dar tokių mokinių pastarieji sužeidė, gal net ir pasiuntė miriom? Įdomu tik kodėl? Už ką? Kokia gi viso šito sąmokslo priežastis ir kaina? Tik tai dabar dingsėjo melsvaakio galvoj - klausimai. Daugybė klausimų, į kuriuos atsakymus vargu ar kas labai žinojo. Bet visgi bent elementariausiais vaikinukas turėjo pasidalinti garsiai.
- Kam tau tai? Kodėl pasiuntei medžiotojus ten? - Užtaisytai raudonuodegei strėlei pasirengus bet kurią akimirką kiaurai perskrosti juodaplaukio galvą, tiesiai per tarpuakį, dabar jau abiem rankomis suėmęs medinkotį instrumentą, dar gana ramiai, net pats dėl to stebėdamasis, paklausė graikas profesoriaus.
- Ar jie tau sumokėjo? Kokia tuomet tavo kaina, šunie? Atsakyk. - Tylai užsitęsus kiek ilgėliau, jau nerimastingiau antrąsyk prabilo tatuiruotasis, bet dar, grieždamas dantimis, tvardėsi nesušauksiąs. Visgi ryto saulei užėmus savo vietą hotizonte, jaunajam hileriui praktikantui nekilo joks noras keliomis valandomis anksčiau pažadinti ir taip tuoj bekilstančius pilies gyventojus. Maža to, ir pačios direktorės rūstybės, už slankiojimą po Komendanto valandos, užsitraukti netroško.


 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017