0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #75 Prieš 5 metus »
Vasario kūną kaustė skausmas. Geležiniai pančiai tarytum veržė kiekvieną pieno baltumo jaunuolio odos lopinėlį. Klaikus rėžis kirkšnyje degino ir kovotojas vos laikėsi neatgulęs ant šalto akmeninio grindinio. Staiga vilkolakiai ėmė urzgzti. Urzgimas, rodos, buvo toks tolumas, jog maišyto kraujo savininkas vos galėjo šį girdėti. Šešiolikmečio smailėjančių ausų būgnelius lytėjo tylus aidas. Stipriai sumerkęs, drėkti pradėjusias, safyrines, akis, jaunuolis matyti, kas dėjosi už nugaros, tiksliau sakant, patvirtinti savo spėjimų, jog atsirado dar vienas pašnekovas, negalėjo.  Netrukus apglebęs, gėdą prieš bendraamžę ir profesorių darantis kūnas ėmė po truputį atsipalaiduoti, o taip šleikščiai veriantis skausmas - atslėginėti ir ne ilgai trukus visai apleido tatuiruotąjį. Vasaris noriai kilstelėjosi nuo žemės, klupančiojo keliai jau buvo kiek prisitrynę ir palikę raudonas, jei ne žalsvai mėlynas, nuospaudas. Krištoliniu žvilgsniu jaunasis burtininkas nužvelgė nepažįstamąją, kaip spėjo, pagelbėjusią jam. Nespėjo net prabilti iš nuostabos, kai toji aukštaūgė dama pakito į tamsiakailę lūšį ir ėmė nesuprantama jaunuoliui žvėrių kalba urzgėtis tarpusavy.
 Laventis žengtelėjo keletą metrų atbulomis nuo plėšrūnų trijulės. Viso to melsvaakiui buvo per daug. Gerai nesuprasdamas nei kas vyksta, nei ką tie keistieji padarai tarpusavy kalbasi, nei iš kur toji moterėlė atsirado ar tuo labiau niekaip nesuvokdamas fakto, kad toji dar ir šiojo vardą žino, Amandielis minutėlę prastovėjo nebylus ir įdėmiai skenavo aplinką. Tik po poros akimirkų įsitikinęs, jog visos trys būtybės susikoncentravusios ties vienas kitu, raganius atsargiai nupėdino prie ginklų laikiklio ir pasiėmęs medinkotį, dailiai runomis išraižytą arbaletą, užsitaisė šį, o lazdynmedžio lazdelę patogiai įsikišo į erdvią kelnių kišenę. Nusitaikęs į juodakailį, vaikinuko manymu, didžiausią pavojų keliantį vilką, graikas lėtai atbulomis ėmė trauktis durų link, neketindamas su tais antrarūšiais, jam nesuprantamais padarais likti net vienoje patalpoje.



*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #76 Prieš 5 metus »
-Vargu?- Iš krūtinės gelmių pasigirdo grėsmingas urzgimas, Igoris įšiepė iltis- Panele, tu bent žinai kiek Hogvartse žuvo asmenų dėl to, kad jų priešininkai buvo stipresni?!- juodakailis įsiuto,-
Anabetė Lizert, Ravenas Von Sjuard, Sirėja Valin, Džeinė Warington, Konstantinas Tvardovskis, Marina Lilė Grindewald, Mirjam Susannie Schwarzer, Solveiga Von Sjuard, Klodas de Lomenie-Chambord, Natalie Von Sjuard, Donald Rock Riddle...tu gal jų nepažįsti, tačiau jie visi žuvo dėl šios klaidos! Tai nustok būti išdidi ir priimk pagalbą!
- Igoris griežė dantimis,- Tu nieko nežinai apie gyvenimą ir mirtį! - drėbėtelėjo antgamtikas, atsitraukdamas nuo Lunos ir pradėjo lėtai, tačiau tvirtai sukti ratą. Tvirta vilkolakio krūtinė sunkiai kilnojosi, kiekvienas juodakailio raumuo virpėjo nuo įtampos - prisimintos mirtys Lorijaną įsiutino.
Vilkolakis būtų puolęs jaunesniąją ir stirpiai pakrantęs, kad suprastų pagalbos svarbą, tačiau statusas ir principai sulaikė. Kova - tik kraštutiniu atveju - tai mėgo kartoti Myša, jo senelis ir klano alfa.
-Vienaip ar kitaip, jums, mokiniams, reikia žinoti kaip kautis, ypač antgamtikams, kaip tu, Luna. Antraip išskersk, kaip kiaules,- mėlynai pilkų akių žvilgsnis it ledinės adatos smigo į Luną,- Kokios reiks? - prunkštelėjo,- Tai jiems reikai ištižusuos, ištižusios mergytės, kuri nesugeba priimti kitų pagalbos? Tavo gaujai tikrai reikia tokios alfos, kuri pasprukusi iš lengvai saugomo pastato, jau griūna pavargusi? - kandžiai įgėlė žvėris,- O gal omenyje turėjai, kad jau netapsi alfa? Duosi kitam kelią? Tai kam tada vaizduojiesi kaip alfa, a?
Lorijano ausys krustelėjo. Medienos brūkštelėjimas į medieną. Vasaris.
-Gyveni antgamtišką gyvenimą,- nutęsė šis, vis dar žvelgdamas į Luną. Viena smegenų dalimi bandė įsivaizduoti kaip stovi Vasaris, nukreipęs arbaletą į jį, pagal kvapą suprato, kad šešiolikmetis slenka durų pusėn,- Ko dar stebiesi? Beja, mieloji, tai dar ne kalno viršūnė -  žinok yra dar mieliau, kai tyčia nužudomi svetimo  berniuko tėvai, kad to našlaičio egzistencija galėtų išgebėti žudikų atžalą,- drėbtelėjo kandžiai juodakailis. Jo akys buvo pilnos paniekos, pykčio tai šviesiakailiai vilkiūkštei. Kokia jauna, kokia naivi,- pagalvojo šis.
Vilkolakis pakreipė akis į klastuolį, nepasukdamas galvos. Vienu žingsniu atsitraukė. Tyliai įkvėpė. Tyliai iškvėpė. Mintyse aiškėjo planas blogiausiam scenarijui. Kerai, kuriais apsikerėjo pradžiai - išnyko, tačiau dėl to per daug nesuko galvos.
Igoris žvilgtelėjo vėl į varnanagę antgamtikę. Truputėlį atsipalaidavo, tačiau niekur pyktis nepradingo, kaip ir budrumas.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #77 Prieš 5 metus »
Atitraukti žvilgsnį nuo švintančio dangaus Luną privertė grėsmingas juodakailio urzgimas. Kryptelėjusi galvą vilkė įsmeigė žvilgsnį į Igorį. Ryškiai mėlynos, safyrinės akys sekė kiekvieną priešais stovinčio vilko veiksmą, o jautri vilkolakės klausa gaudė įsiutusius vaikino žodžius. Jei ir ketinu priimti kieno nors pagalbą, tai tikrai ne tavo! Atsakydama į juodakailio veiksmus ir pati mergina suurzgė, tačiau netrukus šios urzgimas nutilo. Neketino leisti Igoriui jos paveikti. Ne pirmą kartą atsidūrusi tokioje situacijoje Luna paprasčiausiai nustūmė visas emocijas į šalį savo veide palikdama tik šaltą, bejausmį žvilgsnį. Priešingai, nei Igoris, ši stovėjo ramiai sekdama vaikino judesius. Nieko nežinau apie mirtį? Tuomet pabandyk įsivaizduoti vaizdą, kai tavo akyse miršta tavo brangiausias žmogus. Puikus jausmas, tiesa? Žinojo, jog pati ką tik palietė skaudžią temą, tačiau mėlynakės veide nebuvo nė menkiausio ženklo apie skausmą. Ilgai slėptas jausmas, atrodo, tapo nepastebimas. Juodakailiui ėmus sukti ratus apie pilkakailę ši atidžiai sekdama kiekvieną vaikino veiksmą laukė puolimo. Nors žinojo, jog Igoris profesorius, tačiau nusprendusi, jog atsarga gėdos nedaro, neprarado budrumo. Eilinį kartą galvoje išgirdusi vilko balsą mergina kryptelėjo galvą sukarpydama ausimis. Vaikino žodžiai privertė Luna sukąsti aštrias it skustuvai iltis. Būtų mielai šokusi ant Igorio įsikirsdama šiam į minkštą kaklo odą. Vis dėl to prisivertė nurimti leisdama ir toliau siautėti juodakailiui. Pripažinkim, ši mergina puikiai sugebėdavo išvesti iš kantrybės ir įsiutinti kitus. Vis dėl to nė neketino nusileisti vaikinui. Kad ir kokia pavargusi buvau, būčiau mielai perkandusi tau gerklę. Šiurkščiai atkirto vilkė įsmeigdama šaltą žvilgsnį į vaikino akis. Netrukus šios dėmesį patraukė už nugaros pasigirdęs garsas. Neatitraukdama žvilgsnio nuo Igorio Luna kryptelėjo galvą. Regis, už nugaros stovintis Vasaris buvo nutaikęs savąjį arbaletą į juodakailį vilką, kurio burtai jau buvo spėję išnykti. Galvoje nuskambėjus tolimesniems Igorio žodžiams Luna tik papurtė šviesiai pilko kailio galvą. Nė neketino toliau tęsti šio pokalbio. O netrukus pirmiems saulės spinduliams pasiekus kambarį mergina pajuto, kaip ką tik niršęs žvėris pasitraukia. Pagaliau ir vėl stovėdama ant dviejų kojų mergina nužvelgė priešais stovintį vaikiną, o tuomet neprarasdama budrumo žvilgtelėjo į Vasarį. Šis, regis, nepasitikėjo nė vienu iš vilkolakių.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #78 Prieš 5 metus »
Vasaris, stipriai suraukęs tamsius antakius, stengdamasis nenuleisti medinkočio ginklo, įdėmiai skenavo vilkus, bevirstančius žmonėmis. Tiesą sakant, nei vienas - pasivertimo ar atsivertimo - virsmas nebuvo itin malonus melsvų rainelių savininko akims. Visa tai jaunajam burtininkui atrodė pernelyg skausminga ir nenormalu. Na, iš tiesų, tai ir nebuvo pats normaliausias reiškinys, vis tik šie nakties vaikai priklausė antgamtikams, su kuriais jaunuoliui dar niekad iki šiolei neteko susidurti.
 Neturėdamas jokio aiškaus pabėgimo ar kitokių veiksmų plano, vien su tikslu išsiaiškinti kas ką tik čia įvyko, baltapūkis šeštakursis ėmė artėti prie magizoologo ir rusvaplaukės mokinukės. Žmonių pavidale jie neatrodė neįprastai ar grėsmingai, tačiau negalėdamas puikiai pasitikėti nei vienu iš jų, nedrįso nuleisti arbaleto žemyn.
- Noriu žinoti viską, kas čia ką tik įvyko. - Tvirtai prabilo tatuiruotasis ir po sekundėlės  tyliau pridūrė, - prašau.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #79 Prieš 5 metus »
Pyktis kunkuliavo jo viduje. Ta, maža, išdidi mergiūkštė viemą sykį tikrai pasprigins su savo žodžiais,- pagalvojo vilkolakis,-Tik įdomu, kada ji pamins savo išdidumą,- pridūrė sau mintyse. Tokie, kaip Luna jį siutino. Jis neapkentė, kai kas nors, o ypač jaunas asmuo atmeta jo pagalbą, o ypač tada, kai jos ypač reikia. Tačiau užuot niršęs toliau, su milžiniškomis pastangomis Igoris pabandė paignoruoti tą jaunatvišką pilkosios bendrarūšės išdidumą. Ir jos žodžius, aišku.
-Tada sėkmės...gyventi,- suurzgė juodakailis jau besisukiantis nuo Lunos. Tegul ji kapstosi savo problemose. Ne mano bėda bus, kai ji susidurs su Mirtimi,- niūriai pamintijo šis. Atmintyje iškilo Demonų mūšio vaizdas.
- Kiek? Kiek matei savo artimųjų mirčių?- Igoris atsisuko į vilkolakę,-Dvi? Tris? - buvusio Mirtininko balse jau nebuvo galima išgirsti nei pykčio, o tuo labiau nei skausmo, tik ledinį klausimą,- Ak, kaip norėčiau, kad su susitiktum su Carol, Džeimsu, o gal net ir Ašus. Tada bent pamirštai savo išdidumą ir suprastai kokia esi pasaulio bamba, - šiuos žodžius Lorijanas taip norėjo išrėžti Lunai, bet susilaikė - pastarieji žodžiai nuskambėjo tik jo vieno galvoje.
-Tai kodėl dabar neperkandei?- įgėlė.
Pirmajai saulės šviesai patekus į kambarį, Igoris atvirto į savo tikrąją žmogaus formą ir piktai dėbtelėjo į Varno Nago mokinę. Atsisuko į Vasarį.
-Šioks toks pokalbis su tavo pažįstamąja,- tarstelėjo,- Tikiuosi ji tau papasakos viską, nes neturiu noro pasakoti antrą sykį. O dabar,- jau griežtesniu balsu prabilo,- Nuleisk arbaletą.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #80 Prieš 5 metus »
Stovėdama prietemoje skendinčiame kambaryje Luna stebėjo melsvai pilkas juodakailio akis. Šios pervertos pykčio verte vėrė pilku kailiu apsigobusią merginą. Regis, safyrinių akių savininkei puikiai pavyko įsiutinti Magiškųjų gyvūnų profesorių. Turbūt ir jam būtų pavykę įsiutinti mėlynakę, jei tik ši būtų išgirdusi jo žodžius, nuskambėjusius galvoje. Nors įprastai išdidumą pasilikdavo sau nuslėpdama jį nuo kitų, tačiau šįkart aiškiai parodė savo charakterio savybes, tik pati nežinojo, kodėl taip pasielgė. Vis dėl to nusprendusi nesigilinti į tai, Luna tyliai suurzgė išgirdusi Igorio balsą. Kambaryje ėmė skambėti ledinis, bejausmis vilko balsas. Regis, pyktis jau buvo spėjęs palikti mėlynų akių savininko balsą.
-Daugiau, nei manai,-atkirto juodaplaukė. Atmintyje iškilo negyvas Kailo kūnas, kurį netrukus pakeitė jau nebekvėpuojantys gaujos nariai ir jų artimųjų skausmas. Regis, kambario sienos išnyko tarsi jos nė neegzistuotų ir aplink pilkakailę iškilo stori medžių kamienai tarp kurių, it gyvatė, rangėsi Džesikos klyksmas. Pervertas suvokimo apie netektį ir begalinio skausmo balsas vis dar aidėjo varnės galvoje. Papurčiusi galvą Luna nusuko ryškiai mėlynas akis į šalį. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl daugybę kartų ieškodama nuotykių atsidūrusi mirties nasruose, nuolat iš jų ištrūkdavo, kai kiti vengdami bet kokių pavojų netekdavo savo gyvybės. Nors juodaplaukė ir nelaikė savęs svarbiausia pasaulio dalimi, regis, kažkas visiškai nenorėjo, jog ši pasitiktų savo mirtį. Nustūmusi visas mintis į šalį vilkė kryptelėjo galvą į profesorių. Šaltas ir bejausmis žvilgsnis buvo dingęs.
-Nenoriu kitiems sukelti skausmo...-pilkakailės balsas nuskambėjo itin tyliai. Žinojo, ką reiškia netekti artimo, tad net jei ką tik grasino perkąsti Igoriui gerklę, nebūtų to padariusi. Bent jau ne dėl to, jog šis ją erzino. Galiausiai atgavusi savo žmogišką pavidalą Luna susilaukė pikto Magiškųjų gyvūnų profesoriaus žvilgsnio. Nekreipdama į tai dėmesio mergina tik pavartė akis išgirdusi Igorio žodžius.
-Draugiškas pokalbis su ponaičiu "noriu padėti",-piktu žvilgsniu pervėrusi vaikiną juodaplaukė kryptelėjo galvą į Vasarį. Žinojo, jog šiam teks viską papasakoti, kas neseniai nutiko, tačiau kol kas neturėjo tam jokio noro, ypač, kai šalia stovėjo ir pats juodakailis.
-Igorio dėka mus užpuolė medžiotojai,-spjaute išspjovė pagrindinius žodžius.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #81 Prieš 5 metus »
Vyresniajam antgamtikui įgavus žmogiškąją formą ir paliepus nuleisti ginklą, Vasaris tvirčiau suėmė medinį, dailiai išraižytą arbaleto kotą, o staiga prabilusios tamsiaplaukės teiginys tik dar labiau paskatino nepasitikėjimo ir priešiškumo jausmą magizoologui. Na, jau ne. Baltapūkis tapti beginkliu prieš tą nakties vaiką ir dar paklusti šiam tikrai neketino. Ypač sužinojęs, jog tai jis suteikė leidimą užpuolikams, švelniai sakant, pasivaikščioti Hogvartso apylinkėmis. Kiek dar tokių mokinių pastarieji sužeidė, gal net ir pasiuntė miriom? Įdomu tik kodėl? Už ką? Kokia gi viso šito sąmokslo priežastis ir kaina? Tik tai dabar dingsėjo melsvaakio galvoj - klausimai. Daugybė klausimų, į kuriuos atsakymus vargu ar kas labai žinojo. Bet visgi bent elementariausiais vaikinukas turėjo pasidalinti garsiai.
- Kam tau tai? Kodėl pasiuntei medžiotojus ten? - Užtaisytai raudonuodegei strėlei pasirengus bet kurią akimirką kiaurai perskrosti juodaplaukio galvą, tiesiai per tarpuakį, dabar jau abiem rankomis suėmęs medinkotį instrumentą, dar gana ramiai, net pats dėl to stebėdamasis, paklausė graikas profesoriaus.
- Ar jie tau sumokėjo? Kokia tuomet tavo kaina, šunie? Atsakyk. - Tylai užsitęsus kiek ilgėliau, jau nerimastingiau antrąsyk prabilo tatuiruotasis, bet dar, grieždamas dantimis, tvardėsi nesušauksiąs. Visgi ryto saulei užėmus savo vietą hotizonte, jaunajam hileriui praktikantui nekilo joks noras keliomis valandomis anksčiau pažadinti ir taip tuoj bekilstančius pilies gyventojus. Maža to, ir pačios direktorės rūstybės, už slankiojimą po Komendanto valandos, užsitraukti netroško.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #82 Prieš 5 metus »
-Man niekas nemokėjo,- kiek galėdamas ramiau atsakė Igoris, po karčių Lunos žodžių. Praleidęs pro ausis klausimą apie savo paties kainą, prabilo,- Klausyk, - lėtai žengtelėjo klastuolio artyn, iškeldamas rankas. Rudaplaukis žinojo, kad lazdelės ištraukimas dabar dar labiau apsunkintų situaciją,- Nei vieno jūsų nenorėjau nužudyti ar stipriau sužeisti, norėjau, kad Luna gautų patirties kovojant su Medžiotojais. Būtent tie britai sutiko taip padaryti. Buvo susitarta, kad nei Luna, nei kas nors kitas, kuris bus su ja, nebus stipriai sužeistas, ar nužudytas,- Igoris nutilo. Jo mėlynai pilkos akys žvelgė į Vasario.
-Todėl dar kartą kartoju: nuleisk arbaletą, Vasari. Pilnatis praėjo. Jei bent ėjai į Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamokas, žinai, kad vilkolakiai po bemiegių pilnačių nėra šimtu procentu budrūs, tad tau neverta taip stipriai įsikibti į arbaletą. Nuleisk jį. Dabar nei vienam iš jūsų nesu pavojingas,- ramiu, bet tvirtu balsu, kalbėjo magizoologas.
Nors jis nežinojo, ant kiek Laventis yra įgudęs su šiuo arbaletu, savyginos inkstinktai sakyte sakė saugotis. Vienas neteisingas žodis, kryptelėjimas ir kris negyvas su strėle tarpuakyje - po pilnaties vargiai išsisuktų nuo atšvilpiančios strėlės. Kad taip nenutiktų - Vasaris turi patikėti ir įtikėti, kad magizoologas, stovintis priešais jį, nekelia pavojaus ir nė nebandys sužeisti nei Vasario, nei Lunos.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #83 Prieš 5 metus »
Kambaryje nuskambėjus Vasario balsui Luna kryptelėjo galvą įsmeigdama safyrines akis į netoliese stovintį baltaplaukį. Mėlynų akių savininko veide spindėjo nepasitikėjimas profesoriumi ir įniršis, kuris liepsnojo ir jaunosios anglės viduje. Vis dėl to Luna savo emocijų ir jausmų nerodė, ryškiai mėlynos akys išliko šaltos.
Kambaryje aidint Igorio balsui mergina ėmė akylai stebėti jaunąjį profesorių, tačiau šis, regis, nė neketino pulti ar imtis, kokių nors veiksmų. Atrodė, kad netoliese stovintis vaikinas nusprendė visą tai baigti gražiuoju. O galbūt tai tebuvo apgaulė. Kad ir kaip ten bebūtų, mėlynakė stengėsi neprarasti budrumo.
-Nemanai, kad ir be tavo pagalbos, kaip nors susitvarkysiu su patirtimi kovojant prieš medžiotojus?-atkirto tamsiaplaukį žvelgdama į Igorio nugarą. Jei šie vis dar būtų žvėries kailyje, vaikinas būtų padaręs lemtingą klaidą atsukęs Lunai nugarą. Pilko kailio vilkė būtų gavusi proga lengvai užpulti jaunąjį profesorių, tačiau siautėjantys žvėrys buvo dingę, o ir pati varnė neketino pulti Igorio, tad tik stebėdama abu vaikinus klausėsi jo tariamų žodžių. Sukandusi dantis mergina pabandė nurimti, deja, nesėkmingai.
-Man regis, tavo medžiotojai nežino, kai kurių žodžių reikšmių,-piktai atkirto šešiolikmetė kalbėdama apie stiprius sužeidimus, kurie būtų palikę gilius randus, jei ne burtai ir greitas gijimas. O galbūt viskas būtų pasibaigę ir kiek liūdniau.
-Jei jau nusprendei pasirūpinti manimi, nepagalvojai, kad aš ir pati nuspresiu, ko man reikia ir kada? Abejoju, jog būtum patenkintas, jei už tave sprendimus dėl tavo gyvenimo, priimtų kiti,-nusukusi žvilgsnį nuo Igorio nugaros Luna žvilgtelėjo į Vasarį. Šio dailiai išraižytas arbaletas vis dar buvo nukreiptas į priešais stovintį vaikiną. Nežinodama ar verta patikėti profesoriaus žodžiais Luna tik atidžiai stebėjo tamsiaplaukį. Niekaip nesuprato, kodėl neseniai pasirodęs profesorius, visiškai nepažinodamas jaunosios Pusmėnulio gaujos alfos, nusprendė pasirūpinti ja.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #84 Prieš 5 metus »
Vasaris kelias akimirkas įdėmiai skenavo porelę, kol kas ramiai stoviniuojančią kambario priekyje. Nepatiko jaunuoliui nei jų neaiškūs dialogai, nei nuolatinis profesoriaus įsakinėjimas nuleisti arbaletą žemyn. Tačiau geriau pagalvojus, vyriokas neklydo, ir nors vaikis nebuvo Apsigynimo nuo Juodosios magijos pamokų megėjas ar tuo labiau pastovus jų lankytojas, visgi kartkartėmis iš smalsumo safyrinėmis akutėmis permesdavo keletą puslapių tos keistos knygiūkštės, rastos palėpėje, apie mėnulio apsėstus nakties vaikus ir faktas, jog pastarieji po pasivertimo likdavo susilpnėję, tikrai įstrigo graiko pasąmonėje. Tad norom nenorom vis tik paklusdamas vyresniojo magizoologo liepimams tatuiruotasis lėtai atgniaužė stipriai įkibusius į medinkotį ginklą pirštus ir atsargiai išėmęs raudonplunksnę strėlę, nuleido arbaletą prie dešiniojo šono.
- Nežinau kokie tavo tolimesni planai nei mano, nei Lunos atžvilgiu. Tiesą sakant, man ir nerūpi, - artėdamas būtybių pusėn, kiek ramiau, bet neprarasdamas balse griežtumo kreipėsi į juodaplaukį Vasaris, - tačiau padaryk štai ką, - stabtelėjo, vieną ginklo pusę nukreipdamas į profesorių, - jei jau įvėlei mus į šitą košę, tai ją ir išsriuobk. Nenoriu dar kartą netekti sąmonės ar būti paliktas gulėti leisgyvis pusnyse. - Kiek prisimerkė kai ką prisimindamas, - nes niekada nežinai kas gali nutikti kitąkart, galbūt ten jau gulės Melijandra.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #85 Prieš 5 metus »
Ak, tie vaikai.
Igoris ramiu veidu stebėjo, kaip Vasaris nuleidžia arbaletą, o Luna išrėžia kalbą.
Tuoj viskas bus per tą patį,- pagalvojo rudaplaukis, klausydamasis varnanagės nepasitenkinimo jo pagalba. Nusprendęs ničnieko neatsakyti būsimajai "alfai", Igoris nužvelgė Vasarį (Lunos žodžiai rudaplaukį pernelyg nervino).
-Deja, man nieko nereikės išsiurbti,- ramiu balsu pasakė,- Ir be to, - jau sukdamasis išeiti iš šio kambario, pridūrė,- Man nereikia nervintis dėl mano sesers gerovės, Vasari. Ji mokinosi Drumštrange, ji vyresnė už tave ir puikiai susidoroja su kliūtimis, kaip pavyzdžiui tavimi. Gal ji tau ir neperkas gerklės,- atsisuko į klastuolį. Šyptelėjo,- Tačiau pasirūpins, kad daugiau tau nekils noro kėsintis į jos gyvybę.
Igoris žinojo, kad iš pažiūrų miela ir paprasta Mela yra nepavojinga.
Sesuo, kitaip nei jis mėgo daug giliau slėpti tamsiąją pusę, kuri nors ir ironiškai ir dažniausiai, pasirodydavo tada, kai kažkas iš namiškių pabandydavo neatsiklausus suvalgyti kepinių ar pavogti kažką iš ingridientų.
Jai tikrai nebus sunku susidoroti su Vasariu,- pagalvojo Lorijanas,  prisimindamas medžiokles ar susidūrimus su bendrarasiais gimtojoje šalyje. Ir taip, tu tikrai buvai susitikęs mano mažąją sesutę.
-Siūlyčiau jums abiems eiti į savo koledžų kambarius,- su tais žodžiais sugirgždėjo durys ir Igoris išėjo iš kambariuko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Igoris Lorijanas Greywindas »

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #86 Prieš 5 metus »
Supratusi, jog Igoris neketina nei kandžiai atsikirsti, nei kaip nors kitaip atsakyti į varnės žodžius, Luna tik nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius. Arba vaikiną per daug erzino ištarti merginos žodžiai, arba šis iš tiesų nebeketino veltis į dar vieną neapykantos pilną pokalbį ir troško, kuo greičiau palikti šį kambarį. Tiesa sakant, tamsiaplaukė tam nebūtų prieštaravusi tik, regis, Vasaris neketino taip greitai leisti pasišalinti Igoriui.
Atidžiai klausydama baltaplaukio griežto balso ir stebėdama šalia stovintį jaunąjį profesorių, safyrinių akių savininkė visomis jėgomis stengėsi neprarasti budrumo. Vasario veiksmai aiškiai rodė, jog šis mielai atkeršytų Igoriui už tai, kad šis leido medžiotojams jį sužeisti ir palikti leisgyvį sniego anklodėje. Tiesa, ir pati mergina būtų mielai už tai atkeršijusi, tačiau nusprendė visą tai palikti praeityje. Kol kas.
Išgirdusi mėlynakio perspėjimą-grasinimą Igoriui, Luna staigiai kryptelėjo galvą į vaikiną, tačiau šis stovėjo, kaip stovėjęs. Galiausiai ramiu balso tonu atsakęs baltaplaukiui, paliko jaunuolius vienus. Tačiau jai gerklę-perkąsiu aš. Galvoje esantis balsas sušnypštė lyg, kokia nors gyvatė. Kad ir koks Igoris buvo ramus, tačiau Luna puikiai žinojo, koks nerimas jį užplūstų, jei kas nors nutiktų jo mylimai "sesutei". Ir koks įtūžis.
-Regis, jis teisus, mums laikas į savo kambarius,-visiškai nurimusiu, gana švelniu balsu pratarė tamsiaplaukė. Nors nebesijautė išsekusi, tačiau abejojo, jog po visko Vasaris dar norės kada susitikti vilkolakį. Na, nebent šis būtų tikras mielumo ir švelnumo įsikūnijimas.
Trumpam žvilgtelėjusi į baltaplaukį, mergina nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius atsisveikindama ir pravėrusi duris, paliko kambariuką už nugaros.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #87 Prieš 5 metus »
Vasaris stipriau sukando dantis. Žinoma, jog jaunuoliui nepatiko toks perdėm drąsus profesoriaus atsikirtimas, galima sakyt iki pat pamatų, sumenkinęs baltaplaukio grasinimą. O taip, vyresnėlis stipriai kirstelėjo per opiausias graiko ambicijas, negana to, po magizoologo žodžių mokinukas net pasijuto toks gležnas ir prieš šalimais stypsančią bendraamžę, kad primerkęs rugiagėlių mėlynumo rainelėmis pasidabinusias akis, kelias akimirkas nepatenkintas žvilgsniu degino vyrioko veide skylę, o vėliau pastarajam išėjus, garbanius staigiai kryptelėjo galvą šonan, net nedrįsdamas atsisukti į juodaplaukio pavyzdžiu pasekusią tamsiaplaukę būtybę ir šyptelėti mergaičiukei atgal.
- Sumautas šunpalaikis. Mes dar su tavim nebaigėm, - sugriežė dantimis Vasaris ir nusprendęs dar pasilikti kelioms minutėms ilgiau, kad kaktomuša nesusidurtų su neseniai patalpą palikusiais išverstakailiais (čia turima omeny vilkus, pavirtusius žmonėmis, o ne veidmainiškumą), ėmė boksuoti į tolėliau kabančią kriaušę, taip kartu trumpam grįždamas ir prie senojo savo pomėgio.


*

Neprisijungęs Michelle Rivera

  • III kursas
  • *
  • 148
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #88 Prieš 3 metus »
Švilpė, kaip ir beveik kiekvieną dieną, vaikštinėjo po Hogvartso koridorius. Kadangi burtų ir kerėjimo mokykloje buvo egzaminų savaitė. Kai ši savaitė ir atostogos baigsis, Michellė taps antrakursė, jai sueis dvylika metų.
Gal po valandėlės vaikščiojimo koridoriais mergaitė atsidūrė dideliame kambaryje, kurį visi vadino Kambariu iki pareikalavimo.
Kažin, ką čia galiu surasti... Pala, kažkur čia turėtų būti... Staiga prieš mergaitės akis atsirado mažytis, jaukus kambariukas, apie kurį buvo pagalvojusi geltonplaukė.
- Koks jis gražus ir jaukuuuus, - tyliai sau panosėje sumurmėjo vienuolikmetė.
Švilpė įėjo į gražų kambarėlį ir atsisėdo ant vieno iš minkšto krėslo stovėjusio rastame kambaryje. Manau čia bus puikuu

*

Neprisijungęs Sabrina Wolfhard

  • Burtininkė
  • ***
  • 125
  • Kiekvienas zuikis laukiamas kerėjimo pamokose
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #89 Prieš 3 metus »
Puikios nuotaikos, Sabrina vėl vaikštinėjo burtų ir kerėjimo mokyklos patalpose, tik čia, ji jautėsi kaip namie. Mergina ėjo su savo ilga, juoda ir aptemta suknele, o mokyklos darbuotojai žiūrėjo į ją kaip į karalienę. Atėjusi iki savo jaukaus, unikalaus kambariuko, vėl nutarė paskaityti knygą, ir pagalvoti kaip galėtų pravesti mokiniams naujas pamokas, vis dėl to, ji buvo nauja profesorė, o kartais jos keistas poelgis išgąsdindavo vaikus, na, bent jau išgąsdindavo praeitame miestelyje. Užėjusi į kambariuką, į nieką nežiūrėjo, o tik krito į didelę, juodą sofutę. Atsigulusi, atsivertė savo knygą apie raganų istoriją. Skaitinėjusi, pajuto, jog yra ne viena. Atsisukusi į krėslą, pamatė, mielą, šviesiaplaukę mergaitę. Sabrina šyptelėjusi, atsistojo ir prakalbo:
- Sveikute, aš Sabrina, Sabrina Spellman, būsiu tavo ir kitų mokinių naujoji kerėjimo profesorė, tikiuosi sutarsime, nes aš labai, labai... nemėgstu blogų vaikučių. - Šiek tiek šiurpokai, tarė ji.
Tikiuosi ji nepagalvojo, kad aš kažkokia keistuolė.. ach, jau jaučiu, kad ji bus gera mokinė.
- Na, tai kaip Hogvartse? Ateisi į mano pamokas? - Dar kartą paklausė ji.