0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
Stebėdama liepsnas, kurios be perstojo šokčiojo židinyje, Davina mąstė apie pasakytus žodžius. Ji puikiai žinojo, kaip tėtis stengėsi dėl jos ir kaip ji įskaudintų jį atsisakiusi visko. Matydama įskaudintą tėtį ji negalėtų sau atleisti. Mintimis nuklydusi kitur mėlynakė neišgirdo, kaip Keitas priėjo prie jos, tad šiam apglėbus ją per pečius, mergina krūptelėjo, tačiau netrukus atsipalaidavo. Užmerkusi akis rudaplaukė pati nejausdama atsirėmė į vaikino krūtinę. Sutrikusi Davina nesuprato ar jai paprasčiausiai reikėjo apkabinimo ar tiesiog patiko būti Keito glėbyje. Kelias akimirkas taip stovėjusi, galiausiai rudaplaukė atsimerkė ir įsmeigė žvilgsnį į žemę.
-Nemanau, jog dėl to būčiau nelaiminga, tiesiog viską pasiekčiau kur kas lengviau, nei pati noriu...Be to man viskas bus gerai, nesijaudink,-žvilgtelėjusi pro petį į juodaplaukį šyptelėjo mergina. Supratusi, jog ji vis dar stovi atsirėmusi į Keitą Davina staigiai atsitraukė ir šįkart jau merginos skruostus nudažė švelnus raudonis. Nuleidusi galvą mėlynakė nuoširdžiai džiaugėsi, jog jos veidą paslėpė užkritę plaukai ir šįkart ji neketino jų patraukti, bent jau ne dabar.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Keitas Kolinsas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 270
  • Lytis: Moteris
  • If you need your heart stolen, call me ;)
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
Keito širdis daužėsi tarsi varikliukas ir vaikinas jau buvo beveik įsitikinęs, kad ji tiesiog iššoks jam iš krūtinės. Skruostai su kiekviena akimirka kaito vis labiau, tarsi deginami ugnies, o visas vaikinuką prieš tai kankinęs sumišimas, kurį galvojo nuraminsias, tik dar labiau padidėjo ir išsiplėtojo, palikdamas švilpio galvoje visą maišalynę.
Jam tik penkiolika, merginų dėmesio jam buvo ryškiai per daug. Na koks skirtumas, kad jam patinka Adelė..? Koks skirtumas, kad su Davina jam taip ramu ir gera? Galų gale jis vis dar vaikas ir pats nežino ko nori.
-Aš... Davina. Labai atsiprašau, kad taip išlekiu, bet tiesą sakant nenoriu, nei tavęs, nei savęs skaudinti. Tu man... Patinki,-nuraudęs blyškiaveidis atsitraukė durų link, jau nulenkdamas rankeną. Dar akimirką ir kojos išvis sulinks,-Bet aš pasimetęs. Tik nenoriu tavęs įskaudinti. Viskas. Viskas,-lyg pats save nuramino Keitas ir uždusęs puolė pro duris, o tada nuskuodė koridoriumi. Apie savo jausmus kalbėti niekada niekada nemokėjo, o ši varnė jam buvo, kaip reikiant susukusi garbanotą, juodaplaukę makaulę.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
Taip arti stovėdama šalia židinio Davina juto, kaip ne tik jos skruostai liepsnoja, bet ir delnai, bei visas kūnas. Šiluma, kurią skleidė liepsnos sklido visu merginos kūnu. Išgirdusi Keito atsiprašymą mėlynakė staigiai kilstelėjo galvą. Ji sutrikusi žvilgtelėjo į jį. Tokios vaikino reakcijos Davina nesitikėjo, tad prireikė kelių akimirkų, jog suprastų kas ką tik įvyko. Rudaplaukė ruošėsi sustabdyti Keitą pasakydama, jog viskas gerai, tačiau nepratarė nė žodžio, be to, šis netrukus dingo iš kambario. Regis, ne tik mergina buvo sutrikusi ir pasimetusi tarp savo jausmų ir minčių, bet ir juodaplaukis. Nusisukusi nuo durų, pro kurias visai neseniai išlėkė vaikinas Davina atsisuko į židinį ir įsmeigė žvilgsnį į ugnį. Ji suprato, jog jiems abiems prireiks laiko, jog susigaudytų savo jausmuose, tad kol kas nusprendė vengti Keito. Norėdama bent šiek tiek prasiblaškyti mergina pasiėmė savo gitarą ir tyliai uždariusi kambario duris pasuko į kiemą.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #63 Prieš 5 metus »
Vasaris bastėsi po pustuštę, tamsesnių ir vienišesnių koridorių palubėse susimezgusiais voratinkliais, taip sakant, papuoštą pilį, apsirėdęs pilkais, skoningai tarpusavy derančiais ir patogumo jausmą puikiai suteikiančiais treningais. Minkštapadžiai, vienoj žiobarų krautuvėlėj rasti sportbačiai taip pat nekėlė jokio diskomforto ir idealiai buvo prisitaikę prie berniūkščio pėdų formos. Rodos, mėlynų it brangiausias langų valiklis akių savininkas turėjo būti viskuo patenkintas, tačiau anaiptol šešiolikmečio veide švytėjo tik ruškana, sumišimą ir irzlumą slepianti mina. Paprastai tokią sugižusią nuotaiką baltaplaukis išnaudodavo energingų treniruočių metu, tačiau šįsyk jaunuolis bastydamasis iš kampo kampan, niekaip negalėjo rasti tokiems užsiėmimams tinkamos vietos, mat už akmeninio, gotikinio stiliaus lango, Hogvartso pilies kieme, kuriame dažniausiai klastuolis pasinerdavo į sportinį transą, karaliavo klaiki šlapdriba, o net būdamas šešto kurso mokinuku, Lavenčių atžala jokių subtilesnių oro kerų nebuvo įvaldęs.
 Tad dabar nuo durų prie durų aplink visą pilį bėgiodamas ir ieškodamas nors menkiausio didesnio kambarėlio, kuriame galėtų treniruotis, Amandielis prižygiavo neaiškias, anksčiau nematytas, sienines dureles ir jas atvėręs, išvydo, didžiausią palaimą per šias kelias savaites, po pastarojo įvykio mažumėlę pamuštoms, akims suteikusią, išsvajotąją erdvią treniruočių salę.
 Pasidėjęs visuomet su savim besinešiojamą burtų lazdelę ir dailiu runų raštu išraižytą medinkotį arbaletą kiek tolėliau ant specialaus tam skirto laikiklio, šalimais lazdų ir kitokių ginklų, mėlynėm vis dar sukaustyto kūno savininkas prižingsniavo prie vidury ant grandinių kabančios bokso kriaušės ir po truputį įsibėgėdamas, iš pradžių palengva, vėliau kiek stipriau ėmė smūgiuoti į maišą, pagaliau galėdamas išlieti per tokį įvykių sukūrį susikaupusias, ilgai slėptas emocijas.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #64 Prieš 5 metus »
Sniegui tyžtant ir nuo palangių kapsant tirpatančio ledo lašams, vakaro tamsai nusileidžiant ant apylankių, Igoris nusprendė apsižvalgyti po Hogvartsą, ar po komedanto valandos niekas iš mokinių neslapinėja pilimi. Prisiminus savas klajones vakarais ir naktimis, buvo keista gaudyti tokius pačius nusižengėlius, kaip jis pats.
Apžiūrėjęs ketvirto aukšto koridorius ir dar tuziną kitų koridorių, ir nei užtikęs vieno nusižengusio (arba jie visi gerai nuo jo slėpėsi arba pats jau nebemoka ieškoti) nusprendė pavaikštinėti prie kambario Iki Pareikalavimo.
Deglų ugnis ramiai plazdėjo, mesdama ant sienų, grindų, lubų geltonus, raudonus atšvaitus. Tyluma kaustė pustuštę Hogvartso pilį. Rudaplaukis pažvelgęs per petį ar nieks už jo nugaros nestovi, susiruošė jau eiti tolyn, kol neišgordo durų girždesio.
Profesoriaus veide pasirodė neaiški mimika: džiaugsmas, nusivylimas, abejingumas?
Nė durims nė nespėjus užsiverti, Igoris įsmuko į kambarį.
O tuo tarpu, neklaužada nepastebėjo įžengusiojo į kambarį - tai Igoris pats sužinojo, stebėdamas, kaip šešiolikmetis talžo bokso kriaušę, nė neatsisukdamas.
-Gal ponaitis nepastebėjo kiek dabar valandų yra?- netikėtai prakalbo magiškų gyvūnų priežiūros profesorius, atsistodamas už bernioko nugaros, išlaikydamas padorų atstumą. Nebus smagu, jei išsigandęs šešiolikmetis atsisuks ir su kumščiu smogs.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #65 Prieš 5 metus »
Jau bene įpusėjęs vienpusę kovą su kabančiu maišu, Vasaris staiga mažumėlę krūptelėjo ir nutraukęs ataką, lėtai atsigręžė balso savininko link. Prieš jaunąjį Laventį stovėjo magiškųjų gyvūnų priežiūros profesorius, tas pats, kurį Luna įvardijo kaip antgamtiką. Vaikinukas tvirtai sukando dantis. Ir taip aštrūs bernioko skruostikauliai bei apatinis žandikaulis dar labiau išryškėjo ir, rodės, bet kurią akimirką galėjo tiesiog lūžte perlūžti. Skaisčios turkio spalvos bernužėlio akys, kurių vokai buvo gerokai sumušti ir papuošti tamsią alyvinę spalvą įgavusiomis mėlynėmis, apsiniaukė ir pulsas ėmė it žaibas laidžiotis iššokusiomis tatuiruotojo venomis. Baltapūkis lėtai ėmė žingsniuoti ginklų laikiklio pusės link. Niekada nežinai, ko galima tikėtis, - nebyliai pamintijo šeštakursis, kartu prisimindamas juodakasės netikėtą užpuolimą, ir kiek nuraitojo džemperio rankoves žemyn, slėpdamas įvairiaraštes runų tatuiruotes.
- Žinoma, pastebėjo, - atitarė vyresniajam, šįsyk pirmiau atsargiai siekdamas savosios lazdynmedžio burtų lazdelės, o ne medinkočio arbaleto. Mat tik praėjus porai dienų po įvykio miške, radęs Londone jam, o tiksliau jo tėvui, priklausančioj menų studijoj storaviršelę knygą su keistaisiais, tiesą sakant, labiau kraupiaisiais paveiksliukais bei jų aprašymais ir pradėjęs šią nagrinėti, susivokė kodėl gi anoji pilkakailė būtybė tąkart iš karto nenukraujavo baisiai besikankindama - raudongalvės strėlės nebuvo pasidabruotos.
- Be kelių minučių vidurnaktis, - dar kiek tyliau pridūrė Vasaris ir grįžtelėjo į tolėliau stoviniuojantį vyrą.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #66 Prieš 5 metus »
Igoriui pro akis nepraslydo įsitempiantis, kietai dantis sukandantis klastuolis.
-Jei pastebėjai, tai kodėl vis vien susiruošei paslampinėti po Hogvartsą?- ramiai, kiek vieną žodį pabrėždamas pasiklausė profesorius mokinio, nors Igoris nujautė viso to priežastį.
Mėlynai pilkų akių savininkas galėtų tiesiog tuojau pat skirti šiam berniokui areštą ar atimti taškus ir nutraukti šią nepavydėtiną mokiniui situaciją.
Stebėdamas kiekvieną klastuolio judesį, jaunajam vyrui neramiai suspurdėjo širdis. Ką jis žino?
Tik Ateities Būrimo profesorė (gal ji suvokė tiesą, o gal ir ne) ir Nuodų ir Vaistų profesorius gerbiamas visos mokyklos Sorenas tik žinojo kas jis toks yra. Tasai mokinys niekaip negalėjo sužinoti kas aš esu. Jie nebūtų nė neprasitarę apie mane. Pala, ar gi ne Hogvartse yra dar vienas vilkolakis? Iš prisiminimų iškilo Elna. Ne, tai ne ji. Klaustukė senai dingusi.
Mėlynės ant klastuolio veido bylojo apie susidūrimą su kažkuo. Negi su tuo vilkolakiu? - minties teisigumu Igoris patikėjo dar labiau, pastebėjęs nuleistas rankovės. Jam įžengiant į kambarį tikrai matėsi plikos vaikino rankos.
-Taigi, tu teisus,- šyptelėjo puse lūpų,- Irgi, kodėl gi tau dabar prireikė burtų lazdelės? Kodėl nesilankei Ligoninės sparne?- paklausė, krypteldamas galvą baltaplaukio rankos pusėn, siekiančios magiškosios lazdelės.
Tu kažką žinai. Galbūt Tristana Ūdrų Žabangų miške sakydama, kad Senatas su JAV Medžiotojais šiuos metus bus neaktyvūs, tikrai nemelavo pranešdama, kad Hogvartse apsistojęs Medžiotojas?
Jauną vyrą toks klastuolio žingsnis  vertė šiek tiek nejaukiai jaustis. Kad šešiolikmetis jį suvystys kaip mažą vaiką nė nemanė, bet nežinia, kaip Vasarį paveiks baimė ar pyktis...jei...jei tasai bent nutuokia kas prieš jį stovi ir ar šią naktį tai sužinos.
Igoris naršė savo prisiminimus, kas gi galėjo pasakyti Vasariui ar kaip jis galėjo susiprotėti ar kaip numanyti - paprastai mokinys nesigriebs prieš profesorių kerų. Jau Antrasis Hogvartso mūšis seniai praėjęs...

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #67 Prieš 5 metus »
Pirmąjį profesoriaus Lorijano klausimą mokinukas nuvijo negirdomis. Nebuvo nusiteikęs pasiteisinimų ieškojimui ir, geriau pagalvojus, pateisinimą netrukus turėjo išpausti pats dėstytojas. Paatebėjęs pasimetimo bei galimo nerimo užuomazgas vyresnėlio išraiškoje, kiek atpalaidavęs įtemptus, po niūria mimika pasislėpusio veido raumenis, baltapūkis bene nepastebimai kilstelėjo šviesiai rausvų, per susirėmimą prakirstų lūpų mažumėlę įplyšusius kampučius, aplink kuriuos jau buvo susidarę sukrešėjusio kraujo lopinėliai.
- Atsargumas, profesoriau, gėdos nedaro, - galiausiai vėl prabilęs, atitarė į sekantį šviesiaplaukio klausimą ir trumpam įsistebeilijo į pro nepravirą unikaliojo kambariuko langą į aukščiausiąjį tašką kylantį mėnulį. Nebuvo kvailas Vasaris, žinojo - nepažįstamoji, sutikta miške, galėjo pameluoti, ir stengėsi labai iškart neteisti magizoologo dėl šiojo paslapties, tačiau norėdamas numarinti smalsumą ir kylantį nerimą, patikrinti vyrioką privalėjo. Sidabriniams pilnaties spinduliams palytėjus marmurinius medžiotojo skruostokaulius, Lavenčio melsvos akys it šaltos ugnelės sužybčiojo prieblandoje.
Šeštakursis kiek pasitraukė šonėliau taip, kad mėnesienos šviesa imtų glostyti ir Igorio veidą, o planetos padėtis aiškiai matytųsi giedrame nakties danguje.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #68 Prieš 5 metus »
Žodžiai, žvilgsnis į langą - Laventis nutuokė kas prieš jį stovi.
Igoris sukando dantis. Jau nebėra prasmės apsimetinėti ar toliay bandyti įsiaiškinti ko vienaip, ar kitaip baltapūksis pasielgė - klastuolis aiškiai matėsi iš tos Hogvartso šutvės, kuri kapstoti po paslapatis, jos narplioja. Kaip Džeimsas.  Kaip jis. Kaip Caroline. Kaip...
Ši paskutinis pasižvalgymas po Hogvartsą turėjo būti paskutinis, neturėjo užsitęsti. Jis neturėjo leistis kalbas į su Vasariu. Turėjo iš karto skirti bausmę ir po to, greitai pasišalinti ir užsirakinti kabinete. Deja, klysta visi.
Vos Vasariui žengtelėjus atgal, Igoris žaibiškai išsitraukė burtų lazdelę.
Protego horibilis. Anagio boro - bežodžiai kerai nuskambėjo dvidešimt vienerių metų jaunuolio galvoje. Balsvas it rūko ratas pakilus nuo grindų iki kulkšnų, apgaubė Igorį, stovintį rato centre, kaip ir stiprūs skydiniai kerai. Apart dvidešimt vienerių metų jaunimo, niekas negalės nusigauti pas jaunąjį profesorių ar pabandyti jį nudėti ar suvaržyti su kerais.
Be dešimt minučių vidurnaktis. Iš tamsių it degutas debesų pradėjo lysti baltas mėnulio diskas. Rudaplaukiui vos spėjus paslėpti lazdelę mantijos kišenėje, pilnatis apšvietė antgamtiko veidą.
Ačiū Merlinui, kad bent nepamiršau prieš savaitę išgerti Antivilkinio eliksyro,- paskutinisyk pagalvojo, kaip žmogus Lorijanas ir užsimerkė.
Skausmas. Skausmas.
Igoris stipriai sukando dantis.
Ahg.
Suklupęs, rudaplaukis užuodė stipresnius kvapus. Žvėris atsimerkė ir įsmeigė pilką žvilgsnį į jaunąjį medžiotoją.
Juodakailis niūriai suurzgė, išiepdamas iltis, bet nepuolė. Nors galėjo. Tačiau veikiantis Antivilkinis eliksyras to neleido padaryti - kūnui virtus į vilko, mintys pasiliko kaip žmogaus.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #69 Prieš 5 metus »
Vasaris įdėmiai stebėjo kaip įsitempė ir pačio profesoriaus kūnas. Kaip stipriai vyresnėlis sukando dantis ir kaip jis taip pat greitai griebėsi lazdelės bei stiprių apsauginių kerų. Baltapūkis minutėlę dvejojo ar vertėtų grėsmingai nukreipti, deja, jau begalę lazdynmečio lazdelę į kintančio pavidalo padarą priešais save, tačiau nusprendė kitaip. Vaikinukas vėlei paslėpė stebuklingąjį medinuką kelnių kišenėje ir rūsčiai kilstelėjo galvą aukštėliau. Jau ne pirmąsyk jaunuolis matė kaip iš išvaizdos taikus žmogus virsta pavojų keliančiu plėšrūnu. Tik vis dar negalėjo suprasti klastuolis slapto antgamtikų gyvenimo bei jų kaskart patiriamo skausmo. Niekino juos Laventis, niekino visa savo dūšia. Ir tiesą sakant, gerai nežinodamas dėl ko. Gal dėl viso jų melo, norint išlikti nepastebėtais ir išgyventi, gal dėl to, jog anie jam buvo atgrasūs savo antrarūšiškumu, gal dėl baimės, baimės kilusios iš nežinios, o gal ir dėl vaikiškų pasakų, tėvų sektų naktimis apie kraugerius vilkus, žiauriai išžudžiusius visus mylimus žmones ir grobusius mažus vaikus iš jų namų, virtimo šių dienų realybe.
Tas, iš išorės dar kol kas ramus, it iš pieno plaukusio graikų dievaičio kūnas, žvelgiantis prieš jo mėlyno aksomo akis stoviniuojantį smalakailį gyvūną, virte virė įniršiu. Vasaris nugręžė marmurinį veidą į šoną. Nagais stipriai durdamas į minkštus delnus, bandė slopintį jausmus. Mergina neklydo, - šešiolikmečio mintyse bėgiojo miške sutiktos tamsiaplaukės žodžiai. Tamsiaplaukės, dabar kažkur įkalintos ir baisiai kankinamos arba jau seniai be gyvybės ženklų gulinčios po sniego pusnimi. Taip, Amandielis neįstengė ištrinti to baisaus įvykio iš savo pasąmonės, neįstengė ir nuslėpti sąžinės graužaties, jog negali niekaip padėti pagrobtajai merginai. Nors, tiesą sakant, jis net nežinojo nuo ko pradėti. Pats vienas vaikinukas nebuvo pajėgus varžytis su gerai apsiginklavusiais ir ilgaamže karine patirtimi apsišarvojusiais vyrais, o prašyti pagalbos nelabai ir buvo ko. Melijandra - dar vienos mergytės vardas buvo šovęs Vasariui į galvą. Prisiminė vaikinukas dailią migdolinių akių savininkės šypseną ir kaip ši maloniai stengėsi padėti jam tąkart ištikusioje bėdoje. Aišku, neketino jos prašyti pagalbos, juk ką galėtų padaryti dar viena gležna mergytė, o ir tempti jaunuolės į tokį painių įvykių voratinklį nenorėjo.  Mintyse netyčiom sušmėžavo Melijandros pasiūlymas susitikti su josios broliu, rodos, geru magizoologu. Tik, velnias, Vasaris niekaip negalėjo prisiminti jo vardo. Baltaplaukis atsigręžė į kapliadantį ir staiga sukilo toks stiprus deja vu. Igoris, - suskambo mintyse. Igoris Lorijanas, - darsyk nebyliai pakartojo sau ir, rodos, viskas nušvito. Juk tai jis... Jis turėtų padėti! - Pagaliau susidėliojęs visus taškus,  mintimis pritarė ankstesniajam ilgakasės pasiūlymui vaikinukas ir galiausiai vėl susikoncentravo ties prieš jį keturiom stovinčiu profesoriumi. Žinojo, negali paprastas mirtingasis suprasti žvėrių kalbos, o ir atvirsti juodakailis tikriausiai kaip ir Luna gebėjo tik išvydęs dienos šviesą. Tačiau tikėjosi, kad vilkas suvoks Vasario veiksmus ir jį patį, todėl nusirengęs džemperį su maikute, atidengė runų raštais padabintas rankas ir krūtinę.
- Žinau, kas jūs esate, profesoriau, ir žinau, kad tokių kaip jūs yra daugiau. - Tvardydamas pasipiktinimą prabilo, - bet tai dabar nėra svarbu. Paklausykite manęs įdėmiai, pone, kažkokie žmonės pagrobė vieną mokinę pilies apylinkėse, Uždraustajame miške. Profesoriau, ar suprantate mane? Tie žmonės atpažino mano tatuiruotes, sakė, kad esu vienas jų, tačiau patys tokių pačių neturėjo. - Mosikuodamasis rankomis ėmė aiškinti baltapūkis, - Ta mergina, kažkur dabar yra įkalinta. Tokie pagrobimai gali būti nepavieniai. Jūs privalote man padėti ir surasti ją, profesoriau. - Išlaikydamas šaltą toną pritilo berniokas. - Privalote.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #70 Prieš 5 metus »
Žvilgsnis. Judesiai.
Vasaris buvo visas persmelktas juodo pykčio.
Jei Igoris būtų žmogaus formoje - šypteltų, bet dabar tik urgztelėjo.
Kvaily, aš tave suprantu. Negi manai dirbsiu Hogvartse be Antivilkinio eliksyro? Ah, jei tik čia būtų Emi, ji puikiai suprastų mane,- atsidūsėjo vilkolakis, nužvelgdamas į klastuolį, pajutęs tą keistą jausmą, kai supranti po ilgos pertraukos, kad žemėje bus ir tokių, kurie tavęs nesupranta. Kalbėk nekalbėjęs, vis vien su tavim negaliu kalbėtis žmogiškai.
Kad ir kaip niurzgėjo Igoris, jis vis vien klausėsi mokinio kalbos, virstančios į prašymą.
Ką gi, bent neklydau dar vieno vilkolakio buvimu Hogvartse,- niūriai pamintijo šis,- Pagrobimas?

Širdis vos nesustojo plakus, siaubas pakirto kojas, blaivų protą.
Mela.
Jo mažoji sesutė.
Visa išvargusi, alkana, sulįsusi.

Juodakailis papurtė galvą. Ne, tik nedabar. Prisiminimai neturi užgožti jo blaivaus proto!
Gerai...pagrobė, kas toliau?- žvėris atidžiai nužvelgė klastuolį, jo taturiuotes, lyg ragindamas toliau kalbėti. Vilkolakis bandė išlikti ramus, tačiau mintys, kad galbūt grįžo Slapstūnai, jam nedavė ramybės.
Ne, jie negrobtų mokinės, jei ši nebūtų susijęs su išširusiais Mirtininkais. Gal ji antgamtikė? Atpažino iš taturiuočių?
Širdis nusirito į kulnus.
Viskas aišku.
Igoris kimiai suurzgė. Pilkose akyse blykstelėjo  nepaaiškinamas pyktis ir... liūdesys
Vaiki, įsivėliai ten kur nereikia! - norėjosi surikti antgamtikas,- Velniai rautų, istorija kartojasi!
Kodėl, taip nutika!? Kodėl turi atsirasti jaunesnė karta, kurios darys klaidas tokias pačias, kaip mūsų!?
Pagrobimas, prašymas padėti... Mela, Ravenas, Donaldas... jie, kaip Luna buvo pragrobti! Tomas, kaip Vasaris irgi prašė pagalbos...

Vilkolakis užsimerkė, tačiau liko įsitempęs.

Žvėris be jokių pastangų galingais šuoliais prisivijo bėgikę. Mergaitė lėkė link Uždraustojo miško, link vampyrų dvoko. Vilkolakis nesistengė dar labiau prisivyti auką ir greitai pabaigti šį žaidimą, mat vilkiški inkstintai troško pavaikyti šią mergaitę, kuri prilygo kiškiui.

Sakai, kažkur ji įkalinta. Privalau padėti...- jei būtų žmogus, atsiremtų į sieną, sunertų rankas ant krūtinės ir klausinančiai pažvelgtų į vaikiūkštį. Net ir po to ką padariau...kodėl žmonės prašo mano pagalbos?

Igoris paleidęs apykaklę, iš savisaugos inkstinto įkando į aukos ranką, kurioj laikė burtų lazdelę ir nusviedė auką ant šaltos žemės.

Dvidešimt vienerių vilkolakis grįžo iš savo, kaip jaunesniosios asmenybės prisiminimų.
Sumosikavo uodega, pečių, kaip ir likusios kūno raumenys atsipalaidavo. Atsimerkė ir linktelėjo Lavenčiui. Tačiau ir kaip jau nebepovojingai nebeatrodė vilkolakis, tik jo pilkos akys žibėjo pilnaties apšviestame kambaryje. Profesoriaus akys buvo pilnos atsargumo ir vos vos apčiupiamo grėsmingumo, sakančio - "Bent tu padandyk man pameluoti...Tau bus šakės"

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #71 Prieš 5 metus »
Nuovargis. Vienintelis dalykas, kurį jautė mėlynakė. Šis jausmas buvo toks stiprus, jog slopino visus kitus likusius. Regis, net ir kūnu sklindančio skausmo mergina nė nejautė. Ji troško kuo greičiau sugrįžti į pilį, rasti Vasarį, įsitikinti, kad jis gyvas ir kritus į lovą užmigti bent kelioms dienoms, na arba savaitėms. Dėl miego trukmės dar tiksliai nebuvo nusprendusi. Įžengusi į Hogvartso pilį šviesiai pilko kailio vilkė giliai įkvėpė tiek ieškodama Vasario kvapo, tiek vėl džiaugdamasi, jog yra ten, kur yra saugi. Nesvarbu, kas nutiko Uždraustajame miške, tačiau Luna čia jautėsi saugi, bent jau kol kas. Užuodusi pažįstamą kvapą vilkė pasuko ten, kur šis ir vedė. Atrodė, jog jėgos žengiant kiekvieną žingsnį vis greičiau apleidžia juodaplaukę. Stengdamasi nepasiduoti vilkė atsekė vaikino kvapu iki pat Unikalaus kambariuko durų. Vos pasiekus šią vietą Luna užuodė dar vieną vilkolakį. Turbūt nuovargis buvo nuslopinęs ne tik jausmus, bet ir visus vilkės pojūčius. Tikėdamasi, jog kautis su antruoju vilkolakiu nereiks, nes vargu ar būtų ištvėrusi dar vieną kovą, vilkė įžengė į kambarį pro vos paliktas atviras duris. Net nuovargis nepalaužė Lunos laikysenos. Išdidžiai įžengusi į kambarį vilkė sustojo prie pat durų nužvelgdama kerų apsaugotą judo kailio vilką ir netoli jo stovintį baltaplaukį. Kilstelėjusi galvą Luna įsmeigė žvilgsnį į profesorių ir kelias akimirkas stebėjusi šį, kryptelėjo galvą į Vasarį. Matydama gyvą vaikiną Luna lengviau atsikvėpė. Nors baltaplaukis ir buvo sužeistas, tačiau vis dėl to gyvas. Žengusi dar kelis žingsnius vilkė išsitiesė ant grindų ir padėjo galvą ant priekinių letenų. Bandyti ką nors aiškinti Vasariui buvo beprasmiška, būdama vilke ji galėjo susikalbėti, tik su Igoriu, tačiau atrodo, net žodžiams jėgų neliko.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Lavena Marlow

  • VII kursas
  • *
  • 61
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #72 Prieš 5 metus »
Vasario mėlynos akys, savo gilumu prilygstančios paties Poseidono valdomoms jūroms ir vandenynams, dabar bėgiojo pavidalą pakeitusio nakties vaiko kūnu, gaudė kiekvieną urgztelėjimą ir kryptelėjimą, bandydamas kaip nors perprasti tą graikų dievaičiui nesuvokiamą kalbą. Marmurinė, žaizdom ir įsisenėjusiom mėlynėm nusėta, ištreniruota vaikino krūtinė sunkiai kilnojosi, tačiau Laventis stengėsi išlikti ramus. Tatuiruotasis suvokė - visada gali tikėtis kokio staigaus, netikėto įvykių posūkio. Ir štai, jo ilgai laukt nebereikėjo: juodakailiui žvėriui linktelėjus, kaip jaunuolis suprato, išreiškiant sutikimą padėti, šešiolikmetis dar žiojosi kažką atsakyti, kai staiga, pro duris įsiveržė anksčiau matyta, tik kur kas gležnesnė ir akivaizdžiai sužalota tamsiakailė būtybė. Jaunasis burtininkas negalėjo patikėti savo akimis. Sekundėlę delsė, bijodamas neatmetamos galimybės, jog tai - tik dar vieni kraupūs pagrobėjų spąstai, tačiau naujajam vilkui suglebus ant lentynos, baltapūkis įdėmiau nužvelgė rudakailį ir, po šviesesniais nei pirmojo plėšrūno gaurais, besislepiančias šiojo žaizdas. Atpažino Vasaris dar nuo ano karto gerai nesugijusius, gyvūno raktikaulius puošiančius dūrius ir, it atgailos prašantis, nuolankus dievų tarnas, parklupo ant kelių šalia būtybės. Netrukus ir patį menininką pakirto veriantis skausmas. Klaiki žaizda vaikinuko kirkšnyje, bandyta savamoksliškai išsigydyti poros dar neseniai išmoktų, tiesą sakant, tik kelissyk matytų runų pagalba, pasruvo krauju. Amandielis vėl stipriai sukaustė aštrų žandikaulį ir suraukė tamsius antakius. Vos įstengė suvaldyti lauk beišsiveržiančias emocijas. Džiaugėsi, žinoma, džiaugėsi, jog Luna čia, pilyje, pagaliau saugi ar bent kiek saugesnė nei tų nuodėmingųjų kompanijoje. Bet skausmo persmelktas kūnas ir įniršis, dėl vis tik anksčiau nespėtų išlieti jausmų, kankino vargšą herojų. Dabar Vasaris, pamiršęs kelnių kišenėje tūnančią stebuklingą lazdynmedžio šakelę, runų magiją ir visą savo orumą, kilstelėjo apniukusias, Dzeuso žaibais besilaidančias akis į vienintelį skausmo, įsiučio ir baimės galimai nepakirstą veikėją šitame Bermudų trikampyje. Pagalbos nebyliai šaukėsi kovotojo žvilgsnis pilnaties plėšrūno, kartu palikdamas pastarajam teisę apsispręsti dėl jaunojo dievaičio ir šalia tysančios formą pakeitusios merginos gyvybių.


*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #73 Prieš 5 metus »
Vilkolakis šiek tiek lengviau pasijuto, supratęs, kad Vasaris suprato jo linktelėjimo reikšmę, kol neišgirdo žingsnių ir neužuodė kvapo.
Vilkolakės kvapas.
Igoris grįžtelėjo per petį.
Šviesnio kailė vilkė nors ir atrodė pavargusi, tačiau tai neištrynė išdidumo iš jos eisenos. Būsima alfa,- suvokė gama. Paprastai, kai išvysdavo alfas, pasijusdavo menkas ir nieko nevertas, tačiau prisiminęs faktą, kad čia mokinė, žymiai jaunesnė, mažiau turinti patirties, nors ir didesnė už jį, Igoris nepajuto to menkavertiškumo.
Juodasis vilkolakis atidžiai nužvelgė į link bendrarūšės bėgantį klastuolį.
Tai turbūt ir būsi ta mokinė,- nusprendė pilkaakis ir įtempė visas jusles. Merginai gal ir pavyko pabėgti iš Medžiotojų, tačiau tai nereiškia, kad jie dabar jau saugūs ir galima pamiršti, bet kokį susidūrimą su atgamtikų likviduotojais.
Nieko.
Hogvartso pilis skendėjo nakties tyloje ir ramybėje. Igoris giliai į plaučius įtraukė nakties oro: Vasario kraujas, pavasario gaiva, drėgmė. Lūšies kvapas.
Igoris priėjo prie gulinčios vilkolakės, nužvelgęs klastuolį, skausmo perkreiptu veidu.
-Jau pradėjau nerimti, kur tu pradingai,- pasigirdo moteriškas balsas.
-Patylėk, Kris,- nė neatsisukęs balso link suurzgė Igoris,- Paskubėk, aš Vasariui vilkolakio formoj nieko negaliu padėti.
Pasigirdo tylūs, minkšti žingsniai. Rudakailė lūšis vikriai prisiartino prie trejeto. Jos kailis, kaip per kiekvieną pilnatį, nuo šviesos pabalo. Rudai žalsvos akys smalsiai nužvelgė Vasarį.
-Kaip ir buvo numatyta,- tarė tyliau ir atvirto į moterį. Balti, banguoti plaukai, krentantys ant pečių, žalios katiniškos akys, deja, kerų dėka buvo rudos - prieš hogvartsiečius stovėjo sirena Kristijana, Emi vyresnioji sesuo. Igoris akies krašteliu nužvelgė sireną, kuri palinko prie jaunojo burtininko. Jautri vilkolakio klausa fiksavo kiekvieną moters tyliau ištartą burtažodžio pavadinimą, o rega - burtų lazdelės krustelėjimą.
-Tau pasisekė, Vasari,- sumurmėjo sau Kris ir nužvelgė juodakailį Igorį,- Deja, šiuo momentu Luna turi daugiau žinoti, nei tu,- ir animagė atvirto į lūšį.
-Luna, išbandymų gausi ir daugiau,- tarė lūšis pavargusiai vilkolakei,- Kaip būsima alfa, aplinkiniai, kaip aš ar Igoris, nori, kad būtum stipri ir gebėtum apsiginti nuo Medžiotojų.
-Tave pagrobė britų Medžiotojai,-pagaliau prabilo Lorijanas,- Donatelo grupė. Kadaise su juo ir jo žmonėmis buvau susitikęs, kai mane ir Kreminę buvo sučiupę. Tada sudarėm sutartį-, pradėjo pasakoti, nusprendęs neprasitarti apie Kreminės tapatybę, kad ši yra Ateities būrimo profesorė,- Palieka mus gyvus, jei gaus progą, kaip išžudyti pas save išdavikus,- Igoris prisiminė, kad nužudytų tarpe buvo Frydirichas ir Zlako,- Visada žinojau, kad Hogvartse bus antgamtikų, kuriems reikia įgyti patirties su kovojant su Medžiotojais. Todėl Kris, - linktelėjo lušiai,- Surinko paslapčia Hogvartse esančių antgamtikų vardus ir pavardes. Donatelas išsirinko ką bandys pamokyti.
Buvom sutarę, kad tą išrinktąjį antgamtiką Donatelas nė nebandys nužudyti. Kai tave pagrobė, Kris stebėjo tave ir pasirūpino, kad lengvai pabėgtum,
- vilkolakis trumpam nutilo, rinkdamas žodžius,- Pagrobimo reikėjo tam, kad visa tai neatrodytų surežisuota. Pyk, kiek nori, pyk, kad tai tau nutiko. Aš nežinojau, kad pasirinks tave. Aš iš viso nemačiau sąrašo, tačiau ir jei būčiau žinojęs, tau nebūčiau padėjęs,- žvilgtelėjo į Vasarį,- Tu privalai pati tokiose situacijose nuspręsti, kaip veikti,  antraip, nei vienai gaujai ar klanui nereikia tokios ištižusios alfos.
Tuo tarpu, visą laiką klausiusi juodakailio kalbos, Kris atidžiai stebėjo abu vilkolakius.
- Igori, tau reikalinga informacija tavo kabinete. Aš turiu jau eiti. Myša tuoj manęs pasiges,- juodakailiui linktelėjus, Kris atvirto į žmogaus formą ir vikriai išlėkė iš kambario. Tą akimirką Igoris pajuto sąžinės graužatį - jis dažniau susitinka su Kris aptarti reikalų su Medžiotojais ir Senatu, nei pati Kris susitikti su savo biologine seserimi. Jos buvo tik susitikusios tik vieną kartą - ir viskas.
Pilnatis pradėjo slinkti dangaus skliautu - tik dabar juodakailis pastebėjo, kad naktį jau už kelių valandų pakeis aušros šviesa, o tylą - Hogvartso mokinių šurmulys.

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Unikalus kambariukas
« Atsakymas #74 Prieš 5 metus »
Ramiai gulėdama ant vėsių grindų Luna stebėjo juodakailį vilką ir jaunąjį vaikiną. Nors Igoris buvo profesorius ir bendrarūšis, tačiau juodaplaukė nusprendė juo per daug nepasitikėti. Nė vienas profesorius nekėlė didelio pasitikėjimo šiai merginai. Vasariui suklupus šalia vilkės ši kilstelėjo galvą ir įsmeigė žvilgsnį į baltaplaukį. Pastebėjusi vaikino veide skausmą vilkolakė atsiprašančiai žvilgtelėjo į Vasarį. Jautėsi kalta, jog per ją baltaplaukis liko sunkiai sužeistas ir priešingai nei ji, greitai negijo. Atitraukti dėmesį nuo vaikino Luną privertė naujas, nepažįstamas kvapas. Pamiršusi kaustantį nuovargį ir skausmą vilkė staigiai atsistojo. Kaip ir anksčiau šešiolikmetė  išdidžiai stovėjo stebėdama ką tik pasirodžiusią lūšį. Netrukus šiai atvirtus į baltaplaukę merginą mėlynakė nužvelgė ją. Sekdama kiekvieną nepažįstamosios judesį pilkakailė stebėjo, kaip ši burtų pagalba išgydo sužeistąjį vaikiną. Kiek nurimusi mergina atsipalaidavo, tačiau vis dėl to nusprendė neprarasti budrumo. Išgirdusi moters žodžius vilkė kryptelėjo galvą. Abejoju ar jums reiktų dėl to rūpintis. Atkirto juodaplaukė ir žvilgtelėjo į šalia stovintį vilką. Sudarėt sutartį su Medžiotojais, kad šie galėtų išžudyti išdavikus pasinaudodami mokiniais? Kaip miela, profesoriau. Kambaryje pasigirdo tylus urzgimas. Vis dėl to sprendimas nepasitikėti Igoriu nebuvo blogas. Kokios alfos reiks Pusmėnulio vilkams jie patys nuspręs. Šiurkščiai atkirto vilkė ir nusisuko nuo profesoriaus žvilgsnį įsmeigdama į vaizdą už lango. Tamsa pamažu ėmė trauktis užleisdama vietą naujai dienai. Netrukus vilkei teks atvirsti į žmogų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Luna Gardner »
I am a wolf and I am stronger than fear.