[Keitas Kolinsas]

-Tu mano gi VIP’inė gerbėja,-mirktelėjo merginai Keitas. Su ja būnant šypsena kažkaip niekad nenykdavavo nuo auskaruoto švilpio veido.
-Kaip gražiai sužaista, miledi,-atseit susižavėjo Kolinsas įmantriu akcentu, stebėdamasis, kad ji dar išvis atsimena tuos jo žodžius.
-Mėgstamiausią? Kad nelabai tokios turiu,-nusijuokė Kolinsas, bandydamas perkratyti galvą ir atsiminti kokią populiaresnę dainą, kurią mokėtų sugroti gitara,-Ak, miledi persiprašau, bet davusi man gitarą pasirašėte mirties nuosprendį. Dabar jos tikrai nebeatgausite,-tarsi perspėjo varnę vaikinas ir uždėjo pirštus ant gitaros stygų. Ant piršto sužibo tėčio žiedas su maža kaukole, kurioje vietoj akių buvo įdėti smaragdo maži smaragdai. Kurį laiką vaikinukas braukė pirštais, per stygas, tarsi tai padėtų jam mąstyti.
Galiausiai galvą peršvietė išganinga mintis ir pirštai tarsi savaime susidėliojo į reikiamas vietas. Keitas atsilošė ir žiūrėdamas į stygas, labiau ne todėl, kad jam to reikėjo, o todėl, kad nenorėjo sutikti Davinos mėlynų akių žvilgsnio, ėmė groti.
Netrukus prisidėjo ir kimus, tačiau švelnus garbaniaus balsas, kuris puikiai tiko jo atliekamai dainai “Kisses Back”. Nors šiaip gėdijosi, bet prie šios varnės galėjo, bet ką daryti ir nesijausti teisiamas. Jam tai patiko.

[Davina von Sjuard]

-O kas sakė, kad esu tavo gerbėja?-erzindama paklausė mergina. Nors Davinos veide ir taip dažnai būdavo miela šypsena, tačiau būnant su Kietu ji niekad neišnykdavo.
-Ak, tuomet esu pasiruošusi jus kankinti, ponaiti, jog atgaučiau savo gitarą,-mirktelėjo vaikinui rudaplaukė ir šyptelėjo. Stebėdama juodaplaukį mergina nė pati nepajuto, kaip nusišypsojo. Išgirdusi pirmuosius gitaros akordus mėlynakė iškart atpažino dainą. Atsirėmusi į sofos atlošą mergina klausėsi švelnaus juodaplaukio balso. Nuo židinio sklindanti šiluma ir jaukumus vertė atsipalaiduoti, o Keito balsas leido pamiršti viską aplink. Jei tik būtų galėjusi Davina būtų mielai susirangiusi minkštame plede šalia dainuojančio Keito ir likusi čia bent kelioms dienoms. Taip sėdėdama ji nė pati nepajuto, kai ėmė judinti rausvas lūpas pagal dainos žodžius, tik merginos balso nesigirdėjo. Kambaryje skambėjo tik Keito balsas ir gitaros skleidžiama muzika.

[Keitas Kolinsas]

-Aš sakiau,-atsakė jai išsišiepęs vaikinas, tarsi tobulai pasitikėdamas savimi, kai baigė skambėti daina. Net nepamatė, kaip prie jo žiopčiojimu prisidėjo ir šalia esanti varnė. Žinoma, būtų pasiūlęs Davinai prisidėti prie dainos, bet taip stengėsi palikti gerą įspūdį ir nepadaryti klaidų grojant, kad net nematė aplinkinio pasaulio. Grojo Davinai, o tai ką grojo jai norėjo padaryti tobulai.
Drugeliai pilve? Ar taip vadinosi šis jausmas? Nes Keitas labiau juto, kaip jo skrandyje kapojasi išalkę raganosiai, neleidžiantys, net normaliai, neapsvarstant kiekvieno žodžio kalbėti.
-Kankinti mane? Kaip baisu, o jau maniau, kad tau patinku,-atseit nusiminė Kolinsas ir tada atsistojo, bet ne tam, ka išeitų, o tam, kad grąžintų tamsiaplaukei gitarą.
-Štai, dabar nebegalėsi manęs priversti groti ar šiaip kankinti,-nusišypsojo švilpis, išryškindamas auskarais pervertas skruostų duobeles.

[Davina von Sjuard]

Keitui baigus dainuoti mergina plačiai nusišypsojo. Buvo smagu ir vėl išgirsti dainą, kurią pati seniai dainavo, be to juk dabar ją dainavo ne kas kitas, o šalia jos sėdintis juodaplaukis. Rudaplaukė kiek nusiminė, kai daina baigėsi, tačiau to neparodė, šalia Keito nebuvo kada liūdėti.
-O aš jau planavau tave kankinti,-nusijuokė mėlynakė ir paėmusi gitarą iš vaikino rankų padėjo ją ant sofos. Žvilgsniui nukrypus į židinį mergina lėtai nužingsniavo prie jo ir pritūpusi stebėjo šokčiojančią liepsną, kuri regis bandė ištrūkti iš židinio. Ištiesusi ledines rankas rudaplaukė pajuto sklindančią šilumą, kuri netrukus užliejo visą kūną. Tarsi užburta Davina kelias akimirkas stebėjo liepsną, o tada atsistojo ir nužvelgė visą kambarį.
-Ką norėtum veikti dabar?-grįžusi prie sofos mėlynakė atsirėmė klubu į stalą ir šypsodamasi žvilgtelėjo į Keitą.

[Keitas Kolinsas]

-Kaip baisu. Net nenoriu žinoti ką ruošeis daryti,-nusijuokė Keitas, atseit apsidžiaugęs, kad pačiu laiku atidavė varnei jos gitarą.
Tiesa, susilietus jų pirštams, kai mergina paėmė gitarą, Kolinsas pajuto tarsi jį būtų nukrėtusi kokia elektros srovė, bet pasistengė tą jausmą nusikratyti. Turbūt reikės greitu metu dingti iš čia ir pabūti vienam. Nors trumpai apie viską pagalvoti.
-Tau šalta?-staiga susirūpino švilpis ir pagriebė nuo sofos žalsvą adialą, prieidamas prie Davinos ir užgobdamas jį merginai ant pečių.
-Turi kokių minčių? Nes aš tai nusikalęs,-kimiai nusijuokė garbanius, mintyse perkratydamas kokią veiklą kokią galėtų pasiūlyti.
-Gaaal... Nori sužaisti tiesa/drąsa?-staiga paklausė vaikinukas.

[Davina von Sjuard]

-Tada pačiu metu atidavei gitarą man,-nusijuokė mėlynakė, o išgirdusi Keito klausimą papurtė galvą. Nors kambaryje ir nebuvo šalta, tačiau rudaplaukės rankos buvo ledinės, tik ji į tai nekreipė dėmesio, buvo pratusi prie to.
-Keitai, nereikia, man nešalta,-išvydusi, kaip vaikinas pagriebia žalsvą adialiuką nuo sofos bandė prieštarauti mergina ir ėmė trauktis, tik deja nebuvo kur. Pamiršusi, jog už jos yra stalas, rudaplaukė užkliuvo už jo ir vos spėjo išsilaikyti nenukritus. Juodaplaukiui priėjus taip arti ir apgobus varnės pečius adialiuku Davinos širdis ėmė plakti, kaip pašėlusi. Pasimetusi mėlynakė mintyse meldėsi, kad tik Keitas negirdėtų, kaip greitai plaka jos širdis.
-Dėkui,-nusišypsojusi mergina patogiau apsigobė adialiuku ir žvilgtelėjo į juodaplaukį.-Žinoma, galim, pradėsi tu ar pradėti man?-šyptelėjusi paklausė Davina.

[Keitas Kolinsas]

Vaikinas vos susilaikė nesugriebęs Davinos už rankos, kai toji vos nenukrito.
-Merlino barzda, jei būčiau žinojęs, kad tu taip bijai adialiukų, būčiau nedavęs,-nusijuokė vaikinas, nupūsdamas ant veido užkritusias garbanas,-Neužsigavai?-dar pasiteiravo, pasisukęs į varnę, kiek susirūpinusiu žvilgsniu. Būtų ne kaip jautęsis jei dėl jo kaltės ši mergina nors ir nesmarkiai, bet susižeistų.
-Pradėk,-linktelėjo jis mėlynakei. Išvis šitas žaidimas nusimatė įdomus. Juk gali išpešti didžiausias žmogaus paslaptis, išsiaiškinti visas dramas ir priversti jį daryti kvailiausius dalykus. Žinoma, jis nesiruošė šiai varnei kokių baisių drąsų duoti, bet mintyse jau sukosi keli variantai, kuriuos galėtų užduoti padaryti.

[Davina von Sjuard]

-Aš nebijau adialiukų, jie silpnina mano magiją, tad juo apsigobusi tampu paprasta žiobare,-ėmė juoktis mėlynakė. Liepsnų šešėlyje šviesiai mėlynos Davinos akys žėrėjo lyg brangakmeniai.
-Ne, viskas gerai, yra buvę ir baisiau,-šyptelėjo rudaplaukė ir atsisėdusi ant stalo perbraukė ranka per ilgus plaukus, kurie užkritę paslėpė didžiąją merginos veido dalį. Išgirdusi, jog vaikinas leidžia pradėti jai pirmai mėlynakė susimąstė. Ji tikėjosi, kad Keitas pradės pirmas, tad ji turės laiko sugalvoti kokią nors užduotį. Kilstelėjusi galvą Davina žvilgtelėjo į juodaplaukį.
-Tiesa ar drąsa?-nusišypsodama paklausė varnė. Laukdama vaikino atsakymo mergina stengėsi, kuo greičiau sugalvoti užduotį ir klausimą, jog vėliau netektų laukti.

[Keitas Kolinsas]

-Kaip baisu...-nutaisęs rimtą veidą, pernelyg akivaizdžiai, kad tai būtų tikras susirūpinimas? pasibaisėjo švilpis.
-Tada gerai,-dabar jau iš tiesų lengviau atsipūtė Kolinsas,-Nebūtų smagu tave nešt į ligoninę,-nusijuokė garbanius.
Žodis ligoninė pasiuntė nemalonius šiurpuliukus vaikino kūnu. Jį užliejo nesuvaldoma kaltė, nes mintyse vėl iškilo Adelė ir tas kartas, kai jis nugabeno ją į ligoninę. Tai tik dar labiau parodė, kad šis vaikinukas buvo pasimetęs, susipainiojęs ir nesusipratęs savo jausmuose. Dieve... Jis įsimylėdavo taip pat greit, kaip mergiotės banaliuose romantiniuose filmuose.
-A..?-Davinos klausimas pažadino Keitą iš minčių,-Tebūnie... Drąsa,-galiausiai apsisprendė berniukas.

[Davina von Sjuard]

-Manau aš pati tuomet kaip nors nusigaučiau iki ligoninės,-nusijuokė mėlynakė. Vargu ar ji būtų sutikusi, jog Keitas ją neštų. Užteko vien to, kad jis prieitų arti, o Davinos širdis ėmė plakti, kaip pašėlusi. Būdama šalia šio vaikino mėlynakė jautėsi keistai, tačiau tai kažkuo traukė. Kilstelėjusi galvą mergina išvydo susimąsčiusį Keitą. Regis, jis kažką prisiminė, kas sužadino kitokius jausmus, tačiau netrukus atsakė į užduotą klausimą. Išgirdusi atsakymą rudaplaukė linktelėjo, per visą šį laiką ji jau buvo spėjusi sugalvoti užduotį.
-Papasakok savo gėdingiausią įvykį gyvenime,-nusijuokusi Davina patogiau įsitaisė.-Beje, man tiesa,-šyptelėdama žvilgtelėjo į juodaplaukį. Mėlynakei buvo smalsu ką Keitas norės sužinoti apie ją, nors nemažai jau žinojo.

[Keitas Kolinsas]

-Rimtai atsisakytum, kad toks vaikinas, kaip aš nuneštų tave iki ligoninės? Aiškiai nežiūri pakankamai romantinių filmų, Davina,-paerzino jis merginą, vėl apsimesdamas visišku savimyla. Kažkaip labai laisvai ir lengvai bendravo su šia mergina. Tam nereikėjo jokių papildomų pastangų, nieko, tiesiog galėjo jaustis... Savimi.
-Gėdingiausią įvykį..?-nutęsė vaikinukas susimąstydamas. Galvoje sukosi, net keli variantai, bet galiausiai į galvą atėjo prieš keturis metus buvęs įvykis,-Gerai. Žodžiu. Mano tėvai buvo žinomi ir gerbiami asmenys burtininkų visuomenėje, tad mes, su visa šeima labai dažnai dalyvaudavome visokiuose prabangiuose pobūviuose, baliuose ir taip toliau. Žodžiu kažkoks senis, man atrodo mamos viršininkas, darė savo naujo namo įkurtuves, o kitaip pasakius, tai tiesiog norėjo gauti kuo daugiau dovanų naujiems namans apstatyti,-kimiai prunkštelėjo Keitas ir tada tęsė pasakojimą,-Žodžiu. Tas senukas turėjo visą savo holą apkabinėjęs prabangiais bjauriais paveikslais ir aš kažkaip atsiskyręs nuo šeimos vieną tų paveikslų apžiūrinėjau. Tai va, tas senis priėjo prie manęs, nužvelgė paveikslą ir tipo sako to menininko, kuris tai nutapė pavardę, o aš tipo nepasimečiau ir ištiesiau jam ranką. Sakau: Keitas Kolinsas,-galiausiai jau prisiminęs savo kvailumą ir to meto manierų neturėjimą, nusijuokė Kolinsas,-Būtum pamačius jo miną... Dieve, taip gėda buvo,-palaidodamas veidą savo delnuose, kiek nuraudo švilpis, prisiminimams aiškiai iškilus galvoje.
-Tiesa? Okei,-garbanius trumpam užsigalvojo,-Kokią specialybę planuoji turėti baigusi Hogą?

[Davina von Sjuard]

Išgirdusi Keito klausimą Davina nusijuokė. Būnant su šiuo vaikinu šypsena iš jos veido nė akimirkai nedingdavo, be to, buvo išties smagu leisti laiką.
-Hmmm...-mėlynakė apsimetė rimtai svarstanti užduotą klausimą ir atidžiai tyrinėjo Keitą.-ne, turbūt negalėčiau atsisakyti,-galiausiai atsakiusi į klausimą rudaplaukė linksmai šyptelėjo žvelgdama į vaikiną. Šiam ėmus pasakoti savo gėdingiausią įvykį Davina taip atidžiai klausėsi, jog nė pati nepajuto. Juodaplaukiui baigus pasakoti mergina ėmė juoktis. Ji įsivaizdavo sceną, kai Keitas ištiesia ranką ir prisistato tam ponui, o šis sutrikęs jį stebi. Tik išgirdusi vaikino klausimą Davina surimtėjo.
-Tiesa sakant, dar gerai neapsisprendžiau. Nuo gimimo jodinėju žirgais, tad turbūt baigusi Hogvartsą ir toliau dalyvausiu varžybose ir lenktynėse, tik žinoma tai visą laiką nesitęs. Norėčiau tapti architekte  ir projektuoti naujus pastatus...Be to, turėsiu perimti visą šeimos verslą...Tad nežinau...Magijos mano gyvenime turbūt beveik neliks...-atsidususi baigė kalbėti mėlynakė.-Na, o dabar ką renkiesi? Tiesa ar drąsa?-šyptelėjusi paklausė varnė.

[Keitas Kolinsas]

Pajutęs Davinos žvilgsnį, suprato, kad jo skruostai, visai nederantys prie blyškaus veido, tiesiog liepsnoja raudoniu, tarsi Keitas būtų saulėje neblogai nudegęs.
-Taigi, aš irgi taip maniau,-nusijuokė vaikinukas, kai rudaplaukė galiausiai prisipažino, kad negalėtų atsisakyti. Šiaip ar taip jei taip nutiktų, tai Davina būtų jau antroji į ligoninės sparną jo nešama mergina. Staiga pasijuto, lyg mergišius. Merline... Jo širdis plyšo pusiau ir kiekviena puselė linko prie skirtingos merginos, vesdama Keitą iš proto ir neduodama ramybės nė minutei. Kaip gi po velnių jam apsispręsti? Ką išvis sakyti vienai ar kitai merginai apsispręndus? Kaip gi po paraliais nesudaužyti nė vienai širdies? Taigi. Keitas įklimpęs buvo iki ausų ir dar giliau, o išsikapatyti, bent kol kas, progos nebuvo.
-Skamba labai jau... Nemagiškai,-nutęsė vaikinukas, stengdamasis susilelkti į šią akimirką ir vėl mintimis nenuplaukti kažkur,-Šeimos verslą? Koks jis? Ir ar pati išvis to nori?-apibėrė merginą klausimais Kolinsas. Nors pats ir buvo gan prijaučiantis žiobarams, bet vis dėl to neįsivaizdavo savo gyvenimo be magijos. Svajonėse matė save, kaip profesionalios kvidičo komandos gynėją arba aukšto posto aurorą, tad žiobariškos profesijos nė iš tolo netraukė,-Ak, rimtai mano eilė. Gerai. Tiesa.

[Davina von Sjuard]

Pastebėjusi, kaip Keito skruostai liepsnoja Davina turėjo stipriai įsikąsti į lūpą, jog neimtų juoktis. Buvo smagu matyti, kad ji privertė šį vaikiną raudonuoti, tačiau išgirdusi kitus vaikino žodžius mergina nušoko nuo stalo ir priėjusi prie židinio užsisuko nuo Keito. Šįkart užduoti vaikino klausimai privertė sutrikti mėlynakę.
-Mūsų šeimos verslas gan platus...Rančoje auginame gyvulius, kuriuos parduodame, tėtis turi įmonę, kuri užsiima viešbučių ir kitų pastatų statyba, be to bendradarbiauja su kitais verslininkais...Taip pat mano tėvai vadovauja nemažai grupei burtininkų...Tačiau nežinau ar viso to noriu...-Davinos balsas tapo liūdnas ir tylus,-žinoma, tuomet galėčiau visą laiką gyventi rančoje, tapti architekte ir vadovauti kitiems burtininkams, viskas ko manau noriu, be to, tada mano gyvenime būtų ir magija, tačiau to noriu pasiekti pati, bet kartu nenoriu nuvilti ir tėvų...Jie visą laiką stengėsi dėl manęs, o aš negaliu dabar imti ir atsukti jiems nugaros...Žinau, kaip tai įskaudintų tėtį...-žvelgdama į liepsną baigė kalbėti rudaplaukė. Šypsena, kuri dar visai neseniai buvo merginos veide, dabar buvo dingus. Prisiminusi, kad vaikinas pasirinko tiesą, Davina pabandė prisiminti neseniai sugalvotą klausimą.
-Kaip save įsivaizduoji po...10-ties metų?-žvilgtelėjusi į Keitą paklausė mėlynakė.

[Keitas Kolinsas]

Priešingai nei varnei, vaikinukui degančiais skruostais sėdėti priešais Daviną nebuvo smagu. Jei bent kiek normalesnio atspalvio ir ne tokią išblyškusią odą turėtų, gal to suknisto raudonio nesimatytų, bet ant jo numirėliškos odos tokios emocijos, kaip gėda ar jaudulys puikiai išriškėdavo.
Išgirdęs jos pergyvenimus nejučiomis kažkur giliai viduje pajuto palengvėjimą, jog jam neteks sekti tėvų pėdomis, nes jie niekada nenorėjo Kolinsui užkrauti savo naštos. Vis dėl to matyti Daviną tokios būsenos Keitui buvo mažų mažiausiai sunku. Kažkaip... Pačiam tarsi skaudėjo viduje. Jis atsargiai priėjo prie merginos ir tarsi ji būtų koks krištolo gabaliukas, kurį reikėtų labai saugoti, apglėbė ją per pečius. Varnės kvepalų aromatas pasiuntė šiurpuliukus visu švilpio kūnu.
-Nors tėvai ir visada tikisi, kad vaikai seks jų pėdomis, bet gal kartais... Geriau tiesiog pasirinkti, tai, kas artimiau tau. Nes paskui gali likti tiesiog nelaiminga, o matyti tave nelaimingą aš neištverčiau,-tyliai lyg ir patarė, jai Keitas, tarsi nejausdamas, kad vis dar laiko ją savo glėbyje. Jam užduotą klausimą trumpam užmiršo.