[Suzu Nakashima]

Be jokios nuotaikos vaikinukas toliau skaitė savo knygą. Nors informacija iš jos Suzu nepasiekė. Jis skaitė, o galva buvo tuštut tuštutėlė. Na, o ką padarysi? Berniukas pasimėtęs, nežinojo, ką turėtų daryti, tad tiesiog tylėjo vis nejučia žvilgteldamas, ar mėlynplaukė neverkia. Juk visko galėjo būti, vaikis tikėjosi bet ko.
-Nieko aš nenoriu,-giliai atsidusęs, slėpdamas nusivylimą pareiškė grifiukas. Jam mažiausiai reikėjo, kad mergiotė vėl imtų kalbėti, kadangi neturėjo ką pasakyti. Norėjosi tylos, juk bibliotekoje turėtų būti tylu.
-Atleisk už šiandieną, jei eini, nenorėjau, kad viskas taip gautųsi...-kiek tyliau pasakęs berniukas nuleido akis į knygą. O ką daugiau jis turėjo pasakyti? Maldauti, kad mergaitė pasiliktų, nors iš tikrųjų to nelabai norėjo? Vaikiui reikėjo tylos, kad galėtų viską geriau apmąstyti. Mat jis visiškai nesuprato, kas įvyko jam būnant bibliotekoje. Gal aš dėl mokslų išprotėti imu? Klausdamas savęs berniukas giliai atsiduso, skaityti knygą jis nebenorėjo, nematė esmės, kadangi visą galvą užėmė tik mintys apie tą keistą mėlynplaukę.
Kurį laiką pasėdėjęs ant grindų berniukas lėtai atsistojo, pasiėmė knygą ir išėjo tikėdamasis, kad gamtoje jam mąstysis geriau.

[Elora Feniks]

   Atlikusi Apsigynimo nuo juodosios magijos namų darbus, Elora patraukė į biblioteką. Nežinojo kodėl ten traukė ir ko ten ieškos. Tiesiog ėjo. Hogvartse mergaitė mokėsi jau kelis mėnesius, bet dar nesugebėjo susirasti artimų draugų. Tamsiaplaukė visai nekreipė į tai dėmesio. Galvoje dabar buvo visai kiti dalykai. Jai, visą gyvenimą gyvenusiai žiobarų pasaulyje, sunkiai sekėsi prisitaikyti aplinkoje, kur už kiekvieno kampo slepėsi kas nors nepaprasto: vaiduokliai, dainuojantys paveikslai, skraidantys užkandžiai ar net skraidantys mokiniai. Vietoje, kur laiptai amžinai keitėsi, o koridoriai ir po kelių mėnesių atrodė painūs.  Pastarosiomis dienomis mergaitei į galvą dažnai lįsdavo mintys apie kitas mokyklas. Ji galvojo, kas būtų, jei po jos gimimo tėvai būtų pasilikę Japonijoje, galvojo, kokia mokykla yra Mahoutokoro burtų mokykla. Ji kažkodėl nesijautė laiminga. Mokslai vargino, o ir , kad ir kaip mergaitei patinkantis, ruduo liūdino ją. Ji nenorėjo to pripažinti, bet jautėsi vieniša. Jei būtų pripažinusi jaustųsi kaip nedėkinga mergiotė, kuri skundžiasi aplinka, kurioje visi tokie šilti ir priima vieni kitus kaip savo šeimą. Bet giliai širdy, ji buvo vieniša, toli nuo tėvų, nuo sesės Yukiko ir broliukų, toli nuo įprasto gyvenimo. Toli nuo visko kas buvo miela, šilta ir to ką ji mylėjo. Bet kad ir kaip tamsiaplaukė jaustųsi, ji žinojo, kad tai praeis, ji žinojo, kad ateis jos mylima žiema, kad ji vėl pamatys šeimą, kad įpras prie rutinos ir susiras draugų. Ji buvo tuo tikra. Tik reikėjo išlaukti.
  Elora įžengė į biblioteką.  Galva dar nespėjo susivokti, kai kojos ją jau nešė į žiobarotyros knygų skyrių. Priėjusi prie tikslo mergaitė nusišypsojo. Suvokė, kad per kelis mėnesius Hogvartse net nesusiprato pasidomėti tuo, kaip burtininkai žiūri į žmones, su kuriais mergaitė gyveno vienuoliką metų. Ilgai negalvojusi, vis tiek nesiruošė rimtai skaityti, norėjo tik užmesti akį ir praleisti laiką, ji griebė pirmą pasitaikiusią knygą. Žalias ir , Eloros nuomone, mažiausiai šimto metų senumo knygos viršelis, išdidžiai skelbė: ,,Keisčiausi žiobarų išradimai". Vien pavadinimas sukėlė mergaitės veide šypseną. Jos ploni, ilgi pirštai lėtai suėmė knygos viršelį ir atvertė pirmąjį puslapį. Jame ryškiai švietė geltonas ančiukas vonios kambariui, lėtai judantis nuotraukoje, kad parodytų save iš visų pusių. Eloros lūpas paliko garsus prunkštelėjimas, kurį palydėjo kitų bibliotekoje esančių mokinių šnypstimas, liepiantis būti tyliai. Išblyškę Feniks skruostai nusidažė ryškiai raudonai, jos lūpoms išleidžiant tylų ir neaiškų ,,Atsiprašau". Kokia gėda, pamanė grifiukė,jos akims vėl nusileidus į knygą ir joje tūnančiam ančiukui vėl ją prajuokinus, tik šį kartą - be garso. Elora užmetė akį į po nuotrauką esantį daikto aprašymą.,, Jis cypia ir plūduriuoja, neatlikdamas jokio darbo ir nereikalingas jokiems reikalams, bet randamas beveik kiekvieno žiobaro namuose''- skelbė tekstas. Mergaitė prisiminė jos vonios kambary, , namie, esantį ančiuką, kurį vaikystėje praminė Spindulėliu ir nusikvatojo. Toks jos veiksmas sukėlė dar vieną šnypštimo bangą. Ji vėl susigėdo ir nuleidusi galvą atsiprašė. Feniks nusprendė, kad iš tokių knygų skaitymo nieko gero nebus. Žiobarų ir burtininkų vienas kito nesupratimas ją būtų toliau juokinęs.
   Tamsiaplaukė pakilo nuo stalo ir praėjusi pro visus šalia sedėjusius dar kartą atsiprašė ir nutipeno į žiobarotyros skyrių. Jį pasiekusi padėjo knygą į vietą ir išskubėjo iš bibliotekos. Dabar, prisiminusi namus, mergaitė jautėsi daug geriau.

[Fiadh o Ceallachain]

Mokslo metai pamažu įsibėgėjo. Pamokos buvo visai įdomios, namų darbai sudėtingi, tačiau taip pat verti dėmesio. Vis dėlto Fiadh labai nepasitikėjo savo jėgomis ir mergaitė atrodė, kad vis dar nieko nėra išmokusi. Tad grifiukė nutarė, kad pats laikas apsilankyti bibliotekoje ir pradėti mokytis.
Įėjusi į biblioteką šviesiaplaukė nustebo - ji nesitikėjo, kad ši patalpa bus tokia didelė. Nenorėdama, kad kas matytų, kaip ji mokysis, Fiadh patraukė tolyn ieškodama laisvesnės vietelės. Kurį laiką atrodė, kad visiškai visi stalai bus užimti. Šiaurės airė jau pradėjo svarstyti apie ėjimą lauk, kai pamatė, kad vienas skyrius yra visai tuščias. Priėjusi arčiau Fiadh pamatė, kad tai yra knygų apie žiobarus skyrius. Nors grifiukė neketino mokytis žiobarotyros, ji nutarė, kad ši vieta tiks. Tad jaunoji o'Ceallachain atsisėdo prie artimiausio stalo ir išsitraukė kelias knygas. Netrukus ant stalo atsirado ir plunksna bei rašalas. Fiadh apsižvalgė, įsitikino, kad aplinkui tikrai nieko nėra ir tuo apsidžiaugusi pradėjo skaityti.

[Žaneta Froz]

Įžengusi į įspūdingai didelę biblioteką Žanetai užėmė kvapą. Nors ir kiek kartų besilankytum tikriausiai niekada nepriprasi prie pribloškiančio bibliotekos dydžio, prie begalo aukštų lentynų su įvairiausių dydžių, formų ir spalvų knygų, prie daugybės eilių lentynų susikirtančių knygas į įvairiausių temų skyrius. Grifiukė nuėjo pasiimti kelių knygų apie herbologija ir patraukė į žiobotyros skyrių. Herbologijos knygas pasiskaitys malonumui grįžusi į Grifų Gūžtos bendrąjį kambarį, o dabar metas pasimokyti žiobotyros. Taigi mergaitė patraukusi link bibliotekos galo ieškojo knygų apie žiobarus skyriaus. Nors kelis kartus jau buvo ten užsukusi paskaityti niekaip neprisiminė didžiulės bibliotekos išplanavimo. Gana ilga laiką neradusi reikiamo skyriaus grifiukė norėjo pasiduoti, bet kažkoks gumulas pilve to neleido, be to dauguma skyrių buvo pilni mokinių. Pagaliau, šiek tiek užtrukus Žaneta pasiekė skyrių kurio taip ieškojo. Užsukusi į skyriu megaitė pastebėjo prie stalo sėdinčia grifiukę.
- Labas, aš esu Žaneta. Kuo tu vardu? - linksmai nusyšipsojo ir mostelėjo į šalia nepažystamosios grifiukės esančia kėdę. - Galiu prisėst?

[Fiadh o Ceallachain]

Perskaičiusi gal tris sakinius - ir neką tesupratusi - Fiadh išgirdo, kaip kažkokia mergina sako savo vardą. Pirmakursė stengėsi neatsidusti, tačiau pakėlė akis.
- Labas, - išspaudė ji. - Mano vardas Fiadh. Žinoma, sėsk.
Šviesiaplaukė pamanė, kad, ko gero, atrodo juokingai. Ji ir pati nebūtų galėjusi pasakyti, kodėl taip mano, tačiau ši mintis nelindo iš galvos. Dėl to ji pasitraukė šiek tiek toliau, tarsi norėdama pasislėpti nuo Žanetos.
Fiadh neįsivaizdavo, ką dabar reikėtų daryti. Ji tikėjosi pasimokyti, dėl to kurį laiką svarstė nepaisyti naujai atėjusios mergaitės. Tačiau po kelių minučių tylos šiaurės airė susimąstė. Ji žvelgė į savo knygą, tačiau nieko nematė. Ji įtemptai galvojo apie merginą, sėdinčią šalia. Dabar atrodau labia nedraugiška nusiminusi pagalvojo Fiadh ir bandė sugalvoti, ką gi galėtų pasakyti naujajai pažįstamai. Mergaitė bijojo pakelti akis, nes jai atrodė, kad Žaneta tik žiūri į ją ir nesimoko. O Fiadh labai bijojo akių kontakto...
Galiausiai ji įsidrąsinusi, tačiau taip ir nepakėlusi akių, paklausė:
- Ar tu iš Grifų Gūžtos?

[Žaneta Froz]

Atsisėdusi šalia mergaitės, Žaneta pajuto tvyrančią įtampą. Ar tik nebūsių sugadinusi susikaupimo besimokant? Nu kodėl aš niekada nepagalvoju prieš darant? Kodėl? Grifiukei bemąstant Fiadh pasislinko toliau nuo Žanetos ir tada ji  suprato, mergaitė tiesiog nedrąsi ir bijo pradėt kalbėt arba jinai nemėgsta kompanijos ir tikrai susikaupusi mokėsi ir dabar jinai pyksta ant Žanetos. Bemąstant ką čia daryt ar palikt Fiadh mokytis ar pradėt pokalbį, grifiukė nesusivokė kad spokso į pirmakursę. Pagaliau atitokėjus Žaneta susivokė nusisukti ir sutelkti žvilgnsį į knygas. Atsivertė vieną herbologijos knygą ir tik pradėjus skaityt apie kažkokias Australijoje augančias ropes, pirmakursė grifiukė nutraukė labai įtemptą ir nejaukią tylą.
- Taip, o tu kaip matau pagal uniforma irgi iš Grifų Gūžtos ar ne? - nusišypsojusi kaip įmanoma nuoširdžiau Žaneta kalbėjo toliau bandydama nutrauktį įtampą - Aš atsiprašau jei sutrugdžiau mokytis ir jei nori kad išeičiau tik pasakyk ir išeisiu. 

[Fiadh o Ceallachain]

- Aha, iš Grifų Gūžtos, - tyliai atsakė Fiadh ir pagalvojo, kokia ji vis dėlto kvaiša... Juk ji irgi su uniforma tokia mintis šmėstelėjo pirmakursės galvoje.
Žanetai kalbant, Fiadh buvo laiminga. Ji nebuvo pratusi, kad su ja kažkas kalbėtų. Tiesiog kalbėtų, o ne vadintų pasaulio nelaime ir nevykėle. Dėl to ji pagaliau pakėlė akis į Žanetą ir labai nustebusi žvelgė į ją. Mergaitė įtarė, kad jos nuostaba atsispindi veide, tačiau nieko negalėjo padaryti. Tik po kurio laiko Fiadh suprato, kad mergina nutilo, nes kažko jos paklausė ir dabar laukia atsakymo. Ar tai nebuvo klausimas? tarstelėjo mintyse Fiadh ir balsu pasakė:
- O, netrukdai. Tikrai. Aš tik...
Fiadh nutilo. Ji nenorėjo sakyti, kodėl pasitraukė tolyn. O ir nebūtų mokėjusi paaiškinti. Tačiau sakinys buvo pradėtas, tad reikėjo jį užbaigti.
- Aš pripratusi būti viena. Atsiprašau, jeigu įžeidžiau.
Įtampa šiek tiek nuslūgo. Tačiau Fiadh vis dar jautėsi šiek tiek nejaukiai. Tad ji atsistojo, nuėjo iki artimiausios lentynos ir ten pradėjo ieškoti knygos. Tiesą sakant, ji tiesiog norėjo laimėti šiek tiek laiko ir jokių knygų mergaitei nereikėjo. Tačiau šiaurės airė labai susidrovėjo, tad kokią minutę dar pasižvalgiusi pasiėmė dvi bet kokias knygas ir grįžo prie stalo.

[Žaneta Froz]

Klausydama Fiadh atsakymo Mergaitė džiaugėsi pagaliau bent kiek išsklaidžius įtemptą tylą. Nors po grifiukės atsakymo stojo gana ilgoka pauzė, bet Žaneta suprato, kad mergaičiukės geriau neskubinti, bet taip pat nežinojo ar Fiadh išgirdo jos antrąją klausimo dalį ir ar jai reikia pakartoi. Po kurio laiko pirmakursė pagaliau įsidrasino ir pakėlė galvą ir pažvelgė į Žaneta. Grifiukė į ją žvelgė iš po gražių lino spalvos plaukų nustebusiu žvilgsniu, ir antrakursė padrąsindama nusyšypsojo savo naujai draugei. O Fiadh prabilus Žaneta lengviau atsikvėpė nes vis dėl to jinai ją išgirdo. Jai pilnai atsakius, mergaitė jau norėjo sakyt kaip jinai ją supranta nes jos pačios  charakteris visai panašus, bet pirmakursė atsistojo ir nuėjo rinktis knygų. Mergaitei išsirinkus kelias knygas ir grįžus prie stalo, Žaneta nieko nelaukė ir išsiliejo:
- Žinok aš visiškai tave suprantu man ir buvo labai sunku bendrauti ir ypač pirmąjame kurse, bet aš po truputį po truputį įveikinėjau tą bendravimo baimę ir tikrai pasidarė geriau. Bet nesakau, kad dabar tobula, tikrai ne. Bet reikia tiesiog nusiraminti ir eiti įveikti savo baimes.- baigusi savo monologa Grifiukė lengviau atsipūtė ir norint išklaisyt niuria nuotaiką paklausė.- Kokias čia knygas pasiėmei? Patinka Žiobarotyra?

[Fiadh o Ceallachain]

Nors Žaneta atrodė draugiška, Fiadh kol kas nenorėjo pasakoti, kodėl jai yra sunku bendrauti. Pati mergaitė priežastį žinojo puikiai, tačiau tikrai nebuvo pasiruošusi kam nors to pasakoti. Galbūt kada nors ir galėsiu. Bet tikrai ne tada, kai matau žmogų pirmą kartą pagalvojo Fiadh.
Žanetai užklausus apie knygas, pirmakursė vos susilaikė sunkiai neatsidususi. Kadangi ji knygas ėmė beveik nė nežiūrėdama, Žanetos klausimas įspeitė ją į kampą. Kurį laiką Fiadh pavartė knygas, vėlgi bandydama laimėti laiko. Po kiek laiko tyliai atsakė:
- Niekada jos nesimokiau, dėl to pagalvojau, kad būtų įdomu pasiskaitinėti. Nors ir atėjau į šį skyrių tik dėl to, kad kitur nebuvo vietos.
Žaneta atrodė tikrai draugiška. Fiadh nebūtų galėjusi paaiškinti, kodėl ji taip mano, tačiau mergaitė kažkaip suprato, kad su šia grifiuke kalbėtis galima. Dėl to ji, sukaupusi drąsą, pratarė:
- Tačiau mano tėtis nėra burtininkas. Dėl to apie žiobarus žinau nemažai. Tačiau visada įdomu paskaitinėti burtininkų rašytas žiobarotyros knygas. Tai padeda sužinoti ir apie burtininkus.
Tai buvo keturi sakiniai iš eilės. Fiadh net pati nusistebėjo, kad sugebėjo sukalbėti tokį ilgą monologą. Tačiau iš karto po to mergaitė pagalvojo, kad Žanetai gali būti neįdomu, tad suprato, kad reikia ko nors paklausti. Ilgą laiką niekas neatėjo į galvą, kol galiausiai Fiadh ištarė:
- Susiradai kokių nors draugų?

[Žaneta Froz]

Laukdama atsakymo antrakursė neskubino mergaitės, nes žinojo ką reiškia per didelis spaudimas. Po kurio laiko, mergaitei vartytant knygą, Žaneta irgi atsivertė herbologijos knygą ir toliau skaitė jau pradėta straipsnį apie ropes. Šįkart versdama knyga pajuto viršelio nelygumus kurių verčiant pirmą kart nepajuto, pasižiurėjusi į viršelį mergaitė nustebo, nes knygos viršelis lygtais ir buvo iš tų ropių ir dar kas žino kokių augalų. Žaneta nusipurčiusi užvertė knygą ir pastūmė ją toliau.  Šalia sėdinčiai mergaitei pagaliau išdrysusi atsakyti, grifiukė apsidžiaugė nes jai išties reikėjo nukreipti mintis nuo tų keistų ropių ir keisto viršelio. Gavusi gana įtikinamą ir atrodo nuoširdų atsakymą, grifiukė nusišypsojo taip norėdama parodyti, kad ir jinai čia atkeliavo su labai panašia priežastim. Jau norėdama tai išreikšti ir garsiai ne vien šypsniu mergaitė nespėjo nes mažoji grifiukė jau tęsė toliau.
Grifiukei pasakius tikrąjį ir dar labiau nuoširdesnį atsakymą, Žaneta išsišiepė dar labiau ir tik po kurio laiko supratusi, kad tikriausiai atrodo kaip kvėša nusuko galvą į knygą. Po šiokios tokios tylos - jau nebe tokios nejaukios - pirmakursė ir vėl prabilo ir šįkart uždavė klausimą.
-Pastaruoju metu su draugais man nelabai sekasi, bet taip kelis turiu, dabar tikiuosi turėsiu ir dar vieną. - Draugiškai nusišypsojo Žaneta - O kaip tu susiradai draugų? Ir šiaip kaip tau hogvartsas? Kaip pamokos?

[Fiadh o Ceallachain]

Žanetos šypsena labai prislėgė Fiadh. Mergaitei atrodo, kad vyresnė grifiukė iš jos šaiposi. Dėl to ji staigiai nutilo ir įsigilino į knygą. Ar bent apsimetė, kad įsigilino. To ir reikėjo laukti - visi anksčiau ar vėliau iš manęs pradeda tyčiotis. Tačiau kažką teko daryti, tad Fiadh pratęsė pokalbį.
Kai Žaneta užsiminė besitikinti, kad rado dar vieną draugę, Fiadh liūdnai atsiduso. Visų pirma, ji galvojo, kad mergaitė iš jos vis dar šaiposi ir tik apsimeta esanti draugiška. Kita priežastis šiaurės airei atrodė rimtesnė. Paprasčiausiai ji netikėjo, kad gali būti kam nors tinkama draugė. Ji pasvarstė, ar verta tai sakyti Ženetai, tačiau ši uždavė net kelis klausimus, tad Fiadh bent kol kas galėjo išsisukti nuo tokio ne itin malonaus sakinio apie save.
- Tiesą sakant, esi beveik pirmas žmogus, su kuriuo kalbuosi, - pratarė pirmakursė. Ir nutarė vis tik šiek tiek paaiškinti, kodėl ji tokia keista. - Aš nesu pripratusi šnekėtis. Niekad to nedarau.
Pagalvojusi, kad tai skamba be galo keistai, Fiadh sutriko. Tačiau žodis - ne žvirblis. Kas pasakyta, tas pasakyta... Kurį laiką tiesiog spoksojusi į vieną puslapį pirmakursė pakėlė akis į Žanetą ir nedrąsiai pratarė:
- Tai yra priežastis, dėl kurios nelabai vaikštau į pamokas. Man ten yra per daug žmonių, be to, mokytojai tikisi atsakymų. Aš stengiuosi daugiau mokytis savarankiškai. Tai yra sunku. Bet man taip geriau.
Fiadh nutilo. Ir suprato, kokį ilgą monologą vėl pasakė. Gal man pavyks su šia mergina bendrauti? paklausė savęs Fiadh. Kurį laiką tęsėsi tyla, tad ji nutarė, kad reikėtų ko nors paklausti ir parodyti bent šiokį tokį susidomėjimą vyresniąja mergina. Tad Fiadh paklausė:
- O kaip tau pamokos? Kokia tau įdomiausia?

[Žaneta Froz]

Besiklausant mergaitės, Žaneta mąstė ar ir ji buvo tokia nedrąsi. Mintyse iškilus nemaloniems prisiminimams, grifiukė prisižadėjo kaip tik galėsianti padėti jaunąjai draugei. Mergaitei trumpam nutilus, antrakursė jau buvo pebradedanti galvoti kaip pakelt mergaitės pasitikėjimą savimi, ko paklausti kad pokalbis nesibaigtu ir taip toliau. Tačiau nespėjus nieko sugalvoti suprato, kad mergaitė dar nebaigė ir tęsia monologą. O dieve kaip būčiau susigėdinusi jei būčiau pradėjus kalbėti jai dar nepabaigus. Mintyse save išbarus už neatiduma klausėsi mergaitės. Vienu momentu kažkam smarkiau susijuokus už kelių eilių lentynų, Žaneta pagavo save atitraukusi dėmėsi nuo bekalbančios Fiadh. Bet vis dėl to nors ir susigėdusi nuo savo išsiblaškymo sutelkė visą dėmesį atgal į mergaitės žodžius. Po kelių minučių tęsiusios tylos, Žaneta šyptelėjo ir tarė:
-Jei nori galiu padėt. Padėt mokytis arba tiesiog bendraut. Žinau kad tau sunku, bet visada bus lengviau su pagalba. Jei nesutiksi, tik pasakyk aš tikrai nesupyksiu. - Nusišypsojusi jau linksmiau, grifiukė atsakė į Fiadh klausimą. - Mano mėgstamiausia pamoka tikriausiai bus herbologija, nors nepasakyčiau, kad man ji ypač sektusi, ir be to kartais prisibijau herbologijos mokytojo, net nežinau kodėl. - Nusijuokusi iš savo padrikų minčių mergaitė parodė knygą kurią buvo pasiėmusi iš herbologijos skyriaus kaip įrodymą. - O kaip tu? Kokios tau pamokos labiausiai patinka?

[Fiadh o Ceallachain]

Kol Fiadh kalbėjo, kažkas už kelių lentynų nusijuokė. Mergaitė krūptelėjo. Jai prireikė gerokai pastangų, kad įtikintų save, kad juokiasi ne iš jos. Šiaip ne taip ji pabaigė savo monologą.
- Ačiū, - labai tyliai pasakė mergaitė, kai Žaneta pasiūlė pagalbą. - Man, ko gero, pagalbos tikrai reikia. Bet bijau, kad esu beviltiška, ir tu labai greitai neteksi kantrybės...
Žanetai užsiminus, kad jai patinka herbologija, Fiadh sutriko. Ji tokios pamokos nebuvo net girdėjusi, ką jau kalbėti apie tai, kad ji galėtų ką nors žinoti apie profesorių. Gal reikia pradėti lankyti pamokas? paklausė savęs šiaurės airė. Ir nuoširdžiai nežinojo, kaip atsakyti į užduotą klausimą.
- Net nežinau, - galiausiai atsakė Fiadh, bandydama laimėti šiek tiek laiko. - Galbūt kerėjimas. Tačiau aš kaip ir tu negaliu pasakyti, kad man itin sektųsi...
Tiesą sakant, kerėjime Fiadh dar nebuvo buvusi, tačiau namų darbai atrodė visai įdomūs. Ji nenorėjo to prisipažinti, tad nieko daugiau nebesakė.
Kurį laiką pirmakursė žiūrėjo į knygą, tačiau nieko ten nematė. Tik apie kažką intensyviai galvojo. Galiausiai ji pakėlė akis į Žanetą ir labai nedrąsiai paklausė:
- O tu tikrai galėtum man padėti?

[Žaneta Froz]

Paminėjus kerėjimą, mergaitė bandė prisiminti savo patirtį kerėjimą. Dažna lankytoja tose pamokose nebuvo, bet pati nelabai nesuprato kodėl, profesorė jai patiko ir atrodė maloni, tačiau jai nelabai sekėsi. Pridūrus, kad Fiadh kerėjimas irgi nelabai sekėsi, Žanetai šiek tiek palengvėjo, nes vis dar užsilikės savęs nepasitikėjimo jausmas, mergaitė dažnai spausdavo. Toliau per trumpą pertraukėlę, antrakursė nusuko akis į artimiausioje lentynoje esančias knygas. Moterys pasižymėjusios žiobarų istorijoje. Mh... įdomu. Reikės kadanors grįžt ir paskaityt. O gal dabar reiks pasiimt? Vėl mintimis nuklydus nuo mergaitės, jas sugražino nedrąsus mergaitės balsas. Fiadh uždavus klausimą, mergaitė vėl drąsinančiai nusišypsojo ir tarė:
- Žinoma, kad galėčiau! Padėsiu kaip tik galėsiu. Tik pasakyk kuo galiu padėt. Pavyzdžiui dabar gal su žiobarotyra padėt? Su žiobotyra turiu gana daug patirties nes esu maišyto kraujo ir pusę gyvenimo praleidau žiobarų pasaulį.  Ar su kuo nors labiau reikia pagalbos?

[Fiadh o Ceallachain]

- Mano tėtis yra žiobaras, - pratarė Fiadh. - Dėl to šitas dalykas man nėra sunkus. Nors ir nėra labai įdomu. Kaip tu prisiverti mokytis, kai viską žinai? - paklausė pirmakursė ir tik vėliau susimąstė, kad klausimas atrodo keistas. Kam mokytis, jeigu ji viską žino? paklausė savęs Fiadh, tačiau klausimas jau buvo užduotas...
Šiaurės airė puikiai žinojo, kur jai reikia pagalbos, tačiau buvo labai nedrąsu prisipažinti. Jai paprasčiausiai reikėjo, kad Žaneta su ja kalbėtų. Tačiau tai pasakyti buvo be proto sunku. Tad Fiadh svarstė, kaip išsisukti iš situacijos.
- Gal yra dar kokia pamoka, kuri tau sekasi? - galiausiai paklausė ji. Tikėjosi, kad jeigu Žaneta padės jai mokytis, galbūt kada nors pavyks ir tiesiog pasikalbėti. Fiadh buvo labai nepripratusi to daryti, dėl to nebūtų patikėjusi, kad kas nors sutiktų tiesiog paplepėti, be jokio reikalo.
Kita vertus, radus žmogų, kuris atrodo malonus ir galbūt nesišaipys, mokytis neatrodė pats įdomiausias užsiėmimas. Tad po ilgokai trukusios tylos Fiadh įsidrąsino ir paprašė:
- O gal galėtum papasakoti, kaip pradėjai daugiau bendrauti?
Šis sakinys galėjo būti atsakymas į klausimą, kaip Žaneta galėtų padėti. Fiadh nežinojo, ar vyresnioji mergaitė supras. Tačiau jeigu supras, pirmakursė tikėjosi, kad nepradės juoktis. O jeigu pradės... Ką gi, aš pripratusi. Su tokia mintimi Fiadh laukė, ką pasakys Žaneta.