0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #30 Prieš 6 metus »
Anksčiau Caroline jautėsi itin pavargusi nuo gyvenimo. Būdama vos penkiolikos. Nebenorėjo likti šitoj žemelėj, kurioje tokių kaip ji buvo n ir dar keletas individų. Gyvenimas trapus. Būtent tai Carol suvokė per šiuos keletą metų. Kiek kartų ji jau buvo prie mirties? nebesuskaitysi - daugybę. Tada mergina ne itin priešinosi pavojams, gal net tyčia stačia galva lindo į juos. Tačiau dabar... Dabar ji suvokė, jog dar yra kažkam svarbi. Ir kad privalo gyventi. Negali pasiduoti.
Caroline jautė medžių šakeles, susmigusias jai į nugarą. Jautė kiekvieną įbrėžimą, skausmą. Girdėjo Edgar'o tariamus burtažodžius, girdėjo Mirties Valgytojų žodžius. Jautė viską, bet negalėjo pajudėti. Šūksniai miško aikštelėje slopo, rimo. Carol tarsi nuo visko nutolo. Žinojo, jog negali pasiduoti, bet kovoti buvo taip sunku... Juk daug lengviau leisti svyrančioms blakstienoms paimti viršų ir nieko nebejausti...
Staiga šalia įprastų kovos garsų Caroline išgirdo Edgar'o balsą arčiau nei pirma. Susikaupk, Carol, negali pasiduoti, negali leisti sau prasmegti. Grįžk. Milžiniškų pastangų dėka šešiolikmetė pagaliau praplėšė akis. Viską siaubingai skaudėjo. Priešais save ji matė Edgar'ą, palinkusį virš jos. Kaip tik tą akimirką vienas Mirties Valgytojų vėl pradėjo kalbėti Edgar'ui. Tada Caroline ir suprato, jog patys geriausi ginklai yra žodžiai. Jie gali taip lengvai palaužti.
Mergina atsirėmė rankomis į žemę ir aiktelėjo, kai į sužalotą plaštaką įsmigo dar viena atplaišėlė.
 - Neklausyk... jų...- Caroline iš visų jėgų bandė atsikelti ir padėti. Juodos garbanos lindo į akis visą pasaulį paversdamos tamsiu gniutulu. Nusibraukusi plaukus ji apsidairė. Aikštelėje buvo tamsu ir juodųjų raganių nebesimatė. Kažkodėl tuštuma Carol nenuramino, atvirkščiai - privertė dar labiau nerimauti. Rudos akys šaudė nuo medžio prie medžio ieškodamos Mirties Valgytojų pėdsako.
 - Edgar, nežinau kaip tau, bet man čia kuo toliau, tuo mažiau darosi panašu į pamoką,- šešiolikmetė nevalingai suvirpėjo.- Kaip tu?- paklausė ji prisiminusi tą šiurpų metalo džeržgesį vaikinui atsitrenkus į medį.
Pasirėmusi ant rankų Caroline pakilo ir išsitraukė lazdelę. Reiks susirasti ir peilį. Jei jį čia pamesiu, dievaži, tas profesorius turės man kompensuoti žalą... piktokai mintijo mergina. Pasilenkusi ji siekė apsiausto, numesto už medžio, tačiau tą pačią akimirką tvykstelėjo kerų žaibas. Šešiolikmetė vos spėjo apsiginti, o atsisukusi pastebėjo, jog apsiausto nebėra. Šūdas. Dabar tai jau tikrai. Caroline akimis sekė juodapsiaustę figūrą, mikliai besislepiančią už medžių. Stupefy turėkis, bjaurybe... Carol atsisuko į Edgar'ą, tarsi klausdama ar verta eiti tolyn. Neregimasis apsiaustas gulėjo už kelių metrų nuo jų, netoli sustingdyto Mirties Valgytojo. Mergina greitai apsižvalgė ir vos susilaikė neklykusi - abu paauglius ratu, tarsi vilkai, supo bent dešimtis juodųjų raganių.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #31 Prieš 6 metus »
Mirties valgytojas buvo kažkur dingęs. Edgar'as nujautė, kad jis dingo nevisam, ir kad jis slepiasi kažkur tykodamas geros progos pulti. Bet čia nė nujausti nereikėjo, juk šio objekto tikslas yra apsaugoti apsiaustą. Kiek vaikino dėmesį atkreipė žodžiai, sklindantys iš ten, kur gulėjo jo draugė. Atsigręžęs jis pamatė pasistojančią Carol. Ji atrodė nekaip. Tikriausiai čia dar per švelniai pasakyta, nes juodaplaukė buvo ganėtinai stipriai sužeista.
- Ar tai iš vis pamoka?,- jau išvis dvejojo šešiolikmetis. Per daug čia visko buvo. Ypač, kai daiktų, kuriuos reikia gauti, sargai yra sukurti taip, kad mėgintų apsaugoti juos bet kokia kaina. Žengtelėjo merginos pusėn norėdamas jai padėti atsistoti. Ir nustebo, kai išgirdo iš jos lūpų burtažodį, kurio sukelti kerai praskriejo šalimais. Persukęs galvą greitai atgal pamatė sustingdytą trečiąjį valgytoją, kuris jau antrą kart yra sustingdomas draugės.
- Šaunuolė,- pagyręs pripuolė prie draugės, permetė vieną jos ranką sau per kaklą ir atsargiai per liemenį, kad nespaustų josios žaizdų. Taip jis ketino padėti jai atgal iš miško.
- Tikrai geriau nei tu,- nužvelgdamas dar kartą Caroline, žaliaakis darė savo išvadą. Jis vedėsi draugę ton pusėn, kur gulėjo apsiaustas. Bet likus vos keliems metrams iki jų išvydo tolumoje besiartinant dar kelis siluetus. Suprato, kad taip lengvai čia neišsisuks. Jau pasiryžo spjauti į tą apsiaustą ir apsieiti be jo, nes jis tik veda į pražūtį, todėl apsisuko nuo jo. Bet ir iš kitos pusės buvo matyti artėjantys siluetai. Iš tiesų jie artėjo iš visų pusių, kur bepasisuksi. Garsiai nurijo seiles Jeffter'is. Dabartinė situacija atrodė nieko gero nežadanti. Net minčių jokių neturėjo. Galvojo bandyti ropštis medin, bet netinka. Bendrakursė sužeista, pats karstytis medžiais kažin ar sugebėtų vikriai. Šluotos, ant kurios šokęs galėtų pabėgti, irgi neturėjo. Kovoti, tai vienintelis pasirinkimas, tačiau prieš dešimt ir daugiau mirties valgytojų supančių aplink, tai buvo gana sunku padaryti. Gal sunaikinsi vieną, antrą. Tačiau kas bus su likusiais? Staiga prisiminė praeitus metus. Transfigūracijos pamoką, kurioje net šios pamokos dabartinį profesorių regėjo, kaip mokinį. Joje jis išmoko kitą paversti gyvūnu. Dabar šie kerai atrodė realiausias variantas, kuris bent išgelbės vieną iš moksleivių. Grifas aišku tikėjosi pirmiausia padėti sužeistajai draugei.
- Čiupk apsiaustą ir gabenk jį nieko nelaukdama pas profesorių,- vylėsi jaunuolis, kad nugabenus profesoriui reikiamą pamokos objektą, mirties valgytojai pradings. Taip bent atrodė logiškiausia, nes atsilaikyti prieš jų, rodos, nesibaigiančią kariauną dviem mokiniams butų pernelyg sunku.
- O aš, kaip nors..,- šaltomis, tačiau prašančiomis akimis, jog nesusigalvotų kitų planų, pažvelgė į rudas akis ir pakišo lazdelę po grifės kaklu.
- Animale,- ištarė jis ir stebėjo, kaip draugė traukiasi ir keičia pavidalą. Ji virto, į pilkai baltą su juodais atspalviais vietomis, grakštų erelį. Pačiam Edgar'ui nieko kito neliko, kaip nerti į kovos sūkurį.
- Sectumsempra! Confringo!,- mostelėjęs lazdelė į vieną ir kitą mirties valgytojus esančius greta, šešiolikmetis pavertė juos dūmais ir per atsiradusią ertmę ėmė bėgti kiek kojos neša. Iš paskos vijosi nežinia kiek dar jų. Įvairiausių kerų bangos, išskyrus uždraustųjų, švilpė pro ausis Grifų Gūžtos atstovui. Toli nenubėgo, kai vieni, sprogimą šalimais sukėlę, vėlgi nubloškė trumpaplaukį ant žemės.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #32 Prieš 6 metus »
Negalėjo daryti nieko kito, kaip tik piktintis - Hogvartsas, sukurtas tokių profesorių, buvo it keistai išsivystęs šeimininko ir gyvūnėlio santykis, kur vienas žinojosi esąs viršesnis už kitą, o vargšas gyvūnėlis tegalėjo nulenkti galvą ir nesugebėjo kažką padaryti, kažką pakeisti. Suprato asmeninių mokytojų, pilnų žinių ir kainuojančių tūkstančius tam, kad pravestų dienos pamoką svarbą hierarchijoje, sukurtoje jiems įžengus į tavo landynę, tačiau kokią poziciją tegalėjo užimti paniekinami mokytojai, kurie gauna mažiau nei minimumą? Tokioje sistematiškoje sudėtyje tegalėjo valdyti direktorius, o likęs personalas buvo it šiukšlės, tereikalingos užpildyti šiukšlinę.
Ypač mokiniai - suprato kvailius, vargšus ir bukus, esančius tik dulkėms pakely - tačiau kaip drįstama elgtis kaip norima su ja! Pasibjaurėtina, neatleistina! Negi šie apgailėtini vabalai nė nežino, kieno piniginės lėšos yra tos, bent žiupsneliu pratęsiančios Hogvartso, kaip edukacinės vietos, stovėjimą ant kojų?!
Šaižiai įkvėpė, bėgdama - tempiama - paskui. Gobtuvas nukrito nuo plaukų, lietaus lašai, miško tankymėje susilpnėję kiek, vis vien sulipino plaukus į neklusnias sruogeles - kurių diduma iš kuoduko išsprūdo lekiant - kartu prilipdami prie smilkinių ar skruostų, paliekant nemaloniai šlapią pojūtį.
Greywindas, aiškiai nepaklusnus ir vienas iš vabalų, kuriuos jai reikės kada tai sutraiškyti, kad pajustų jos šeimos perduotą nenugalimą rūstybės pojūtį, neapskaičiavo savo jėgos - per anksti paleidęs, per smarkiai pastūmęs, per greitai lėkęs privertė ją atsitrenkti medin pirmiau, negu spėjo už jo užlįsti. Celeste pajuto pulsuojantį guzą ant kaktos, veidą dar labiau pergreipė pagieža - vienas, du, kvėpuok, kvėpuok..
Iš įsiūčio susimetusios raukšlių linijos išsilygino, veide vėlei įsitaisė savimi pasitikinti išraiška - viskas būtų puiku, jeigu ne tas suknistas guzas, kurį dėl jo įsitaisė! Nedaug, visiškai nedaug trūktų, kad ji pamestų savo moralus į šalį, kad visas racionalus mąstymas, kaltas jai nuo dienų, kai išėjo brolis, pats savu noru pasimestų aršiose emocijos liūnuose.
-Žiūrėk, ką darai. Toks elgesys netoleruotinas, ir verčiau tą atsimintumei,- akimirkai prisimerkė, tik trumpai trumpai - leido pykčiu persimesti į žalias akis, tačiau ir iš šių pranyko taip pat greitai, kaip pasirodęs,- abejoju, kad bus pastiprinimas. Tai tik projekcijos, kaip ir buvo sakyta - nestovėk vietoje, pradėk eiti pagaliau - todėl man kyla abejonės, kad jos galėtų pasidauginti; tarkim, ar nebūtų galima kelti hipotezės, jog profesorius suteikė tam tikrą dalį galių kiekvienam šešėliui, arba tariamai projekcijai, ir dar į daugiau dalių atsiskyrimas tiesiog jas susilpnintų? Kas būtų netinkama nei jų, nei mūsų pusei. Be to, jų paleisti kerai tikrai negali būti mirtini ar juolab - neleistini, jeigu priešininkai nė neegzistuoja. Jei tokiu ir partrenktų, būtų daug susilpninta versija, manau.
-Žinoma, tai tik hipotezė, bet tai, kad buvo naudotas prisikėlimo akmuo, yra tik jo svaisčiojimai, norint sumaišyti. Kiek esu domėjusis, skaitaluose rašoma, kad jis skirtas tik mylimiesiems prikelti - ir tikrai abejotina, kad profesorius mylimais laikytų tokią didžią dalį mirtininkų.
Ak, koks sutapimas mielas, kad su jos kalba kaip tik jie atėjo į vietą, kur visą vykti turėjo - net pasiploti norėjosi sau, kad surinko tokią laviną žodžių, tiesiog tobulai įsitekusią į visą tą ėjimą.
Pritūpė, pasitaisė rankomis permirkusį apsiaustą, taip brangiai pirktą vien tam, kad nesušaltų žiemos speigų metu - o dabar šis buvo it skuduras, kuriam reikėjo itin gero gręžimo ciklo, kokia šlykštuma! Ir dar tas guzas, tikriausiai visu raudoni šviečiąs, bent jau pulsuoti nustojęs! Apžvelgė vietas, į kurias nukreipė dėmesį porininkas, tuomet išsitraukė lazdele - bakstelėjo sau ja, tuomet į vaikiną, tik tuomet pradėdama kalbėti - bent jau mintyse, kurios perėjo jam.
-Galėtumėm sukelti sprogimą viduryje, upėje. Visas dėmesys eitų ten, o dėl vandens purslų turėtumėm kelias sekundes, kai priešininkai manys, jos mes ten esame. Per tas sekundes galėtumėm pašalinti abu žvalgus, ir gebėti viską matyti iš viršaus - jeigu išeis, galbūt net iš medžių paleisti kerus išeitų, bent trumpam tuos supančiojant ar sutrikdant, kartu pasiliekant paskutinį žvalgą susidorojimui, nebent.. Pala, nedrįsk sakyti, kad nemoki bežodžių kerų! Argi šeštame kurse neprasideda jų mokymasis?! Net ir pradmenys su minimaliu susikaupimu turėtų padėti, kartu pašalinant riziką būti išgirstiems!
Žinoma, jai, kaip aristokratiškos giminės perėmėjai, tokie dalykai buvo itin svarbūs mokėjime - ypač su tokiais griežtais mokytojais, reikalaujančiais daug ir greitai pasirodančių rezultatų. Net jeigu prieitų prie tokios nesėkmės, dvikovoje fizinėje jai būnant palyginus prastai, jei sugebėtų priartėti prie projekcijos, galėtų ją nukrėsti elektra - tačiau apie tai galvoti nebuvo verta, tikrai. Nė už ką nesiruošė naudoti tos jėgos čia.
Staiga akys pačios krustelėjo į pusę, pro kurią šie atėjo - kažkas judėjo tarp aukštų žolių, šias ir smulkius žvyro akmenukus vis sujudinant; tik aukštesnėje vietoje užmačius žvyną, mergina šiek tiek išbalo.
-Ei ei, ar buvo kas sakyta, jog priešininkai yra riboti tik iki žmogaus pavidalo?
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #33 Prieš 6 metus »
Pamoka nebebuvo tik pamoka, kaip ir Carol praktika nebuvo tik praktika. Kartais, o net ne kartais, dažnai žaidimas virsta žiauria gyvenimo pamoka. Kur kas rečiau gyvenimas virsta žaidimu. Ir tai įvyksta tik laikinai. Nors kartais Caroline atrodė, jog jos gyvenimas jau suplanuotas, surašytas į scenarijų, o jai teliko viską vykdyti, pasiduoti tampančioms virvutėms. Tapti marionete. Gal taip ir lengviau - nieko nemąstyti, tik plaukti pasroviui, leisti viską spręsti už tave. Tačiau tikrasis žmogiško gyvenimo gėris yra spręsti pačiam. Ir Carol asmeniškai buvo daug geriau kentėti žinant jog tai nusprendė pati, negu gyventi nerūpestingą gyvenimą ir nujausti, jog tai buvo nuspręsta ir padaryta už ją. Nieko nuostabaus, jog ją patraukė prie Ašo. Apskritai - Carol savo jausmų pastarajam nebesuvokė. Kol buvo su juo, viskas aišku - meilė ar bent prieraišumas ar dar koks velnias. Kai suvokė kas vyksta, vėlgi nesunku nuspręsti - pyktis, neapykanta. Palūžus mergina bijojo. O dabar, esant blaivia galva, buvo itin sunku nuspręsti. Tačiau neįvertinti padėties Carol negalėjo - Ašas ją pakeitėm tiek į gerą, tiek į blogą. Teik to norėdamas, tiek netyčia. Tačiau šį pokalbį Caroline su savimi atidėliodavo kiek galėdama. Tą padarė ir šįkart.
 - Neturiu mėlyno supratimo kas čia vyksta, bet į pamoką mažiausiai panašu,- Caroline persikreipusi mėgino atsistoti tiesiai. Ne itin sekėsi - kad ir kokius kerus tas gobtuvuotas bjauryė paleido į merginą, tai į gerą tikrai neišėjo.- Ačiū,- tarstelėjo ji. Šešiolikmetė mebuvo iš tų, kurie lengvai priima kitų pagalba, bet dabar šakotis nebuvo laiko, o taip buvo tikrai lengviau. Užsikabinusi Egar'ui už peties Caroline pagaliau atsistojo tiesiai ir nusibraukė juodus plaukus.
 - Būčiau žinojus, tikrai būčiau susirišusi,- piktokai suburbėjo ji. Kaip tyčia - jokio segtuko. Atrodo smulkmena, bet palaidi plaukai tokioje kovoje tikrai ne pranašumas.
Mirties Valgytojai abu paauglius supo tarsi alkani, grobio ištroškę plėšrūs vilkai. Ratas vis siaurėjo. Rudos Caroline akys greitai lakstė, ieškodamos nors ir mažytės spragos jų rate, menkiausios galimybės pasprukti. Mergina pasuko galvą Edgar'o pusėn. Vaikino akys atsispindėjo oponentų lazdelių atšvaitai. Regis, draugas  kažką galvojo. Nepraėjus kelioms minutėms jis išdėstė savo planą. Caroline nevalingai sugniaužė vaikino marškinėlius stengdamasi išsilaikyti stačia.
 - Tau gyvent nusibodo ar ką? Klausyk, kad ir kas ten atsitiko, tikrai neverta dėl to aukoti gyvybės. Jų daug, ir tu tikrai nesusitvarkysi vienas. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Todėl prašau, nedaryk taip. Dviese gal kaip nors ištrūksim, bet po vieną - niekaip. Nekvailiok, būk geras,- merginos žodžiai taip ir sustingo lūpose, kai pajuto lazdelę prie pulsuojančios miego arterijos. Negalėjo pakęsti to jausmo. Jautė įprastą karštį besikeičiant pavidalui. prisiminė tą pamoką, kai pirmą kartą išbandė kerus ir Edgar'ą, lakstantį liūtuko pavidalu. Jeigu tai pergyvensim, žmogau, dar nesugalvojau ką tau padarysiu... mintyse Carol tiesiog kunkuliavo, tačiau naujasis pavidalas nebuvo pajėgus tai išreikšti. Piktokai, nors labiau beviltiškai klyktelėjusi Caroline pakilo. Nesitikėjo, kad bus taip sunku. Prireikė gausybės pastangų, kad tuoj pat nekristų žemėn kaip akmuo. Maudė visą dabar jau plunksnų dengiamą kūną. Keikdamasi mintyse mergina stebėjo Edgar'o pastangas prasilaužti. Ji tiesiog fiziškai negalėjo palikti vaikino vieno. Užtektinai jau prarado. Galiausiai susikoncentravusi ties užduotimi Carol nusklendė apsiausto link. Skuduras, prakeiktas skuduras. Šitiek vargo vien dėl kokybiškai užkerėto medžiagos gabaliuko... ir velniam šitaip nuprotėjo pasaulis...
Skraidyti gal būtų buvę visai nieko, jei ne skausmas. Carol vos laikėsi neišsitėškusi žemėn. Jautė, jog kiekviena sekundė ore iš jos atima vis daugiau jėgų. Pačiupusi slystančią medžiagą nagais ji nusklendė mokyklos link. Na, bent jau plaukai į akis nelenda... jau pliusas. O tai būtų prisiėję juos nusirėžti tuo pačiu peiliu. Jei jau apie tai... Carol persigandusi suprato, jog kažkur pametė ginklą. Nors buvo kvaila taip nerimauti dėl paprasto peiliuko, merginai jis buvo svarbus. Tolumoje ji pamatė tą patį dabitą profesoriūkštį. Kaip galėdama nuožmiau nuvėrė jį aštriu erelio žvilgsniu ir kaip kulka pasileido žemyn. Likus keliems metrams iki žemės ji paleido iš nagų apsiaustą ir numetė mokytojui po kojų. Pasprink tu tuo savo prakeiktu skuduru, kad jį kur. Akimirką mergina prisiminė tą žeminantį profesoriaus žvilgsnį. Duosiu aš jam tuoj pažeidžiamą... Neva netyčia Caroline nerdama ir besiruošdama vėl kilti užkabino nagais mokytoją. Net neatsigręždama pasuko atgal, miško link. Kuo toliau, tuo labiau skaudėjo sužeistas sparnais virtusias rankas. Edgar'as irgi nelengvai kapstėsi. Mergina jau veik nebeturėjo jėgų. Nebegalėjo toliau skristi. Nuo medžių viršūnių grakščiai krito žemyn pilkai baltas erelis. Karališkas, galingas. Tačiau Caroline tokia nesijautė. Pajuto minkštas miško samanas ją apgobiant. Tikėjosi, jog po kritimo per daug nesusižeidė. Ir tikėjosi, jog Edgar'as galės ją atkerėti.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #34 Prieš 6 metus »
Tai netoleruojamas elgesys, bla bla bla... taip neiseilgsiu, jei aplinkiniai toleruos mane, mergyt. Be to, ne aš kaltas, kad neišlaikei pusiausvyros ir užsiopsojai. Nebūtum gavusi to kvailo guzo. Ir plius, kur tame pastūmime iš kokio kelmo ištraukei netoliaruojamą elgesį?!,- norėjo nusijuokti iš tokio merginos pareiškimo, o ypač dar pamatęs tą jos pykčio perkreiptą snukutį, kuris, deja, greitai pradingo vos persikūnijo į žaliąsias akis. Tačiau, visgi, ne pati viena Lavenza putojosi, bei ėmė nemėgti kito draugijos.
Ak, ji per daug tarškėjo. Tarškėjo ne kaip žmogus, o va kaip ta prisukama lėlė- paleidi ir vsio, užsikimšk ausis, jei nori likti su sveiku, neišbėgusiu pas kaimynus proteliu ir į parankę įsikibusia savitvarda. Šnekėjo ir šnekėjo, kad per visą laiką jos ėmė nesiklausyti, tiesiog daryti ką privalėjo- eiti, žiūrėti ir... taip toliau. Kol priėjo vietą, kur prasidės skerdynės.
- Sakykim galim. Iš medžių, puiku, laisvai, jei panelė, kuriai labai rūpi toliaruojamas elgesys, moka laipioti jais,- burbtelėjo žvilgtelėdamas šiosios pusėn. Prabangus apsiaustas, dabar jau apgailėtinos kokybės, tinkamas ir būtinai patvirtintas elgesys ir nepatenkinti burbesiai- tai čia tipo kilminga mergina? Geras, įdomu iš kurios žemės tokią iškasė. Krūptelėjo klastuolei paleidus piktinimosi mygtuką- ir visai be reikalo. Niūriai susiraukė. Kada ji užsičiaups, a? Greičiau aš ją nužudysiu, nei projekcijas arba dar greičiau nei kunigėlis sukalbės maldelę prie Kalėdinės žąsies.
- Nerėk, išsiduosi,- paprotino bendrakursę, kuri berods viską žinojo, kad taip viskuo piktinosi, bet tokio dalyko kaip užsičiaupimas jei neketina gauti grėbliu į dantis, kitaip juodųjų magų, ši nežinojo. Ah, atsiduskime, bet susiprotėkime,kad nieko gero iš to nebus.
- Moku, aš tuos kerus, bet pagalvok, nesvarbu ar moki ar ne, bet ar tokioj tamsynėj tyliai, kojos nenusilaužiant ir neužmynus kokios šakos prisėlinsi metams nepraėjus, o tuo labiau pusvalandžiu, kai net nežinom kur tiksliai, kokiam medy?... Aišku, gali pasišviesti kerais, bet tave dar greičiau pamatys...- paskutinius žodžius užtildė griaustinis ir padangės debesis praplėšęs neįtikėtinai ryškus žaibas šiai nors į akį durk tamsumai. Kažkur toli užsiliepsnojo medis. Vienas, du ir lietus aprimo iki to lygio, kai nereikia laikyti gobtuvo rankomis- iki ramaus lašų šokio. Galvon dingtelėjo mintis- jei ši ims vėl garus leisti, atsidus ir nucimpins į pirmą pasitaikiusią pusę. Viskas, nekentės to plepumo pliūpsnio.
- Sėkmės,- palinkėjo grupiokei,- ir tik nedėkok, dar pabėgs,- atsainiai pridūrė. Atsistojo, daugiau neketindamas aiškintis planų, net ir tos svarbios dalies kas paleis kerus į upę ar tos, kurion kuris iš jų pusėn eis.
- Kas?- minutė ir įsivaizdavo, kai nutėkš prabilusią merginą iš vaizdo. Svajone, lik sveika. Išbalęs veidas- nesuprato prie ko, bet žvilgūs žvynai, šnarėjimas aukštoje žolėje atsakymą pateikė prieš nosį,- nemanau, - nejučia šyptelėjo,- profesorius mėgsta gyvates, žvalgas. Supranti, pačio seni kaulai tingi judėti, tai kitus vaiko,- žinojo, kad šneka į lankas, meluoja, bet tebūnie, gal apsuks šešiolikmetę aplink pirštą ir palaikys toliau nuo visos susidariusios mėšlo krūvos, grėsminai grasančios ištikšti ant galvų. Papildomų žmonių gi nereikia, taip? Linktelėjo atsisveikindamas, apsisuko ir dingo šėšėliuose- atseit, ramiai, nebijok, tu. Tik. Tiesiog. Eik kur reikia. Paprasta? Paprasta.
Pasukęs dešinėn iškart nusimetė gobtuvą nuo akių- judėdamas medžiagos gabalas ir taip nukris, nenori rūptis ir tuo kas yra virš galvos, o jis ir taip atrodo kaip šlapias ciūckis- jei tai paminės atsiradęs Voldis, sugrūs visus ano dantis gerklėn, tegu pats žagsi savo dvoku - susitaikė gi.
Šakelės braukė veidą, purvas vis tiek žliugsėjo po batais. Pasilenkė susikūprindamas, rankose nervingai spausdamas juodalksnio lazdelę. Širdis baladojosi taip, kad tuoj išoks. Ne, taip, bijojo, nes jei akys nemelavo, ta gyvatė ne iš oro atsirado ir ne šiaip. Nusiramink- sudraudė save, galvą užvertęs stebėdamas ar kur nepastebės žvalgo pėdsakų,-Kiek liko laiko? Negalvok. Nepanikuok. Tiesiog veik.
Tuščia. Slėpdamasis už medžių pasuko labiau kairėn. Prieš akis išdygus klevui, sustojo keistai šypsodamasis. Pasilenkė iš bato aulo išimdamas peilį su sidabro priemaišomis ir įsidėdamas rankovėn. Žengė kairėn, užmindamas storą, peršlapusią šaką. Medžių viršūnėse juodas, tamsesnis už tamsą šešėlis sujudėjo. Grifas ūmiai movė šonan, nukreipdamas lazdelę priešininko pusėn. Tačiau ne jo, bet kito kerai šovė ten, kur ką tik buvo šeštakursis. Vaikinas ardamas žemę sustojo, nugarą priglusdamas prie medžio. Tyla vėl apgaubė mišką. Bandė sunormalinti širdies ritmą, bet veltui. Truputį pasilenkė dirstelėdamas už kamieno, netoliese kerų iškirstą skylę medyje. Ak, kaip mes nesaugom gamtos. Iš mūsų žalieji ir valstiečiai tikrai prasti,- pamintijo nusigręždamas.
- Nepabėgsi.
Staigiai pasilenkė, kerai pramušė skylę būtent ten kur ką tik buvo jo galva. Prieš akis, lazdelę į vaikiną nukreipęs stovėjo žvalgas.
- O ar atrodo, kad ketinu?- šyptelėjo lyg ir iškeldamas klausimą. Iškelė lazdelę mintyse sušnypšdamas kerų pavadinimą. Akimirka ir magas nuskriejo tolyn, nugara tėkšdamasis į medį taip, kaip kažkada pats Džeimsas kai Sorenas von Sjuardas jį tėškė. Atsikėlė, vis nenuleisdamas lazdelės, koja po kojos dėliodamas link kūno. Atskriejo iš mago šįsyk Nuginklavimo burtai, o paskui juos ir kita virtinė. Juodaplaukis šoktelėjo šalin, dalį kerų atmušdamas, o dalį išsisukdamas. Diffindo- suurzgė galvoje,- Incarcerous- pridūrė.
Abu priešininkai buvo beveik vienas šalia kito, laidė kerus ir jais atremdavo, tas pats buvo ir su Hogvartsiečio paleistais. Galbūt niekas per daug ir nebūtų pasistūmėję, jei ne tik prakeiktas kojos kryptelėjimas purve, kas kainavo juodalksnio lazdelės savininko ginklo išmušimui iš rankų. Šaltis perliejo kūną, pasijutus beginkliui. Medžio tošelis nukrito tolokai nuo mokinio, bėgs link šio, bet nebus garanto, kad nenukeps. Garsiai nusikeikė, vos priešininkas įrėmė burtų lazdelę į krūtinę.
- Juk sakiau, kad nepabėgsi.
- O aš tau sakiau, kad neketinu,- rankovėje neramstingai spaudė peilį su sidabro priemaišomis.
- Mirsi.
- Šiandien ne. Gaila,- iškošė, kryptelėdamas dešinėn, griebdamas juodžių už riešo tos rankos kur laikė lazdelę. Šią nukreipė į dangų, peilį suvarydamas po žandikauliu. Nustebo, kaip švariai sugebėjo atlikti šį veiksmą, kai atrodė, kad vos sugebės pajudėti.
Krauju nusidažė ne tik peilis, bet ir ranka.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #35 Prieš 6 metus »
Edgar'as matė, jog draugei nelabai patinka jo sumanymas. Jis greičiausiai būdamas jos vietoje būtų dar ir kaip spyriojęsis. Mergina bandė aiškinti, jog jis kvailai daro, jog neverta savęs aukoti. Juodaplaukis šiaip ir neaukojo savęs, tiesiog dabar tai buvo tinkamiausias variantas. Jis galėjo neužkerėti bendrakursės ir leisti jai būti drauge, tačiau suprato, jog tuomet būtų galas abejiems, be jokios išeities. Dabar buvo variantas. Buvo tikimybė, kad šios dienos sunkiai suvokiama pamoka pasibaigs sėkmingai, o jei nutiktų, kad sektų prastesnis scenarijus, tuomet vis tiek bent vienas iš jų liktų sveikas. Todėl, jei gautųsi taip, kad aukotų save tiek vienu, tiek kitu atveju, tai nelabai ir buvo galima sakyti, jog šiuo pasirinkimu jis save aukojo. Aišku, galėjo prašyti pakeisti jo pavidalą, tačiau netikėjo, kad mergina esamos būklės sugebės bent kiek pasipriešinti.
Jaunuolis padarė taip, kaip ir suplanavo. Stebėjo ramiu ir šaltu žvilgsniu į besikeičiančią draugę. Jis tikėjo, kad šį sykį tai geriausias pasirinkimas ir vylėsi šį sykį nepadaręs klaidos.
Prasmukęs pro prasivėrusį tarpą tarp mirties valgytojų. Nors ir kaip greitai bėgo, tačiau šie neatsiliko. Jiems kerų pagalbą sukėlus sprogimą ir nubloškus šeštakursį į žoles, piktadariai visiškai priartėjo prie jo. Visas uždusęs ir mėgindamas gaudytį kvapą, žaliaakis jautė, kaip šalia jo rikiuojasi sukurtosios projekcijos. Dabar žinodamas, jog Carol ne su juo, stipriai vylėsi, kad nesumanė kažko kito, Edgar'ui nebebuvo svarbu. Jis jau buvo užspęstas į kampą. Dėl to jis tik apsisukęs nuo žemės į pamokai specialiai sukurtus priešininkus jau norėjo lazdele į visas puses imti laidyti puolamuosius kerus. Tačiau to nepadarė. Visi valgytojai prieš akis nyko į tuos pačius juodus dūmus, tartum būtų nukauti kerais. Garsiai alsuodamas iš sėdimos pozos atsigulė ant žolės. Visgi jai pavyko ir tai suveikė.. mintijo, kad jo planas buvo veiksmingas, o bendrakoledžė jį įgyvendino. Ilgai neužsigulėjo. Tas gulėjimas grąžino prisiminimus apie vakar dieną, per kurią irgi teko voliotis siekiant atgauti jėgas. Bet kam? Tam, kad sunaikintum kažką? nepatenkintas vėl buvo savimi Jeffter'is. Greit pakilęs ėmė traukti atgal į pamiškę.
Paėjėjęs keletą metrų, išvydo palei medžius, ant samanų pakritusį erelį. Tai buvo tas pats, jo sukurtasis. Ir vėl tas baimės ir išgąsčio pojūtis apgaubė grifą. Ir pribėgęs nieko nelaukė.
- Antianimale,- ištarė burtažodį, - Ką tu sau galvojai grįždama miškan? Jei būtų planas nesuveikęs? Jei nebūčiau tavęs pakeliui radęs, kvailiuke tu?- išsigandusiu balsu stebėdamas atgaunančią savo žmogiškąjį pavidalą juodaplaukę, jai moksleivis be jokio rėkimo ir švelniai skaitė moralą. Buvo už ką. Bent jis taip manė. Sužeista bendraamžė rizikavo mėgindama grįžti, juolab rizikavo, kai nebuvo būtina. Buvo aišku, kodėl taip elgėsi, bet tai buvo jau tikrai kvailoka. Kaip ten bebūtų, iš tiesų dabar buvo svarbiausia, jog abu gyvi.
Grifei tik spėjus atvirsti į žmogų ir dar nespėjus nieko pasakyti, Edgar'as nepasydamas atskaitytų savo moralų nieko nelaukė ir šįkart nedvejodamas apkabino Caroline. Per sumerktas akis ištryško ašarą.
- Suprask, man tu labai svarbi,- atsidusęs tyliai tarstelėjo. Pastarosiomis dienomis jis daug ko neteko. O mokomoji kova tik labiau draskė jaunuolio širdį. Kildamas nuo žemės, vėl kartu pakėlė ir rudaakę. Nepaleisdamas jos padėjo eiti. Grįžus į pamiškę, kur lūkuriavo profesorius, kitų mokinių nebuvo matyti. Arba jie baigė užduotį, arba dar kovoja su ja, kad ir kaip sunku būtų. Trumpaplaukis pažvelgė į buvusį klastuolį ir praeidamas pro šalį piktai ir netinkamai jam įžūliai išdėstė užplūdusias mintis:
- Nežinau, mielas profesoriau,- sarkastiškai pradėjo, - Ar protas aptemo, ar pasirodyti norėjai.. Bet su tokiomis pražudyti galinčiomis užduotimis kitą kart eik ir tvarkykis pats, šliuže!- tai pasakęs nužingsniavo toliau vis dar prilaikydamas tamsiaplaukę draugę. Nesvarbu buvo, jei gaus areštą, tačiau emocijų jis buvo perpildytas, ypač kai ši pamoka jam ir taip smogė į paširdžius. Jei būtų turėjęs neregimąjį apsiaustą po ranka, tai greičiausiai būtų ir iš to dar paleidęs profesoriui į veidą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #36 Prieš 6 metus »
Vos mirties valgytojui sustingus ir septintakursei likvidavus jo projekciją, Rose pajuto, kaip kažkas sučiupo už kaklo. Varnė išgąstingai įkvėpė ir dar nė nespėjusi apsisukti pajuto, kaip ją sugriebęs magas išlakstė į orą. tiesą sakant, tai jos išgąsčio nė kiek nesumažino ir merginta nesusilaikiusi klyktelėjo. Nors žinojo, kad magai visgi nėra tikri, bet vien įsivaizdavus, kaip kerai plėšo į gabalus kažkieno kūną, verčia trupiniais kaulus, kraujas sustingdavo tiesiog jos gyslose. Tarsi koks medus, kuriame nuklimpsta viskas, kas tik patenka, ir kuris nesugeba pratekėti siaurais kapiliarais, tad visas veidas, visa oda tuo metu apšąla it vidury žiemos. Siaubingas, siaubingas jausmas.
Galiausiai sustabdžiusi savo klaiką, Rosemarie trūksmingai iškvėpė. Nors ir buvo baisu suprasti, kad jei greta būtų stovėjęs tikras žmogus, o ne tik paprasta iliuzija, jis būtų pavirtęs faršu, tačiau ji vis tiek negalėjo atsidžiaugti, kad jos nebeliečia nepažįstama ranka. Nuo sprando, kur buvo sugriebęs mirties valgytojas, vis dar ritosi šiurpo bangos.
Na, bet tai jau buvo praeity, tad galiausiai mergina nusekė švilpiui iš paskos, atgal tos proskynos link. Pakeliui dar gražino savo balsui įprastą toną, kad prakalbusi neišgąsdintų vaikio, bei sustojo šalia. Frankui panaudojus jai nepažįstamus kerus, septintakursė išpūtė akis.
- Kas čia buvo, - vos krutindama lūpas ėmė šnabždėti, nenuleisdama akių nuo tos šešėliuotos figūros.
Dar nespėjus jai atsigauti, penktakursis išlindo į proskyną, todėl merginai teko sekti iš paskos. Rose ne itin gaudėsi, kas šiuo metu čionai vyksta, tad visas prakalbas paliko švilpiui. O ir tas pačias buvo sunku sekti – varnei kažko baisiai sukosi galva. Gabūt čia pasaulis sukasi, visai ne galva, - šmėstelėjo mintis galvoje ir mergina vos susilaikė nesusvyravusi. Tik staiga tasai vadas kreipėsi į ją ir kitą likusi mirties valgytoją, liepdamas jiems kažką pagauti. O ji nė nenumanė ką, mat visą šį laiką stengėsi nenukeipti visų akyse. Velniava.
Neturėdama iš ko rinktis ir džiaugdamasi, jog jos veidą slepią kaukės, mat šiuo metu klaiką, sklindantį nuo jos turbūt buvo galima net užuosti, Rosemarie apsisuko ant kulno bei atsargiai metė žvilgsnį į su ja pasiųstą mirties valgytoją. Jai vos kojų nepakirto, kai abiejų žvilgsniai susitiko bei susikirto tarpusavyje, mat juodasis magas spoksojo į ją taip, tarsi galėtų pragręžti skylė pro visą maskuotę. Buvo kraupoka.
Nepaisant to, varniukė skubiai, gal net kiek per skubiai, nukreipė akis priekin ir ėmė žingsniuoti iš proskynos. Visą neilgą kelią vyravo tyla, nė vienas neišspaudė nė garselio, o tuo labiau septintakursė. Buvo girdėti tik minkšti, miško paklotės sugeriami žingsniai ir negarsus kvėpavimas. Rose galvoje be pertraukos sukosi sraigteliai, niekaip nenuspręsdami, kaip reiktų elgtis. Vienaip ar kitaip, mirties valgytojas buvo ją aplenkęs pora žingsnių, tad vis dar nežinodama, kas iš to išeis, mergina staigiai nėrė į šoną bei pasislėpė už medžio. Išgirdęs bruzdesį, magas sustojo ir grįžtelėjo atgal, kur turėjo stovėti varna. Jos nepamatęs, piktai suniurzgė ir sparčiai pajudėjo jos slėptuvės link. Nieko nelaukusi, Rosemarie iškišo ranką iš už medžio bei riktelėjo:
- Impedimenta!
Kadangi kerus paleido kone aklai, šie gerokai pramovė pro šalį, kėsindamiesi sustabdyti ne tąjį mirtininką, o greičiau jau išdaužti Dievui langus. Nors ji nė nebuvo baisiai tikinti, bet esmės tai nepakeitė. Pamačiusi, kad juos skiria vos trejetas metrų, rausvaplaukė iššoko iš dabartinės slėptuvės ir spėriai nuliuoksėjo tolyn. Žinoma, magas bet kada galėjo ją pasivyti, bet, regis, netikėtumas suveikė ir šis kelioms akimirkoms liko stovėti vietoje. Gaila, kad tik kelioms akimirkoms, mat kai jis galiausiai išsijudino, atstumas ir vėl ėmė nepaliaujamai tirpti.
- Confringo! – mestelėdama per petį dar vieną burtą, nervingai šūktelėjo.
Ugnis, kartu su sprogstamąja jėga, pasiglemžė už jos buvusį medį ir, matyt, bent šiek tiek kliudė jos persekiotoją. Surizikavusi žvilgtelėti atgal, Rose pamatė, kaip magas įnirtingai bando užgesinti liepsnų apimtą ranką. Na, šitaip patenkinti smalsumą rizikavo visiškai veltui, mat nors ir vos sekundės daliai nukreipusi akis nuo nelygaus kelio, mergina sugebėjo užkliūti už medžio šaknies ir jau niekas negalėjo sustabdyti to, kas nutiko po to.
Virsdama varniukė bergždžiai graibė orą, tarsi jame galėtų rasti kažką tinkamą nusitverti, tačiau galiausiai vis tiek skaudžiai trenkėsi žemėn, o galva, kaip tyčia, pataikė į greta pūpsojusį akmenį. Didžiulį akmenį. It žaibas trenkė siaubingas skausmas ir Rose akys užtemo. Ji jautė, kaip kažkas žengia prie jos, suima už apsiausto apykaklės, pakelia nuo žemės bei nuplėšia nuo veido kaukę. Taip pat ji jautė silpnus krestelėjimus, tarsi būtų kažkur nešama, o sąmonę dar pasiekė neaiškūs žodžiai, panašūs į „taip ir maniau“. Tuomet ji visiškai atsijungė bei nuskendo tamsos pataluose.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Niekada nesuprato, kodėl brolis taip mylėjo žiobarų draugiją - ant tiek, kad net pametė savo statusą kaip būsima šeimos galva tam, kad galėtų susituokti su tokiu bjauriu krauju persisunkusia būtybe, neturinčia nė lašo materialios ir kilmingos vertės. Niekada nesuprato, tačiau šiek tiek pavydėjo - net jei pasirinko blogai jis, net jei pametė visą, kas brangu ir nustūmė visus lūkesčius nuo savęs ant jos, ji ir pati norėjo patirti tokį pilnavertišką jausmą, kur žinai, ko nori, ko sieki, kas tau brangu.
Iškart po to prasidėjo pasiruošimai - ieškojimai jaunikio, kuris turėjo tokį patį gerą burtininkų statusą, kad būtų galima ją pervesti jam, kartu perduodant ir visą valdžią. Gi moterys tokioje karališkoje visuomenėje - tik gražus žaisliukas, kuris turi laikytis visų taisyklių, manierų, būti toks ir anoks, bet nedaryti to ir trečio. Pirma net buvo mintis sieti ją su ta pačia atgamtiškų galių perpildyta gimine, kuri buvo kraujo, gauto iš tėvo, dalis, tačiau visos karalystės buvo statomos su pralietu krauju, kurių sienose buvo suslėptos paslaptys, tad tai nebuvo variantas.
-Jeigu taip sakai,- dar žvilgsniu palydėjo gyvatę, užsižiūrėdama į tolumą.
Kelis kartus tankiai sumirksėjo ir nenorom sugrįžo į realybę, kurioje lietus ir šaltas vėjas kūrė nemalonią atmosferą; porininkas, net tas, nepadėjo šios gerinti. Tikriausiai nuvertino ją - žinoma, stereotipiškas bijojimas visko, kas nėra gražu ir rožinė, buvimas tik pinigais apsirūpinusiai mergiūkštei, laikymasis senų taisyklių, kad mergina turi tik sėdėti šalia karaliaus ir būti graži, kol vyriškos giminės karai rūpinasi jos saugojimu.. Žinoma, ji viską atitiko. Tai buvo jos ilgai ir be sustojimo ugdyto charakterio dalis, toks paviršutiniškumas, kad nė neatskirsi, kas yra realu, o kas - ne. Karališkumas rėmėsi peilio suvarymu į nugarą principu, ji tik tą tęsė.
Bet siaubas, kaip neapkentė, kai kažkas ją nuvertino. Net jei ir tai buvo jos asmenybės bruožai, sukuriantys tokį išmąstymą. Negalėjo to pakęsti, nė per plaukelį.
Gobtuvas jau seniai buvo nukritęs, veik visa Celestė jau buvo permirkusi - tarsi supratęs, kad atliko savo darbo dalį, lietus susilpnėjo, o ji šlapią skudurą, visai neseniai buvusį prabangų, tiesiog padrikai užsimetė ant pečių - buvo užtektinai permirkęs, jog priliptų prie jos bliuskutės ir kūno lopinėlių, tačiau lengvai nusimetamas, ko jai tikriausiai vėliau ir prireiks.
Įkvėpė, iškvėpė. Mintys lakstė padrikai, nelabai ėjo gaudytis, kas vyksta. Tai, galų gale, koks gi tas planas? Neatrodė, jog Greywindas ruošiasi kažką iš jo sekti - tikriausiai tai reiškė, kad moksleiviai tiesiog ims veikti atskirai. Ir puiku. Net ir jam pasišalinus, klastuolė liko savo vietoje - akis užvertė į medžius, į priešingą pusę šių, negu patraukė jis, laukdama dar vieno žaibo, bent dėkui die, kad susilpnėjąs lietus nereiškė pasibaigusių likusių gamtos šėlsmų. Tikėjosi taip pamatyti bent viename medyje įsitaisiusį šešėlį - žinoma, net gamta nėra tokia miela, tad bet kokie mesti šešėliai galėjo būti priskirti žmogui, teliko kliautis intuicija ir medžiu, į kurį buvo lengviausia įsiropšti. Net jei ir minimaliai teįmatė šakas, gebėjo net dabar jausti jų aštrius kampus ir galbūt dar kokius papildomu spyglius, gi tai nebuvo paprastas miškas. Jeigu toks perbrėžtų jos delikačią odą, pasiliktų ilgaamžis randas..
Papurtė galvą, užsikišo plaukų sruogas už ausų - įsitikinus, kad po kojomis nėra jokių šlamančių lapų arba mažų šakelių, kelis kartus pašokinėjo vietoje, greitu šokinimu užsikabindama už vienos didesnių šakų - įdėjusi šiek tiek jėgos sugebėjo užkelti ir likusį kūną viršun, visai kaip turėklai, visai kaip turėklai karstymuisi.. Kita šaka buvo visai prie pat - net kaip patogi iliuzija atrodė turėti storą šaką prie pat; jeigu priešininkas ir buvo šitam medy įsitaisęs, jos dar neišgirdo, ar bent taip ji tikėjosi. Viltis buvo visą, į ką galėjo laikytis įsikabinusi. Giliai įkvėpusi, mergina vieną koją perkėlė ant tos šakos, kita atsispirdama ant būsimos ir pasiekdama trečiąją - ranką uždėjo tiesiai ten, kur buvo maža auganti šakelė, kuri perrėžė delną. Na ir nesėkmių pilna diena - niūriai šyptelėjus, užsiropštė ant šakos, apžiūrėdama vaizdą priešais. Apačioje niekas nebuvo pasikeitę, neatrodė, kad kažkieno kito dėmesį buvo patraukę kitu du mokiniai - ir Celeste nežinojo kaip jis, bet ji tikrai nesiruošia lįsti į kovą be jokio pradinio nukreipimo, ypač tada, kai pati šį išsakė. Suėmę lazdelę nesužalota ranka - kita suimdama apsiausto skverną, kad kraujas nelašėtų žemyn - nukreipė tiesiai į ten, kur, pagal jos apskaičiavimus, turėjo būti upė; giliai įkvėpusi kelis kartus mintyse pakartojo burtažodį - visai pasigailėjo, kad su burtais nesukursi ant vietos veikiančių paprastų sprogmenų - ir mostelėjus paleido į upę. Nerizikavo naudoti balso, tačiau nieko nelaukusi ėmė ropštis kita šaka - dar ir dar kita užsiropštus, kai upėje sukildintas vanduo jau buvo nurimęs, užmatė akylai besidairantį žmogaus šešėlį. Net susiraukė užmačiusi, kaip buvo bandoma ieškoti pažeidėjo apačioje lankstančio, kai ji buvo visai čia - tai gi turėjo būti visai akivaizdu. Akylai žiūrėdama į figūrą, lazdelę tarp dantų įsikandus, greitu prisitraukimu užšoko ant šakos, kuri susvyravo nuo jos svorio - priešininkas, kurio veido nė nesimatė iškart atsisuko į ją. Dėl kelių sekundžių laimėjimo Celeste mestelėjo savo apsiaustą link jo - per tą akimirką trumpą, kol buvo bandyta spręsti priešininko jo geriausią veiksmą, ar apsiausto numetimą, ar burto paleidimą bet kurio atveju, klastuolė išsitraukė lazdelę, grįždama prie žodiškųjų burtų.
-Locomotor Mortis,- priešininkas irgi kažką per burtą paleido jos pusėn; vienas taikėsi tiesiai į kojas, kitas į veidą, tad su siaubingu susvyravimu ant ne tokios ir plačios šakos  ir dar viena gauta žaizdele, šį kart ant skruosto, mergina sugebėjo didžiausios bėgos išvengti - net jei ir jautėsi visai įširdusi, jog nesugeba išvengti menkų sužeidimų.
Mirties valgytojas, net jei ir tebuvo tai projekcija tik, susvyravo - tikriausiai nematė, kad tokie, atrodo, neskaudūs kerai galėtų būti naudoti, gi tikrai nėra taip, kad jie medžio viršūnėje. Nespėjus jam paleisti kitų, tikriausiai dar ir neleistinų burtų lavinos, mergina prišoko ir stumtelėjo jį nuo šakos, iš rankų tuo pačiu išplėšdama lazdelę - tikėjosi, kad galbūt kuri iš projekcijų naudos jiems reikalingąją surasti, tačiau neatrodo, kad likimas toks draugiškas. Ar mokytojas. Koks skirtumas.
Išgirdo, kaip projekcija kristelėjo į krūmus, sukeldama šurmulį apačioje - kažkiek tikėjosi, kadangi tai tik sukurta projekcija, jos iškart išnyks vos bus "nugalėtos", tačiau iš savo stovėjimo vietos nesugebėjo įmatyti, ar šioji pradingo, ar ne. Ką gi.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
Akyse tavaravo. Caroline ereliopilkšvo erelio pavidalu tebegulėjo ant samanų paklotės. Neturėjo jėgų pakilti. O po teisybei, kas jai darbo? Galėtų čia sau gulėti iki Paskutioniojo teismo dienos, per kurį, pasak Biblijos (arba dar gerokai ją patobulinusios Carol močiutės) atsiversiantis dangus, iš kažkur atsirasią angelai ir pradės kažkokį ritinį pasiėmę skaičiuoti gerus ir blogus darbus. Kartais Caroline pati susimąstydavo, ką gero ji nuveikė per tuos save šešiolika metų. Juk jau ir pilnametystė ant nosies, o štai gyvenimo istorijoje neūtų nieko gero ką parašyti. Na, paskaičiuokime išmintingieji kurmiai – pirmi treji metai, kai tave myli visi, bet vien dėl to, kad esi meilutis kūdikis žiburiuojančiom rudom akytėm. Toliau – keletas metų, kol sukanka vienuolika. Vaikystė, džiaugsmas, gyvenimas. Vis dar visi myli kaip vaiką. Ir nieko itin gero nenuveikta. Taigi kol kas prie gerų dalykų sąrošo turime apskritą nulį. Toliau – Hogvartsas, pirmi treji metai. Jei keletą taškų koledžui ir Stingdomuosius kerus į kaktą skaitysime kaip gerą darbą, tada gal surinksime kelis. Bet vėlgi – ne per daugiausiai. Tada – praktika. Bent jau keik žinojo Carol, už kvailumą, naivumą ir nemokėjimą pasirūpinti savimi niekas premijų neteikia. Nors ir šio to išmoko per tuos metus, Carol nesijautė kakžką gero padariusi. Kiti metai – iš gyvenimo išbraukti, migloje paskandinti, apmąstymuose paklaidinti mėnesiai, kai mergina visai nesidomėjo pasauliu. Tai kaip gali ką gero nuveikti, jei net nežinai kas vyksta pasaulyje? Veikiau kenki jam. Ir paskutiniai, šešiolikti metai, neseniai prasidėję, bet Carol ir per juos nuveiktų darbų gausa pasigirti negalėjo. Taigi sudėjus visą šitą ilgą merginos pamąstymą nesunku padaryti išvadą, jog Caroline tikrai nesupyktų, jeigu Paskutiniojo teismo trimitas dar uždelstų metelius kitus.
Staiga mergina išgirdo atrėjant žingsnius. Pirma labai tylius, o po to vis garsėjančius, jau visai šalia savęs. Šakelės traškėjo po kažkieno kojomis. Carol išgirdo balsą, tariantį burtažodį. Ji net iškart nesusigaudė nei kas jį taria, nei kam tas burtas skirtas. Pirmiausiai į galvą atėjo Mirties Valgytojai. Negi vėl? Tada Caroline pajuto pažįstamą karštį ir besikeičiantį kūną. Dar akimirka, ir vietoje pilkšvo erelio ant samanų paklotės gulėjo juodaplaukė garbanė. Caroline girdėjo balsą, kažką greitai greitai kalbantį. Blakstienos merginai dar niekada neatrodė tokios sunkios, švininės. Didžiulėmis pastangomis mergina atmerkė akis. Keliskart sumirksėjus priešais plaukiojanti dėmė pagaliau susifokusavo į Edgar‘o pavidalą. Jis greitai kažką kalbėjo; šešiolikmetė spėjo sugaudyti vos keletą žodžių. Pala pala, tai JIS man dabar skaito moralą? Nesupratau..? Šiaip jau čia mano privilegija. Niu palauk tu man, gausi dar ne taip. Sugalvojo vienas stot prieš gal dvidešimt ar net daugiau ir dar priekaištauja, kodėl norėjau grįžti... Miniatiūrinį Caroline susierzinimą kaip ranka nuėmė, kai staiga sustojęs kalbėti Edgar‘as tiesiog ją apkabino.
 - Tu man irgi,- mergina tiesiog tylėjo. Jai patiko žinoti, jog kažkam rūpi, jog yra ne viena. Carol įsikniaubė draugui į petį ir daugiau nieko nesakė, tieisog mėgavosi tuo saugumo jausmu. Užsikabinusi už Edgar‘o šešiolikmetė atsistojo ir kiek susiraukusi pamėgino išsitiesti – šiaip ar taip, neseniai krito. Mergina per šią pamokėlę atsipirko keliais nubrozdinimais, sumušimais, kiek apsvilusiais ir suveltais plaukais ir pamestu peiliu. Kad ir koks jis buvo brangus Carol, Edgar‘ui užduotis buvo nepalyginamai skaudesnė. Gal ne fiziškai, tačiau emociškai tikrai. Prisiminimai yra pats galingiausias ir pavojingiausias ginklas. Juk kažką panašaus minėjo ir profesorius, kalbėdamas apie tas savo Mulfides? Nelabai Carol klausėsi, juk klausimo tikslas buvo tikrai ne pagilinti savo žinias Apsigynimo nuo juodosios magijos tema.
Kelias iš proskynos nebuvo labai ilgas. Pamiškėje lūkuriavo vienas dabita profesorius. Ar mes taip lengvai išsisukom ar kas čia atsitiko? Nustebo Caroline apžvelgusi tuščią pievelę. Atrodė, jog jiedu su Edgar;u jau užsibuvo ilgokai, tačiau kitų dar nebuvo matyti.
Jeigu prieš pamoką nervai nelaikė Carol, tai po visko savitvardos neteko Edgar‘as. Mergina nematė reikalo jo tramdyti, juolab, kad jo žodžiai daugmaž buvo teisingi. Pati šešiolikmetė vėrė profesorių bejausmiu žvvilgsniu. Jame nebuvo matyti nei išdidumo, nei pykčio, nei neapykantos – nieko. Taip ir įsivaizdavo mokytojo mintis. „Pareina vaikučiai tarsi didvyriai iš didžiausio mūšio, gyvenio visai nematę... Pažeidžiami, įsivazdinę, tarsi nežinia kokie pavojai jų būtų tykoję, ech... Mokytis ir mokytis dar tokiems. Tarsi pasaulis žiaurusis tik ir kesintųsi į juos abudu“. Nežinia kiek tiesos buvo Carol apmąstymuose, bet ji taip manė. Juolab, kad teoriškai pats profesorius buvo vos dviem metais vyresnis už šeštakursius.
 - Jei jau apie tai,- kreipėsi Caroline į Edgar‘ą.- Mums tikrai reikia pasikalbėti. Vylėsi, jog draugas susipras gausiantis velnių už nutrūktgalviškumą.
Pamoka dar nebuvo pasibaigusi, tad išeiti kaip ir nebuvo galima, o kalbėtis girdint mokytojui šešiolikmetė neturėjo jokio noro. Labai tikėjosi, jog bent šį sykį gerbiamasis profesorius susivoks, jog dviejų „labai lengvai pažeidžiamų“, o tikriausiai ir gyvenimo sunkumų nemačiusių, pasipūtusių vaikų pokalbis jam visai neįdomus.
 
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #39 Prieš 6 metus »
Paleidęs kažkokio nežinomo Mirties valgytojo riešą, kita ranka prilaikydamas kūną, lėtai ištraukė kruviną peilį. Kūnas susverdėjęs nugriuvo purvan; bandė tarp pirštų išlaikyti lipnų, kruviną durklą, bet ir jis išslydo. Tyliai dzingtelėjo maišytas metas su sidabru palietęs žemę, matyt užkliudė kokį akmenį. Ir tik tas šiurpiai tylus garsas privertė Džeimsą išlįsti iš netikėto sąstingio, kai kojas su rankomis pajudinti tebuvo paika svajonė- pasakytum miego paralyžius, bet nemiegojo. Melsvas akis nemirksėdamas įsmeigė į lavoną, kuris matyt kaip projekcijai priderėjo tirpo ore po gabalėlį, po trupinėlį, nerangiai valėsi kruvinus, šalčio sustingdytus pirštus į permirkusį, purviną apsiaustą. Kraujas sumišo su purvu, lietumi ir pavirto į lipnią, šleikštulį keliančią masę, bet tai absoliučiai nerūpėjo vaikinui. Mintys buvo užimtos kuo kitu. "Tai tik projekcija. Tai tik iliuzija. Tai- netikras žmogus"- tik lūpas judindamas šnibždėjo ieškodamas nevykusiai, kvailai pamestos lazdelės. Šeštakursis.... lazdelę?! Tai tik įrodo, kad pasaulis ima degraduoti iš lėto, visai panašiai kaip ir tas smilkstantis juodojo raganiaus lavonas. Šią rado permirkusią- visgi dar lijo- purvo apdrabstytą ir jame įspaustą šalia išversto kelmo. Purvinais, iki švaros galo nenugramdytais pirštais skubiai paėmė, lyg bijodamas vėl pamesti ir akimirksniu ėmė nuvalė į kelnių klešnę. Sueis.
Kažkur stebėtinai arti išgirdo sprogimą lydimą vandens šniokštimo. Net krūptelėjo iš to netikėtumo- iš kart pakėlė nunarintą galvą, it stirna užuodusi pavojaus, grasinančio jai gyvybe, kvapą. Turbūt  būtų pasileidęs bėgti tiesiai link upės, ketindamas likviduoti priešininkus prisidengdamas naujai sukurta uždanga, jau norėjo lėkti, bet sustojo nė nepasijudinęs. Nespės, tos svarbios sekundės jau ištiksentos, paleistos dulkėmis. Kodėl gi taip? Ogi todėl, kad... Žvilgtelėjo į rankinį laikrodį, besipuikuojantį ant dešinio riešo. Vargiai įžiūrėjo valandas.
Grįžtelėjo per petį. O dievai, širdis vėl nusirito tūkstantinį n-tąjį kartą į kulnus. Prieš jį stovėjo trečiasis žvalgas. Nukreipta lazdelė, plius, laiko stoka, lygu?... Bėk! - vienintelė šovusi mintis galvon, privertė raityti padus link upės, nes buvo įsikalęs į galvą, kad būtent ten ir yra paslėpta ta velnio nešta ir pamesta šeivamedžio lazdelė. Kūlversčiais persivertė išvengdamas burtų,  bėgdamas atgal prie negyvėlio. Stabtelėjo tik keliom sekundėm- pagriebė už pakarpos tirpstantį kūną ir iškėlė prieš save lyg skydą, kuris ir suveikė idealiai- tą akimirką vos pakėlė, kerai ir pataikė į uždangą. Kita ranka tvirčiau suspaudė savąjį ginklą ir nė nesitaikydamas paleido pirmus į galvą šovusius kerus. Nežinojo ar net pataikė, svarbiausia buvo dingti iš čia, stebuklingai neįsimūrinus į medį, atkerpunėti ir iki upės, bei surasti tą prakeiktą ieškomą objektą iki kol laikas neišseko. Misija skamba kaip neįmanoma- galbūt tokia ir yra.
Lavoną persimetė per petį, taip uždengdamas nugarą, to užteko, kad dalinai save apsaugotų, bei neįsitėkštų į medį- atsiduso ir pasileido bėgti kiek jėgos leido, pro ausis švilpiant kerams. Nardydamas tarp medžių, karts nuo karto per petį paleisdavo kokius kerus, bet labiau koncentravosi į bėgimą. Priešininkas elgėsi atvirkščiai. Kelios virtinės prašovė visai šalia, dar keli burtai pasiekė lavoną- uždangą. Kad ir kaip stengėsi, šeštakursis žinojo, kad žvalgas artėja. Tas gi nieko nenešė, greitis juk didesnis. Aplenkęs dar vieną medį, sustojo užlysdamas už jo. Nusimetė nuo nugaros nešulį iš kurio teliko tik kaklas su galva. Lyg beisbolo lazdą suėmęs pirštais kaklą ėmė lūkuriuoti. Ilgai neteko laukti- pro pat slėptuvę, užsižiopsojęs, kad auka pradingo, pralėkė gaudytojas, toliau nežengęs nė žingsnio- vaikinas užsimojės stipriai vožtelėjo su leisgyviu šiam per makaulę. Iškart paleido tirpstančią galvą iš inercijos dribtelėti su gaudytojo kūnu motinėlės žemės glėbin. Gaudydamas kvapą sustojo sekundėms pailsėti nuo beprotiško lėkimo- taip gyvenime dar nebuvo lėkęs. Net ir tada, kai su Igoriu užsirovė ant laukinio hipogrifo, kurį ketino prisijaukinti jo magizologė motina. Blausiai šyptelėjo tą prisiminęs, bet Greitai nuvijo mintis, iškeldamas lazdelę. Turėjo mažai laiko. Gal net taip mažai, bet mažai, kuris grėsmingai tirpo. Užsimerkė sutelkdamas visas mintis į laimingiausią savo prisiminimą. Jei neužteks laiko sukurti gynėją, teks tenkintis kita priedanga, laiko tikrai nešvaistys bandydamas prisiminti kažką laimingo jam pačiam. Atsiduso. Šeima. Taip, šeima jam lamingiausias momentas arba tiksliau praleistas su ja. Net nustebo, kai sidabrinis vilkas iš pat pirmo karto susiformavo. Kiek paminė, juodaplaukiui reikėjo gal septynių kartų, kad pirmąkart iškviestų jį per Antrojo Hogvartso treniruotes. Tipo, antras kartas sėkmingesnis?
Vilkas buvo nuvytas link upės atkreipti dėmesiui, suburti likusius tris priešininkus. Pats irgi nieko nelaukęs pasileido ristele taupydamas jėgas tolimesnėms rietynėms. Bėgti iki tosios vietos nebuvo kažkaip super ilgai ar varginančiai- keliasdešimt metrų ir upė atsirado kaip ant delno. Vis lyjant lietui, bandydamas neišsidrėbti ant purvo visu ilgiu, pakankamai lėtai ėmė leistis gan statoku šlaitu, pasitikėdamas tik šešėliais ir savo gynėju, ant kurio kabliuko jau buvo užkibę likusieji Mirties valgytojai. Kai jau pėdos buvo ant lygaus paviršiaus, susilenkęs probėgomis nubėgo prie kranto boluojančio akmenų. Pritūpės slėpdamasis, bet vis tiek galva kyšojo viską išduodama- tačiau, buvo ir pliusų ir minusų- pavyzdžiui, galėjai pamatyti kur yra susibūrę burtininkai, kadangi gynėjo šviesa juos išdavė taip pat kaip ir kyšanti grifo galva šalia riedulių. Pliusas. O minusą jau žinot.
Visi tie gyviai- burtininkai ir vilkas- buvo susibūrę kitame upės krante. Aišku kaip dieną, kad išsitraukę lazdeles ir budrūs stebėdami gynėją, kuris šiuos vilojo priešingon pusėn nei kur buvo Greywindas. Matė lyg kažką jie tariasi ir vienas iš jų atsiskyrė ir patraukia link upės imdamas ją perbristi. Kai atsirado beveik šalia mokinio slėptuvės, šešiolikmetis išoko iš jos, greibė varžovą už atlapų, ketindamas jį įmurkdyti į vandenį. Puikiai suprato- žybčiojantys kerai dar geriau išduos negu vandens šniokštimas. Mirties valgytojas kiek sutriko, paliesdamas lazdelę iš rankų- pats irgi neatsiliko ir griebė vaikiną už drabužių. Imtynės buvo nelygios, tai Džeimsas, tai projekcija paimdavo viršų, kol galiausiai praradęs pusiausvyrą atgamtikas krito vandenin. Galva atsirado vandeny, šis plūdo į nosį, burną, ausis, graužė akis, o priešininkas jį smaugė, be galimybės įkvėpti. Muistėsi, bet vargiai. Tik spyręs kojomis, išvertė ir burtininką iš koto, šis krito, o šlapias juodaplaukis išniro, ūmiai griebdamas priešininką už gerklės ir ano galvą dar labiau panardindamas į vandenį. Dabar jau ne jis, bet kitas muistėsi vandenį smaugiamas. Vieną nanosekundę pasirodė, kad vėl viskas apsivers aukštyn kojomis- juodžius išnirs ir tau kapėt, bet sugraibęs dugne aštriabriaunį akmenį kelisyk juo vožė. Vanduo nusidažė vos įžiūriamu raudoniu. Pajuto, kai ano kūnas vandenį atsipalaidavo išnirdamas viršun; atleido susitirusius pirštus paleisdamas antrą negyvėlį ir akmenį. Tylios grumtynės pasibaigė. Pakėlė šlapią galvą dairydamasis ar kiti juos pastebėjo. Akys neužfiksavo gynėjo, tamsa kėlė nerimą sumišusį su baime. Atgalios žvilgtelėjo į lavoną- aiktelėjo pamatęs jį besikeičiantį, besiformuojantį į visai ką kitą. Šlapias iki kiekvieno siūlo galo vaikinas vieta plūduriuojančio kūno pamatė neskubėdamai grimzdančią persitransfigūravusią šeivamedžio lazdelę. Šią minutę, kurią prastovėjo iki kelių vandenį, turėtų džiaugtis, bet stovėjo apimtas nerimo.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #40 Prieš 6 metus »
Taigi. Įsikabinusi medžio kamieno, žaliomis akimis mergina skanavo vos vos regimą krūmų kontūrą, esantį tiesiai apačioje jos - ten, kur krito ir tas sunkus projekcijos kūnas, tarytumei būtų tikras žmogus. Girdėjo šurmulį apačioje, tačiau jis buvo it prislopintas - nesuprato, ar likę priešininkai buvo taip toli, ar jai užgulė ausis. Visai mielai būtų pasilikus čia pat - Greywindas pats būtų susitvarkęs su likusiais, o jei ir nesusitvarkytų, ką gi. Pats liktų ir kaltas. Be to, tokiame tankiame medyje, kuris lapų turėjo daugiau negu ji plaukų, jos net ir smulkiausi lietaus lašeliai nepasiekė, net ir vėjas neatrodė toks agresyvus.
Net ir priešininkų galėtų lengvai atsikratyti - iš kitos pusės, jeigu vėl tomis šakomis ji liptų žemyn, priešininkai turėtų pranašumą jos nuginklavime. Galų gale viskas grįžta prie pradinio punkto - geriausio nieko nedaryti. Kovos laukas nėra merginų vieta. Tegul susitvarko tie, kurių gyvenimas menkesnis, tie, kurie neturi jokios vertės prie savęs.
Jau būtų nusisukusi ir apsižiūrėjusi, kuri vieta buvo švaresnė ir atrodė tvirtesnė, kad galėtų ramiai atsisėdus viską iš aukštai pražiūrėti, gal net susitvarkyti tas kelias žaizdas, apie kurias buvo pamiršusi ligi šiol - tačiau prieš pat nosį praskridęs žalias žaibas, toks pat ryškus kaip jos rainelės, akimirkai ištirpdė visas mintis. Taip gi negalėjo būti, ji turėjo juos girdėti, be to, jie neturėjo jos matyti, tad viskas turėjo būti paleista neapskaičiavus ir tik spėjant - tai kokio sušikto velnio jis vos į mane nepataikė --
Nebespėjo tęsti pasipiktinusių minčių lavinos - po pirmo žaibo, atrodo, pataikę aukso vidury, prasidėjo piltis kiti, dar labiau sutrikdę merginą, gi kodėl abu turėjo patraukti link jos, kodėl, Greywindas su savo pasipūtimu negalėjo gauti jų abiejų jau į porą, a?
Nespėjus išsisukti, vienas žaibų pataikė jai tiesiai į nugarą - iš viršaus neišėjo išskirti tikslių žodžių užkeikimo, tačiau neatrodė, kad šis buvo mirtinas, net jei tokia mintis, kad galėtų būti mirtinai sužalojančių, buvo prieštaraujantis jos seniau iškeltai hipotezei. Nors nepaisant to, klastuolės lūpas vis vien paliko striginėjantis klyksmas, persimaišęs su tankiu kvėpavimu - jautė, kaip jos nugara visa buvo tarsi paliesta įkaitinto žarsteklio, kuris vėliau buvo kišamas per odą, deginantis mėsos sluoksnius, sunaikinantis smulkutes kraujagysles ir perduriantis svarbius organus, o kai žarsteklis atvėsdavo, jo padarytas skyles pripildavo benzino ir įmesdavo degtuką. Nežinojo, kas čia per burtas - Dievai matė, jai nė velnio tas nerūpėjo - tačiau skausmas užvaldė visas jos smegenų ląsteles, pasiglemžė visas logiškas mintis ir išmąstymus, rėkiančius, kad susiimtų. Viskas, kas iš jos liko - tik pasiutęs žvėris, kuris buvo įsitikinęs, kad panaikinus skausmo atsiradimo šaltinį, pradings ir jis.
Nežinojo, kaip sugebėjo dar išlikti ant šakos, net per tokius dramatiškus skausmus ir raitymusis - giliai kvėpuodama ir pasiremdama į kamieną mergina lėtai atsistojo, žiūrėdama į priešininkus apačioje, jau ruošiančius tarti kitą burtažodį, privesiantį ją prie tokio pat skausmo, tarsi tai būtų pasižaidimas.
Atmesdama logišką suvokimą, kad nuo tokio aukščio galėtų geriausiu atveju susilaužyti kurį iš reikalingų kasdienai kaulų, Celeste nedvejodama šoko pirmyn, rankomis stumdydama iš kelio mažas šakeles ir lapų virtines, link dviejų mirties valgytojų, laukiančių apačioje - taikėsi į kairiau stovintį, tą, kurį manė ir paleidusį šį prakeiktųjų burtą; tarsi kokia superheroje, kurios istorijoje viskas pasisuka taip, kaip reikia jai, pataisė nusileisti tiesiai ant šio - kaklas mirtininko buvo prispaustas jos kelėno, ranka dešine laikydama jo galvą prispaustą ant žemės. Jautė šlapią jo aprangos medžiagą po savimi - gi vargšelė mano su mokykliniu sijonu ir bliuskute tėra, kai jos mielasis apsiaustas taip maloniai jauku pabuvo ir kažkur nukeliavo drauge su vėju - ir žinojo, kad jai taipogi tai gerai nesibaigs, tačiau nedvejodama į jo smegenis nukreipė elektros srovę, kurią pajuto besikaupiančią tarp pirštų. Jai nepatiko, kaip dėl kažkokių piniginių biznių tėvo giminė susigiminiavo su tokia keistenybių pilna - tai ją įtakojo daugiau negu vienu būdu, trukdė būti tai romiai ir tiesiog gražiai mergaite, kuri kažkada turės pataikauti aukštos pozicijos vyrui.
Tačiau dabar jai tai nerūpėjo - ji buvo įsiutusi, ir vienintelė prigimtis, jai atlikusi tebuvo išgyvenimo. Buvimas padoriai, gražiai, elegantiškai, kokia ji ir yra? Velniop! Atrodo, net galėjo paliesti tas įsiūčio gijas, besiveržiančias per skausmą laukan. Nusišvilpti jai buvo, abu priešininkai kris negyvi, ir niekas nebesužinos.
Pajuto ir pati elektros sprigsėjimą po ja ir mažus kūno trūkčiojimus, atėjusius su tuo - nors tai buvo menkis palyginus su nebejundančiu kūnu po ja. Vis dar maudė kūną skausmu, dabar prisidėjusiu ir elektros nutrenkimu menku, tačiau klastuolė atgavo dalį savivaldos - šoktelėjo atgalios nuo pačirškintojo kūno, išsisukdama nuo burtų lavinos, paleistos į ją. Susvyravo, vos vos neišsidrėbė ant žemės - tai tikriausiai būtų buvusi pabaiga jai.
-Ei ei, berneli, nemokė niekas tavęs, kad karalienes reikia gerbti ir mylėti, o ne žaloti? Mhh?- pakraipė galvą, laukdama atsakymo, kuris taip ir neišvydo šios Žemės paviršius - trumpa akimirka, kai niekas nevyko, tuomet ji pasileido tiesiai prie jo, o projekcija atstatė savo burtų lazdelę į ją, ruošdamas burtą,- Diffindo.
Perbrėžė liniją kirčio ten, kur po apsiaustu turėjo būti paslėptasis liemuo - niekas nevyko, niekas nevyko, ir staiga pasaulis nusidažė raudonai.
Tarsi iš nevykusio siaubo filmo, lygiai padarytas kirtis atrodo, kad tuoj pradės skirtis nuo kūno, kad viena dalis vis dar stovės, o kita bus numesta už kelių metrų - žinoma, taip neįvyko, tai tebuvo tik kirtis, kliudęs kraujagyslės ir minimaliai žarnas. Niekas nekrito, neskrido, tačiau kraujo fontanėlis, palikęs aukštai kaip jaunas bernužėlis ir jo saulužėlė, liejo kraują it tai būtų jo pareiga gyvenime.
Celeste susmuko ant žemės, visiškai išsekusi ir pervargusi - skruostu jautė šlapią žolę, ore tvyrantį geležinio kraujo dvoką. Žinojo, kad tai netikra, ir žmonių gyvybės - ar ir projekcijų, turėjo tokią pačią vertę vis - jai buvo bevertės. Jei negalėjo iš to pasipelnyti ar gauti ko nori, tai buvo bevertis daiktas jai, jos šeimai ir jos giminei. Kraujo ji nebijojo. Mirties irgi ne.
Tiesiog jautėsi išsekusi, be galo ir galo - būtų mielai čia pat ir užmigusi, tačiau negalėjo to leisti. Reikėjo pabaigti ką pradėjo, reikėjo, reikėjo..
Nežinojo, kiek laiko ten ant tos žemės praleido, nebūtų nė sakiusi, kad tris minutes taip prašvaistė - tačiau pakėlus akis ant žemės, nesimatė nė vieno iš dviejų kūnų, tik kraujo balos visur, kur regėjo. Atsistojo, papurtė savo drabužius, pabandė prisiminti burtą, išvalantį dėmes - panaikino iš drabužių kraujo pėdsakus, gi neatrodė, kad teks toliau kovoti; net jei ir lijo, išsibūrė stiklinė vandens ir nusiplovė nuo odos bet kokius kraujo lopinėlius, tikėdamasi, kad bent jau nesirgs ilgai, nes pripažinkim - neatrodo, kad tokia smagi kelionė pamokos metu neatsieis peršalimu menkiausiai. Apsitvarkiusi pati dar kartą apsidairė, tik dabar pastebėdama dvi lazdelės ten, kur turėjo - turėtų - gulėti nukautųjų projekcijų kūnai. Nenorėjo tuo patikėti, tai tikrai buvo beprotiška mintis, bet iš to, ką žinojo, neatrodė, kad tai tebuvo projekcijų pačių lazdelės, vis panašumas į šeivamedžio lazdelę buvo per daug didelis. Pasigriebė jas abi, apsidairydama aplink - sunkiausia užduotis, tiesa? Tikriausiai ir Greywindas sugebėjo vieną ar dvi pasigauti, ir galiausiai reiks jiems jas atskirti ir parnešti tikrą, o visų parnešimas nebus kaip užbaigta užduotis. Nesąmonės. 
Staiga akys užkliuvo už kažko šviesaus, iš lėto blėstančio - nesugebėjo iš toli taip įmatyti, bet galėjo lažintis, kad ten buvo gynėjas - projekcijos jų neiškvies, mokytojas to nedarys, tad liko tik jos porininkas. Liks tikėtis, kad šis susitvarkė su visais likusiais - svarčiu žingsniu mergina, kartais sukąsdama apatinę lūpą iš skausmo, vis dar tvyrančio nugaroje -- tiesiog norėjosi nusimesti drabužius ir įsitikinti, ar ten tikrai nežiojėjo skylė, ar nebuvo ši perplūdusi kraujais -- patraukė pirmyn, link ten, kur manė, kad šis turėtų būti. Net nustebo, kaip greitai sugebėjo tamsoje įmatyti tamsius kito kontūrus - tai negalėjo būti mirtininkas, nes mirę šie išnyksta, o tai sutrikusiai neturėtų stovėti, bent taip nematė.
-Sunkiausia užduotis my ass,- tylomis murmtelėjo, tikriausiai sau - pakėlė dvi lazdeles taip, kad šios būtų matomos ir jo akims, bent jų kontūrai,- Teks nuspręsti, kuri tikroji, bet kaip tai padaryti išvis derėtų?
Pasičiupo iš Greywindo rankų lazdelę, palygindama visas tris - jos buvo tokios lengvos, kad net trise sudarė tik dalį jos lazdelės svorio, pati pritūpdama ant šlapių akmenų ir smėlio mišinio, bandydama savo jėgomis atspėti, kuri būtų tikroji. Tikriausiai būtų taip ir pragalvojusi, tačiau pajuto šlaunimi slenkant kažką glitaus, ir tą glitumą kylant aukštyn - oda pašiurpo, o mergina nė nespėjo sureaguoti, kaip gyvatė, jau pirmais sutikta ir kaip sakė jis, profesoriaus siųsta, prarijo vieną lazdelių - pačią kairiausią - ir ruošėsi keliauti savo keliais. Celeste šiek tiek papurtė galvą, vis dar pasišlykštėdama tuoj glitimu, kuris dabar dengė pusę jos kūno ir pirštus.
-Kur planuoti šliaužti, a, vagile tu?- nė nepajuto, kada atsistojo ir koja prispaudė jos kūną, taip besimuistantį padarą prilaikydama vietoje.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Frankas Stigleris

  • ****
  • 341
  • Lytis: Vyras
  • I will spill blood to defend what's mine
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #41 Prieš 6 metus »
Nerimaudamas švilpis slankiojo po uždraustąjį mišką, ieškodamas nors menkiausios užuomenos, kur galėjo nueiti Rosemarie. Jis ėjo šalia tako, pačiu juo nėjo. Buvo per daug rizikinga, nes švilpis nujautė, kad kažkur miške laksto paskutinė mirties valgytojo iliuzija. O jei ji perprato mūsų kėslus ir kažką padarė Rosei? Penktakursis toliau slėpėsi miško prieglobsty, tylia sėlinant. Staiga išgirdo merginą šaukiant burtažodį. Garsas sklido visai iš kitos miško pusės. Frankas apsisuko ir pasileido bėgti. Ji gyva. Aišku, kad gyva. Juk tai ne realu, tai tik pamokos praktinė užduotis. Šakos užsikabindavo už jaunuolio drabužių ir jį tai nervindavo. Kitos braižydavo jo veidą, bet jis ir toliau bėgo. Netrukus jo koja užsikabino už iš žemės išlindusios šakos, bet švilpis spėjo ištiesti rankas ir krisdamas nesitrenkė galva į purvą. Atsistojęs nusivalė dulkes nuo savo drabužių ir jau norėjo vėl bėgti, kai netikėtai buvo apakintas baltos šviesos. Greitai užsidengė akis, kad joms nepakenktų ir griuvo į aukštą žolę. Kas čia buvo? Švilpis surizikavo ir lėtai pramerkė akis. Šviesa tebešvietė, bet jau neakino jo. Jaunuolis gulėdamas slinko link šviesos. Jo niekas negalėjo matyti, nes žolė buvo išties aukšta. Žolėje tikrai turėjo būti daug erkių ir kitokių vabalų, bet Stigleriui tai nerūpėjo. Priėjęs aukštos žolės pabaigą, susivokė, kad jis gulėjo ant skardžio. Jo apačioje buvo negyvas medis, prie kurio buvo pririšta varnė, o šaia jos - Voldemorto šalininkas. Apačioje buvo užkurtas didelis laužas, kurio ugnis buvo baltut baltutėlė. Kažkas su tuo laužu ne taip. Tikriausiai bus užkerėtas. Pasikuitęs žolėse jis rado akmenuką, kurį paėmė ir numetė nuo skardžio. Akmuo tyliai atsitrenkė į žemę, o balta ugnis pradėjo šnypšti. Iš jos išlindo ilga ugninė ranka, kuri paėmė akmenuką ir išlydė jį. Ugnis nepuolė nei varnės, nei iliuzijos. Tikriausiai jis ją valdė. Frankas išsitraukė lazdelę ir sušnabždėjo:
-LA CHUTE EST LENTE.
Ir vėl iš lazdelės išlindusios tamsos susiformavo juodas šešėlis, kuris šįsyk buvo šiek tiek aukštesnis, didesnis bei šiek tiek kuprotas. Pranyk.Šešėlis nusilenkė Frankui ir ištirpo miško tamsoje. Švilpis įsiropštė į medį ir nukreipė magiškąją burtų lazdelę į aukštą sausą žolę.
-FLAGRANTISSIMO.
Lazdelės galiukas sukibirkščiavo ir nuo jos ant žolės nukrito maža kibirkštis, kuri įžiebė ugnį sausoje žolėje. Jaunuolis ugnį tramdė lazdele, kad ji nepasklistų visame miške. Žolė buvo uždegta privilioti valgytoją. Po kelių minučių, švilpis išgirdo žingsnius. Jis artėjo. Priėjęs prie ugnies, jis ištiesė ranką ugnies link ir ją lėtai slopino. Tuo pasinaudojęs švilpis nukreipė lazdelę link iliuzijos ir ugnis užšoko ant jo kaukės, trumpam jį apakindama. Tuo pasinaudojęs, švilpis iš medžio nušoko ant jo, jį pargriaudamas, ir stipriai smogė į pilvą. Iliuziją bandė gintis ir, prieš numesdama Franką, liko be kaukės. Šis veidas švilpiui irgi buvo nematytas. Frankui atsidūrus po valgytojo kūnu, valgytojas pradėjo smaukti jį.
-Su panele paišdykausiu vėliau, o dabar užsimaniau su tavimi, - tai pasakęs jis šelmiškai šyptelėjo.
-Ar tu ką nors padarei merginai?
-Kol kas ne. Tavęs laukėm. Žinai, trims smagiau, nei dviems.
Valgytojo iliuzija pasilenkė prie Franko veido, tuo pat metu kišdamas savo šaltą ranką po jaunuolio marškinėliais. Netikėtai švilpis pajuto drėgną liežuvį ant savo skruosto. Jaunuolis pabandė pajudėti, bet sulaukė tik smūgio į pilvą.
-Nesimuistyk, kačiuk, - tai pasakęs, sumurkė.
Kai iliuzija vėl pasilenkė prie Franko, Stigleris iš kelio smogė tiesiai iliuzijai į tarpkojį. Nors tai buvo tik iliuziją, ji jautė skausmą. Jis greitai išsivadavo iš jo gniaužtų ir pasileido bėgti gilyn į mišką, bet buvo greitai pagautas ir priremtas prie medžio. Mirties valgytojo viena ranka vėl buvo prie jaunuolio kaklo. Iš tos aistros jis praplėšė švilpio marškinėlius ir pasirodė Franko raumeningas kūnas. Valgytojas iš lėto pradėjo su pirštais žaisti ant jo krūtinės.
-Manei kad paspruksi?
Dabar.
-Aš net nebandžiau bėgti, - tai pasakęs, šyptelėjo.
Iš miško išlindo šešėlis ir, priėjęs valgytojui už nugaros, prilietė jį savo tamsiomis besielėmis rankomis. Voldemorto šalininko akyse pasirodė nepakeliamas skausmas, nes šešėlis pradėjo skverbtis į iliuzijos kūną. Lėtai ir su milžinišku skausmu jis bandė kontroliuoti iškrypėlį mirtininką. Kai visas šešėlis buvo iliuzijoje, valgytojo akys tapo visos juodos, lyg būtų apsėstas. Su pasišlykštėjimu, švilpis nusivalė seiles nuo savo veido. Nieko nelaukęs nukreipė lazdelę į laužą.
-AQUQ FONS.
Vandens fontanas apliejo baltą ugnį. Deja, nieko neįvyko, neskaitant, kad ugnis sušnypštė.
-Tikriausiai ją gali užgesinti tik tas, kas ją įkūrė. Šešėli, užgesink ugnį.
Iliuzija, apsėsta šešėlio, priėjo prie skardžio ir nukreipė savą lazdelę. Netarus nei burtažodžio, liepsna pradėjo slopti. Jai užgesus, švilpis kažkaip magiškai nukako prie negyvo medžio, prie kurio buvo pririšta Rosemarie. Mergina buvo be sąmonės, jai iš kaktos tekėjo kraujas. Šalia medžio augo sąmolos - gėlės, kurių žiedadulkės gali pabudinti žmogų. Nuskynęs vieną gėlytę, pūstelėjo dulkių į varnės veidą.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #42 Prieš 6 metus »
Susiprotėjęs, kad lazdelė lėtai, bet užtikrintai grimzda, o ją iškrapštyti iš dumblino dugno tikrai nenorėjo, tad pirštais sugriebė ištraukdamas iš kraujo atspalvį įgijusio vandens. Šešėliai nesužaidė su iliuzijomis- prieš jo akis garsiosios šeivamedžio lazdelės kopija. Kopija, dėl kurios neseniai atidarė savo vasaros maudymosi sezoną. O gal tiksliau, kopijos kopija?
Grįžtelėjo per petį, vos ausys užfiksavo žingsnius. Visas atsisuko garso kryptim, keliais plačiais žingsniais išbrisdamas iš šaltosios upės. Vienintelis jo noras buvo tupėti bendrąjame Grifų Gūžtos kambary, prie ugnies ir su sausais rūbais. Bet ne, dabar turi sėdėti, tiksliau stovėti Apsigynimo nuo juodosios magijos praktikoje, kurią veda vienas juodžiausių visų laikų idiotas per brūkšnelį raganius. Gyvenimo ironija, sarkazmas ar kas, ką? Lengviau atsikvėpė atsidūręs ant tvirtos žemės- tiek, vandens, tiek ugnies ar oro ne itin mėgo.
Kiton rankon paėmęs savąją lazdelę sumurmėjo kerus išdžiovinsiančius prie kūno limpančius, įkyriai šlapius drabužius su plaukais. Patenkintas puse lūpų šyptelėjo- visi gi mėgo komfortą- net praignoravo lietų, vėl miniatiūriniais, tamsiais lašeliais sunaikindamas tą sausumą bent minimaliai. Pakėlė antakius įžiūrėjęs burbančios sau po nosim aritoskratiškos klastuolės pusėn- deja, bet neišgirdo apie ką. Tačiau, per daug nesigilino, galbūt ši kukuoja apie apgailėtiną šios mokyklos mokytojų ir mokinių lygį. Gal. O gal tai, kad nusilaužė nagą? Vėl nuobodus gal.
- Ko gero,- patraukė pečiais prieš snukį išvydęs pakeltas dvi tokias pačias lazdelės kopijas, kokią turėjo ir pats savo rankose,- neįsivaizduoju žinok,- abejingu tonu pridūrė akimis nulydėdamas pasičiupto objekto kelionę į merginos rankas ir pastarosios bandymus išrišti kuri yra tikroji, o kurios- eilinį kartą suklastotos, kaip ir visi šios praktikos priešininkai. Rodos, norėjo prabilti pasakydamas sėkmingai kažką protingo arba sėkmingai nusišnekėti, bet taip ir užsičiaupė nė nepravėręs burnos- užteko pastebėti tamsoje judantį kūną, kad smegenys iškart ant pietų lėkštutės pateiktų garuojantį, nekaloringą atsakymą- ta pati, prakeikta nusususi Voldžio gyvatėlė. Dydis jos prilygo su Nadžinės, bet savo jaukumu (?) - ne, pati jau puikavosi užsigrobusi beveik visą porininkės kūną. Mirksnis ir glitus roplys prarijo kairiausią lazdelę specialiai išsiduodama, kad ji- pati tikriausioji iš tos šutvės. Jau ketino paleisti kerus į gyvį, kai Lavenza ūmiai atsistojo, koja prispausdama spurdantį vagį. Tą minutę galvoje užsižiebė idėjų lemputė ir sugalvojo planą chuliganą, kuris ir privertė išsišiepti.
- Dėkui, Lavenza,- pakėlė lazdelę nutaikydamas į Marvolo gyvūnėlį,- gi profesorius liepė atnešti nesvarbu kaip lazdelę. Tai ir ją gaus,- kaip visada pabrėžė žodį "profesorius". Diffindo- sušnypštė mintyse kaip ta šnypščianti gyvatė po šešiolikmetės kojomis. Kerus nusviedė ten, kur turėtų būti skrandis- gražus pjūvis, trykštelėjęs kraujas išdavė, kad pavyko. Pats priklaupė šalia roplio, keliu prispausdamas šiosios galvą prie žemės; darsyk pakartojo kerų pavadinimą, kadangi burtų žala nebuvo labai ypatingai siaubinga, turbūt nebuvo taip sukurti- pagilino žaizdą. Ketino šaukiamaisias kerais pasiekti lazdelę, bet vos iš po kelio neišsprūdus vagilės galvai susivokė, kad šie neveikia- nieko kito neliko kaip iškrapštyti rankiniu būdu. Šlykštėjimusiui nebuvo laiko, anas juk tiksėjo kaip pamišęs. Juodalksnio lazdelę įsmeigė žemėn  šalia toliau nuo savęs ir gyvatės, bet taip, kad beveik ištiesęs ranką galėtų pasiekti. jĮkvėpė kišdamas pirštus tam gličiam skrandy. Ko gero pats nemaloniausias prisiminimas liks iš šešto kurso- pamanė sučiaupdamas lūpas, tramdydamas šypseną.
"Ką veikiat per Apsigynimo nuo juodosios magijos pamokas?
 Ai, nieko įspūdingo, traukiam šeivamedžio lazdeles iš gyvačių skrandžių. O tu?
"
- Prisiekiu, aš ją užmušiu,- suniurzgė antrąsyk pabandžius išsprūsti gyvatei. Galiausiai atsikvėpė rankoje laikydamas kruviną, gličią lazdelę. Šią numetė porininkei po kojomis, atseit pasiimk, aš turiu dar darbo. Ištiesęs ranką, ištraukė drakono šerdies lazdelę iš žemės.
- O dabar laikomės pažadų,- sumurmėjo kerštui užvaldžius protą. Tik dabar prisiminė pametęs savo peilį toje vietoje kur kovėsi ir bėgo nuo trečiojo žvalgo. Ką gi, teks apsieiti ir su kerais, nes nebuvo per didelis megėjas juos naudoti kiekvienam žingsnio milimetre. Tuos pačius kerus nutaikė į roplio kaklą, vengdamas merdėjančio gyvio akių žvilgsnio, pasistengdamas visiškai atskirti galvą nuo kūno, kas savo laimei tai pavyko su dailiu kirčiu. Gyvatė žuvo šiai nespėjus mintyse išnypšti "Voldemortas" ar dar balą ką, jei ji išvis mintimis šneka kaip Spaikas su Hogvartso eliksyrininku.
Atleido galvą atsistodamas pamiršęs, kad vėl eilinį sykį teks burtažodžius naudoti bandant būti padoriai švariam. Žvilgtelėjo porininkės pusėn, pagaliau pakeitęs nuomonę apie ją kaip asmenybę. Ne tokia jau ir nekalta mergytė buvo. Sumurmėjo Šaukiamuosius kerus išaukdamas savo peilį, kuris po kelių minučių atgulė į delną. Ginklą greitai paslėpė bato aule. Šaltas plienas maloniai ramino.
- Mano vardas Džeimsas,- pratarė nuleisdamas akis į lavoną, šįsyk tikrą, o ne projekcinį,- atleisk, bet tikrai neketinu praleisti progos jo sunervinti,- išsišiepė mintyse turėdamas profesorių. Paėmęs iš Lavenzos šeivamedžio lazdelę pritūpė greitai pačiupdamas šiltą profesoriaus augintinės galvą. Bakstelėjo lazdelės galiuku paliesdamas vieną iš žalsvų, tamsoje tapusių tamsesnių, žvynų. Murmtelėjo "Portus" paversdamas kūno dalį nešykle. Jap, su tokia lazdele tokie kerai pavyko laisvai.
- Tingiu eiti pėsčiomis, o kaip kitaip panaudoti lazdelę neturiu idėjų,- paaiškino apžvelgdamas makaulę. Na, ką sužinojo tai tai, kad jo gyvatės nežavėjo kaip ir liūtai,- gali šlykštėtis, bet turi dvi galimybes: arba eini pėsčiomis, arba abu keliaujam su nešykle. Nebent sugalvosi trečią variantą pati.
Turbūt šią minutę pasirodė kaip totalus klastuolis, o ne kaip grifas, bet ir grynu juo nebuvo. Atsakymas aiškus jį palyginus su Edgar'u.
---
Atsiduso vos nebejautė to sumauto jausmo lyg kažkas paiimtų ir imtų sukti vidurius viduje lyg karusėlę ar tą žaislinį vilkelį. Kelionė nešykle pasibaigė. Kruviną vagilės gyvatės galvą numetė ant šlapios žemės. Ši dunkstelėjusi pasirito toliau nuo kojų ir sustojo labiaus susmegdama į purvą.
- Ji pavogė. Reikėjo kažkaip lazdelę paiimti,- atsainiai tarė, tačiau nesusilaikęs truputį šyptelėjo stebėdamas profesoriaus mimiką. Iškėlė šeivamedžio lazdelę kaip įrodymą atliktos užduoties. Ištiesęs šią padavė ir paliko Ridlį už nugaros valydamasis kerais kruvinas rankas. Stabtelėjo melsų akių žvilgsnį įsmeigdamas į Edgar ir Caroline porelę, kurie grįžo pirmieji. Berods, jis su Lavenza buvo antri, nes niekur šalia nesimatė tas švilpis su varnanage. Šyptelėjo. Buvo patenkintas, nors vis tiek mintys sukosi apie šiltą bendrąjį kambarį ir lovą, ką čia jau padarysi, kai lyjant lietuj išsimaudai upėje ir stebuklingai neprigeri. Ir visgi juokas ėmė ko taip šiko į kelnias vykdant praktiką, juk ramiai, viskas jau pasibaigė ir ne, nepasimirė jos metu. Na, taip, visada taip manysi, kai praeisi pragarą. Bet, kita vertus, nenoriu stovėti ir graužti save dėl to, kas nutiko.- pamintijo stebėdamas lietaus šokį, kuris po truputį rimo,- Ne taip, kaip kiti,- pridūrė sau tyliai minčių kertelėje visiškai pamiršęs, kad profesorius laisvalaikiui gali paskaityti jo mintis.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #43 Prieš 6 metus »
Tikriausiai pametė dalį savo moralų kažkur miško gilumoje - tik dabar, visam adrenalinui ir naujumai išsekus suprato, koks miškas realiai buvo grėsmingas. Pati gi pirmą kartą čia tebuvo, tačiau toks medžių tankumas, kad pasiklystumei tik užmetęs žvilgsnį kitur, tako skendimas šakų ir lapų - ar tai mažyčių krūmų jūrose - buvo palyginus grėsmingas. Nei negyvosios, nei negyvosios gamtos dalis, miške įsikūrusi, neatrodė draugiška ir buvo tarsi pilna piktų kėslų, kaip galėtumei būti dar vienas iš daugelio pūvančių kūnų, maitinančių jos jėgą - nors net ir abejoti ėme, ar medžius ir visas jau ant samanų besivoliojančias šakas galėjo vadinti negyvąją gamta, ypač šiai esant pilnai tokių nepažįstamų ir didžių jėgų. Nenustebtų, jeigu kas nors praneštų, jog miškas šis buvo viena pirmenybių, atsiradusiųjų susikūrusioje Žemėje, ypač einant kalbai apie Dievo kurtą pasaulį.
Celeste žalios akys prisipildė paniekos, nukreiptos į tą gyvatę - bato kulną dar labiau įrėmė į jos gleivėtus žvynus girdėdama, kaip šios kūno apačia trinasi į šiurkštų žvyrą, esantį prie upės. Tikriausiai reiktų šliužą vadinti ne profesoriaus, o grėsmingojo miško dalimi - nebent viskas būtų taip, kad net profesorius, beširdis ir nesilaikantis nustatytų įstatymų, buvo dalis nesuvaldomosios gamtos. Ausys neužsikabino už Greywindo padėkos žodžių, tačiau kažkaip suprato jo intencijas; tikriausiai nebūtų per didelis perdėjimas, kad tą akimirką abiejų mokinių minčių sriautai tekėjo ta pačia upe.
Pajuto gyvatės sutrūkčiojantį kūną iš kirčio, pati atitraukdama koją nuo šios ir pasitraukdama per kelis žingsnius - dėkinga, bet šiandien nebus diena, kai išsimaudys šliužo viduriuose. Sugebėjo sulaikyti ir komentarą dėl to, kad vos neišterlino jos batų - tikriausiai bendrakursis nė nebūtų sureagavęs į jos tokią panieką, vis atrodė, kad galvą buvo pametęs savo asmeniniuose reikaluose, o galbūt paaugliško pykčio liejime į kitą kūną. Nelabai jai rūpėjo tikrosios priežastys, kaip ir kas ten buvo.
Kažin, kiek laiko jau prabėgo? Logiškai žiūrint, neatrodė, kad pusvalandis jau praėjo, tačiau miško gūduma visiškai panaikino bet kokią turėtą vidinio laiko tėkmę - nėjo netgi spręsti pagal dangų, kurio menka dalis matėsi per aukštų medžių viršūnes, tačiau ir tai nebūtų prie daug ko vedę, vis dangus vis dar buvo prakiuręs, vis dar liejo paskutines ašaras.
Į batų galiuką kažkas atsirėmė, žaliomis akimis užmatė jau ištrauktą lazdelę - galėjo bent jau nuvalyti pats, tai vyras - savos pagalba nuplaudama su išburta vandens čiurkšle vis dar ant žemės begulinčiąją; tik matydama, kad ši bent jau atrodo švari, pasilenkė ir paėmė, nupurtydama kelis vandens lašelius ir laukdama, kol porininkas užbaigs savo asmeninius keršto reikalus - paprastai nebūdavo, ir niekada nesiruošė būti tokia padoriai kantri bet kam, kas nėra svarbus kaip asmenybė tokiame pasaulyje kaip jos, tačiau suprato, iš kur jo piktuma atėjo, galų gale ją jausti ėmė sklindant iš vos ne visų mokinių, sėdėjusių toje pamokoje.
-Taip taip, mes gi tik vykdėme užduotį, prisimeni? Darėme viską, kad atgautumėm tikrąją lazdelę,- šyptelėjo, šia pamosikuodama prieš paduodant vaikinui - jautė, kad šis bandys draskyti akis profesoriui savo darbu, tad nebūtų nieko papildomo, jei kartu parodys ir jų darbo vaisius.
Sužinojo ir porininko vardą - nebuvo jai tai tokia reikiama informacija, ir nė neabejojo, kad bet kas, kas nebuvo kreipimasis į ją kaip panelę Lavenzą buvo ignoruotina, vis turtingąsias šeimas garsina pavardė, kurią yra bandoma ne tik visą laiką iškišti prieš kitų veidą, bet ir naudoti didžiuojantis, bet kur ir bet kada. Pokalbiai, kurių metu abi pusės naudotų vardus yra kažkas, kas niekada nevyksta jos gyvenime - tikriausiai tai buvo kažkas išskirtinio paprastajame pasaulyje, kur pavardės buvo bereikšmės įprastiniuose pokalbiuose.
Tačiau dabar ji nebuvo savo senuose namuose, nebebuvo pasaulio dalyje, kuris rėmėsi tik turtų skaičiumi ir laikoma pozicija.
-Celestė,- pratarė, mostelėdama savo lazdele ir panaikindama kraujo ir smulkių žarnų pėdsakus ant porininko apdarų, kurie tikriausiai nė nebuvo jo pastebėti - gi rankos vienaip ar kitaip išsiteplios, tad tikriausiai nebematė prasmės apie tai galvoti dabar - tik tuomet atsitūpdama šalimais ir pridėdama ranką prie gyvatės-nešyklės,- Celestė Victoria Lavenza, ir būsiu prakeikta, jei kas pamatys mane su tokia kruvina nevalyva.

----

-Kitą kartą prižiūrėkite savo augintinę, ypač jeigu norite duoti mums sunkiausią užduotį,- prabilo ir pati, atsimerkdama ir regėdama įėjimą į mišką, pradinį tašką, nuo kurio buvo pradėta. Neatrodė, kad kita, paskutinė, pora buvo čia - tas bent jau sakė, kad laiko limitas dar nebuvo pasibaigęs.
Persibraukė ranka per mokyklinį sijoną, jau patapusį tikru skuduru - apsiaustą savo mylimą taip ir paliko kažkur, tikriausiai įstrigusį viename medžių, tad tik atviresnėje vietoje papūtus stipresnio vėjo gūsiui pajuto, kaip realiai buvo šalta. O galbūt pranykęs adrenalinas reiškė ir atsiradusį įprastą šaltumo pojūtį.
-Patarčiau dar kartą peržiūrėti savo pamokų vedimus, gi būtų ne kas, jeigu Hogvartsas prarastų vienus dosniausių rėmėjų tik dėl nekompetetingo profesoriaus, manančio esą geresnio už kitus be jokio pradinio pagrindo,- veide sužydėjo romi šypsena, tačiau leido jos minčių tikrumui tvyroti ją supančioje auroje - tegul supranta, kad ji nėra tik mergelė be jokios galios.
Net nesulaukusi atsako, Celeste pajudėjo iš miško - ne motais buvo ir tas, kad pamoka dar nebuvo oficialiai baigta. Prašyčiau, negi bandys jis ją sustabdyti? Duoti bausmę? Jeigu taip nori, tegul ir pabando - galės mergina parodyt, ant kiek stiprus jos ryžtas sumaišyti su žemėmis visus, kurie bandys stoti prieš ją.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Pirma ANJM pamoka V-VII kursams
« Atsakymas #44 Prieš 6 metus »
Rosemarie niekad nemanė, kad kada nors pasiklys erdvėje. Kad plauks per nežinomybę ir skros tamsą išilgai, nematydama nieko aplinkui. O galbūt tai tamsa skrodė ją. Na, dabar jau sunku beatskirti, kuris iš šių variantų yra. Tačiau... Tačiau gal ji ir buvo toji tamsa; juk nematė nei rankų, nei kojų, nei nieko kito, bet užtat jautėsi taip, lyg būtų visur vienu metu. Lyg jos sąmonė būtų išsiplėtusi į visas puses ir aprėptų viską, kiekvieną tamsos klostę ir jos atspalvį. Juokinga, kiek daug tų atspalvių buvo.
Deja, iš tų svaigių (tiesiogine ta žodžio prasme!) potyrių ją ištraukė erzinanti jausmas ir visas tamsos orkestras dužo į spalvų šipulius. Taip jai dabar atrodė pasaulis – tarsi sudaužytas veidrodis, kurio visos šukės vis krito ir krito, ir sukosi, ir krypo, ir tirpo, ir vėl staiga išnirdavo iš nematomų sūkurių.
Varnanagė, dar nespėjusi dorai apsiprasti su šviesa, vėl staigiai užsimerkė pabijojusi, kad atpils pusryčius. Pabuvojusi taip keletą akimirkų, kvėpuodama tankiai ir negiliai, stipriai nusičiaudėjo ir galiausiai pilnai prasimarkstė. Nosį vis dar nepakenčiamai kuteno, tad akys šiek tiek ašarojo.
- Stikleri, - sumurmėjo pakeldama ranką prie skaudamos galvos. Pirštai užčiuopė kažką dar šilto ir kiek lipnaus. – Ar nutarei, kad aš tau labiau patikčiau apsinarkašinus?
Rose dėbtelėjo į nematytą gėlytę, laikomą jo rankoje ir pasitrynė nosį. Dievaž, galėjo prisiekti, kad ant jos prilipę kažin kokie miltukai, tarsi būtų nemačiomis papudruota. Kas čia žino, kokių gėlyčių šiais laikais priveista.
- Hmm, - skausmingai pasimuisčiusi, sumykė, - gal galėtum atrišti?
Pančiams nukritus, mergina dar kiek pasėdėjo, tačiau galiausiai nusprendė, kad tikriausiai nėra labai išmintinga čia voliotis, tad iš lėto pasikėlė. Galva vėl apsvaigo ir jai teko pasiremti į medį, prie kurio buvo pririšta, jog vėl neapvirstų aukštielninka. Nužvelgus kamieną, septintakursės žvilgsnis tik dabar užkliuvo už rankos, uždėtos ant ne itin gyvybingo medžio – šioji buvo ištepta krauju ir, regis, jos pačios. Nukreipusi akis žemys pamatė, kad kraujo šiek tiek užtiškę ir ant drabužių, tikriausiai bus išsitepusi ir veidą, kai bandė nusikratyti įkyraus niežulio palei nosį. Šiaip ar taip, varnė pirmą kartą pasidžiaugė mirties valgytojo vilkimu drabužiu, kur nesutepė jos šviesios suknelės, tad lengviau atsikvėpusi nusisegė bei numetė dukslų audinį žemėn. Nemėgino savęs gydyti – vis gi, neturėjo veidrodžio, tad tikriausiai būtų tik akį išsidūrusi – o gal net bus geriau, jei profesorius tai pamatytų. Na, bet ji per daug nesuko dėl to galvos.
- Turi akmenį? – netikėtai prisiminusi šios pamokos tikslą, pakėlė akis į Franką.
Rosemarie, pajutusi, kad jau gali tvirtai stovėti ant kojų, atsistūmė nuo mirštančio medžio ir pajudėjo išėjimo iš miško link. Ar bent jau manė, kad eina būtent ten, mat jai pasaulis vis dar buvo kiek pakrypęs ir išsibarstęs į šalis.
Kelias atgal pasirodė gerokai ilgesnis, nei jie ėjo pirmyn. Gal dėl lėto varniukės žingsniavimo, kuris greičiau priminė šliaužimą, o gal dėl to, kad per visas gaudynes buvo nuklydę kiek į šoną. Na, bet nepaisant to, Rose galiausiai išvirto iš už medžių guoto ir apžvelgė susirinkusius pamiškėje. Pro akis jai nepraslydo, jog judviejų pora grįžo paskutinė, bet ką jau padarysi – taip jau nutinka, kai vienas iš jų praguli atsijungęs didumą laiko. Tačiau šiuo metu merginai tai nerūpėjo – nusvilinusi žvilgsniu jaunąjį profesorių, Rosemarie tylomis pasimeldė, jog Frankas sukištų tą akmenį jam į gerą vietą, bei nužingsniavo tolyn.

I wish I told a different tale